TURINYS
Įvadas ………………………………………………………………………………………… 31. Privatizacijos Lietuvoje priežastys1.2.Privatizacijos samprata ……………………………………………………………. 31.1. Problema ………………………………………………………………………….. 41.3. Privatizacijos inicijavimo motyvacija ……………………………………………. 42. Valstybinio turto privatizavimas 1991-1994 metais ……………………….……………… 53. Kodėl privatizacija nepagyvina ekonomikos? ……………………………………………. 84. Esminiai privatizavimo klausimai4.1. Pavojinga, jei valstybės turtas bus vienose rankose ……………………………… 104.2. Dilema …………………………………………………………………………… 114.3. Ar galima įsileisti užsienio investuotojus?……….………………………..……… 124.4. Ar privatizuoti strateginius objektus….…………………………………………… 124.5. Privatizuojamas ne tik turtas, bet ir funkcijos.……………………………………. 134.6. Privatizavimas yra daugiau nei savininkų kaita …………………….……………. 144.7. Tinkamas mechanizmas lemią privatizavimo sėkmę ……………….……………. 144.8. Privatizuoti privatizavimo procesą ……………………………………………….. 154.9. Kada ir kaip privatizuoti………………………. …………………….……………. 15ĮVADAS1991 metų kovo mėnesį po daugelio diskusijų priimtas valstybinio turto privatizavimo įstatymas. Tas įstatymas kartu su nuosavybės, įmonių, akcinių bendrovių, ūkinių bendrijų ir privačių įmonių įstatymais atvėrė galimybes iš ėsmės pertvarkyti ekonominius santykius. Ryžtingai buvo pakeista sovietinė administracinė komandinė ekonomika į rinkos ekonomiką. Valstybinės įmonės pradėtos transformuoti į valstybines akcines įmones, akcines bendroves, ūkinias bendrijas ar individualias įmones. Privatizavimas, kaip vienas valstybės valdymo svertų, taikomas konkretiems tikslams įgyvendinti. dažniausiai privatizavimas atspindi vieną pagrindinių ekonominių nuostatų (supriešinant nacionalizavimui), jog valstybė negali pakankamai efektyviai valdyti dalies jos disponuojamo turto. Todėl, tos dalies valdymas ir pati nuosavybė perleidžiama privačiam sektoriui. Buvo pradėtas privatizavimo procesas siekiant didinti ūkio efektyvumą, išlaisvinti iniciatyvą, leisti žmonėms reikštis ekonomikoje pagal savo polinkius, sugebėjimus, siekius. Privatizavimas suteikė žmonėms galimybes imtis verslo, pradėti savarankišką ekonominį gyvenimą, tapti savininkais. Taigi privatizavimas yra ne tik ekonominis, bet ir politinis procesas. Siekdami žengti į laisvą rinkos ekonomiką, norėdami, kad privatizavimas turėtų lemiamos įtakos ekonomikos efektyvumui, verslo plėtojimui, buvo sudarytos prielaidos kuo didesniam Lietuvos žmonių skaičiui įsijungti į naująjį ekonominį gyvenimą. Bevardė visuomenės nuosavybė pradėta pertvarkyti į savininkų nuosavybę.Savininkais galėjo tapti Lietuvos žmonės ir valstybė. Pasaulinė praktika rodo, kad valstybinės nuosavybės įmonės dažniausiai dirba blogiau. Vadinasi, tikslas buvo, kad pagrindinę Lietuvos turto dalį perimtų Lietuvos žmonės. Atėjo metas žengti ryžtingą žingsnį į naują ekonominę tvarką, sudaryti sąlygas Lietuvos žmonėms tapti savininkais ir palaipsniui plėtoti Vakarų šalyse efektyviai veikiančius ūkiškumo principus. Lietuvoje pradėtas masinis privatizavimas (privatizuojami net tie objektai, kurie neseniai dar buvo laikomi strateginiais). Tai vyksta todėl, kad privatizavimas sąlygoja spartesnį ūkio efektyvumo kėlimą. Tačiau ar iš tiesų dabartinė Lietuvos ūkinė privatizacinė ir bendrai ekonominė politika pagerins ūkio funkcionavimą, jį modernizuos?
1. PRIVATIZACIJOS LIETUVOJE PRIEŽASTYS
1.1. Privatizacijos samprata.
Apie privatizavimą šiuolaikiniame pasaulyje imta kalbėti dviem pastaraisiais XX a. dešimtmečiais. Healdas (1987); Boycko, Shleiferis ir Vishny’s (1995) ir daugelis kitų socialinių mastytojų akcentuoja privatizacijos apibrėžtumo problemą. Healdas (1987) nurodo, jog “privatizacijos” sąvoka vartojama, apibrėžiant procesą ir valstybei priklausančio turto pardavimo (perleidimo) privatiems asmenims, ir valstybinių užsakymų tam tikrų paslaugų (prekių) gamybai ar tiekimui perdavimo privatiems asmenims, sudarant atitinkamus kontraktus, nuomos ir vadybos kontraktų metodai paplitę tose šalyse, kur valstybinio turto apimtis maža, pvz., JAV. Šiuo atveju privačios firmos tampa dalies tradiciškai valstybinių įmonių atliekamų darbų rangovais, dažnai išlaikant šių darbų valstybinį finansavimą. Privatizacija siekiama sukurti konkurencinę aplinką bei sudaryti prielaidas veiklos efektyvumui augti tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje. Kartais privatizacija vadinama dereguliavimo procesas, kai atsisakoma tiesioginio valstybinio reguliavimo arba sumažinama valstybinio reguliavimo apimtis privačiame sektoriuje; liberalizacija ir kt. procesai. Mokslo darbuose privatizacijos supratimas gana siauras, kai ji sutapatinama tik su valstybinės nuosavybės perdavimu privačiam sektoriui. Tačiau pasitaiko ir daug platesnis, nuodugnesnis šio termino traktavimas, kaip visuomenės gerovę skatinanti politika arba rinkos faktorius ekonomikoje diegianti politika.
1.2. Problema.
Neapibrėžtas privatizacijos pokomunistinėse šalyse esmės, turinio ir pasireiškimo formų bei procesų rezultatyvumo mokslo darbuose traktavima…s iškelia privatizacijos pokomunistinėse šalyse kaip savito privatizacijos tipo apibrėžtumo problemą.Šio straipsnio – remiantis mokslo darbais, loginės analizės būdu atskleisti privatizacijos pokomunistinėse šalyse kaip savito privatizacijos tipo apibrėžtumo problemą.1.3. Privatizacijos inicijavimo motyvacijaMotyvas, jog valstybė neturi lėšų ūkio modernizavimui, yra nepagrįstas, ypač kalbant apie tokius pelningus objektus, kaip “Telekomas” ar “Mažeikių nafta”. Yra pelnas, yra galimybė, kad investuotos lėšos jį leis dar labiau padidinti – vadinasi, lėšų visuomet atsiras.Apskritai mokslo darbų analizė išryškina skirtingą požiūrį į privačias kompanijas ir valstybinius institutus: privataus sektoriaus įmonės laikomos dinamiškomis, produktyviomis, jų veikla žymiai efektyvesnė už biorokratinių valstybinių institutų veiklą. Remiantis darbo našumo ir ekonominio efektyvumo analize, tvirtinama, jog privačios firmos, siekdamos maksimalaus pelno, konkurencijos procese užtikrina minimalias teikiamų paslaugų (produktų) kainas todėl, kad privatūs gamintojai yra taupesni negu valstybinės įmonės [9].Shyrley’s (1985) nurodo, jog efektyviam valstybinių įmonių darbui trūksta trijų pagrindinių veiksnių, kurie formuoja objektyvias jų privatizavimo ekonomines ir socialines priežastis [24]: veiksnių, skatinančių mažinti gamybos išlaidas; veiksnių, orientuojančių įmonės veiklą į pelną ir aukštą gaminamos produkcijos (paslaugų) kokybę; veiksnių, lemiančių tiesioginio darbuotojų atlyginimo priklausomybę nuo jų darbo efektyvumo.Privataus sektoriaus plėtros procesas privatizavimo priemonėmis konkrečioje šalyje jos vyriausybės paprastai yra motyvuojamas galimybe padidinti valstybinių fondų naudojimo bei valstybinių tarnybų atliekamų funkcijų efektyvumą, sumažinti valstybės išlaidas bei mokesčius, gauti pajamų į biudžetą, pardavus valstybei priklausantį turtą, taip pat susilpninti profsąjungų, aktyviai veikiančių valstybiniame sektoriuje, galią.
Skirtingas privatizacijos konceocijas vienija nuostata, jog valstybinio valdymo neefektyvumą galima įveikti privatizavimo priemonėmis, kai: keičiamas teikiamų paslaugų agentas, o valstybė nėra nušalinta nuo atsakomybės už įmonės veiklos rezultatus. Šiuo atveju planavimas, tikslų iškėlimas, standartų nustatymas, vykdymo kontrolė ir koordinavimas lieka valstybės rankose; valstybė visiškai atsisako nuosavybės teisių, užsakovo, valdymo subjekto, kontrolės ir sprendimų priėmimo vaidmens. Dauguma autorių antrąjį privatizavimo atvejį ir laiko “tikrąja privatizacija”, kadangi ji neleidžia interesų grupėms didinti valstybės išlaidų tam tikrose ūkinės (komercinės) veiklos sferose ir kt. kiti, priešingai, teigia, jog tam tikrų funkcijų ar programų atsisakymas negali būti laikomas privatizacija.Valstybinį sektorių ir jo verslumo galimybes imta siaurinti, taikant įvairius privatizacijos metodus, ir šalyse, kurių valstybinis sektorius tradiciškai nebuvo labai mažas, ir šalyse, kur jis buvo nedidelis. Privatizacijos procesas, prasidėjęs Vakarų šalyse, vėliau paplito besivystančiose ir kt. šalyse. Ir nors neokonservatizmo idėjų populiarumas prigeso, nuostata, jog valstybė nesugeba efektyviai ūkininkauti, išliko. Iki šiol įvairiuose pasaulio kraštuose realizuojamos labai įvairios privatizavimo programos. Nors visas šalis galima suskirstyti į grupes pagal labai skirtingą jų išsivystymo lygį, skirtingus privatizavimo tikslus ar motyvus, skirtingas socialines ir ekonomines tradicijas ir kt., visas šalis vienija esminis bendras bruožas – privatizacija įgyvendinama konkurencinėje rinkos aplinkoje, tolygiai evoliucionuojant rinkos ekonomikai ir dominuojant privačiam sektoriui. Privatizacijos metu valstybinis sektorius siaurinamas nežymiai. Šiuolaikinis valstybės vaidmens ekonomikoje mastų apibūdinimas remiasi dviem jo pasireiškimo aspektais: faktiška valstybinės nuosavybės dalimi ekonomikoje ir poveikio ekonominių sprendimų priėmimo procesui mastais. Nuosavybės dalį ekonomikoje išmatuoti paprasta, tuo tarpu poveikio ekonominių sprendimų priėmimo procesui mastus išmatuoti kiekybiniais rodikliais sunku. Valstybinės nuosavybės dalis ekonomikoje mažinama, privatizuojant valstybei priklausantį ir plečiant privatų sektorių. Privatizacijos mastus šiuo atveju lemia faktiška nuosavybės struktūra ekonomikoje, privati…zuoto turto įvairovė, vyriausybės tikslai ir kiti veiksniai.Antrasis valstybės ekonominio vaidmens pasireiškimo aspektas, tiesiogiai susijęs su valstybinio valdymo bei socialinio aprūpinimo tradicijomis įvairiose šalyse ir šiuolaikiniame pasaulyje, nusakomas dviem rodikliais: centralizuotų valstybės išlaidų ir BVP santykio bei centralizuotų valstybės pajamų ir BVP santykio rodikliais. Formaliai bet kurioje istorinėje epochoje vienokį ar kitokį valstybės turto ar naudojimosi juo teisių perdavimą bei valstybės valdymo funkcijų perleidimo privatiems asmenims aktus būtų galima vadinti privatizavimu.2. VALSTYBINIO TURTO PRIVATIZAVIMAS 1991-1994 METAISPrivatizuojant valstybinį turtą, Vyriausybės sprendimu atlikti 3 ilgalaikiai turto ir investicinių čekių indeksavimai. Nuo privatizavimo pradžios (1991) iki 1995 m. sausio 1 d.Lietuvije privatizuoti 5148 objektai, arba 78 proc. visų privatizuotinų. Iš šio skaičiaus 2492 didelės ir vidutinės įmonės (privatizuotas valstybinis kapitalas sudaro 2310 mln. Lt) privatizuotos viešo akcijų pasirašymo būdu, 2611 smulkių objektų (privatizuotas valstybinis kapitalas – 74 mln.Lt) parduota aukcionuose, 10 įmonių (privatizuotas valstybinis kapitalas – 453 mln. Lt) parduota skelbiant geriausiam verslo planui parengti bei 42 objektai (privatizuotas valstybinis kapitalas – 24 mln. Lt) parduoti už laisvai konvertuojamą valiutą. Privatizuotas valstybinis kapitalas sudaro 3098 mln. Lt arba 81 proc. viso privatizavimo programas įtraukto privatizuotino valstybinio kapitalo. Privatizuotų įmonių valstybinis kapitalas su įmonėse likusia valstybės dalimi sudaro 3848 mln. Lt, arba 43 proc. į privatizavimo programas įtrauktų įmonių viso valstybinio kapitalo, nes į privatizavimo programas yra įtraukta nemažai specifinės paskirties įmonių, kurios privatizuojamos tik 10 procentų. Pažymėtina, kad įtraukimo į privatizavimo programas privatizuojamų įmonių sukaupto akcinio kapitalo vertė sudarė apie 470 mln. litų.Analizuojant privatizavimo procesą 1991 – 1994 metais, galima teigti, kad jis vyko gana aktyviai. Pagal įmonių skaičių 1991 m. privatizuota 16 proc., 1992 m. – 44 proc., 1993 m. – 37 proc., 1994 m. – 16 proc. visų privatizuotinų įmonių, tačiau pagal privatizuojamą valstybinį kapitalą 1991 m. privatizuota 3 proc., o 1992 m. – 29 proc., 1993 m. – 37 proc., 1994 m. – 31 proc. viso privatizuoto valstybinio kapitalo. Privatizavimo pradžioje didžiausią paklausą turėjo mažos prekybos, visuomeninio maitinimo bei buitinio aptarnavimo įmonės. Šios įmonės dažniausiai buvo privatizuojamos parduodant aukcionuose. 1991 m. aukcionuose parduota 78 proc., o 1992 m. – 55 proc. tais metais parduotų objektų. Tačiau privatizuojamo valstybinio kapitalo atžilgiu šios įmonės sudarė nežymią dalį. Privatizavimo pradžioje privatizuoti dideles įmones sekėsi sunkiai. Daugelis jų buvo privatizuojamos mažinant akcijų pardavimo kainą iki jų normalios vertės arba nukainuojant tų įmonių ilgalaikį turtą, ir tokiomis sąlygomis jų privatizuoti napavykdavo. Tačiau 1993 m. privatizavimas suaktyvėjo, ir įmonės, kurių anksčiau niekas nepirko, buvo privatizuotos, kai kurios net su ažiotažu, o Centrinė privatizavimo komisija apkaltinta “turtu dalijimu veltui”. Privatizuota valstybinė įmonė “Banga”, Vilniaus kuro aparatūros gamykla, Marijampolės valstybinė pieno konservų įmonė, valstybinė įmonė “Vingis”, valstybinė įmonė “Remeda”. Tačiau kai kurios didelės įmonės viešo akcijų pasirašymo būdu nebuvo privatizuotos, jų privatizavimas toliau vyko skelbiant konkursus geriausiam verslo planui parengti. Ūkio šaka, kurioje privatizuota didžiausia valstybinio kapitalo dalis, yra pramonė. Pramonės įmonių privatizuotas valstybinis kapitalas, įskaitant ir akcinį, sukauptą iki privatizavimo pradžios, sudaro 65 proc. viso privatizuoto valstybinio kapitalo. Kitų ūkio šakų privatizuoto valstybinio kapitalo lyginamasis svoris viso privatizuoto kapitalo atžvilgiu yra gerokai mažesnis: statybos srityje privatizuota 11 proc., prekybos ir visuomeninio maitinimo – 7 proc., transporto – 3 proc. Viso ūkio valstybinio kapitalo daugiausia – 37 proc. – privatizuota 1993 metais, o pramonės –1994 m. Tai paaiškinama tuo, kad 1994 m. skelbiant konkursą geriausiam verslo planui parengti parduotos kelios didelės įmonės, kurias ankstesniais metais mėginta privatizuoti viešo akcijų pasirašymo metu. Tarp jų Jonavos “Azotas”, Panevėžio “Ekranas”, Vilniaus “Sigma”, Kauno “Elektra”, Valstybinė Kėdainių chemijos gamykla. Pažymėtina, kad konkursuose dažniausiai varžosi nedidelės asmenų grupės, kurios disponuoja didelėmis pinigų sumomis. Todėl Centrinė privatizavimo komisija nurodė steigėjams visais tokiais atvėjais į…statymų nustatyta tvarka griežtai reikalauti deklaruoti pajamas. Daugiausia valstybinio kapitalo yra privatizuota akcijų pasirašymo būdu apie 65 proc. viso privatizuoto valstybinio kapitalo (įskaitant ir iki privatizavimo sukauptą akcinį). Pažymėtina, kad šiuo būdu daugiausia įmonių ir valstybinio karitalo parduota už Centrinės privatizavimo komisijos nustatytą pradinę kainą: 59 proc. akcijų pasirašymo būdu privatizuotų įmonių bei 54 proc. viso akcijų pasirašymo būdu parduoto valstybinio kapitalo. Padidinus pradinę kainą, parduota 16 proc. įmonių ir 7 proc. valstybinio kapitalo; mažesnė už pradinę kainą parduota atitinkamai 9 ir 14 proc.; nominalinė vertė – atitinkamai 8 ir 14 procentų. Privatizuojant viešo akcijų pasirašymo būdu, gana aktyviai dalyvavo visos investitorių grupės: įmonių darbuotojai pirmenybės teisę įsigijo 19 proc., investicinės akcinės bendrovės – 21 proc., asmenys bei fizinių asmenų grupės per viešą akcijų pasirašymą – 30 proc., privatizuotų įmonių akcininkai ir įmonių darbuotojai pirkdami likusį valstybinį kapitalą – 7 proc. šiuo būdu privatizuoto valstybinio kapitalo. Valstybei liko apie 23 proc.visų privatizuotų įmonių valstybinio kapitalo, kurio dalis nustatyta tvarka perduodama investicijų fondui, kita dalis išperkama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. nutarimu Nr. 1063 “Dėl privatizuotų įmonių valstybei priklausančių akcijų pardavimo tvarkos” (jau išpirkta 236 mln. litų likusio privatizuotuose įmonėse , dalis skirta lengvatinėmis sąlygomis pirkti žemdirbiams). Analizuojant privatizavimo už laisvai konvertuojamą valiutą eigą, išryškėja kainos nustatymo sunkumai. Centrinė privatizavimo komisija nustato pakankamai didelias pardavimo kainas ir stengiasi jų nemažinti – vengia priekaištų dėl “išdalinimo veltui”. Tačiau svarstytina, kas naudingiau: ar laukti pirkėjų ir neturėti jokių pajamų, ar racionaliai mažinant kainas, surasti pirkėjų. Už objektus, parduotus laisvai konvertuojama valiuta, gauta 23,7 mln. JAV dolerių. Jau senokai aktualus investicinių čekių likimas. 1995 m. sausio 1 d. duomenimis, 82 proc. gyventojams išduotų investicinių čekių jau panaudoti privatizavimui. Didžiausia jų dalis – 54 proc. – panaudota valstybiniam turtui įsigyti, 20 proc. – butams pirkti, o likusi dalis – žemės ūkio įmonėms privatizuoti bei žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai išpirkti. Nors gyventojams išduotų investicinių čekių kiekis dar didėjo “žemės ūkio” čekiais, tačiau 1994m. lapkričio – 1995 m. vasario mėn. privatizavimo programuose yra pateikta pakankamai privatizuojamo valstybinio turto nepanaudotiems investiciniams čekiams padengti. 1995 m. sausio 1d. Lietuvos bankuose nepanaudotų investicinių lėšų buvo už 1850 mln. Litų, realiai likęs privatizuoti kapitalas pasiūlytomis parduoti kainomis sudaro daugiau nei 2300 mln. Litų daugiau. Dar galima nepanaudotus investicinius čekius investuoti į kurią nors ūkio šaką. Tačiau susidariusi situacija yra kitokia: esant gana didelei nepanaudotų investicinių čekių masei, jų kaina rinkoje maža, o ir daugelis žmonių neperka privatizuojamo valstybinio turto, tikisi, kad čekiai pabrangs ir tada bus galima juos pelningai parduoti. Pažymėtina, kad jų kaina aukcionuose didėja , o pasiūla mažėja. 1994 m. vasarą pasiūla 5-7 kartus viršijo paklausą, o 1995 m. sausio mėnesio pirmieji aukcionai rodo, kad investicinių čekių pageidauta pirkti 2,2 karto daugiau nei pasiūlyta parduoti. Ši situacija yra neapibrėžta ir dėl to, kad Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nuodyta, jog nepanaudoti investiciniai čekiai bus keičiami į terminuotas valstybės paskolos vardinės obligacijas, jeigu ko kito nebus numatyta Lietuvos Respeblikos įstatymais. Tačiau Vyriausybė 1994 metų birželio mėnesį Seimui pateikė Valstybinio turto pirminio pirvatizavimo įstatymo pataisos projektą, kuriame numatyta nepanaudotų investicinių čekių nekeisti į terminuotas valstybės paskolos obligacijas. Be to, 1994 m. pabaigoje Seime buvo svarstyta investicinių čekių panaudojimo galimybė… – žemės ūkio paskirties žemei bei lengvatinėmis sąlygomis butams išsipirkti, investicinėms lėšoms bankuose disponuoti.3. KODĖL PRIVATIZACIJA NEPAGYVINA EKONOMIKOS?
Vertinant kiekybinius privatizavimo rodiklius Lietuvoje tarptautiniu požiūriu, reikia pastebėti, kad privatizavimas mūsų valstybėje, prasidėjęs 1991 m. pabaigoje, buvo plėtojamas kur kas sparčiau nei kituose Baltijos šalyse, ir neatsilikti nuo privatizavimo tempų Rytų Europoje. Komplikuotos privatizavimo sąlygos Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, neigiamai atsiliėpė privatizavimo kiekybei mūsų valstybėje, sukėlė visuomenės nepasitenkinimą šio proceso eiga daugiausia dėl tokių aplinkybių:1. Lietuvoje nebuvo suformuotos sąlygos turtiniais santykiais suinteresuoti steigiamas privačias ar mišrias įmones ūkininkavimo pelningumu. Akcinių bendrovių pelningumas, skaičiuojamas kaip pelno santykis su turtu, lyginant jį su valstybinių įmonių pelningumu, 1993 m. buvo ne ką didesnis – tik 9,3 proc. Neaukštą privatizuotų įmonių pelningumą Lietuvoje nulėmė tai, kad: didžioji dalis (71 proc.) valstybinio kapitalo mūsų valstybėje privatizuota viešo akcijų pasirašymo būdu ir iš ėsmės už investicinius čekius, neduodančius valstybei papildomų pajamų, kurias būtų galima naudoti rinkos santykiams racionalizuoti ir privatizavimo efektyvumui didinti; Lietuvoje privatus kapitalas daugiausia funkcionuoja akcinio kapitalo, nedideliomis dalimis (neviršijant 1000 litų) padalyto tarp daugelio akcininkų, forma. Tai, deja, nesudarė sąlygų privataus ūkininkavimo privalumams atskleisti, nes, pirma, daugeliui savininkų akcijų desponavimas duoda simbolinius, neprilygstančius mėnesio atlyginimui metinius dividentus, antra, dar nesukurtas mechanizmas, kaip, valdant kontrolinį akcijų paketą, dėl kurio paprastai varžosi įvairios investicinės bendrovės, užtikrinti realų vadovavimą sprendžiant privatizuotos įmonės komercinius uždavinius;
mūsų šalyje nediferencijuotos privačios ir viešosios teisės dispanuojamam turtui, realizavimo ekonominės sąlygos (vienodi mokesčiai, tie patys verslo aplinkos formavimo principai, tos pačios kapitalo reprodukavimo sąlygos), o tai privačioms įmonėms nesudaro papildomų galimybių didinti pelningumą laikantis galiojančių teisės normų. Dėl to privatizavimas Lietuvoje ekonomine prasme didžia dalimi tapo formaliu reiškiniu ir nedavė tų rezultatų, kurie pasiekiami užsienio, ypač industrinėse ir naujai industrinėse šalyse, kuriuose jau pirmaisiais 2-3 metais po valstybinių įmonių privatizavimo pasiseka šių įmonių metinį pelningumą padidinti dvigubai ar net daugiau kartų.2. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 27 d.nutarimą mūsų šalies valstybinėse akcinėse įmonėse leidžiama dalį pelno ir akcinio kapitalo rezervų panaudoti privataus kapitalo daliai didinti. Tai nepateisinama nei ekonomine, nei juridine prasme: valstybinių įmonių turtas ir jo naudojimo rezultatas – pelnas – yra visų Respublikos piliečių nuosavybė ir negali būti naudojamas bandriems interesams tenkinti bendrąją tvarką; užsienio šalyse toks privataus kapitalo kaupimas vykdomas ne tiesiogiai pervedant pelno ar kapitalo rezervus į privatųjį fondą, o naudojantis įvairiomis finansinėmis, kreditinėmis lengvatomis, numatant vėlesnio kompensavimo už prarandamas valstybės pajamas mechanizmą pagal įmonių steigėjo sprendimus kiekvienam atskiram atvėjui; mūsų Respublikoje valstybines akcines įmones su jose iš pelno sukauptu privačiu kapitalu galų gale įsigyja labai ribota visuomenės narių grupė (dauguma neturi laisvų pinigų ir negali gauti kreditų šiems tikslams), kurie ir naudojasi palengvintomis privatizavimo sąlygomis (valstybinio kapitalo dalis sumažinama pelno ir akcinio kapitalo rezervų, skiriamų privačiam fondui, dalimi); turtas vertinamas balansiniu metodu, kuriuo neįmanoma išreikšti realios jo rinkos kainos, kuri paprastai yra daug kartų didesnė nei nustatyta balansiniu metodu;3. Lietuvos valstybė daug potencialių pajamų neteko dėl nesklandumų organizuoj…ant valstybinio turto išpardavimą aukcionuose ir konkursuose. Šių lėšų galėjo būti sukaupta kur kas daugiau, jei būtų išvengta pirkėjų susitarimų (geruoju ar smurtu) ir jeigu aukcionuose bei konkursuose lygiomis teisėmis būtų leista dalyvauti užsieniečiams.4. Lietuvoje nusistovėjus aukštai palūkanų normai ir dideliems mokesčiams, palankia privačiam verslui aplinka tapo tik tos ūkio sferos, kuriuose sparčiausia kapitalo apyvarta. Dėl to privatizavimas neskatino didinti gamybą ir atnaujinti asortimentą, neužtikrino žymesnio papildomų darbo vietų sukūrimo, kas užsienio šalyse yra laikoma didžiausiu privatizavimo privalumu.5. Kaip rodo užsienio šalių patirtis, būtina teisiškai įforminti privatizavimo specifiką, paslaugų, teikiamų gyventojams, sferą, nes pelningumo didinimas čia negali būti siejamas su patarnavimų kainų didinimu ar staigiu įmonės veiklos krypties pakeitimu bent jau pirmaisiais 2-3 metai po privatizavimo. Lietuvoje į tai, deja, nebuvo atsižvelgta, ir esant žemam gyventojų perkamumo pajėgumui, privatizavus buitinio gyventojų aptarnavimo bei komunalinio ūkio įmones, daugelis jų nustojo teigti paslaugas, o dėl to padidėjo socialinė įtampa ir atsirado neigiamas požiūris į privatizavimą. Aptartos aplinkybės mažino privatizavimo poveikį Lietuvos ekonomikos ir politikos stiprimimui, privatizavimas neturėjo žymesnės įtakos įveikiant šalies ūkyje destrukciją, destabilizavimą ir neefektyvų ūkininkavimą. Siekiant, kad privatizavimas padidintų Lietuvos ūkio efektyvumą, paskatintų kurti naujas darbo vietas ir ženkliai prisidėtų keliant žmonių pragyvenimo lygį, reikia neatideliotinai išspręsti tokias problemas:1. Būtina radikaliai pertvarkyti privatizavimo reguliavimo teisinį mechanizmą: kaip rodo užsienio patirtis, valstybinių įmonių ir municipainių įmonių privatizavimas savo esme susijęs su skirtingais turtiniais santykiais, todėl municipalinių įmonių privatizavimas turėtų būti reglamentuojamas kitomis teisės normomis; parengtame Valstybinio turto privatizavimo įstatymo projekte neakcentuojama, kad Lietuvoje valstybinių įmonių steigėjas turėtų būti valstybės iždas; naujajame valstybinio turto privatizavimo įstatymo projekte nėra privatizavimo organizavimo skyriaus, kuriame būtų galima aptarti valstybinio turto fondo klausimus.2. Būtina geriau organizuoti privatizavimą.3. Norint sulaukti geidžiamo privatizavimo projekto, reikia sukurti palankesnę aplinką privačiam verslui (mažesni mokesčiai, mažesnės palūkanos, palankesnės investicinės galimybės ir kt.).4. Užtikrinant privatizavimo viešumą teks pertvarkyti mūsų ir užsienio šalių gyventojų informavimą apie privatizavimo teisinius pagrindus, organizavimą ir eigą.4. ESMINIAI PRIVATIZAVIMO KLAUSIMAI4.1. Pavojinga, jei valstybės turtas bus vienose rankose.Privatizavimo metu labai svarbu neprarasti galios daryti valstybei strategiškai svarbius sprendimus. Kaip rodo pasaulinė privatizavimo praktika, privatizaciją įgyvendinančios valstybės stengiasi tai daryti įvairiais būdais: optimizuodamos privatizavimo mastą, parinkdamos atitinkamus jo metodus, pasitelkdamos valstybės reguliavimo priemones, pasilikdamos kontrolinius akcijų paketus ir pan. Komercinio privatizavimo metu iškilo nemažai problemų, pvz., optimalaus ilgalaikių ir trumpalaikių ekonomikos tikslų per privatizavimo derinimo, investitorių patikimumo, investuojamo kapitalo “švarumo”, didėjančio nedarbo dėl privatizavimo. Privatizavimo už pinigus procesas realiai prasidėjo 1996 m. viduryje. Statistikos departamento duomenimis, tais metais privatizuoti 46 objektai už 35 mln. litų, 1997 m. privatizuojamų objektų sąraše buvo 1098 objektai, iš jų 451 – valstybės, likusieji priklausantys savivaldybėms. Tais metais už parduotus objektus gauta 80,99 mln. litų; iš jų 69,11 mln. litų pateko į Privatizavimo fondą, o 11,87 mln. litų – į savivaldybių specialiąsias sąskaitas. Privatizavimo eigoje išryškėjo tam tikros tendencijos: 1996 m. privatizavimo procesas nebuvo aktyvus. Nuo piniginės privatizacijos pradžios viešai paskelbta apie 1100 objektų privatizavimą. Iki 1997 m. liepos 21 d. parduoti tik 147 objektai, kurių kapitale valstybinė kapitalo dalis ne didesnė nei 20 procentų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 109 “Dėl energetikos, ryšių, transporto bei kitų didesnių įmonių privatizavimo” buvo patvirtintas 1997 – 1998 metais privatizuojamų skelbiant tarptautinį konkursą 14 stambių pramonės įmonių, turėjusių strateginės paskirties statusą, kuris buvo apibrėžtas specialiame įstatyme, sąrašas. Jame nurodytos 6 jūrinio komplekso įmonės, valstybinė įmonė “Lietuvos Telekomas”, AB “Aviakompanija Lieuva”, AB “Lietuvos Avialinijos” ir kt., kuriuose valstybės dalis svyruoja nuo 80 iki 100 procentų. Privatizavimo agentūros duomenimis, 1997 m. rugsėjo 1 d. Lietuvoje buvo 3054 įmonės, turinčios valstybės ar savivaldybių kapitalo, vertinamo 6 mlrd. 740 mln. 650 tūkst. litų. Tik 194 įmonės yra realiai patrauklios užsienio investitoriams, nes jų įstatinis kapitalas viršija 51 proc. užsienio investitoriai parodė didelį susidomėjimą turėjusiomis strateginės paskirties statusą įmonėmis. Nuo 1997 m gruodžio 1 d. įsigaliojusiame Komercinio privatizavimo įstatyme buvo numatyta sudaryti Valstybės turto fondą, kuris spręstų privatizavimo klausimus.4.2. DilemaGreitas ir visuotinis valstybinio turto privatizavimas, siekiant sukurti privačių savininkų sluoksnį ir išlaisvinti privačią iniciatyvą, buvo strateginis privatizavimo tikslas.Daugelis ekonomistų teoretikų ir praktikų, politikų privatizaciją vertino kaip pagrindinę priemonę nuosmukiui įveikti. Transformacinio laikotarpio pradžioje buvo pasiektas teigiamas privatizacijos rezultatas – privati nuosavybė tampa vyraujančia, tai įgalina atsirasti ir vystytis rinkos santykiams. Šis rezultatas yra esminis pagrindinių privatizacijos tikslų sistemoje šiuo laikotarpiu. Trumpalaikėje perspektyvoje sunku tai įvardinti ekonominio rezultatyvumo kriterijais. Tačiau rinkos santykių atsiradimo ir plėtros užtikrinimas sudaro galimybę įvertinti šį rezultatą ekonominio rezultatyvumo kriterijais ilgalaikėje perspektyvoje.Privatizacija buvo ir yra būtinu, bet nepakankamu struktūrinių pertvarkymo elementu.Lietuvos ūkio struktūrinių pertvarkymų procesas, prasidėjęs “čekinės” privatizacijos metu, įvardijamas restruktūrizacija, dažnai suprantamas kaip stambių įmonių skaidymas, neakcentuojant kokybinių struktūrinių pertvarkymų, bei ekonominių-socialinių šalies vystimosi prioritetų. Kiekvienų atskiros šalies socialines – ekonominės raidos laikotarpių, formuojant ir įgyvendinant privatizacijos starategijas, turėtų būti įgyvendinami ir trumpalaikiai, ir ilgalaikiai privatizacijos tikslai. Pastarieji nepagrįstai nepamirštami ir neakcentuojami:1. Kokios įtakos pajamų ir turto pasiskirstimui turi alternatyvus privatizavimo metodai?2. Kokios įtakos makroekonominiams veiksmams, tokiems kaip infliacija ir nedarbas, turi alternatyvios privatizavimo priemones?3. Kaip organizuoti nuosavybę, kad esamas turtas būtų kuo efektyviau panaudotas trumpalaikėje perspektyvoje ir nenutrūktų investicijų procesas į naujus pajėgumus ir nekilnuojamąjį turtą, ir tai užtikrintų ekonominį rezaltatyvumą ilgalaikėje perspektyvoje?4. Ar privatizacijos strategijose numatyti globalinių, socialinių – ekonominių problemų aspektai, pvz., valstybingumo, ekonominio ir socialinio saugumo stiprinimas?Pasirinkimas tarp trumpalaikės politikos, orientuotos išeiti iš nuosmukio, ir ilgalaikės – užtikrinti stabilią ekonominę–socialinę raidą – yra viena sudėtingiausių dilemų, su kuriomis susiduria visos postsocialistinės Rytų ir Vakarų Europos šalys. Europos Komisijos bei Europos Plėtros ir Rekonstrukcijos banko ekspertai Lietuva vertina kaip vieną iš prasčiausiai besivystančių postsocialistinių Rytų ir Vidurio Europos šalių. Privatizacija nėra tikslas, ji yra priemonė ekonominiams, socialiniams, net politiniams tikslams įgyvendinti. Kokie yra privatizacijos tikslai šio laikotarpio Lietuvoje? Kokiais kriterijais vadovaujamasi siekiant duoti pelningas, turinčias bei plečiančias naujas pardavimų apimtis ir atnaujinančias savo technologinę bazę daugiausia nuosavu investavimo pagrindu, turinčias įmones tenka tik spėlioti. 4.3. Ar galima įsileisti užsienio investuotojus? Pasaulyje nėra žinomas ekonomistas, kuris, abejotų užsienio investicijų nauda, ypač, vadinamųjų tiesioginių investicijų. Jos atneša finansinius išteklius, technologijas, ekspertus ir valdymo patirtį. Rezultatas – gerai apmokamos darbo vietos, solidžios biudžeto pajamos ir šalies technologinė pažanga.Net vietos verslininkai laimi: pasinaudoję modernesniais užsieniečių metodais ir žiniomis apie pasaulio rinkas, jie gali efektyviau plėtoti savo verslą arba sukurti naują panašioje ar kitoje srityje.Iškyla klausimas, ar turtingosios šalys, investuodamos neturtingose, jas tik išnaudoja, išsiveždamos viršpelnius, o šaliai palikdamos vien skurdą ir atsilikimą?Faktai nepasitvirtina: statistika nenuginčijamai kalba užsienio investicijų naudai.Iš Vidurio ir Rytų Europos šalių didesnes negu Lietuvoje užsienio investicijas vienam gyventojui per 1989-1999 m. sukaupė: Vengrija (1627 JAV dolerius), Čekija (967), Estija (953), Latvija (642), Slovėnija (596) ir Kroatija (444).Albanijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje užsienio investicijos neviršija 200 dolerių. Lietuva ir Lenkija turi beveik po lygiai – atitinkamai 415 ir 389.Lotynų Amerikoje ir Pietryčių Azijoje, kur ekonomikos pažanga ypač sparti, užsienio investicijos nepalyginti didesnės negu naujosiose rinkos šalyse. Įdomiausia tai, kad labiausiai išsivysčiusiose šalyse tiesioginės užsienio investicijos yra dar didesnė ir auga jau keli dešimtmečiai. Štai JAV jos 1970 m. sudarė 0,0135, 1980 m. – 0,0314, o 1990 m. – 0,0738 proc. BVP, t.y. maždaug 413 milijardų dolerių. Nebankinis užsienio kapitalas JAV 1997 m. sukūrė 6,3 proc. BVP ir 4,9 proc. darbo vietų.Iš turtingiausių pasaulio šalių aukščiausią užsienio investicijų lygį 1990 m. turėjo Olandija – 0,26 proc. BVP. 1995 m. olandai baisiausiai susirūpino, kad jos nebedidėja, ir ėmėsi skubių priemonių užsienio investicijoms skatinti. Kiek produkto ir darbo vietų užsienio kapitalo įmonės sukuria Lietuvoje, tiksliai neaišku, bet višiems žinoma, kad dabar sėkmingiausiai dirba tos įmonės, kuriose uzsienio kapitalas vaidina žymų vaidmenį: “Rokiškio sūris”, “Utenos trikotažas”, “Vilniaus bankas”. Lietuvai artėjant prie Europos Sąjungos, ne tik kalbos, bet ir mintys apie Europos Sąjungos kapitalo ribojimą yra neįmanomos. Jei jau norima kovoti su “užsienio monopololistais Lietuvoje”, tai geriausias ginklas būti už juos pranašesniu. Kitaip šalis virs nestabilumo, korupcijos vieta, kurią stengsis aplenkti kiekvienas doras verslininkas. Ir patys lietuviai daugiau investuos į kaimynines šalis.4.4. Ar privatizuoti strateginius objektus?
“Strateginis objektas” – dirbtinė sąvoka? Be teisės aktų įtvirtintų privatizavimo mechanizmo ydų nemažą žalos gali padaryti ir paplitusi “strteginių objektų” koncepcija.Akivaizdu, kad “strteginis objektas” – dirbtinė sąvoka ir tokiu objektu galima laikyti ką tik norima. Jei “strarteginiu” laikysime tai, kas svarbiausia žmonių poreikiams tenkinti, prie tokių pirmiausiai tektų priskyrti žemės ūkį ir maisto pramonę, o ne infrastruktūros objektus. Kad ir ką laikytume strteginiais objektais, rinkos dėsniai yra universalūs ir vienodai galioja visur, todėl ir privatizavimui “strategiškumas” neturėtu daryti įtakos. Kita ekonomikos mokslo aksioma yra ta, kad fizinės infrastruktūros -energetikos, ryšių, transporto – plėtotė yra būtina viso ūkio pažangos sąlyga. Iki 1990 m. Lietuva turėjo modernesnę ir galingesnę infrastruktūrą negu bet kuri mūsų kaimynė. Galbūt jos didžiulė galia paskatino valstybę krauti ant infrastrukturos įmonių šalies socialines bei kitų ūkio šakų problemas. Ir dėk to, ir dėl įvairaus lygio vadovų neūkiškumo įmonės pradėjo techniškai atsilikti nuokitų šalies įmonių. Investicijos infrastruktūrai reikalingos didžiulės, o valstybė, tų įminių savininkė, ir taip galo su galu nesuduria. Belieka ieškoti strateginio investuotojo, kuris galėtų garanntuoti spartų įmonės madernizavimą. Iki XX a. vidurio “socialiai orentuotoje” Europoje dominavo nuomonė, kad kaikurie infrastruktūros objektai tur…i būti valstybės rankose. Modernėjant ekonomikos teorijai ir atsirandant naujų apskaitos ir vadybos technologijų, atsirado patenkinamų metodų naturalių monopolijų veiklai kontroliuoti. Dabar ne tik europoje, bet ir kitose pasaulio šalyse infrastruktūros paslaugų rinka yra liberalizuojama, o įmonės privatizuojamos. Lietuvoje su kiekvienu sujudimu iš naujo atgyja idėja neprivatizuoti infrastruktūros objektų. Dažniausiai pateikiami du argumentai: tie objektai svarbūs saugumo požiūriu; ir valdant valstybei, galima palaikyti žemas kainas. Tačiau niekas net neužsimena, kad valstybė negali užtikrinti reikiamų investicijų ir modernizacijos plėtojimo. Elementari logika sako, kuo svarbesnė įmonė, tuo valdymas turi buti geresnis. Visi puikiai žinome, kad valdiškas valdymas yra visų blogiausias, nes tai tiesus kelias į koropciją, švaistymą ir administracijos politinę ištikimybe, vietoj kompetencijos. anksčiau ar vėliau valdiška įmonė Lietuvoje bus išvogta arba nugyventa, o jai gelbėti reikės milijardinių sumų iš biudžeto. Privatus savininkas, ypač jei jis yra solidi šalies ar užsienio kompanija, savo naudos sieks rinkos principais – parduodamas kuo geresnes paslaugas prieinamomis kainomis. Dar vienas svarbus dalykas: jei privatus savininkas nutrauktų paslagų tiekimą, tai valstybė įstatymu gali apginti savo teises, perimdama įmonės valdymą. Tai padaryta telekomunikacijų įstatyme. Paplitusi iliuzija, kad valstybė, palaikydama mažas paslaugų kainas, padeda plėtoti kitas ūkio šakas. Bet mažų kainų lengvata atimama kitije vietoje, per mokesčius, nes ideologinės ir realios kainų skirtumus turi dengti biudžetas, t. y. už pigias paslaugas moka visi. Blogiausia, kad valstybei visada yra neatidėliotinų reikalų. Nesunku suvokti, kad jei “Lietuvos telekomas” nebūtų privatizuotas, jokių investicijų ten dabar nebūtų, biudžetas atima viska iki paskutinio cento. Ir Lietuva ne artėtu kartu su pasauliu prie informacinės visuomenės, o toltų nuo jos.4.5. Privatizuojamas ne tik turtas, bet ir funkcijosPrivatizavimas Lietuvoje dažniausiai suprantamas tim kaip sandorio rūšis, pagal kurį valstybinis turtas perduodamas į privačias rankas, tačiau ekonomistai ir politikai tuom neturėtų apsiriboti. Privatizuoti galima ne tik valdžios turtą, bet ir funkcijas, kurias ji vykdo. Privatizavimo šia prasme keliai taip pat yra kuo įvairiausi: pradedant turto pardavimu ir baigiant vyriausybės atsisakymu nuo kai kurių funkcijų finansavimo ar kišimosi į privačius žmonių reikalus. Netgi valstybinių struktūrų bankrutavimas neišlaikius konkurencinės kovos su privačiais subjektais gali būti vertinamas kaip privatizavimas. Privatizavimo sampratos praplėtimas svarbus jau vien dėl to, kad į privatizavimą nebūtų žiūrima kaip į būdą valstybei gauti lėšų ir taip kompensuoti nuvertėjusias santaupas ar skatinti kai kuriuos verslus. Privatizavimas pirmiausiai yra būdas atriboti ekonomiką nuo politikos ir demonopolizuoti rinką, išlaisvinant privačią iniciatyvą, kad ji būtų nukreipta ne į šešėlinės veiklos srytis, ne į įvairiausių barjerų apeidinėjimą, ne į kovą su biurokratyja, o žmonių gerovei kurti. Tam reikia savininkų, kurių interesas nebūtų tik vykdyti valstybės vardu pridengtus valstybinius užsakymis, o gauti pelną, tenkinant rinkos, t. y. žmonių poreikius. Tačiau dar labiau reikia atsisakyti protekcionizmo, įvairiausių privilegijų, kad pelnas nebūtų siekiamas vartotojų, konkurentų ar mokesčių mokėtojų sąskaita bei valdžios, o ne žmonių, pastangomis sukuriamos “socialiai teisingos gerovės valstybės”4.6. Privatizavimas yra daugiau nei savininkų kaita
Kol privatizavimas bus tik akcijų savininko pakeitimas iš valstybės į privatų asmenį, išlaikant valstybinį reguliavimą, monopolijos teises, protekcionizmą – toks privatizavimas neatneš laukiamų pokyčių. Patirtis rodo, kad privatus monopolistas ne ka geriau nei valstybinis, netgi atvirkščiai. Todėl privatizavimo metu labai svarbu užtikrinti, kad naujieji savininkai užkulisinių sadėrių su valdžia dėl savo išskirtinio, priviligijuoto statuso įgijimo. Tik įgyvendinus konkurencijos ir laisvos rinkos principus, besąlygiškai galima teigti, kad privati nuosavybė reikš geresnį žmonių gyvenimą – didėjančias pajamas ir stabilias kainas, kokybiškesnį vartojimą. Tuomet galime tikėtis, kad visų žmonių gerovė nebus aukojama kurios nors grupės interesams, abstraktiems idealams ar valdžios politiniams žaidimams.Norint pasiekti kokybiškų permainų, privatizavimas turi apimti ir šiuo metu už “rinkos ribų” esančias sritis, tokias kaip pensijinis aprūpinimas, švietimas, socialinė rūpyba, komunalinės paslaugos. Kaip tik dėl šių produktų kokybės ir brangumo skundžiasi vartotojai, šios sritys yra didžiausi pastarųjų metų infliacijos šaltiniai, jose išlieka seni darbo metodai, kyšininkavimas. Kita vertus, praktika rodo, kad nuoseklus privatizavimas visuomet sąlygoja tiek kokybės gerėjimą, tiek kainų mažėjimą ar bent jau lėtesnį jų kilimą, lyginant su valstybinio sektoriaus teikiamomis paslaugomis.Deja, jei turto privatizavimas visuomenėje sutinkamas palankiai, tai į socialinių funkcijų privatizavimą žiūrima su nepasitikėjimu, o kad privatūs subjektai galėtų atlikti, kad ir mokesčių inspekcijos funkcijas, dažnai net neįsivaizduojama. 4.7. Tinkamas mechanizmas lemią privatizavimo sėkmęTurto perdavimas į privačias rankas (Lietuvije privatizavimas taip siaurai ir tesuprantamas) yra esminis privatizavimo elementas. Deklaruojami didžiuliai jo mąstai, tačiau jau dabar galima prognozuoti, kad ši privatizavimo banga su rimtais sunkumais. Nusprendus, kad turtą reikia privatizuoti, ne mažiau svarbu ir nustatyti, kaip tai bus daroma. Tačiau apie privatizavimo nedaug kalbama, o privatizavimas organizuojamas “kaip papuola”.Dabar įstatyme numatyti privatizavomo būdai kaip tiesioginės derybos ar konkursas, neturi aiškių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima objektyviai nuspręsti, kas yra privatizuojamo turto naujasis šeimininkas. Tai reiškia, kad šeimininku gali taipti tas, kuris yra “geriausias”, o ne tas kuris moka didžiausią lainą. Deje, privatizavimo metu “geriausiųjų” duoti pažadai taip ir lieka pažadais, nes realybėje siūlytos socialinės garantijos tampa butaforijomis, o turtas parduodamas už nepelnytai mažą kainą, taip apiplėšiant likusią gyventojų dalį. Lietuvos valdžia galėtų pasimokyti iš daugelio šalių praktikos, kur plačios privatizavimo vykdimo teisės, turėjusios suteikti “lankstumo” privatizavimui, pavertė jį korupcijos židinių.Valstybinių privatizavimo institucijų sistemayra labai paini, neaiškus jų funkcijų pasiskirstymas. Sprendimus privatizuojant priima Seimas, Vyriausybė, Privatizavimo komisija, Privatizavimo agentūra, privatizuojamo turto valdytojai,savivaldybių privatizavimo komisijos, o pastaruoju metu ir Europos reikalų ministerija. Tokios sistemos negalima pavadinti nei paprasta, nei efektyvia.4.8. Privatizuoti privatizavimo procesąNatūralu, kad nei viena valstybė, vykdanti plačią privatizavimo kampaniją, neturi patirties organizuoti privatizavimo procesą. Šiuo atveju iškyla dvi akternatyvos: arba kurti kerėpliškas valdiškas institucijas, apmokyti daugybę žmonių klaidų bei badymų keliu parduoti privatizuojamą turtą; arba pasikliauti profesonalų patirtimi ir, išnaudoti patį efektyviausią – pelno siekimo motyvą, į privatizavimo procesą įtraukti finansų maklerio įmones, bankus bei kitus privačius subjektus. Kol kas, deje, pirmenybė teikiama pirmajam variantui.Negalima teigti, kad privatizuodama valdžia visiškai nesinaudoja privačių subjektų paslaugomis, tačiau daroma tai be jokių aiškių teisyklių, pasikliaujant viešais neįvardintais kriterijais. Pavyzdžiui tik po “Lietuvos telekomo” privatizavimo programos rengėjų paskelbimo buvo šiek tiek paaiškinti nugalėtojų nustatymo kriterijai šiame konkurse. Tokiomis sąlygomis deje, lieka pasitikėti valstybės tarnautojų įžvalgumu ir geranoriškumu, tačiau garantijos nėra.Ydinga yra ir tai, kad privatizavimas Lietuvoje vyksta tik pagal valdžios “melodoją”. Jei normalaus pirkimo – pardavomo atveju tiek pardavėjas, tiek pirkėjas gali įnicijuoti sandorį, tai šiuo atveju tik pardavėjas, t. y. valdžia. Jei potencialus privatizuotojas ir nori įsigyti, kokį nors turtą, nėra jokių teisėtų būdų inicijuoti jo privatizavimą, tenka laukti, kol sprendimą priims valdžia.Privatizavimo teisyklių chaotiškumo pavyzdžiu galima laikyti Seime ypatingos skubos tvarka priimtą Valstybinio komercinio ir Žemės ūkio bankų privatizavimo įstatymą, kuris numato, kad šiuos bankus privatizuoti gali tik bankai ar kitos finansinės institucijos, o visos gautos lėšos naudojamos tų pačių bankų restruktūrizacijai. Be abejonės tai yra privatizavimas, tačiau ne pardavimo, o greičiau dovanojimo būdu.4.9. Kada ir kaip privatizuoti?
Kai privatizavimo priešininkų argumentai išsenka, dar visada lieka argumentas: privatizuoti neskubant, protingai ir skaidriai. Bet su šiuo argumentu irgi yra kėblumų. • Privatizavimas Lietuvoje (išskyris “Mažeikių naftą”) vyksta pagal privatizavimo istatymą, kurį seimas priėmė vienbalsiai. Svarbus įstatymo pranašumas yra tas, kad jis sudaro galimybes naudotis ir tokius privatizavimo metodus, kokius pasiūlo garsiausios pasaulio konsultacinės firmos. • Diskutuojant dėl privatizavimo dažniausiai paaiškėja, kad kita pusė nežino, pagal kokias sąlygas Lietuvoje vykdomas privatizavimas. (ką privatizuoti sprendžia Vyriausybė, Turto fondui pasiūlius. Kiekvienam privatizuojamam objektui Turto fondas pats ar su samdytu patarėju rengia privatizavimo programą, kuriai vėliau turi pritarti Privatizavimo komisija, o jei privatizuojami stambesni objektai tai ir vyriausybė).
Programa nusako privatizavimo būdą, objekto pradinę kainą, kartais ir papildomas sąlygas. Jei parduodama daugiau kaipp 50 proc. akcijų, tai dažniausiai reikalaujama atitinkamos pretendento kvalifikacijos, verslo plano investicijų ir darbo vietų išsaugojimo. Visi pardavimai yra vieši. Turto fondas (atskirais atvejais Vyriausybė) sudaro komisiją, kuri vertina gautus pasiūlimus ir derasi su laimėtoju dėl pirkimo ir pardavimo sutarties. Rezultatus ir sutartį Turto fondas vėl teikia Privatizavimo komisijai arba jai ir Vyriausybei. Kiekvienas rimto objekto pirkėjas yra patikrinamas ar jis patikimas.• Siūloma neparduoti nugyventų įmonių pusvelčiui, o pastatyti jas ant kojų ir tada gauti normalią kainą. Tai neįmanoma, nes “statyti ant kojų” valstybei žymiai sunkiau negu “guldyti ant menčių”. Jei būtų kitaip iš vis nebūtų reikalinga privatizuoti. Taigi pradėti privatizavimą reikia nieko nelaukiant, nes tai ir taip ilgai užtrunka.5. PRIVATIZACIJOS LIETUVOJE PASEKMĖS
5.1. Nepagrįstos privatizacinės politikos pasekmės Lietuvos ūkiui
Lietuvos ūkio privatizavimas visų pirma yra politinių tikskų pasiekimo įrankis, todėl iš esmės turi nepamatuotai trumpalaikį poveikį. Skelbiamos informacijos ir realių darbų naetitikimas skatina nepasitikėjimą valdž…ia ir jos vykdomomis reformomis, o tai sąlygoja ir tų reformų stabdymą. Bet tai tik emocinės įgyvendinamų reformų lėtėjimo priežastys. Tačiau susidaro vaizdas, kad ir pačios reformos pradėtos vieno memorandumo pagrindu, todėl kiekvieną dieną susiduriama su aibe klausimų, kurie nebuvo numatyti pertvarkymų projektuose. Yra sukuriami projektai ir be visuomenės paruošimo bandoma juos įgyvendinti. Tokia taktika būdinga tiems, kurie įsitikinę oponuojančios pusės silpnumų, tikint, kad pastaroji, negalėdama pasipriešinti, bus priversta priimti iškeltas sąlygas. Taip išryškėja valdžios atitrūkimas nuo visuomenės ir akivaizdus jos nuvertinimas. Tai dar viena kalida, kurios palitikai turėtų atsisakyti ateityje, jei norės išvengti neramumų, susijusių su sprendimais tiesiogiai bloginančiais kasdieninį žmonių gyvenimą.Valdžios požiūrį į visuomėnę geriausiai atskleidžia AB “Lietuvos telekomas” istorija. Iš pradžioje valstybiniam telekomui buvo atvertas kelias ilgalaikėms lengvatoms Lietuvos telekomunikacijų rinkoje (su paveldėjimo teise). Jau paskelbus apie numatomą privatizavimą, priimtas gana netikėtas tarifų už telefoninius pokalbius pakėlimo spendimas. Šis, būdamas visiškai pateisinamas laisvos ekonomikos sąlygomis, susidūrė su dideliu pasipriešinimu. Didžiausia problema, ne tarifų didinimas, bet tai, kad telekomunikacijų rinka yra monopolizuota, ir vartotojai didžia dalimi neturi pasirinkimo, kokį produktą vartoti. Ir tai yra taikytina ir kituose privatizuotuose ar dar tik ruošemiems privatizuoti stambiems ūkiniams objektams.Nors jau beveik dešimtmetis kaip su pertraukomis vyksta privatizacija, iki šiol nepasimokyta iš neigiamos patirties. Vėl bandoma per trumpą laiką parduoti turto už kelis milijardus litų, toks skubėjimas neišvengiamai veikia ir siūlomų objektų kainą, o tai – papildomi nuostoliai biudžetui. Visa tai pasireiškia ir per vertybinių popierių rinkos nestabilumą. Papildomas gautų per privatizavimą pinigų išmetimas rinkon gali sąlygoti infliacijos augimo riziką ateityje. O tai vėliau gali atsigręžti prieš pinigų turėtojus ir ūkį apskritai.Minėtieji pastebėjimai labiau rodo išorines ekonomines ir konkrečiai privatizacines politikos pasekmes. Privatizavimo paspartinimo tikslas yra galutinis ūkio pertvarkymas, o ne pačios privatizacijos baigimas.Dauguma užsienio investuotojų, turinčių susiformavusias ilgalaikio verslo tradicijas, veikiausiai yra linke modernizuoti verslą. Tuo tarpu mūsų verslininkai dažniausiai ieško trumpalaikės naudos.Nepasiruošimas greitai privatizacijai, įstatymų keitimas, juos pritaikant atskiroms situacijoms, rodo įstatymo leidėjų “lankstumą” lobistų atžvilgiu, o tai jau primena pirmąjį Lietuvos ūkinių objektų privatizavimo etapą (1991-1995 m.). Skirtumas tik tas, kad ten buvo daromas faktiškas nusikaltimas galiojančių istatymų pagrindu, o dabar kiekvienam ūkiniui objektui sukuriama tobula teisinė landa, ir tuo išvengiama kaltinimų nekompetencija. Pavyzdžiui, Williams atvejis, kai naftos pramonės privatizacija prasidėjo iki tol galiojusių įstatymų pagrindu, o jai įpusėus, daromos išimtys įsikišus kitų valstybių oficialiems asmenims. Taip atsiranda nelygi konkurencija, suteikiamos privilegijos atskiriems subjektams.Kitas svarbus klausimas, susijęs su stambios dalies valstybės kapitalo pardavimu užsienio kompanijoms – galimas nedarbo padidėjimas. Kaip rodo Rytų Europos šalių praktika, privatizuotose struktūrose yra 30 – 50 proc. nereikalingųdarbo vietų. Be jokios abejonės, kad nedarbas, lėšų jo sprendimui gavimas turi tapti viena aktualiausių Lietuvos valdžiai problema. Bet kokios būsimųjų savininkų nuolaidos darbo vietų klausimu realiai gali būti kompensuojamos įvairiomis mokesčių privilegijomis, monopolizmo protegavimo, parduodamų objektų kainomis ir kt. O tai galų gale gali neigiamai paveikti realų įmonių pertvarkymą, realų efektyvumo didinimą modernizuojant ūkinius vienetus.Pastebima gana ryški tendencija kurti teigiamą įvaizdį užseniečiams. Tai nėra smerktina, tačiau jei šis įvaizdis yr…a kuriamas vietinių gyventojų, verslininkų sąskaita, tai jau yra perversija, kuria būtina taisyti. Politinis nestabilumas ir kuriamų įstatymų potekstė, arba kitaip – realus jų traktavimas bei vykdymas Lietuvoje – jaudina ne tik užsienio investitorius, bet ir pačius Lietuvos verslininkus. Nors stambiam užsienio kapitalui faltiškai sudaromos privilegijuotos sąlygos, tai vietinam verslui (ypač smulkiam) kuriami nauji biurokratiniai barjerai, ir tuo dar labiau apsunkinamos vietinių gamintijų konkurencinės galimybės. Be to, būtent smulkusis ir vidutinis verslas formuoja bendrą šalies įvaizdį. Tokiu būdu yra stabdomas smulkaus ir vidutinio kapitalo atėjimas, kuris mažai Lietuvos rinkai yra efektyvesnis negu stambusis kapitalas. Todėl tai, ką mes galime laimėti įgydami stambių Vakarų kompanijų patirtį, labai lengvai galime prarasti dėl mūsų šalie verslininkų nepasitikėjimo valdžia ir jos ateities sprendimų.
Apibendrinant analizuotą situaciją, galima tik dar kartą patvirtinti, kad ideologiniai privatizavimo motyvai nepagrysti rimtais svarstymais ir struktūrizuotomis programomis, sąlygoja neefektyvaus valstybės turto realizavimą. Net jeigu teigsime, kad svarbiausias tikslas nėra lėšų iš privatizavimo maksimizavimas, o siekimas padaryti gamybą efektyvesnę, esant skubotai, neparengtai privatizavimo programai, sulėtins realius pertvarkymo procesus, sumažins įplaukas į biudžetą.Piniginės pajamos, kurias galima būtu nukreipti į svarbių infrastruktūros elementų kūrimą, bus svarstomos. O laikant, kad bankai nėra stabilumo garantas, ir tik reali prekė apsaugo nuo infliacijos, vartojimas tūrėtų būti trumpalaikis, galintis paskatinti infliacinius procesus.Skubios privatizacijos pasekmės dėl jau minėto biudžetinių pajamų sumažėjimo, turėtu pasireikšti ir per mokesčių didėjimą. Tai iš esmės jau vyksta. didinami akcizai, kurie visgi neatneša tokio didelio pajamų papildymo dėl pabrangusių prekių mažesnio vartojimo. Tolimesnis žingsnis – nauji mokesčiai ir ankstesniųjų didinimas.Paleidus sudėtingą ekonominę privatizavimo mašiną, prieš tai nepagalvojus visų su tuo susijusių pasekmių, trumpalaikis kai kurių ekonominių rodiklių pagerėjimas (verslo, one visuomenės) galimas tik trumpą laiką po stambiųjų objektų privatizavimo. Visos realios problemos iškils vėliau, ir tai jau nebus siejama su anksčiau priimtais spendimais. Pristabdyti jau prasidėjusį procesą sudėtinga, tačiau norint sušvelninti galimas neigiamas pasekmes, valdžios struktūroms būtina kuo greičiau spręsti tokius klausimus: Sustiprinti valdžios bendravimą su visuomėne, aiškinant laisvos rinkos keliamus reikalavimus Lietuvos ūkinių subjektų darbo efektyvumui užtikrinti. Atvirumo politika tiek valdžios, tiek valstybei (visuomenei) priklausančiųobjektų atžvilgiu – socialinio ekonomiškai pagrįsto stabilumo pagrindas; Sugriežtinti drausmines nuobaudas valdininkams už nusižengimą įstatymams ir užtikrinti realų tų nuobaudų funkcionavimą. Sudaryti kuo palankesnes sąlygas privačiam smulkiam ir vidutiniui verslui, atsisakyti biurokratizuotos kontrolės. smulkus verslas – geriausias vaistas nuo gresiančio nedarbo. Prieštaravimus ir netobulumus, keliančius realią grėsmęverslininkams, dėl laisvo valdininkų įstatymo interpretavimo. tik sutvarkius esamą sistemą galima pereiti prie antraeilių klausimų svarstymo. Lėtinti valstybės kompensacijų išdavimą, jį paskirstyti ilgesniam laikotarpiui, tuo slopinant potencialias inflecines pasekmes.Daugelis paminėtų sprestinų problemų nereikalauja didelių finansinių investicijų ir laiko sąnaudų. Čia būtinas tik pasiryžimas panaikinti lementarią netvarką, kuri iš esmės yra ir Lietuvos ūkio, ir valdžios struktūrų funkcionavimo neefektyvumo priežastis. Vien tik tikintis savaiminio privataus kapitalo greito persiorentavimo rinkoje, be pačios valstybės konkurenciją, lygiateisiškumą skatinančių sprendimų, teigiami privatizacijos rezultatai nebus pasiekti taip greitai, kaip to norėtųsi.Žinant privatizavimo mechanizmo ydas, negalima nesibaiminti…, kad visų Lietuvos gyventojų turtas bus išdakintas savivalės būdu. Paradoksas yra tas, kad valdininkų savivaliavimas nebūtinai prieštarauja įstatymams. Įstatymai ir šiuo metu sudaro daug erdvės valdininkų subjektyviems sprendimams, suteikiant jiems plačias teises, o tai, žinoma, gali atvesti prie korupcijos.5.2. Privatizacijos rezultatyvumo vertinimas
Vakarų šalyse empiriniai rezultatai patvirtina teiginį, jog po privatizacijos išauga įmonių veiklos efektyvumas, nors yra darbų, kuriuose neprieita jokių aiškių išvadų, arba juose šis teiginys yra paneigiamas.Nevienareikšmiai privatizacijos rezultatai, skirtingas šio proceso esmės ir rezultatyvumo supratimas apskritai nulėmė kelių dominuojančių požiūrių į privatizacija ir privatizavimo rezultatyvumą susiformavimą. Į privatizacijos idėją ne visada žiūrima palankiai. Šio proceso šalininkai dažnai pateikia argumentų, pabrėžiančių privatizacijos privalumus, o besilaikantys nuosaikaus požiūrio į privatizacijos mastų išplėtima, – argumentų, pabrėžiančių privatizacijos trūkumus.VRE šalių patirtis rodo, jog privatizacija ne visada padidina efektyvumą privatizuotose įmonėse, o taigi ne visada užtikrina visos ekonomikos augimą. Kyla klausimas: kas lemia tokius skirtingus rezultatus? Kaip reikia formuoti ir įgyvendinti privatizavimo politiką, kad ji užtikrintų privatizuotų įmonių veiklos efektyvumą ir visos ekonomikos augimą? Ar efektyvumo didėjimas privatizuotose įmonėse yra vienintelis arba svarbiausias efektyvios privatizavimo politikos indikatorius pokomunistinių transformacijų šalyse?Mokslo darbuose nurodomi įvairūs ir labai skirtingi privatizavimorezultatyvumo indikatoriai VRE ir buvusios Sovietų Sąjungos šalyse: privatizavimo mastai, tempai, poveikis ekonominių procesų depolitizavimo mastų pokyčiams, nedarbas dėl privatizavimo ir kt. Privatizacijos rezultatyvumo vertinimas rodo, jog nėra susiformavusi vientisa šio proceso rezultatyvumą įvertinanti indikatorių sistema, kuri leistų adekvačiai vertinti privatizavimo politikos efektyvumą.Pavyzdžiui, privatizacijos mastų ir tempų požiūriu Lietuva laikoma pimaujančia šalimi, tačiau Europos komisijos vertinimu, ji vis dar nėra laikoma veikiančios rinkos ekonomikos šalimi. Tai rodo, kad ekonomikos pertvarkymai, paremti dominuojančia privatizacijos schema, gali pozytivius ir negatyvius privatizacijos aspektus dar labiau išryškinti, o jų visumos poveikis ekonomikos pertverkymams tapti sunkiai prognozuojamu, kaip tai yra VRE šalyse.
IŠVADOS
Viešojo turto perdavymas privatiems subjektams dar nereiškia laisvos rinkos principų įtvirtinimo. Ne mažiau svarbu privatizuoti valdžios funkcijas.Turto privatizavimas neatneš teigiamų rezultatų, jei kartu nebus vykdoma dereguliavimo, debiurokratizavimo, valstybės paramos atsisakymo politika.Stambių įmonių privatizavimas nėra radikalus žingsnis išvalstybinant žmonių gyvenimą. Privatizavimo dar laukia tokios sritys, kaip komunalinis ūkis, socialinė apsauga, švietimas.
Privatizavimo sėkmę didžia dalimi nulemia tinkamas jo mechanizmas. Jis šiuo metu nėra be priekaištų:a) privatizavimo būdai sudaro per daug erdvės subjektyvumui;b) nėra teisyklių, kaip naudoti privačius subjektus organizuojant privatizavimą;c) paini už privatizavimą atsakingų valdžios institucijų sistema;d) nustatomos nepagrįstos išimtys atskirų objektų privatizavimui.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. E.Vilkas “Trys Klausimai dėl privatizavimo”, “Respublika”, 2000 01 262. R.Šimašius “Privatizavimas išlaisvins žmonių iniciatyvą efektyviai dirbti”, “Laisvoji rinka”, 1997 Nr. 43. M.Dapšas “Privatizacinės politikos analizė”4. J.Novickas, J. Solnyškinienė “Privatizacijos pokomunistinėse šalyse kaip savito privatizacijos tipo apibrėžtumo problema”, ISNN 1392-2785 “Inžinerinė ekonomika”, 20005. M.Dapkus “Lietuvos privatizacinės politikos analizė”, ISSN 1392-2785 “Inžinerinė ekonomika”, 19986. V.Giriūnas “Didžiausi objektai – tiesioginių derybų būdu”, “Respublika”, 1999 06 267. “Prastai parengtas įstatymas už…programuoja klaidas ir problemas”, “Litas”, 1997 11 068. G.Bielskytė “Skaidrumo bei aiškumo nėra ir nebus”, “Atgimimas”, 2001 04 27