Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių apžvalga

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

Socialinių mokslų fakultetas

Verslo administravimo katedra

SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO ĮMONIŲ

VALDYMO YPATUMAI

Referatas

Vadovė:

asist. G.Sližienė

Atliko: stud. SMG3/4 gr. K.Jasulevičius

Kaunas, 2005

TURINYS

ĮŽANGA 3

1. SVV ĮMONIŲ APŽVALGA 4

1.1 Smulkaus ir vidutinio verslo samprata 5

1.2 SVV vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje 6

2. VALDYMO METODAI IR STRUKTŪROS 7

1. Valdymo metodai 8

2.2 Valdymo funkcijos 9

2.3 Valdymo organai 11

3. gamybos proceso organizavimas 12

3.1 Gamybos organizacinė struktūra 13

3.2 Gamybos planavimas 14

3.3 Gamybos kontrolė 15

4. SVV ĮMONIŲ PERSONALAS 17

1. Personalo valdymo organizavimas 17

2. Darbuotojų vadyba 19

IŠVADOS 21

LITERATŪRA 22

Įžanga

Smulkus ir vidutinis verslas yra labai įvairus ir nuolat vystosi ir
sudaro didesniąją Lietuvos verslo dalį, todėl jos plėtojimas tampa
prioritetine Lietuvos ekkonomikos plėtros kryptimi. Nė viena ekonomikos šaka
negali apsieiti be smulkaus verslo produkcijos ir paslaugų. SVV pasaulyje
darosi vis populiaresnis, nes jis sukuria ne tik naują produkciją, bet ir
naujas darbo vietas. Valstybė vis daugiau smulkiam ir vidutiniam verslui
nustato paramos formų, taip siekdama sudominti gyventojus ir skatinti
aktyviai dalyvauti versle.

Šis darbas – tai trumpa smulkaus ir vidutinio verslo įmonių valdymo
apžvalga. Bendrais bruožais aptariama smulkaus ir vidutinio verslo įmonių
samprata ir vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje. Atskleidžiami, įmonių
valdymo metodai, funkcijos ir organai, išanalizuojami jų ypatumai.

Gamybos proceso organizavimas apima tris effektyvaus valdymo funkcijas:
organizuoti darbo vietą, planuoti ir kontroliuoti gamybą. Funkcijos leidžia
gamybos procesui vykti organizuotai ir veiksmingai.

Svarbų vaidmenį smulkaus verslo gyvavime atlieka personalas. Taigi
šiame darbe norėčiau atskleisti mažų ir vidutinių įmonių personalo valdymo
metodus ir trumpai aptarti darbuotojų vadybos ypatumus. Tai reikšmina n

ne
tik verslo kūrimo pradžioje, bet ir tolimesnei eigai bei plėtrai.

Temos aktualumas. Kadangi Lietuvoje smulkaus ir vidutinio verslo įmonių
kasmet daugėja, todėl tokių įmonių valdymo ypatumai yra aktualūs norintiems
pradėti ir valdyti savo verslą. Ir klausimai susije su šia tema man
pasirodė aktualūs.

Darbo tikslas – Susipažinti, kas tai yra smulkaus ir vidutinio verslo
įmonių valdymas, išanalizuoti jų rūšis ir atskleisti įmonių valdymo
ypatumus.

Uždaviniai:

• Susipažinti su SVV įmonių samprata ir aptarti jų vaidmenį

šiuolaikinėje ekonomikoje;

• Išsiaiškinti pagrindinius įmonių valdymo metodus ir struktūras;

• Atskleisti SVV įmonių gamybos proceso organizavimo efektyvumą,

veiksmingumą, planavimą ir kontrolę;

• Pateikti SVV įmonių personalo valdymo organizavimo ir vadybos metodus

bei sistemas.

1 1. SVV įmonių apžvalga

Smulkios ir vidutinės įmonės (SVĮ) – dinamiškiausia, nuolat
besikeičianti įmonių grupė, vidurinioji ūkio sandaros grandis – viena iš
esminių rinkos santykiais pagrįstos ekonomikos komponenčių, turinti lemiamą
įtaką ekonominiam augimui ir socialinių santykių stabilumui. Mažas kapitalo
poreikis, grreitas reagavimas į rinkos pokyčius ir lankstumas prisitaikant
prie jų, naujų rinkų ar nišų užpildymas, konkurencijos didelėms valstybės
įmonėms sudarymas, stambių įmonių aptarnavimas, naujų ir dažnai geresnės
kokybės produktų, paslaugų, gamybos procesų sukūrimas, palanki šeimyninio
verslo forma, efektyvi specialistų kvalifikacijos kėlimo galimybė – tai
pagrindiniai smulkių ir vidutinių įmonių privalumai, atskleidžiantys jų
efektyvumą ir svarbą. Smulkių ir vidutinių įmonių steigimasis ir jų veiklos
skatinimas yra šalies ekonomikos augimo pagrindas ir vienas iš svarbiausių
darbo vietų kūrimo šaltinių.

Veikiančių MVĮ dalis bendrame veikiančių įmonių skaičiuje 2000–2002 m.
buvo stabili – apie 99,5 proc. visų įregistruotų įmonių. 20

000 m. pabaigoje
veikė 54 203 įmonės, 2001 m. pabaigoje – 56 214, o 2002 m. pabaigoje – 55
210 mažų ir vidutinių įmonių. Iki 2001 m. daugiau MVĮ buvo likviduojama.
2002 m. ši tendencija pakito, ir įregistruotų MVĮ skaičius jau viršijo
likviduotų MVĮ skaičių. Nors likviduojamų įmonių 2002 m. sumažėjo, 2002
metais mažėjo ir įregistruotų MVĮ skaičius (11 pav.). Tam, anot ekspertų,
daugiausia įtakos turėjo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio
įstatymo pakeitimai, pagal kuriuos gyventojams suteikta galimybė verstis
individualia veikla neįregistravus įmonės.

1 pav. Įregistruotų ir išregistruotų įmonių skaičius 2001–2002 metais

[pic]

Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės, VšĮ „Statistikos tyrimai“

2 1.1 Smulkaus ir vidutinio verslo samprata

Verslas apima gamybos ir paslaugų veiklos, siekiant naudos sritis.
Verslas gali būti suprantamas ir siaurąja prasme. Pavyzdžiui, mediko,
prekybininko, baldininko, statybininko, bankininko, mokslininko ir panašiai
darbas. Tačiau verslo esmę sudaro ne užsiimamos veiklos pavadinimas, o
funkcijos. Verslas, nepriklausomai nuo jo formos (savarankiška įmonė,
individualus verslininkas ar bendrija), turi užsiimti visomis savo veiklos
dalimis:

1. pagrindine: ūkine, komercine;

2. investicine: materialaus turto, patentų, leidimų, vertybinių popierių

įsigijimu;

3. apskaita ir atsakomybė bei finansinė veikla: finansavimu ir

investavimu.

Visa šalies ūkis pagrystas įmonių veikla. Nuo jų veiklos priklauso
respublikos ekonomikos potencialo augimas. Tačiau verslui normaliai
plėtotis būtinas kapitalas, personalas, daiktinės darbo priemonės,
priimtinas visuomenei siūlomų prekių ir paslaugų rinkinys ir derinys bei
verslumas. Visa tai reguliuoja vyriausybės vykdoma politika ir įstatymai.

2002 m. Spalio 22 d. buvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos smulkaus
ir vidutinio verslo įstatymas. Įstatyme apibrėžiami smulkaus ir vidutinio
verslo subjektai bei jiems taikomos valstybės pagalbos f

formos. Įstatymas
įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d. Naujame smulkaus ir vidutinio verslo
įstatyme numatytas įmonių grupavimas į vidutines, mažas įmones ir
mikroįmones.
1 lentelė. Mažų ir vidutinių įmonių samprata

|Darbuotojų |Metinės pajamos / turto balansinė vertė |Savarankiškuma|
|skaičius | |s |
|Vidutinė |mažiau |metinės pajamos neviršija 138 mln. Lt arba|yra |
|įmonė |kaip 250 |įmonės turto balansinė vertė yra ne |savarankiška* |
| | |didesnė kaip 93 mln. Lt | |
|Maža įmonė |mažiau |metinės pajamos neviršija 24 mln. Lt arba |yra |
| |kaip 50 |įmonės turto balansinė vertė yra ne |savarankiška* |
| | |didesnė kaip 17 mln. Lt | |
|Mikroįmonė |mažiau |metinės pajamos neviršija 7 mln. Lt arba |yra |
| |kaip 10 |įmonės turto balansinė vertė yra ne |savarankiška* |
| | |didesnė kaip 5 mln. Lt | |

* Savarankiškomis įmonėmis laikomos visos įmonės, išskyrus tas, kurių 1/4
ar daugiau įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių priklauso vienai ar
kelioms įmonėms, kurios nėra mažos ar vidutinės įmonės. Ši riba gali būti
viršyta, jei įmonė priklauso investicinėms bendrovėms, fondams ar kitiems
juridiniams asmenims, investuojantiems rizikos kapitalą į SVV.

Fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis
savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio
veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą.

Atsižvelgiant į įmonių klasifikaciją, jų veiklos sritį yra taikomi
įstatymai, įvairios programos, rėmimas ar finansavimas.

Visa šalyje mažų ir vidutinių įmonių atžvilgiu vykdoma politika,
įstatyminė bazė turi didelę reikšmę šalies ūkiui, nes jos didina
respublikos ekonomikos potencialą, išplečia gaminamų prekių ir paslaugų
asortimentą, padeda spręsti naujų darbo vietų sukūrimą, s

suteikia galimybę
prekiauti užsienio šalyse.

1. 2 SVV vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje

Vis dažniau šiandien girdime apie smulkaus ir vidutinio verslo (SVV)
vaidmenį šalies ekonomikai, tarp politikų tapo populiaru kalbėti apie
susirūpinimą SVV Lietuvoje, apie pagalbą SVV, bei ypatingą dėmesį, kurį
valstybė turėtų skirti SVV atstovams.

Ar patys smulkaus ir vidutinio verslo atstovai žino, kokiai
kategorijai priklauso jų verslas? Kokį vaidmenį mūsų šalies ekonomikoje
vaidina SVV? Kaip sparčiai vystosi SVV Lietuvoje ir kokios jo perspektyvos?

Atsakymus į šiuos ir kitus SVV aktualius klausimus “Verslo labirintui “
pateikia dr. Vadimas Titarenko, banko „Nord/LB Lietuva“ prezidento
patarėjas. (www.vlb.lt )

Rinkos ekonomikos šalyse mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ) atlieka itin
svarbų vaidmenį. Spartus mūsų šalies ūkio augimas, MVĮ plėtros tendencijos,
kitų Europos Sąjungos šalių patirtis, valstybės parama bei faktas, kad
didžioji dalis verslo plėtrai skirtos ES struktūrinių fondų paramos yra
nukreipta būtent į mažąsias ir vidutines įmones, leidžia palankiai vertinti
smulkaus ir vidutinio verslo perspektyvas Lietuvoje.

Analizuojant Vakarų Europos valstybių ir kitų išsivysčiusių šalių
patirtį, negalima nepastebėti, kad rinkos ekonomikos konkurencingumą bei
augimą didžiąja dalimi lemia smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) plėtra.

MVĮ greičiausiai pajunta rinkos paklausos ir pasiūlos pokyčius,
prisitaiko prie jų, sukuria naujų darbo vietų ten, kur produktai ir
paslaugos konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią paklausą.

MVĮ Europoje sudaro virš 90 proc. visų veikiančių įmonių. Lietuvoje MVĮ
ir visų įmonių santykis taip pat panašus, tačiau jų sukurtos pridėtinės
vertės dalis gerokai mažesnė nei senųjų ES valstybių įmonių. MVĮ Lietuvoje
dirba tik trečdalis visų dirbančiųjų, o Europos Sąjungoje MVĮ įdarbina
beveik pusę visų darbuotojų. Tiesa, reikia paminėti, kad nemažai mažų ir
labai mažų (mikroįmonių) įmonių Lietuvoje veikia nelegaliai (pavyzdžiui,
automobilių remonto, statybos ir remonto, vaikų priežiūros ir kitų paslaugų
srityse). Jų tapimas apskaitomojo verslo įmonėmis padidintų tiek oficialiai
dirbančiųjų skaičių, tiek ir sukuriamos pridėtinės vertės dalį.

2. Valdymo metodai ir struktūros

Verslo įmonės, veikiančios tam tikroje aplinkoje ir siekiančios tam
tikro tikslo (gauti pelno, įsitvirtinti rinkoje ir pan.), veikla turi būti
valdoma, o tai reiškia, kad joje vykstantys procesai turi eiti tam tikra
tvarka, būti derinami tarpusavyje. Tai sudėtingas uždavinys, nes verslo
įmonės apima ne tik jos vidų, bet ir įmonės aplinką.

Valdymas – kryptingas valdančiojo lygio poveikis valdomąjam, siekiant
bendro tikslo.

Kokie valdymo metodai naudojami plačiau, dažniau, kokie rečiau, mažiau,
dažniausiai priklauso nuo valdymo lygio, valdymo stiliaus, vadovo.
Dažniausiai vadovas naudoja keletą valdymo metodų, juos tobulina, keičia
atsižvelgdamas į darbo rezultatus. Įstatymai reikalauja, kad darbdavio ir
darbuotojo santykiai būtų įforminti raštiškomis darbo sutartimis, darbo
apmokėjimas organizuojamas pagal patvirtintus įkainius, tarifinius
atlygius, darbo apmokėjimo ir materialinio skatinimo nuostatus. Todėl tam
tikrų metodų naudojimas yra įmonėms privalomas, numatytas įstatymuose ar
Vyriausybės nutarimuose. Tačiau socialinių psichologinių metodų naudojimas
įmonės valdyme daugiau priklauso nuo vadovo tipo, jo valdymo stiliaus,
vadovo ir pavaldinių tarpusavio santykiuose.

Įmonių organizacijos ir vadybos klausimus nagrinėja kelios mokslinės
disciplinos. Tuo pačiu praktiniams darbams suteikiama praktinė pagalba.
Galima pritaikyti visą eilę metodiškai pagrįstų sprendimų. Tai liečia ir
įmonių struktūrų sudarymą. Tokiu atvėju įmonės tikslai tampa to vieno
asmens darbo kryptimi, įmonė neturi organizacinės struktūros, samdytinių
asmenų atžvilgiu. Įmonės su vienu asmeniu įvaizdis visados rodo įmonės
ypatingą mažumą ir ribotą veiklą, įmonės veiklos ryšį su vadovo asmenybe,
jo pasiruošimu atlikti, jo turimo kapitalo apimtį. Vieno asmens įmonėje
nėra būdingų įmonėms vadybinio darbo problemų. Čia nėra samdomo personalo.
Vieno asmens įvaizdis daugiau reikšmingas kaip prielaida startinės
pozicijos. Platų panaudojimo praktinį ir teorinį dėmesį, turi Linijinė
struktūra. Jos elementarią schemą sudaro tik dvi sudėtinės dalys: Tai
vadovas ir jo pasamdyti darbų vykdytojai. Kėkvienas darbų vykdytojas turi
tiesioginį kontaktą su vadovu. Jis mato darbų eigą ir jam nereikia jokių
tarpinių priemonių, kad žinotų darbų išvadas. Bet kokiu atvėju jis gali
ateiti į pagalbą bet kuriam darbų vykdytojui

Apsoliuti dauguma prekybinių įmonių turi hierarchinę sandarą.
Hierarchijos sampratoje ir esmėje įmonės vadovavimo, veiklos apkrova.
Didėjant veiklos krūviui, sukuriami padaliniai, kurie taip pat turi turėti
vadovus. Didėjant padalinio darbo apimčiai padaliniai gali būti dalijami į
mažesnius padalinius. Hierarchinių struktūrų apibūdinimą papildo požiūris,
koks vadybinis lygis, kokius įmonės klausimus sprendžia. Klausimų sprendimo
lygis priklauso nuo įmonėje naudojamos hierarchijos tipo. Hierarchiškai
sprendžiami klausimai paprastai dalijami į keletą dalių. Dažniausiai į
strateginius sprendimus, operatyvius sprendimus, naujovių įdiegimo
klausimus, priimtų sprendimų vykdymą.

1. Valdymo metodai

Valdymo metodai – tai poveikio įmonei, joje vykstantiems procesams
būdai.

Įmonėse įvairuose valdymo lygiuose naudojamus valdymo metodus galima
suskirstyti į 4 grupes:

• Gamybiniai – techniniai;

• Ekonominiai – socialiniai;

• Administraciniai (organizaconiai);

• Psichologiniai.

Gamybiniai-techniniai valdymo metodai dažniausiai naudojami tose
įmonėse, kurios vykdo gamybinę veiklą, teikia tam tikras paslaugas. Įmonės
saviuninkas arba vadovas yra atsakingas, kad darbo vietos atitiktų saugumo
technikos reikalavimus, būtų dirbama pagal saugius darbo metodus. Šių
metodų panaudojimo formos yra:

• Saugių darbo metodų instrukcijos;

• Technologinių procesų aprašymai, darbų atlikimo instrukcijos;

• Medžiagų, žaliavų, komplektavimo detalių sanaudų normos;

• Energetinių resursų sąnaudų normos;

• Kuro sąnaudų normos;

• Gaminių (paslaugų) kokybiniai parametrai;

• Natūralių ir technologinių nuostolių normos;

• Kitos gamybinės – technologinės normos ir normatyvai.

Materialinių-energetinių resursų normos reikalingos, apskaičiuojant
gaminio savikainą, nustatant apmokestinamąsias pajamas. Tokios normos taip
pat reikalingos, rengiant verslo planą, sudarant pirkimų sutartis ir kitais
įmonės veiklos planavimo, organizavimo atvėjais.

Įmonėse ir organizacijose plačiai naudojami ekonominiai-socialiniai
valdymo metodai. Daugeliu atvėjų ekonominių metodų panaudojimas,
pakankamai efektyviai stimuliuoja visą kolektyvą siekti kuo geresnių darbo
rezultatų. Svarbu, kad vertinimo kriterijai būtų aiškūs ir visiems gerai
suprantami.

Mažose ir vidutinėse įmonėse administracinių valdymo metodų naudojimas
įgyvendinamas dažniausiai vadovo įsakymais, nurodymais, potvarkiais,
nuostatais, reglamentais. Visoms įmonėms reikia sudaryti raštiškas darbo
sutartis, drausmines nuobaudas, paskatinimus, pareigybines instrukcijas.

Psichologiniai valdymo metodai skirti reguliuoti santykius tarp
žmonių, formuojant kolektyve palankų psichologinį mikroklimatą, sutelkiant
kolektyvą siekti bendrų tikslų. Vadovas turi įtikinti darbuotojus, kad
būtina siekti tam tikrų tikslų įgyvendinant užduotis ir sumanymus. Jeigu
kolektyve vyrauja palankus psichologinis mikroklimatas, naudojami
moksliškai pagrįsti psichologiniai metodai, tai darbuotojai stengiasi
sąžiningai ir kūrybiškai dirbti, kelti savo intelektualinį lygį. Todėl
reikia pastebėti ir įvertinti kiekvieno darbuotojo geras pastangas, norus.
Norint, kad psichologiniai metodai duotų pageidaujamus rezultatus, būtina
gerai pažinti žmogų, žinoti jo asmenybės bruožus.

2.2 Valdymo funkcijos

Valdymo funkcijos – visuma vienas kitą keičiančių valdymo veiksnių,
kuriems būdingas cikliškumas ir nenutrūkstamumas. Mažosiose ir vidutinėse
įmonėse vykdomos šios pagrindinės funkcijos:

• Vadovavimo

• Planavimo

• Organizavimo

• Kontrolės

Vadovavimo funkcijos atliekamos visose įmonėse, išskyrus tas
individualias (personalines) įmones, kuriose nėra samdomų darbuotojų ir
visas funkcijas vykdo įmonės savininkas. Mažose ir vidutinėse įmonėse,
vykdant vadovavimo funkciją atliekami šie veiksniai:

• Šaukiami ir vedami įstatymų numatyti susirinkimai ir posėdžiai;

• Priimami sprendimai, nustatant įmonės veiklos kryptis, programas, planus;

• Parengiami ir patvirtinami vadymo organų darbo reglamentai;

• Parengiami ir patvirtinami administracijos padalinių darbo reglamentai

bei įmonės struktūrinių padalinių nuostatai;

• Parengiamos ir patvirtinamos pareigybinės instrukcijos;

• Patvirtinami darbo apmokėjimo ir materialinio skatinimo nuostatai;

• Nustamomos darbo užduotys tam tikram laikotarpiui;

• Įgyvendinamos darbuotojų motyvavimo ir drausminės priemonės;

• Organizuojama užduočių vykdymo apskaita, atliekamas jų įvertinimas;

• Skatinamas darbuotojų bendradarbiavimas bei vykdomas kolektyvų

komplektavimas;

• Priimami kiti techniniai, ekonominiai ir organizaciniai sprendimai.

Numatant įvairius veiksmus ir sumanymus ateičiai, bei išdėstant juos
tam tikram laikotarpiui yra vykdoma planavimo funkcija. Kiekvienas žmogus
susiduria su planavimu, galvodamas apie ateitį, savo svajonių įgyvendinimą,
numatydamas savo veiksmus būsimam momentui, dienai, savaitei ar ilgesniam
laikotarpiui. Vieni planai (sumanymai) gali būti abstraktūs, kiti daugiau
aiškūs, konkretizuoti ir detalizuoti. Mažiau detalizuoti planai vadinami
programomis, veiklos kryptimis.

Organizavimu suprantamas tam tikras veiklos reglamentavimas, atskirų
veiksmų atlikimo būdų ir tvarkos nustatymas bei įgyvendinimas. Efektyvus
veiklos (darbo) organizavimas remiasi moksliškai pagrįstų gamybos ir darbo
organizavimo metodų naudojmu.

Gerinant darbo organizavimą mažose ir vidutinėse įmonėse, reikia
parengti valdybos ir administracijos darbo reglamentus, nustatyti
individualias ir kolektyvines darbo užduotis, parengti darbo apmokėjimo ir
materialinio skatinimo nuostatus.

Kontrolės funkciją būtina vykdyti visą veiklos organizavimo procesą,
kad laiku galėtume imtis reikalingų priemonių. Kontrolės tikslas – kad
įmonė kuo mažesnėmis sąnaudomis vartotojui pateiktų reikiamų laikų
kokybišką prekę ar paslaugą. Todėl įmonės vadovai turi spręsti, kokias
kontrolės formas ir metodus pasirtinkti, kad užtikrintų efektyvų
organizacijos veiklos procesą.

Analizuojant valdymo funkcijas, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad jos
viena su kita yra susijusios ir dažnai vykdomos kartu.

3. Įmonių valdymo organai

Formuojant valdymo organus įmonėse, kurios turi juridinio asmens
teises, būtina vadovautis įstatymuose numatyta valdymo organų sudarymo, jų
kompetencijų paskirstymo tvarka, o įmonėse, kurios neturi juridinio asmens
statuso, visus valdymo klausimus sprendžia jų savininkai ir valdymo organus
formuoja pagal esamą ar numatomą poreikį. Kadangi Individualios įmonės bei
Uždarosios akcinės bendrovės sudaro per 90 proc. bendro mažųjų ir vidutinių
įmonių skaičiaus, tai tikslinga detaliau nagrinėti jų valdymo struktūras.
Individualios įmonės valdymo funkcijas (kol jų apimtis nėra didelė) gali
vykdyti pats įmonės savininkas. Tačiau praktiškai vienas asmuo negali
kokybiškai atlikti visų valdymo funkcijų ir yra priverstas samdyti
konsultantus, atskirų sričių specialistus, administracinį personalą.
Dažniausiai pasitaikančių individualių įmonių valdymo struktūros
pavaizduotos 2 pav.

Mažosioms ir vidutinėms įmonėms rekomenduojama struktūra, kai įmonės
savininkas sudaro administraciją, kuriai vadovauja administracijos vadovas
– prezidentas ar direktorius. (3 pav.) Administracijos vadovu gali būti
pats įmonės savininkas, arba jis gali priimti šiose pareigose valdymo
specialistą, sugebantį geriau vadovauti įmonei ir įgyvendinti savininko
patvirtintas programas, planus ir kitas užduotis. Administracijos
struktūrą, funkcinių padalinių reikalingumą, darbuotojų skaičių, jų darbo
užmokesčio sąlygas taip pat gali numatyti pats įmonės savininkas arba
pavesti tai atlikti administracijos vadovui. Tačiau lemiamus sprendimus
dažniausiai priima įmonės savininkas įvertindamas administracijos vadovo ar
kitų specialistų pasiūlymus, patarimus.

3. Gamybos proceso organizavimas

Gamybos procesas susideda iš darbo, darbo priemonių ir darbo objektų.
Kad gamybos procese efektyviai funkcionuotų visos šios sudedamosios dalys,
būtina organizacinė veikla.

Gamybos proceso organizavimas – tai priemonių, racionaliai derinančių
dalinius gamybos procesus su darbo priemonių ir darbo objektų naudojimu
sistema. Sukauptas patyrimas ir mokslas reikalauja, kad gamybos procesai
būtų organizuoti pagal šiuos principus: proporcingumo, nenutrūkstamumo,
ritmingumo, sroviškumo, lankstumo, mechanizavimo ir automatizavimo. Tačiau
šiuos principus nelengva įgyvendinti, todėl gamybos proceso organizavimas
turi apimti visus įmonės etapus ir veiklos sritis. Mažose ir vidutinėse
įmonėse gamybos proceso organizavimas lemia palyginti maži gamybiniai
pajėgumai, maža gamybos apimtis, specifinės darbo sąlygos ir kt.

Visuma normų, kurios gali padėti efektyviai organizuoti gamybos procesą
tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, vadinama kalendoriniais planiniais
normatyvais. Šie normatyvai sudaromi tarpusavyje susiję, įvertinantys
atskirų darbo vietų, padalinių galimybes gaminant vienokią ar kitokią
produkciją. Pagal tokius normatyvus nustatomos ruošinių, detalių, elementų
ir kitokių surinkimo vienetų skaičius, jų transportavimo sąlygos, gamybos
ritmas ir kiti rodikliai. Nuo normatyvų priklauso gamybos sąnaudos ir
išlaidos, tai yra savikaina ir darbo našumas. Nuo kalendorinių planinių
normatyvų priklauso gaminamų detalių arba gatavų gaminių serijos dydis,
gamybos periodiškumas, ritmas ir kiti pagrindiniai rodikliai. Norint
tiksliai apskaičiuoti kalendorines planines normas, metinės gamybos
programos ir atsarginių dalių gamybos apimtis. Jos turi būti detalizuotos
ketvirčiais, mėnesiais, dekadomis ir trumpesniais periodais.

B.Leonienės manymu, visi verslininkai, organizuodami gamybą, siekia
vieno tikslo – gamybos veiksmingumo.(4, p.89)

Gamybos veiksmingumas – gamybos išteklių panaudojimo lygis, duodantis
geriausią rezultatą. Norėdami gauti didžiausią pelną, verslininkai turi
pasirinkti tokį gamybos būdą, kuris leistų reikiamą produkcijos kiekį
pagaminti už mažiausias gamybos išlaidas ir būtų veiksmingas techniškai ir
ekonomiškai. Gamybos būdas veiksmingas techniškai, jeigu nėra kito būdo,
kurį pritaikius galima pagaminti tą pačią prekę, panaudojant bent vienos
išteklių rūšies mažiau ir nedidinant kitų išteklių. Ekonomiškai veiksmingas
gamybos būdas leidžia labiausiai sumažinti galimas išlaidas ištekliams,
skiriamiems produkcijos gamybai. Norėdamas, kad jo gamyba būtų veiksminga,
verslininkas turi nuolat sekti išteklių kainas rinkoje, nes joms keičiantis
gali labai pasikeisti gamybos išlaidos. Todėl gali būti taip, kad gamybos
būdas ankščiau pripažintas ekonomiškai veiksmingu, naujoms aplinkybėms gali
pasirodyti nepaveikus. Vadinasi, verslininkas turi priimti naujus
sprendimus, kurie leistų išvengti gamybos nuostolių.

3.1 Gamybos organizacinės struktūros

Nagrinėjant organizacines struktūras pirmiausia pateiksiu H.Mintzbergo
požiūrį į struktūros sąvoką.

Struktūra statiniu požiūriu – tai socialinės ekonominės institucijos
žmonių išdėstymas, suprantamas atsietai nuo jų funkcijų, arba hierarchija.

Struktūra dinaminiu požiūriu – tai priemonių taikymas tam tikriems
tikslams pasiekti.

Sisteminis H.Mintzbergo požiūris į organizaciją reikalauja pažvelgti į
problemą daug giliau, pabandyti susieti visus organizacijos elementus,
sistemos procesus į visumą. (1, p.98)

Organizacijos struktūra – tai visuma priemonių darbui suskirstyti į
skirtingas užduotis ir šių užduočių vykdymui koordinuoti (H.Mintzbergo
apibrėžimas).

Kiekviena įmonė sudaryta iš didesnių ar mažesnių struktūrinių vienetų,
kuriuos sieja gamybiniai ir valdymo ryšiai. Mažiausias struktūrinis
vienetas – darbo vieta. Darbo vietose vyksta darbo procesas. Jo
organizavimas ir aptarnavimas yra svarbus gamybos organizavimo uždavinys.
Nuo darbo vietos įrengimo, sutvarkymo priklauso darbo kokybė, normos ir
kultūra. Taigi, darbo vietos detalizavimas, įrankių vietos nustatymas
padidina darbo našumą.

Darbo vietos organizavimas priklauso nuo darbų proceso lygio, pagal
kurį jis skirstomas į rankinius, rankinius – mechanizuotus ir aparatinius
procesus. Pagal darbininkų skiačių – į individualias ir grupines. Pagal
dalinį gamybos procesą darbo vietas galima skirstyti į pagrindines,
pagalbines gamybos ir aptarnavimo. Pagal specializacijos lygį į
universalias ir specializuotas.

Sudarant gamybos struktūrą įmonėje, reikėtų įvertinti įmonės augimo
perspektyvą, galimybes atsirasti naujoms įmonėms arba galimybę įsijungti į
kitų įmonių valdymo struktūras.

3.2 Gamybos planavimas

Būsimai įmonei yra labai svarbu suformuluoti įmonės įdėją, misiją,
nustatyti realius, konkrečius tikslus, parinkti tinkamą veiklą, nes nuo to
priklauso organizacijos veiklos sėkmė. Vadovas turi sugebėti suderinti
įvairias ūkines veiklos sritis ir užtikrinti jų tarpusavio darbą.
Organizacijos ateities numatymas yra strateginis planas, kurį reikia labai
kruopščiai paruošti. Be to jis turi būti parengtas taip, kad prireikus jį
galima būtų modifikuoti, koreguoti ar perorientuoti. Pakoreguotas planas
toliau lemia gamybos, verslo veiklos organizavimą įmonėje.

Strateginis planas turi būti paremtas plačiais tyrimais ir faktais,
turėti apibrėžtus funkcinius ir ilgalaikius tikslus, palaikyti glaudžius
santykius su komerciniais tarpininkais, nustatyti savo finansinius,
materialinius, darbo išteklius. Negalima apsiriboto vien tik faktų
užrašymu, būtina numatyti, kaip tai gali atsiliepti įmonės veiklai, ar bus
galima imtis atsakomųjų veiksmų. Gausu įrodymų, kad gerai parengta
strategija garantuoja įmonės sėkmę, o įdėtos sąnaudos greitai atsiperka.

Strategijos diegimas priklauso nuo kruopštaus kasdieninio darbo. Todėl
būtina parengti trumpesnės trukmės (metinius, mėnesio, savaitės ar dienos)
planus ir garantuoti juose numatytų priemonių įgyvendinimą.

Operatyvusis planavimas – tai gamybos ir paslaugų eigos reguliavimo
sistema. Jo tikslas:

• parengti planus (grafikus) ir laiku pranešti gamybiniams vienetams

(cechams, barams, darbo vietoms) užduotis, organizuoti procesus taip, kad

visi ritmingai ir darniai dirbtų;

• Kasdien apskaityti gamybos (ar paslaugos teikimo) eiga;

• Operatyviai reguliuoti gamybinių vienetų veiklą pagal gautą informaciją

ir jos analizės rezultatus.

Pirmiausia dėmesys sutelkiamas į išteklių perdirbimą į produktus ar
paslaugų teikimą. Arba kitaip tariant, siekiama, kad įėjimai į gamybos ar
paslaugų sistemą virstų išėjimais.

Gamybos ar paslaugų procesas kartojasi, taigi ir planuojama nuolat,
ciklais; reikia sekti kaip planas vykdomas, ir jį tobulinti. Nors visos
organizacijos atlieka skirtingas technologines operacijas, tačiau
planavimas turi daug bendra ir nesvarbu ar tai būtų gamybinė, ar paslaugas
teikianti įmonė.

3.3 Gamybos kontrolė

Kontrolė – tai bet kurios veiklos srities tikrinimas, priežiūra
stebėjimas. Be kontrolės negalima jokia veikla, nes ji palaiko
organizacijos judėjimą reikiama kryptimi, bet kuriuo momentu patikrina,
kaip jos veikla atitinka normas ir kaip tikslingai ji nukreipta siekti
tikslų.

Kontrolės tikslas – padėti organizacijai adaptuotis pasikeitus
sąlygoms, mažiau daryti klaidų, susitvarkyti su vidaus problemomis ir
minimizuoti sąnaudas. Kontrolė yra vykdoma keturiais proceso etapais:

1. Standartų nustatymas. Standartai padeda nustatyti, ar rezultatai
atitinka tikslus. Pagrindiniams organizacijos tikslams, nustatytiems
planavimo metu, reikalingi vienas ar keli standartai. Be jų neįmanoma ir
kontrolė, nes pagrindinė kontrolės paskirtis – garantuoti, kad būtų
pasiekti norimi tikslai.

2. Veiklos įvertinimas. Kad kontrolė būtų efektyvi veiklos įvertinimas
turi būti patikimas ir tinkamas tiriamąjai situacijai. Be to veikla turi
būti vertinama pagal standartuose nustatytus terminus.

3. Veiklos rezultatų ir standartų palyginimas. Veikla turi būti šiek
tiek aukščiau ar žemiau standartuose numatytų normų arba joms prilygti.

4. Reikiamo veiksmo pasirinkimas. Edgardas F. Huse pateikia tris
žingsnius: priežasties analizė, veiksmo skatinimas, tikėtinų rezultatų
numatymas dar kartą.(1, p.173) Kadangi kontrolė ne visada būna sėkminga,
pašalinus nukrypimą reikėtų numatyti tikėtinus rezultatus. Tam gali
prireikti pradėti naują planavimo ir kontrolės procesą.

Standartai nuolat peržiūrimi, pakoreguojami pagal reikalavimus ir
patvirtinami. Veiklos įvertinimo etape labai svarbu surinkti teisingą ir
tikslią informaciją. Vertinimo metodai turi būti parinkti tokie, kad veiklą
būtų galima palyginti su standartais. Toliau sprendimai priimami pagal tai,
kokie rezultatai gaunami. Kontrolės procesas vyksta pagal iš anksto
sudarytą planą. Išsamiausią sistemą pateikia Stephenas P.Robbinsas,
Robbinas Stuart-Kotze.(1, p.174) Jie skiria produkcijos, pirkimų, įrenginių
eksplotacijos ir kokybės kontrolę.

Produkcijos kontrolės tikslas – kontroliuoti gamybos operacijų eigą, jų
trukmę ir imtis veiksmų, kad gamybos operacijos būtų atliktos laiku. Ši
kontrolė seka gamybos grafikus, atsargų lygį, medžiagų (žaliavų) judėjimą,
kaip panaudojamos patalpos ir įrenginiai.

Pirkimų kontrolė seka prekių tiekimo terminus, kokybę, kiekį ir kainas.
Pirkimų kontrole siekiama užtikrinti medžiagų tinkamumą, kokybę, patikimus
tiekimo šaltinius ir tuo pat metu sumažinti išlaidas.

Irenginių eksplotacijos kontrolės svarba priklauso nuo technologijos
proceso. Kontrolė būna profilaktinė, prieš įvykstant gedimui, gedimų ir
pataisymų įvertinimo ir visko, kas susije su įrenginių būklės vertinimu.

Kokybės kontrole nustatoma, ar produkto svoris, atsparumas, sudėtis,
spalva, skonis, užbaigtumas ir kitos savybės atitinka standartus. Gaminio
kokybė turi tenkinti visus standartų reikalavimus, kad tokiu būdu
patenkintų ne tik vartotojų reikalavimus, bet ir pajėgtų konkuruoti kitų
šalių rinkoje bei pritraukti kuo daugiau vartotojų. Tuo tikslu, įmonės
nemažai lėšų skiria įrengimams modernizuoti ir technikai tobulinti.

Kiekviena kontrolė turi atlikti kontroliuojamą objektą. Kokybės
kontrolės funkcijos turi būti pavestos specialistui, tiesiogiai susijusiam
su gamybos procesu, nes nėra galimybių mažose ir vidutinėse įmonėse
įsteigti techninės kontrolės skyrių.

Vienas iš svarbiausių ypatumų yra tas, kad gamybos kontrolė turi būti
visa apimanti, tikslinga, paprasta, ekonomiška, orientuota į tikslų
įgyvendinimą.

4. SVV įmonių personalas

Didžiausią vietą įmonės veikloje užimanti darbo jėga – personalas.
Kiekvienai organizacijai žmonės yra svarbus išteklinio potencialo
komponentas, leidžiantis realizuoti ir valdyti veiklą. Kai kuriose veiklos
šakose žmonės yra net pats svarbiausias sėkmės veiksnys. Net jei
organizacijai gali būti būdingi ir kiti sėkmės veiksniai (verslumas,
kapitalas), personalui tenka ypatingai svarbus vaidmuo.

Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių personalo valdymas mažai kuo
skiriasi nuo didžiųjų įmonių, išskyrus, kiekybiniu aspektu. Kaip teigia V.
Sūdžius, vadovams, specialistams ir darbuotojams turi būti keliamos
užduotys ir reikalavimai, kurie atitinka realias vykdymo galimybes. Visiems
turi būti tinkama darbo atmosfera, materialiniai ir finansiniai ištekliai,
pasirengimas atlikti užduotį, tos užduoties aiškumas, saviraiška ir
skatinimo sistema. (6, p.151) Dažniausiai tokiose įmonėse personalo
reikalais rūpinasi pats įmonės savininkas ar specialiai tam paskirtas
asmuo. Taigi, ne tik didelėms, bet ir mažoms įmonėms, nepriklausomai nuo
darbuotojų skaičiaus, reikalingas efektyvus personalo organizavimas ir
valdymas. Norint mažose ir vidutinėse įmonėse užtikrinti didesnį darbo
našumą, reikia labai išplėtoti darbuotojų gebėjimus, ištobulinti
organizacijos kultūrą, valdymo procesus bei sistemas. Tik optimaliai
išnaudota personalo veikla bus kompetetinga konkurencinėse rinkose.

4.1 Personalo valdymo organizavimas

Mažose įmonėse personalo reikalais rūpinasi vienas ar keli žmonės.
Tokiose įmonėse gali būti taikomas centalizuotas, ir decentralizuotas
darbuotojų valdymo organizavimo variantas.

Centralizuoto darbuotojų valdymo organizavimo schema pateikiama 4
paveiksle.

Personalo organizavimo klausimus sprendžiantis darbuotojas yra
aukščiausiajame valdymo lygyje. Šiuo atveju darbuotojų organizavimo
reikalus tvarkantis asmuo turi įmonės vadovo pagalbininko, patarėjo šiais
klausimais statusą. Jis negali priimti sprendimo, bet tiesiogiai
bendradarbiaudamas su aukščiausiojo lygio įmonės vadovu, gali greitai
įgyvendinti savo pasiūlytus sprendimus susijusius su darbuotojų
organizavimu. (4 pav.)

Personalo organizavimo klausimus sprendžiantis darbuotojas yra pavaldus
vienos svarbiausios funkcijos vadovui. (5 pav.) Šiuo atveju, įmonės vadovas
nurodymus, pavyzdžiui, parengti naujovės įgyvendinimo projektą, per
tiesioginį vadovą – ekonomikos skyriaus vadovą – perduoda už darbuotojų
organizavimo klausimus atsakingiems darbuotojams. Šie parengia projektą,
derina jį su vadovu, kuris projektą pateikia vadovybei. Taigi, taikant
decentralizuoto darbuotojų valdymo organizavimo modelį klausimai gerokai
užsitesia.

Vidutinėje įmonėje personalui valdyti reikia pasitelkti daugiau
darbuotojų, todėl pačiame darbuotojų skyriuje atsiranda keli lygiai.

Vidutinei įmonei būdingas darbuotojų valdymo organizavimo modelis
pateiktas 6 paveiksle.

4.2 Darbuotojų vadyba

Žmogui, protingai ir mąstančiai būtybei, verslo įmonės veikloje
suteikiamas išskirtinis vaidmuo, nes sėkmingą įmonės gyvavimą sudėtingomis
bei nepastoviomis rinkos sąlygomis daug lemia tai, kaip įmonės vadovas yra
perpratęs pagrindinius žmonių valdymo principus. Šiuo atžvilgiu verslo
įmonės veiklos sėkmė priklauso nuo to, kaip tinkamai parengti darbuotojai,
kaip organizuojama jų profesinė veikla, kaip jie skatinami siekti, kokios
sąlygos sudaromos jiems profesiškai tobulėti. Todėl kiekvienas, mažos ir
didelės įmonės vadovas turi būti gerai susipažinęs su darbuotojų vadyba.

Darbuotojų vadyba – sistema, skatinanti darbuotojus pasiekti užbrėžtus
tikslus, remiantis aktyvia vadovų veikla.

Darbuotojų vadybos tikslai:

• į darbą būtų priimami reikalingos kvalifikacijos žmonės,

• jiems būtų sudarytos sąlygos gerai dirbti ir profesiškai tobulėti,

• jie būtų suinteresuoti gerai dirbti ir kelti savo kvalifikacija,

įgyvendindami įmonės tikslus.

Amerikiečiai psichologai M.Kokas ir D.P.Šulcas, tyrę darbuotojų
atrankos veiksmingumą, nurodo, kad gerą kandidatų parinkimą labiausiai
lemia:

• tinkamai nustatyti profesinės atrankos kriterijai,

• tinkamai taikomi profesinės atrankos metodai,

• profesanaliai ir kvalifikuotai dirbantys žmonės vykdantys profesinę

atranką. (4, p.158)

Tik kruopščiai ir tiksliai nustačius profesinės atrankos kriterijus,
įmanoma parinkti tinkamą žmogų.

Norint apsvarstyti ir įvertinti ankstesnę pavaldinių profesinę veiklą
ir numatyti ateities planus ir galimybes reikia atlikti profesinės veiklos
vertinimą. Šis procesas labai svarbus, nes nuolatinis dėmesys darbuotojams
konkrečiomis sąlygomis padeda juos telkti bei skatinti. Profesinės veiklos
skatinimas derinamas su materialiniu skatinimu.

Svarbiausia materialiojo atlyginimo forma – darbo užmokestis. Vadovas
gali pasirinkti ir nematerialaus atlyginimo formas: paaukštinti pareigas,
skirti atsakingesnes užduotis, suteikti galimybę kelti kvalifikaciją ir kt.
Visi atlyginimo už veiklą būdai grindžiami deramos darbuotojų elgsenos,
domėjimosi savo veikla didinimo principais.

Būtinumą mokyti darbuotojus, kelti jų kvalifikaciją sąlygoja pačių
įmonių interesai ir poreikiai. Norint prisitaikyti prie kintančių sąlygų
įmonės aplinkoje ir viduje, tenka nuolat atnaujinti darbuotojų profesinį
pasirengimą. Kvalifikacijos kėlimas leidžia suvienodinti ką tik parengtų ir
seniau parengtų specialistų profesinį išsilavinimą.

Išvados

Smulkus ir vidutinis verslas yra labiausiai palitusi verslo sritis
Lietuvoje. Kadangi, rinkoje tarp šių įmonių konkurencija yra labai didelė,
todėl valdymo ypatumai turi svarbų vaidmenį įmonės verslume.

Lietuvos Respublikos vyriausybė stengiasi skątinti kurti SVV, nes tai
turi labai didelę reikšmę šalies ūkiui, didina ekonomikos potencialą,
padeda spręsti naujų darbo vietų sukūrimą. Vyriausybės kuriamos programos
skatina imtis verslo ir vystyti jį tinkama linkme. Tik nuolatinė ir
visapusiška vyriausybės parama turėtų tapti svarbiausia verslo kūrimo
paskata.

Smulkus ir vidutinis verslas yra gyvybinė ekonomikos jėga. Norint
tikslingai tą jėgą panaudoti ir išmokti ją valdyti kuo efektyviau reikia
pasirinti tinkamus valdymo metodus bei struktūras ir juos derinti
tarpusavyje.

Didelę įtaką verslo efektyvumui turi gamybos proceso organizavimas. Be
strateginių ir operatyviųjų planų, kontrolės vykdymo verslas netenka
efektyvaus gamybos proceso funkcionavimo.

Gamybos procesas nevyks sklandžiai, jei vadovai nepasirinks tinkamo
darbuotojų valdymo organizavimo modelio bei sistemos, kuri padės
darbuotojus parinkti, įvertinti jų profesinę veiklą, mokyti ir kelti
kvalifikaciją bei tinkamai atlyginti už darbuotojų veiklos rezultatus.

Galima teigti, kad tai pagrindiniai valdymo ypatumai, kuriuos įvaldžius
galima pasiekti ne tik įmonės verslumo, gerovės, bet ir užbrėžtus tikslus.

Literatūra

1. Bagdonas E., Bagdonienė L. Administravimo principai – Kaunas:

Technologija, 2000. -228 p.

2. Lukoševičius K., Martinkus B. Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba –

Kaunas: Technologija, 2001.-191 p.

3. Leonienė B. Darbuotojų vadyba – Kaunas: Poligrafija ir informatika

2001.- 198 p.

4. Leonienė B. Verslo pradmenys – Kaunas : Poligrafija ir informatika

1998. – 221 p.

5. Sakalas A. Personalo vadyba. – Vilnius: Margi raštai, 2003.- 296 p.

6. Sūdžius V. Smulkaus ir vidutnio verslo administravimas ir valdymas –

Vilnius: Kronta, 2001. -288 p.

7. www.svv.lt Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra

8. www.vlb.lt Veslo labirintas

9. www.ukmin.lt Lietuvos respublikos ūkio ministerija

———————–

4 pav. Centralizuoto darbuotojų valdymo organizavimo mažoje įmonėje modelis

Patarėjas darbuotojų organizavimo klausimais

Kitų skyrių vadovai

Ekonomikos skyriaus vadovas

Gamybos skyriaus vadovas

PIRKIMŲ

VALDYTOJAS

KONSULTANTAS komercinės teisės klausimais

EKONOMISTAS-FINANSININKAS

PARDAVIMŲ

VALDYTOJAS

SAVININKAS

2 pav. Mažos individualiosios įmonės valdymo struktūra (2, p.36)

Gamybos ar paslaugų proceso operacijos

Darbo procesas (operacijos, veiksmai, jų derinimas)

Įrengimų veikimo užtikrinimas (aprūpinimas, priežiūra)

Žaliava ar prekės

Ciklo pradžia

Produktas

(prekė ar paslauga)

Ciklo pabaiga

4 pav. Gamybos procesas ir jo sudėtinės dalys (1, p.70)

3 pav. Gamybinės individualiosios įmonės valdymo struktūra (2,p.36)

Darbuotojų organizavimo grupė

Įmonės vadovas

I valdymo
lygis

II valdymo
lygis

5 pav. Decentralizuoto darbuotojų valdymo organizavimo mažoje įmonėje

modelis

SAVININKAS

MARKETINGO vadovas

EKONOMIKOS IR DARBO UŽMOKESČIO vadvas

VYRIAUSIASIS FINANSININKAS

GAMYBOS IR PASLAUGŲ ORGANIZAVIMO vadovas

ADMINISTRACIJOS VADOVAS (prezidentas, direktorius)

Apskaitos grupė

Planavimo grupė

Kitų skyrių vadovai

Ekonomikos skyriaus vadovas

Gamybos skyriaus vadovas

Įmonės vadovas

I valdymo
lygis

II valdymo
lygis

III valdymo
lygis

6 pav. Darbuotojų valdymo organizavimo vidutinėje įmonėje modelis

Įmonės vadovas

Juristas

Darbuotojas, atsakingas už darbuotojų mokymą

Darbuotojas, atsakingas už įdarbinimą ir atleidimą

Kitų skyrių vadovai

Darbuotojų skyriaus vadovas

Ekonomikos skyriaus vadovas

Gamybos skyriaus vadovas

I valdymo lygis

II valgymo
lygis

III valdymo
lygis

7 pav. Darbuotojų vadybos sistema (4, p.157)

Darbuotojų parinkimas

Mokymas ir kvalifikacijos kėlimas

Profesinės veiklos įvertinimas

Atlyginimas

PROFESIONALI VEIKLA

Leave a Comment