Šiuolaikinė valstybė

PRATARME
Šiuolaikinė valstybė yra nuolat besivystanti atvira sistema, nuo kurios valdžios struktūrų bei valdymo, partijų ir kitų grupių bei atskirų piliečių veiklos ir sąveikos valstybės viduje, taip pat nuo tarptautinių santykių pobūdžio priklauso ne tik atskirų individų padėtis ir elgsena, bet ir visos visuomenės raida. Joje persipina atskirų žmonių siekiai ir piliečių grupių bei visos visuomenės interesai. Būdama pasaulio valstybių bendrijos nare, šiuolaikine alstybe tampa vis labiau atvira užjos sienų esančiam pasauliui. Visa tai lemia, kad vis aktualesnes darosi valstybėse ir jųų aplinkoje vykstančių procesų studijos. Jos turėtų vykdyti ir vykdo dvejopą misiją: pirma, padeda išsiaiškinti tų procesų esmę; antra, sudaro prielaidas pagrįsti metodus ir priemones, leidžiančius įtakoti tų procesų vyksmą. Tie klausimai dabar nagrinėjami akademiniuose politologijos kursuose, tačiau jų svarba jau peržengė akademinių interesų ratą: jais vis labiau domisi tiek įvairių studijų krypčių studentai, tiek įvairių specialybių ir įvairiose institucijose dirbantys žmonės.
Šių metų rudenį sukanka dešimt metų, kai Lietuvos aukštosiose mokyklose pradėti naujoviškai dėstyti politikos mokslai. Per tą laiką vienose auukštosiose mokyklose įsigalėjo specializuotosios politologijos studijos, kitose – atitinkami kursai tapo kitų studijų krypčių socialinio lavinimo dalykų bloko sudėtine dalimi. Deja, iki šiol Lietuvoje dar nebuvo parengta toms studijoms skirtų vadovėlių. Ši knyga yra pirmasis bandymas užpildyti tą spragą. Tiesa, 1996 – 1997 metais Ka

auno technologijos universiteto leidykla “Technologija” nedideliu tiražu išleido tris mokomąsias knygas, pavadintas bendru pavadinimu “Valstybės pagrindai”, kuriose buvo nagrinėjami panašūs klausimai kaip ir šiame vadovėlyje. Tos mokomosios knygos gana greitai dingo iš knygynų lentynų, ir tai paskatino daugumą šių knygų autorių vėl susiburti naujos, didesnės apimties knygos rengimui. Vėliau autorių kolektyvas pasipildė naujais nariais ir bendromis pastangomis buvo parengtas šis vadovėlis, kuris savu turiniu gana stipriai skiriasi nuo minėtųjų mokomųjų knygų.
Šioje knygoje aprėpiamas gana didelis klausimų ratas: šiuolaikinės valstybės samprata, valdymo formos bei valdžių sistemos, politiniai režimai, partijų bei interesų grupių vaidmuo, valstybės ekonominė ir socialinė politika, konstitucijų ypatybės bei teisinės sistemos, tarptautinių santykių vystymosi ypatybės bei tarptautinė teisė ir kt. Nagrinėjamos problemos daugelyje skyrių siejamos su dabartinėmis Lietuvos valstybės akktualijomis. Palyginamosios analizės metodu gana daug informacijos pateikiama ir apie kitose valstybėse vykstančius procesus.
Suprantama, kad vienoje knygoje neįmanoma detaliai išnagrinėti visų šiuolaikinių valstbiu ypatybių bei problemų. Todėl kiekvieno skyriaus pabaigoje nurodomi literatūros šaltiniai, kuriuose dominančiais klausimais galima rasti daugiau informacijos. Savarankiškoms studentų studijoms bei savikontrolei taip pat gali pasitarnauti kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiami apžvalginiai klausimai ir pagrindinių sąvokų paaiškinimai.
Šio vadovėlio rengimą stipriai įtakojo socialinių mokslų studijų plėtra Lietuvos aukštosiose mokyklose bei vis didėjantis kitų studijų krypčių studentų ir įvairiose veiklos sf
ferose dirbančių asmenų domėjimasis valstybės valdymo bei politikos klausimais. Tokio vadovėlio reikalingumą ypač išryškino viešojo administravimo studijos. Pradėjus plėtoti

Tai reiškia, kad tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje valstybės institucijos formuoja “taisykles”, kurias pripažįsta ir kuriomis vadovaujasi visi tos teritorijos gyventojai. Konkrečioje geografinėje teritorijoje formuojasi bendra visiems jos gyventojams politinė kultūra. Todėl tik primityvios klajoklių bendruomenės nėra valstybės, nes joms trūksta tokio valstybes elemento kaip bendruomenės ir teritorijos ryšys.
Taip suvokiant valstybę tenka konstatuoti, kad jai būdingos pagrindinės universalios charakteristikos, kurios nepriklauso nuo laiko ir erdvės. Ir graikų polis, ir viduramžių regnum, ir naujųjų laikų respublica turi tą pačią esmę. Valstybė – universalus fenomenas, žmogaus istorinės kūrybos rūšis, ir, kaip teigia visa žmonijos istorija, žmonėms ji būtina.
Iš to kas pasakyta logiškai seka klausimas: kodėl galima kalbėti apie šiuolaikinę valstybę tuo lyg ir suteikiant valstybės fenomenui dar vieną papildomą charakteristika?
Šiuolaikinė valstybė, kartais vadinama modernia, paprastai lyginama su tradicine (iki modernia) valstybe, pabrėžiant tai, kad tam tikrame raidos etape valstybė įgavo naujus bruožus. Moderni valstybė formavosi religinių konfliktų ir politinių pakitimų, kurie vyko pereinant iš viduramžių į naujuosius laikus metu. Tada išryškėjo svarbiausieji jos požymiai. Visų pirma, lyginant su ankstesnėmis istorinėmis epochomis, pakito suvereniteto (aukščiausių valdžios galių šaltinio} samprata.
Geografiniu požiūriu moderni valstybė formavosi Europoje. Dalis Europos istorijos yra mo

odernios valstybės istorija. Susiformavęs Europoje, šis valstybės modelis buvo perkeltas į kitus kontinentus ir tapo šiuolaikinio pasaulio “politinio žemėlapio” pagrindu. Negana to, pati moderniosios valstybės samprata, jos koncepcija yra Europos intelektualinės tradicijos rezultatas.
VIII-XIV a. gyvavusi Europoje feodalinė sistema buvo politinė sistema, kuriai būdingas politinės galios ir valdžios išsklaidymas. Joks valdovas ir jokia valstybė nebuvo savo teritorijos ir gyventojų suverenas. Karai ir ginkluoti konfliktai čia kildavo nuolatos.
Viduramžių Europoje nebuvo jokios alternatyvios “politinės teorijos” teokratiniam valdžios prigimties ir suvereniteto aiškinimui. Dievas buvo aukščiausių politinių ir teisinių galių šaltinis. Todėl neatsitiktinai popiežiai buvo labai įtakingi politiniai autoritetai. O politinis identitetas buvo tapatus krikščioniškajam identitetui. Įvairiausių Europos politinių darinių (dar XV a. pabaigoje Europą sudarė apie 500 daugiau mažiau nepriklausomų politinių vienetų) gyventojai suvokė save kaip dalį krikščioniškosios visuomenės.
Padėtis pamažu pradėjo keistis nuo XIV a. pabaigos. Kilo pirmosios tautines valstybės ir pamažu pradėjo formuotis nauja politinio identiteto forma – nacionalinis identitetas.
Istorinėje šiuolaikinės valstybes raidoje ypatingą vaidmenį suvaidino absoliutizmas. Būtent absoliutizmas absorbavo mažus ir silpnus politinius vienetus į dideles ir stiprias politines struktūras. Griežta teisės sistema ir politinė valdžia veikė labai aiškiai apibrėžtoje ir suvienytoje teritorijoje. Lyginant su feodalizmo epocha, kur dažnai vykdavo “visu karas prieš visus1”, vieno suverenaus valdovo valdžia buvo daug efektyvesnė. Absoliutinėje valdymo sistemoje kilo ir iš
šsiplėtojo du labai reikšmingi modernios valstybes elementai: profesionali biurokratija ir nuolatinė kariuomenė.
Absoliutizmo laikotarpyje išryškėjo šie šiuolaikinei valstybei ir šiuolaikinių valstybių sistemai būdingi bruožai:
1) Griežtai apibrėžta teritorija ir toje teritorijoje veikianti vieninga valdymo sistema;
2) Nauji (lyginant su feodaliniais) teisės kūrimo ir jos įgyvendinimo mechanizmai;
3) Centralizuotas administravimas;

4) Vieninga mokesčių ir biudžeto sistema;
5) Nuolatinė kariuomenė;
6) Diplomatijos ir diplomatinių institucijų pagalba formalizuoti valstybių tarpusavio
santykiai.
XVII a. pabaigoje Europa nebebuvo įvairių politinių darinių mozaika. Ją sudarė suverenios valstybės, kurių išorinis suverenitetas, abipusis jų sienų pripažinimas, buvo susijęs su vidiniu suverenitetu – valdžios galiomis savo teritorijoje.
Suvereniteto samprata absoliutizmo epochoje išliko tradicinė. Valdovas buvo naujos besiformuojančios valdymo sistemos viršūnė. Šioje sistemoje labiausiai buvo pabrėžiama aukščiausia ir nedaloma valdovo teisė valdyti – suvereni jo galia arba suverenitetas. Absoliutūs valdovai legitimuodavo savo valdžią Dievo valia ir dieviškąja teise.
Tačiau pati modernios valstybės idėja jau formavosi. Ji atsirado Reformacijos laikotarpiu. Reformacija labai susilpnino popiežiaus autoritetą ir jo jurisdikciją. Ji skatino kitokį politinių pareigų ir paklusnumo supratimą. Politinės teisės, pareigos ir prievolės pradėjo atsiskirti nuo religinės tradicijos ir nuosavybės teisių. Pradėjo įsigalėti suverenios nepersonalizuotos politinės tvarkos idėja. Šios tvarkos pagrindas – teisiškai apibrėžta politinė valdžia. Žmonės šioje sistemoje nebebuvo subjektai. Modernios valstybės idėja radikaliai keitė tradicinį teisės, bendruomenės ir politikos supratimą. Valstybė pradėta apibūdinti tokiomis sąvokomis kaip suverenitetas, nepriklausomybė, atstovavimas, legitimumas.
Jau minėta, kad modernią valstybę nuo tradicinės skiria nauja suvereniteto samprata. Suvereniteto samprata siekia dar Romos imperijos laikus. Esminės suvereniteto charakteristikos nekinta. Pirmoji jų-tai vieta teisinėje politinėje hierarchijoje: suverenitetas yra aukščiausia galia šioje hierarchijoje. Antroji charakteristika yra seka hierarchijoje: suverenitetas yra galutiniai ir ultimatyvūs sprendimai, kurių niekas nebegali atšaukti. Trečioji charakteristika yra suvereniteto efektyvumas, o ketvirtoji – autonomiškumas. Suverenus yra nepriklausomas santykiuose su kitais.
Nuo XVI a. antrosios pusės suvereniteto idėja tapo vienu reikšmingiausiu politinės teorijos elementų. Suvereniteto samprata susiejo politinę valdžią ir valdymą. Intelektualinių debatų, kurie išsiplėtojo Europoje nuo XVI a. metu buvo svarstomi tokie klausimai:
1) Kas yra aukščiausių valdžios galių šaltinis visuomenėje?
2) Kaip toji valdžia turi būti ribojama?
3) Kieno interesais ir kaip ji turi būti vykdoma?
Bodin (Bodeno), Hobbes, Locke ir Rousseau (Ruso) išplėtota suvereniteto teorija iš esmės tapo politinės valdžios legitimavimo teorija. Vėlesnė buržuazinių revoliucijų epocha suformavo demokratišką suvereniteto sampratą, kurioje persipina liaudies suvereniteto, gyventojų atstovavimo ir politinės valdžios konstitucinio apribojimo principai.
Šiuolaikinės valstybės samprata neatsiejama nuo tautinės valstybes koncepcijos. Tautinė valstybė yra ypatinga valstybės forma, būdinga XIX a. ir XX a. Ji susiformavo XIX a. Nors tautinės valstybės negalima absoliučiai sutapatinti su nacionalizmu, bet labai sunku visiškai atriboti nacijos sampratą nuo nacionalinės valstybės. Nacijos charakteristikos gali būti įvairios – lingvistinė, kultūrinė, teritorinė, ekonominė ir kt. Tačiau, visų pirma, tai yra bendruomenė, kuri veikia kaip nacija todėl, kad ją vienija valstybė, arba ji gali siekti įkurti savo valstybę, jeigu jos neturi.
l skyrius VALSTYBIŲ FORMOS
(‘alstybės forma laikoma valstybinės valdžios struktūros organizavimo principai bei jos įgyvendinimo būdai. Valstybės formos gali būti lyginamos valdymo arba valdžios, teritorinės ir teisinės santvarkos bei valdymo stiliaus požiūriu.
Valdymo forma – tai valdžios struktūra, kompetencijos pasidalinimas bei aukščiausiųjų valstybės institucijų, ypač valstybės vadovo, parlamento bei vyriausybės, teisiniai ir faktiški tarpusavio santykiai.
Teritorinės ir teisinės santvarkos sąvoka apima teritorinį valstybės padalijimą, centrinės ir vietinės valdžios santykius, centralizacijos ir decentralizacijos laipsnį bei vietos savivaldos lygį.
Valdymo stilius – tai principų, metodų bei priemonių visuma, kurią valdančioji grupė taiko įvairioms gyventojų grupėms. Valdymo stilius charakterizuojamas gyventojų teisių, ypač politinių, apsaugos lygiu, politine kultūra, partine sistema ir kitomis valstybės politinio gyvenimo charakteristikomis.
Šiame skyriuje bus nagrinėjamos tik valdymo ir santvarkos formos.
1. VALSTYBIŲ VALDYMO FORMOS
Istorijos eigoje valstybės valdymo formos nuolat kito ir vystėsi. Veikale “Politika” Aristoteles (Aristotelis) pirmasis pabandė klasifikuoti valstybes, atsižvelgiant į valdančiųjų skaičių. Ta klasifikacija pateikta l lentelėje.
l lentelė

VALSTYBIŲ VALDYMO FORMOS
Valdymo tikslas Valdančiųjų skaičius

l ‘ienas Keletas Daug
I ‘isiiolinė gerovė Asmeninė nauda Monarchija Tironija Aristokratija Oligarchija Demokratija (” Ochlokratija Tolitie”)
Pateikdamas valstybių valdymo tipologiją, didžiausią dėmesį Aristoteles skyrė tam, kokiems tikslams tarnauja valdymas – visuotinei gerovei ar asmeninei naudai. Valdant vienam asmeniui, pozityvi forma yra monarchija (negatyvi – tironija); valdant keletui asmenų, pozityvi yra aristokratija (negatyvi – oligarchija); pozityvi liaudies valdymo forma yra demokratija – “politie” (negatyvi forma – ochlokratija). Panašią klasifikaciją pateikė ir Machiavelli (Makiavelis). Skirtumas tik tas, kad Machiavelli sumažino valdančiųjų kategorijų skaičių iki dvejų: monarchijoje valdžia priklauso vienam asmeniui, respublikoje – valdo dauguma.
Dabartiniu metu pagal valdymo formas valstybės skirstomos į monarchijas ir respublikas. Monarchija – tai tokia valdymo forma, kai valstybei vadovaujantis asmuo savo postą ir titulą (karalius, imperatorius, caras) gauna ir perleidžia paveldėjimo keliu. Respublikos valdymo formai būdinga tai, kad valstybės vadovas išrenkamas tam tikram laikotarpiui.
Tačiau šiandieninių valstybių aukščiausioji valdžia paprastai priklauso ne vien valstybės vadovui. Kaip taisyklė, ji paskirstoma tam tikrai aukščiausiųjų valdžios institucijų sistemai: valstybės vadovui, vyriausybei ir parlamentui. Santykiai tarp šių institucijų būna patys įvairiausi. Todėl išskiriami keli monarchijų ir respublikų tipai.
Valstybės istorijoje žinomos dvi monarchinės valstybės formos. Viena jų -absoliutinė monarchija, kur monarcho valdžia yra neribota, kita – konstitucinė monarchija, kur jo valdžią riboja konstitucija. Konstitucinė monarchija dar skirstoma į dualistinę (konstitucija numato parlamento dalyvavimą leidžiant įstatymus, tačiau suteikia monarchui teisę savo nuožiūra skirti ir atleisti ministrus) ir parlamentinę monarchiją (parlamentas turi teisę dalyvauti įstatymdavystėje, o monarchas – atstatydinti parlamento pasitikėjimą praradusius ministrus).
Respublikinė valdymo forma skirstoma į prezidentinę ir parlamentinę respubliką. Prezidentinėje respublikoje įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso parlamentui, o ministrai, vykdydami savo pareigas, paklūsta prezidentui. Tuo tarpu parlamentinėje respublikoje ministrai atsakingi ne prezidentui, o parlamentui.
Pataruoju metu kai kurių šalių konstitucijose atsirado teisinės normos, kurios neatitinka jau minėtų valstybės valdymo formų požymių. Todėl vartojama ir “mišrios11 valdymo formos sąvoka. Ji jungia tiek vienos, tiek ir kitos sistemos požymius.
1.1. Absoliutinė monarchija
Absoliutinėje monarchijoje visa aukščiausioji valdžia priklauso vienam monarchui. Pastarasis turi teisę leisti įstatymus, savo nuožiūra skirti ir šalinti ministrus ir pan. Esant
ABSOLIUTINES MONARCHIJOS APRAIŠKOS
Dažniausiai absoliutinį monarchiją, kaip valdymo formą, priskiria feodalinei visuomenei. Tačiau ir dabar demokratija – retas svečias arabų pasaulyje. Iš 17 arabų šalių šešiose valdo pasaulietinės diktatūros, o šešiose – absoliutinės monarchijos. Persijos Įlankos dinastijos -Saudo Arabija, Kuveitas, Kataras, Omanas – kol kas laikosi sostų. Šios naftą išgaunančios monarchijos valdo milžiniškus turtus, lai sąlygoja šių šalių aukštą pragyvenimo lygį. Monarchai valdo leisdami įsakus, drausdami politines partijas ir atmesdami renkamus liaudies valdymo organus.
Bachreino ir Kuveito vadovai jau bandė steigti liaudies susirinkimus, tačiau tai nebuvo ilgalaikės struktūros. / rinkimus ir parlamentus arabų pasaulyje žiūrima kaip į beprotystę, vedančią į chaosą.
Kai kuriose ša/vse parlamentai formaliai gavo įstatvmų leidimo įgaliojimus ir teisę pašalinti ministrus, tačiau faktiškai monarcho valdžia apribota nebuvo, l įsi valstvbiniai reikalai tebesprendžiami ne parlamente, o monarcho rūmuose. absoliutizmui, nėra nei konstitucinių aktų, apribojančių monarcho įgaliojimus, nei isos tautos renkamo parlamento.
Absoliutizmas buvo paskutinioji feodalinės valstybės forma. Ji atsirado nykstant feodalizmui ir formuojantis kapitalizmui. Absoliutizmas sukūrė didelį centralizuotą biurokratinį aparatą, nuolatinę kariuomenę, policiją, padidino mokesčius. Tam tikrą laiką absoliutizmas buvo pažangus: kovojo su feodalinės aukštuomenės separatizmu, bažnyčią pajungė valstybei, panaikino politinį susiskaldymą, vykdė merkantilizmo politiką. Tuo jis padėjo plėtotis kapitalistiniams santykiams, formuotis nacijoms ir nacionalinėms valstybėms. Vakarų Europoje absoliutizmas ėmė vystytis XV a. pabaigoje – XVI a. ir labiausiai išryškėjo Anglijoje Elžbietos Tiudor (1558-1603), Prancūzijoje – Liudviko XIV (1643-1715) valdymo metais. Vystantis kapitalistiniams santykiams, absoliutizmas ėmė kliudyti tolesnei jų raidai ir Europoje jis buvo buržuazinių revoliucijų sunaikintas. Tačiau kai kurios jo apraiškos net iki šių dienų išliko kai kuriose arabų šalyse (žr. intarpą 18 psl.).
1.2. Parlamentinė monarchija
Žymiai demokratiškesnė konstitucinės monarchijos forma yra parlamentinė monarchija. Čia suverenitetas priklauso tautai, išreiškiamas rinkimų metu ir perduodamas atstovavimo organams. Esant tokiai valdymo formai, monarchas lieka valstybės vadovu, tačiau negali dalyvauti vyriausybės veikloje. Įstatymai įsigalioja tik pritarus parlamentui, o vyriausybe formuoja partija (partijos), parlamente turinti mandatų daugumą.
EUROPA TURI VIENUOLIKA MONARCHŲ
Bemaž trys dešimtys valstybių dar gali didžiuotis turinčios monarchus, tarp kurių net 12 karalių, 4 karalienės, po keletą sultonų šeichų, emyrų ir kunigaikščių po vieną imperatorių ir hercogų. Nors paradoksalu, bet daugiausia karūnuotųjų susispietę Senajame, siautulingų demokratinių vėjų blaškomame žemyne. Taigi Europa turi vienuolika monarchų. Apskritai monarchistinis principas demokratinėje visuomenėje neatmeta įvairovės. Monarchas Vakarų Europoje dažniausiai laikomas nacijos vienybės simboliu. Meilė sostui apjungia Įvairių pažiūrų žmones. Būtent šiais motyvais vadovaudamiesi, 1975 m. ispanai grąžino karūnos simboli į šalies vėliavą. Ir tai padarė tauta, kuri per pastaruosius 200 metų dalyvavo penkiose antimonarchinėse revoliucijose.
Šiandien monarchistinis judėjimas paplitęs visame pasaulyje, ypač Europoje. Šio judėjimo ideologai bando įrodyti, kad geriausia Europos kontinento dalis yra ta, kuri turi savo monarchus.
Kiekvienoje šalyje parlamentinė monarchija turi specifinių bruožų, charakterizuojančių monarcho įgaliojimus, vyriausybės sudarymo procedūrą, politinių partijų išsidėstymo tvarką parlamente. Ryškiausi tokios monarchijos pavyzdžiai -Liuksemburgas, Olandija, Belgija, Norvegija, Danija. Nors šių šalių konstitucijos suteikia monarchui plačius įgaliojimus, bet pagal nusistovėjusią teisinę tradiciją jis vykdyti juos privalo tik ministrams patarus.
Net turėdamas teisę skirti ministrus, monarchas savarankiškai išrinkti vyriausybės vadovą gali tik tada, kai parlamente nė viena partija neturi daugumos ir savo pripažinto lyderio (Belgija, Olandija). Jeigu parlamente dauguma vietų priklauso vienai partijai, monarchas privalo paskirti ministru pirmininku būtent šios partijos lyderį (Didžioji Britanija). Kai kurių šalių konstitucijos (Japonija, Švedija) monarchui iš viso nesuteikia valdymo įgaliojimų. Todėl apibūdinant monarcho vaidmenį parlamentinėje monarchijoje, dažnai teigiama, kad jis “karaliauja”, bet ne valdo.
1.3. Prezidentinė respublika

VYRIAI KYBĖ
PARIAMENLVS
pav. Prezidentinės respublikos valdžių sąveika
VYRIAISYBE
PARLAMNTAS
RINKIMU
2 pav. Parlamentinės respublikos valdžių sąveika

Prezidentine respublika vadinama tokia valstybė, kurioje įtvirtintas vyriausybės ir parlamento struktūrinis ir kompetencinis atskyrimo principas. Tokioje respublikoje vyriausybę formuoja prezidentas, o parlamentas, kuriam suteikta įstatymų leidimo ir valdymo kontrolės teisė, to padaryti negali (žr. l pav.). Politine prasme tai reiškia, kad prezidentinėje respublikoje vyriausybę formuoja prezidento, o ne parlamento, rinkimuose nugalėjusi partija (arba partijų blokas). Šiuo atveju prezidentas yra valdančiosios partijos lyderis.
Prezidentinėje respublikoje vyriausybę kartais formuoja ir parlamento mažumos partija. Tokie atvejai dažnai pasitaikydavo JAV, Venesueloje ir kai kuriose kitose Lotynų Amerikos šalyse. To negali būti Meksikoje, nes vienintelė Institucinė revoliucinė partija savo įtaka žymiai lenkia kitas partijas ir visada nugali vykstančiuose prezidentiniuose ir parlamento rinkimuose.
Prezidentinėje respublikoje nėra ministro pirmininko. Vyriausybės vadovo funkcijas atlieka vienas ir tas pats asmuo – prezidentas.
1.4. Parlamentinė respublika
Teisiniu požiūriu parlamentinė respublika nuo prezidentinės skiriasi dviem esminiais požymiais (žr. 2 pav.):
• Parlamentui suteikti ne tik įstatymų
leidimo įgaliojimai, bet ir teisė
atstatydinti vyriausybę (pareiškiant
nepasitikėjimą ja);
• Respublikos prezidentas yra tik
valstvbės. bet ne vyriausybės vadovas.

Politiniu požiūriu tai reiškia, kad vyriausybę formuoja parlamento rinkimus laimėjusi partija (arba partijos). Paprastai vyriausybei vadovaujantis asmuo vadinamas ministru pirmininku (premjerministru). Parlamentinėse respublikose prezidentai renkamas įvairiai: tiesioginiu balsavimu, parlamente ir kitaip. Jiems dažnai suteikiami dideli įgaliojimai, tačiau realizuoti juos gali tik pritariant (“patariant”) vyriausybei. Tokia tradicija susiformavusi Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje, bet tai nereiškia, kad prezidento vaidmuo yra menkas. Kartais vienus ar kitus klausimus jis sprendžia savarankiškai. Italijoje prezidentui suteikta teisė skirti kai kuriuos valstybės pareigūnus. Vokietijoje ir Airijoje, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, valstybės vadovas gali atmesti vyriausybės reikalavimą paleisti žemutinius parlamento rūmus.
1.5. “Pusiau prezidentinė” respublika
Kai kuriose respublikose, formuojant vyriausybę, pripažįstamas didelis parlamento vaidmuo, tačiau tuo pačiu metu respublikos prezidentui suteikiama tiek daug kompetencijos, kad santykiai tarp aukščiausiųjų valdžios organų faktiškai kuriami kitaip, negu parlamentinėje respublikoje. Tokiose šalyse (Prancūzija, Suomija, Portugalija) parlamentinės respublikos elementai derinami su prezidentinio valdymo elementais. Literatūroje šios respublikos sąlyginai vadinamos “pusiau prezidentinėmis”.
Pavyzdžiui, pagal dabar galiojančią 1958 m. Prancūzijos Konstituciją šios valstybės prezidentas savo nuožiūra skiria ministrą pirmininką, ministrus, kitus aukščiausius valstybės ir karinius pareigūnus, yra vyriausias ginkluotojų pajėgų vadas, sudaro ir ratifikuoja tarptautines sutartis, gali paleisti Nacionalinį susirinkimą ir skirti naujus rinkimus, o esant ypatingoms aplinkybėms perimti visą vykdomąją valdžią. Jį gyventojai renka 7 metams. Suomijos prezidentas nėra laikomas parlamento daugumos lyderiu, bet jis vadovauja valstybės užsienio politikai ir savarankiškai sprendžia kai kuriuos klausimus. Prezidento įtaka formuojant vyriausybę yra nedidelė.
2. SANTVARKOS FORMOS
Teritorinės struktūros požiūriu valstybės skirstomos į vientisas (unitarines) ir jungtines. Jungtinės valstybės – kelių santykinai suverenių ar autonominių valstybių organizacijos, vadinamos federacijomis arba konfederacijomis.
Vienos ar kitos santvarkos formos atsiradimas paprastai nėra susijęs su gyventojų nacionalinės sudėties ypatybėmis. Tos formos dažnai charakterizuojamos centralizacijos ir decentralizacijos sąvokomis. Centralizuotose valstybėse valdžios institucijas, valdančias valstybės sudėtines dalis, formuoja valstybės centrinės valdžios institucijos; decentralizuotose – centrinės institucijos nesikiša į valstybės sudėtinių dalių valdymą. Šiuolaikinėse valstybėse centralizacija visada yra susijusi su biurokratizmu, centro valios primetimu sudėtinėms valstybės dalims.
2.1. Unitarinė valstybė
Unitarinėje valstybėje nė viena jos sudėtinė dalis neturi valstybinio junginio statuso. Tokioje valstybėje yra tik viena konstitucija, viena pilietybė ir viena aukščiausiųjų valdžios organų sistema. Funkcionuojantys viename ar kitame unitarinės valstybės padalinyje valdžios organai paprastai traktuojami kaip vietiniai valstybiniai organai. Savarankiškos unitarinės valstybės dalys dažniausiai turi administracinio – teritorinio padalinio vieneto statusą: jose galioja centrinių organų priimti įstatymai, jų teritorines ribas, nesuderinus su vadovauja centrinės valdžios skirti vietiniais organais ir gyventojais, gali pakeisti centriniai organai. Administracinio -teritorinio padalijimo sistemoje gali būti keletas grandžių (viena, dvi ir daugiau).
2. Autonomija unitarinėje valstybėje
Valstybių konstitucijose ir įstatymuose autonomijos sąvoka suprantama dvejopai. Plačiąja prašinėji reiškia savarankiškumo suteikimą vienai ar kitai valstybės daliai (vidaus savivaldos suteikimas administracinėje sferoje). Siaurąja prasme ji yra ypatingas valstybės dalies savivaldos tipas, vietiniams valdžios organams suteikiantis teisę leisti tam tikrus įstatymus. Svarbiausi tokio autonominio vieneto požymiai – jo teritorijoje veikiantys tam tikri regioniniai įstatymai, savas “autonominis parlamentas” ir sava “autonominė vyriausybė”. Pagal teisinę savo padėtį autonominiai junginiai skiriasi nuo paprasto administracinio – teritorinio padalijimo vieneto. Tačiau jie nepripažįstami savarankiškais valstybiniais junginiais. Tokio autonominio junginio savarankiškumas apribotas gali būti įvairiai: regioninius įstatymus, prieštaraujančius bendravalstybiniains interesams, dažniausiai panaikina centriniai valdžios organai; autonominių organų veiklą nuolat kontroliuoja centrinė valdžia, skirianti į juos savo specialius atstovus (gubernatorius, komisarus) ir 1.1.
Autonomijos statusas dažniausiai suteikiamas ne visoms, o tik atskiroms unitarinės valstybės dalimis, kurios viena nuo kitos skiriasi savo gyventojų nacionaline sudėtimi arba geografine padėtimi. Pavyzdžiui, Suomijoje autonomija suteikta tik vienai šalies gubernijai – Alandų saloms, kuriose gyvena daugiausia švedai. Pagal 1920 m. priimtą įstatymą salose veikia regioninis įstatymų leidimo organas landstingas. Būtent jis ir formuoja regioninę vyriausybinę tarybą. Be to, Suomijos prezidentas skiria gubernatorių, kuris šalies vadovuipateikia tvirtinti visus Alandų įstatymus. Danijos karalystėje regioninis įstatymų leidimo organas (Legtingtonas) sukurtas Farerų salose, o Grenlandijoje – Landstingomas. Centrinei valdžiai teritorijose atstovauja komisaras. Portugalijos Konstitucija suteikia autonomiją Azorų ir Madeiros saloms. Tokį šių salų politinį – administracinį režimą nulemia jų geografines, ekonominės ir socialinės sąlygos.
Didelį mastą autonomizacija įgavo Italijoje ir Ispanijoje. Pagal Italijos Konstituciją visos šalies sritys (jų yra per 20) yra autonominės organizacijos, turinčios savas teise ir funkcijas. Ispanijos Konstitucija taip pat pripažįsta ir garantuoja regionams bei nacijoms teise i autonomiją (žr. intarpą). Nacionalinėmis sritimis pripažintos Katalonija, Andalūzija, Galisija. Baskija. Dar 13 regionų gavo autonomiją kaip istorinės sritys. Kiekvienoje tokioje sritje vietos gyventojų išrinkta asamblėja leidžia įstatymus ir formuoja autonominę \riausybe. Ispanijos nacionalinės sritys turi daugiau kompetencijos, negu istorinės sritys. Šių autonominių organų veiklą kontroliuoja konstitucinis teismas ir centrinė vyriausybė.
KARINGIEJI BASKAI IR NUOSAIKIEJI KĄ TALONAI
Ispanija nuo seno buvo daugiatautė valstybė. Tikrieji ispanai – tai centrinės Pirėnų pusiasalio dalies — Kastilijos gyventojai. Rytinėje dalyje gyvena katalonai, šiaurinėje – baskai ir galisai.
Baskai ir katalonai, ne taip seniai atgavę autonomiją, yra žinomi ne mažiau, nei kokie nors škotai. Kiek mažiau garsūs galisai, nors verta prisiminti, kad diktatorius Francisko Franko buvo ne ispanas, o ga/isas.
Baskai daug kuo ypatingi. Jų kalba nepanaši nei į prancūzų, nei į ispanų. Šiandien jie — karingieji baskai ir nuosaikieji katalonai – gyvena vos 10 000 kv.km. plote, t.y. beveik sutilptų trikampy/e tarp l’ilniaus, Kauno ir Panevėžio. Tai vadinamas Baskų kraštas. Beje, žymiausias visų laikų baskas -jėzuitų ordino įkūrėjas Ignacas Lojolą.
Dar 1894 m. pradėjo veikti Baskų nacionalinė partija (PNV), tapusi svarbiausia tautinius interesus ginančia jėga. Šiandien PNV – stipriausia baskų politinė partija, turinti 5 vietas centriniame šalies parlamente. 1959 m. dalis partijos narių, daugiausia jaunimas, atsiskyrė ir įkūrė naują organizaciją – Baskų šalis ir laisvė. Jos abreviatūra ETA ir tapo baskų terorizmo simboliu.
Po diktatoriaus Franko mirties Baskų Kraštas atgavo autonomiją ir ETA terorizmas tapo anachronizmu.
Katalonai bombų nesprogdina, tačiau tai nereiškia, kad centrinei valdžiai su jais lengviau. Baskų kraštas ir Katalonija tai Ispanijos industriniai centrai,o be San Sebastijono ir Barselonos Ispanijos ekonomika neįsivaizduojama. Žymiausi katalonai Pablas Pikasso ir Salvatoras Dali žinomi kaip prancūzai ir ispanai.
Kuomet Ispanija tapo NATO ir ES nare, Kata/onijos politikai aiškiai pasisakė už savo tautiškumo puoselėjimą Ispanijos karalystės sudėtyje.
Tarpukario Lietuvoje teritorinę autonomiją turėjo Klaipėdos kraštas (1924-1938 m.). Ją 1924 m. nustatė Paryžiaus konvencija, kurią pasirašė Lietuva ir Didžioji Britanija, Prancūzija. Italija, Japonija. Ši autonomija apėmė įstatymų leidybą, administraciją, teismą ir finansus. Autonomijos valdžios organai buvo seimelis (įstatymų leidyba) ir direktorija (administracija). Autonomijos priežiūrą vykdė respublikos prezidento skiriamas gubernatorius. Jis skyrė direktorijos pirmininką, skelbė seimelio priimtus įstatymus, turėjo veto teisę, galėjo seimelį paleisti, šaukti jo neeilinę sesiją. Klaipėdos uosto reikalus tvarkė specialus organas – direkcija. Tokia užsienio valstybių Lietuvai primesta Klaipėdos krašu* autonomija trukdė visų jos žemių integravimą.
2.3. Federacija
Federacija – tai jungtinė valstybė, sudaryta iš atskirų dalių (valstybinių junginių). Tokie Į federacijos sudėtį įeinantys junginiai yra pilnateisiai sąjunginės valstybės nariai ir vadinami federacijos subjektais. Dažniausiai federacijos subjektai vadinami valstijomis (JAV, Meksika, Brazilija, Austrija, Indija). Kitose šalyse jie vadinami kitaip: Vokietijoje ir Austrijoje – žemėmis, Šveicarijoje – kantonais ir pusiaukantonais. Argentinoje ir Kanadoje — provincijomis.
Federacijos subjektų savarankiškumą apibūdina tai, kad jie turi nuosavas konstitucijas. Tiesa, konstitucijose suformuoti teiginiai prieštarauti federalinei konstitucijai negali. Tačiau šis bruožas būdingas ne visoms federacijoms – Kanados provincijos ir Indijos valstijos savo konstitucijų neturi.
Federacijos subjektų pripažinimą valstybiniais junginiais liudija ir tai, kad jiems suteikiama teisė be federalinės turėti ir savo pilietybę. Tačiau ir šis bruožas būdingas ne visoms federacijoms: konstitucinė Kanados, Venesuelos, Indijos tvarka numato tik vieną federalinę pilietybę.
Visi federacijos subjektai, kaip savarankiški valstybiniai dariniai, turi aukščiausius (ne tik vietinius) valstybinius organus: įstatymų leidimo ir vykdomosios valdžios institucijas, teismus. Dviejų aukščiausiųjų valdžios organų sistemų (federacijos ir federacijos subjektų) egzistavimas reikalauja nuosekliai paskirstyti kompetenciją tarp federacijos ir jos subjektų. Kompetencijos paskirstymo federacijose būdai yra įvairūs. Paprastai konstitucijos nustato dvi kompetencijos sferas:
1) Federacijos kompetencija, skirta federaliniams organams.
2) Federacijos subjektų kompetencija, skirta federacijos subjektų organams.
Svarbiausia valstybinės valdžios funkcijų bei kompetencijos dalis priklauso centrui, t.y. federaliniams organams. Tuo tarpu federacijos subjektų suverenios teisės yra apribojamos. Dažniausiai federaliniai organai sprendžia užsienio politikos ir prekybos, gynybos ir saugumo bei svarbiausius ekonominio gyvenimo klausimus. Federacijos subjektams skiriami tik vietinio pobūdžio valstybiniai klausimai: mokesčių rinkimas ir paskirstymas, švietimo, sveikatos, kultūros reikalai, žemesnieji teismai ir pan. Visi federacijos subjektai turi teisę leisti įstatymus ir juos įgyvendinti savo kompetencijos ribose.
Reikia pažymėti, kad iš šiandieninių federacijų tarpo kai kuriais ypatumais išsiskiria Vokietijos Federacinė Respublika. Joje dabar yra 16 žemių (žr. 2 lentelę). Federatyvinė struktūra – istorinė Vokietijos tradicija. Yra nuomonių, kad Vokietija be tokios struktūros egzistuoti negalėtų. Federalizmo buvo atsisakyta tik valdant Hitler. Federacijos Konstitucija buvo priimta 1949 m. Valstybės vadovą prezidentą renka Federacinis Susirinkimas (žr. 4 pav.), susidedantis iš Bundestago deputatų ir žemių parlamentų renkamų narių. Aukščiausiasis įstatymų leidybos organas yra parlamentas, susidedantis iš dviejų rūmų -Bundestago ir Bundesrato (narius skiria žemių vyriausybės 4 metams). Bundesratas gali sustabdyti žemių kompetenciją liečiančių įstatymų priėmimą (jam nepritarus šaukiamas Taikinimo komitetas). Kiekviena žemė turi savo konstituciją, parlamentą (landtagą) ir vyriausybę. Teismų sistemoje ypatingą vietą užima Federacijos konstitucinis teismas: jis aiškina konstituciją, sprendžia ginčus tarp federacijos ir žemių. 2.4. Konfederacija
Be federacijos, valstybės istorijoje žinoma ir kita jungtinės valstybės santvarkos forma – konfederacija. Valstybės ir teisės teorija ją traktuoja kaip sutartimi įtvirtintą dvišalę ar daugiašalę sąjungą valstybių, siekiančių tam tikrų bendrų tikslų (karinių, užsienio politikos, ekonomikos ir pan.). Konfederacijos narės valstybės išlieka tarptautinės teisės subjektais. Konfederacijos kompetencijai perduodami įgaliojimai tiksliai apibrėžiami sutartyje.
Svarbu pažymėti tai, kad konfederacijoje nėra bendros (centrinės) valdžios, diktuojančios savo valią, nėra bendro įstatymų leidimo (bendros konstitucijos ) ir bendros vyriausybės. Todėl konfederacijai deleguoti įgaliojimai įgyvendinami bei juos atitinkantys spendimai priimami kiekvienoje valstybėje atskirai, remiantis savo valdžios organų sistema ir savais įstatymais. Tuo tikslu šalies įstatymai koreguojami, priderinami prie sutarties dėl konfederacijos reikalavimų. Jų turinys paprastai aptariamas ir suderinamas konfederacijos narių atstovų susirinkimuose, konferencijose. Bendri sprendimai dažniausiai priimami paritetiniais pagrindais ir įsigalioja tik juos patvirtinus atitinkamiems konfederacijos narių organams (parlamentui ar vyriausybės vadovui). Konfederacijoje nėra ir bendros armijos. Kiekviena valstybė (konfederacijos narė) turi atskiras karines formuotes, atskirą jų vadovybę. Tačiau jos narių karinių dalinių sujungimo ir panaudojimo bendros gynybos tikslams sąlygos aptariamos ir nustatomos sutartine tvarka.
Konfederacijoje nėra ir bendrosios pilietybės -ji išlieka tų valstybių, kurios įeina į konfederaciją. Čia taip pat nėra bendrų mokesčių ir bendro biudžeto – bendros išlaidos dengiamos iš atskirų konfederacijos narių įnašų. Konfederacija yra atributybine, t.y. jai priklauso tik tai, ką jos nariai išskiria ir jai įsakmiai paveda (deleguoja) vykdyti. Kadangi centralizuotos suverenios valdžios konfederacijoje nėra. ją sudarančių valstybių aukščiausieji valdžios organai išsaugo savo aukščiausiąją galią (suverenitetą).
Konfederacija, keisdama įvairias formas, priartėja prie šiuolaikinių internacionalinių institucijų, veikiančių pagal tarptautinės teisės normas.
Feodalinėje epochoje kai kurios valstybės buvo susijungusios į konfederacijas personalinių unijų pagrindu. Tai tokia sąjunga, kai vienas ir tas pats asmuo (karalius) valdo dvi atskiras valstybes. Tokios unijos pavyzdžiai – XV-XVI a. Jogailaičių valdoma Lietuvos ir Lenkijos valstybė, Saksų valdoma Lenkija ir Saksonija (1679-1763 m.).
Istorija mena ir realinėmis unijomis (susitarimais) pagrįstas valstybių sąjungas -konfederacijas. Tokia unija savo kompetencija artima federacijai. Tai JAV 1776-1787 metais (susijungus 13 valstybių), Šveicarija 1815-1848 metais.
Tiek personalinėmis, tiek ir realinėmis unijomis sukurtos valstybių sąjungos pasirodė istoriškai nestabilios – peraugo į klasikines federacijas arba suskilo ir ėmė tvarkytis savarankiškai.
Žlugus Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kolonijinėms imperijoms, susiformavo naujos savitos konfederacijos – Britanijos Tautų Sandrauga (Commomvealth of Nations) ir Prancūzijos Bendrija (Communautė Franėaise).
Britanijos Tautų Sandraugai priklauso 48 valstybės – buvusios Anglijos kolonijos. Jų tarpusavio santykius reguliuoja Anglijos parlamento 1931 m. Vestminsterio statutas (įstatymas). Pagal šį statutą įgijusioms dominijos statusą teritorijoms nebetaikomi Anglijos įstatymai, panaikinami jose Anglijos teismai. Įstatymų leidyba, teritorijos valdymas ir teismai pereina į dominijos kompetenciją. Todėl visos dominijos, sudarančios dabartine Britanijos Tautu Sandrauga, turi savo renkamus parlamentus, savas vyriausybės, jų teritorijose veikia tik jų parlamentų priimti įstatymai; visos jos yra priimtos į Jungtinių Tautų Organizaciją.
Sandraugą vienijantį vaidmenį atlieka Didžiosios Britanijos bei jos dominijų bendros valstybės galvos institutas, nors jo funkcijos iš esmės yra formalios. Dauguma dominijų savo valstybės vadovu pripažįsta Didžiosios Britanijos karalių, kuriam vietose atstovauja jo skiriamas generalgubernatorius arba vicekaralius. Tik kelios Sandraugos valstybės (Gana, Kenija, Šri Lanka) turi savo vadovus.
Kas ketveri metai šaukiamos konferencijos, kuriose dalyvauja Anglijos ir visų dominijų ministrai pirmininkai. Šiose konferencijose aptariami svarbiausi Sandraugos užsienio politikos, gynybos ir saugumo bei kiti bendri klausimai. Tačiau realiausiai Britanijos Tautų Sandraugą vienija bendri buvusios metropolijos ir dominijų ekonominiai interesai – kapitalo investicijos, bankų, pramonės, draudimo, prekybos ir kitokie ūkiniai ryšiai bei bendradarbiavimas.
Panašiai susiformavo bei tvarkosi ir Prancūzijos bendrija, į kurią susijungė buvusi metropolija ir buvusios jos kolonijos bei protektoratai. Pagal Prancūzijos Konstituciją šios šalies prezidentas kartu yra ir visos Bendrijos galva, nors, kaip ir Didžiosios Britanijos valstybėje, jis turi savo atstovus, kurie iš esmės atlieka protokolinio pobūdžio funkcijas. Bendrijos kompetencijai priklauso bendra ekonominė – finansinė politika, valiutinė sistema, gynyba, užsienio politika ir kiti bendri reikalai. Kartu kiekvienas Bendrijos narys turi savo parlamentą ir vyriausybę, savus įstatymus, savo ginkluotąsias pajėgas, savo pilietybę. Visos Prancūzijos bendrijos valstybės pripažintos de jure, yra JTO ir kitų tarptautinių organizacijų nariai.
Savita konfederacijos forma yra Europos Sąjungą, kuri susideda iš 15 Vakarų Europos valstybių. Sąjungos konstitucijos vaidmenį atlieka tarpvalstybinės sutartys. Detaliau apie Europos Sąjungą rašoma šios knygos 17 ir 19 skyriuose.
KAI KURIŲ SĄVOKŲ PAAIŠKINIMAI
Autonomija – valstybės dalies arba jos gyventojų grupės, organizacijos ar institucijos teisė
savarankiškai valdytis, spręsti savo vidaus reikalus konstitucijos ar specialių įstatymų
nustatytose ribose.
Federacija – valstybės santvarkos forma, kurioje kelios valstybės ar žemesnio lygio
nacionaliniai arba istoriškai susiklostę teritoriniai jungimai yra susivieniję į vieną valstybę.
Konfederacija – sutartimi įtvirtinta dvišalė arba daugiašalė sąjunga valstybių, siekiančių
tam tikrų Monarchija – valstybės valdymo forma kai valstybei vadovaujantis asmuo postą
ir titulą gauna ir perleidžia paveldėjimo keliu.
Parlamentinė respublika – valstybės valdymo forma kai pripažįstama parlamento
viršenybė kitų valstybinių organų atžvilgiu.
Prezidentinis valdymas – tiesioginis prezidento vadovavimas vykdomajai valdžiai.
Respublika – valstybės valdymo forma kai visi aukščiausieji valstybių valdymo organai
arba renkami, arba sudaromi atstovaujamųjų organų (parlamentų).
Unitarizmas – valstybės santvarkos forma, pasižyminti tuo, kad valstybėje nėra
administracinių teritorinių vienetų, turinčių suverenitetą.
bendrų tikslų.
Valstybės valdymo forma – aukščiausiųjų valstybės organų sandara ir funkcionavimo
tvarka.
LITERATŪRA
1. CIV1TAS: JAI’pilietinio ugdymo metmenys. (1995). Vilnius: Leidybos centras
2. Garšva K. (1990). Pietryčių Lietuvos autonomijos klausimu. Vilnius.
Gnmdwissen Politik. Band 302. (1993). Bonn.
Hartmann J. (1991). Europa i m l’ergleich. Die politischen Systeme in dcn \-esteuropdischen Domokratien. – Berlin.
5. Lietuvos Respublikos konstitucija (1996). Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla.
6. Politik. – Corne/sen Verlag. (1990). Berlin.
7. Remeris M. (1990). Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius.
8. Tarvydas S. (1939). Geopolitika. Kaunas.
9. Theimer W. (1991). Lexikon der Politik. Francke Verlag Tūbingen.
10. B;ia>KOK H. (1994). (PopMbi npaenemiH u npaoa ne.’ioeeKa. MocKBa.
l 1. Odufaa meopiiH npaea u ^ocy^apcm6O.(994). MocKBa.

Leave a Comment