sisteminis poziuris vadyboje

VADYBA
Pirmosios žinios apie vadybą, Lietuvą pasiekė XX a. pradžioje ir gana greitai išplito. Tačiau nuo šio mokslo atsiradimo iki šiandienos bendro vadybos apibrėžimo nėra, nors iš esmės visi mokslininkai šią sritį apibūdina panašiai, kartais net vienodai.
N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje “Vadybos pagrindai” yra teigiama, kad “vadyba sistemingai tiria reiškinius, kurie kuria įvairias teorijas bei siekia suprasti, kaip ir kodėl žmonės dirba kartu siekdami tikslo”.

P.Zakarevičius B.Neverausko ir J.Rastenio knygoje sako, kad “vadyba yra specifinė veikla, kurią vykdant reguliuojami visi organizacijoje vykstantys procesai”. Knygoje “Pramonės įmonių vadyba” vadyba apibrėžiama, kaip “mokymo kryptis apie organizacijų valdymo dėsningumus, principus, metodus, organizacijų mechanizmą”.
Visi šie apibrėžimai papildo vienas kitą ir iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jie kalba apie vieną ir tą patį, tačiau pažvelgus atidžiau, galime pastebėti, kad N.Paliulis ir E.Chlivickas neįvardina vadybos kaip P.Zakarevicius ar A.Sakalas, kurie atitinkamai teigia, jog vadyba “specifinė veikla” ar “mokymo kryptis”. P.Zakarevičius bei A.Sakalas “Pramonės įmonių vadyboje” šią mokslo sritį apibrėžia siauriau, t.y. jie teigia, kad tai veikla ar mokymo krryptis, nukreipta į organizacijas, o N.Paliulis ir E.Chlivickas akcentuoja, kad vadyba – tai reiškinių tyrimas ir įvairių teorijų kūrimas, neįvardindamas konkrečios vietos, kur visa tai galima realizuoti.
SISTEMINIS POŽIŪRIS

“Sisteminis požiūris bando nagrinėti ir organizciją kaip visumą, ir išorinę aplinką, kurioje ji funkcionuoja” (N.Paliulis ir

r E.Chlivickas knygoje “Vadybos pagrindai”).
“Sisteminis požiūris – tai pažiūra į bet kokį nagrinėjamą objektą kaip sistemą, kuri suvokiama kaip skirtingų reiškinių sąsaja, išskiriant tuos reiškinius iš aplinkos kaip vientisą derinį” (B.Martinkus ir V.Žilinskas knygoje “Ekonomikos pagrindai”).
“Sisteminis požiūris: požiūris į organizaciją kaip darnią ir kryptingą sistemą, susidedančią iš tarpusavyje susijusių dalių” (James A.F.Stoner ir kt. knygoje “Vadyba”)
Sisteminį požiūrį visi mokslininkai apibūdina panašiai ar net vienodai, todėl sunku surasti skirtingus šios vadybos teorijos apibrėžimus. Tačiau N.Paliulis ir E.Chlivickas knygoje “Vadybos pagrindai” bei James A.F.Stoner ir kt. leidinyje “Vadyba” teigia, kad sisteminis požiūris bando nagrinėti organizacijas, o B.Martinkus ir V.Žilinskas pateiktame apibrėžime neakcentuoja vieno kažkokio objekto, pvz.: organizacijos, o kalba apie visus objektus bendrai (“į bet kokį nagrinėjamą objektą”), pritaikydamas jiems sisteminį požiūrį. Pirmajame apibrėžime, priešingai nei kiituose dviejuose, yra dar teigiama, kad vadybos teorija (sisteminis požiūris) taip pat nagrinėja išorinę aplinka, kurioje funkcionuoja organizacija.
Sisteminis požiūris reiškia, kad pasirinktas objektas nagrinėjamas kaip sistema.
P.Zakarevičius knygoje “Vadyba” teigia, kad “sistema vadinamas objektas, kurį sudaro mažiausiai du, o praktikoje, kaip taisyklė, žymiai daugiau sudėtinių elementų, tarpusavyje susietų vienodo pobūdžio ryšiais”.
J.Neverauskas ir P.Rastenis teigia, kad “sistema yra tam tikra visuma, sudaryta iš tarpusavyje susijusių dalių, įnešančių savo indėlį į visumos pobūdį”.
Pagal James A.F.Stoner ir kitus “sistema – funkcijos ir veiklos, atliekamos kartu, siekiant įg
gyvendinti organizacijos tikslus”.
Mano nuomone, reikėtų pastebėti, kad šiuose trijuose teiginiuose sistema įvardinama skirtingai, t.y. P.Zakarevičius teigia, kad tai “objektas”, B.Neverauskas ir J.Rastenis sistemą laiko atitinkamų dalių visuma, o James A.F.Stoner ir kiti mano, kad “sistema – funkcijos ir veiklos”. Dar galima pastebėti, kad pirmuose dviejuose teiginiuose nėra tiesiogiai kalbama, jog tam tikra sistema naudojama siekiant įgyvendinti organizacijos tikslus. Apie tai užsimena tik James A.F.Stoner ir kiti knygoje “Vadyba”.
Vadybos teorijos, šiuo atveju sisteminis požiūris, pasak F.S.Butkaus yra labai susijusios su bendrai visas organizacijas nagrinėjusiom teorijom, todėl turėtų būti apmąstomos bendrame organizacijų teorijų kontekste.
Sistemos skirstomos į atviras ir uždaras. Sistema, sąveikaujanti su savo aplinka, laikoma atvira; o sistema nesaveikaujanti su savo aplinka – uždara. B.Martinkus ir V.Žilinskas knygoje “Ekonomikos pagrindai” pateikia tokią atviros sistemos srautų ir grįžtamojo ryšio schemą:

O knygoje “Vadybos pagrindai”, kurios autoriai yra B.Neverauskas ir J.Rastenis, organizacija, kaip atvira sistema, pavaizduota tokia schema:

Įėjimas Procesas Išėjimas

Mano nuomone, šios schemos suteikia tą pačią informaciją, tik B.Martinkaus ir V.Žilinsko pateikta atviros sistemos srautų ir grįžtamojo ryšio schema yra kiek platesnė bei išsamesnė nei B.Neverausko ir J.Rastenio, kadangi joje autoriai pažymi dar ir išorinę aplinką, kuri, mano supratimu, įtakoja tiek įėjimus, tiek ir patį procesą, kuriame informacijos, medžiagų ir energijos srautai patiria tam tikrą transformaciją. To negalime ra

asti antroje schemoje.
Yra teigiama, kad sisteminis požiūris laiko organizaciją darnia ir tikslinga sistema, kurią sudaro tarpusavyje sąveikaujančios dalys: posistemės ir elementai. Kas gi yra tos posistemės?
J.Neverauskas ir P.Rastenis savo knygoje teigia, kad “ didelės sudėtingų sistemų (pvz.: organizacija, mašina, žmogus) dalys <.> vadinamos posistemėmis”, o B.Martinkaus ir V.Žilinsko knygoje “Ekonomikos pagrindai” sistemos posisteme vadinama “ sistemos elementų grupė, pasižyminti glaudžiais ryšiais ir skirta atlikti tai pačiai funkcijai”.James A.F.Stoner ir kt. knygoje “Vadyba” galime rasti tokį posistemių apibrėžimą: “posistemės – dalys, kurios sudaro visą sistemą”.
Iš esmės šie posistemių apibrėžimai yra vienas ir tas pats, tačiau, mano nuomone, tikslesnis yra B.Martinkus ir V.Žilinskas sakydami, kad tai tam tikros sistemos dalys, “sistemos elementų grupė”, kurios turi turėti atitinkamus bruožus, t.y. atlikti tas pačias funkcijas ir būti susijusios. O J.Neverauskas ir P.Rastenis bei James A.F.Stoner ir kt. pateikia labai konkrečius, plačius apibrėžimus, sakydami, kad posistemės – didelės dalys, esančios sistemose.Tikriausiai kiekvienas pastebėtų, kad pirmajame posistemių apibrėžime teigiama, jog šios dalys yra tik sudėtingose sistemose. Lyginant tai su sekančiais dviem teiginiais to negalėtume patvirtinti, kadangi juose nėra pasakyta, kad posistemės tik sudėtingų sistemų dalys. B.Martinkus ir V.Žilinskas bei James A.F.Stoner ir kt. sako, kad “posistemės – dalys, kurios sudaro visą sistemą”, nepriklausomai ar ta sistema yra sudėtinga ar nesudėtinga.

Kai kurie au
utoriai į organizacijas pažvelgė sisteminiu požiūriu, ir tai buvo pradėto vystyti naujo sistemų mokslo įtaka organizacijų teorijai (N.Paulauskaitė ir P.Vanagas “Organizacijos kultūros tyrimas įgyvendinant visuotinės kokybės vadybą”).Todėl nekelia nuostabos, kai sutinkami skirtingi požiūriai tuo pačiu klausimu (vadybos ar sisteminio požiūrio).Tačiau galiu pastebėti tik viena: kad visuose mano nagrinėtuose šaltiniuose sisteminio požiūrio esmė apibrėžiama labai panašiai ar net vienodai: sisteminio požiūrio esmė yra ta, kad vadovai negali veikti vien tik pagal tradicinę organizacinės valdymo struktūros schemą. Jie turi susieti savo padalinį su visa įmone, o tam būtina bendrauti su kitais padaliniais bei darbuotojais ir neretai su kitų organizacijų atstovais.

LITERATŪRA
1. N.Paliulis, E.Chlivickas “Vadyos pagrindai”, Vilnius “Technika”, 1998m.;
2. B.Neverauskas, J.Rastenis “Vadybos pagrindai”, Kaunas “Technologija”, 2001 m.;
3. B.Martinkus, V.Žilinskas “Ekonomikos pagrindai”, Kaunas “Technologija”, 2001 m.;
4. James A.F.Stoner, R.Edward Freeman, Daniel R.Gilbert,Jr. “VADYBA”, “Poligrafija ir informatika”, 2000m.;
5. F.S.Butkus “Organizacijos ir vadyba”, Vilnius “Alma littera”, 1996 m.;
6. N.Paulauskaitė, P.Vanagas “Organizacijos kultūros tyrimas įgyvendinant visuotinė kokybės vadybą”, Kaunas “Technologija’, 1998 m.;
7. P.Zakarevičius “Vadyba”, Kaunas “Vytauto Didžiojo universitetas”, 1998 m.;
8. A.Sakalas, P.Vanagas, B.Martinkus ir kt. “Pramonės įmonių vadyba”, Kaunas “Technologija”, 2000 m.;
9. Jonaitis “Vadybos ABC”, Vilnius, 1998 m.

Leave a Comment