PROFSĄJUNGŲ VEIKLA DARBO HUMANIZAVIME

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
ĮMONIŲ VADYBOS KATEDRA

PROFSĄJUNGŲ VEIKLA DARBO HUMANIZAVIME
REFERATAS

Atliko: VBŽ-6 grup. studentė
Ė
Priėmė: profesorius
BRONISLOVAS MARTINKUS

KAUNAS,

TURINYS

Įžanga..............................3

Kas yra profsąjunga ?......................... 3

Ar darbininkams iš tiesų reikalinga profsąjunga ?...........4

Organizacinis profsąjungos pagrindas................4

Profesinė amatų sąjunga........................5

Bendroji profsąjungų federacija.....................5

Tam tikros pramonės šakos dirbančiųjų sąjungos...........5

Vienybė..............................6

Nepriklausomumas..........................6

Demokratiniai metodai.........................7

Sąjungos struktūra...........................8

Administracija.............................9

Finansai..............................10

Profsąjungų veikla..........................11

Sąjunga ir visuomenė.........................13
Pabaiga..............................13
Naudota literatūra..............................15

Profesinė sąjunga/darbo sąjunga – organizacija, atstovaujanti darbo jėgos ekonominiams interesams ir ginanti savo narių teises.

Didelio masto sąjungų pradžia buvo paskutiniame 19 amžiaus trečdalyje JAV susikūrusi “Darbo riterių” sąjunga, kuri stengėsi tapti viena didele organizacija, atstovaujančia visiems darbininkams. Ši politiškai motyvuota darbininkų organizacija, kaip ir beet kuris kitas judėjimas Anglijoje ar kitose Europos šalyse, norėjo sujungti darbininkus į vieną galingą jėgą, kuri įvykdytų radikalias politines permainas. Tačiau JAV darbininkai niekada per daug nesimpatizavo tokiam atviram politiniam siekiui ir ši sąjunga greitai nustojo gyvuoti.

Profsąjungos buvo įkurtos tuo tikslu, kad samdomieji darbuotojai galėtų derėtis “vienu balsu”. Kolektyvinių veiksmų dėka jie išsidera aukštesnius darbo užmokesčius, o nesutinka su siūlomu. Profsąjungos ne tik padeda išsiderėti aukštesnius atlyginimus, bet ir atlieka kitokius vaidmenis: padeda darbuotojams išsaugoti darbo vietas, suteikia kolektyvinį balsą, deerantis dėl samdos ir darbo sąlygų, apsaugo savo narius nuo savavališkų atleidimų iš darbo. Esant tokioms garantijoms, darbuotojai, nebijodami prarasti darbo, gali produktyviai dirbti.

KAS YRA PROFSĄJUNGA ?

Vakarų Europos žmonių supratimu profsąjunga yra nuolat veikianti demokratinė organizacija, kurią įkūrė ir va

aldo darbininkai. Jos tikslai: apsaugoti narius darbe, pagerinti jų darbo sąlygas, kolektyvinėmis derybomis siekti geresnių savo narių gyvenimo sąlygų, remti nukentėjusius darbo rinkoje savo narius, formuoti bendrą darbininkų nuomonę, požiūrį į visuomenės problemas.

Kai kuriose šalyse profsąjungos, norėdamos tapti teisinių santykių subjektu, savo įstatus registruoja Darbo ministerijoje.

Tam, kad profsąjunga būtų pripažinta kolektyvinių derybų dalyve ir atstovautų savo nariams, ji turi laimėti kuo daugiau darbininkų balsų.

AR DARBININKAMS IŠ TIESŲ REIKALINGA PROFSĄJUNGA ?

Atsakymas būtų – taip. Ir štai kodėl darbininkai sugalvojo organizuoti savo profsąjungas. Profsąjungų (profesinių sąjungų) atsiradimas yra neišvengiamas ten, kur susiduria skirtingų interesų žmonių grupės.

Darbdavio interesas yra gauti iš samdomųjų darbo kuo didesnį pelną, o mokėti už tą darbą kuo mažiau.

Tuo tarpu darbininkams svarbu, kad atlyginimas atitiktų jų darbą ar teikiamas paslaugas, garantuotų jiiems normalų žmonišką gyvenimą. Taigi dėl skirtingų interesų konflikto darbininkai iš savo patirties suvokė, kad jiems tariantis ar derantis su darbdaviais būtina išreikšti bendrus reikalus. Toks natūralus įrankis ir yra darbininkų profsąjunga.

Darbininkai praktiškai patyrė: jeigu kiekvienas jų veiks atskirai, jie negalės susitarti su darbdaviu, kad išvengtų neteisėtų jo veiksmų (savavališko atleidimo iš darbo, geresnių darbo sąlygų garantijos net ir įstatymų tvarka). Atskiri tik savo interesus ginantys darbininkai labai greitai pasijunta esą bejėgiai ir priklausomi nuo darbdavio.

Darbininkų padėtis labiausiai priklauso nu

uo darbo užmokesčio, kuris ne visada atspindi jų darbą. Tačiau darbas suteikiamas arba jo netenkama tik pagal darbdavio užgaidas. Todėl darbuotojas tampa visiškai priklausomas nuo darbdavio valios, o tai rodo, kad darbininkas nėra laisva asmenybė: jis turi tarnauti darbdaviui. Profsąjungoje darbininkai jau nėra bejėgiai. Stipri organizacija gali susitikti su darbdaviu kaip lygiavertė partnerė. Čia darbininkai atgauna orumą ir garbingo išgyvenimo garantiją. Būdami profsąjungoje jie nesijaučia silpni ir priklausomi nuo darbdavio valios. Jie jau nebepriima visko taip, kaip pateikia darbdavys; gali prieštarauti jo vadovavimui, siūlyti savo idėjas, reikalauti geresnių darbo salygų ir tartis su darbdaviu šiais klausimais.

ORGANIZACINIS PROFSĄJUNGOS PAGRINDAS

Profsąjungos pagrindas priklauso nuo organizaciją kuriančių darbuotojų interesų bendrumo, kurį išreiškia pasirengimas galimam solidarumui kovoti su darbdaviais.

Darbuotojai, kurdami profsąjungą, turi teisę pasirinkti, kokios sąjungos jie norėtų. Istoriškai susiklostė trys pasirinkimo galimybės:

– sąjunga profesiniu pagrindu,

– bendroji profsąjungų federacija,

– pramoninė (šakinė) profsąjunga.

Yra dar dvi papildomos pasirinkimo galimybės:

1) cecho ar įmonės darbuotojų (vietinė) sąjunga,

2) vienam darbdaviui priklausančių įmonių dirbančiųjų sąjunga.

PROFESINĖ AMATŲ SĄJUNGA

Tai pirminis profsąjungų tipas, pirmoji jungimosi pakopa. Tokia sąjunga susideda iš atskiro amato ar profesijos darbininkų.

Profesinė sąjunga iš esmės atlieka du darbus. Pirma, ji kontroliuoja savo narių darbo užmokestį prikausomai nuo sukaupto meistriškumo, kvalifikacijos ir, antra, jie nustato atlyginimą už darbą, pavyzdžiui už valandą.

Pasaulyje šio tipo organizacijos nėra populiarios. Faktiškai jo

os nyksta, nes įvairiose šalyse pramonės šakos jungiasi viena su kita.

BENDROJI PROFSĄJUNGŲ FEDERACIJA

Į šio tipo sąjungą telkiasi visi darbininkai, nepaisant pas kokį darbdavį dirba, kokiai pramonės šakai ir kurioms profesijoms priklauso. Tyrimai rodo, kad į tokias sąjungas vienijasi nekvalifikuoti darbininkai, kurie dėl savo kvalifikacijos ar atliekamo darbo pobūdžio negali būti profesinių sąjungų nariai.

Paprastai tokio tipo sąjungos yra didelės ir galingos, nes suburia visus dirbančiuosius į vieną organizaciją. Tai padeda apsiginti nuo darbdavių, nes ir jie dažnai veikia kartu vienoje vietovėje, regijono ar valstybės mastu.

Sugebėdama suvienyti kelių kompanijų ar pramonės šakų darbuotojus,ji sugebės ir geriau atremti darbdavių puolimus, organizuoti solidarumo akcijas ar teikti finansinę paramą atskirų kompanijų ar pramonės šakų darbuotojams.

Tačiau ir bendrosios profsąjungų federacijos turi trūkumų. Pirma, jeigu jų bus daugiau negu viena, kils nesutarimų ir prieštaravimų tarp jų narių, o tai silpnins judėjimą. Antra, atstovaudamos visoms darbuotojų grupėms, tokios organizacijos nepajėgia vykdyti tokią politiką, kuri tiktų visiems.

TAM TIKROS PRAMONĖS ŠAKOS DIRBANČIŲJŲ SĄJUNGOS

Šio tipo profsąjungos jungia atskiros pramonės šakos (maisto, metalo, chemijos, transporto) darbuotojus. Tokioje profsąjungoje grupiniai interesai yra lengviau įveikiami nei ginčuose tarp profesinių ir bendrųjų sąjungų. Čia darbdaviai jau negali nuteikti vienos profsąjungos prieš kitą, nes ši veikla ir vienija tos pačios pramonės šakos darbuotojus.

Be to, visos šakinės profsąjungos turi jungtis į

bendrą konfederaciją ar nacionalinį centrą. Toks susijungimas padeda nagrinėti bendrus šakų reikalus: dalyvavimą priimant įstatymus, įvairiausių tarnybų susivienijimą tikslu atpiginti jų išlaikymą ir kt.Tai šiuolaikinės profsąjungos.

Tredjunionizmas – darbininkų judėjimo oportunistinė srovė, kelianti tik ekonominius darbininkų reikalavimus.

Trys tredjunionizmo principai:

1. Vienybė

2. Nepriklausomumas

3. Demokratiniai metodai

VIENYBĖ

Tai pirmasis tredjunionizmo principas. Jis išreiškiamas darbuotojų solidarumu, kurio esmė: vienas už visus, visi už vieną. Gausios sąjungos darbuotojai gali daug pasiekti.

Profsąjungų stiprybė ir įtaka santykiuose su darbdaviais labai priklauso nuo įmonės darbuotojų interesų ir vieningumo. Kuo vieningesni darbuotojai, tuo didesnė profsąjunginės organizacijos jėga. Be narių gausumo profsąjungos jėga pasireiškia ir tuo, kad šioje organizacijoje vyrautų kvalifikuoti įmonės darbininkai.

Visi darbuotojai turėtų jungtis į vieną sąjungą, priklausomai nuo to, koks yra šios sąjungos organizacinis pagrindas: ar tai profesinė sąjunga, ar tai bendroji federacija, ar tai šakinė profsąjunga. Visi sąjungos nariai turi turėti lygias teise.

Profsąjungos turi veikti valstybės mastu, nes nei vietinės, nei regijoninės profsąjungos neturi galimybių ir derybinės galios tinkamai apsaugoti savo narių interesus, sprendžiant įvairiausias problemas.

Profsąjungos negali būti uždaros bendrovės. Taip pat jos neturi būti privilegijuotų ar elitinių darbininkų įrankis, saugojąs savo narių privilegijas nuo nepriklausančių šiam elitui darbininkų, kurie gauna mažesnes algas ir yra neorganizuoti. Profsąjungos privalo būti atviros visiems darbuotojams, nes kitaip tie patys neprivilegijuoti darbininkai gali būti panaudoti kaip streiklaužiai prieš organizuotus darbininkus ar kito konflikto atveju.

NEPRIKLAUSOMUMAS

Tam, kad organizacija tarnautų savo narių interesams, ją kontroliuoti privalo patys nariai. Čia turima omeny, kad tie patys nariai gali spręsti ir ginti savo intersus. Jei profsąjunga nori pasiekti savo tikslus, ji neturi leisti, kad jai nurodinėtų ar ją kontroliuotų išorinės jėgos: vyriausybė, darbdaviai, politinės partijos, religinės bei joms giminiškos organizacijos ar pavieniai asmenys.

Kad ir kaip vyriausybė vertintų profsąjungas – gerai ar blogai, – tačiau visuomet ji rems galingų visuomeninių grupių intersus, paprastai darbdavius. Jeigu vyriausybė ims kontroliuoti profsąjungų veiklą bei politiką, profsąjungos jau ims atstovauti nebe dirbančiųjų interesams, o taps vyriausybės įrankiu. Profsąjunga taip pat turi priešintis kiekvienai politinei partijai, jeigu ji norėtų profsąjungą kontroliuoti arba jai vadovauti. Politinės partijos interesai retai būna tokie pat, kaip ir profsąjungos. Jeigu ir yra bendrų interesų, profsąjungų pagrindinis tikslas – padėti savo nariams. Šis tikslas liktų neįgyvendintas, jeigu profsąjungos veiklai vadovautų politinė partija, nes politinės partijos tikslas kitas: gavus įvairių visuomeninių grupių paramą, ateiti į valdžią.

Daugelyje šalių profsąjungos sukuria savo politines partijas. Jos gauna profsąjungų paramą ir palaiko darbininkų politinius tikslus (smulkūs fermeriai, vidutiniai sluoksniai ir kt.). Profsąjungos stengiasi išlaikyti savo įtaką tokioms politinėms partijoms, neleidžia joms iširti dėl įvairiausių nesutarimų. Šios politinės partijos yra geriausias būdas apginti darbininkų interesus valdžios atstovaujamuose organuose, kur priimami ir įgyvendidami įstatymai.

Kai kada profsąjunga gali susidurti su religinių ar komunalinių bendruomenių pastangomis paimti ją savo kontrolėn, kad ši gintų jų religinius ar komunos interesus.

Jei taip atsitinka, profsąjunga silpnėja, nes ji neišvengiamai suskaidoma vienos grupės pastangų vyrauti tarp kitų. Tokie veiksmai yra priešiški profsąjungai, nes skatina vieną darbuotoją kovoti prieš kitą, o ne telkti jėgas bendrai kovai su darbdaviu. Be abejo, profsąjungos nariai gali pasirinkti kokią nori religiją ir turėti savo politinius įsitikinimus, bet jie neturi siekti, kad jų asmeniniai įsitikinimai būtų primesti profsąjungai ir šios veikla būtų nukreipta ne profsąjunginiams tikslams.

DEMOKRATINIAI METODAI

Profsąjungos veikla ginant narių reikalus bus neefektyvi, jeigu ji nėra savanoriška darbininkų asociacija, turinti bendrus interesus, pvz., garantuoti didesnį atlyginimą ar geresnes darbo sąlygas.

Savanoriškos organizacijos nebus stiprios ir efektyvios, jeigu nariai negausiai ir neaktyviai dalyvaus jos veikloje ir kovose. Demokratija yra tredjunionizmo pagrindas.

Demokartiniai metodai pasireiškia:

1. Priimant sprendimus, kuo gausiau ir aktyviau turi dalyvauti profsąjungos sudėtinės dalys – organizacijos ir kiti padaliniai. Sprendžiant bet kurią problemą, rezultatą turi lemti daugumos narių valia.

2. Nariai privalo turėti primumo teisę susipažinti su sąjungos taisyklėmis ir struktūra, kad kuo aktyviau galėtų dalyvauti formuluojant sąjungos sprendimus.

3. Visi profsąjungos nariai privalo turėti lygias teises ir privilegijas, pareigas ir įsipareigojimus.

4. Profsąjungos atstovai, jos vykdomųjų organų pareigūnai ir kiti turėtų būti periodiškai renkami iš narių slaptu balsavimu ir privalėtų būti jiems ataskaitingi. Jie gali būti atšaukti, jei jų veikla daugumos narių nepatenkina. Nei rinkti, nei skirti jų negali vienas asmuo.

5. Profsąjungos veikla turi būti vieša, žinoma visiems jos nariams ir periodiškai tikrinama.

Profsąjunga tradiciškai yra labai demokratinė institucija, nes joje nėra nė vieno nuolat veikiančio organo. Todėl profsąjunga nuolat atsinaujinanti ir demokratiška organizacija.

SĄJUNGOS STRUKTŪRA

Profesinės sąjungos struktūrą apibrėžia:

– kaip priimami jos nutarimai;

– kaip atstovaujama jos nariams sprendžiamąjį balsą turinčiuose organuose;

– kaip telkiami nariai savo interesams ginti.

Dažniausi – penki struktūrų lygiai.

1. Delegatų konferencija arba kongresas (suvažiavimas).

Tai aukščiausias sprendimus priimantis organas. Čia visiems profsąjungos nariams atstovauja jų rinkti atstovai. Jo funkcija yra priimti svarbius politinius sprendimus, išrinkti pareigūnus ir vykdomosios tarybos narius, aptarti ankstesnę veiklą ir numatyti jos veiklos gaires.

Kongresas paprastai vyksta kartą per dvejus, trejus, ketverius ar penkerius metus.

2. Vykdomoji taryba ar Vykdomasis komitetas.

Jis renkamas suvažiavimo (kongreso) delegatų. Jis atstovauja visiems nariams ir priima svarbius sprendimus bei peržiūri atliktą pareigūnų darbą.

3. Administracinis komitetas.

Užuot vienam asmeniui – prezidentui ar generaliniam sekretoriui tarp Vykdomosios Tarybos posėdžių suteikus visą sprendžiamąją valdžią, išrenkama nedidelė operatyvi pagrindinių profsąjungos pareigūnų grupė. Jai būdingas kolektyvinis sprendimas ir atsakomybė. Paprastai tai žmonės, kurie darbe artimai bendrauja.

4. Vykdomosios valdžios pareigūnai.

Tai prezidentas, generalinis sekretorius, iždininkas ir kt. Vienų profsąjungų jie renkami kongresuose, kitų vykdomojoje taryboje.

5. Vietinė profsąjungos organizacija arba skyrius.

Tai pagrindinė profsąjungos grandis. Čia palaikomi patys artimiausi ir glaudžiausi ryšiai su profsąjungos nariais. Ji kuriama ten, kur nariai gyvena (rajonas, sritis, išlaikant gamybinį principą) arba dirba (tam tikros įmonės skyrius). Vietinė profsąjunga yra profsąjungų veiklos ir gyvybės šaltinis. Ir vis dėlto tam, kad būtų tvirta profsąjungos struktūra, turi būti stipri vietinė organizacija. Jai vadovauja išrinktas darbo komitetas, kurio nuolatinė veikla yra:

– skundų tyrimas;

– narių švietimas;

– naujų narių paieška;

– kolektyvinių susitarimų įgyvendinimo kontrolė ir kt.

Kolektyvinės derybos su darbdaviais yra šakos (centro), o ne vietinio prafsąjungos skyriaus funkcija.

ADMINISTRACIJA

Kai yra įkurta profsąjunga ir jūs norite, kad ji atstovautų ir gintų narių interesus, jos nariai turi aiškiai suprasti, ką privalo daryti administracija, kad profsąjunga veiktų efektyviai ir ilgai.

Profsąjungos nariai turi iršsirinkti atsakingus ir sumanius žmones, kurie dorai atliktų patikėtas pareigas. Jie privalo nuolat ir atidžiai stebėti išrinktuosius pareigūnus, priminti jų aplaidumą ir garantuoti, kad būtų tęsiama profsąjungos politika, numatytoji kongrese demokratinėm priemonėm.

Profsąjungos administracija priklauso ne tik nuo išrinktųjų pareigūnų, bet ir nuo narių. Nariai privalo informuoti tarnautojus ir pareigūnus apie savo reikalus. Jie turi žinoti ką profsąjunga ir jos pareigūnai atlieka, o ko – neatlieka. Tik tada nariai įkurs tokią prosąjungą, kuri jiems bus naudinga.

Bet kuris profsąjungos lyderis derybose su darbdaviu pralaimės, jei jo nerems ir bus pasyvūs profsąjungos nariai.

Profsąjungos administracija vykdo išrinktų pareigūnų nurodymus ir užduotis, už kurias jie atsakingi. Administracijos tarnautojai turėtų nevengti atsakomybės ir pateikti nariams svarstyti savo veiksmus ir sprendimus. Taip daryti jie turėtų skatinti ir visus narius. Juk narių dalyvavimas visuose profsąjungos veikos baruose įskaitant ir administraciją, yra svarbus organizacijos ramstis.

Išrinktieji pareigūnai turėtų sistemingai pateikti savo veiklos ir sprendimų ataskaitą profsąjungos nariams.

Visų lygių profsąjungos atdministracijai suteikiamos tokios funkcijos:

1. Saugoti susirinkimų protokolus bei profsąjungos vykdomųjų organų sprendimus.

2. Vedant susirinkimus, atliekant įpareigojimus, peteikiant informaciją savo ir aukštesniems organams griežtai laikytis profsąjungos įstatų ir taisyklių.

3. Griežtai laikytis tų politikos vykdymo krypčių ir nutarimų, kuriuos priėmė profsąjungos vykdomieji organai.

4. Rinkti narių įnašus, saugoti finansinius dokumentus, atlikti profsąjungos lėšų apskaitą.

5. Pagal profsąjungų vadovybės veiklos įstatus saugoti rinkimų protokolus, streikuojančių (nepritariančių) balsavimo biuletenius ir kt.

FINANSAI

Yra darbininkų, kurie mano, kad pakanka susiburti ir pradėti kovą dėl kokio nors svarbesnio dalyko (pvz., didesnių atlyginimų). Jie mano, kad taip galima burtis tik atskirais atvejais neįkuriant pastovios organizacijos, kilniai teikti finansinę pagalbą, kai kova prasidės. Patyrimas rodo, kad tai klaidinga nuomonė, nes pastovios organizacijos nebuvimas – priežastis kilti vis naujoms ir naujoms problemoms.

Tuo tarpu pastovios ir galingos organizacijos egzistavimas darbdaviui atima drąsą ir galimybę sudaryti tokias problemas. Be to, kartais, kai didelė bėda prispaudžia darbininkus, būna vėlu kurti profsąjungą. Tai panašu į draudimo agentą, kuris aplanko jus gaisro metu.

Esama ir kitokių nuomonių. Pavyzdžiui, kai kurie darbininkai mano, kad profsąjunga neturi nuolatinio darbo, išskyrus periodiškas derybas (kurias galėtų atlikti veiklesni darbininkai), profsąjungos narių skundų nagrinėjimą (jį galėtų atlikti aktyvesni komiteto nariai). Tuo tarpu jiems reikia išlaikyti valdžios aparatą, kurio darbo apimties jie nesuvokia ir mano, kad jį galėtų atlikti būrys savanorių. Taip jiems peršasi išvada, kad profsąjunga neturėtų nieko rinkti.

Čia turi būti atsižvelgiama į du dalykus:

1) profsąjungos veiklos lygis;

2) savanorio atliekamo darbo nauda (palyginti su profesionalo).

Priklausomai nuo profsąjungos tikslų keičiasi jos veiklos apimtis. Pvz., kai kurių profsąjungų valdininkai dirba mažiau ar neatlieka jokio parengiamojo darbo prieš derybas, o derasi tik dėl 5% ar 10% atlyginimo pakėlimo. Kiti atlieka intensyvų tiriamąjį darbą ir nustato maksimumą to, ką gali profsąjunga gauti iš darbdavio. Jie patys randa ir nurodo darbdaviui šaltinį iš kurio, jis gali mokėti darbininkams maksimumą.

PROFSĄJUNGŲ VEIKLA

Pagrindinės profsąjungų veiklos kryptys turėtų būti:

1. Naujų narių į profsąjungą įtraukimas. Nuo profsąjungos narių skaičiaus priklauso jos galia kolektyvinėse derybose. Kuo gausesnė profsąjunga, tuo ji stipresnė.

2. Kolektyvinės derybos yra darbuotojų įstojimo į profsąjungą tikslas. Būdami profsąjungoje, darbininkai įgyja geresnio darbo užmokesčio ir darbo sąlygų garantijas.

Pirmasis profsąjungos uždavinys – išsikovoti, kad darbdavys pripažintų profsąjungą ir tuo būdu būtų padėtas pamatas deryboms su juo.

3. Profsąjungos narių švietimas. Jis paskatintų narius aktyviai dalyvauti profsąjungos veikoje. Profsąjungos galia priklauso ne tik nuo narių skaičiaus, bet ir nuo jų sąmoningumo bei aktyvaus dalyvavimo profsąjungos veikloje.

4. Kasdienė profsąjungos veikla – jos narių reikalų tvarkymas (pvz.: skundai dėl darbo, atleidimo). Nariai turi būti tikri, kad laikomasi pasirašytų su darbdaviais kolektyvinių sutarčių.

5. Socialinė narių gerovė – viena iš naudą teikiančių dalių. Tuo atveju, jei profsąjungos narys turi problemų šeimoje (šeimos nario mirtis ir kt.), profsąjunga privalo parūpinti tokiam nariui pašalpą, kad šis galėtų įveikti kilusius sunkumus. Profsąjungų egzistavimas ir jų veikla tam tikrais aspektais yra apibrėžta šalies įstatymų. Skirtingos šalys savo įstatymuose skirtingai apibrėžia profsąjungų veiklą.

6. Politinė ir įstatyminė veikla. Darbininkai iš profsąjungos visuomet reikalauja laisvės tinkamai save realizuoti darbe. Narūralu, kad visos pasaulio profsąjungos nuolatos reikalauja vis daugiau ir daugiau laisvių iš vyriausybių. Laisvė profsąjungoms yra labai svarbi. Kova už didesnes profsąjungų ir demokratijos teises – tai atskira profsąjungų veiklos dalis. Suvienytų profsąjungų jėgomis daromas poveikis nacionaliniams profsąjungų centrams.

Visoms profsąjungoms svarbu burtis į pramoninę sąjungą ar nacionalinį centrą, kuris tvarkytų nacionalinio lygio reikalus (tokius kaip įstatyminės teisės ir laisvės). Todėl profsąjungos turi skirti nacionaliniam centrui laiko, energijos ir išteklių, kad šios galėtų vykdyti savo funkcijas.

Iš profsąjungos nario mokesčio finansuojama:

1) darbininkų gynimo fondai,

2) nenumatytų atvejų fondai,

3) paramos fondas neteisėto gamybos sustabdymo ir atleidimo atveju,

4) aparato išlaikymui,

5) ūkinėms išlaidoms,

6) tiriamiesiems darbams ir ekspertizėms,

7) informaciniam biuleteniui ir laikraščiui,

8) konsultacijoms,

9) švietimui,

10) tarptautinei veiklai ir kt.

Kas gali atsitikti, jei šios lėšos bus priklausomos nuo darbdavių, vyriausybės ar politinių partijų, kitų grupių ir asmenų? Profsąjungos finansai turėtų būti formuojami vien tik iš nario įnašų. Profsąjunga, kuri gauna pinigus iš kitų šaltinių, ne iš nario mokesčio, anksčiau ar vėliau pradeda dirbti pagal pinigų šeimininkų komandą.

Todėl visiems profsąjungų nariams derėtų suprasti, kaip svarbu mokėti nario mokesčius. Nariai nuolatos privalo informuoti, kaip naudojamos lėšos. Tai viena iš demokratinės organizacijos narių teisių.

Jau dabar daugelyje pasaulio šalių darbininkai supranta, jog, norint turėti bent kiek stiprią profsąjungą, reikia mokėti mažiausia 1% savo brutto uždarbio profsąjungai (sąlyga – kad jos narių skaičius nėra per mažas). Organizacinis darbas didinti narystę yra svarbus, nes tai padidina profsąjungoms pajamas. Tačiau tai neturėtų būti pagrindas keisti procentinę mokesčio sistemą.

Procentinė mokesčio sistema turi gerą vardą, nes šiuo atveju mokesčių našta visiems nariams vienoda. Tie, kurie turi dideles pajamas ir galėtų mokėti daugiau, turėtų tai padaryti. Tie, kurie gauna mažas pajamas, moka atsižvelgiant į pajamas – santykinai lygų kiekį, bet iš tikrųjų – mažiau.

Kitas finansų politikos klausimas yra nario mokesčio rinkimo būdas. Seniau nario mokesčių rinkėjai kas mėnesį vykdavo pas savo narius į darbo vietas ir rinkdavo nario mokestį. Tai tiesioginis rinkimo būdas. Jis reikalauja glaudaus ryšio su nariais ir nepriklauso nuo bendradarbiavimo su darbdaviu. Dabar vis daugiau ir daugiau profsąjungų ėmėsi priemonių sudaryti kontaktus su darbdaviu dėl profsąjungos nario mokesčio rinkimo iš pastoviai gaunamų narių atlyginimų. Šitaip surinkta suma pervedama profsąjungai.

Šis būdas vadinamas atskaitymu iš darbo užmokesčio. Jis turi nepatogumų; pvz.: perlaidų sulaikymas darbdavio iniciatyva, ypač nesutarimų atveju. Taip pat reikia, kad profsąjungų pareigūnai rastų kitų būdų tiesioginiams ryšiams su nariais. Nepaisant to, atskaitymų iš darbo užmokesčio sistema turi ir pranašumų. Taip sutaupoma daug laiko, pareigūnų energijos ir garantuojamas finansinis profsąjungos stabilumas. Ši sistema vis labiau plinta.

SĄJUNGA IR VISUOMENĖ

Visuomeninės organizacijos ir darbovietė – tai darni visuma.

Negalima darbo vietos atskirti nuo visuomeninių organizacijų.

Sąlygos, kuriomis mes dirbame, apibrėžia ne tik visuomeninių organizacijų įstatai ir taisyklės darbo vietose. Jos yra veikiamos ir kitų aplinkybių.

Galimybė lavintis, turėti gerus komunikacijos ryšius taip pat yra tie veiksniai, kurie daro įtaką situacijai mūsų darbo vietoje.

Profsąjunga negali riboti savo tikslų ir uždavinių darbo vieta. Jei nori ginti savo narių interesus, privalu daryti įtaką ir visuomenei, pvz.,per

– įdarbinino.

– kainų,

– gyvenimo minimumo,

– gamybinių santykių politiką.

Tai atsakymas į klausimą, kodėl vietinės organizacijos turi jungtis į šakines profsąjungas, o pastarosios – į nacionalinį centrą.

Beje, tai yra ir priežastis, kodėl profsąjungoms reikia turėti ir kurti politinį ginklą, kuris gintų jų ir visų žmonių interesus politinėse institucijose.

Taigi tam, kad galėtų daryti įtaką visuomenės politikai, reikia stiprių gamybinių ir politinių organizacijų.

Šiuo metu Lietuvoje yra keturi profsąjungų centrai.

Kitose šalyse taip pat veikia įvairios profesinės sąjungos, bet Lietuva yra vienintelė, kurioje yra priimtas “Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas”. Šis įstatymas nustato profesinių sąjungų veiklos pagrindus, jų teises ir atsakomybę santykiuose su dardaviais, valstybinės valdžios ir valdymo organais, profesinėms sąjungoms ginant savo narių interesus.

Profesinės sąjungos ir jų susivienijimai iš valstybės organų ir organizacijų turi teisę gauti savo veiklai reikalingą informaciją darbo, ekonominiais ir socialiniais klausimais, kurią valstybės organai ir organizacijos privalo pateikti įstatymų nustatytais terminais.

Valstybės organai skatina derybas tarp profesinių sąjungų ir darbdavių ar jų organizacijų.

Valstybės organai, organizacijos gali teikti profesinėms sąjungoms paramą socialiniams ir kitiems tyrimams vykdyti.

Tad dirbančiajam labai svarbu jungtis į profesines sąjungas ir kartu visiems ginti savo teises. Juk sakoma, visą šluotą perlaužti sunkiau nei po vieną šapelį atskirai.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. “Profsąjungų vadovėlis”, Tarptautinė maisto pramonės ir giminingų šakų darbininkų profsąjungų asociacija (IUF),Vilnius, 1995m.

2. B. Martinkus, A.Savanevičienė “Darbo ekonomika”, Kaunas, Technologija, 1996m.

3. “Lietuvos respublikos profesinių sąjungų įstatymas”, 1991m. Lapkričio 21d. Nr. I-2018, Vilnius

4. Klausytas interviu (apie profsąjungų nauda darbuotojams) per Lietuvos Radiją su seimo nariu Algimantu Sysu bei P.Šakaliniu.

Leave a Comment