Klonavimas

KLONAVIMAS

Klonavimas pastaruoju metu tampa labai aktualia problema, sukeliančia nemažai diskusijų dėl moralės ir naujausių mokslo laimėjimų. Žinoma, vargu ar rasime bent vieną šiuolaikinės biologijos ir medicinos technologijos sritį, kuri nekeltų svarbių moralinių dilemų. Tačiau pirmieji mėginimai klonuoti embrionus sukėlė didelę etinių debatų audrą. Genetikos inžinerijos prospektas, į kurį žiūrima ne tik kaip į galimybę pašalinti genetinius defektus, bet ir kaip į bandymą perkurti žmones į visai naujas būtybes, taip pat kūdikio lyties atranka ir kitos naujovės, realizuojamos naujosios technologijos priemonėmis, – kelia daugybę reikšmingų etinių klausimų. Kontracepcijos technologija įgalina reguliuoti vaikų skaičių ir kokybę. Kūno organų persodinimas verčia klausti, kada laikyti žmogų mirusiu ir kada galima pašalinti jo organus. Kitaip tariant, iškyla būtinas reikalas apibrėžti mirtį. Ar tokiu atveju moralu prailginti žmogaus biologinę egzistenciją herojiškomis priemonėmis? Tarp pažiūros į mediciną kaip į mirties priešą ir pažiūros į ją kaip kančios priešą yra didelis skirtumas. Po kelių dešimčių metų medicinos technologija suras būdų žymiai prailginti natūralų žmogaus amžiaus vidurkį. Bet tai verčia klausti: ar visuomenė beįstengs skirti didelę dalį savo ribotų išteklių milijonams senų nedarbingų žmonių, sulaukusių prieštvaninio patriarchų amžiaus? Kaip nuspręsti, kada gana yra gana? Kiek tautos išteklių skirti amžiaus prailginimui, kiek auklėjimui ir bendrai visų gerovei?Genetikos inžinerija

Biotechnologijos sritis, paprastai vadinama „genetikos inžinerija“, remiasi genetika, kuri tiria genus ir jų tarpusavio sąveiką. Genai perteikia ir nulemia mūsų paveldimas savybes. Genetikos inžinerija turi du tikslus: nustatyti ir pašalinti genus, kurie yra genetinių ligų priežastis, ir dirbtiniu būdu sukurti naujas gyvybės formas. Daugeliu atvejų šita technologija pakeis šiandieninį medicinos pamatą, lygiai kaip antibiotikai ją pakeitė praeityje. Nenuostabu, kad žmogaus paveldo genetinio pagrindo atradimas daugeliui kelia baimę ir susirūpinimą. Kodėl? Todėl, kad dauguma mokslininkų, gindami mokslinių tyrinėjimų laisvę, yra visiškai abejingi dorovinėms vertybėms ir vadovaujasi vadinamąja „velnio doktrina“: ką galima padaryti, turi būti daroma. Mat dabar galima modifikuoti pačią genetinę žmogaus sandarą ir ja manipuliuoti. Ankstesnės energijos, maisto gamybos, transporto ir komunikacijos technologijos žymiai pakeitė tik priemones žmogaus gyvenimo būviui pagerinti. Genetikos technologija, priešingai, siekia pakeisti patį tų priemonių naudotoją. Genetikos inžinerija, kurią vieni džiugiai sveikina, o kiti sutinka su baime, pirmą kartą istorijoje įgalina žmogų perkurti save patį. Mokymas ir dorovinis auklėjimas yra vadinamosios „visuomenės inžinerijos“ formos, kurias viena karta naudoja kitai kartai formuoti. Jos operuoja žodžiu ir simboliniais veiksmais. Jų padariniai grįžtami. Kiekvienas turi didesnę ar mažesnę galią jas priimti ar atmesti. Bet genetikos inžinerija kokybiškai skiriasi tuo, kad, apeidama žmogaus kalbos ir pasirinkimo laisvę, ji eina tiesiai prie pačios žmogaus biologinės sąrangos pakeitimo. Be to, jos daromi pakeitimai negrįžtami. Aiškinama, kad šitie genetinės manipuliacijos metodai leis žmogui ištrūkti iš „paveldo tironijos“ šalinant genetines ligas. Bet daugelis klausia: kokia kaina? Kokia bus visuomenė, kuri laboratorijoje nenatūraliu būdu gamins vaikus, kontroliuojamus mokslininkų? Prieš 15 metų pasaulį nustebino anglės Luizės Braun gimimas. Ji buvo pirmas kūdikis, pradėtas in vitro (t. y. laboratorijos mėgintuvėlyje). Kiek vėliau dr. Mukherjicas iš Kalkutos pagamino kūdikį iš įšaldytų spermos ir kiaušinėlių bankų. Vienos Čikagos laboratorijos specialistai, atskyrę spermos X ir Y chromosomas, sėkmingai leido gimti septyniems berniukams ir trims mergaitėms. Šita technologija įgalina pasirinkti būsimo vaiko lytį. Šiandien dirbtinė inseminacija (spermos įvedimas) prieinama kiekvienai moteriai, kuri įstengia susimokėti už apvaisinimą.

Reikia pastebėti, kad tokia dauginimosi technologija veda į santuokos ir šeimos silpninimą. Netekėjusios moterys dabar gali pasinaudoti reprodukcijos klinikų paslaugomis ir turėti vaikų be santuokos. Aišku, kad tai tradicinės šeimos – krikščionišku požiūriu Dievo įsteigtos santuokinės jungties, – užpuolimas. Neabejotina, kad ir homoseksualistai galės pasirūpinti vaikų be normalios santuokos. Manoma, kad netolimoje ateityje genetikos inžinerija pasieks paskutinį reprodukcinės manipuliacijos tarpsnį, vadinamą ektogeneze, – auginimą specialiai paruoštame inkubatoriuje, kuris pakeis auginimą in vivo, t. y. motinos įsčiose. Dar vienas reprodukcijos tipas, sukėlęs daug diskusijų, yra vadinamasis klonavimas, t. y. nelytinis dauginimas. Klonas yra individas, išaugintas be lytinių santykių iš kokio nors gyvio ląstelės, o jei dar tiksliau: Klonuoti žmogų – tai gauti kito gyvo ar mirusio žmogaus kopiją. Klonas – tai organizmas, turintis tokius pačius, kaip ir jo pirmtakas, genus. Graikiškas žodis klon reiškia “šakelė”. Mat iš medžio šakelės išauga toks pat medis, nuo kurio ta šakelė nuskinta (nors miške nėra dviejų visiškai vienodų medžių). Klonavimas atliekamas šitaip: ląstelės branduolys įleidžiamas į vidų kiaušinėlio, iš kurio pašalintas jo branduolys. Taip išsivysto naujas gyvūnas (varlė, bulius ar koks kitas gyvas organizmas, kad ir pavyzdžiui (nuo neseniai) žmogus), turintis tokias pat ypatybes kaip tas, iš kurio paimta ląstelė. Tokiu būdu be lytinių santykių, už santuokos ribų, galima pagaminti didoką skaičių vaikų, turinčių visiškai vienodas savybes. Apie klonavimą plačiau imta kalbėti tuomet, kai Didžiojoje Britanijoje buvo klonuota avytė Doli, užauginta iš “Motinos” lytinės ląstelės. Ji pasaulį išvydo po ilgų mokslinių tyrimų ir eksperimentų. Doli sukurti panaudota per 400 kiaušialąsčių. Anot prof. Romualdo Lekevičiaus, mokslinio eksperimento efektyvumas buvo labai menkas. Paskui atsirado klonuoti veršeliai Džordžas ir Čarlis, kurie gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Teksase. O neseniai visą pasaulį pašiurpino amerikiečių mokslininkas (fizikas) paskelbęs apie savo ketinimą per ateinančius artimiausius mėnesius klonuoti žmones. Tačiau, jei visuomenė ir valstybė toleruos tokią technologiją, mokslininkai galės genetiškai dauginti žmones, apdovanotus ypatingais genais. Daržovių ir gyvulių klonavimas jau seniai vyksta. Tačiau kritikai prikiša, kad ir gyvulių klonavimas nėra naudingas ir neturėtų būti visuotinai praktikuojamas, nes jis sustabdys normalią geresnės kokybės gyvulių auginimo pažangą, pasiekiamą vis nauju įvairių veislių kryžminimu.Krikščioniškoji etika ir reprodukcinės intervencijos

Taigi kaip krikščioniškoji etika žiūri į anksčiau paminėtas reprodukcines intervencijas? Jos visos – dirbtinė inseminacija, embriono persodinimas, apvaisinimas in vitro, klonavimas – pakeičia natūralius procesus. Kaip dirbtinė inseminacija pakeičia lytinius santykius, taip apvaisinimas in vitro daro tą pat ir dar daugiau. Jis pakeičia natūralų spermos patekimą ir ateityje gali pakeisti visą natūralų kūdikio nešiojimą įsčiose. Vertinant reikia atsižvelgti į tai, koks yra kurios nors intervencijos tikslas: ar terapinis, t. y. gydomojo pobūdžio, ar pozityviosios eugenikos, – t. y. užmojis dirbtiniu būdu sukurti aukštesnės klasės individų luomą. Etiškai vertinant turi būti daromas skirtumas tarp dirbtinio žmonos įsėklinimo jos vyro sėkla ir tokio įsėklinimo svetimo vyro sėkla. Katalikų ir protestantų etinis požiūris į genetikos inžineriją apskritai sutampa, nors vadinamoji „situacijos etika“ protestantų stovykloje daugelyje klausimų nukrypsta nuo pagrindinės linijos. Katalikų etikos požiūriu, dirbtinė inseminacija iš svetimo davėjo pažeidžia santuokos sandorą, kur vienas partneris turi išimtinę, neperleidžiamą ir neatimamą teisę į kito kūną. Dirbtinė inseminacija svetima sėkla atskiria gimdymą, kaip santuokinės vienybės įkūnijimą, nuo intymumo sferos. Tokia procedūra ugdo „žirgų veisimo“ mentalitetą. Be to, spermos davėjas atsisako atsakomybės už savo taip pradėtą kūdikį. Dirbtinė inseminacija iš bevardžio davėjo kuria dvi rases: technologiškai įvestą supergrupę ir paprastą, neatrinktą grupę, pagimdytą natūraliai.

Protestantų etikoje yra ir kitokių požiūrių. Jozefas Fletcheris, pavyzdžiui, argumentuoja, kad dirbtinė inseminacija kito asmens sperma nėra santuokinio ryšio pažeidimas dėl to, kad vyras su tuo sutinka ir kad davėjo santykis su žmona neasmeninis. Priešingai, Helmutas Thielicke tvirtina, kad čia trečias asmuo įžengia į psichofizinius santykius jungties, kuri yra vieno vyro ir vienos moters išskirtinė vienybė, pagrįsta tarpusavio meile ir siekimu pratęsti giminę. Polas Ramsey visiškai atmeta dirbtinę inseminaciją iš svetimo davėjo, remdamasis tuo, kad ji atskiria giminės pratęsimo sferą nuo asmeninės meilės sferos. Abi sferos, jo nuomone, turi būti susietos, kad sutuoktinių elgesys atspindėtų Dievo kūrybinę meilę. Tačiau, vėlgi atsižvelgiant i tarp mokslininku vyraujančias idėjas, verta paminėti, kad jau dabar matyti, jog klonuojant kai kuriuos genus, galima išgydyti Dauno bei kai kuriomis kitomis psichinėmis ligomis sergančius ligonius. Gal klonavimas padės spręsti ir sveikatos problemas? Pavyzdžiui, ligoniui po infarkto vis šlubuoja širdis, arba neveikia inkstai – nepadeda nė operacijos. Tada klonuojant galima būtų mūsų organizme užauginti naują širdį ar inkstą, kurie tarnautų žmogui dar ilgą laiką Tačiau, kaip teigia daugelis teologu, kur garantija, kad turtuoliai nepanorės turėti savo antrininką vien tam, kad galėtų jį nužudyti, prireikus šeimininkui atsarginių dalių. Arba kokia gali būti savijauta žmogaus, žinančio, jog jis klonuotas, arba kaip jaustis sutikus savo antrininką? Beje, Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo apklausta 100 tūkst. žmonių, kuriems pateikti šie klausimai: – ar norėtumėte būti klonuojamas, jei turėtumėte galimybių? – ar nemanote, jog klonavimas – nuodėmė? – jei klonavimą įteisintų, kas turėtų jį reguliuoti: vyriausybė ar mokslininkai? Į pirmą klausimą teigiamai atsakė tik 7 proc. žmonių, o 91 proc. pareiškė, kad klonuotis niekada nenorėtų. Atsakydami į antrąjį klausimą 74 proc. sakė, jog šis mokslininkų eksperimentas jų nešokiruoja, tad gal ir Dievo neįžeistų, tačiau 19 proc. apklaustųjų tai atrodė net ne nuodėmė, o nusikaltimas. Mokslininkais pasitiki tik 29 proc. respondentų, o 65 proc. teigė, jog jei klonavimas būtų įteisintas, jį turėtų reguliuoti vyriausybinės institucijos. Tačiau, anot Iano Wilmuto, avelę Dolly sukūrusios grupės vadovo, ginčai dėl klonavimo užtemdo didžiulį šios technologijos panaudojimo žmogaus ligoms gydyti potencialą. Žinoma, daug žmonių prieštarauja žmogaus klonavimo tyrimams, netgi jei jie būtų atliekami medicininiais tikslais, ir tvirtina, kad eksperimentai, atliekami su embrionais, yra amoralūs. Ianas Wilmutas mano, kad yra priešingai: klonavimas gali duoti tiek pranašumų, kad būtų amoralu jais nepasinaudoti. Pranašaujama, jog pirmąją naudą klonavimas atneš būtent medicinos mokslui, didžiausio proveržio galima tikėtis “terapeutinio” klonavimo srityje – gydant ar taisant sergančius organus ar taisant genetinius defektus. Radikaliausiai klonavimo technologija bus panaudojama gydant paveldimus susirgimus, ypač tuos, kurie paveikia ištisus organus, pavyzdžiui, plaučius. Ji taip pat leis išspręsti daugelį genų terapiją pastaruoju metu kamuojančių problemų, tokių kaip vėžio sukėlimo riziką. Tačiau, drąsiai galima teigti, kad vienaip ar kitaip XX a. pabaigos moksliniai medicinos laimėjimai – klonavimas, dirbtinis apsėklinimas bei apvaisinimas, eutanazija ir kt. – sukėlė daugelį teisinių ir etinių problemų. Juk kai bus pradėti klonuoti žmonės, teks ko gero iš naujo apmąstyti tėvystės ir motinystės sąvokas. Taip pat teks apmąstyti ir vaiko sampratą – vaikas iš tikrųjų turės tik vieną iš tėvų. Be abejo, keisis santykiai tarp lyčių – jos juk nebebus būtinos rūšies išlikimui, kaip yra dabar. Be to, verta nepamiršti, kad krikščioniškuoju požiūriu, žmogaus būtis neprasideda vien pastojimu ir nesibaigia mirtimi. Ji prasideda maloninga Dievo valia, kuri nuo amžių numato ir tam tikram laikui dovanoja mums būtį, ir tos būties paskirtis – ne mirtis, bet amžinas gyvenimas. Be to, žmogaus gyvavimo vertė priklauso ne nuo jo išsivystymo tarpsnio, ne nuo jo savybių, ne nuo jo naudingumo visuomenei, bet nuo to, kad žmogus yra Dievo meilės objektas, kad už jį, kaip tikime, yra numiręs Kristus. Tad kiekvienas bandymas eksperimentuoti su embrionais lyg kokiais daiktais, kuriais galima laisvai manipuliuoti ir kuriuos galima naikinti, pažeidžia žmogaus gyvybės šventumą. Be to, krikščioniškasis požiūris į bioinžineriją žvelgia – kas savo ruožtu ir yra bene svarbiausia – iš šeimos pozicijos. Filipinų vyskupų konferencija paskelbė šešis principus, nukreiptus prieš žmogaus klonavimą, kurie, ko gero, geriausiai atspindi šį požiūrį: 1. Dirbtinai sukurti embrionus, be jokio ryšio su seksualumu, reiškia veikti prieš prigimtį; 2. Klonavimo metu žūsta embrionai, kuriais manipuliuojama. Embrionas jau yra žmogiškoji būtybė; 3. Žmogaus asmens klonavimas yra technika, neatsižvelgianti į dvasinį žmogaus matmenį; 4. Klonavimas prieštarauja kiekvieno asmens vertei, unikalumui ir originalumui ir paverčia asmenį objektu; 5. Klonavimas pažeidžia lygybės ir nediskriminacijos principus: vienas žmogaus, šiuo atveju mokslininkas, dominuoja kito atžvilgiu, pasitelkdamas selektyvią eugeninę schemą; 6. Laimėjimai negali būti naudojami kaip priežastis iš esmės ydingai procedūrai pateisinti. Taigi, kaip išvada galima pasakyti: žmogus nuo kitų pasaulyje esančių kūrinių skiriasi tuo, kad yra asmuo. Būdamas žmogumi jis turi žmogišką orumą ir teises. Embrionas genetiškai turi viską, ką turi gimęs kūdikis. Dėl šio žmogiško orumo jis turi teisę turėti santuokoje gyvenančius tėvus, būti pradėtas natūraliu seksualinės sueities būdu, turėti unikalų savitumą. Šiandienos etines problemas, tokias kaip seksas be vaikų, seksas be save atiduodančios meilės, klonavimas papildo dar keliomis: vaikai be sekso, žmogaus gimimas be vyro, žmogaus gimimas be pradėjimo paslapties, t. y. laboratorijoje manipuliuojant genais. Čia vaiką pradeda ne tėvai, bet su embrionais eksperimentuojantis inžinierius. Jeigu mes nebuvome tie, su kuriais buvo eksperimentuota, tai gal ir kitų, ateinančių po mūsų, nepasmerkime eksperimentams? Ar tikrai geriau, jei natūralų santykį tėvai-vaikas pakeis dirbtinis santykis inžinierius-klonas? Iš tėvų gimsiančio žmogaus savitumą lemia natūrali genetinė kombinacija, bet laboratorijoje pradėto embriono lemtį nustato inžinieriaus genetinė manipuliacija. Klonavimas nuvertina žmogiškąjį seksualumą, besireiškiantį save atiduodančia meile, nes jis yra atskirtas nuo šios meilės įsikūnijimo – kūdikio. Ar ne geriau būtų, jei Europos gimstamumo problemą spręstume ne „lįsdami“ į laboratorijas eksperimentuoti su gyvybe, bet aiškindamiesi, kas gi iš tiktųjų yra žmogiškasis seksualumas ir kam jis skirtas? Tai išsiaiškinti irgi yra mokslinė pažanga…