PRATARMEŠiuolaikinė valstybė yra nuolat besivystanti atvira sistema, nuo kurios valdžios struktūrų bei valdymo, partijų ir kitų grupių bei atskirų piliečių veiklos ir sąveikos valstybės viduje, taip pat nuo tarptautinių santykių pobūdžio priklauso ne tik atskirų individų padėtis ir elgsena, bet ir visos visuomenės raida. Joje persipina atskirų žmonių siekiai ir piliečių grupių bei visos visuomenės interesai. Būdama pasaulio valstybių bendrijos nare, šiuolaikine alstybe tampa vis labiau atvira užjos sienų esančiam pasauliui. Visa tai lemia, kad vis aktualesnes darosi valstybėse ir jų aplinkoje vykstančių procesų studijos. Jos turėtų vykdyti ir vykdo dvejopą misiją: pirma, padeda išsiaiškinti tų procesų esmę; antra, sudaro prielaidas pagrįsti metodus ir priemones, leidžiančius įtakoti tų procesų vyksmą. Tie klausimai dabar nagrinėjami akademiniuose politologijos kursuose, tačiau jų svarba jau peržengė akademinių interesų ratą: jais vis labiau domisi tiek įvairių studijų krypčių studentai, tiek įvairių specialybių ir įvairiose institucijose dirbantys žmonės.Šių metų rudenį sukanka dešimt metų, kai Lietuvos aukštosiose mokyklose pradėti naujoviškai dėstyti politikos mokslai. Per tą laiką vienose aukštosiose mokyklose įsigalėjo specializuotosios politologijos studijos, kitose – atitinkami kursai tapo kitų studijų krypčių socialinio lavinimo dalykų bloko sudėtine dalimi. Deja, iki šiol Lietuvoje dar nebuvo parengta toms studijoms skirtų vadovėlių. Ši knyga yra pirmasis bandymas užpildyti tą spragą. Tiesa, 1996 – 1997 metais Kauno technologijos universiteto leidykla “Technologija” nedideliu tiražu išleido tris mokomąsias knygas, pavadintas bendru pavadinimu “Valstybės pagrindai”, kuriose buvo nagrinėjami panašūs klausimai kaip ir šiame vadovėlyje. Tos mokomosios knygos gana greitai dingo iš knygynų lentynų, ir tai paskatino daugumą šių knygų autorių vėl susiburti naujos, didesnės apimties knygos rengimui. Vėliau autorių kolektyvas pasipildė naujais nariais ir bendromis pastangomis buvo parengtas šis vadovėlis, kuris savu turiniu gana stipriai skiriasi nuo minėtųjų mokomųjų knygų.
Šioje knygoje aprėpiamas gana didelis klausimų ratas: šiuolaikinės valstybės samprata, valdymo formos bei valdžių sistemos, politiniai režimai, partijų bei interesų grupių vaidmuo, valstybės ekonominė ir socialinė politika, konstitucijų ypatybės bei teisinės sistemos, tarptautinių santykių vystymosi ypatybės bei tarptautinė teisė ir kt. Nagrinėjamos problemos daugelyje skyrių siejamos su dabartinėmis Lietuvos valstybės aktualijomis. Palyginamosios analizės metodu gana daug informacijos pateikiama ir apie kitose valstybėse vykstančius procesus.Suprantama, kad vienoje knygoje neįmanoma detaliai išnagrinėti visų šiuolaikinių valstbiu ypatybių bei problemų. Todėl kiekvieno skyriaus pabaigoje nurodomi literatūros šaltiniai, kuriuose dominančiais klausimais galima rasti daugiau informacijos. Savarankiškoms studentų studijoms bei savikontrolei taip pat gali pasitarnauti kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiami apžvalginiai klausimai ir pagrindinių sąvokų paaiškinimai.Šio vadovėlio rengimą stipriai įtakojo socialinių mokslų studijų plėtra Lietuvos aukštosiose mokyklose bei vis didėjantis kitų studijų krypčių studentų ir įvairiose veiklos sferose dirbančių asmenų domėjimasis valstybės valdymo bei politikos klausimais. Tokio vadovėlio reikalingumą ypač išryškino viešojo administravimo studijos. Pradėjus plėtotiTai reiškia, kad tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje valstybės institucijos formuoja “taisykles”, kurias pripažįsta ir kuriomis vadovaujasi visi tos teritorijos gyventojai. Konkrečioje geografinėje teritorijoje formuojasi bendra visiems jos gyventojams politinė kultūra. Todėl tik primityvios klajoklių bendruomenės nėra valstybės, nes joms trūksta tokio valstybes elemento kaip bendruomenės ir teritorijos ryšys.Taip suvokiant valstybę tenka konstatuoti, kad jai būdingos pagrindinės universalios charakteristikos, kurios nepriklauso nuo laiko ir erdvės. Ir graikų polis, ir viduramžių regnum, ir naujųjų laikų respublica turi tą pačią esmę. Valstybė – universalus fenomenas, žmogaus istorinės kūrybos rūšis, ir, kaip teigia visa žmonijos istorija, žmonėms ji būtina.
Iš to kas pasakyta logiškai seka klausimas: kodėl galima kalbėti apie šiuolaikinę valstybę tuo lyg ir suteikiant valstybės fenomenui dar vieną papildomą charakteristika?Šiuolaikinė valstybė, kartais vadinama modernia, paprastai lyginama su tradicine (iki modernia) valstybe, pabrėžiant tai, kad tam tikrame raidos etape valstybė įgavo naujus bruožus. Moderni valstybė formavosi religinių konfliktų ir politinių pakitimų, kurie vyko pereinant iš viduramžių į naujuosius laikus metu. Tada išryškėjo svarbiausieji jos požymiai. Visų pirma, lyginant su ankstesnėmis istorinėmis epochomis, pakito suvereniteto (aukščiausių valdžios galių šaltinio} samprata.Geografiniu požiūriu moderni valstybė formavosi Europoje. Dalis Europos istorijos yra modernios valstybės istorija. Susiformavęs Europoje, šis valstybės modelis buvo perkeltas į kitus kontinentus ir tapo šiuolaikinio pasaulio “politinio žemėlapio” pagrindu. Negana to, pati moderniosios valstybės samprata, jos koncepcija yra Europos intelektualinės tradicijos rezultatas.VIII-XIV a. gyvavusi Europoje feodalinė sistema buvo politinė sistema, kuriai būdingas politinės galios ir valdžios išsklaidymas. Joks valdovas ir jokia valstybė nebuvo savo teritorijos ir gyventojų suverenas. Karai ir ginkluoti konfliktai čia kildavo nuolatos.Viduramžių Europoje nebuvo jokios alternatyvios “politinės teorijos” teokratiniam valdžios prigimties ir suvereniteto aiškinimui. Dievas buvo aukščiausių politinių ir teisinių galių šaltinis. Todėl neatsitiktinai popiežiai buvo labai įtakingi politiniai autoritetai. O politinis identitetas buvo tapatus krikščioniškajam identitetui. Įvairiausių Europos politinių darinių (dar XV a. pabaigoje Europą sudarė apie 500 daugiau mažiau nepriklausomų politinių vienetų) gyventojai suvokė save kaip dalį krikščioniškosios visuomenės.Padėtis pamažu pradėjo keistis nuo XIV a. pabaigos. Kilo pirmosios tautines valstybės ir pamažu pradėjo formuotis nauja politinio identiteto forma – nacionalinis identitetas.Istorinėje šiuolaikinės valstybes raidoje ypatingą vaidmenį suvaidino absoliutizmas. Būtent absoliutizmas absorbavo mažus ir silpnus politinius vienetus į dideles ir stiprias politines struktūras. Griežta teisės sistema ir politinė valdžia veikė labai aiškiai apibrėžtoje ir suvienytoje teritorijoje. Lyginant su feodalizmo epocha, kur dažnai vykdavo “visu karas prieš visus1”, vieno suverenaus valdovo valdžia buvo daug efektyvesnė. Absoliutinėje valdymo sistemoje kilo ir išsiplėtojo du labai reikšmingi modernios valstybes elementai: profesionali biurokratija ir nuolatinė kariuomenė.Absoliutizmo laikotarpyje išryškėjo šie šiuolaikinei valstybei ir šiuolaikinių valstybių sistemai būdingi bruožai:1) Griežtai apibrėžta teritorija ir toje teritorijoje veikianti vieninga valdymo sistema;2) Nauji (lyginant su feodaliniais) teisės kūrimo ir jos įgyvendinimo mechanizmai;3) Centralizuotas administravimas;4) Vieninga mokesčių ir biudžeto sistema;5) Nuolatinė kariuomenė;6) Diplomatijos ir diplomatinių institucijų pagalba formalizuoti valstybių tarpusaviosantykiai.XVII a. pabaigoje Europa nebebuvo įvairių politinių darinių mozaika. Ją sudarė suverenios valstybės, kurių išorinis suverenitetas, abipusis jų sienų pripažinimas, buvo susijęs su vidiniu suverenitetu – valdžios galiomis savo teritorijoje.Suvereniteto samprata absoliutizmo epochoje išliko tradicinė. Valdovas buvo naujos besiformuojančios valdymo sistemos viršūnė. Šioje sistemoje labiausiai buvo pabrėžiama aukščiausia ir nedaloma valdovo teisė valdyti – suvereni jo galia arba suverenitetas. Absoliutūs valdovai legitimuodavo savo valdžią Dievo valia ir dieviškąja teise.Tačiau pati modernios valstybės idėja jau formavosi. Ji atsirado Reformacijos laikotarpiu. Reformacija labai susilpnino popiežiaus autoritetą ir jo jurisdikciją. Ji skatino kitokį politinių pareigų ir paklusnumo supratimą. Politinės teisės, pareigos ir prievolės pradėjo atsiskirti nuo religinės tradicijos ir nuosavybės teisių. Pradėjo įsigalėti suverenios nepersonalizuotos politinės tvarkos idėja. Šios tvarkos pagrindas – teisiškai apibrėžta politinė valdžia. Žmonės šioje sistemoje nebebuvo subjektai. Modernios valstybės idėja radikaliai keitė tradicinį teisės, bendruomenės ir politikos supratimą. Valstybė pradėta apibūdinti tokiomis sąvokomis kaip suverenitetas, nepriklausomybė, atstovavimas, legitimumas.Jau minėta, kad modernią valstybę nuo tradicinės skiria nauja suvereniteto samprata. Suvereniteto samprata siekia dar Romos imperijos laikus. Esminės suvereniteto charakteristikos nekinta. Pirmoji jų-tai vieta teisinėje politinėje hierarchijoje: suverenitetas yra aukščiausia galia šioje hierarchijoje. Antroji charakteristika yra seka hierarchijoje: suverenitetas yra galutiniai ir ultimatyvūs sprendimai, kurių niekas nebegali atšaukti. Trečioji charakteristika yra suvereniteto efektyvumas, o ketvirtoji – autonomiškumas. Suverenus yra nepriklausomas santykiuose su kitais.
Nuo XVI a. antrosios pusės suvereniteto idėja tapo vienu reikšmingiausiu politinės teorijos elementų. Suvereniteto samprata susiejo politinę valdžią ir valdymą. Intelektualinių debatų, kurie išsiplėtojo Europoje nuo XVI a. metu buvo svarstomi tokie klausimai:1) Kas yra aukščiausių valdžios galių šaltinis visuomenėje?2) Kaip toji valdžia turi būti ribojama?3) Kieno interesais ir kaip ji turi būti vykdoma?Bodin (Bodeno), Hobbes, Locke ir Rousseau (Ruso) išplėtota suvereniteto teorija iš esmės tapo politinės valdžios legitimavimo teorija. Vėlesnė buržuazinių revoliucijų epocha suformavo demokratišką suvereniteto sampratą, kurioje persipina liaudies suvereniteto, gyventojų atstovavimo ir politinės valdžios konstitucinio apribojimo principai.Šiuolaikinės valstybės samprata neatsiejama nuo tautinės valstybes koncepcijos. Tautinė valstybė yra ypatinga valstybės forma, būdinga XIX a. ir XX a. Ji susiformavo XIX a. Nors tautinės valstybės negalima absoliučiai sutapatinti su nacionalizmu, bet labai sunku visiškai atriboti nacijos sampratą nuo nacionalinės valstybės. Nacijos charakteristikos gali būti įvairios – lingvistinė, kultūrinė, teritorinė, ekonominė ir kt. Tačiau, visų pirma, tai yra bendruomenė, kuri veikia kaip nacija todėl, kad ją vienija valstybė, arba ji gali siekti įkurti savo valstybę, jeigu jos neturi.l skyrius VALSTYBIŲ FORMOS(‘alstybės forma laikoma valstybinės valdžios struktūros organizavimo principai bei jos įgyvendinimo būdai. Valstybės formos gali būti lyginamos valdymo arba valdžios, teritorinės ir teisinės santvarkos bei valdymo stiliaus požiūriu.Valdymo forma – tai valdžios struktūra, kompetencijos pasidalinimas bei aukščiausiųjų valstybės institucijų, ypač valstybės vadovo, parlamento bei vyriausybės, teisiniai ir faktiški tarpusavio santykiai.Teritorinės ir teisinės santvarkos sąvoka apima teritorinį valstybės padalijimą, centrinės ir vietinės valdžios santykius, centralizacijos ir decentralizacijos laipsnį bei vietos savivaldos lygį.Valdymo stilius – tai principų, metodų bei priemonių visuma, kurią valdančioji grupė taiko įvairioms gyventojų grupėms. Valdymo stilius charakterizuojamas gyventojų teisių, ypač politinių, apsaugos lygiu, politine kultūra, partine sistema ir kitomis valstybės politinio gyvenimo charakteristikomis.