Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių apžvalga

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

Socialinių mokslų fakultetas

Verslo administravimo katedra

SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO ĮMONIŲ

VALDYMO YPATUMAI

Referatas

Vadovė:

asist. G.Sližienė

Atliko: stud. SMG3/4 gr. K.Jasulevičius

Kaunas, 2005

Įžanga

Smulkus ir vidutinis verslas yra labai įvairus ir nuolat vystosi ir sudaro didesniąją Lietuvos verslo dalį, todėl jos plėtojimas tampa prioritetine Lietuvos ekonomikos plėtros kryptimi. Nė viena ekonomikos šaka negali apsieiti be smulkaus verslo produkcijos ir paslaugų. SVV pasaulyje darosi vis populiaresnis, nes jis sukuria ne tik naują produkciją, bet ir naujas darbo vietas. Valstybė vis daugiau smulkiam ir vidutiniam verslui nustato paramos formų, taip siekdama sudominti gyventojus ir skatinti aktyviai dalyvauti versle.

Šis darbas – tai trumpa smulkaus ir vidutinio verslo įmonių valdymo apžvalga. Bendrais bruožais aptariama smulkaus ir vidutinio verslo įmonių samprata ir vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje. Atskleidžiami, įmonių valdymo metodai, funkcijos ir organai, išanalizuojami jų ypatumai.

Gamybos proceso organizavimas apima tris efektyvaus valdymo funkcijas:

organizuoti darbo vietą, planuoti ir kontroliuoti gamybą. Funkcijos leidžia gamybos procesui vykti organizuotai ir veiksmingai.

Svarbų vaidmenį smulkaus verslo gyvavime atlieka personalas. Taigi šiame darbe norėčiau atskleisti mažų ir vidutinių įmonių personalo valdymo metodus ir trumpai aptarti darbuotojų vadybos ypatumus. Tai reikšmina ne tik verslo kūrimo pradžioje, bet ir tolimesnei eigai bei plėtrai.

Temos aktualumas. Kadangi Lietuvoje smulkaus ir vidutinio verslo įmonių kasmet daugėja, todėl tokių įmonių valdymo ypatumai yra aktualūs norintiems pradėti ir valdyti savo verslą. Ir klausimai susije su šia tema man pasirodė aktualūs.

Darbo tikslas – Susipažinti, kas tai yra smulkaus ir vidutinio verslo įmonių valdymas, išanalizuoti jų rūšis ir atskleisti įmonių valdymo ypatumus.

Uždaviniai:

• Susipažinti su SVV įmonių samprata ir aptarti jų vaidmenį šiuolaikinėje ekonomikoje;

• Išsiaiškinti pagrindinius įmonių valdymo metodus ir struktūras;

• Atskleisti SVV įmonių gamybos proceso organizavimo efektyvumą, veiksmingumą, planavimą ir kontrolę;

• Pateikti SVV įmonių personalo valdymo organizavimo ir vadybos metodus bei sistemas.

Svv įmonių apžvalga

Smulkios ir vidutinės įmonės (SVĮ) – dinamiškiausia, nuolat besikeičianti įmonių grupė, vidurinioji ūkio sandaros grandis – viena iš esminių rinkos santykiais pagrįstos ekonomikos komponenčių, turinti lemiamą įtaką ekonominiam augimui ir socialinių santykių stabilumui.

Mažas kapitalo poreikis, greitas reagavimas į rinkos pokyčius ir lankstumas prisitaikant prie jų, naujų rinkų ar nišų užpildymas, konkurencijos didelėms valstybės įmonėms sudarymas, stambių įmonių aptarnavimas, naujų ir dažnai geresnės kokybės produktų, paslaugų, gamybos procesų sukūrimas, palanki šeimyninio verslo forma, efektyvi specialistų kvalifikacijos kėlimo galimybė – tai pagrindiniai smulkių ir vidutinių įmonių privalumai, atskleidžiantys jų efektyvumą ir svarbą. Smulkių ir vidutinių įmonių steigimasis ir jų veiklos skatinimas yra šalies ekonomikos augimo pagrindas ir vienas iš svarbiausių darbo vietų kūrimo šaltinių.

Veikiančių MVĮ dalis bendrame veikiančių įmonių skaičiuje 2000–2002 m.

buvo stabili – apie 99,5 proc. visų įregistruotų įmonių. 2000 m. pabaigoje veikė 54 203 įmonės, 2001 m. pabaigoje – 56 214, o 2002 m. pabaigoje – 55

210 mažų ir vidutinių įmonių. Iki 2001 m. daugiau MVĮ buvo likviduojama.

2002 m. ši tendencija pakito, ir įregistruotų MVĮ skaičius jau viršijo likviduotų MVĮ skaičių. Nors likviduojamų įmonių 2002 m. sumažėjo, 2002

metais mažėjo ir įregistruotų MVĮ skaičius (11 pav.). Tam, anot ekspertų, daugiausia įtakos turėjo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimai, pagal kuriuos gyventojams suteikta galimybė verstis individualia veikla neįregistravus įmonės.

1 pav. Įregistruotų ir išregistruotų įmonių skaičius 2001–2002 metais [pic]

Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos

Vyriausybės, VšĮ „Statistikos tyrimai“

Smulkaus ir vidutinio verslo samprata

Verslas apima gamybos ir paslaugų veiklos, siekiant naudos sritis.

Verslas gali būti suprantamas ir siaurąja prasme. Pavyzdžiui, mediko, prekybininko, baldininko, statybininko, bankininko, mokslininko ir panašiai darbas. Tačiau verslo esmę sudaro ne užsiimamos veiklos pavadinimas, o funkcijos. Verslas, nepriklausomai nuo jo formos (savarankiška įmonė, individualus verslininkas ar bendrija), turi užsiimti visomis savo veiklos dalimis:

1. pagrindine: ūkine, komercine;

2. investicine: materialaus turto, patentų, leidimų, vertybinių popierių įsigijimu;

3. apskaita ir atsakomybė bei finansinė veikla: finansavimu ir investavimu.

Visa šalies ūkis pagrystas įmonių veikla. Nuo jų veiklos priklauso respublikos ekonomikos potencialo augimas. Tačiau verslui normaliai plėtotis būtinas kapitalas, personalas, daiktinės darbo priemonės, priimtinas visuomenei siūlomų prekių ir paslaugų rinkinys ir derinys bei verslumas. Visa tai reguliuoja vyriausybės vykdoma politika ir įstatymai.

2002 m. Spalio 22 d. buvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas. Įstatyme apibrėžiami smulkaus ir vidutinio verslo subjektai bei jiems taikomos valstybės pagalbos formos. Įstatymas įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d. Naujame smulkaus ir vidutinio verslo įstatyme numatytas įmonių grupavimas į vidutines, mažas įmones ir mikroįmones.

1 lentelė. Mažų ir vidutinių įmonių samprata

|Darbuotojų |Metinės pajamos / turto balansinė vertė |Savarankiškuma|

|skaičius | |s |

|Vidutinė |mažiau |metinės pajamos neviršija 138 mln. Lt arba|yra |

|įmonė |kaip 250 |įmonės turto balansinė vertė yra ne |savarankiška* |

| | |didesnė kaip 93 mln. Lt | |

|Maža įmonė |mažiau |metinės pajamos neviršija 24 mln. Lt arba |yra |

| |kaip 50 |įmonės turto balansinė vertė yra ne |savarankiška* |

| | |didesnė kaip 17 mln. Lt | |

|Mikroįmonė |mažiau |metinės pajamos neviršija 7 mln. Lt arba |yra |

| |kaip 10 |įmonės turto balansinė vertė yra ne |savarankiška* |

| | |didesnė kaip 5 mln. Lt | |

* Savarankiškomis įmonėmis laikomos visos įmonės, išskyrus tas, kurių 1/4

ar daugiau įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių priklauso vienai ar kelioms įmonėms, kurios nėra mažos ar vidutinės įmonės. Ši riba gali būti viršyta, jei įmonė priklauso investicinėms bendrovėms, fondams ar kitiems juridiniams asmenims, investuojantiems rizikos kapitalą į SVV.

Fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą.

Atsižvelgiant į įmonių klasifikaciją, jų veiklos sritį yra taikomi įstatymai, įvairios programos, rėmimas ar finansavimas.

Visa šalyje mažų ir vidutinių įmonių atžvilgiu vykdoma politika, įstatyminė bazė turi didelę reikšmę šalies ūkiui, nes jos didina respublikos ekonomikos potencialą, išplečia gaminamų prekių ir paslaugų asortimentą, padeda spręsti naujų darbo vietų sukūrimą, suteikia galimybę prekiauti užsienio šalyse.

1. 2 SVV vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje

Vis dažniau šiandien girdime apie smulkaus ir vidutinio verslo (SVV)

vaidmenį šalies ekonomikai, tarp politikų tapo populiaru kalbėti apie susirūpinimą SVV Lietuvoje, apie pagalbą SVV, bei ypatingą dėmesį, kurį valstybė turėtų skirti SVV atstovams.

Ar patys smulkaus ir vidutinio verslo atstovai žino, kokiai kategorijai priklauso jų verslas? Kokį vaidmenį mūsų šalies ekonomikoje vaidina SVV? Kaip sparčiai vystosi SVV Lietuvoje ir kokios jo perspektyvos?

Atsakymus į šiuos ir kitus SVV aktualius klausimus “Verslo labirintui “

pateikia dr. Vadimas Titarenko, banko „Nord/LB Lietuva“ prezidento patarėjas. (www.vlb.lt )

Rinkos ekonomikos šalyse mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ) atlieka itin svarbų vaidmenį. Spartus mūsų šalies ūkio augimas, MVĮ plėtros tendencijos, kitų Europos Sąjungos šalių patirtis, valstybės parama bei faktas, kad didžioji dalis verslo plėtrai skirtos ES struktūrinių fondų paramos yra nukreipta būtent į mažąsias ir vidutines įmones, leidžia palankiai vertinti smulkaus ir vidutinio verslo perspektyvas Lietuvoje.

Analizuojant Vakarų Europos valstybių ir kitų išsivysčiusių šalių patirtį, negalima nepastebėti, kad rinkos ekonomikos konkurencingumą bei augimą didžiąja dalimi lemia smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) plėtra.

MVĮ greičiausiai pajunta rinkos paklausos ir pasiūlos pokyčius, prisitaiko prie jų, sukuria naujų darbo vietų ten, kur produktai ir paslaugos konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią paklausą.

MVĮ Europoje sudaro virš 90 proc. visų veikiančių įmonių. Lietuvoje MVĮ

ir visų įmonių santykis taip pat panašus, tačiau jų sukurtos pridėtinės vertės dalis gerokai mažesnė nei senųjų ES valstybių įmonių. MVĮ Lietuvoje dirba tik trečdalis visų dirbančiųjų, o Europos Sąjungoje MVĮ įdarbina beveik pusę visų darbuotojų. Tiesa, reikia paminėti, kad nemažai mažų ir labai mažų (mikroįmonių) įmonių Lietuvoje veikia nelegaliai (pavyzdžiui, automobilių remonto, statybos ir remonto, vaikų priežiūros ir kitų paslaugų srityse). Jų tapimas apskaitomojo verslo įmonėmis padidintų tiek oficialiai dirbančiųjų skaičių, tiek ir sukuriamos pridėtinės vertės dalį.

2. Valdymo metodai ir struktūros

Verslo įmonės, veikiančios tam tikroje aplinkoje ir siekiančios tam tikro tikslo (gauti pelno, įsitvirtinti rinkoje ir pan.), veikla turi būti valdoma, o tai reiškia, kad joje vykstantys procesai turi eiti tam tikra tvarka, būti derinami tarpusavyje. Tai sudėtingas uždavinys, nes verslo įmonės apima ne tik jos vidų, bet ir įmonės aplinką.

Valdymas – kryptingas valdančiojo lygio poveikis valdomąjam, siekiant bendro tikslo.

Kokie valdymo metodai naudojami plačiau, dažniau, kokie rečiau, mažiau, dažniausiai priklauso nuo valdymo lygio, valdymo stiliaus, vadovo.

Dažniausiai vadovas naudoja keletą valdymo metodų, juos tobulina, keičia atsižvelgdamas į darbo rezultatus. Įstatymai reikalauja, kad darbdavio ir darbuotojo santykiai būtų įforminti raštiškomis darbo sutartimis, darbo apmokėjimas organizuojamas pagal patvirtintus įkainius, tarifinius atlygius, darbo apmokėjimo ir materialinio skatinimo nuostatus. Todėl tam tikrų metodų naudojimas yra įmonėms privalomas, numatytas įstatymuose ar

Vyriausybės nutarimuose. Tačiau socialinių psichologinių metodų naudojimas įmonės valdyme daugiau priklauso nuo vadovo tipo, jo valdymo stiliaus, vadovo ir pavaldinių tarpusavio santykiuose.

Įmonių organizacijos ir vadybos klausimus nagrinėja kelios mokslinės disciplinos. Tuo pačiu praktiniams darbams suteikiama praktinė pagalba.

Galima pritaikyti visą eilę metodiškai pagrįstų sprendimų. Tai liečia ir įmonių struktūrų sudarymą. Tokiu atvėju įmonės tikslai tampa to vieno asmens darbo kryptimi, įmonė neturi organizacinės struktūros, samdytinių asmenų atžvilgiu. Įmonės su vienu asmeniu įvaizdis visados rodo įmonės ypatingą mažumą ir ribotą veiklą, įmonės veiklos ryšį su vadovo asmenybe, jo pasiruošimu atlikti, jo turimo kapitalo apimtį. Vieno asmens įmonėje nėra būdingų įmonėms vadybinio darbo problemų. Čia nėra samdomo personalo.

Vieno asmens įvaizdis daugiau reikšmingas kaip prielaida startinės pozicijos. Platų panaudojimo praktinį ir teorinį dėmesį, turi Linijinė struktūra. Jos elementarią schemą sudaro tik dvi sudėtinės dalys: Tai vadovas ir jo pasamdyti darbų vykdytojai. Kėkvienas darbų vykdytojas turi tiesioginį kontaktą su vadovu. Jis mato darbų eigą ir jam nereikia jokių tarpinių priemonių, kad žinotų darbų išvadas. Bet kokiu atvėju jis gali ateiti į pagalbą bet kuriam darbų vykdytojui

Apsoliuti dauguma prekybinių įmonių turi hierarchinę sandarą.

Hierarchijos sampratoje ir esmėje įmonės vadovavimo, veiklos apkrova.

Didėjant veiklos krūviui, sukuriami padaliniai, kurie taip pat turi turėti vadovus. Didėjant padalinio darbo apimčiai padaliniai gali būti dalijami į mažesnius padalinius. Hierarchinių struktūrų apibūdinimą papildo požiūris, koks vadybinis lygis, kokius įmonės klausimus sprendžia. Klausimų sprendimo lygis priklauso nuo įmonėje naudojamos hierarchijos tipo. Hierarchiškai sprendžiami klausimai paprastai dalijami į keletą dalių. Dažniausiai į strateginius sprendimus, operatyvius sprendimus, naujovių įdiegimo klausimus, priimtų sprendimų vykdymą.

1. Valdymo metodai

Valdymo metodai – tai poveikio įmonei, joje vykstantiems procesams būdai.

Įmonėse įvairuose valdymo lygiuose naudojamus valdymo metodus galima suskirstyti į 4 grupes:

• Gamybiniai – techniniai;

• Ekonominiai – socialiniai;

• Administraciniai (organizaconiai);

• Psichologiniai.

Gamybiniai-techniniai valdymo metodai dažniausiai naudojami tose įmonėse, kurios vykdo gamybinę veiklą, teikia tam tikras paslaugas. Įmonės saviuninkas arba vadovas yra atsakingas, kad darbo vietos atitiktų saugumo technikos reikalavimus, būtų dirbama pagal saugius darbo metodus. Šių metodų panaudojimo formos yra:

• Saugių darbo metodų instrukcijos;

• Technologinių procesų aprašymai, darbų atlikimo instrukcijos;

• Medžiagų, žaliavų, komplektavimo detalių sanaudų normos;

• Energetinių resursų sąnaudų normos;

• Kuro sąnaudų normos;

• Gaminių (paslaugų) kokybiniai parametrai;

• Natūralių ir technologinių nuostolių normos;

• Kitos gamybinės – technologinės normos ir normatyvai.

Materialinių-energetinių resursų normos reikalingos, apskaičiuojant gaminio savikainą, nustatant apmokestinamąsias pajamas. Tokios normos taip pat reikalingos, rengiant verslo planą, sudarant pirkimų sutartis ir kitais įmonės veiklos planavimo, organizavimo atvėjais.

Įmonėse ir organizacijose plačiai naudojami ekonominiai-socialiniai valdymo metodai. Daugeliu atvėjų ekonominių metodų panaudojimas, pakankamai efektyviai stimuliuoja visą kolektyvą siekti kuo geresnių darbo rezultatų. Svarbu, kad vertinimo kriterijai būtų aiškūs ir visiems gerai suprantami.

Mažose ir vidutinėse įmonėse administracinių valdymo metodų naudojimas įgyvendinamas dažniausiai vadovo įsakymais, nurodymais, potvarkiais, nuostatais, reglamentais. Visoms įmonėms reikia sudaryti raštiškas darbo sutartis, drausmines nuobaudas, paskatinimus, pareigybines instrukcijas.

Psichologiniai valdymo metodai skirti reguliuoti santykius tarp žmonių, formuojant kolektyve palankų psichologinį mikroklimatą, sutelkiant kolektyvą siekti bendrų tikslų. Vadovas turi įtikinti darbuotojus, kad būtina siekti tam tikrų tikslų įgyvendinant užduotis ir sumanymus. Jeigu kolektyve vyrauja palankus psichologinis mikroklimatas, naudojami moksliškai pagrįsti psichologiniai metodai, tai darbuotojai stengiasi sąžiningai ir kūrybiškai dirbti, kelti savo intelektualinį lygį. Todėl reikia pastebėti ir įvertinti kiekvieno darbuotojo geras pastangas, norus.

Norint, kad psichologiniai metodai duotų pageidaujamus rezultatus, būtina gerai pažinti žmogų, žinoti jo asmenybės bruožus.

2.2 Valdymo funkcijos

Valdymo funkcijos – visuma vienas kitą keičiančių valdymo veiksnių, kuriems būdingas cikliškumas ir nenutrūkstamumas. Mažosiose ir vidutinėse įmonėse vykdomos šios pagrindinės funkcijos:

• Vadovavimo

• Planavimo

• Organizavimo

• Kontrolės

Vadovavimo funkcijos atliekamos visose įmonėse, išskyrus tas individualias (personalines) įmones, kuriose nėra samdomų darbuotojų ir visas funkcijas vykdo įmonės savininkas. Mažose ir vidutinėse įmonėse, vykdant vadovavimo funkciją atliekami šie veiksniai:

• Šaukiami ir vedami įstatymų numatyti susirinkimai ir posėdžiai;

• Priimami sprendimai, nustatant įmonės veiklos kryptis, programas, planus;

• Parengiami ir patvirtinami vadymo organų darbo reglamentai;

• Parengiami ir patvirtinami administracijos padalinių darbo reglamentai bei įmonės struktūrinių padalinių nuostatai;

• Parengiamos ir patvirtinamos pareigybinės instrukcijos;

• Patvirtinami darbo apmokėjimo ir materialinio skatinimo nuostatai;

• Nustamomos darbo užduotys tam tikram laikotarpiui;

• Įgyvendinamos darbuotojų motyvavimo ir drausminės priemonės;

• Organizuojama užduočių vykdymo apskaita, atliekamas jų įvertinimas;

• Skatinamas darbuotojų bendradarbiavimas bei vykdomas kolektyvų komplektavimas;

• Priimami kiti techniniai, ekonominiai ir organizaciniai sprendimai.

Numatant įvairius veiksmus ir sumanymus ateičiai, bei išdėstant juos tam tikram laikotarpiui yra vykdoma planavimo funkcija. Kiekvienas žmogus susiduria su planavimu, galvodamas apie ateitį, savo svajonių įgyvendinimą, numatydamas savo veiksmus būsimam momentui, dienai, savaitei ar ilgesniam laikotarpiui. Vieni planai (sumanymai) gali būti abstraktūs, kiti daugiau aiškūs, konkretizuoti ir detalizuoti. Mažiau detalizuoti planai vadinami programomis, veiklos kryptimis.

Organizavimu suprantamas tam tikras veiklos reglamentavimas, atskirų veiksmų atlikimo būdų ir tvarkos nustatymas bei įgyvendinimas. Efektyvus veiklos (darbo) organizavimas remiasi moksliškai pagrįstų gamybos ir darbo organizavimo metodų naudojmu.

Gerinant darbo organizavimą mažose ir vidutinėse įmonėse, reikia parengti valdybos ir administracijos darbo reglamentus, nustatyti individualias ir kolektyvines darbo užduotis, parengti darbo apmokėjimo ir materialinio skatinimo nuostatus.

Kontrolės funkciją būtina vykdyti visą veiklos organizavimo procesą, kad laiku galėtume imtis reikalingų priemonių. Kontrolės tikslas – kad įmonė kuo mažesnėmis sąnaudomis vartotojui pateiktų reikiamų laikų kokybišką prekę ar paslaugą. Todėl įmonės vadovai turi spręsti, kokias kontrolės formas ir metodus pasirtinkti, kad užtikrintų efektyvų organizacijos veiklos procesą.

Analizuojant valdymo funkcijas, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad jos viena su kita yra susijusios ir dažnai vykdomos kartu.

3. Įmonių valdymo organai

Formuojant valdymo organus įmonėse, kurios turi juridinio asmens teises, būtina vadovautis įstatymuose numatyta valdymo organų sudarymo, jų kompetencijų paskirstymo tvarka, o įmonėse, kurios neturi juridinio asmens statuso, visus valdymo klausimus sprendžia jų savininkai ir valdymo organus formuoja pagal esamą ar numatomą poreikį. Kadangi Individualios įmonės bei

Uždarosios akcinės bendrovės sudaro per 90 proc. bendro mažųjų ir vidutinių įmonių skaičiaus, tai tikslinga detaliau nagrinėti jų valdymo struktūras.

Individualios įmonės valdymo funkcijas (kol jų apimtis nėra didelė) gali vykdyti pats įmonės savininkas. Tačiau praktiškai vienas asmuo negali kokybiškai atlikti visų valdymo funkcijų ir yra priverstas samdyti konsultantus, atskirų sričių specialistus, administracinį personalą.

Dažniausiai pasitaikančių individualių įmonių valdymo struktūros pavaizduotos 2 pav.

Mažosioms ir vidutinėms įmonėms rekomenduojama struktūra, kai įmonės savininkas sudaro administraciją, kuriai vadovauja administracijos vadovas

– prezidentas ar direktorius. (3 pav.) Administracijos vadovu gali būti pats įmonės savininkas, arba jis gali priimti šiose pareigose valdymo specialistą, sugebantį geriau vadovauti įmonei ir įgyvendinti savininko patvirtintas programas, planus ir kitas užduotis. Administracijos struktūrą, funkcinių padalinių reikalingumą, darbuotojų skaičių, jų darbo užmokesčio sąlygas taip pat gali numatyti pats įmonės savininkas arba pavesti tai atlikti administracijos vadovui. Tačiau lemiamus sprendimus dažniausiai priima įmonės savininkas įvertindamas administracijos vadovo ar kitų specialistų pasiūlymus, patarimus.

3. Gamybos proceso organizavimas

Gamybos procesas susideda iš darbo, darbo priemonių ir darbo objektų.

Kad gamybos procese efektyviai funkcionuotų visos šios sudedamosios dalys, būtina organizacinė veikla.

Gamybos proceso organizavimas – tai priemonių, racionaliai derinančių dalinius gamybos procesus su darbo priemonių ir darbo objektų naudojimu sistema. Sukauptas patyrimas ir mokslas reikalauja, kad gamybos procesai būtų organizuoti pagal šiuos principus: proporcingumo, nenutrūkstamumo, ritmingumo, sroviškumo, lankstumo, mechanizavimo ir automatizavimo. Tačiau šiuos principus nelengva įgyvendinti, todėl gamybos proceso organizavimas turi apimti visus įmonės etapus ir veiklos sritis. Mažose ir vidutinėse įmonėse gamybos proceso organizavimas lemia palyginti maži gamybiniai pajėgumai, maža gamybos apimtis, specifinės darbo sąlygos ir kt.

Visuma normų, kurios gali padėti efektyviai organizuoti gamybos procesą tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, vadinama kalendoriniais planiniais normatyvais. Šie normatyvai sudaromi tarpusavyje susiję, įvertinantys atskirų darbo vietų, padalinių galimybes gaminant vienokią ar kitokią produkciją.

Pagal tokius normatyvus nustatomos ruošinių, detalių, elementų ir kitokių surinkimo vienetų skaičius, jų transportavimo sąlygos, gamybos ritmas ir kiti rodikliai. Nuo normatyvų priklauso gamybos sąnaudos ir išlaidos, tai yra savikaina ir darbo našumas.

Nuo kalendorinių planinių normatyvų priklauso gaminamų detalių arba gatavų gaminių serijos dydis, gamybos periodiškumas, ritmas ir kiti pagrindiniai rodikliai. Norint tiksliai apskaičiuoti kalendorines planines normas, metinės gamybos programos ir atsarginių dalių gamybos apimtis. Jos turi būti detalizuotos ketvirčiais, mėnesiais, dekadomis ir trumpesniais periodais.

B.Leonienės manymu, visi verslininkai, organizuodami gamybą, siekia vieno tikslo – gamybos veiksmingumo.(4, p.89)

Gamybos veiksmingumas – gamybos išteklių panaudojimo lygis, duodantis geriausią rezultatą. Norėdami gauti didžiausią pelną, verslininkai turi pasirinkti tokį gamybos būdą, kuris leistų reikiamą produkcijos kiekį pagaminti už mažiausias gamybos išlaidas ir būtų veiksmingas techniškai ir ekonomiškai.

Gamybos būdas veiksmingas techniškai, jeigu nėra kito būdo, kurį pritaikius galima pagaminti tą pačią prekę, panaudojant bent vienos išteklių rūšies mažiau ir nedidinant kitų išteklių. Ekonomiškai veiksmingas gamybos būdas leidžia labiausiai sumažinti galimas išlaidas ištekliams, skiriamiems produkcijos gamybai.

Norėdamas, kad jo gamyba būtų veiksminga, verslininkas turi nuolat sekti išteklių kainas rinkoje, nes joms keičiantis gali labai pasikeisti gamybos išlaidos. Todėl gali būti taip, kad gamybos būdas ankščiau pripažintas ekonomiškai veiksmingu, naujoms aplinkybėms gali pasirodyti nepaveikus. Vadinasi, verslininkas turi priimti naujus sprendimus, kurie leistų išvengti gamybos nuostolių.

3.1 Gamybos organizacinės struktūros

Nagrinėjant organizacines struktūras pirmiausia pateiksiu H.Mintzbergo požiūrį į struktūros sąvoką.

Struktūra statiniu požiūriu – tai socialinės ekonominės institucijos žmonių išdėstymas, suprantamas atsietai nuo jų funkcijų, arba hierarchija.

Struktūra dinaminiu požiūriu – tai priemonių taikymas tam tikriems tikslams pasiekti.

Sisteminis H.Mintzbergo požiūris į organizaciją reikalauja pažvelgti į problemą daug giliau, pabandyti susieti visus organizacijos elementus, sistemos procesus į visumą. (1, p.98)

Organizacijos struktūra – tai visuma priemonių darbui suskirstyti į skirtingas užduotis ir šių užduočių vykdymui koordinuoti (H.Mintzbergo apibrėžimas).

Kiekviena įmonė sudaryta iš didesnių ar mažesnių struktūrinių vienetų, kuriuos sieja gamybiniai ir valdymo ryšiai. Mažiausias struktūrinis vienetas – darbo vieta. Darbo vietose vyksta darbo procesas. Jo organizavimas ir aptarnavimas yra svarbus gamybos organizavimo uždavinys.

Nuo darbo vietos įrengimo, sutvarkymo priklauso darbo kokybė, normos ir kultūra. Taigi, darbo vietos detalizavimas, įrankių vietos nustatymas padidina darbo našumą.

Darbo vietos organizavimas priklauso nuo darbų proceso lygio, pagal kurį jis skirstomas į rankinius, rankinius – mechanizuotus ir aparatinius procesus. Pagal darbininkų skiačių – į individualias ir grupines. Pagal dalinį gamybos procesą darbo vietas galima skirstyti į pagrindines, pagalbines gamybos ir aptarnavimo. Pagal specializacijos lygį į universalias ir specializuotas.

Sudarant gamybos struktūrą įmonėje, reikėtų įvertinti įmonės augimo perspektyvą, galimybes atsirasti naujoms įmonėms arba galimybę įsijungti į kitų įmonių valdymo struktūras.

3.2 Gamybos planavimas

Būsimai įmonei yra labai svarbu suformuluoti įmonės įdėją, misiją, nustatyti realius, konkrečius tikslus, parinkti tinkamą veiklą, nes nuo to priklauso organizacijos veiklos sėkmė. Vadovas turi sugebėti suderinti įvairias ūkines veiklos sritis ir užtikrinti jų tarpusavio darbą.

Organizacijos ateities numatymas yra strateginis planas, kurį reikia labai kruopščiai paruošti. Be to jis turi būti parengtas taip, kad prireikus jį galima būtų modifikuoti, koreguoti ar perorientuoti. Pakoreguotas planas toliau lemia gamybos, verslo veiklos organizavimą įmonėje.

Strateginis planas turi būti paremtas plačiais tyrimais ir faktais, turėti apibrėžtus funkcinius ir ilgalaikius tikslus, palaikyti glaudžius santykius su komerciniais tarpininkais, nustatyti savo finansinius, materialinius, darbo išteklius. Negalima apsiriboto vien tik faktų užrašymu, būtina numatyti, kaip tai gali atsiliepti įmonės veiklai, ar bus galima imtis atsakomųjų veiksmų. Gausu įrodymų, kad gerai parengta strategija garantuoja įmonės sėkmę, o įdėtos sąnaudos greitai atsiperka.

Strategijos diegimas priklauso nuo kruopštaus kasdieninio darbo. Todėl būtina parengti trumpesnės trukmės (metinius, mėnesio, savaitės ar dienos)

planus ir garantuoti juose numatytų priemonių įgyvendinimą.

Operatyvusis planavimas – tai gamybos ir paslaugų eigos reguliavimo sistema. Jo tikslas:

• parengti planus (grafikus) ir laiku pranešti gamybiniams vienetams (cechams, barams, darbo vietoms) užduotis, organizuoti procesus taip, kad visi ritmingai ir darniai dirbtų;

• Kasdien apskaityti gamybos (ar paslaugos teikimo) eiga;

• Operatyviai reguliuoti gamybinių vienetų veiklą pagal gautą informaciją ir jos analizės rezultatus.

Pirmiausia dėmesys sutelkiamas į išteklių perdirbimą į produktus ar paslaugų teikimą. Arba kitaip tariant, siekiama, kad įėjimai į gamybos ar paslaugų sistemą virstų išėjimais.

Gamybos ar paslaugų procesas kartojasi, taigi ir planuojama nuolat, ciklais; reikia sekti kaip planas vykdomas, ir jį tobulinti. Nors visos organizacijos atlieka skirtingas technologines operacijas, tačiau planavimas turi daug bendra ir nesvarbu ar tai būtų gamybinė, ar paslaugas teikianti įmonė.

3.3 Gamybos kontrolė

Kontrolė – tai bet kurios veiklos srities tikrinimas, priežiūra stebėjimas. Be kontrolės negalima jokia veikla, nes ji palaiko organizacijos judėjimą reikiama kryptimi, bet kuriuo momentu patikrina, kaip jos veikla atitinka normas ir kaip tikslingai ji nukreipta siekti tikslų.

Kontrolės tikslas – padėti organizacijai adaptuotis pasikeitus sąlygoms, mažiau daryti klaidų, susitvarkyti su vidaus problemomis ir minimizuoti sąnaudas. Kontrolė yra vykdoma keturiais proceso etapais:

1. Standartų nustatymas. Standartai padeda nustatyti, ar rezultatai atitinka tikslus. Pagrindiniams organizacijos tikslams, nustatytiems planavimo metu, reikalingi vienas ar keli standartai. Be jų neįmanoma ir kontrolė, nes pagrindinė kontrolės paskirtis – garantuoti, kad būtų pasiekti norimi tikslai.

2. Veiklos įvertinimas. Kad kontrolė būtų efektyvi veiklos įvertinimas turi būti patikimas ir tinkamas tiriamąjai situacijai. Be to veikla turi būti vertinama pagal standartuose nustatytus terminus.

3. Veiklos rezultatų ir standartų palyginimas. Veikla turi būti šiek tiek aukščiau ar žemiau standartuose numatytų normų arba joms prilygti.

4. Reikiamo veiksmo pasirinkimas. Edgardas F. Huse pateikia tris žingsnius: priežasties analizė, veiksmo skatinimas, tikėtinų rezultatų numatymas dar kartą.(1, p.173) Kadangi kontrolė ne visada būna sėkminga, pašalinus nukrypimą reikėtų numatyti tikėtinus rezultatus. Tam gali prireikti pradėti naują planavimo ir kontrolės procesą.

Standartai nuolat peržiūrimi, pakoreguojami pagal reikalavimus ir patvirtinami. Veiklos įvertinimo etape labai svarbu surinkti teisingą ir tikslią informaciją. Vertinimo metodai turi būti parinkti tokie, kad veiklą būtų galima palyginti su standartais. Toliau sprendimai priimami pagal tai, kokie rezultatai gaunami. Kontrolės procesas vyksta pagal iš anksto sudarytą planą. Išsamiausią sistemą pateikia Stephenas P.Robbinsas,

Robbinas Stuart-Kotze.(1, p.174) Jie skiria produkcijos, pirkimų, įrenginių eksplotacijos ir kokybės kontrolę.

Produkcijos kontrolės tikslas – kontroliuoti gamybos operacijų eigą, jų trukmę ir imtis veiksmų, kad gamybos operacijos būtų atliktos laiku. Ši kontrolė seka gamybos grafikus, atsargų lygį, medžiagų (žaliavų) judėjimą, kaip panaudojamos patalpos ir įrenginiai.

Pirkimų kontrolė seka prekių tiekimo terminus, kokybę, kiekį ir kainas.

Pirkimų kontrole siekiama užtikrinti medžiagų tinkamumą, kokybę, patikimus tiekimo šaltinius ir tuo pat metu sumažinti išlaidas.

Irenginių eksplotacijos kontrolės svarba priklauso nuo technologijos proceso. Kontrolė būna profilaktinė, prieš įvykstant gedimui, gedimų ir pataisymų įvertinimo ir visko, kas susije su įrenginių būklės vertinimu.

Kokybės kontrole nustatoma, ar produkto svoris, atsparumas, sudėtis, spalva, skonis, užbaigtumas ir kitos savybės atitinka standartus. Gaminio kokybė turi tenkinti visus standartų reikalavimus, kad tokiu būdu patenkintų ne tik vartotojų reikalavimus, bet ir pajėgtų konkuruoti kitų šalių rinkoje bei pritraukti kuo daugiau vartotojų. Tuo tikslu, įmonės nemažai lėšų skiria įrengimams modernizuoti ir technikai tobulinti.

Kiekviena kontrolė turi atlikti kontroliuojamą objektą. Kokybės kontrolės funkcijos turi būti pavestos specialistui, tiesiogiai susijusiam su gamybos procesu, nes nėra galimybių mažose ir vidutinėse įmonėse įsteigti techninės kontrolės skyrių.

Vienas iš svarbiausių ypatumų yra tas, kad gamybos kontrolė turi būti visa apimanti, tikslinga, paprasta, ekonomiška, orientuota į tikslų įgyvendinimą.

4. Svv įmonių personalas

Didžiausią vietą įmonės veikloje užimanti darbo jėga – personalas.

Kiekvienai organizacijai žmonės yra svarbus išteklinio potencialo komponentas, leidžiantis realizuoti ir valdyti veiklą. Kai kuriose veiklos šakose žmonės yra net pats svarbiausias sėkmės veiksnys. Net jei organizacijai gali būti būdingi ir kiti sėkmės veiksniai (verslumas, kapitalas), personalui tenka ypatingai svarbus vaidmuo.

Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių personalo valdymas mažai kuo skiriasi nuo didžiųjų įmonių, išskyrus, kiekybiniu aspektu. Kaip teigia V.

Sūdžius, vadovams, specialistams ir darbuotojams turi būti keliamos užduotys ir reikalavimai, kurie atitinka realias vykdymo galimybes. Visiems turi būti tinkama darbo atmosfera, materialiniai ir finansiniai ištekliai, pasirengimas atlikti užduotį, tos užduoties aiškumas, saviraiška ir skatinimo sistema. (6, p.151) Dažniausiai tokiose įmonėse personalo reikalais rūpinasi pats įmonės savininkas ar specialiai tam paskirtas asmuo.

Taigi, ne tik didelėms, bet ir mažoms įmonėms, nepriklausomai nuo darbuotojų skaičiaus, reikalingas efektyvus personalo organizavimas ir valdymas. Norint mažose ir vidutinėse įmonėse užtikrinti didesnį darbo našumą, reikia labai išplėtoti darbuotojų gebėjimus, ištobulinti organizacijos kultūrą, valdymo procesus bei sistemas. Tik optimaliai išnaudota personalo veikla bus kompetetinga konkurencinėse rinkose.

4.1 Personalo valdymo organizavimas

Mažose įmonėse personalo reikalais rūpinasi vienas ar keli žmonės.

Tokiose įmonėse gali būti taikomas centalizuotas, ir decentralizuotas darbuotojų valdymo organizavimo variantas.

Centralizuoto darbuotojų valdymo organizavimo schema pateikiama 4

paveiksle.

Personalo organizavimo klausimus sprendžiantis darbuotojas yra aukščiausiajame valdymo lygyje. Šiuo atveju darbuotojų organizavimo reikalus tvarkantis asmuo turi įmonės vadovo pagalbininko, patarėjo šiais klausimais statusą. Jis negali priimti sprendimo, bet tiesiogiai bendradarbiaudamas su aukščiausiojo lygio įmonės vadovu, gali greitai įgyvendinti savo pasiūlytus sprendimus susijusius su darbuotojų organizavimu. (4 pav.)

Personalo organizavimo klausimus sprendžiantis darbuotojas yra pavaldus vienos svarbiausios funkcijos vadovui. (5 pav.) Šiuo atveju, įmonės vadovas nurodymus, pavyzdžiui, parengti naujovės įgyvendinimo projektą, per tiesioginį vadovą – ekonomikos skyriaus vadovą – perduoda už darbuotojų organizavimo klausimus atsakingiems darbuotojams. Šie parengia projektą, derina jį su vadovu, kuris projektą pateikia vadovybei. Taigi, taikant decentralizuoto darbuotojų valdymo organizavimo modelį klausimai gerokai užsitesia.

Vidutinėje įmonėje personalui valdyti reikia pasitelkti daugiau darbuotojų, todėl pačiame darbuotojų skyriuje atsiranda keli lygiai.

Vidutinei įmonei būdingas darbuotojų valdymo organizavimo modelis pateiktas 6 paveiksle.

4.2 Darbuotojų vadyba

Žmogui, protingai ir mąstančiai būtybei, verslo įmonės veikloje suteikiamas išskirtinis vaidmuo, nes sėkmingą įmonės gyvavimą sudėtingomis bei nepastoviomis rinkos sąlygomis daug lemia tai, kaip įmonės vadovas yra perpratęs pagrindinius žmonių valdymo principus. Šiuo atžvilgiu verslo įmonės veiklos sėkmė priklauso nuo to, kaip tinkamai parengti darbuotojai, kaip organizuojama jų profesinė veikla, kaip jie skatinami siekti, kokios sąlygos sudaromos jiems profesiškai tobulėti. Todėl kiekvienas, mažos ir didelės įmonės vadovas turi būti gerai susipažinęs su

Darbuotojų vadyba

Darbuotojų vadyba – sistema, skatinanti darbuotojus pasiekti užbrėžtus tikslus, remiantis aktyvia vadovų veikla.

Darbuotojų vadybos tikslai:

• į darbą būtų priimami reikalingos kvalifikacijos žmonės,

• jiems būtų sudarytos sąlygos gerai dirbti ir profesiškai tobulėti,

• jie būtų suinteresuoti gerai dirbti ir kelti savo kvalifikacija, įgyvendindami įmonės tikslus.

Amerikiečiai psichologai M.Kokas ir D.P.Šulcas, tyrę darbuotojų atrankos veiksmingumą, nurodo, kad gerą kandidatų parinkimą labiausiai lemia:

• tinkamai nustatyti profesinės atrankos kriterijai,

• tinkamai taikomi profesinės atrankos metodai,

• profesanaliai ir kvalifikuotai dirbantys žmonės vykdantys profesinę atranką. (4, p.158)

Tik kruopščiai ir tiksliai nustačius profesinės atrankos kriterijus, įmanoma parinkti tinkamą žmogų.

Norint apsvarstyti ir įvertinti ankstesnę pavaldinių profesinę veiklą ir numatyti ateities planus ir galimybes reikia atlikti profesinės veiklos vertinimą. Šis procesas labai svarbus, nes nuolatinis dėmesys darbuotojams konkrečiomis sąlygomis padeda juos telkti bei skatinti. Profesinės veiklos skatinimas derinamas su materialiniu skatinimu.

Svarbiausia materialiojo atlyginimo forma – darbo užmokestis. Vadovas gali pasirinkti ir nematerialaus atlyginimo formas: paaukštinti pareigas, skirti atsakingesnes užduotis, suteikti galimybę kelti kvalifikaciją ir kt.

Visi atlyginimo už veiklą būdai grindžiami deramos darbuotojų elgsenos, domėjimosi savo veikla didinimo principais.

Būtinumą mokyti darbuotojus, kelti jų kvalifikaciją sąlygoja pačių įmonių interesai ir poreikiai. Norint prisitaikyti prie kintančių sąlygų įmonės aplinkoje ir viduje, tenka nuolat atnaujinti darbuotojų profesinį pasirengimą. Kvalifikacijos kėlimas leidžia suvienodinti ką tik parengtų ir seniau parengtų specialistų profesinį išsilavinimą.

Išvados

Smulkus ir vidutinis verslas yra labiausiai palitusi verslo sritis

Lietuvoje. Kadangi, rinkoje tarp šių įmonių konkurencija yra labai didelė, todėl valdymo ypatumai turi svarbų vaidmenį įmonės verslume.

Lietuvos Respublikos vyriausybė stengiasi skątinti kurti SVV, nes tai turi labai didelę reikšmę šalies ūkiui, didina ekonomikos potencialą, padeda spręsti naujų darbo vietų sukūrimą. Vyriausybės kuriamos programos skatina imtis verslo ir vystyti jį tinkama linkme. Tik nuolatinė ir visapusiška vyriausybės parama turėtų tapti svarbiausia verslo kūrimo paskata.

Smulkus ir vidutinis verslas yra gyvybinė ekonomikos jėga. Norint tikslingai tą jėgą panaudoti ir išmokti ją valdyti kuo efektyviau reikia pasirinti tinkamus valdymo metodus bei struktūras ir juos derinti tarpusavyje.

Didelę įtaką verslo efektyvumui turi gamybos proceso organizavimas. Be strateginių ir operatyviųjų planų, kontrolės vykdymo verslas netenka efektyvaus gamybos proceso funkcionavimo.

Gamybos procesas nevyks sklandžiai, jei vadovai nepasirinks tinkamo darbuotojų valdymo organizavimo modelio bei sistemos, kuri padės darbuotojus parinkti, įvertinti jų profesinę veiklą, mokyti ir kelti kvalifikaciją bei tinkamai atlyginti už darbuotojų veiklos rezultatus.

Galima teigti, kad tai pagrindiniai valdymo ypatumai, kuriuos įvaldžius galima pasiekti ne tik įmonės verslumo, gerovės, bet ir užbrėžtus tikslus.

Literatūra

1. Bagdonas E., Bagdonienė L. Administravimo principai – Kaunas:

Technologija, 2000. -228 p.

2. Lukoševičius K., Martinkus B. Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba –

Kaunas: Technologija, 2001.-191 p.

3. Leonienė B. Darbuotojų vadyba – Kaunas: Poligrafija ir informatika

2001.- 198 p.

4. Leonienė B. Verslo pradmenys – Kaunas : Poligrafija ir informatika

1998. – 221 p.

5. Sakalas A. Personalo vadyba. – Vilnius: Margi raštai, 2003.- 296 p.

6. Sūdžius V. Smulkaus ir vidutnio verslo administravimas ir valdymas –

Vilnius: Kronta, 2001. -288 p.

7. www.svv.lt Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra

8. www.vlb.lt Veslo labirintas

9. www.ukmin.lt Lietuvos respublikos ūkio ministerija

4 pav. Centralizuoto darbuotojų valdymo organizavimo mažoje įmonėje modelis

Patarėjas darbuotojų organizavimo klausimais

Kitų skyrių vadovai

Ekonomikos skyriaus vadovas

Gamybos skyriaus vadovas

PIRKIMŲ

VALDYTOJAS

KONSULTANTAS komercinės teisės klausimais

EKONOMISTAS-FINANSININKAS

PARDAVIMŲ

VALDYTOJAS

SAVININKAS

2 pav. Mažos individualiosios įmonės valdymo struktūra (2, p.36)

Gamybos ar paslaugų proceso operacijos

Darbo procesas (operacijos, veiksmai, jų derinimas)

Įrengimų veikimo užtikrinimas (aprūpinimas, priežiūra)

Žaliava ar prekės

Ciklo pradžia

Produktas (prekė ar paslauga)

Ciklo pabaiga

4 pav. Gamybos procesas ir jo sudėtinės dalys (1, p.70)

3 pav. Gamybinės individualiosios įmonės valdymo struktūra (2,p.36)

Darbuotojų organizavimo grupė

Įmonės vadovas

I valdymo lygis

II valdymo lygis

5 pav. Decentralizuoto darbuotojų valdymo organizavimo mažoje įmonėje modelis

SAVININKAS

MARKETINGO vadovas

EKONOMIKOS IR DARBO UŽMOKESČIO vadvas

VYRIAUSIASIS FINANSININKAS

GAMYBOS IR PASLAUGŲ ORGANIZAVIMO vadovas

ADMINISTRACIJOS VADOVAS (prezidentas, direktorius)

Apskaitos grupė

Planavimo grupė

Kitų skyrių vadovai

Ekonomikos skyriaus vadovas

Gamybos skyriaus vadovas

Įmonės vadovas

I valdymo lygis

II valdymo lygis

III valdymo lygis

6 pav. Darbuotojų valdymo organizavimo vidutinėje įmonėje modelis

Įmonės vadovas

Juristas

Darbuotojas, atsakingas už darbuotojų mokymą

Darbuotojas, atsakingas už įdarbinimą ir atleidimą

Kitų skyrių vadovai

Darbuotojų skyriaus vadovas

Ekonomikos skyriaus vadovas

Gamybos skyriaus vadovas

I valdymo lygis

II valgymo lygis

III valdymo lygis

7 pav. Darbuotojų vadybos sistema (4, p.157)

Darbuotojų parinkimas

Mokymas ir kvalifikacijos kėlimas

Profesinės veiklos įvertinimas

Atlyginimas

PROFESIONALI VEIKLA