Semantinė ir mašininė – technologinė informacija vadyboje

TURINYS

I. Įvadas.........................1.

II. 1. Informacija vadyboje...................2.
2. Informacijos klasifikavimas.....................3.
3. Reikalavimai informacijai.................4.
4. Informacijos pasikeitimas.................4.

4.1. Pasikeitimo informacija funkcijos..........4.

4.2. Komunikacija.................5.

4.3. Informacijos perdavimo kanalai...........6.

4.4. Komunikacijos proceso barjerai...........7.
5. Informacijos poreikis..................9.
III. Išvados........................10.

IV. Naudotos literatūros sąrašas...............11.

ĮVADAS

Informacija – tai mokslinės, visuomeninės, politinės, techninės žinios, perduodamos vienų asmenų kitiems žodžiu, raštu arba masinės informacijos priemonėmis.
Informacijos įvairovė: tai ir žmonijos sukauptos žinios apie techniką, technologiją; tai ir genetikos specialistų nagrinėjama biologinė informacija; tai ir gamtoje išliekanti istorinė informacija. Žmonės, turėdami išskirtinę savybę suvokti informaciją ir mąstymu sukurti naujas žinias, sąmoningai gausina informaciją, ja naudojasi, kaupia, perduoda vieni kitiems. Informacija yra vertingiausia išš visko, kas yra sukurta žemėje.
Visuomenė vystosi spartėjančiai: vis greičiau atnaujinama technika ir technologija, keičiasi sukuriamos ir suvartojamos energijos proporcijos, naudojamos vis tobulesnės ryšio, susisiekimo priemonės ir kt. Dėl to ne mažesniu tempu gausėja informacijos. Jos susikaupė tiek, kad žmonės didelę dalį gyvenimo turi paskirti vien jos priėmimui ir įsisavinimui. Mokyklos, universitetai, radijas, televizija, spauda – tai tūkstančiai galingų informacijos “fabrikų”.

Informacijos surinkimas. Iš pradžių žmogus intuityviai tik savo jutimo organais įvertindavo atstumą, svorį, greitį, temperatūrą ir kt. Vėliau pradėjo naudoti paaprastus prietaisus: liniuotę, svarstykles, termometrą ir pan. Mūsų amžiuje daugybė prietaisų įgalina labai tiksliai viską išmatuoti, įvertinti, gauti tokią informaciją, kuri žmogaus jutimais nepasiekiama.

1. Informacija vadyboje

Žodis informacija kilęs iš lotynų kalbos informatio, reiškiančio išsiaiškinimas, pranešimas. Tačiau toks abstraktus sąvokos aiškinimas priimtinas tu

uomet, jeigu yra nesvarbus tos informacijos turinys ir reikšmė. Asmenys, naudojantys informaciją savo veikoje, ją vertina įvairiais požiūiais.

Svarbiausieji požiūriai i informaciją yra trys:
 Pragmatinis (iškelto tikslo pasiekimo);
 Semantinis (turinio prasmės);
 Sintaksės (pateikimo formos).

Pragmatiniu požiūriu informacija vadyboje vertinama kaip labiausiai reikalingas išteklius, turintis ne maženę reikšmę nei gamyboje naudojami ištekliai: žaliavos, medžiagos, energija ir pan. kitaip nei kiti ištekliai, informacija yra ne vienkartinio naudojimo išteklius, ilgai nepraarndantis savo kokybės. Anaiptolnaudojant šį išteklių, gali išryskėti jo trūkumai, kuriuos įmanoma ištaisyti ir tuo pagerinti ištekliaus, t.y. informacijos kokybę. Kuo tikslesnė informacija, tuo aukštesnė jos kokybė, ir vadovai, priimdami sprendimus, saugiai gali ja remtis. Tačiau apskritai informacijos įsigijimo kaštai kyla priklausomai nuo norimos kokybės. Jei aukštesnės kokybės informacija iš esmės nepagerina vadovo sugebėjimo priimti sprendimus, vadinasi, ji neverta paapildomų kaštų.
Verslininko informacija – tai įvykis, kuris turi pasekmių. Žinios , kurios neturi pasekmių, verslininkui nėra informacija. Nuo jų reikia gintis visomis priemonėmis, kad butų išsaugotas smegenų neuronų tinklas švarus, kadangi žinios tik sukelia būklę, kurioje gabumai panaudojami tik iš dalies.
Skirtingai nuo kitų išteklių, informacija yra ne gamtinis išteklius ar fizinio darbo (rankų, mechanizuoto, automatizuoto) rezultatas, o protinio darbo produktas.
Informacijos vertinimas ištekliaus ir intelektinio produkto požiūriu yra labai svrbus. Informacija veikia kitų rūšių išteklių vertinimą ir naudojimą, tarp jų ir gamtinių.

Semantiniu požiūriu in

nformacija galima skirstyti į:
 Politinę;
 Mokslinę;
 Techninę;
 Ekonominę;
 Socialinę.

Vadyboje naudojama visų nurodytų rūšių informacija, tačiau daugiausia – ekonominė ir socialinė. Pirmoji susijusi su organizacijos ūkine veikla, antroji – su visuomenės poreikių tenkinimu.

Sintaksės požiūriu visų rūšių informacija gali būti pateikiama vartotojui labai įvairia forma: pradedant žodžiu ir baigiant koduota kompiuteryje. Pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiriama informacijos pateikimo vartotojui formoms, nes informacija tampa preke, t.y. kuriasi informacijos apdorojimo industrija.

Vykdomos veiklos požiūriu informaciją suprantame, nagrinėjame ir vertname kaip visumą pranešimų apie procesus, vykstančius organizacijoje ir ją supančioje aplinkoje. Vadybos, kaip informacinio proceso, esmė slypi informacijos keitimesi tarp valdančiojo posistemio (subjekto) ir valdomojo posistemio (subjekto). Vadyboje susidduriame su nepaliaujamu informacijos apimties didėjimu dėl spartaus mokslo ir technikos vystymosi, sudėtingesnės gamybos, paslaugų tiekimo ir gamybinių santykių, spartaus gamybos ir paslaugų apimčių didėjimo. Teigima: jei gamybos apimtys didėja aritmetine proporcija, tai informacija – geometrine. Taigi, organizacijos veiklos efektyvumas daug priklauso nuo to, kaip pavyksta išspręsti informacijos rinkimo , pateikimo, kaupimo, apdorojimo ir naudojimo klausimus.

Taigi privalome:
 Suklasifikuoti informaciją;
 Žinoti informacijai keliamus reikalavimus;
 Žinoti informacijos naudotojo poreikius;
 Sukurti informacijos duomenų bazes.

2. Informacijos klasifikavimas

Informaciją galima klasifikuoti pagal įvairius požymius. Žmogui, kaip informacijos naudotojui, ypač svarbu žinoti informacijos šaltinį. Atsižvelgiant į šį kriterijų, skiriamos penkios informacijos rūšys:
1. Elementarioji – informuojanti apie vienos fizinės sistemos poveikį kitai;
2. Genetinė – turinti didelės įtakos gyvojo organizmo vystymuisi;
3. Biologinė – gyvojo organizmo perteikiama informacija;
4. Semantinė – žmogaus ar

r visuomenės skleidžiama informacija;
5. Mašininė-technologinė – žmogaus sukurtos mašinos ar technologijos skleidžizma informacija.

Vadyboje reikšminga semantinė ir mašininė-technologinė informacija. Ji yra klasifikuojama pagal įvairius požymius:
 Pagal susidarymo vietą – vidinė informacija, susidaranti sistemos viduje, ir išorinė, susidarnati sistemos aplinkoje;
 Pagal judėjimo kryptį – įeinanti ir išeinanti iš sistemos;
 Pagal susidarymo struktūrą – pirminė (fiksuota pirminiu pavidalu) ir išvestinė agreguotoji (tarpinė ir galutinė);
 Pagal vadybos lygius – įvairių lygių vadovams ir pavaldiniams;
Pagal turinį – supažindinamoji ir tvarkomoji;
 Pagal fiksavimo būdą – žodinė ir dokumentinė;
 Pagal fiksavimo pobūdį – fiksuojamoji ir nefiksuojamoji;
 Pagal atvaizdavimo pobūdį – raidinė, skaitmeninė, simbolinė;
 Pagal stabilumo laipsnį – sąlygiškai pastovi ir kintanti;
 Pagal darbo pobūdį – projektinė (konstruktorinė), technologinė, techninė, finansinė, vadybos;
 Pagal vadybos funkcijas – prognozių, planavimo, oragnizacinė, kontrolės, apskaitos, atsiskaitomybės, analitinė;
 Pagal susidarymo laiką – praėjusio ir einamojo periodo;
 Pagal apibrėžtumą – determinuotoji ir tikimybinė;
 Pagal reikšmę vadyboje priimamiems sprendimams – direktyvinė, strateginė, tektinė, operatyvinė;
 Pagal naudojimo privalumą – privalomoji, neprivalomoji.
3. Reikalavimai informacijai

Suprantama, kad skirtingais požymiais pasižyminčiai informacijai keliami ir skirtingi reikalavimai. Tačiau yra ir bendrų reikalavimų, kuriuos turi tenkinti visa vadyboje naidojama informacija.

Svarbiausias reikalavimas – kokybė. Kiti reikalavimai – tai požymiai, kuriais privalo pasižymėti kokybiška informacija.

Taigi kokybiškos informacijos požymiai:
 Stabilumas. Jei vadyboje naudojama informacija dažnaikeičiasi, sprendimai negali būti priimami remiantis pasenusia informacija. Stabilumas – tai požymis, apibūdinatis laikotarpį, per kurį iformacija nepraranda savo vertės (nepasensta).
 Patikimumas. Informacijos patikimumas pirmiausia priklauso nuo to, ar teisingai užfiksuota informacija (žmogaus ar atomato), tačiau jis ga

ali būti prarastas kituose informacijos apdorojimo etapuose.
 Pakankamumas. Tai labai svarbus kokybiškos informacijos požymis. Juo ypač turi pasižymėti informacija, naudojama piimant vadybos sprendimus. Deja, vadybos praktikoje sprendimai dažnai priimami neturint būtinos informacijos ir todėl jie būna ne patys geriausi.
 Aiškumas. Tai užtikrina informacijos formuluotė ir pteikimas vartotojui priimtina forma.
 Glaustumas. Taip pat reikšmingas požymis, atsižvelgiant į vis didėjantį informacijos srautą, su kuriuo susiduria vadybininkai.
 Objektyvumas. Žmogui būdingi objektyvūs reiškinių ar veiksmų vertinimai, todėl būtina imtis priemonių, kurios eliminuotų subjektyvią informaciją rengiančiojo požiūrį į ją.
 Technologiškumas. Turint šį požymį informacija lengvai prieinama vartotojui, ją nesunkiai galima keisti, papildyti, o jei nereikalinga – ir panaikinti.

Parengti kokybišką informaciją įmanoma tik žinant konkretaus vartotojo poreikius ir sukūrus racionalią jos apdorojimo sistemą.

4. Informacijos pasikeitimas

Ko gero, vienas ryškiausių klasikinio ir šiuolaikinio požiūrio i valdymą skirtumų yra kitoks pasikeitimo informacija svrbos organizacijai, jos veiklos efektyvumui traktavimas. Klasikinis požiūris komunikaciją organizacijoje apibrėžia daugiau kaip valdymo įrankį, skirtą vadovų įsakymams ir instrukcijoms perduoti. Šiuo metu organizacinei komunikacijai suteikiamas vis svarbesnis vaidmuo. Pasikeitimas informacija traktuojamas ja ne kaip priemonė, o kaip procesas, vienijantis visus organizaciją sudarančius elementus ir nukreipiantis jų veiksmus į vieningą tikslo siekimą.

4.1. Pasikeitimo informacija funkcijos

Kalbant apie pasikeitimo informacija svarbą, galima išskirti dvi pagrindines organizacinės komunikacijos funkcijas:
 Organizacijos tikslų, politikos bei programų palaikymas;
 Vartotojų informacijos poreikių patenkinimas.

Pirmoji funkcija iš esmės yra vienijanti, užtikrinanti savalaikį pasikeitimą informacija, siekiant bendrų organizacijos tikslų. Bet kuri socialinė organizacija egzistuoja todel, kad kai kurie tikslai gali būti pasiekti tik suderintomis, koordinuotomis dviejų ar daugiau individų pastangomis. Organizacinei komunikacijai kaip tik ir tenka tas koordinuojantis vaidmuo, užtikrinantis veiksmų vieningumą tike oragnizacijos viduje, tiek jos sąveikoje su išorine aplinka.

Antroji funkcija skirta tiek išorinės aplinkos vartotojų, tiek savų darbuotojų informavimui. Šiuo metu vis tvirčiau įsitikinama, kad darbuotojai privalo žinoti ne tik tą informaciją, kuri būtina jų tiesioginėms pareigoms vykdyti, priimant valdymo sprendimus.
Labai svarbu žinoti ir bendradarbių informacijos poreikius. Jie turi būti informuojami ir apie bendrą organizacijos padėtį, problemas ir laimėjimus. Toks visapusiškas informavimas kiekvienam darbuotojui leidžia pajusti ryšį su organizacija, pasijusti jos dalimi. Į savrbios informacijos nutylėjimą ar slėpimą darbuotojai paprastai reaguoja labai liguistai, imama įtarinėti, kaltinti, o tai gali visiškai paralyžiuoti įmonės dabą.

4.2. Komunikacija

Komunikacija yra platesnė savoka, nei vien tik pasikeitimas informacija. Komunikaciją organizacijoje visuomet sąlygoja ir grynai žmogiškas aspektas: noras ar nenoras bendrauti, simpatijos ir antipatijos.

Komunikacija organizacijoje – tai dviejų ir daugiau žmonių pasikeitimo informacija, žiniomis, nuomonėmis, idėjomis, ketinimais procesas, vienijantis atskirų organizacijos elementų veiksmus siekiant bendro tikslo.

Galima išskirti keturis pagrindinius pasikeitimo informacija proceso elementus:
 Siuntėjas – asmuo, generuojantis idėjas arba surenkantis informaciją ir ją perduodantis.
 Pranešimas – informacija, kuri yra perduodama.
 Kanalas – informacijos perdavimo priemonė.
 Gavėjas – asmuo, kuriam skirta informacija ir kuris ją interpretuoja.

Paprastai pasikeitimas informacija susideda iš penkių etapų, susijusių su minėtais komunikacijos proceso elementais:
1. Idėjos, informacijos atsiradimas. Pasikeitimas informacija prasideda nuo idėjos formulavimo ar informacijos atrinkimo. Siuntėjas turi nuspręsti kokią ir kiek informacijos reikia perduoti.
2. Kodavimas ir kanalo pasirinkimas. Priš perduodamas informaciją, siuntėjas turi ją paversti žodžiais, intonacija, gestais. Toks kodavimas informaciją paverčia pranešimu. Informacijos perdavimo priemonėmis gali verbalinės (žodžiai, tonas, stiprumas, akcentas, artikuliacija, greitis) ir neverbalinės (gestai, mimika, akių kontaktas, kūno laikysena ir judesiai). Siuntėjas turi pasirinkti ir kodavimo kanalą, kuris turi atitikti informacijos užkodavimo priemones (žodžiu, raštu, kompiutrių tinklai, elektrononis paštas, telefonas ir t.t.). jeigu kanalas neatitiks informacijos užkodavimo, komunikacijos procesas nebus efektyvus.
3. Perdavimas. Šiame etape siuntėjas panaudoja kanalą, perduodamas informaciją gavėjui. Čia kalbama apie fizinį informacijos perdavimo veiksmą, kuris dažnai klaidingai sutapatinamas su pačiu komunikacijos procesu.
4. Dekodavimas. Gautą informaciją gavėjas dekoduoja. Dekodavimas – tai siuntėjo simbolių transformavimas į gavėjui suprantamas mintis. Jeigu simboliai, pasirinkti siuntėjo, gavėjui turi tokią pačią reikšmę, tuomet šis tksliai žinos, ką norėjo pasakyti siuntėjas, ir komunikacijos procesas bus baigtas. Tačiau praktiškai labai dažnai gavėjas savaip interpretuoja gautą informaciją. Todėl yra būtinas dar vienas etapas – užtikrinti grįžtamąjį ryšį.
5. Gryžtamasi ryšys. Apie tobulą komunikaciją galima kalbėti tik tada, kai gavėjo įspūdis atitinka tai, ką norėjo perduoti siuntėjas. Užtikrinnt grįžtamąjį ryšį, siuntėjas ir gavėjas tarsi apsimaino vietomis. Gavėjas tampa siuntėju ir, perduodamas savo įspūdį apie informaciją, pereina visus minėtus etapus. Grįžtamasis ryšys labai padidina komunikacijos proceso efektyvumą.

4.3. Informacijos perdavimo kanalai

Nagrinėjant informacijos perdavimo būdus organizacijoje, reikia išskirti formalius ir neformalius informacijos perdavimo kanalus. Abi šios grupės labai svrbios organizacijos komunikacijai.

Kiekvina organizacija turi formaliai patvirtintą struktūrą, kuria remiantis realizuojami organizaciniai komunikaciniai santykiai.

Informacijos judėjimas formaliais perdavimo kanalais griežtai atitinka organizacijos hierarchinę struktūrą. Formali komunikacija organizacijoje gali būti dvejopa: vertikali ir horizontali. Vertiklai komunikacija dar skirstoma į komunikaciją „aukštyn“ ir komunikaciją „žemyn“.

Neformali komunikacija vyksta asmeninių ir socialinių santykių tikslais, kurie susiformuoja spontaniškai, jungiantis žmonėms į neformalias struktūras organizacijoje. Pažymėtina, kad dažnai šiais kanalais perduodama informacija sklinda daug greičiau, tačiau ji gali gūti ir daug labiau iškraipoma.

Vertikali komunikacija – tai skirtingų hirarchinių lygių keitimasis informacija. Vertikaliai informacija organizacijos viduje perduodama iš lygmens į lygmenį dvejopai:
 Komunikacija „žemyn“;
 Komunikacija „aukštyn“.

Informacija juda „žemyn“, kai asmuo, užimantis aukštesnę vietą organizacijos hierarchijoje, siunčia informaciją asmenims, kurie toje pačioje struktūroje užima žemesnes pozicijas.

Vertikali komunikacija „žemyn“ gali būti:
 Vienpusė: vadovas pateikia informaciją ir nesiekia grįžtamojo ryšio; tai būdinga autokratiniam valdymui;
 Dvipusė: laisvas pasikeitimas idėjomis; toks bendravimas būdingas demokratiniam valdymo stiliui;
 Vienpusė komunikacija su gryžtamuoju ryšiu: vadovas pateikia informaciją ir patikslina, kaip ji suprasta.

Vertikalios „žemyn“ informacijos srautai susiformuoja aukščiausiame valdymo lygmenyje ir perduodami iki žemiausiojo. Šiuo srautu perduodami visi nurodymai, užduotys, veiklos tikslai, tobulinimo kryptys ir kt.

Galima teigti, kad pagrindinė komunikacijos „žemyn“ funkcija yra visapusiškas organizacijos narių informavimas. Turėdami informaciją ne tik apie savo darbo užduotis, bet ir apie aukštesniųjų valdymo lygių veiksmus, numatomas veiklos strategijas bei planus, darvuotojai jaučia mažesnę įtampą, pagerėja mikroklimatas, sumažėja nuogąstavimai ir įtarinėjimai dėl vadovų ketinimų, padidėja darbuotojų saugumo jausmas ir pan.

Komunikacija “aukštyn“, kai asmuo, užimantis žemesnę vietą organizacijos hierarchijoje, siunčia informaciją asmenims, kurie toje pačioje struktūroje užima aukštesnes pozicijas.

Komunikacija „aukštyn“ yra ne mažiau svarbi organizacijų veiklai, kadangi vadovai turi gauti pakankamai informacijos iš savo pavaldinių, kad galėtų priimti tinkamus sprendimus, apibrėžti veiklos tikslus, planus bei uždavinius.

Informacijos judėjimas „aukštyn“ organizacijai suteikia tokių privalumų:
 Teikia gryžtamąjį ryšį apie tai, ar tiksliai buvo suprasti gauti vadovų nurodymai, kaip jie vykdomi, ko pavaldiniai nesupranta;
 Per gaunamus darbuotojų pasiūlymusleidžia juos įtraukti į bendrų įmonės tikslų sprendimo proceso tobulinimą;
 Padeda apsisaugoti nuo naujų problemų bei įgalina išspręsti esamas.

Horizontali komunikacija – tai keitimasis informacija organizacijose ne tik tarp skirtingų lygmenų, bet ir tuose pačiuose lygmenyse. Horizontalus pasikeitimas informacija vyksta tarp asmenų, esančių tame pačiame organizacijos hierarchiniame lygmenyje.

Galima išskirti tokias pagrindines horizontalios komunikacijos funkcijas:
 Užduočių koordinavimas. Siekiant bendrų organizacijos tikslų, atskiri padaliniai turi derinti ir koordinuoti savo veiklą, keistis informacija apie projektus. Todėl reguliarūs susirinkimai ar horizontalus bendravimas tarp padalinių yra būtinas;
 Problemų sprendimas. Jeigu iškyla problema bant viename iš organizacijos segmentų, horizontalus bendravimas padeda rasti išeitį;
 Konfliktų šalinimas. Iškilus nesutarimams tarp atskirų organizacijos padalinių tikslų, veiklos planų, tiesioginis bendravimas yra pagrindinė priemonė, įgalinanti tokius konfliktus pašalinti.

Norint suskurti efektyvią organizacinę komunikacijos sistemą, informacija turi laisvai judėti visomis trimis judėjimo kryptimis. Tačiau to nepakanka. Svarbu žinoti, kas ir kada gali trukdyti pasikeitimui informacija bei kaip tai galima neutralizuoti.

4.4. Komunikacijos proceso barjerai

Nors komunikacijos procesas iš pirmo žvilgsnio atrodo visai paprastas, tačiau jo kelyje slypi daug kliūčių, trukdančių efektyviai keistis informacija.šiaas kliūtis galima sutikti visuose proceso etapuose, pradedant informacijos atsiradimu ir kodavimu, baigiant grįžtamojo ryšio užtikrinimu.

Komunikacijos barjerai yra visa tai, kas iškreipia informacijos esmę. Komunikacijos barjerų yra įvairiausių. Visus juos galima suskirstyti į organizacinius ir asmeninius.

Organizaciniai barjerai susiję su įvairiais trukdymais formaliuose informacijos perdavimo kanaluose, atsirandančiais dėl skirtingų tikslų, darbuotojų padėties skirtumų, specializacijos.

Šie barjerai savo ruožtu dar klasifikuojami pagal informacijos perdavimo kanalus organizacijoje:
 Vertikalios „žemyn“ komunikacijos trukdymai;
 Vertikalios „aukštyn“ komunikacijos trukdymai;
 Horizontalios komunikacijos trukdymai.

Vertikalios „žemyn“ komunikacijos trukdymai atsiranda dėl to , kad gana dažnai praktikoje žemesniems lygiams informacijos perduodama nepakankamai. Tai lemia daug priežąsčių:
 Nepakankama arba neaiški informacija;
 Informacijos perteklius;
 Netinkamas laikas;
 Iškraipymas ir filtravimas;
 Netinkamas komunikacijos priemonių ir kanalų pasirinkimas.

Komunikacijos „aukštyn“ trukdymai atsiranda dėl:
 Rizikos (darbuotojai bijo aukštesnio lygio vadovų);
 Iškraipymų (dažnai darbuotojai „pagražina“ informaciją, nes vadovai nelabai mėgsta girdėti prastas naujienas);
 Padėties skirtumų;

Horizontalios komunikacijos trukdymai atsiranda dėl:
 Konkurencijos;
 Specializacijos;
 Motyvacijos trūkumo;
 Darbo, informacijos pertekliaus;
 Erdvinių barjerų.

Asmeniniai komunikacijos barjerai susiję su žmogiškaisiais komunikacijos aspektais; tarpusavio santykių klimatu, turimomis vertybėmis ir nuostatomis. Galima išskirti šiuos pagrindinius asmeninius trukdymus:
 Skirtingas suvokimas. Dažnai žmonės reaguoja ne į tai kas vyksta, o į tai ką jie suvokia vykstant. Čia galima išskirti keletą tipinių skirtumų:
o Skirtingos kompetencijos sritys;
o Skirtingi interesai, poreikiai, emocinė būklė;
o Skirtinga patirtis;
o Skirtingos socoalinės nuostatos.

 Semantiniai barjerai. Atskiri žodžiai skirtingiems žmonėms gali turėti kitokias reikšmes. Todėl ir informacija gali būti interpretuojama skirtingai;
 Neverbaliniai trukdymai.skirtingas tam tikrų gestų ar veiksmų traktavimas gali visiškai iškreipti perduodamos informacijos esmę.
 Blogas gryžtamasis ryšys. Jis gali atsirasti dėl daugelio priežąsčių. Tai ir nesugebėjimas išklausyti ir baimė pasirodyti nekompetentingam, blogi santykiai ir pan.

5. Informacijos poreikis

Vadybiniams veiksmams atlikti , kurių dauguma yra sprendimų paieška, reikia išteklių – įvairiausio turinio ir apimties informacijos. Įvairaus rango vadybininkams ir specialistams tenka spręsti uždavinį – nustatyti informacijos, reikalingos sprendimams priimti, apimtį.

Prieš nustatydami informacijos poreikį, turime išsiaiškinti ir suvokti organizacijos:
 Tikslus:
 Uždavinius, kuriuos reikės išspręsti, įgyvendinant tikslus;
 Funkcijas, kurias reikės atlikti, sprendžiant problemas;
 Darbus, kuriuos reikės atlikti, sprendžiant uždavinius.

Informacijos naudotojų poreikiams išsiaiškinti taikomi įvairūs metodai:
 Informacijos srautų tyrimai;
 Sprendimų priėmimo procedūrų analizė;
 Rašomų dokumentų analizė;
 Darbuotojų apklausa;
 Žiniasklaidos priemonių teikiamos informacijos analizė.

Optimalus informacijos kiekis yra tuomet, kai yra didžiausias skirtumas tarp išlaidų informacijai surinkti ir informacijos vertės.

Išvados

Taigi kaip matome informacija daro labai didelę įtaką mūsų gyvenime ir užima labai svarbią vietą. Neturėdami informacijos mes negalėtume egzistuoti, nes visas mūsų gyvenimas paremtas informacija, juk tai ka jaučiame, ką užuodžiame irgi yra informacija. Todėl vis labiau informacija pradedama laikyti kertiniu veiklos akmeniu, ji padeda vadovams atsiliepti į sudėtingą ir permainingą aplinką.

Nėra ko stebėttis, kad vis daugiau vadovų informaciją vertina kaip didelį turtą – tokį, kutį reikia kruopščiai valdyti ir saugoti. Kad suprastume šį požiūrį, reikia iš arčiau pažvelgti į informacijos prigimtį ir reikšmingumą.

Naudotos literatūros sąrašas:

1. James A.F. Stoner R.E. Freeman R. Gilbert Jr. Vadyba. Kaunas, 1999
2. Paliulis N. Chlivickas E. Pabedinskas A. Valdymas ir informacija. Kaunas, 2004
3. Stoškus S. Bendrieji vadybos aspektai. Šiauliai, 2002
4. Jonaitis A. Vadybos ABC. Vilnius, 1998
5. Paliulis N. Chlivickas E. vadybos pagrindai. Vilnius, 1998
6. Razauskas R. Aš vadovas. Vilnius, 1997
7. Stoškus S. Vadybos pradmenys. Kaunas, 2001

Leave a Comment