Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių apžvalga

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS Socialinių mokslų fakultetas Verslo administravimo katedra

SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO ĮMONIŲ VALDYMO YPATUMAI Referatas

Vadovė: asist. G.Sližienė Atliko: stud. SMG3/4 gr. K.Jasulevičius

Kaunas, 2005 TURINYS ĮŽANGA 3 1. SVV ĮMONIŲ APŽVALGA 4 1.1 Smulkaus ir vidutinio verslo samprata 5 1.2 SVV vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje 6 2. VALDYMO METODAI IR STRUKTŪROS 7 1. Valdymo metodai 8 2.2 Valdymo funkcijos 9 2.3 Valdymo organai 11 3. gamybos proceso organizavimas 12 3.1 Gamybos organizacinė struktūra 13 3.2 Gamybos planavimas 14 3.3 Gamybos kontrolė 15 4. SVV ĮMONIŲ PERSONALAS 17 1. Personalo valdymo organizavimas 17 2. Darbuotojų vadyba 19 IŠVADOS 21 LITERATŪRA 22

Įžanga

Smulkus ir vidutinis verslas yra labai įvairus ir nuolat vystosi irsudaro didesniąją Lietuvos verslo dalį, todėl jos plėtojimas tampaprioritetine Lietuvos ekonomikos plėtros kryptimi. Nė viena ekonomikos šakanegali apsieiti be smulkaus verslo produkcijos ir paslaugų. SVV pasaulyjedarosi vis populiaresnis, nes jis sukuria ne tik naują produkciją, bet irnaujas darbo vietas. Valstybė vis daugiau smulkiam ir vidutiniam versluinustato paramos formų, taip siekdama sudominti gyventojus ir skatintiaktyviai dalyvauti versle.

Šis darbas – tai trumpa smulkaus ir vidutinio verslo įmonių valdymoapžvalga. Bendrais bruožais aptariama smulkaus ir vidutinio verslo įmoniųsamprata ir vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje. Atskleidžiami, įmoniųvaldymo metodai, funkcijos ir organai, išanalizuojami jų ypatumai.

Gamybos proceso organizavimas apima tris efektyvaus valdymo funkcijas:organizuoti darbo vietą, planuoti ir kontroliuoti gamybą. Funkcijos leidžiagamybos procesui vykti organizuotai ir veiksmingai. Svarbų vaidmenį smulkaus verslo gyvavime atlieka personalas. Taigišiame darbe norėčiau atskleisti mažų ir vidutinių įmonių personalo valdymometodus ir trumpai aptarti darbuotojų vadybos ypatumus. Tai reikšmina netik verslo kūrimo pradžioje, bet ir tolimesnei eigai bei plėtrai. Temos aktualumas. Kadangi Lietuvoje smulkaus ir vidutinio verslo įmoniųkasmet daugėja, todėl tokių įmonių valdymo ypatumai yra aktualūs norintiemspradėti ir valdyti savo verslą. Ir klausimai susije su šia tema manpasirodė aktualūs. Darbo tikslas – Susipažinti, kas tai yra smulkaus ir vidutinio versloįmonių valdymas, išanalizuoti jų rūšis ir atskleisti įmonių valdymoypatumus. Uždaviniai: • Susipažinti su SVV įmonių samprata ir aptarti jų vaidmenį šiuolaikinėje ekonomikoje; • Išsiaiškinti pagrindinius įmonių valdymo metodus ir struktūras; • Atskleisti SVV įmonių gamybos proceso organizavimo efektyvumą, veiksmingumą, planavimą ir kontrolę; • Pateikti SVV įmonių personalo valdymo organizavimo ir vadybos metodus bei sistemas.

1 1. SVV įmonių apžvalga

Smulkios ir vidutinės įmonės (SVĮ) – dinamiškiausia, nuolatbesikeičianti įmonių grupė, vidurinioji ūkio sandaros grandis – viena išesminių rinkos santykiais pagrįstos ekonomikos komponenčių, turinti lemiamąįtaką ekonominiam augimui ir socialinių santykių stabilumui. Mažas kapitaloporeikis, greitas reagavimas į rinkos pokyčius ir lankstumas prisitaikantprie jų, naujų rinkų ar nišų užpildymas, konkurencijos didelėms valstybėsįmonėms sudarymas, stambių įmonių aptarnavimas, naujų ir dažnai geresnėskokybės produktų, paslaugų, gamybos procesų sukūrimas, palanki šeimyninioverslo forma, efektyvi specialistų kvalifikacijos kėlimo galimybė – taipagrindiniai smulkių ir vidutinių įmonių privalumai, atskleidžiantys jųefektyvumą ir svarbą. Smulkių ir vidutinių įmonių steigimasis ir jų veiklosskatinimas yra šalies ekonomikos augimo pagrindas ir vienas iš svarbiausiųdarbo vietų kūrimo šaltinių. Veikiančių MVĮ dalis bendrame veikiančių įmonių skaičiuje 2000–2002 m.buvo stabili – apie 99,5 proc. visų įregistruotų įmonių. 2000 m. pabaigojeveikė 54 203 įmonės, 2001 m. pabaigoje – 56 214, o 2002 m. pabaigoje – 55210 mažų ir vidutinių įmonių. Iki 2001 m. daugiau MVĮ buvo likviduojama.2002 m. ši tendencija pakito, ir įregistruotų MVĮ skaičius jau viršijolikviduotų MVĮ skaičių. Nors likviduojamų įmonių 2002 m. sumažėjo, 2002metais mažėjo ir įregistruotų MVĮ skaičius (11 pav.). Tam, anot ekspertų,daugiausia įtakos turėjo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčioįstatymo pakeitimai, pagal kuriuos gyventojams suteikta galimybė verstisindividualia veikla neįregistravus įmonės. 1 pav. Įregistruotų ir išregistruotų įmonių skaičius 2001–2002 metais [pic] Šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos RespublikosVyriausybės, VšĮ „Statistikos tyrimai“

2 1.1 Smulkaus ir vidutinio verslo samprata

Verslas apima gamybos ir paslaugų veiklos, siekiant naudos sritis.Verslas gali būti suprantamas ir siaurąja prasme. Pavyzdžiui, mediko,

prekybininko, baldininko, statybininko, bankininko, mokslininko ir panašiaidarbas. Tačiau verslo esmę sudaro ne užsiimamos veiklos pavadinimas, ofunkcijos. Verslas, nepriklausomai nuo jo formos (savarankiška įmonė,individualus verslininkas ar bendrija), turi užsiimti visomis savo veiklosdalimis: 1. pagrindine: ūkine, komercine; 2. investicine: materialaus turto, patentų, leidimų, vertybinių popierių įsigijimu; 3. apskaita ir atsakomybė bei finansinė veikla: finansavimu ir investavimu. Visa šalies ūkis pagrystas įmonių veikla. Nuo jų veiklos priklausorespublikos ekonomikos potencialo augimas. Tačiau verslui normaliaiplėtotis būtinas kapitalas, personalas, daiktinės darbo priemonės,priimtinas visuomenei siūlomų prekių ir paslaugų rinkinys ir derinys beiverslumas. Visa tai reguliuoja vyriausybės vykdoma politika ir įstatymai. 2002 m. Spalio 22 d. buvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos smulkausir vidutinio verslo įstatymas. Įstatyme apibrėžiami smulkaus ir vidutinioverslo subjektai bei jiems taikomos valstybės pagalbos formos. Įstatymasįsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d. Naujame smulkaus ir vidutinio versloįstatyme numatytas įmonių grupavimas į vidutines, mažas įmones irmikroįmones.1 lentelė. Mažų ir vidutinių įmonių samprata

|Darbuotojų |Metinės pajamos / turto balansinė vertė |Savarankiškuma||skaičius | |s ||Vidutinė |mažiau |metinės pajamos neviršija 138 mln. Lt arba|yra ||įmonė |kaip 250 |įmonės turto balansinė vertė yra ne |savarankiška* || | |didesnė kaip 93 mln. Lt | ||Maža įmonė |mažiau |metinės pajamos neviršija 24 mln. Lt arba |yra || |kaip 50 |įmonės turto balansinė vertė yra ne |savarankiška* || | |didesnė kaip 17 mln. Lt | ||Mikroįmonė |mažiau |metinės pajamos neviršija 7 mln. Lt arba |yra || |kaip 10 |įmonės turto balansinė vertė yra ne |savarankiška* || | |didesnė kaip 5 mln. Lt | |

* Savarankiškomis įmonėmis laikomos visos įmonės, išskyrus tas, kurių 1/4ar daugiau įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių priklauso vienai arkelioms įmonėms, kurios nėra mažos ar vidutinės įmonės. Ši riba gali būtiviršyta, jei įmonė priklauso investicinėms bendrovėms, fondams ar kitiemsjuridiniams asmenims, investuojantiems rizikos kapitalą į SVV. Fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstissavarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžioveikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą. Atsižvelgiant į įmonių klasifikaciją, jų veiklos sritį yra taikomiįstatymai, įvairios programos, rėmimas ar finansavimas. Visa šalyje mažų ir vidutinių įmonių atžvilgiu vykdoma politika,įstatyminė bazė turi didelę reikšmę šalies ūkiui, nes jos didinarespublikos ekonomikos potencialą, išplečia gaminamų prekių ir paslaugųasortimentą, padeda spręsti naujų darbo vietų sukūrimą, suteikia galimybęprekiauti užsienio šalyse.

1. 2 SVV vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje Vis dažniau šiandien girdime apie smulkaus ir vidutinio verslo (SVV)vaidmenį šalies ekonomikai, tarp politikų tapo populiaru kalbėti apiesusirūpinimą SVV Lietuvoje, apie pagalbą SVV, bei ypatingą dėmesį, kurįvalstybė turėtų skirti SVV atstovams. Ar patys smulkaus ir vidutinio verslo atstovai žino, kokiaikategorijai priklauso jų verslas? Kokį vaidmenį mūsų šalies ekonomikojevaidina SVV? Kaip sparčiai vystosi SVV Lietuvoje ir kokios jo perspektyvos? Atsakymus į šiuos ir kitus SVV aktualius klausimus “Verslo labirintui “pateikia dr. Vadimas Titarenko, banko „Nord/LB Lietuva“ prezidentopatarėjas. (www.vlb.lt ) Rinkos ekonomikos šalyse mažos ir vidutinės įmonės (MVĮ) atlieka itinsvarbų vaidmenį. Spartus mūsų šalies ūkio augimas, MVĮ plėtros tendencijos,kitų Europos Sąjungos šalių patirtis, valstybės parama bei faktas, kaddidžioji dalis verslo plėtrai skirtos ES struktūrinių fondų paramos yranukreipta būtent į mažąsias ir vidutines įmones, leidžia palankiai vertintismulkaus ir vidutinio verslo perspektyvas Lietuvoje. Analizuojant Vakarų Europos valstybių ir kitų išsivysčiusių šaliųpatirtį, negalima nepastebėti, kad rinkos ekonomikos konkurencingumą beiaugimą didžiąja dalimi lemia smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) plėtra. MVĮ greičiausiai pajunta rinkos paklausos ir pasiūlos pokyčius,prisitaiko prie jų, sukuria naujų darbo vietų ten, kur produktai irpaslaugos konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią paklausą. MVĮ Europoje sudaro virš 90 proc. visų veikiančių įmonių. Lietuvoje MVĮ

ir visų įmonių santykis taip pat panašus, tačiau jų sukurtos pridėtinėsvertės dalis gerokai mažesnė nei senųjų ES valstybių įmonių. MVĮ Lietuvojedirba tik trečdalis visų dirbančiųjų, o Europos Sąjungoje MVĮ įdarbinabeveik pusę visų darbuotojų. Tiesa, reikia paminėti, kad nemažai mažų irlabai mažų (mikroįmonių) įmonių Lietuvoje veikia nelegaliai (pavyzdžiui,automobilių remonto, statybos ir remonto, vaikų priežiūros ir kitų paslaugųsrityse). Jų tapimas apskaitomojo verslo įmonėmis padidintų tiek oficialiaidirbančiųjų skaičių, tiek ir sukuriamos pridėtinės vertės dalį.

2. Valdymo metodai ir struktūros

Verslo įmonės, veikiančios tam tikroje aplinkoje ir siekiančios tamtikro tikslo (gauti pelno, įsitvirtinti rinkoje ir pan.), veikla turi būtivaldoma, o tai reiškia, kad joje vykstantys procesai turi eiti tam tikratvarka, būti derinami tarpusavyje. Tai sudėtingas uždavinys, nes versloįmonės apima ne tik jos vidų, bet ir įmonės aplinką.

Valdymas – kryptingas valdančiojo lygio poveikis valdomąjam, siekiantbendro tikslo.

Kokie valdymo metodai naudojami plačiau, dažniau, kokie rečiau, mažiau,dažniausiai priklauso nuo valdymo lygio, valdymo stiliaus, vadovo.Dažniausiai vadovas naudoja keletą valdymo metodų, juos tobulina, keičiaatsižvelgdamas į darbo rezultatus. Įstatymai reikalauja, kad darbdavio irdarbuotojo santykiai būtų įforminti raštiškomis darbo sutartimis, darboapmokėjimas organizuojamas pagal patvirtintus įkainius, tarifiniusatlygius, darbo apmokėjimo ir materialinio skatinimo nuostatus. Todėl tamtikrų metodų naudojimas yra įmonėms privalomas, numatytas įstatymuose arVyriausybės nutarimuose. Tačiau socialinių psichologinių metodų naudojimasįmonės valdyme daugiau priklauso nuo vadovo tipo, jo valdymo stiliaus,vadovo ir pavaldinių tarpusavio santykiuose.

Įmonių organizacijos ir vadybos klausimus nagrinėja kelios mokslinėsdisciplinos. Tuo pačiu praktiniams darbams suteikiama praktinė pagalba.Galima pritaikyti visą eilę metodiškai pagrįstų sprendimų. Tai liečia irįmonių struktūrų sudarymą. Tokiu atvėju įmonės tikslai tampa to vienoasmens darbo kryptimi, įmonė neturi organizacinės struktūros, samdytiniųasmenų atžvilgiu. Įmonės su vienu asmeniu įvaizdis visados rodo įmonėsypatingą mažumą ir ribotą veiklą, įmonės veiklos ryšį su vadovo asmenybe,jo pasiruošimu atlikti, jo turimo kapitalo apimtį. Vieno asmens įmonėjenėra būdingų įmonėms vadybinio darbo problemų. Čia nėra samdomo personalo.Vieno asmens įvaizdis daugiau reikšmingas kaip prielaida startinėspozicijos. Platų panaudojimo praktinį ir teorinį dėmesį, turi Linijinėstruktūra. Jos elementarią schemą sudaro tik dvi sudėtinės dalys: Taivadovas ir jo pasamdyti darbų vykdytojai. Kėkvienas darbų vykdytojas turitiesioginį kontaktą su vadovu. Jis mato darbų eigą ir jam nereikia jokiųtarpinių priemonių, kad žinotų darbų išvadas. Bet kokiu atvėju jis galiateiti į pagalbą bet kuriam darbų vykdytojui

Apsoliuti dauguma prekybinių įmonių turi hierarchinę sandarą.Hierarchijos sampratoje ir esmėje įmonės vadovavimo, veiklos apkrova.Didėjant veiklos krūviui, sukuriami padaliniai, kurie taip pat turi turėtivadovus. Didėjant padalinio darbo apimčiai padaliniai gali būti dalijami įmažesnius padalinius. Hierarchinių struktūrų apibūdinimą papildo požiūris,koks vadybinis lygis, kokius įmonės klausimus sprendžia. Klausimų sprendimolygis priklauso nuo įmonėje naudojamos hierarchijos tipo. Hierarchiškaisprendžiami klausimai paprastai dalijami į keletą dalių. Dažniausiai įstrateginius sprendimus, operatyvius sprendimus, naujovių įdiegimoklausimus, priimtų sprendimų vykdymą.

1. Valdymo metodai

Valdymo metodai – tai poveikio įmonei, joje vykstantiems procesamsbūdai.

Įmonėse įvairuose valdymo lygiuose naudojamus valdymo metodus galimasuskirstyti į 4 grupes:

• Gamybiniai – techniniai;

• Ekonominiai – socialiniai;

• Administraciniai (organizaconiai);

• Psichologiniai.

Gamybiniai-techniniai valdymo metodai dažniausiai naudojami toseįmonėse, kurios vykdo gamybinę veiklą, teikia tam tikras paslaugas. Įmonėssaviuninkas arba vadovas yra atsakingas, kad darbo vietos atitiktų saugumotechnikos reikalavimus, būtų dirbama pagal saugius darbo metodus. Šiųmetodų panaudojimo formos yra:

• Saugių darbo metodų instrukcijos;

• Technologinių procesų aprašymai, darbų atlikimo instrukcijos;

• Medžiagų, žaliavų, komplektavimo detalių sanaudų normos;

• Energetinių resursų sąnaudų normos;

• Kuro sąnaudų normos;

• Gaminių (paslaugų) kokybiniai parametrai;

• Natūralių ir technologinių nuostolių normos;

• Kitos gamybinės – technologinės normos ir normatyvai.

Materialinių-energetinių resursų normos reikalingos, apskaičiuojantgaminio savikainą, nustatant apmokestinamąsias pajamas. Tokios normos taippat reikalingos, rengiant verslo planą, sudarant pirkimų sutartis ir kitaisįmonės veiklos planavimo, organizavimo atvėjais.

Įmonėse ir organizacijose plačiai naudojami ekonominiai-socialiniaivaldymo metodai. Daugeliu atvėjų ekonominių metodų panaudojimas,pakankamai efektyviai stimuliuoja visą kolektyvą siekti kuo geresnių darborezultatų. Svarbu, kad vertinimo kriterijai būtų aiškūs ir visiems geraisuprantami.

Mažose ir vidutinėse įmonėse administracinių valdymo metodų naudojimasįgyvendinamas dažniausiai vadovo įsakymais, nurodymais, potvarkiais,nuostatais, reglamentais. Visoms įmonėms reikia sudaryti raštiškas darbosutartis, drausmines nuobaudas, paskatinimus, pareigybines instrukcijas.

Psichologiniai valdymo metodai skirti reguliuoti santykius tarpžmonių, formuojant kolektyve palankų psichologinį mikroklimatą, sutelkiantkolektyvą siekti bendrų tikslų. Vadovas turi įtikinti darbuotojus, kadbūtina siekti tam tikrų tikslų įgyvendinant užduotis ir sumanymus. Jeigukolektyve vyrauja palankus psichologinis mikroklimatas, naudojamimoksliškai pagrįsti psichologiniai metodai, tai darbuotojai stengiasisąžiningai ir kūrybiškai dirbti, kelti savo intelektualinį lygį. Todėlreikia pastebėti ir įvertinti kiekvieno darbuotojo geras pastangas, norus.Norint, kad psichologiniai metodai duotų pageidaujamus rezultatus, būtinagerai pažinti žmogų, žinoti jo asmenybės bruožus.

2.2 Valdymo funkcijos

Valdymo funkcijos – visuma vienas kitą keičiančių valdymo veiksnių,kuriems būdingas cikliškumas ir nenutrūkstamumas. Mažosiose ir vidutinėseįmonėse vykdomos šios pagrindinės funkcijos:

• Vadovavimo

• Planavimo

• Organizavimo

• Kontrolės

Vadovavimo funkcijos atliekamos visose įmonėse, išskyrus tasindividualias (personalines) įmones, kuriose nėra samdomų darbuotojų irvisas funkcijas vykdo įmonės savininkas. Mažose ir vidutinėse įmonėse,vykdant vadovavimo funkciją atliekami šie veiksniai:

• Šaukiami ir vedami įstatymų numatyti susirinkimai ir posėdžiai;

• Priimami sprendimai, nustatant įmonės veiklos kryptis, programas, planus;

• Parengiami ir patvirtinami vadymo organų darbo reglamentai;

• Parengiami ir patvirtinami administracijos padalinių darbo reglamentai bei įmonės struktūrinių padalinių nuostatai;

• Parengiamos ir patvirtinamos pareigybinės instrukcijos;

• Patvirtinami darbo apmokėjimo ir materialinio skatinimo nuostatai;

• Nustamomos darbo užduotys tam tikram laikotarpiui;

• Įgyvendinamos darbuotojų motyvavimo ir drausminės priemonės;

• Organizuojama užduočių vykdymo apskaita, atliekamas jų įvertinimas;

• Skatinamas darbuotojų bendradarbiavimas bei vykdomas kolektyvų komplektavimas;

• Priimami kiti techniniai, ekonominiai ir organizaciniai sprendimai.

Numatant įvairius veiksmus ir sumanymus ateičiai, bei išdėstant juostam tikram laikotarpiui yra vykdoma planavimo funkcija. Kiekvienas žmogussusiduria su planavimu, galvodamas apie ateitį, savo svajonių įgyvendinimą,numatydamas savo veiksmus būsimam momentui, dienai, savaitei ar ilgesniamlaikotarpiui. Vieni planai (sumanymai) gali būti abstraktūs, kiti daugiauaiškūs, konkretizuoti ir detalizuoti. Mažiau detalizuoti planai vadinamiprogramomis, veiklos kryptimis.

Organizavimu suprantamas tam tikras veiklos reglamentavimas, atskirųveiksmų atlikimo būdų ir tvarkos nustatymas bei įgyvendinimas. Efektyvusveiklos (darbo) organizavimas remiasi moksliškai pagrįstų gamybos ir darboorganizavimo metodų naudojmu.

Gerinant darbo organizavimą mažose ir vidutinėse įmonėse, reikiaparengti valdybos ir administracijos darbo reglamentus, nustatytiindividualias ir kolektyvines darbo užduotis, parengti darbo apmokėjimo irmaterialinio skatinimo nuostatus.

Kontrolės funkciją būtina vykdyti visą veiklos organizavimo procesą,kad laiku galėtume imtis reikalingų priemonių. Kontrolės tikslas – kadįmonė kuo mažesnėmis sąnaudomis vartotojui pateiktų reikiamų laikųkokybišką prekę ar paslaugą. Todėl įmonės vadovai turi spręsti, kokiaskontrolės formas ir metodus pasirtinkti, kad užtikrintų efektyvųorganizacijos veiklos procesą.

Analizuojant valdymo funkcijas, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad josviena su kita yra susijusios ir dažnai vykdomos kartu.

3. Įmonių valdymo organai

Formuojant valdymo organus įmonėse, kurios turi juridinio asmensteises, būtina vadovautis įstatymuose numatyta valdymo organų sudarymo, jųkompetencijų paskirstymo tvarka, o įmonėse, kurios neturi juridinio asmensstatuso, visus valdymo klausimus sprendžia jų savininkai ir valdymo organus

formuoja pagal esamą ar numatomą poreikį. Kadangi Individualios įmonės beiUždarosios akcinės bendrovės sudaro per 90 proc. bendro mažųjų ir vidutiniųįmonių skaičiaus, tai tikslinga detaliau nagrinėti jų valdymo struktūras.Individualios įmonės valdymo funkcijas (kol jų apimtis nėra didelė) galivykdyti pats įmonės savininkas. Tačiau praktiškai vienas asmuo negalikokybiškai atlikti visų valdymo funkcijų ir yra priverstas samdytikonsultantus, atskirų sričių specialistus, administracinį personalą.Dažniausiai pasitaikančių individualių įmonių valdymo struktūrospavaizduotos 2 pav.

Mažosioms ir vidutinėms įmonėms rekomenduojama struktūra, kai įmonėssavininkas sudaro administraciją, kuriai vadovauja administracijos vadovas– prezidentas ar direktorius. (3 pav.) Administracijos vadovu gali būtipats įmonės savininkas, arba jis gali priimti šiose pareigose valdymospecialistą, sugebantį geriau vadovauti įmonei ir įgyvendinti savininkopatvirtintas programas, planus ir kitas užduotis. Administracijosstruktūrą, funkcinių padalinių reikalingumą, darbuotojų skaičių, jų darboužmokesčio sąlygas taip pat gali numatyti pats įmonės savininkas arbapavesti tai atlikti administracijos vadovui. Tačiau lemiamus sprendimusdažniausiai priima įmonės savininkas įvertindamas administracijos vadovo arkitų specialistų pasiūlymus, patarimus.

3. Gamybos proceso organizavimas

Gamybos procesas susideda iš darbo, darbo priemonių ir darbo objektų.Kad gamybos procese efektyviai funkcionuotų visos šios sudedamosios dalys,būtina organizacinė veikla.

Gamybos proceso organizavimas – tai priemonių, racionaliai derinančiųdalinius gamybos procesus su darbo priemonių ir darbo objektų naudojimusistema. Sukauptas patyrimas ir mokslas reikalauja, kad gamybos procesaibūtų organizuoti pagal šiuos principus: proporcingumo, nenutrūkstamumo,ritmingumo, sroviškumo, lankstumo, mechanizavimo ir automatizavimo. Tačiaušiuos principus nelengva įgyvendinti, todėl gamybos proceso organizavimasturi apimti visus įmonės etapus ir veiklos sritis. Mažose ir vidutinėseįmonėse gamybos proceso organizavimas lemia palyginti maži gamybiniaipajėgumai, maža gamybos apimtis, specifinės darbo sąlygos ir kt.

Visuma normų, kurios gali padėti efektyviai organizuoti gamybos procesątam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, vadinama kalendoriniais planiniaisnormatyvais. Šie normatyvai sudaromi tarpusavyje susiję, įvertinantysatskirų darbo vietų, padalinių galimybes gaminant vienokią ar kitokiąprodukciją. Pagal tokius normatyvus nustatomos ruošinių, detalių, elementųir kitokių surinkimo vienetų skaičius, jų transportavimo sąlygos, gamybosritmas ir kiti rodikliai. Nuo normatyvų priklauso gamybos sąnaudos irišlaidos, tai yra savikaina ir darbo našumas. Nuo kalendorinių planiniųnormatyvų priklauso gaminamų detalių arba gatavų gaminių serijos dydis,gamybos periodiškumas, ritmas ir kiti pagrindiniai rodikliai. Norinttiksliai apskaičiuoti kalendorines planines normas, metinės gamybosprogramos ir atsarginių dalių gamybos apimtis. Jos turi būti detalizuotosketvirčiais, mėnesiais, dekadomis ir trumpesniais periodais.

B.Leonienės manymu, visi verslininkai, organizuodami gamybą, siekiavieno tikslo – gamybos veiksmingumo.(4, p.89)

Gamybos veiksmingumas – gamybos išteklių panaudojimo lygis, duodantisgeriausią rezultatą. Norėdami gauti didžiausią pelną, verslininkai turipasirinkti tokį gamybos būdą, kuris leistų reikiamą produkcijos kiekįpagaminti už mažiausias gamybos išlaidas ir būtų veiksmingas techniškai irekonomiškai. Gamybos būdas veiksmingas techniškai, jeigu nėra kito būdo,kurį pritaikius galima pagaminti tą pačią prekę, panaudojant bent vienosišteklių rūšies mažiau ir nedidinant kitų išteklių. Ekonomiškai veiksmingasgamybos būdas leidžia labiausiai sumažinti galimas išlaidas ištekliams,skiriamiems produkcijos gamybai. Norėdamas, kad jo gamyba būtų veiksminga,verslininkas turi nuolat sekti išteklių kainas rinkoje, nes joms keičiantisgali labai pasikeisti gamybos išlaidos. Todėl gali būti taip, kad gamybosbūdas ankščiau pripažintas ekonomiškai veiksmingu, naujoms aplinkybėms galipasirodyti nepaveikus. Vadinasi, verslininkas turi priimti naujussprendimus, kurie leistų išvengti gamybos nuostolių.

3.1 Gamybos organizacinės struktūros

Nagrinėjant organizacines struktūras pirmiausia pateiksiu H.Mintzbergopožiūrį į struktūros sąvoką.

Struktūra statiniu požiūriu – tai socialinės ekonominės institucijosžmonių išdėstymas, suprantamas atsietai nuo jų funkcijų, arba hierarchija.

Struktūra dinaminiu požiūriu – tai priemonių taikymas tam tikriemstikslams pasiekti.

Sisteminis H.Mintzbergo požiūris į organizaciją reikalauja pažvelgti įproblemą daug giliau, pabandyti susieti visus organizacijos elementus,sistemos procesus į visumą. (1, p.98)

Organizacijos struktūra – tai visuma priemonių darbui suskirstyti įskirtingas užduotis ir šių užduočių vykdymui koordinuoti (H.Mintzbergoapibrėžimas).

Kiekviena įmonė sudaryta iš didesnių ar mažesnių struktūrinių vienetų,kuriuos sieja gamybiniai ir valdymo ryšiai. Mažiausias struktūrinisvienetas – darbo vieta. Darbo vietose vyksta darbo procesas. Joorganizavimas ir aptarnavimas yra svarbus gamybos organizavimo uždavinys.Nuo darbo vietos įrengimo, sutvarkymo priklauso darbo kokybė, normos irkultūra. Taigi, darbo vietos detalizavimas, įrankių vietos nustatymaspadidina darbo našumą.

Darbo vietos organizavimas priklauso nuo darbų proceso lygio, pagalkurį jis skirstomas į rankinius, rankinius – mechanizuotus ir aparatiniusprocesus. Pagal darbininkų skiačių – į individualias ir grupines. Pagaldalinį gamybos procesą darbo vietas galima skirstyti į pagrindines,pagalbines gamybos ir aptarnavimo. Pagal specializacijos lygį įuniversalias ir specializuotas.

Sudarant gamybos struktūrą įmonėje, reikėtų įvertinti įmonės augimoperspektyvą, galimybes atsirasti naujoms įmonėms arba galimybę įsijungti įkitų įmonių valdymo struktūras.

3.2 Gamybos planavimas

Būsimai įmonei yra labai svarbu suformuluoti įmonės įdėją, misiją,nustatyti realius, konkrečius tikslus, parinkti tinkamą veiklą, nes nuo topriklauso organizacijos veiklos sėkmė. Vadovas turi sugebėti suderintiįvairias ūkines veiklos sritis ir užtikrinti jų tarpusavio darbą.Organizacijos ateities numatymas yra strateginis planas, kurį reikia labaikruopščiai paruošti. Be to jis turi būti parengtas taip, kad prireikus jįgalima būtų modifikuoti, koreguoti ar perorientuoti. Pakoreguotas planastoliau lemia gamybos, verslo veiklos organizavimą įmonėje.

Strateginis planas turi būti paremtas plačiais tyrimais ir faktais,turėti apibrėžtus funkcinius ir ilgalaikius tikslus, palaikyti glaudžiussantykius su komerciniais tarpininkais, nustatyti savo finansinius,materialinius, darbo išteklius. Negalima apsiriboto vien tik faktųužrašymu, būtina numatyti, kaip tai gali atsiliepti įmonės veiklai, ar busgalima imtis atsakomųjų veiksmų. Gausu įrodymų, kad gerai parengtastrategija garantuoja įmonės sėkmę, o įdėtos sąnaudos greitai atsiperka.

Strategijos diegimas priklauso nuo kruopštaus kasdieninio darbo. Todėlbūtina parengti trumpesnės trukmės (metinius, mėnesio, savaitės ar dienos)planus ir garantuoti juose numatytų priemonių įgyvendinimą.

Operatyvusis planavimas – tai gamybos ir paslaugų eigos reguliavimosistema. Jo tikslas:

• parengti planus (grafikus) ir laiku pranešti gamybiniams vienetams (cechams, barams, darbo vietoms) užduotis, organizuoti procesus taip, kad visi ritmingai ir darniai dirbtų;

• Kasdien apskaityti gamybos (ar paslaugos teikimo) eiga;

• Operatyviai reguliuoti gamybinių vienetų veiklą pagal gautą informaciją ir jos analizės rezultatus.

Pirmiausia dėmesys sutelkiamas į išteklių perdirbimą į produktus arpaslaugų teikimą. Arba kitaip tariant, siekiama, kad įėjimai į gamybos arpaslaugų sistemą virstų išėjimais.

Gamybos ar paslaugų procesas kartojasi, taigi ir planuojama nuolat,ciklais; reikia sekti kaip planas vykdomas, ir jį tobulinti. Nors visosorganizacijos atlieka skirtingas technologines operacijas, tačiauplanavimas turi daug bendra ir nesvarbu ar tai būtų gamybinė, ar paslaugasteikianti įmonė.

3.3 Gamybos kontrolė

Kontrolė – tai bet kurios veiklos srities tikrinimas, priežiūrastebėjimas. Be kontrolės negalima jokia veikla, nes ji palaikoorganizacijos judėjimą reikiama kryptimi, bet kuriuo momentu patikrina,kaip jos veikla atitinka normas ir kaip tikslingai ji nukreipta siektitikslų.

Kontrolės tikslas – padėti organizacijai adaptuotis pasikeitussąlygoms, mažiau daryti klaidų, susitvarkyti su vidaus problemomis irminimizuoti sąnaudas. Kontrolė yra vykdoma keturiais proceso etapais:

1. Standartų nustatymas. Standartai padeda nustatyti, ar rezultataiatitinka tikslus. Pagrindiniams organizacijos tikslams, nustatytiemsplanavimo metu, reikalingi vienas ar keli standartai. Be jų neįmanoma irkontrolė, nes pagrindinė kontrolės paskirtis – garantuoti, kad būtųpasiekti norimi tikslai.

2. Veiklos įvertinimas. Kad kontrolė būtų efektyvi veiklos įvertinimasturi būti patikimas ir tinkamas tiriamąjai situacijai. Be to veikla turibūti vertinama pagal standartuose nustatytus terminus.

3. Veiklos rezultatų ir standartų palyginimas. Veikla turi būti šiektiek aukščiau ar žemiau standartuose numatytų normų arba joms prilygti.

4. Reikiamo veiksmo pasirinkimas. Edgardas F. Huse pateikia trisžingsnius: priežasties analizė, veiksmo skatinimas, tikėtinų rezultatųnumatymas dar kartą.(1, p.173) Kadangi kontrolė ne visada būna sėkminga,pašalinus nukrypimą reikėtų numatyti tikėtinus rezultatus. Tam galiprireikti pradėti naują planavimo ir kontrolės procesą.

Standartai nuolat peržiūrimi, pakoreguojami pagal reikalavimus irpatvirtinami. Veiklos įvertinimo etape labai svarbu surinkti teisingą irtikslią informaciją. Vertinimo metodai turi būti parinkti tokie, kad veikląbūtų galima palyginti su standartais. Toliau sprendimai priimami pagal tai,kokie rezultatai gaunami. Kontrolės procesas vyksta pagal iš ankstosudarytą planą. Išsamiausią sistemą pateikia Stephenas P.Robbinsas,Robbinas Stuart-Kotze.(1, p.174) Jie skiria produkcijos, pirkimų, įrenginiųeksplotacijos ir kokybės kontrolę.

Produkcijos kontrolės tikslas – kontroliuoti gamybos operacijų eigą, jųtrukmę ir imtis veiksmų, kad gamybos operacijos būtų atliktos laiku. Šikontrolė seka gamybos grafikus, atsargų lygį, medžiagų (žaliavų) judėjimą,kaip panaudojamos patalpos ir įrenginiai.

Pirkimų kontrolė seka prekių tiekimo terminus, kokybę, kiekį ir kainas.Pirkimų kontrole siekiama užtikrinti medžiagų tinkamumą, kokybę, patikimustiekimo šaltinius ir tuo pat metu sumažinti išlaidas.

Irenginių eksplotacijos kontrolės svarba priklauso nuo technologijosproceso. Kontrolė būna profilaktinė, prieš įvykstant gedimui, gedimų irpataisymų įvertinimo ir visko, kas susije su įrenginių būklės vertinimu.

Kokybės kontrole nustatoma, ar produkto svoris, atsparumas, sudėtis,spalva, skonis, užbaigtumas ir kitos savybės atitinka standartus. Gaminiokokybė turi tenkinti visus standartų reikalavimus, kad tokiu būdupatenkintų ne tik vartotojų reikalavimus, bet ir pajėgtų konkuruoti kitųšalių rinkoje bei pritraukti kuo daugiau vartotojų. Tuo tikslu, įmonėsnemažai lėšų skiria įrengimams modernizuoti ir technikai tobulinti.

Kiekviena kontrolė turi atlikti kontroliuojamą objektą. Kokybėskontrolės funkcijos turi būti pavestos specialistui, tiesiogiai susijusiamsu gamybos procesu, nes nėra galimybių mažose ir vidutinėse įmonėseįsteigti techninės kontrolės skyrių.

Vienas iš svarbiausių ypatumų yra tas, kad gamybos kontrolė turi būtivisa apimanti, tikslinga, paprasta, ekonomiška, orientuota į tikslųįgyvendinimą.

4. SVV įmonių personalas

Didžiausią vietą įmonės veikloje užimanti darbo jėga – personalas.Kiekvienai organizacijai žmonės yra svarbus išteklinio potencialokomponentas, leidžiantis realizuoti ir valdyti veiklą. Kai kuriose veiklosšakose žmonės yra net pats svarbiausias sėkmės veiksnys. Net jeiorganizacijai gali būti būdingi ir kiti sėkmės veiksniai (verslumas,kapitalas), personalui tenka ypatingai svarbus vaidmuo.

Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių personalo valdymas mažai kuoskiriasi nuo didžiųjų įmonių, išskyrus, kiekybiniu aspektu. Kaip teigia V.Sūdžius, vadovams, specialistams ir darbuotojams turi būti keliamosužduotys ir reikalavimai, kurie atitinka realias vykdymo galimybes. Visiemsturi būti tinkama darbo atmosfera, materialiniai ir finansiniai ištekliai,pasirengimas atlikti užduotį, tos užduoties aiškumas, saviraiška irskatinimo sistema. (6, p.151) Dažniausiai tokiose įmonėse personaloreikalais rūpinasi pats įmonės savininkas ar specialiai tam paskirtasasmuo. Taigi, ne tik didelėms, bet ir mažoms įmonėms, nepriklausomai nuodarbuotojų skaičiaus, reikalingas efektyvus personalo organizavimas irvaldymas. Norint mažose ir vidutinėse įmonėse užtikrinti didesnį darbonašumą, reikia labai išplėtoti darbuotojų gebėjimus, ištobulintiorganizacijos kultūrą, valdymo procesus bei sistemas. Tik optimaliaiišnaudota personalo veikla bus kompetetinga konkurencinėse rinkose.

4.1 Personalo valdymo organizavimas Mažose įmonėse personalo reikalais rūpinasi vienas ar keli žmonės.Tokiose įmonėse gali būti taikomas centalizuotas, ir decentralizuotasdarbuotojų valdymo organizavimo variantas. Centralizuoto darbuotojų valdymo organizavimo schema pateikiama 4paveiksle. Personalo organizavimo klausimus sprendžiantis darbuotojas yraaukščiausiajame valdymo lygyje. Šiuo atveju darbuotojų organizavimoreikalus tvarkantis asmuo turi įmonės vadovo pagalbininko, patarėjo šiais

klausimais statusą. Jis negali priimti sprendimo, bet tiesiogiaibendradarbiaudamas su aukščiausiojo lygio įmonės vadovu, gali greitaiįgyvendinti savo pasiūlytus sprendimus susijusius su darbuotojųorganizavimu. (4 pav.) Personalo organizavimo klausimus sprendžiantis darbuotojas yra pavaldusvienos svarbiausios funkcijos vadovui. (5 pav.) Šiuo atveju, įmonės vadovasnurodymus, pavyzdžiui, parengti naujovės įgyvendinimo projektą, pertiesioginį vadovą – ekonomikos skyriaus vadovą – perduoda už darbuotojųorganizavimo klausimus atsakingiems darbuotojams. Šie parengia projektą,derina jį su vadovu, kuris projektą pateikia vadovybei. Taigi, taikantdecentralizuoto darbuotojų valdymo organizavimo modelį klausimai gerokaiužsitesia.

Vidutinėje įmonėje personalui valdyti reikia pasitelkti daugiaudarbuotojų, todėl pačiame darbuotojų skyriuje atsiranda keli lygiai.

Vidutinei įmonei būdingas darbuotojų valdymo organizavimo modelispateiktas 6 paveiksle.

4.2 Darbuotojų vadyba

Žmogui, protingai ir mąstančiai būtybei, verslo įmonės veiklojesuteikiamas išskirtinis vaidmuo, nes sėkmingą įmonės gyvavimą sudėtingomisbei nepastoviomis rinkos sąlygomis daug lemia tai, kaip įmonės vadovas yraperpratęs pagrindinius žmonių valdymo principus. Šiuo atžvilgiu versloįmonės veiklos sėkmė priklauso nuo to, kaip tinkamai parengti darbuotojai,kaip organizuojama jų profesinė veikla, kaip jie skatinami siekti, kokiossąlygos sudaromos jiems profesiškai tobulėti. Todėl kiekvienas, mažos irdidelės įmonės vadovas turi būti gerai susipažinęs su darbuotojų vadyba.

Darbuotojų vadyba – sistema, skatinanti darbuotojus pasiekti užbrėžtustikslus, remiantis aktyvia vadovų veikla.

Darbuotojų vadybos tikslai:

• į darbą būtų priimami reikalingos kvalifikacijos žmonės,

• jiems būtų sudarytos sąlygos gerai dirbti ir profesiškai tobulėti,

• jie būtų suinteresuoti gerai dirbti ir kelti savo kvalifikacija, įgyvendindami įmonės tikslus.

Amerikiečiai psichologai M.Kokas ir D.P.Šulcas, tyrę darbuotojųatrankos veiksmingumą, nurodo, kad gerą kandidatų parinkimą labiausiailemia:

• tinkamai nustatyti profesinės atrankos kriterijai,

• tinkamai taikomi profesinės atrankos metodai,

• profesanaliai ir kvalifikuotai dirbantys žmonės vykdantys profesinę atranką. (4, p.158)

Tik kruopščiai ir tiksliai nustačius profesinės atrankos kriterijus,įmanoma parinkti tinkamą žmogų.

Norint apsvarstyti ir įvertinti ankstesnę pavaldinių profesinę veikląir numatyti ateities planus ir galimybes reikia atlikti profesinės veiklosvertinimą. Šis procesas labai svarbus, nes nuolatinis dėmesys darbuotojamskonkrečiomis sąlygomis padeda juos telkti bei skatinti. Profesinės veiklosskatinimas derinamas su materialiniu skatinimu.

Svarbiausia materialiojo atlyginimo forma – darbo užmokestis. Vadovasgali pasirinkti ir nematerialaus atlyginimo formas: paaukštinti pareigas,skirti atsakingesnes užduotis, suteikti galimybę kelti kvalifikaciją ir kt.Visi atlyginimo už veiklą būdai grindžiami deramos darbuotojų elgsenos,domėjimosi savo veikla didinimo principais.

Būtinumą mokyti darbuotojus, kelti jų kvalifikaciją sąlygoja pačiųįmonių interesai ir poreikiai. Norint prisitaikyti prie kintančių sąlygųįmonės aplinkoje ir viduje, tenka nuolat atnaujinti darbuotojų profesinįpasirengimą. Kvalifikacijos kėlimas leidžia suvienodinti ką tik parengtų irseniau parengtų specialistų profesinį išsilavinimą.

Išvados

Smulkus ir vidutinis verslas yra labiausiai palitusi verslo sritisLietuvoje. Kadangi, rinkoje tarp šių įmonių konkurencija yra labai didelė,todėl valdymo ypatumai turi svarbų vaidmenį įmonės verslume. Lietuvos Respublikos vyriausybė stengiasi skątinti kurti SVV, nes taituri labai didelę reikšmę šalies ūkiui, didina ekonomikos potencialą,padeda spręsti naujų darbo vietų sukūrimą. Vyriausybės kuriamos programosskatina imtis verslo ir vystyti jį tinkama linkme. Tik nuolatinė irvisapusiška vyriausybės parama turėtų tapti svarbiausia verslo kūrimopaskata. Smulkus ir vidutinis verslas yra gyvybinė ekonomikos jėga. Norinttikslingai tą jėgą panaudoti ir išmokti ją valdyti kuo efektyviau reikiapasirinti tinkamus valdymo metodus bei struktūras ir juos derintitarpusavyje. Didelę įtaką verslo efektyvumui turi gamybos proceso organizavimas. Bestrateginių ir operatyviųjų planų, kontrolės vykdymo verslas netenkaefektyvaus gamybos proceso funkcionavimo. Gamybos procesas nevyks sklandžiai, jei vadovai nepasirinks tinkamodarbuotojų valdymo organizavimo modelio bei sistemos, kuri padėsdarbuotojus parinkti, įvertinti jų profesinę veiklą, mokyti ir keltikvalifikaciją bei tinkamai atlyginti už darbuotojų veiklos rezultatus.

Galima teigti, kad tai pagrindiniai valdymo ypatumai, kuriuos įvaldžiusgalima pasiekti ne tik įmonės verslumo, gerovės, bet ir užbrėžtus tikslus.

Literatūra

1. Bagdonas E., Bagdonienė L. Administravimo principai – Kaunas: Technologija, 2000. -228 p. 2. Lukoševičius K., Martinkus B. Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba – Kaunas: Technologija, 2001.-191 p. 3. Leonienė B. Darbuotojų vadyba – Kaunas: Poligrafija ir informatika 2001.- 198 p. 4. Leonienė B. Verslo pradmenys – Kaunas : Poligrafija ir informatika 1998. – 221 p. 5. Sakalas A. Personalo vadyba. – Vilnius: Margi raštai, 2003.- 296 p. 6. Sūdžius V. Smulkaus ir vidutnio verslo administravimas ir valdymas – Vilnius: Kronta, 2001. -288 p. 7. www.svv.lt Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra 8. www.vlb.lt Veslo labirintas 9. www.ukmin.lt Lietuvos respublikos ūkio ministerija

———————– 4 pav. Centralizuoto darbuotojų valdymo organizavimo mažoje įmonėje modelis

Patarėjas darbuotojų organizavimo klausimais

Kitų skyrių vadovai

Ekonomikos skyriaus vadovas

Gamybos skyriaus vadovas

PIRKIMŲ VALDYTOJAS

KONSULTANTAS komercinės teisės klausimais

EKONOMISTAS-FINANSININKAS

PARDAVIMŲ VALDYTOJAS

SAVININKAS

2 pav. Mažos individualiosios įmonės valdymo struktūra (2, p.36)

Gamybos ar paslaugų proceso operacijos

Darbo procesas (operacijos, veiksmai, jų derinimas)

Įrengimų veikimo užtikrinimas (aprūpinimas, priežiūra)

Žaliava ar prekės

Ciklo pradžia

Produktas (prekė ar paslauga)

Ciklo pabaiga

4 pav. Gamybos procesas ir jo sudėtinės dalys (1, p.70)

3 pav. Gamybinės individualiosios įmonės valdymo struktūra (2,p.36)

Darbuotojų organizavimo grupė

Įmonės vadovas

I valdymolygis

II valdymolygis

5 pav. Decentralizuoto darbuotojų valdymo organizavimo mažoje įmonėje modelis

SAVININKAS

MARKETINGO vadovas

EKONOMIKOS IR DARBO UŽMOKESČIO vadvas

VYRIAUSIASIS FINANSININKAS

GAMYBOS IR PASLAUGŲ ORGANIZAVIMO vadovas

ADMINISTRACIJOS VADOVAS (prezidentas, direktorius)

Apskaitos grupė

Planavimo grupė

Kitų skyrių vadovai

Ekonomikos skyriaus vadovas

Gamybos skyriaus vadovas

Įmonės vadovas

I valdymolygis

II valdymolygis

III valdymolygis

6 pav. Darbuotojų valdymo organizavimo vidutinėje įmonėje modelis

Įmonės vadovas

Juristas

Darbuotojas, atsakingas už darbuotojų mokymą

Darbuotojas, atsakingas už įdarbinimą ir atleidimą

Kitų skyrių vadovai

Darbuotojų skyriaus vadovas

Ekonomikos skyriaus vadovas

Gamybos skyriaus vadovas

I valdymo lygis

II valgymolygis

III valdymolygis

7 pav. Darbuotojų vadybos sistema (4, p.157)

Darbuotojų parinkimas

Mokymas ir kvalifikacijos kėlimas

Profesinės veiklos įvertinimas

Atlyginimas

PROFESIONALI VEIKLA