Vilniaus UniversitetasTarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas
Tarptautinių santykių ir politikos magistro programaDiplomatinė ir Konsulinė teisė
DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ DARBUOTOJŲ IMUNITETAI IR PRIVILEGIJOS LIETUVOJE
2002m. gruodžio 19d.Vilnius
Darbo planas:
I. ĮVADAS
II. Diplomatinių imunitetų ir privilegijų samprata 3III. Diplomatinės atstovybės darbuotojų asmeniniai imunitetai ir privilegijos bei jų įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje: 5
1. Asmens neliečiamybė; 52. Privačios rezidencijos, turto, dokumentų ir korespondencijos neliečiamybė; 73. Imunitetas nuo priimančios valstybės jurisdikcijos: 8a) baudžiamosiosb) civilinėsc) administracinės4.Kiti diplomatų imunitetai ir privilegijos: 10· Mokesčių privilegijos;· Atleidimas nuo socialinės apsaugos prievolių;· Jdėjimo priimančios valstybės teritorijoje laisvė;· Atleidimas nuo darbinių ir valstybinių prievolių;
IV.IŠVADOS 12 LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 13
ĮVADAS
Galima teigti, jog diplomatinius imunitetus ir privilegijas reglamentuojančių teisės normų bei principų visuma sudaro teisės institutą. Taigi jį pagrįstai galima laikyti diplomatinės teisės , kaip vienos iš šiuolaikinės tarptautinės teisės šakų , pagrindu. Istoriškai šis institutas formavosi ankščiausiai, ir būtent užsienio valstybės ( monarcho) pasiuntinio statuso kitoje valstybėje klausimas iki pat XXa.vidurio buvo ta sritis, kuri kėlė daugiausiai diskusijų teorijoje ir tarpvalstybinių santykių praktikoje. Būtent šio instituto plėtra nulėmė diplomatinės teisės kaip savarankiškos tarptautinės teisės šakos laipsnišką susiformavimą. Dar 1961-ųjų metų balandžio mėnesį Jungtinės Tautos Vienoje suorganizavo konferenciją, kurioje buvo sprendžiami diplomatinių santykių ir imunitetų klausimai.Būten jos metu ir buvo priimta Konvencija dėl diplomatinių santykių, bei du jos fakultatyviniai protokolai-Dėl pilietybės įgijimo ir dėl privalomo ginčų sprendimo.Šią konvenciją sudaro 53 straipsniai , iš kurių beveik pusė susiję su diplomatinių imunitetų ir privilegijų klausimu.Diplomatinė teisė šiuo metu yra viena iš labiausiai kodifikuotų tarptautinės teisės šakų. Ankščiau egzistavę papročių forma ir dažnai būdami ginčų objektu dėl turinio ir privalomumo valstybėms, šiandien diplomatiniai imunitetai ir privilegijos tarptautiniu mastu įtvirtinti ir apibrėžti 1961m. Konvencijoje. Tačiau nuolat intensyvėjantys tarpvalstybiniai santykiai ir sykiu valstybių diplomatinė veikla, viena vertus, bei nesibaigiantys konfliktai politiniu ar religiniu pagrindu, kurie vyksta valstybių viduje ar tarptautiniu mastu ir nuo kurių dažnai nukenčia užsienio diplomatinės atstovybės bei jų darbuotojai-kita vertus, iškelia vis naujų klausimų, susijusių su diplomatiniais imunitetais ir privilegijomis, jų užtikrinimu. Be to, šiandien tikrai aktyviai diskutuojama dėl dar vieno aktualaus reiškinio imunitetų ir privilegijų srityje-piknaudžiavimo diplomatiniais imunitetais ir privilegijomis
LR 1991 m. spalio 3d. priimto Įstatymo dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso 2 straipsnyje deklaruojama, kad “diplomatinėms atstovybėms bei personalui Lietuvos Respublikoje jų funkcijoms įgyvendinti suteikiamos privilegijos ir imunitetai, numatyti 1961m.balandžio 18d.Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių”Taigi visų problemų , susijusių su diplomatinių imunitetų ir privilegijų įgyvendinimu praktikoje , tinkamas sprendimas tapo neabejotinai aktualus dalykas ir Lietuvoje.Diplomatinių imunitetų ir privilegijų institutas turi didelę reikšmę bet kurios valstybės tiek vidaus , tiek užsienio politikai.Ne išimtis ir Lietuva.Todėl diplomatinių imunitetų ir privilegijų išsamus analizavimas yra labai svarbus. Tačiau dėl šio darbo apimties, apsiribosiu tik diplomatinių tarnybų darbuotojų asmeniniais imunitetais ir privilegijomis . Pagrindinis šio darbo tikslas-atskleisti diplomatinių atstovybių darbuotojų imunitetų ir privilegijų taikymo ir užtikrinimo valstybių praktikoje problemas .Šiam tikslui pasiekti , darbe iškelti uždaviniai:· Pateikti diplomatinių imunitetų ir privilegijų sampratą· Ištirti ir išdėstyti pagrindinių šiuolaikinėje diplomatinėje praktikoje pripažįstamų diplomatų imunitetų bei privilegijų taikymo valstybių bei Lietuvos Respublikos praktikoje, esmę.Darbe pasirinkti trys svarbiausi diplomatiniai imunitetai ir privilegijos- t.y asmens neliečiamybė , privačios rezidencijos, turto, dokumentų ir korespondencijos neliečiamybė bei imunitetas nuo priimančios valstybės jurisdikcijos, – kurie analizuojami plačiai ir išsamiai, tuo tarpu likusieji aptariami konkrečiau.Darbo tyrimo objektas-teisiniai santykiai, atsirandantys dėl diplomatinių atstovybių darbuotojų imunitetų bei privilegijų taikymo ir užtikrinimo .Diplomatinių imunitetų samprata
Teisinė literatūra pateikia labai daug įvairaisių diplomatinio imuniteto ir privilegijos definicijų Pavyzdžiui: “Imunitetu vadina valstybių vadovų , vyriausybių vadovų ir narių , parlamentų narių, užsienio valstybių atstovų , tų valstybių ir asmenų turto, taip pat karinių pajėgų ir valstybines funkcijas vykdančių laivų “išėmimą”iš užsienio valstybės, kurioje šie subjektai yra teismų, valstybės saygumo , finansų ir kitų valastybinių institucijų prievartinės jurisdikcijos taikymo, o privilegija –tam tikras ypatingas teisines lengvatas , suteikiamas išvardytų kategorijų asmenims” . Tačiau suradus jiems bendrą vardiklį, diplomatinius imunitetus galima apibrėžti kaip juo besinaudojančios diplomatinės atstovybės , jos darbuotojo teisę būti nepriklausomiems nuo priimančios valstybės institucijų ier teismų jurisdikcijos, kuri pasireiškia tuo , kad šiems subjektams netaikomos prievartos priemonės , sankcijos , numatytos šios valstybės teisės aktuose; tuo tarpu diplomatines privilegijasgalima suprasti kaip kaip tam tikras papildomas lengvatas, kurias priimanti valstybė teikia užsienio diplomatinėms atstovybėms bei jų darbuotojams , kad palengvintų diplomatinių funkcijų vykdymą.Kalbėti atskirai apie abi šias sąvokas būtų nepagrįsta, mat abi šios sąvokos viena kita papildo, taip pat tarpusavyje susijusios, todėl tik jų nagrinėjimas kartu leidžia visapusiškai atskleisti tą statusą , kuriuo dabartiniu metu daudojasi diplomatai bei kai kurie kiti asmenys.
Tačiau įsigilinus į šių sąvokų esmę, neįmanoma nepastebėti skirtumų, jei kalbėsime apie jų kilmę, privalomumo valstybėms šaltinį bei ribas.Dipmomatinis imunitetas istoriškai beveik visada buvo laikomas teisine nuostata, įtvirtinta iš pradžių paprotinėse, o XX a.-ir sutartinėse tarptautautinės teisės normose.Iš to palaipsniui susiformavo besąlygiška priimančios valstybės pareiga suteikti užsienio diplomatams imunitetą. Tuo tarpu privilegijos ilagą laiką teisiškai nebuvo valstybėms privalomos –jų suteikimas rėmėsi tik vadinamosiomis tarptautinio mandagumo normomis, ir jų suteikimą ilgą laiką galima buvo laikyti labiau išimtimi nei taisykle tarpvalstybiniuose santykiuose. Bet jau 1961m, įsigaliojus Konvencijai , skirtumas kaipmat sumažėjo , nes dabar tam tikro diplomatinių privilegijų minimumo suteikimas tapo teisine pareiga.Kalbant apie patį diplomatinės teisės instituto formavimąsi nuo gilios senovės iki dabar, visų pirma reiktų pabrėžti , kad šis procesas vyko neatskiriamai nuo kitų reiškinių , susijusių su diplomatinių santykių tarp valstybių ir su diplomatinės teisės kaip savarankiškos normų sistemos formavimosi istorija ( specialiųjų misijų arba ad hoc diplomatija , vyravusia apytikriai iki XV a.pab., o po to –nuolatinių diplomatinių atstovybių diplomatija.) Pati diplomatinė teisė atsirado ir vystėsi visų pirma būtent kaip pasiuntinybės teisė, t.y kai visuma normų, nustatančių užsienio pasiuntinio statusą( jo imunitetus , privilegijas) valstybėje.Ir tik pradedant XIX-XX a. sandūra galima kalbėti apie pasiuntinybės teisės susiformavimo į diplomatinę teisę procesą, kada iki tol atskiros diplomatinė ir konsulinė tarnybos vis labiau integravosi į vieningą valstybės užsienio politikos tarnybą, o tarpvalstybinius santykius imta palaikyti ir per tarptautines organizacijas.Kita vertus , visiškai sutapatinti diplomatinių imunitetų ir privilegijų instituto formavimosi istoriją su bendra diplomatijos ir diplomatinės teisės istorija negalima.Juo labaiu –kalbant apie konkrečias imunitetų ir privilegijų rūšis, mat kiekvienos iš jų istorija yra skirtinga tiek kalbant apie jų pripažinimo valstybių praktikoje laiotarpį ir mastą, tiek apie jų įtvirtinimo teisines arba paprotines formas. Tačiau vėl gi , dėl siauros darbo apimties, tenka pereiti prie diplomatinių imunitetų ir privilegijų instituto Lietuvoje formavimąsi. Pirmiausiai reiktų pasakyti, kad tai sietina su Lietuvos kaip valstybės teise ir galimybėmis , savarankiškai vykdyti užsienio politiką įvairiais istorijos laikotarpiais.Šias galimybes nuo pat Lietuvos valstybingumo uštakų pradžios labia įtakojo Lietuvos valstybės santykiai su kaimyninėmis šalimis(XII-XIIIa).Kalbant apie 1918-1940 m.laikotarpį, būtina paminėti jog Lietuvoje priimta teisės aktų , reglamwntuojančių užsienio diplomatų statusą, jų privilegijas ir imunitetus LR.Tokiose teisės aktuose aiškiai buvo įtvirtinamas užsienio diplomatų ir jų šeimos narių asmens neliečiamybės principas. Apibendrinant istorinę diplomatininių imunitetų ir peivilegijų raidą LR, galima teigti, jog nepasisant neilgos Lietuvos valstybingumo trukmės( 1918-1940m.), LR būtent šiuo laikotarpiu perėmė faktiškai visas pažangiausias idėjas tuo klausimu.Buvo remiamasi ne tik tuo metu pripažintosmis tarptautinės teisės normomis , bet ir buvo priimta ir keletas vidaus teisės aktų, sukonkretinusių šias normas bei numačiusių papildomas privilegijas užsienio diplomatams.Tokių teisės aktų tuo metu nebuvo priėmusios daugelis kitų pasaulio valstybių.Diplomatinės atstovybės darbuotojų asmeniniai imunitetai ir privilegijos bei jų įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje
Asmens neliečiamybė
Ši paprotinė norma susiformavo seniausiai iš visų dabartinių diplomatinių imunitetų ir peivilegijų.Dabartiniu metu ji teisiškai įtvirtinta 1961m.Vienos konvencijos 29 straipsnyje: “Diplomatinio agento asmuo neliečiamas .Jis jokia forma neglali būti sulaikytas arba siumtas.Priimanti valstybė turi su juo elgtis su priderama pagarba ir imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų užtikrintas kelias bet kokiems pasikėsinimams į jo asmenį , laisvę orumą.”Ši Konvencijos norma įtvirtinta ir LR įstatymo Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių LR statuso 9 str 1 dalyje: “Diplomatinės atstovybės vadovai, diplomatai ir jų šeimų nariai naudojasi asmens bei privačios rezidencijos neliečiamybe.LR Vyriausybė imasi būtinu priemonių jų saugumui užtikrinti.”
Diplomato asmens neliečiamybė apima du aspektus:· Pirmiausia t.y imunitetas nuo bet kokių priimančios valstybės teisėsaugos ir kitų institucijų teisinių-procesinių, prievartinių priemonių.Tačiau čia iškyla daug klausimų.pavyzdžiui dėl diplomato asmens neliečiamybės savigynos, būtinojo reikalingumo ar kitais ypatingais atvejais , kai kalbama apie kitų žmonių gyvybę, sveikatą ir pan.Esminis klausimas yra , ar vis dėlto diplomato asmens neliečiamybė yra absoliuti? I tokius klausimus Konvencijoje atsakymo nerastume, nors perkaičius 29-tojo str. Formuluotę atrodo, kad taip yra. Nors toks šio straipsnio aiškinimas prieštarautų funkcinio būtinumo , kuriuo grindžiami Konvencijoje įtvirtinti imunitetai bei privilegijos , principui. Žmogui jokiomis aplinkybėmis negali būti atimta teisė į savigina net ir tais atvejais , jei užpultų užsienio diplomatas.Anot Tarptautinio Teisingumo Teismo ( Theran Hostages byla), diplomato neliečiamybė nereiškia, jog diplomatas užkluptas darant nusikaltimą, negali būti trumpam suimtas priimančios valstybės policijos pareigūnų, sienkiant užkirsti kelią to nusiklatimo įvykdymui Be to esant priimančios valstybės įstatymuose numatytiems pagrindams , šios valsybės pareigūnai turi teisę paprašyti asmens parodyti dokumentus , įrodančius , kad asmuo iš tikrųjų yra užsienio diplomatas ar kitas imunitetu besinaudojantis pareigūnas.Jei tokių dokumentų asmuo pateikti negali, pareigūnai turi teisę su juo važiuoti į artimiausia policijos įstaiga ir nustatyti tapatybę.Taip pat policija turi teisę neleisti neblaiviam diplomatui toliau vairuoti, sudarydama jam sąlygas saugiai pasiekti namus ar darbovietę kitais būdais.O jei net jeigu tokio asmens elgesys aiškiai rodo jį esnat nablaivų, tačiau jis atsisako pasitikrinti girtumo laipsnį, jo negalima versti tai padaryti arba uždėti antrankius .Toks diplomato asmens neliečiamybės aspektas yra įtvirtintas LR baudžiamojo proceso kodekso 20 str.3 dalyje: “Asmenys , turintys diplomatinės neliečiamybės teisę, jokiais atvejais negali būti sulaikomi ir suimami”.· Antrasis diplomato asmens neliečiamybės aspektas yra tai, kad priimanti valstybė privalo imtis atitinkamų teisinių, organizacinių, operatyvinių ir kt.priemonių, siekdama apsaugoti užsienio šalies diplomatą nuo bet kokių privačių asmenų pasikėsinimų į jį.Kokių priemonių reikia imtis –sprendžia valstybė pagal joje egzistuojančias aplinkybes.Daugelio valstybių sostinėses reziduoja šimtai ir tūkstančiai diplomatų, dipl.personalo narių, turinčių teisę į asmens neliečiamybę.Todėl priimanti valstybė reliai nepajėgi užtikrinti kiekvieno jų fizinę apsaugą.To nereikalauja ir Konvencija.Nors, kilus grėsmei , priimančioji valstybė turi imtis priemonių. Priimančios valstybės pareiga užtikrinti diplomatų neliečiamybę jų asmens apsaugos prasme.Tai ypač aktualu tais atvejais , kai užsienio diplomatai, tam tikromis grupuotėmis siekiant politinių, finansinių ir kitokių tikslų , tampa teroristinių išpuolių aukomis.Nors daugelyje pasaulio valstybių ir patiems užsienio diplomatams suteikiama teisė aktyviai gintis nuo nusikalatamų pasikėsinimų į juos.Taip pat nors Konvencija to tiesiogiai ir nereikalauja , daugelis valstybių įgyvendindamos savob pareig pagal Konvencijos 29 str. Dėl diplomato asmens neliečiamybės užtikrinimo, tap pat savo įsipareigojimus pagal 1973m. Konvenciją, savo baudžiamosiuose įstatymuose įtvirtina specialias normas, numatančias griežtą atsakomybę už kėsinimąsi į diplomato asmenį, laisvę ar orumą.LR baudžiamajame kodekse(65 str.) taip pat numatyta tokia atsakomybė: “Kėsinimasis į užsienio valstybės ar vyriausybės vadovo ar kito užsienio valstybės atstovo, oficialiai esančių LR, gyvybę..<..>baudžiamas laisvės atėmimu iki 15 matų”. Naujame kodekse galime rasti taip pat atitinkamą 116 straipsnį, nors kiek kitokia norma dispozicijos suformulavimo ir sankcijos dydžio prasme, kurio pavadinimas skamba taip: “Kėsinimasis į kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovo gyvybę”.Privačios rezidencijos , turto, dokumetų ir korespondencijos neliečiamybė
Šiandien, skirtingai nei pirmaisiais nuolatinių diplomatinių atstovybių atsiradimo amžiais , oficiali diplomatinės atstovybės veikla dažniausiai vykdoma kitose patalpose nei ten, kur yra atstovybės vadovo ar kitų diplomatų privačios ( gyvenamosios) rezidencijos.Konvencijos 30 str.1 dalyje numatyta , jog “atstovybės patalpų” apibrėžimas reiškia ne tik atstovybės vadovo privati rezidencija, bet ir kitų diplomatų privačios rezidencijos.Jos turi tokį patį statusą .
Užsienio diplomatų privačių rezidencijų neliečiamybė , o konkrečiau Vyriausybės pareiga užtikrinti jų apsaugą, numatyta LR įstatymo Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių LR statuso 9 str 1dalyje. Tačiau šiuo metu nei LR Vidaus reikalų ministerija, nei Užsienio reikalų ministerija neturi išsamios duomenų bazės, kurioje būtų kitų diplomatų( ne vien tik atstovybių vadovų) bei atstovybių administracinio –techninio personalo darbuotojų gyvenamųjų vietų adresai. Kita vertus, Konvencijoje tokio reikalavimo nėra. Galima drąsiai teigti, jog esama kriminogeninė situacija, politinė padėtis Lietuvoje nereikalauja imtis kokių nors specialių apsaugos priemonių kiekvieno užsienio diplomato privačios rezidencijos atžvilgiu – tam pakanka techninių priemonių.Nors jei yra reali grėsmė, priimančioji valstybė turi imtis tokių priemonių.Konvencijos 30 str 2 dalyje įtvirtinta ir diplomato turto neliečiamybė. Jo esmė- imunitetas nuo kratos, arešto ir vykdomųjų veiksmų.Kitaip tariant, tai yra imunitetas nuo priimančios valstybės teismo ir kitokių institucijų jurisdikcijos tam turtui.Tačiau ir čia kyla klausimų.Pavyzdžiui, ar automobilio remonto įmonė gali sulaikyti diplomato automobilį, kol jis nesusimokės skolos už remonto paslaugas?atrodo, tokie veiksmai būtų nesuderinami su diplomato turtui teikiama neliečiamybe, todėl priimančiai valstybei tektų pareiga užkirsti kelią tokiems privačių asmenų veiksmams .Konvencijoje numatyti du diplomato turto neliečiamybės apribojimo atvejai:1) pagal Konvencijos 31 str 1 dalį, diplomato asmeninis bagažas( tai irgi jo turtas), esant tam tikromis aplinkybėmis, gali būti patikrintas priimančios valstybės įgaliotų pareigumų;2) remiantis 31 str.3 dalimi, diplomato turto atžvilgiu gali būti taikomos vykdomodios priemonės pagal teismų sprendimus sprendimus, priimtus bylose, kuriose pagal Konvencijos 31 str.1 dalį diplomatai neturi teisės remtis imunitetu nuo priimančios valstybės civilinės ir administracinės jurisdikcijos.O kalbant apie Konvencijos 30 str 2 d. numatytą jo dokumentų ir korespondencijos neliečiamybę, reikia pažymėti, kad ši neliečiamybė taikoma neatsižvelgiant į tai , koks yra tų dokumentų ir korespondencijos pobūdis: tarnybinis ar privatus. 2-asis prieš tai minėtasis neliečiamybės apribojimo principas( nuo priimančios valstybės civilinės ir administracinės neliečiamybės) taikytinas ir diplomato dokumentams bei korespondencijai.Imunitetas nuo priimančios valstybės jurisdikcijos
Konvencijos 31 str. Įtvirtintas užsienio diplomatų imunitetas nuo priimančios valstybės baudžiamosios , administracinės ir civilinės jurisdikcijos.Svarbu tai, kad diplomatai, kitaip negu kiti diplomatinės atstovybės personalo nariai , tarptautinių organizacijų pareigūnai, naudojasi šiuo imunitetu teik dėl savo veiksmų , atliktų vykdant tarnybines pareigas, tiek ir dėl veiksmų, nesusijusių su jų tarnybinėmis pareigomis atstovybėje.Toks principas paaiškinamas remiantis pirmiausia užsienio valstybės, kuriai oficialiai atstovauja diplomatas, imunitetu nuo kitos valstybės institucijų jurisdikcijos.Imunitetas nuo baudžiamosios jurisdikcijosJei diplomatas padaro nusikaltimą priimančioje valstybėje, jo negalima patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal šios valstybės įstatymus-ši valstybė neturi teisės imtis jokių procesinių veiksmų prieš diplomatą( pvz., sulaikyti, iškelti baudžiamąją bylą, skirti kardomąją priemonę, atlikti tardymo veiksmus ir pan.)Šis imunitetas įtvirtintas Konvencijos 31 str 1 dalyje, yra absoliutus, t.y.Konvencijoje nėra numatyta jokių išimčių.Priimanti valstybė šiuo atveju gali imtis priemonių prieš diplomatą ne pgala savo baudžiamuosius ir baudžiamojo proceso įstatymus( išskyrus atvejus, kai nuo šio imuniteto yra atsisakoma), bet vadovaudamasi tarptautinės teisės normomis.Lietuvoje užsienio diplomatų imuniteto nuo baudžiamosios jurisdikcijos principas bendriausia prasme yra įtvirtintas LR įstatymo Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių LR statuso 9 str.2 dalyje:”Diplomatai , jei nėra LR piliečiai, naudojasi imunitetu nuo LR baudžiamosios …atsakomybės”.Detaliau jis reglamentuotas LR bauddžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str.2-3 dalyse, kuriose nustatyta: “ Kvotos, parengtinio tardymo ir prokuratūros organų bei teismo kompetencijai, kurią jiems suteikia LR baudžiamojo proceso įstatymas, nepriklauso asmenys, turintys diplomatinės neliečiamybės teisę.Su tokiais asmenimis galima atlikti šio kodekso numatytus proceso veiksmus tik jiems paprašius ar sutikus.Sutikimas gaunmas per LR Užsienio reikalų ministeriją.
Asmenys , turintys diplomatinės neliečiamybės teisę, jokiais atvejais negali būti sulaikomi ir suimami.”LR baudžiamojo kodekso (BK) 4 str 5 dalyje taip pat nustatyta, kad “užsienio valstybių diplomatinių atstovų ir kitų jiems prilygintų asmenų baudžiamosios atasakomybės klausimas, šiems asmenims padarius nusikaltimą Lietuvos teritorijoje, sprendžiamas diplomatiniu būdu.Lietuvos teisėsaugos institucijoms surinkus visą reikiamą informaciją apie diplomatines atstovybės darbuotojo įvykdyta nusikaltimą, ši medžiaga perduodama LR URM Valstybinio ir diplomatinio protokolo tarnybai, kuri asmens atsakomybės klausimą sprendžia diplomatiniais kanalais kartu su jo atstovaujama valstybe.Imunitetas nuo civilinės jurisdikcijosŠis imunitetas apima visus klausimus , kurie gali būti sprendžiami vadovaujantis atitinkamoje priimančioje valstybėje galiojančiais civiliniais procesiniais įstatymais. Remiantis LR civilinio proceso kodekso 1 str, tai reikštų ginčus dėl teisės , “kylančius iš civilinių, šeimos, darbo, bankroto teisinių santykių, taip pat finansų teisės santykių, atsirandančių civilinės teisės pagrindu”. Tačiau šis imunitetas nėra absoliutus, nes Konvencijos 31 str 1 dalis nustato 3 išimtis, kada diplomatas negali remtis savo imunitetu nuo priimančios valstybės civilinės( ir administracinės) jurisdikcijos:1)kai diplomatui pateikiamas ieškinys dėl privataus nekilnojamojo turto;2) kai diplomatui pateikiamas ieškinys dėl paveldėjimo santykių, kuriuose jis kaip privatus asmuo.3) kai diplomatui pateikiams ieškinys, susijęs su bet kokia jo vykdoma profesine ar komercine veikla , nesusijusia so jo tarnybinėmis pareigomis.Lietuvoje šis klausimas reglamentuojamas LR įstatymo Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių LR statuso 9 str.2-5 dalyse:“Diplomatai, jei jie nėra LR piliečiai , naudojasi imunitetu nuo LR …civilinės ir administracinės atsakomybės.Diplomatai naudojasi imunitetu nuo civilinės jurisdikcijos , išskyrus tuos atvejus, kai ie stoja į civilinius teisinius santykius kaip privatūs asmenys.Administracinio bei techninio personalo darbuotojai ir jų šeimos nariai, jeigu jie nėra LR piliečiai, abipusiškai naudojasi privilegijomis ir imunitetais, išskyrus tuos atvejus, kai imunitetas nuo civil. ir admin. Atsakomybės yra taikomas tik veiksmams , atliktiems vykdant tarnybines pareigas.Aptarnaujančio personalo nariai, jeigu jie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat diplomatai, kurie yra LR piliečiai, imunitetu naudojasi tik dėl veiksmų, atliktų vykdant tarnybines pareigas, jeigu kitaip nėra sutarta”.Įsigilinus, galima įžvelgti, jog minėtame straipsnyje esanti formuluotė , kad “diplomatai naudojasi imunitetu nuo civilinės jurisdikcijos išskyrus atvejus, kai jie tampa civilinių teisinių santykų subjektais kaip privatūs asmenys”, netiksliai atspindi Konvencijos 31 str 1 dalies ir joje numatytų 3 išimčių dėl imuniteto netaikymo esmę;pvz., galima būtų daryti išvadą, kad užsienio diplomatas gali būti patrauktas civiliniu atsakovu dėl atlyginimo už žalą, padarytą jam vairuojant automobilį tiek darbo , tiek nedarbo metu.Tuo tarpo Konvencijoje įtvirtintos išimtys dėl imuniteo netaikymo tokio atvejo neapima ir todėl asmuo formaliąja teisine prasme turi teisę remtis savo imunitetu pagal Konvenciją net ir tuo atveju, kai dėl jo kaltės žala buvo padaryta pvz.,nedarbo diena.Taip pat kyla ginčas, ar užsienio dioplomatinės atstovybės darbuotojas konkrečiu atveju veikė kaip privates asmuo, ar kaip pareigūnas?Galiausiai minėta formuluotė netiesiogiai gali reikšti, jog diplomato imunitetas nuo LR administracinės jurisdikcijos yra absoliutus.Imunitetas nuo administarcinės jurisdikcijos Šis imunitetas-nėra absoliutus.Jam taip pat taikomos bendro pobūdžio išimtys kaip imunitetui nuo civilinės jurisdikcijos.Praktiškai užsienio diplomatai dažniausiai įvykdo būtent administracinės teisės pažeidimus, iš kurių absoličią daugumą sudaro transporto priemonėmis susiję pažeidimai.Ši aplinkybė lemia tai, kad daugelis pasaulio valstybių, siekdamos riboti piktnaudžiavimo šiuo imunitetu galimybes, priima savo vidaus teisės aktus šiuo klausimu.LR administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 16 str nustatyta, kad “LR esantys užsieniečiai , padarę administracinės teisės pažeidimą, atsako pagal šį kodeksą, jeigu ko kito nenumato kiti įstatymai ir LR tarptautinės sutartys”.Taigi diplomatų administracinės atsakomybės( tiksliau –jų imuniteto nuo administracinės jurisdikcijos) klausimas Lietuvoje paliekmas reglamentuoti Vienos konvencijos 31 str bei LR įstatyme dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių LR statuso.Kiti diplomatų imunitetai ir privilegijos
Be šių labai svarbių diplomatinių imunitetų ir privilegijų dipmomatinis agentai naudojasi ir kitomis privilegijomis bei imunitetais. Kaip ir atstovybės patalpos yra atleidžiamos nuo visų mokesčių, išskyrus mokesčius už konkrečias suteiktas paslaugas, taip ir diplomatai su tam tikromis išimtimis atleidžiami nuo visų mokesčių.Esminis principas ir pagrindas , kuriuo vadovaujantis diplomatams ir kai kuriems kitiems asmenims diplomatinės atstovybės darbuotojams bei jų šeimų nariams suteikiamos mokesčių privilegijos, yra tas, kad jiems visą tarnybos užsienyje laiką išlieka galioti jų atstovaujamosios valstybės jurisdikcija mokesčių srityje.Diplomatas taip pat turi teisę be muito mokesčio įvežti į priimančią valstybę tam tikrus daiktus bei teisę būti atleistas nuo jo asmeninio bagažo tikrinimo priimančios valstybės muitinėje.Ši užsienio diplomatų privilegija įtvirtinta LR įstatymo Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių LR statuso 13 str 1 dalyje: “ Užsienio valstybės diplomatinė atstovybė gali pagal LR galionačius įstatymus ir taisyklės atsivežti daiktų, skirtų oficialiai naudoti, o diplomatai-daiktų, skirtų naudotis jiems ir jų šeimos nariams.Už šiuos daiktus neimamas muito mokestis”.Konvencijos 33 str nustatyta, kad diplomatas atleidžiamas nuo priimančios valstybės įstatymais numatytų socialinės apsaugos prievolių( pvz., pareigos mokėti soc.draudimo mokesčius), jei tai susjiję su jo tarnyba atstovaujamąjai valstybei.LR teisės aktai nanumato galimybės užsienio diplomatinių atstovybių darbuotojams dalyvauti Lietuvoje galiojančioje socialinės apsaugos sistemoje.Pareiga mokėti mokesčius “Sodrai”, vykdyti kitas darbdavio pareigas atsiranda tik tada, kai užsienio diplomatinė atstovybė ar pats diplomatas įdarbina LR pilietį-nuolaitinį gyventoją. Remiantis Konvencijos 26 str, priimantis valstybė privalo užtikrinti visiems užsienio valstybių diplomatinių atstovybių darbuotijams judėjimo jos teritorijoje laisvę.Tačiau ši pareiga nėra absoliuti ta prasme, jog priimanti valstybė, vadovaudamasi nacionalinio saugumo motyvais, savo vidaus teisės aktais gali nustatyti zones, į kurias patekti užsieniečiams ( taip pat diplomatams) yra draudžiama arba kitokiu būdu ribojama( pvz.,leidimu sitema).Tokia zonų praktika ypač populiari buvo šaltojo karo metu.LR teisės aktai vėl gi nenumato kokių nors judėjimo laisvės apribojimų užsienio atstovybių darbuotojams, todėl pastarieji gali laisvai keliauti po visą Lietuvos teritoriją.
Reikėtų paminėti ir atleidimą nuo darbinių ir valstybinių prievolių , numatyta Konvencijos 35 str.Ši privilegija apima visas priimančios valstybės įstatymais nustatytas darbines, valstybines bei karines prievoles.daugelio valstybių įstatymuose , reguliuojančiuose atitinkamas sritis, konkrečiai nenumatyta, kad šios prievolės liečia atitinkamos valstybės piliečius, o kai kurios jų-nuolatinius gyventojus.Taigi šių prievolių atlikimas valstybei paprastai siejamas su asmens pilietybe ir su nuolatine gyvenamaja vieta.IŠVADOS
· Diplomatinius imunitetus galima suprasti kaip juo besinaudojančios diplomatinės atstovybės, jos darbuotojo teisę būti neprilausomiems nup priimančios valstybės valstybinių institucijų ir teismų jurisdikcijos, kuri pasireškia tuo, kad šiems subjektams nataikomos prievartos priemonės, sankcijos, numatytos šios valstybės teisės aktuose.Diplomatines privilegijas galima suprasti kaip tam tikras lengvatas, kurias priimati valstybė teikia užsienio diplomatinėms atstovybėms bei jų darbuotomas, kad palengvintų diplomatinių f-jų vykdymą.· Diplomatinius imuniteus ir privilegijas reglamentuojančių teisės normų ir principų visuma sudaro teisės institutą, kurį galima laikyti diplomatinės teisės kaip vienos iš šiuolaikinės tarptautinės teisės šakų svarbiausiu institutu.· Ko kas Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje yra neatitikimų, kuriuos būtina taisyti.Pvz.: teisės aktuose turėtų būti nustatytas reikalavimas dėl vairuotojų, turinčių teisę į diplomatinį imunitetą nuo LR teismų jurisdikcijos civilinėse ir administracinėse bylose, privalomo civilinės atsakomybės daudimo.· Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija galėtų parengti ir išplatinti išsamų diplomatinių imunitetų ir privilegijų taikymo Lietuvoje akredituotoms užsienio diplomatinėms atstovybėsms bei jų darbuotojams komentarą( kaskart atnaujintą, pasikeitus teisės aktams).
LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS:
1.1961m.Vienos Konvencija dėl diplomatinių santykių.2.1973m.Konvencija dėl nusikaltimų , padarytų tarptautiniu mastu saugotiems asmenims, įskaitant diplomatus, prevencijos ir baudimo už juos.3.LR įstatymas “Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos Resbublikos statuso”
4.LR baudžiamasis kodeksas5. LR baudžiamojo proceso kodeksa6.LR civilinio proceso kodeksas.Kiti LR įstatymai:LR ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymasLR transporto transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymasLR administracinių pažeidimų kodeksasLR fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymas, LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymas.7.Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimas JAV diplomatinio ir konsulinio personalo Teherane byloje( JAV v Iranas) I.C.J.reports, 1980.8. Bliščenko I.P.Diplomatičeskoje pravo.Maskva.1990.9. Sen B.A.Diplomat’s Handbook of Internatonal Law and Practise.3th rev.ed.Martinus Nijhoff Publishers, 1988.10.Vadapalas V.Tarptautinė teisė.Bendroji dalis.Vilnius, 1998.11.Vicuma O.F Diplomatic and Consular Imunities and Human Rights//International and Comparative Law Quarterly, Vol.40.199112. US Diplomatic and Consular Staff in Theran Case// International Court of Justise, Reports.1980.P-40. 13.McClanahan G.V.Diplomatic Immunity-Principles, Practices, Problems.Washington, 1989P-114.14.Žalimas D.Lietuvos Respublikos Neprikausomybės atkūrimas.Pagrindiniai klausimai pagal tarptautinę teisę.Vilnius, 1997.15. Dembinski L.The Modern Law of Dilomacy.Dordrecht, 1990.P-197.