profesionalaus vadovo paveikslas

TURINYS

Įvadas..............................3
Valdymo ir bendravimo santykis bei bendravimo funkcijos................ 4
Vadovo bendravimo etiketas su pavaldiniais.............................5
Vadovo kalba..............................6
Vadovo kalbos kompetentingumas..............................8
Vadovo kompetencija aforizmuose..............................10
Vadovo darbo aplinka..............................10
Vadovo elgesio manieros..............................10
Vadovo išvaizda..............................11
Išvados..............................13
Naudota literatūra..............................14ĮVADAS
Vadovavimas žmonėms – mokslas ir menas. Darbo kolektyvo vadovui keliami dideli reikalavimai visuose visuomeninio gyvenimo sferose ir visuose valdymo lygiuose. Jis turi būti ne tik geras specialistas, bet ir gabus organizatorius, aukštos kultūros, plačios erudicijos kolektyvo lyderis, sugebantis įžiebti žmonėse entuziazmą ir vesti juos paskui save.

Šio darbo tikslas aprašyti profesionalaus vadovo paveikslą, o tiksliau kokios turėtu būti bendravimo manieros suu žmonėmis, darbo stilius, darbo aplinka, etiketas, kalba ir visi kiti bruožai, kuriuos turi turėti profesionalus vadovas.

VALDYMO IR BENDRAVIMO SANTYKIS
BEI BENDRAVIMO FUNKCIJOS

Vadovavimas – tai pirmiausia darbas su žmonėmis. Vadovui kasdien tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis. Bendravimo su žmonėmis manieros – tai ne asmeninis, bet visuomeninis reikalas, nes nuo to priklauso jo vadovaujamų žmonių pasitenkinimas darbu, psichologinis kolektyvo klimatas, o kartu ir darbo produktyvumas. Vadovui nepakanka gerai išmanyti savo darbą, jam būtina pažinti dirbančių žmonių psichologiją, žinoti jų interesus, poreikius, įsitikinimus, nuotaikas irr nuomones. Nežinant potencialių darbuotojų galimybių, jų vidinio pasaulio, neįmanoma su jais efektyviai dirbti.

Valdymo objektas visada yra žmonės, sujungti į darbo grupę ( kolektyvą). Valdymas – tai ypatinga veikla, kuri neorganizuotą minią paverčia efektyviai, tikslingai ir našiai dirbančia grupe. Nėra nė vienos žm

mogaus veiklos veiklos rūšies, kuri daugiau ar mažiau nebūtų susijusi su kitų žmonių veikla. Todėl galima teigti, kad kiekviena žmogaus veikla apima ir bendravimo elementus. Žmogus negali nebendrauti su kitais žmonėmis, tačiau jis turi teisę vertinti juos subjektyviai, turėti apie juos savo nuomonę, jausti jiems simpatiją, mylėti ar neapkęsti.

Apskaičiuota, kad vadovai įvairaus pobūdžio bendravimui skiria 80-90 proc. savo darbo laiko. Todėl galima teigti, kad vadovu tampama tik išmokus bendrauti su pavaldiniais, priešingu atveju vadovas – tik varovas. Bendravimą galima suprasti ir plačiąja, ir siaurąja prasme. Pirmuoju atveju bendravimo objektas – įvairios socialinės grupės, visa visuomenė. Nagrinėjant bendravimą kolektyve, tuo labiau sistemoje “vadovas – pavaldinys”, tikslinga kalbėti apie tai siaurąja prasme, tai yra kaip apie tarpasmeninius ir tarpgrupinius tiesioginius kontaktus. Žinomos tokios pagrindinės bendravimo fuunkcijos.

Pažintinė. Norint dalyvauti bendroje veikloje reikalingos tam tikros žinios. Tas žinias vaikas gauna iš vyresnių tik bendraudamas su jais. Todėl svarbiausia bendravimo funkcija yra pirminis pažinimo šaltinis ir būdas.

Reguliacinė. Ši bendravimo funkcija reiškiasi tuo, kad ji daro įtaką kolegoms ir bendradarbiams, siekdama išsaugoti ar pakeisti jų elgesį, aktyvumą, vertybių sistemą ar panašiai.

Be to, galima skirti dalykinį, oficialų (formalų) ir neoficialų (neformalų) bendravimą.
Formalus yra toks bendravimas, kurį reguliuoja bendravimo dalyvių oficialūs vaidmenys (mokytojas – mokinys, vadovas – pavaldinys).

Neformalus bendravimas vyksta remiantis santykiais su
usiklosčiusiais tarp partnerių simpatijų ar antipatijų pagrindu. Būtina pabrėžti, kad darbo aplinkoje tarp oficialaus ir neoficialaus bendravimo turi būti tam tikras atstumas, tai yra turi vyrauti oficialus bendravimas. O bendraujant ne darbo aplinkoje turėtų vyrauti neoficialus bendravimas.

Komunikacinė. Bendraudamas žmogus gauna ne tik informacijos, ne tik koordinuoja savo veiksmus ir kaupia žinias bei patyrimą, bet kartu formuojasi ir kaip asmenybė. Ši bendravimo funkcija priklauso emocionaliai sferai. Kaip tik bendravimo procese atsiranda ir vystosi visos žmogaus emocijos.

Pagal tarpiškumą bendravimą galima skirti į tiesioginį, tai yra bendravimą be tarpininkų, ir netiesioginį, tai yra per tarpininką.

Pagal bendravimo dalyvių skaičių jis gali būti asmeninis – individualus, kai bendrauja du subjektai; asmeninis – g.rupinis, kai vienas asmuo bendrauja su grupe; ir grupinis, kai grupė bendrauja su grupe.

Pagal bendravimo dalyvių statusą valdymo hierarchijoje galima skirti horizontalų (pavaldinys su pavaldiniu) ir vertikalų (vadovas su pavaldiniu) bendravimą.

Pagal bendravimo įtaką bendros veiklos organizuotumui ir pagal pageidavimą bendrauti galima skirti:

1. Būtiną bendravimą (tarpusavio kontaktai, be kurių negalima bendra veikla).

2. Norimą bendravimą (kontaktai, grindžiami bendraujančių simpatija ir padedantys spręsti bendros veiklos uždavinius).

3. Neutralų bendravimą (kontaktai, kurie netrukdo, bet ir nepadeda spręsti bendros veiklos uždavinių).

4. Nepageidaujamą bendravimą (kontaktai, kliudantys organizuoti bendrą veiklą).VADOVO BENDRAVIMO ETIKETAS SU PAVALDINIAIS
Valdymo kultūros ugdymas – ne vienkartis procesas, o ilgas ir kruopštus darbas.
Etika –

tai žmonių dorovinio elgesio, normų, jų pareigų visuomenės ir vienas kito atžvilgiu sistema. Profesinė etika – tai visuma normų, reguliuojančių elgesį žmonių, priklausiančių atitinkamai visuomenės grupei arba tam tikrai profesijai.
Valdymo etika – tai visuma normų, reguliuojančių vadovų elgesį bendraujant su pavaldiniais.

Etika ir etiketas – tai du skirtingi dalykai. Etiketas labiau atspindi mūsų tarpusavio santykių taisykles, kuriomis reguliuojame savo veiksmus su aplinkiniais. Etiketas visada buvo ir yra žmonių bendravimo priemonė išreiškianti vienas kitam rodomą dėmesį.

Taigi mūsų nagrinėjimo objektas – vadovo ir pavaldinių santykių etiketas. Tarkime, kad svarbiausia valdymo procese, kartu ir svarbiausias vadovo darbo rezultatas, yra teigiamai spręsti iškeltus uždavinius. Jeigu uždaviniai išspręsti, vadinasi, pateisinamos visos valdymo priemonės ir metodai, ir klausimas, kokiomis priemonėmis pasiektas tikslas , turi tik antraeilę reikšmę.

Tai netiesa! Mums turi būti svarbu ir tai, kaip šis uždavinys išspręstas, kokiomis priemonėmis, su kokiomis sąnaudomis ir pan.

Jeigu mandagumo normų nepaiso vienodos socialinės padėties žmonės, jų santykiai tik sušiurkštėja, suprimityvėja. Tačiau, kai etiketo nepaiso ir jį laužo tarnybiškai dominuojantis žmogus – vadovas, jis tampa piktnaudžiautoju. Taigi valdymo santykių etiketas, mandagumo normos – tai forma, kuria mes parodome, ką turime vieni kitiems reikšti ir ką paprastai reiškiame.

Vadovo santykiai su pavaldiniais pagrįsti humaniškumo principu, yra labai svarbus veiksnys, formuojantis tarpusavio santykius darbo procese ir ugdantis kūrybinį požiūrį į
darbą. Tarpusavio santykiai ir žmogaus požiūris į darbą turi labai plačią motyvaciją. Teigiamo, neigiamo ir pasyvaus požiūrio į savo darbą, savo profesiją priežasčių reikia ieškoti bendravimo procese tiek gamyboje, tiek ir buityje.

Svarbiausią vietą sistemoje „ vadovas – pavaldinys“ užima vadovas, kadangi santykiai šioje sistemoje daug priklauso nuo jo. Jeigu pavaldiniai patys yra vadovai, tai santykius su savo pavaldiniais dažniausiai jie kopijuoja nuo tiesioginių vadovų. Todėl svarbus reikalavimas keliamas visų sferų, lygių ir rangų vadovui – mokėti bendrauti su žmonėmis.

Vadovo bendravimas su pavaldiniais turi labai apibrėžtą paskirtį: perduoti potvarkį, nurodymą, kažką rekomenduoti, patarti; gauti „grįžtamą“ informaciją iš pavaldinio, kaip įvykdyta užduotis; įvertinti atliktą užduotį;
Įžiebti teigiamą motyvą darbui.

Mokėti bendrauti, t .y. mokėti perduoti savo valią, „priversti“ jai paklusti, uždegti entuziazmą ir skirti jį tam, kam reikia, nėra taip paprasta. Kiekvienas žmogus, su kuriuo tenka vadovui bendrauti, turi savo individualių savybių, savo „aš“, savaip interpretuoja reiškinius, kiekvienas elgiasi taip, kaip jis vertina situaciją. Su šiomis savybėmis vadovui būtina skaitytis, jeigu norima, kad sektųsi darbas.

Tačiau vadovo bendravimas su pavaldiniais turi ribas. Eksperimentai rodo, kad, bendravimui intensyvėjant, vadovo darbo efektyvumas didėja iki tam tikro laipsnio, kurį peržengus jis ima mažėti. Kaip sako pavaldiniai, pernelyg mėgstantis bendrauti vadovas tampa familiarus, plepus, įkyrus ir gali tiesiog trukdyti jiems atlikti savo darbą. Taigi, viskam yra saikas.VADOVO KALBA
Vadovo autoritetas, jo įtaka darbuotojams daug priklauso nuo mokėjimo pasakyti savo mintis, nuo to, kaip jis moka naudotis žodžio jėga. Nebūtina, kad kiekvienas padalinio vadovas būtų oratorius, tačiau būtina, kad vadovo kalba būtų taisyklinga, aiški, paprasta, tiksli, įtaigi.

Tikimės, jog sutiksite, kad vadovas (vadybininkas, pareigūnas ir visi, kurių darbas didžiаja dalimi yra bendravimas), turi mokėti kalbėti įtikinančiai.

Pavardinkime esminius įtikinančios kalbos dalykus:

– pasiruošimas kalbėti;

– kalbos pradžia (pirmieji sakiniai);

– žodžių ir situacijos vienybė;

– kalbos individualumas;

– kalbos tembras;

– gestikuliacija;

– kalbos trukmė;

– idėjos vaizdinis parodymas;

– vidinis įsitikinimas tuo, apie kа kalbi (kalbos emocionalumas).

Mokėti vadovui kalbėti – tai pirmiausia gebėti tinkamai pasirengti pokalbiui, nustatyti kontakto gerą psichologinį klimatą ir mokėti deramai užbaigti pokalbį.

Bendravimo procese galime skirti keturis etapus:

pirmas – persijungimas, kada nuo vieno objekto (rašto, darbo kompiuteriu ir pan.) vadovui, kabineto šeimininkui reikia dėmesį perkelti į naują bendravimo objektą. šis etapas dažniausiai būna trumpas, vos kelios sekundės, tačiau tam reikia sąmoningo veiksmo, aktyvaus pasirengimo. Tačiau neretai būna ir taip, kad atėjus lankytojui pas valdininką, šis kažkiek laiko nepakelia galvos nuo rašto, verčia prašytoją stovėti prie rašomojo stalo kampo ir nuolankiai laukti, kol ponas valdininkas teiksis pakelti galvą ir atkreipti dėmesį į atėjusįjį. Toks elgesys nuo seno žinomas kaip noras pasirodyti didžiam ir pažeminti prašytoją;

antras – pokalbio psichologinės nuostatos nustatymas. žmonės pradeda bendrauti anksčiau, negu pasako pirmąjį žodį ar sakinį, todėl dažnai svarbesnis vaidmuo tenka ne žodžiams, kreipiniams, o žvilgsniui, veido išraiškai, pozai, gestui, šypsenai, distancijai ir pan. Paprastai ši pokalbio dalis trunka 20-25 sekundes. Lankytojui malonu, kai įėjus į valdininko kabinetą, jį pasitinka maloni veido išraiška, besišypsančios, kviečiančios ir padrąsinančios akys;

trečias – pasikeitimas žodine informacija. šiame etape svarbiausią reikšmę turi žodis, jo stilius, intonacija, stiprumas, informacijos kiekis ir kt. ši bendravimo dalis būna ilgiausia;

ketvirtas – pokalbio nutraukimas. šiai bendravimo daliai taip pat reikia atitinkamai pasirengti, nes bloga pabaiga galime sugadinti visą pokalbį ir jis nepasieks tikslo. Pora pavyzdžių. Pirmas. Prieš keletą mėnesių per vieną televizijos laidą buvo pranešta, kaip policininkas, po pokalbio išėjęs iš savo viršininko kabineto, nusišovė. Antras. Prieš pusmetį televizijos laidoje buvo aptariama, kaip šeštos klasės mokinukas po pokalbio su savo mokytoja iššoko iš 4 aukšto langą. Efektyvios pokalbio pabaigos!

Rengiamasi nutraukti pokalbį vienu metu dviem lygiais: pirmiausia be žodžių – gestais ir mimika (žvilgsniu į laikrodį, intensyvesni kūno judesiai, atsistojama ir pan.) ir po to žodžiais – kinta kalbos pobūdis, dažnesnės pauzės (arba pasakoma „Atsiprašau, aš skubu“).

Daugelis mano, kad bendravimo efektyvumas priklauso nuo trečiojo etapo, t.y. nuo to, ką pasakau. Tačiau patirtis rodo, kad efektyvumas labiau priklauso nuo pirmo, antro ir ketvirto etapo, t.y. ne ką jūs sakote, o kaip: kaip buvo pasiruošta bendrauti ir kuo pokalbis baigėsi.

Mokėti vadybininkui, valdininkui, viršininkui ir politikui kalbėti, vadinasi mokėti pradėti pokalbį, t. y. mokėti pasakyti pirmuosius sakinius. Ypač stipriai bendrakalbį veikia pirmieji sakiniai, kurie iš esmės nulemia klausymosi ir viso pokalbio efektyvumą. Bendrakalbis paprastai atidžiau klauso pokalbio pradžioje – dažnai iš nuostabos, laukdamas išgirsti iškvietimo priežastį ar ką nors nauja. Kaip tik pirmieji 2-3 sakiniai ir sudaro psichologinę nuostatą. Kaip žinome, čia taip pat išryškėja “pirmojo įspūdžio“ efektas. Todėl vadovas, valdininkas, pradėdamas pokalbį su pavaldiniu, lankytoju, klientu, turėtų atidžiai apgalvoti pirmuosi.us sakinius.

Yra įvairių būdų pradėti pokalbį. Kaip ir šachmatuose, teorija ir praktika yra parengusi keletą „pokalbio debiutų“.

Visų pirma psichologinė įtampa lengvai pašalinama komplimentu.

Kas yra komplimentas? Tai žodžiai, kuriuose ne per daug padidintos gerosios žmogaus savybės. įtemkite atmintį ir būtinai prisiminsite, jog kažkada „geras žmogus“ jums pasakė komplimentą.
Kaip rodo patirtis, daugelis mūsų vadovų ir valdininkų nemoka sakyti komplimentų, nepastebi tų savybių, kurias būtų galima pažymėti, jų žodyne nėra žodžių, galinčių būti kitam mielais. Todėl tokiems galima pateikti keletą komplimentų sakymo taisyklių.
1. Komplimentas turi atspindėti teigiamą ir tik teigiamą žmogaus savybę. Todėl čia reikia vengti dviprasmybių, kai pažymima savybę galima traktuoti įvairiai – ir teigiamai, ir neigiamai.
2. Pažymima komplimentu žmogaus savybė neturi būti perdėta, per daug padidinta.
3. Komplimentas turi patvirtinti pabrėžiamos savybės buvimą, o ne patarimą ją įsigyti ar tobulinti („Jūs aktyvus, bet galėtumėte būti ir aktyvesnis“). čia jau ne komplimentas, o priekaištas.
4. Komplimentas neturi turėti „prieskonio“, įvairių papildymų (pavyzdžiui, „Jūs geras specialistas, tačiau žinias panaudojate ne ten“).

Komplimentas nebūtinai turi būti skirtas asmeniui. Teigiama pastaba gali būti pasakyta ir apie drabužių detalę, apie patalpų sutvarkymą, interjerą, jo detalę, gerą darbo organizavimą ir pan.

Naudingas bendravimas yra tada, kai žmogus pasiunčia ir priima pranešimą. Didesnę darbo dienos dalį vadovai kalba. Dėl to vadovas turi mokėti aiškiai ir, svarbiausia, įtikinamai kalbėti. Norint pašnekovą suprasti, reikia leisti ir jam pašnekėti: reikia mokėti patylėti ir reikia mokėti klausyti. Mokėti klausyti – tai ne tik žodžius girdėti, bet jausti pašnekovo nuotaikas ir jausmus – baimę, susirūpinimą, nepasitikėjimą, pyktį, azartą ir kt.

Prof. K.Devis duoda tokius patarimus pokalbiui vesti:
1. Patylėkite ir paklausykite.
2. Padėkite pašnekovui atsipalaiduoti.
3. Parodykite pašnekovui, kad jūs įdėmiai klausote.
4. Venkite erzinančių veiksmų.
5. Stenkitės pašnekovą suprasti.
6. Būkite kantrus.
7. Valdykitės, tvardykite savo charakterį.
8. Nesileiskite į ginčus ar kritiką.
9. Klausinėkite.
10. Patylėkite ir paklausykite – visi kiti aštuoni patarimai priklauso nuo šio.

Yra ir kitų būdų asmeniniams kontaktams gerinti:
1. Gerai apsvarstyti mintis, kuriomis rūpi pasidalyti.
2. Iš anksto įžvelgti galimas semantikos problemas ir nevartoti žodžių bei frazių, kurios gali būti įvairiai suprastos.
3. Būtina stebėti savo elgseną – pozą, gestus, intonaciją.
4. Reikia rodyti dėmesį pašnekovui, stengtis suprasti jo poziciją.
5. Sudaryti sąlygas grįžtamajam ryšiui.

Kiekvienas vadovas privalo jausti laiką ir aplinką, matyti kiekvieno darbuotojo pastangas ir pasiekimus bei teisingai juos įvertinti. Labiausiai darbuotojus skatina veikti jų nuopelnų labui organizacijos pripažinimas ir tinkamas atlyginimas.VADOVO KALBOS KOMPETENTINGUMAS
Ką vadovas turi žinoti, ko gero pirmasis nustatė valdymo teorijos pradininkas , prancūzas Anri Fajolis. Jis sudarė lentelę, kurioje nurodė, kiek ir kokios srities žinių privalo turėti įvairių lygių vadovai.( lentelė nr.1)

Valdymo lygis Techninės žinios Ekonominės žinios žinios apie valdymа
Darbininkas 85% 10% 5%
Meistras 60% 25% 15%
Skyriaus viršininkas 45% 30% 25%
Grupės viršininkas 30% 40% 30%
Direktorius 15% 45% 40%
Generalinis direktorius 10% 40% 50%
Ministras 10% 40% 50%
Valstybės galva 10% 30% 60%
Lentelė nr.1. Vadovo kompetentingumas procentais (pagal A.Fajolį)

Iš lentelės matome: juo aukštesnis valdymo lygis, juo vadovui mažiau reikia techninių žinių, o daugiau žinių apie valdymą. šis teiginys aktualus ir šiandien. Ką turi žinoti vadovas šiandien, kokius mokslus jis turi būti baigęs, kad jo kalba “pražydėtų išmanant dalyką, apie kurį kalbama”, sudėtingas klausimas.

Praleisdami šio klausimo istorinį aspektą, vadovų kvalifikacinės struktūros analizę, pabandysime išryškinti mūsų dienų socialinius poslinkius ir jų keliamus reikalavimus vadovo kompetentingumui.

Vadovo kompetentingumą, jo raštingumą galime nusakyti keliais lygiais:

1. Ekonominis raštingumas. Dabar svarbu dirbti efektyviai, todėl ekonominis mąstymas ir ekonominė veikla užima svarbią vietą.

2.Ekonominis mąstymas – gebėjimas suvokti ekonominio gyvenimo sąlygas, išmanyti ekonomines kategorijas, sąvokas, apibendrinimus, suprasti rinkos dėsnius. Išplėtotas ekonominis mąstymas leidžia vadovui suvokti ekonominių procesų esmę, ekonominių reiškinių prasmę, įvertinti susidariusią ekonominę situaciją ir priimti optimalų ir ekonomiškai efektyvų sprendimą.
Ekonominis mąstymas, juolab ekonominė veikla nesiformuoja savaime. Jų ugdymas reikalauja profesinio parengimo. Tai sąlygiškai galime laikyti antruoju raštingumo lygiu.

3.Informacinis raštingumas. Vadovams artimiausioje ateityje reikės kur kas daugiau žinių taikant naujausias informacines technologijas, ypač sprendžiant operatyvius ir perspektyvinius gamybos, prognozavimo, konjunktūros klausimus, priimant sprendimus medžiagų ekonomijos, optimalios technologijos, efektyvumo klausimais. šis kompetentingumo lygis nusakomas ne gebėjimu programuoti (tam rengiami specialistai), o gebėjimu suvokti šių technologijų galimybes, kelti joms uždavinius, priversti jas talkinti efektyvumui. Jau šiandien diduma valdymo sistemos darbuotojų dirba naujose darbo vietose. Valdymo sistemoje formuojasi naujos profesijos: telekomunikacijos inžinierius; taikomasis programuotojas; sisteminis analitikas; informacinių sistemų koordinatorius; dokumentų apyvartos organizatorius. Vadovas privalo žinoti šių specialybių galimybes. Tai trečiasis raštingumo lygis.

4.Psichologinis raštingumas. Gyvenimo ir valdymo demokratizavimo sąlygomis jaučiami ryškūs poslinkiai sprendžiant socialinius visuomenės ir gamybos klausimus. Numatoma, kad ateityje valdymo procese daugės socialinių-psichologinių veiksnių, kadangi jau dabar aišku, jog neįvertinus kolektyvinio darbo socialinių-psichologinių veiksnių ir į juos neatsižvelgus, pažanga kuri vyksta mūsų aplinkoje, neduoda norimo efekto.

Valdymas – tai pirmiausia darbas su žmonėmis. Pirma efektyvaus valdymo sąlyga – gerai pažinti žmones, žinoti jų interesus, poreikius, įsitikinimus, nuotaikas, nuomones, t.y. jų psichologiją. Nepažįstant darbuotojų, nežinant potencialių jų galimybių, ypač vidinio pasaulio, negalima jų efektyviai veikti.

Be to, vadovas privalo gerai išmanyti kolektyvinio darbo psichologiją. Kiekvienam kolektyvinio darbo dalyviui reikia tokių savybių, kurių nereikia dirbant individualiai.

Didėjant žmogaus veiksnio svarbai, vadovui vis daugiau reikės kultūros žinių aukštos bendravimo su darbuotojais etikos, jis privalės geriau išmanyti komunikacijos kolektyve teoriją, jos formas ir galimybes. Be to, didesni reikalavimai bus keliami kolektyviniams santykiams, daugiau laiko bus skiriama socialiniams-psichologiniam klimatui. Todėl vadovas turės būti .geriau teoriškai pasirengęs, ypač filosofijos, psichologijos, sociologijos, socialinės psichologijos, ekonominės psichologijos ir teisės klausimais. Tai sąlygiškai galima pavadinti ketvirtuoju vadovo raštingumo lygiu.

5.Ekologinis raštingumas. Kalbant apie mūsų dienų specialisto, juolab gamybos vadovo raštingumą, būtina bent keliais sakiniais paminėti ypač svarbią raštingumo sudedamąją dalį – ekologinį raštingumą, t.y. ekologinių žinių būtiną minimumą. Vadovų ir specialistų ekologinio švietimo poreikio – neginčijamas. Žmonių gamybinė veikla šiuo metu prilyginama globaliniams gamtos procesams. Plėtodami gamybą, mes mažai domimės gamta, gamybos padariniais jai. Gamta jau nepajėgia susidoroti su šios veiklos padariniais. Neigiamus aplinkos užterštumo padarinius jaučiame vis dažniau ir rimčiau. Todėl būtina kalbėti, kad kiekvienas vadovas /ypač gamybos/ pradedant brigadininku ir baigiant firmos pirmuoju vadovu, turėtų ekologinį mаstymа. Tam reikia gerai pažinti aplinką, kurioje gyvena ir dirba, pažinti jos istoriją, sudedamuosius komponentus, jų ryšį, žmogaus ir gamtos santykių prigimtį ir esmę. Deja, gamybos vadovai stengiasi tik kiek galima daugiau paimti iš gamtos, mažai rūpinasi rytdiena. Ryškiau ims gerėti mūsų aplinka tik tada, kada ekologinė kultūra taps mūsų techninės ir gamybinės kultūros pagrindu, kada vadovas, atsistojęs ant pirmojo valdymo hierarchijos laiptelio, prisieks nekenkti gamtai.

Aplinkos apsauga tiesiogiai susijusi su gamyba: kuo daugiau gaminame, tuo labiau teršiame aplinką. Ateityje, norint patenkinti didėjančius poreikius, reikės kur kas geriau subalansuoti gamybos produkcijos konjunktūros klausimus su ekologinėmis problemomis. Todėl ekologinių žinių minimumas, arba ekologinis raštingumas, turi tapti kiekvieno žmogaus, juolab gamybos vadovo kultūros bruožu, jo turinio dalimi.VADOVO KOMPETENCIJA AFORIZMUOSE
Aš neprivalau žinoti, kaip tai daroma. Bet aš privalau žinoti, kas tai žino ir gali padaryti geriausiai.(H.FORDAS)
Geri norai be kvalifikacijos duoda tokį pat rezultatа kaip ir kvalifikacija be gerų norų.(L.LEVI-BRIULIS)
Išsilavinimа galima nuo visų nuslėpti, nemokšiškumа – tik nuo savęs.(V.čERNIAKAS)
Kai gamta kam nors palieka proto spragа, paprastai užtepa jа storu pasitenkinimo savimi sluoksniu.( H.V.LONGFELAS)
Kas turi vaizduotę, bet neturi žinių, tas turi sparnus, tačiau neturi kojų.(ž.žUBERAS)VADOVO DARBO APLINKA
Vadovo ir pavaldinių bendravimo psicologiniam koloritui nemažą įtaką daro ir aplinka, kurioje vyksta tie kontaktai, t.y. vadovo kabinetas.

Kabinete neturi būti nieko nereikalingo, kad blašktų ir atitrauktų vadovo dėmesį nuo ternybinių pareigų, o lankytoją – nuo dalykinio pokalbio.

Vadovo darbo vieta visuomet turėtų būti tvarkinga. Tvarka ant rašomojo stalo – gero vadovo požymis. Stalas, apkrautas popieriais, – tai ne didelio užimtumo, o aplaidumo požymis. Jeigu nėra tvarkos darbo vietoje, vadinasi, nebus jos ir reikaluose.

Vadovo kabinetą, kad ir kokio dydžio jis būtų, reikėtų suskirstyti į tris zonas: darbo, posedžio, ir pokalbio.

Svarbu ir tai, kaip vadovas sveikinasi su darbuotujais. Kai sveikinamasi su savo pavaldiniu, rodomas jam dėmesys, pažymimas susitikimo reikšmingumas, išreiškiama pagarba. Nesisveikinimas – tai jau ne vien etiketo užmiršimas, o žmogaus ignoravimas, jo reikšmingumo neigimas.

Kai vadovas, kreipdamasis į darbuotoją, nepavadina jo vardu, tuo jis paroto, kad jis jam svarbus ne kaip asmenybė, okaip tam tikrų tarnybinių funkcijų atlikėjas. Kai kreipiamasi į darbuotiją vardu (pavarde) , tai taip parodomas dėmesys asmenybei. Kai žmogus pajunta, kad jis asmenybė, be to, dar ir vadovo pripažinta, jis negali nepajusti pasitenkinimo jausmo.VADOVO ELGESIO MANIEROS
Svarbią reikšmę turi vadovo laikysena, jo išorinė elgesio forma. Laikysena – svarbus žmogaus bruožas, parodantis jo kultūros laipsnį, išsilavinimo lygį.

Galima pasakyti, kad ironiška šypsena, piktu žvilgsniu, pabrėžtu pranašumu ir pan. Vadovas veikia pavaldinių emocijas, o tai turi įtakos klausimų sprendimui, darbo našumui. Iš vadovo laikysenos darbuotojai sprendžia apie savo padėtį ir reikšmę kolektyve. Vadovas, pradedantis darbo dieną piktu žvilgsniu, užgaulia replika, be abejo, sumažina aplinkinių darbingumą visai dienai. Tarp pavaldinių greitai pasklinda žinia, kad šiandien viršininkas blogai nusiteikęs, geriau pas jį neiti, klausimus atidėti, informaciją pakeisti ir t.t.

Vadovo nuotaika ne tik turi įtakos jo darbingumui ir sveikatai, bet kartu yra labai svarbus veiksnys, lemiantis su juo susijusių darbuotojų nuotaiką ir darbingumą.

Žmogus, veikiamas teigiamų emocijų, sugeba priimti sprendimus greitai ir tiksliai, padidėja jo protinė veikla ir fizinės galimybės, atsiranda gyvybingumo padidėjimo pojūtis, jėgų nugalėti kliūtis. Eksperimentų duomenys rodo, kad, veikiant teigiamoms emocijoms, netgi pavargęs žmogus darbo dienos pabaigoje gali būti darbingas. Vikiant neigiamoms emocijoms, sutrinka normali nervinės sistemos veikla, todėl darbingumas ir pailsėjus gali gerokai sumažėti.

Taigi reikia skirti stresus, griaunančius žmogaus psichologinę pusiausvyrą, ir stresus, padedančius dirbti efektuviai.

Stresui gali turėti įtakos ir temperamentas. Kaip rodo tyrimai, 21% vadovų su choleriko temperamentu kas dieną jaučia stresą, tuo tarpu 16% vadovų flegmatikų turi šį jausmą, o tarp vadovų sangvinikų tokių yra 5%.

Užsienio specialistai pabrėžia, kad streso pojūtis gali priklausyti nuo valdymo stiliaus. Vadovai, linkę į autokratinį valdymo stilių, jaučia stresą dažniau nei demokratiški vadovai.

Neretai vadovai bendraudami su pavaldiniais , daro dar vieną klaidą – paveda jiems atlikti smulkias asmeninio pobūdžio paslaugas: nupirkti bilietus, išvirti kavutės ir pan. Tokie pavedimai pirmiausia pažeidžia teisėtumą ir rodo, jog vadovas pradeda išpuikti.

Daugelis žmonių linkę į draugiškus santykius su vadovu. Jie nori, kad vadovas juos pažintų ir pripažintų, tačiau daugelis nepakenčia netikros draugystės. O pavaldinys santykius su savo viršininku suvokia giliau ir smulkmeniškiau, negu vadovas apie tai mano.

VADOVO IŠVAIZDA

Svarbu nuolat prisiminti, kad geras įmonės įvaizdis klientus traukia kaip magnetas. Jau daugelis organizacijų suvokia, kad geras įvaizdis yra vienas didžiausių jų turtų. Tai pagrindinė verslo sėkmės dalis. Pirmą kartą susidurdamas su kokia nors bendrove, klientas susidaro ilgai išliekantį įspūdį, kuris gali būti ir geras, ir blogas.

Ar įvyks antras susitikimas, priklauso kaip tik nuo pirmo įspūdžio, o jis susidaro labai greitai – per pirmąsias penkiolika bendravimo sekundžių. Atvykusiems į biurą devyniems žmonėms iš dešimties pirmiausia išliks atmintyje darbuotojos išvaizda (tvarkinga ar ne), gestai (silpnas rankos paspaudimas arba, priešingai, nesantūri kūno kalba), veido išraiška (šypsojosi ar buvo susirūpinusi), balso tonas (kalbėjo aiškiai, maloniai ar per tyliai, neužtikrintai).

Jei pirmoji nuomonė yra ne itin palanki, sudarytam neigiamam įvaizdžiui pataisyti reikės jau didesnių ir nevienkartinių pastangų. Todėl vadovas privalo pasitikėti savimi, elgtis užtikrintai, tinkamai gestikuliuoti, atkreipti dėmesį į balso toną ir veido išraišką.

Taigi drabužiai pažinties metu yra svarbiausias veiksnys, kuris ne tik daug ką pasako apie, žmogų, bet ir programuoja tam tikrą gamą jausmų , kurie daro nemą poveikį mūsų bendravimo formai, jo atspalviams.

Vadinasi, kolektyvo vadovas turi mokėti skonongai rengtis, jo drabužiai turi atitikti asmenines savybes, amžių, mados ir laiko reikalavimus.

Švara tai – pirmas ir svarbiausias reikalavimas. Nešvara visada sukelia nemalonų jausmą ir rodo, kad asmuo neerbia aplinkinių.

Tvarkingumas tai – antras elementarus . Bl.ogai parištas kaklaraištis, neišlygintos kelnės ir t.t. rodo vadovo tingumą, nereiklumą sau, abejingumą aplinkiniams.

Svarbus reikalavimas, keliamas drabužiams, yra tai, kad jie būtų skoningi.

Kolektyvo vadovas turi vengti ryškių drabužių. Per daug ryškūs ir margi drabužiai visuomet sukelia nekuklumo pojūtį, rodo blogą skonį.

Pritraukti dėmesį drabužiais paprastai siekia žmogus, negalįs to padaryti kitais būdais. Todėl, einant į cechą ar į barą, patariama apsivilkti įmonėje įprastu darbo drabužiu. Tuo vadovas neišsiskirs iš cecho aplinkos, galės apsilankyti darbo vietose nebijodamas išsitepti ir pan.

Reikėtų vengti ir įvairių puošmenų. Kai kas, ypač moterys vadovės, gali papriekaištauti, kad, girdi, aprangą, taip pat ir vadovų, diktuoja mada. Tačiau aklai sekant madą, t.y. neatsižvelgiant į savo figūrą, amžių, padėtį, dažniausiai gaunamas atvirkščias rezultatas. Vadinasi, sugebėjimas prisitaikyti mados elementus parodo žmogaus taktą, kuklumą, saiko jausmą. Įvertinant kiekvieną mados elementą, reikia nepamiršti, kuriam tikslui jis skiriamas, kokią funkciją atlieka.

Kaip turi atrodyti vadovas?

Jis turi atrodyti:

Solidžiai ir savimi pasitikinčiai;

Dalykškai ir patraukliai;

Rimtai, kelti pasitikėjimą;

Elegantiškai ir be pretenzijų puošniai.

Tačiau įspudžiui sudaryti svarbiausi rūbų elementai yra šie: mėlynas arba pilkas kostiumas, vienspalviai marškiniai, marškinių apikaklė ir kaklaraiščio mazgas – svarbiausia vadovo aprangos detalė; kaklaraištis – vizitinė vadovo kortelė; jo derėjimas su kitų rūbų elementais bei ilgis turi lemiamą reikšmę harmonijai. Svarbus, net labai svarbus vadovo rūbų elementas yra batai ir kojinės. Negalima pamiršti ir smulkių juvelyrinių daiktų; juo jų mažiau, tuo geriau.

IŠVADOS

Jeigu vadovas nori gero ir efektyvaus kolektyvo darbo ir įmonės klestėjimo, jis privalo mokėti bendrauti su pavaldiniais, sudaryti gerą darbo aplinką, mokėti bendrauti, žinoti elgesio manieras, kalbos kompetentingumą. Taip pat privalo gerai atrodyti, žinoti kaip rengtis ir ko reiktų vengti, kad sudarytum gerą vadovo ivaizdį.

Vadovauti nėra taip lengva ir išmokti, nes iš vadovo reikalaujama labai daug. Kaip pradžioje ir rašiau vadovavimas ne tik mokslas, bet ir menas. Taigi, kad ir visko išmokus gali būti taip, kad nebusi geras vadovas.

NAUDOTA LITERATŪRA:
R.Radzevičius „365 vadovo dienos”
distance.ktu.lt/marijampole/kursai_demo/verslo_vadyba/7625.html – 7k
www.tp.cargo.lt/content.php?art_id=109 – 23k
www.alvyda.com/print.php/lt/2/6 – 10k

verslas.banga.lt/lt/patark.full/4437d212abaf1 – 50k

verslas.banga.lt/lt/leidinys.printer/445716e7c70f7 – 17k

Leave a Comment