TurinysĮvadas 11. Teisės papročių ir principų teoriniai aspektai 32. Teisinis paprotys, kaip teisės šaltinis 43. Teisės principai 53.1. Teisės principų pavidalai 73.2. Teisės principų rūšys 84. Teisės principai, kaip teisių ir pareigų vienovės šaltiniai bei įgyvendinimo sąlygas 94.1. Teisės principas tarpšakinių lygmeniu 114.2.Teisės principai, teisės šakos lygmeniu 124.3.Teisės principai, teisės institutų lygmeniu 13Išvados 15Literatūra 17ĮvadasRemiantys teisės teorija, teisės normomis laikomi teisės principai, papročiai, precedentai ir teisinė sutartis. Teisės paprotys – tai valstybės sankcionuota elgesio taisyklė, atsiradusi visuomenėje kaip daugkartinio ir ilgo taikymo padarinys. Tai seniausias ir svarbiausias teisės šaltinis valstybės susidarymo laikotarpiu. Valstybės sankcionuotas buvęs neteisinis paprotys įgauna teisinę galią ir prireikus užtikrinamas valstybės taikoma prievarta.Dabar teisės papročiai daugumos šalių teisės sistemose nėra labai reikšmingi. Jų laikomasi prekybos laivyne, uostuose, ir tai yra tarptautiniai papročiai. Kai kuriose šalyse labai svarbus precedentas. Precedentas yra teismų sprendimas konkrečioje byloje ir laikomas pavyzdžiu sprendžiant tokias pačias arba analogiškas bylas. Dabar oficialiomis teisės normų išraiškos formomis laikomi: teisinis paprotys, teisinis precedentas, norminio turinio sutartys, ratifikuotos tarptautinės sutartys, teisės normų aktas. Teisės doktrinos, teismų praktika (ne precedentas) laikytinos teisinės minties šaltiniais. Tačiau precedentų teisės legalizavimo atveju teisinė doktrina tam tikrais atvejais irgi gali būti laikoma teisės imperatyvų išraiškos forma – tais atvejais, kai teismui reikia remtis teisės analogija (visuotinai pripažintais teisės principais). Tada teise laikoma ne tik teisės normos, bet ir teisinės idėjos (teisės principai). Darbo tikslas yra apibrėžti teisės papročių ir teisės principų vieta šaltinių sistemoje. Siekiant minėto pagrindinio darbo tikslo suformulavau šiuos uždavinius:
1. Apibrėžti teisės principų bei teisės papročių esmę2. Nustatyti jų ryšį su kitais teisės šaltiniais3. Išanalizuoti teisės principų bei teisės papročių pagrindą teisės ir pareigų vienybės koncepcijoje4. Išnagrinėti teisės principų bei teisės papročių tarpusavio santykius Darbe naudojamasi teoriniais, praktiniais, analitiniais ir lyginamaisiais tyrimo metodais.TEISĖS PAPROČIAI IR TEISĖS PRINCIPAI KAIP TEISĖS ŠALTINIAI1. Teisės papročių ir principų teoriniai aspektaiRemiantys teisės teorija, teisės normomis laikomi teisės principai, papročiai, precedentai ir teisinė sutartis. Teisės paprotys – tai valstybės sankcionuota elgesio taisyklė, atsiradusi visuomenėje kaip daugkartinio ir ilgo taikymo padarinys. Tai seniausias ir svarbiausias teisės šaltinis valstybės susidarymo laikotarpiu. Valstybės sankcionuotas buvęs neteisinis paprotys įgauna teisinę galią ir prireikus užtikrinamas valstybės taikoma prievarta.Daugelis autorių tvirtina, jog tam, kad tinkamai veiktų visuomeninius santykius, teisės paprotys turi atitikti maždaug tokius reikalavimus: a) turėti teisiniu įsitikinimu pagrįstas normas ir būti dažnai taikomas; b) neprieštarauti išminčiai; c) nepažeisti gerų įpročių (dorovės); d) jo pagrindas neturi būti klaidingas. Žodžiu, pagrindas turi būti teisinė sąmonė ir žmonių įsitikinimas. Anglų teisininkas N. Salmondas teigia, kad teisės paprotys visų pirma turi būti išmintingas, neprieštarauti įstatymams, nustatytas be prievartos priemonių ir gyvuoti nuo neatmenamų laikų.Dabar teisės papročiai daugumos šalių teisės sistemose nėra labai reikšmingi. Jų laikomasi prekybos laivyne, uostuose, ir tai yra tarptautiniai papročiai. Kai kuriose šalyse labai svarbus precedentas. Precedentas yra teismų sprendimas konkrečioje byloje ir laikomas pavyzdžiu sprendžiant tokias pačias arba analogiškas bylas. Tokios teisės normų formos kaip teisės paprotys ir teisės principas – tai istoriškai besiklostantis dalykas, kintantis nuo įvairiarūšių griežtai neišreikštų pavidalų vis unifikuotesnių ir griežčiau formuluojamų link. Vergovinėje santvarkoje teisės forma buvo įvairūs negriežtai formuluojami papročiai, religinės normos, teismų sprendimai, aukštų pareigūnų potvarkiai, doktrininiai aiškinimai, formuluojantys tam tikrus elgesio imperatyvus, kurie buvo užtikrinami ir valstybinės prievartos priemonėmis, nes tada valstybė vykdė ir pasaulėžiūrinę funkciją – draudė oficialią religiją ignoruojantį elgesį.
Panaši buvo ir feodalinės teisės forma. Radikaliai keistis ji pradėjo tik kapitalizmo epochoje. Nors kai kuriose šalyse teisės praktika, religinės normos, papročiai ir toliau liko pripažinta teisės forma, tačiau pagrindine pozityviosios teisės forma daugelyje Europos šalių (ypač romanų-germanų teisės tradicijos) imta laikyti teisės normų aktus ir jų kodifikacijas – kodeksus. Dabar oficialiomis teisės normų išraiškos formomis laikomi: teisinis paprotys, teisinis precedentas, norminio turinio sutartys, ratifikuotos tarptautinės sutartys, teisės normų aktas. Teisės doktrinos, teismų praktika (ne precedentas) laikytinos teisinės minties šaltiniais. Tačiau precedentų teisės legalizavimo atveju teisinė doktrina tam tikrais atvejais irgi gali būti laikoma teisės imperatyvų išraiškos forma – tais atvejais, kai teismui reikia remtis teisės analogija (visuotinai pripažintais teisės principais). Tada teise laikoma ne tik teisės normos, bet ir teisinės idėjos (teisės principai). Teisės normų forma ir jos diferenciacija tiesiogiai susijusios su formaliuoju teisės normų šaltiniu – teisėkūros procedūromis. Skiriami tokie teisėkūros procedūrų tipai: l)jau esamos elgesio taisyklės sankcionavimas; 2) tarptautinės sutarties ratifikavimas; 3) originalios teisės normos sukūrimas.Sankcionavimu pirmiausia buvo sukuriama tokia teisės normų išraiškos (egzistavimo) forma kaip teisinis paprotys.2. Teisinis paprotys, kaip teisės šaltinisTeisinis paprotys – teisės normų egzistavimo forma, kuri atsiranda kompetentingai valstybės institucijai sankcionavus (patvirtinus) elgesio taisyklę, susiformavusią pačioje visuomenėje dėl ilgalaikio ir daugkartinio kartojimosi. Papročiai atsiranda apibendrinus visuomenei reikšmingą besikartojantį elgesį, tapusį pastovia žmonių tarpusavio bendravimo forma. Paprotyje įtvirtinto elgesio socialinis reikšmingumas ir veiksmingumas vėliau suformuoja būtinybę užtikrinti tokios elgesio taisyklės įgyvendinimą ne tik visuomenės, bet ir valstybės priemonėmis. Paprotys istoriškai ankstesnis už įstatymą, Papročiai ir dabar atlieka pozityvią funkciją reguliuodami tuos socialiai reikšmingus santykius, į kuriuos įstatymų leidėjui nebūtina ir nepageidautina kištis. Sankcionavimu sukurto teisinio papročio pavyzdys gali būti 1990 m. spalio 25d. Lietuvos Respublikos švenčių dienų įstatymas Nr. 1-712 (1997 m. liepos 2 d. redakcija), nustatantis, kad Kalėdų ir Velykų šventės yra ne darbo dienos. Paprotys Švęsti Kalėdas ir Velykas yra per tūkstantmečius susiformavusi visuomenės elgesio taisyklė, kuri atitinkamai normina žmonių vertybinę reakciją į kasmet besikeičiančius laiko ciklus. Kalėdos simbolizuoja galutinę dienos trumpėjimo ribą (tamsos Žygio prieš Šviesą sustabdymą), o Velykos – gyvybės prisikėlimą po ją naikinusių, bet jau galią prarandančių žiemos šalčių. Krikščionybė šį iš pagonybės atėjusį paprotį sankcionavo įprasmindama Kristaus gimimu ir prisikėlimu. Tai vilties ir džiaugsmo šventės. Papročio sankcionavimu sukuriama ne pati elgesio taisyklė, o tik jos forma – juridinė galia: visuotinis privalomumas ir valstybės įsipareigojimas garantuoti jos vykdymą. Todėl teisinis paprotys egzistuoja kaip paprotinės elgesio taisyklės ir ją sankcionavusio teisės akto vienovė. Tai sudaro paprotinių teisės normų formos specifiką.Originaliąja teisėkūra sukuriamos visos kitos teisės normų formos, kurios diferencijuojąs! pagal teisėkūros subjektus ir teisėkūros operacijų tipą.3. Teisės principaiLotyniškai principium – pradžia, pagrindas, pirminis šaltinis. Tai svarbiausi teisės esmės konkretėjimo, reiškimosi būdai, arba pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad įgautų teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų humanizuojami bei demokratizuojami. Jeigu teisės principai – teisės esmės reiškimo būdai, tai jie ne „prasimanomi”, o logiškai išvedami iš teisės esmės kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovės, gilinantis į ją suvokiami ir paaiškinami.R. Z. Lifšicas mano, kad teisės literatūroje tradiciškai nurodomi teisės principai: demokratiškumas, humanizmas, lygiateisiškumas, yra ne specifiškai teisiniai, o ideologiniai principai. Ir iš tiesų tai universalūs žmogiško sugyvenimo principai, galiojantys ne tik teisei. Bet jie yra ir teisės principai, nes gali būti išvedami iš subjektinių teisių ir pareigų vienovės: ta vienovė yra ir demokratiška, ir humaniška, nes visus socialinio santykio dalyvius vertingumo požiūriu supranta vienodai. Iš teisių ir pareigų vienovės (pusiausvyros) kyla ne tik demokratiškumas ir humanizmas, bet ir kiti jau grynai teisės principai:1) Įstatymui ir teisei visi lygūs.Šis principas yra išskirtinės svarbos, nes iš jo gali būti išvedama ir pati teisių k pareigų vienovė, galima tik tuo atveju, jeigu postuluojama, kad kiekvienas asmuo yra teisės subjektas ir visų žmonių teisės branginamos vienodai.2) Visu asmens subjektinių teisių santykinumas, išreiškiantis neatskiriamą subjektinių teisių priklausomybę nuo pareigų vykdymo.3) Privilegijų ir absoliučių teisių neleistinumas (tai antroji teisių santykinumo pusė).4) Socialinio kompromiso, arba saiko, principas, derinantis priešingus interesus, suteikdamas šiai darnai teisių ir pareigų vienovės pavidalą.5) Padarytą žalą būtina atlyginti (padaryti žalą kito teisėms -tai padaryti žalą savo paties teisėms – tokia teisių ir pareigų vienovės logika).Tai daugmaž pagrindiniai teisės principai. Jie kokybiškai nieko naujo neprideda teisių ir pareigų vienovei, tik skirtingai ją konkretina, išskleidžia, daro konkrečių situacijų atžvilgiu geriau suvokiamą, pritaikomą. Kai kurie principai vadinami pagrindiniais, nėra teisingumo principo, kuris tradiciškai visuose vadovėliuose nurodomas tarp pagrindinių. O jo nėra todėl, kad teisingumas šiuo požiūriu nėra teisės principas vien dėl to, kad jis visiškai sutampa su teisių ir pareigų vienove ir tėra tik jos sinonimas. O jeigu kuri teisinė idėja sutampa su pačia teisės esme, tai ji – ne principas, o tik kitoks tos pačios esmės įvardijimas. Teisingumą laikant teisės principu, tektų klausti, o kas dar yra be teisingumo, kad būtų išsemta tos vienovės apimtis? Ši vienovė visada teisinga, o teisingas negali turėti kitokio pavidalo, kaip teisių ir pareigų pusiausvyros. Iš teisingumo kyla teisių ir pareigų vienovė, o iš šios vienovės – teisingumas.Iš šių penkių principų galėtume toliau išvesti visus teisės teorijoje ir praktikoje sutinkamus labiau specializuotus tarpšakinius, šakinius ir teisės institutų principus. Pavyzdžiui, iš principo įstatymui visi lygūs kyla teisėtumo principas (visi privalo laikytis tų pačių įstatymų tik todėl, kad įstatymui jie yra lygūs). Dar labiau specializuojamas, šis principas virsta principu audiatur et altera pars (tebūnie išklausyta ir antroji pusė), jau reiškiančiu tos pačios lygybės įstatymui ir teisei paskeiškimą per teisminį tyrimą: abiem teisminio ginčo šalims suteikiamos lygios teisės teikti ir vertinti įrodymus. Bet mus domina ne tik loginė teisės principų priklausomybė vienam „centrui” – teisių ir pareigų vienovei. Svarbu plačiau pažinti teisės principų turinį k jų taikymo sritį. 3.1. Teisės principų pavidalai Kilmės požiūriu teisės principas dažniausiai paskeiškia kaip teisinė idėja, kuri nėra įtvirtinta konkrečioje teisės normoje ir egzistuoja kaip teisinės doktrinos sudedamoji dalis. Pavyzdžiui, teisinis nurodymas, kad niekas negali būti teisėjas savo paties byloje, yra teisinės doktrinos idėja-principas. Bet teisės principai egzistuoja ne tik idėjos, bet ir teisės normos pavidalu. Pavyzdžiui, konstitucinis principas žmogaus asmuo neliečiamas iš pradžių susiformuoja kaip teisinė idėja, vėliau paverčiamas konstitucine teisės norma, kurios pagrindu formuojasi konkretūs žmonių santykiai, kuriais įgyvendinamas šis principas. Tai reiškia, kad tokia idėja iš teisinės doktrinos perkeliama į galiojančios teisės normas, kad būtų sustiprinamas jos įsakmumas ir privalomumas. Toks pat principas, esantis teisės norma, yra ir Konstitucijos 28 straipsnyje suformuluotas imperatyvas: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.” Tačiau šį imperatyvą sunku vadinti principu, nes jis, kaip ir teisingumas, taip pat sutampa su pačia teisės esme ir yra tik kitoks teisių ir pareigų vienovės įvardijimas.Kiti teisės principai formuluojami apibendrinant tam tikrą teisės normų grupę, išskiriant tas normas jungiančią idėją. Pavyzdžiui, jau minėtas principas audiatur et altera pars atsiranda apibendrinus baudžiamojo ir civilinio proceso teisės normas, kurios suteikia teisme ginčo šalims teisę teikti ir vertinti įrodymus, teisę ne tik prokurorui kaltinti, bet ir teisę advokatui nurodyti aplinkybes, teisinančias teisiamąjį arba švelninančias jo kaltę ir atsakomybę. Tokios pačios rūšies yra ir principas: niekas negali būti teisėjas savo paties byloje.Čia mes turime reikalą su teisės principais, išvedamais iš teisės normų. Jie konkretina teisių ir pareigų vienovės reiškimąsi vykstant teisminiams ginčams, teisminiam įrodinėjimui.3.2. Teisės principų rūšysTaigi yra dvi pagrindinės teisės principų rūšys:1) teisės principai-normos; ir2) teisės principai, išvedami apibendrinus kelias teisės normas.Principai-normos paprastai yra lemti paties teisinio reguliavimo objekto. Tokie principai konstitucinėje teisėje yra: tegalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai (7 str.); civilinėje teisėje – verslo ir sutarčių laisvė, darbo teisėje – darbo sutarties laisvė ir kiti.Principus, išvedamus iš teisės normų, paprastai lemia teisinis reguliavimo metodas. Tokių principų pavyzdžiai gali būti: viskas, kas neuždrausta įstatymo, leidžiama, viskas, kas tiesiai neleista įstatymo, uždrausta. Pirmasis taikomas piliečiams, antrasis – valstybės pareigūnams. Dėl pirmojo principo pagrįstumo šiandien gali būti ir kitokių nuomonių. Jeigu įstatymo nebus uždrausta daugiabučiuose namuose laikyti neribotą skaičių šunų, tai toks elgesys bus teisėtas, nors jis ir pažeis kitų gyventojų teises. Šis principas dar yra etatizmo palikimas, manant, kad galima numatyti visus naudojimosi savo teisėmis pavojingumo artimo teisėms atvejus ir uždrausti juos įstatyme. Civilizuotoje visuomenėje galioja konkretesnis principas: leistina viskas, kas nepažeidžia kito asmens teisių. Jis remiasi prielaida, kad įstatymas negali numatyti visų atvejų, kai asmuo, naudodamasis savo teisėmis, gali pažeisti artimo teises, ir todėl neteisėtą elgesį siekia riboti ne įstatymu, o kito asmens teise. Tai teisės, o ne įstatymo viršenybę suponuojantis principas. Pagal apimtį teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę, skirstomi į keturias grupes.4. Teisės principai, kaip teisių ir pareigų vienovės šaltiniai bei įgyvendinimo sąlygas Kitaip jie vadinami bendraisiais teisės principais. Jie būdingi visai teisės sistemai, persmelkia kiekvieną teisės šaką ir nurodo, kaip turi būti formuluojamos tos šakos teisės normos ir organizuojamas jų vykdymas, kad teisinėmis priemonėmis būtų veiksmingai apsaugomos pagrindinės žmogaus teisės. Jiems priskirtini:1) Žmogus nėra priemonė siekti tikslo, o visada – tikslas. Visi gimsta laisvi ir lygūs savo laisve.2) Įstatymas yra tai, ką tauta per savo atstovus arba per referendumą nustato ir įsako.3) Pilietis, paklūstantis įstatymui, turi turėti galimybę priversti laikytis įstatymų ir pačią valstybę, taip pat teisę reikalauti, kad kiti piliečiai laikytųsi įstatymų.4) Teisėtumo principas.Jo tikslas užtikrinti teisės paliepimų vykdymą, įgyvendinimą. Tai reikalavimas, kad visi teisės subjektai (valstybės institucijos, visuomeninės organizacijos, pareigūnai, piliečiai) savo veikloje tiksliai ir besąlygiškai įgyvendintų teisės normų paliepimus. Todėl teisėtumas – tai veikiantis įstatymas, arba įgyvendinta teisinė tvarka (teisėtvarka).Besąlygiško teisėtumo pavyzdys gali būti senovės Graikijos išminčiaus Sokrato elgesys. Nuteistas myriop, jis vienutėje laukė mirties nuosprendžio įvykdymo. Kai jo mokiniai surengė savo mokytojo pabėgimą, šis atsisakė paslaugos, teigdamas: „Kas gi bus, jei žmonės ims negerbti teismo nuosprendžių.” Babilonijos valdovo Hamurapio (1792-1750 m. pr. Kr.) kodekse būtinybė laikytis teisėtumo grindžiama taip: “Jas tuos įstatymus peržengs, sukels šalyje suirutę ir bus prakeiktas. Duotoji teisė negali būti peržengiama dar ir dėl to, kad ji priklauso ne tik valdovui, bet ir gyventojams, kad ji yra nekeičiama tvarka, kur kiekvienas nuskriaustasis rasdavo savo teisę.” Tačiau teisėtumas demokratinėje visuomenėje, kaip sakyta, reiškia ne tik veiką, atitinkančią įstatymų reikalavimus, bet ir veiką, kuri nėra priešinga kito asmens teisei.Teisėtumo principui būdingi tokie požymiai:a) Teisėtumo vieningumas.Jis reiškia, kad teisiniai paliepimai (įstatymai) turi būti vienodai suprantami, vykdomi ir taikomi visoje šalies teritorijoje. Tas pats įstatymas negali būti skirtingai taikomas skirtingose vietovėse: jis visur turi būti vienas ir tas pats.b) įstatymas turi būti taikomas visuotinai,t. y. visų teisės subjektų, taip pat aukščiausioms valdžios institucijoms ir pareigūnams (leges sunt ligent latorem -įstatymas saisto ir patį įstatymų leidėją).c) įstatymo viršenybė kitų teisės aktų atžvilgiu.Visi teisės aktai turi paklusti įstatymams, tarp kurių aukščiausią juridinę galią turi konstitucija: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.” (7 str.)Teisėtumas svarbus ir todėl, kad jis yra teisinės demokratijos pagrindas. Antikos mąstytojas Eschilas teigė, kad „valstybės esti demokratiškos tik kol jose laikomasi įstatymų. O jei valstybes valdo valdovai savo nuožiūra – tai jos yra tironijos. Demokratijos stiprumas – tai pirmiausiai teisėtumo tvirtumas. Bet ne tik teisėtumas stiprina demokratiją, bet demokratijos raida irgi grįžtamuoju ryšiu stiprina teisėtumą, pavyzdžiui, plėtojimas nepriklausomos spaudos, padedančios kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymų, ypač valdžios sferose; ji iškelia viešumon teisės pažeidimus, o valstybės institucijos yra įpareigojamos operatyviai į tai reaguoti. Spaudos laisvės ribojimas mažintų galimybes stiprinti teisėtumą, nes ribotų visuomenės galimybes kontroliuoti valstybės institucijas ir teisėtą piliečių elgesį. 5) Lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). 6) Niekas negali atsikalbėti įstatymo nežinojimu, arba: „Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.” (Konstitucijos 7 str. 3 d.) Jis remiasi supozicija: jeigu įstatymas paskelbtas, tai piliečiai privalo su juo susipažinti ir pagal jį elgtis.7) Nemo contra factum proprium venire potest (niekas negali ginčyti padarinių veiksmo, kurį atliko pats savo naudai).Tai įpareigojimas vykdyti pareigas, kurių būtinybę sukūrė naudojimasis savo teisėmis.8) Ex injura non oritur jus (iš ne…teisės neatsiranda teisė). Šis principas gali būti formuluojamas ir kitaip: niekas negali pelnytis iš neteisėtų savo veiksmų. Tai reiškia, kad ta teisė, kuria asmuo naudojasi nevykdydamas pareigų, nėra teisė. Bendruosius teisės principus sukonkretina, papildo tarpšakiniai, šakiniai ir teisės institutų principai. Per santykį su teisių ir pareigų vienove jie įgauna kitokius pavadinimus.4.1. Teisės principas tarpšakinių lygmeniuTai principai, būdingi kelioms teisės šakoms. Pavyzdžiui, teisės principas: teisingumą vykdo tik teismas, galioja baudžiamojo proceso, civilinio proceso, administracinio proceso normoms. Jis teigia, kad valstybėje niekas negali vykdyti teisingumo (spręsti civilinių, administracinių, baudžiamųjų bylų), tik teismas. Principas pacta conventa servavimus ėst, arba pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), yra bendras civilinei ir tarptautinei teisei.Tarpšakiniams principams priklauso grupė principų, kuriais nustatoma tiesa teisminiuose ginčuose ir garantuojamas teisminio nagrinėjimo objektyvumas tiek civilinėse, tiek administracinėse, tiek baudžiamosiose bylose:1) Nemo ėst iudex in sua causa (niekas negali būti teisėjas savo paties byloje).2) Audiatur et altera pars.3) Onus probandi (įrodinėjimo našta (pareiga): įrodinėti privalo tas, kuris teigia, o ne kuris neigia).4) įrodinėjimo išsamumo principas (testis umts – testis nulius: vienas liudytojas – ne liudytojas).Šis principas neturi universalumo. Tam tikrais atvejais ir vienas liudytojas gali būti liudytojas. Konkrečioje byloje teisėjas sprendžia, ar vieno liudytojo parodymai gali būti pakankami įrodyti konkretaus asmens kaltę, nustatyti objektyviąją tiesą.5) Neigiami teiginiai neįrodo.6) Dubia judicis de malitia alterius semper sunt in meliorem partem interpretanda (kai esti abejonių dėl kaltės, tai abejonė aiškinama gerojon pusėn).Šio principo formuluotė priskiriama Tomui Akviniečiui, XIII a. 7) Fraus omnia corruptio (apgaulė sunaikina visus teisinius padarinius), nes paneigia teisių ir pareigų vienovę ir todėl negali sukurti legalių teisinių padarinių.Šie principai turi didelę reikšmę taikant įstatymus ir ypač plėtojant precedentų teisę. Mūsų teisės sistemoje teisės principais, ypač išvedamais iš teisės normų, menkai naudojamasi dėl vyraujančios normatyvistinės teisės sampratos ir statutinės teisės absoliutinimo.8) Individualios atsakomybės principas: Niekas neturi kentėti už kitą, tik pats už save.(Lietuvos Statutas, 1529, I, 7 art. II Lietuvos Statutas (1566), I, 14 art.; III Lietuvos Statutas (1588) I, 18 art.)Didelę dalį šių teisės principų suformulavo VI a. Bizantijos imperatorius Justinianas veikale „Digestai”.4.2.Teisės principai, teisės šakos lygmeniuTai, principai, kurie konkretina teisių ir pareigų vienovę kurios nors vienos teisės šakos sąvokomis (baudžiamosios, civilinės, darbo, šeimos ar kitos). Pavyzdžiui, civilinės teisės principai:1) Padarytą materialiąją žalą būtina atlyginti.2) „Sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja.”(Lietuvos Respublikos CK 4.47 str.)3) „Niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip, kaip įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka.”(Lietuvos Respublikos ATPK 7 str. l d.)4) „Niekas negali du kartus būti baudžiamas už vieną ir tą patį nusikaltimą.”(Lietuvos Respublikos BK 3 str. 4 d.)5) Nekaltumo prezumpcija kaip baudžiamosios atsakomybės principas: „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.” (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., anglų Didžioji laisvių chartija (Magna Charta Libertatum, 1215), I Lietuvos Statutas, 1529, I, l art.).Nekaltumo prezumpcija susijusi su asmens teise į gynybą. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas (1994 m. gegužės 31d., Nr. I-480) nustato, kad visi Lietuvos piliečiai „turi teisę į teisminę gynybą […] nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo” (4 str. l d.). Ir tai formuluoja autentišką teisės į gynybą prasmę. Tuo tarpu nekaltumo prezumpcija, suformuluota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, išplečia teisės į gynybą prasmę ir ją supranta kaip asmens teisę gintis nuo bet kokio kaltinimo, taip pat nuo teisėto. Šitaip prezumuojama, kad kiekvienas kaltinimo pareiškimas įtariamam asmeniui yra ar gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Manoma, kad tik įsiteisėjusiu nuosprendžiu galima atskirti teisėtą kaltinimą nuo neteisėto. Šitaip atsiranda minėto Konstitucijos straipsnio ir Teismų įstatymo 4 straipsnio kolizija, bet tai gana savitas prieštaravimas, kai Teismų įstatymo nuostata teisės požiūriu yra adekvatesnė tos teisės tikslų požiūriu už konstitucinę nuostatą, nes ši labiau pabrėžia ne tos teisės tikslus, o priemones, kuriomis galima nustatyti kaltinimo teisėtumą ar neteisėtumą. Čia įrodinėjimo priemonės laimi prieš teisės tikslus. 4.3.Teisės principai, teisės institutų lygmeniuJie būdingi grupei teisės normų, sudarančių dalį kurios nors teisės šakos, pavyzdžiui: nuosavybė neliečiama (civilinės teisės nuosavybės instituto principas), arba: kiekvienas turi teisę rinkti savo valdžią ir pats būti valdžion renkamas (konstitucinės teisės rinkimų instituto principas).Visi čia aptarti teisės principai (bendrieji, tarpšakiniai, šakiniai ir teisės institutų), kaip sakyta, išvesti iš teisių ir pareigų vienovės, yra tos vienovės įvairaus abstraktumo ir įvairaus įgyvendinimo individualizuoti pavidalai. Būdami įvairūs tos vienovės reiškimosi aspektai, jie tarpusavyje susiję, papildo vienas kitą, egzistuoja konkrečios sistemos pavidalu. Jų tikslas – visapusiškai išreikšti, individualizuoti teisių ir pareigų vienovę, daryti ją vaizdesnę, geriau aprėpiamą, lengviau pritaikomą norminti įvairius gyvenimo atvejus. Teisės principų atskleidimas ir suformulavimas rodo teisės pažinimo gylį, jos esmės susiejimą su individualizuotais jos reiškimosi pavidalais.Išvadosa) Remiantys teisės teorija, teisės normomis laikomi teisės principai, papročiai, precedentai ir teisinė sutartis. Teisės paprotys – tai valstybės sankcionuota elgesio taisyklė, atsiradusi visuomenėje kaip daugkartinio ir ilgo taikymo padarinys. Tai seniausias ir svarbiausias teisės šaltinis valstybės susidarymo laikotarpiu. Valstybės sankcionuotas buvęs neteisinis paprotys įgauna teisinę galią ir prireikus užtikrinamas valstybės taikoma prievarta.b) Dabar teisės papročiai daugumos šalių teisės sistemose nėra labai reikšmingi. Jų laikomasi prekybos laivyne, uostuose, ir tai yra tarptautiniai papročiai. Kai kuriose šalyse labai svarbus precedentas. Precedentas yra teismų sprendimas konkrečioje byloje ir laikomas pavyzdžiu sprendžiant tokias pačias arba analogiškas bylas.c) Dabar oficialiomis teisės normų išraiškos formomis laikomi: teisinis paprotys, teisinis precedentas, norminio turinio sutartys, ratifikuotos tarptautinės sutartys, teisės normų aktas. Teisės doktrinos, teismų praktika (ne precedentas) laikytinos teisinės minties šaltiniais. Tačiau precedentų teisės legalizavimo atveju teisinė doktrina tam tikrais atvejais irgi gali būti laikoma teisės imperatyvų išraiškos forma – tais atvejais, kai teismui reikia remtis teisės analogija (visuotinai pripažintais teisės principais). Tada teise laikoma ne tik teisės normos, bet ir teisinės idėjos (teisės principai).d) Teisinis paprotys – teisės normų egzistavimo forma, kuri atsiranda kompetentingai valstybės institucijai sankcionavus (patvirtinus) elgesio taisyklę, susiformavusią pačioje visuomenėje dėl ilgalaikio ir daugkartinio kartojimosi. Papročiai atsiranda apibendrinus visuomenei reikšmingą besikartojantį elgesį, tapusį pastovia žmonių tarpusavio bendravimo forma. Paprotyje įtvirtinto elgesio socialinis reikšmingumas ir veiksmingumas vėliau suformuoja būtinybę užtikrinti tokios elgesio taisyklės įgyvendinimą ne tik visuomenės, bet ir valstybės priemonėmis. Paprotys istoriškai ankstesnis už įstatymą, Papročiai ir dabar atlieka pozityvią funkciją reguliuodami tuos socialiai reikšmingus santykius, į kuriuos įstatymų leidėjui nebūtina ir nepageidautina kištis.e) Papročio sankcionavimu sukuriama ne pati elgesio taisyklė, o tik jos forma – juridinė galia: visuotinis privalomumas ir valstybės įsipareigojimas garantuoti jos vykdymą. Todėl teisinis paprotys egzistuoja kaip paprotinės elgesio taisyklės ir ją sankcionavusio teisės akto vienovė. Tai sudaro paprotinių teisės normų formos specifiką.f) Jeigu teisės principai – teisės esmės reiškimo būdai, tai jie ne „prasimanomi”, o logiškai išvedami iš teisės esmės kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovės, gilinantis į ją suvokiami ir paaiškinami.g) R. Z. Lifšicas mano, kad teisės literatūroje tradiciškai nurodomi teisės principai: demokratiškumas, humanizmas, lygiateisiškumas, yra ne specifiškai teisiniai, o ideologiniai principai. Ir iš tiesų tai universalūs žmogiško sugyvenimo principai, galiojantys ne tik teisei. Bet jie yra ir teisės principai, nes gali būti išvedami iš subjektinių teisių ir pareigų vienovės: ta vienovė yra ir demokratiška, ir humaniška, nes visus socialinio santykio Teisės normų forma ir jos diferenciacija tiesiogiai susijusios su formaliuoju teisės normų šaltiniu – teisėkūros procedūromis. Skiriami tokie teisėkūros procedūrų tipai: l)jau esamos elgesio taisyklės sankcionavimas; 2) tarptautinės sutarties ratifikavimas; 3) originalios teisės normos sukūrimas.Literatūra1. S Katuoka. Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos. – V., 1997.2. A.Vaišvila. Dar kartą dėl pareigos ir prievolės skirtumo // Justitia. 1998. Nr.6.3. A. Vaišvila. Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis // Justitia. 1997. Nr. 4.4. A.Vaišvila. Teisė kaip visuomeninė sutartis // Kriminalinė justicija:LTA mokslo darbai. 1997. Nr.7,8.5. A. Vaišvila. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. Vilnius, 2000.6. A.Vaišvila, teisės teorija. – V., 2000.7. S.Vancevičius. Valstybės ir teisės teorija. – V., 1989.8. S. Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. – V., 20009. Leonas P. Teisės enciklopedija. Vilnius, 1997.10. Riomeris M. Valstybė. Vilnius, 1995.11. P. Лившиц. Teoрия npaвa. – M., 1994. C. 12.