Aristotelio buties samprata

Literatūra :

1. Arno Anzenbacheris “Filosofijos įvadas” Vilnius; 1992

2. A.Plėšnys “filosofijos įvadas” Kaunas

1992

Turinys

• Literatura

.....................2
• Turinys

......................3
• Įžanga

........................4
• Aristotelio filosofinės idėjos ...........4
• Jusliškas pažinimas .................5
• Aristotelio tikrovė .................5
• Būtis

........................6
• Kategorijos ....................7
• Materija ir forma .................8
• Išvados

......................9

ĮŽANGA

Aristotelis buvo žymiausias Platono mokinys, taip pat

savarankiškiausias. Jis įkūrė savo mokyklą. Lygindami Aristotelį su

Platonu atrandame daug panašumų. Platonas ir Aristotelis suvokiami kaip

tam tikri priešininkai. Aristotelis įsitikinęs pasaulio pažįstamumu.

Klausimas, kurį sprendžia abu filosofai: kaip galima tikrą žinojimą

pasiekti ?Tai lemia mąstymo ir tapatybės struktūrų egzistavimus. Mūsų

sprendimai turi atitikti pažįstamus daiktus. Aristotelio filosofijoje

nemanoma, kad realybę sudaro idealių daiktų būtis. Mūsų mąstymo teiginiai

turi atitikti rrealiai egzistuojančius daiktus. Aristotelis iškelia

klausimą: kad mes gyvename realių daiktų kosmose.

Aristotelis ir jo filosofinės idėjos.

Jo filosofija sugrįžta nuo idealybės prie konkretybių. Aristotelis

akcentuoja realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelio filosofijoje

realybės neapsprendžia daiktų esmės. Idealūs objektai yra pasiekiami

pradedant nuo konkrečių daiktų pažinimo. Realybėje neegzistuoja nei

taškai nei trikampiai.

Idealybės yra mūsų mąstymo veiklos produktai. Empirinis suvokimas

nereiškia, kad Aristotelis būtų grynas empiristas. Aristotelis teigė, kad

tikrasis žinojimas prasideda nuo konkrečių individualių daiktų pažinimo.

Pažinodami idealius daiktus mes turime juos priskirti individualioms

esmėms ar rūšims.

Aristotelio analogija susietya su logika, tai yra ssu teiginių ir

sprendimų analize, todėl Aristotelis savo filosofijoje pabrėžia daiktų

tikrovės neprieštaringumą. Neprieštaringumas įgauna principo statusą. Tas

pats daiktas tuo pačiu metu negali turėti skirtingų, vienas kitą

paneigiančių apibrėžimų. Vienas jų bus visuomet klaidingas.

Aristotelis sukuria filosofijos visumą. Jį galima laikyti senovės

Graikijos kulminacija. Aristotelis ap

pmasto ne tik tai, kaip pasiekiamas

tobulas žinojimas. Aristotelio būties teorija analizuoja besikeičiančius

daiktus. Filosofijoje akcentuojant juslinį suvokimą, išryškėja aprašymų

ir klasifikavimų reikšmė. Išryškėja filosofijos siekis paversti

argumentuotu dėstymu

Jusliškas pažinimas.

Jusliškasis pažinimas – tai kelias į proto grynąją įžvalgą.

Jusliškasis suvokimas akcentuojamas Aristotelio todėl, kad jis neigė

Platono teiginį dėl daikto ir idėjos atskirumo. Aristotelio daikto esmė

nėra atskira nuo daikto. Daikto esmė egzistuoja, kaip pateis daikto

suvokimo forma. Aristotelio filosofijoje matome transformaciją. Tai

įgauna daikto formos pavidalą. Jeigu daikto esmė glūdi jame, tai reiškia,

kad kiekvienas daiktas turi esmę, kaip tam tikrą savo formą.

Aristotelio tikrovė

Tikrovė Aristoteliui yra konkrečių daiktų visuma apibūdinama

kategorijomis: vietos, laiko, substancijos ir kt.

Aristotelis pradeda ontologinę analizę, tyrinėdamas substancijų

kaitą. Judėjimas erdvėje tėra tik viena tokios kaitos rūšis. Kaip

Aristotelis aiškina judėjimą ? Judėjimas yra potencijos aktualizacija,

turime peskirti tą pačią potencijos sąvoką:
• Aktyvioji potencija yrra gebėjimas sukelti aktą.
• Pasyvioji potencija yra gebėjimas priimti aktą.

Kitos judėjimo erdvėje rūšys aptinkamos nagrinėjant kiekybę

(didėjimas ir mažėjimas), kokybę (susirgimas ir pasveikimas),

substancijos sąntykiu su kitomis substancijomis (įsimylėjimas ir

susipykimas) ir t.t. Visose šiose kaitose kinta substancijos apibrėžtys,

tuo tarpu pati substancija lieka lygi pati sau. Substancija yra savitoji

būtybė, kuri tam tikra prasme “stovi savyje”. Substancijos apibrėžtys,

kurios keičiasi, yra nesavitos būtybės. Tai yra akcidencijos.

Tik pakankamai ilgai stebėdami ir tyrinėdami būtybę, imame suvokti,

kas jai esmiškai priklauso.

Savo svarbiausioje knygoje “METAFIZIKA” Aristotelis gvildena būtie

problemą kaip vieną svarbiausių fi

ilosofijos problemų.

Būtis

Būties problema apskritai yra visos filosofijos problematikos

centras. Graikų filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Būties

klausimas bandomas išsiaiškinti”Metafizikoje”. Keliamas klausimas – koks

mokslas tyrinėja pradus. Jam atrodo, kad tai yra pirmasis mokslas, kuris

turi tirti dieviškąsias būtybes. Filosofija įvardijama kaip teologija.

Klausimas apie būtį yra susijęs su klausimu apie mokslą, kuris tyrinėtų

būtį.

Kalbėdamas apie mokslą Aristotelis teigė, kad egzistuoja mokslas,

tyrinėjantis būtybę, kiek ji yra. Filosofija kaip mokslas tiria ne tik

būtybes, bet ir jų būtį. Ji atribojama nuo kitų mokslų. Skirtumas tarp

filosofijos ir kitų mokslų tas, kad filosofijoje analizuoja būtybių būtį,

o atskiri mokslai – atskirus būtybių regionus. Taigi klausimas apie būtį

yra būdingas filosofijai. Ką įvardina būtie vardas ? Būtis nusakoma

įvairiais aspektais. Būtį galima apibrėžti per neigimą. Būtis yra ne

niekas, bet būtis nėra konkreti būtybė. Būtis apibūdinama skirtingai nuo

būtybės. Būtybė yra tai, kas yra.

Aristotelis laiko, kad kiekvienoje būtybėje aptinkame du momentus:
1. Aktualiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė yra tai, kas ji

aktualiai yra. Šį momentą vadiname aktu.
2. Potencialiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė gali būti kažkas

kita negu tai, kas ji yra. Šį momentą vadiname potencija.

Taigi ontologinis klausimas apie tikrąją būtį reikalauja skirti

aktualiąją ir potencialiąją būtį. Ši perspektyva glūdi kiekvienoje

tikroje būtybėje. Būtybė yra tai, kas ji iš tikro yra. Kiekviena tikroji

būtybė yra potencijos – akto perskyros rezultatas. [ A. Anzenbacheris

“Filosofijos įvadas” Vilnius 1992; 94 pusl. ]

Egzistuoja optinis kaip konkrečios b

būtybės aiškinimas, kuris

skiriasi nuo ontologinio aiškinimo. Taigi, pasak Aristotelio, kiekvieną

būtybę sudaro du momentai: aktualumas, kurio dėka ji pozityviai yra tai,

kas yra, ir potencialumas, kurio dėka ji yra to kito galimybė. Aktualiai

ji yra ji pati (vienis savyje), o potencialiai – kas kita (daugis).

Kiekvienoje būtybėje glūdi vienio ir daugio momentai. Aristotelis

svarstymus nukreipia į ankstesnių filosofų svarstymus ir teiginius

Filosofija – mokslas apie pirmąsias priežastis. Bandoma nustatyti

būtybių principus ir priežastis. Priežastys interpretuojamos kaip

būtybės. Filosofinis tyrimas bando atsakyti, koks mokslas gali kalbėti

apie būtį. Kokia prasme būtis gali būti visuotinio mokslo objektu.

Aristotelis siekė žengti žingsnį toliau už Platoną. Aristotelis bando

sąmoningai kritikuoti Platoną. Aristotelis supaprastina Platono įžvalgas.

Jis sako: ” Mokymas apie idėjas veda į beprasmišką begalybę “ Kiekviena

idėja nurodo į kitą idėją. Svarbiausia yra ne kritika, o pozityvios

pažiūros.Ar galima būtybių būties principais laikyti būtybių gimines.

Platono filosofijoje yra nurodoma kokiai giminei priklauso kiekvienas

daiktas. Ar būtis – esmė yra giminė kaip tokia? Ar galima būties esmę ir

vienovę susieti su tam tikra gimine?Ar būtis kaip tokia yra bendriausia

giminė. Būtis nėra visiems viena giminė. Nei vienis, nei būtis negali

būti daiktų rūšimis. Jei būtis yra giminė, tai negali būti atskiro

rūšinio požymio. Yra rūšis ir skirtumai, tačiau būtis nebus giminė. Yra

būtis, bet ne giminė. Aristotelis kelia klausimą apie esmines būties

apibrėžtis. Tokiu būdu Aristotelis kvestionuoja Platono ontologiją.

Aristotelis bando suderinti daikto individualumą su j
jo išaiškinimu, su

priskyrimu rūšiai ir giminei. Aristotelis derina ontologines įžvalgas su

loginėmis apibrėžtimis. Filosofija tiria būtį kaip būtį. Apie būtį

kalbama skirtingomis apibrėžtimis, bet omenyje turima kažkas vienas.

Būtie analogija remiasi tuo, kad egzistuoja būties prasmė. Mokslas

tyrinėjantis tą būtį yra vienas. Tačiau būties problema atsiveria ir

logikoje. Būties supratimas orientuotas į teiginių logiką, kurioje tai,

kas egzistuoja, teikiama būtie kategorijomis.

Kategorijos

Kategorijos – pačios būties apibrėžtys, kurios atsiveria

racionalioje kalboje. Kategorijos pakeičia gimines ir rūšis. Daiktus

reikia skirstyti, priskiriant juos bendrybėms. Kategorijos yra pačios

būties kategorijos, į jas galima suskirstyti visa, kas egzistuoja.

Kategorijos yra taškas, kuriame susieina tai, kas daiktas yra, ir tai, ką

aš teigiu apie daiktą.Aristotelis kalba apie dešimt pagrindinių būties

kategorijų. Visa, ką mes galime teikti apie daiktus, gali priklausyti

pirmai kategorijai. Kategorijos yra tokios pagrindinės ontologijos

formos, kurioms egzistuoja būtis:
1. Substancija
2. Kiekybė
3. Kokybė
4. Santykis
5. Kur
6. Kada
7. Padėtis
8. Turėjimas
9. Veikimas
10. Kęsmas

Materija ir forma

Bet koks atsiradimas, tai sudėtingas perėjimas iš vienos būtie į

kitą. Materija susiejama su potencija, su galimybe. Materija yra tai, iš

ko atsiranda. Materija glūdi kaip bet kokios apibrėžtos būties galimybė.

Judėjimas ir kitimas nėra priešingi būčiai. Pagal prigimtį gamtiniame

daikte glūdi pirminis aktyvumas. Materija ir forma suteikia daiktams

galimybę būti. Buvimas priklauso nuo materijos veiksmiškumo. Aristotelio

nepatenkino Platono supriešinimas jusliškumo ir idėjų. Aristotelis idėjas

traktuoja kaip formas, o formos, tai ką daiktas atskleidžia individualiai

esmišku pavidalu. Tai interpretuojama ENERGĖJOS sampratoje, joje glūdi

užbaigtumas ENTELECHĖJA – ji yra galimybės būti galutinė realizacija.

Viskas turi užsibaigti pilnai. ENERGĖJOJE Aristotelis pabrėžia

realizavimo galimybes. Entelechėja – galimybės išeikvojimas iki pat jos

panaikinimo, tai yra darbo galo, veikimo pabaiga. Bet kokiam tikslo

įgyvendinimui reikalingas veikimas. Tikslas yra veiksmas ir tikrovė yra

veiksmas. Tikrovė savo reikšme priartėja prie entelechėjos. Materija –

visų vykstančių daiktų pagrindas. Ji išlieka visuose virsmuose. Dėl savo

materialumo, visa kas gamtiška, gali egzistuoti tiek, kiek tai yra

formoje. Aristotelis materijos nesupriešina. Stoka – materijos ir formos

pradas. Materija atlieka substrato rolę. Materija kaip pagrindas yra

forma ir stoka. Schemiškai atrodytų taip:

MATERIJA

FORMA STOKA

Materija yra dinaminė, siekianti formos. Stoka nėra pagrindas. Stoka

ir forma turi turėti bendrą pagrindą, o pagrindas – materija. Materija

interpretuojama kaip sugebėjimas siekti savo realizacijos. Antai Plotinas

materiją supranta kaip absoliučiai pasyvią. Viduramžių scholastikoje

tikroji būtis susieta su aktualija. Pagrindiniu veiksniu tampa Dievas.

Išvados

Filosofijoje, tam kas yra įvardinti, vartojama būties sąvoka. Būtimi

vadiname tai, kas kuriuo nors būdu yra. Būties sąvoka iš visų sąvokų –

pati plačiausia ir bendriausia. Todėl ir būties negalima logiškai

apibrėžti, nes nėra už ją bendresnių sąvokų. Kita vertus būties sąvoką

negalima išskaidyti į kitas sąvokas, nes ši nėra sudėtinė. Būties

klausimai svarstomi filosofijos dalyje, kuri tradiciškai vadinama

metafizika. Šitaip buvo pavadintas Aristotelio, žymiausiu antikos

filosofo, veikalas, kuriame svarstomi būties klausimai. Tiesa,

Aristotelis savo raštuose būties klausimams skirtą mokslą vadina pirmąja

filosofija. Juk pirmosios filosofijos objektas kaip tik yra visa būtis,

būtis iš savęs ir ta būtis stengiamasi suprasti iš pačių jos pagrindų.

Tačiau suvokimas, kad būtis yra už to, ką matome, jau yra tam tikras

požiūris į būtį. O konkrečią būties sampratą įvardinantis terminas vargu

ar tinka bendram filosofijos dalies pavadinimui. Todėl yra dar vienas

pavadinimas įvardinantis būtį – ONROLOGIJA Šis graikų kilmės žodis

būčiai įvardinti dažniausiai vartojamas mokslui.

Kadangi būties neįmanoma logiškai apibrėžti, gali egzistuoti

filosofinės sistemos, kurios remiasi nevienodomis būties sampratomis.

Aristotelis nagrinėjantis būtį, aptaria ją dviem būdais. Pirmiausia

tikrovėje būtis yra tai, kas nėra kitame (kaip ypatybė). Teiginiuose šią

būtį atitinka sąvoka, išreiškianti tai, apie ką viskas gali būti tariama

tai yra daiktas ar individas, nes tik jie remiasi pačiais savimi,

nebūdami kitame. Būtis, kuri dar vadinama antrąja būtimi, Aristoteliui

yra individo ar daikto esmė, svarbiausia jo savybė, pažyminti, kuo

daiktas skiriasi nuo kitų daiktų ir tuo, kokia ypatybe jis priklauso tai

o ne kitai rūšiai.

Leave a Comment