Didaktika – nagrinėja soc m mokymo vid m-kloje tikslus, turinį, jo sudarymo principus, mokymo metodus ir būdus, programas, vadovėlius, mokymo priemone bei psichologinius ir pedagoginius šio dalyko mokymosi dėsningumus. BD sud visų dalykų didaktikų pagrindus. Atskirų dalykų didaktikos grindžiamos BD teiginiais. Nagrinėja 2 problemas: ko mokyti ir kaip mokyti.BD ir dalykine D yra glaudžiai susijusios, nes viena kita remiasi ir naudojami bendri duomenys. Soc m D turinys: 1) Soc m mokymo tikslas, jo esmė. Pagr kl, kurie sąlygoja visas kt soc m D problemas. 2) Soc m mokymo principai. Pagr teiginiai, kurie apibūdins soc m mokymo dėsningumus, svarbiausius reikalavimus mokymui. 3) soc m mokymo turinys. Ko mokyti, kokie vadovėliai, kokios priemonės naudojamos, koks mok amžius. 4) Kaip mokyti – mokymo organizavimas. Kokie mokymo metodai, kokios priemonės. Kaip mokyti mokytis.Dokumentai: 1) mokymo planas (kiek h skiriama dalykui/savaitę), 2) dalyko programa (rengia mokytojas, atsižvelgia į h sk), 3) vadovėliai, 4) pamokos pl.Grandys: 1) Parengimas – sužadinti norą veikti, sukoncentruoti dėmesį. (minčių lietus, pakartot medž, pakomentuot); 2) Suvokimas – trumpiausia grandis. Objekto visumos vaizdas, kuris atsiranda kai zm jutimo organus veikia daiktai, reiskiniai, tam tikra info. Turi suvokti, ką turi išmokti. Suvokimas – supratimo pradžia. 3) Supratimas – ilgiausia grandis (15-20min). Tai mąstymo procesas ir rezultatas. 4) Įtvirtinimas – (10min) dominuoja kartojimas. 5) Mokymosi rezultatų taikymas – organizuojamas žinių tikrinimas.Motyvacija – procesas, skatinantis elgtis taip, kad būtų pasiekta svarbių žmogui tikslų arba kad būtų patenkinti poreikiai ir motyvai. Vidinė – kai nori veikti, nes jam tai įdomu (žmogus pasižymi kūrybine laisve); išorinė – kai svarbiausia yra būti pagirtam, kai veikia, norėdamas įtikti.Klasės klimatas. Veiksniai lemiantys gerą klimatą: pasitikėjimas, poreikis būti išklausytam, mokymasis išklausyti, dalyvavimas vieno tikslo siekime (bendradarbiavimas). Metodas – tyrimo ir reiškimo būdas, lemia mokymo rezultatus ir atsako į kl: kaip mokyti. Kuo pasiruošimo lygis aukštesnis tuo laisvesni struktūros metodai. Metodai: 1) Informaciniai: Teikiamieji (pasakojimas, paskaita, demonstravimas), Atgaminamieji (atpasakojimas, rašiniai, apklausa); 2) Operaciniai: Pratybų (treniruotė), Praktiniai (instruktažas), Laboratoriniai (bandymų demonstravimas); 3) Kūrybiniai: Euristiniai (euristinis pokalbis – skatina savarankiškai atrasti tiesą, daryti išvadas; loginis įrodymas), Probleminiai (uždavinių sprendimas, kūrybiniai rašiniai), Tiriamieji (stebėjimas, eksperimentas, statistiniai skaičiavimai).
Kritinis mąstymas – protingas įv požiūrių ir filosofijų svarstymas tam, kad būtų prieita prie pagrįstų sprendimų ir vertinimų. Tai būdai, kuriais perdirbamos, sutelkiamos ir apmąstomos žinios. Krit mąst: reikalauja apsvarstyti įv požiūrius, puoselėja pagarbą mažumos nuomonei, verčia tikrinti ankstesnes prielaidas. Pamokos planas: tema, trukmė, klasė, Motyvacija, pamokos tipas (įvadinė, naujos medž, kartojimo, pratybų, kontrolinė, mišri), situacija, pagr didaktinis tikslas, pamokos tikslai: mok, lav, aukl, Uždaviniai, Mokymo metodai, priemonės, dalomoji medž, pagr sąvokos, tarpdalykiniai ryšiai, vertinimas.Tikrinimo ir vertinimo Funkcijos: 1) Mokomoji – tikrinimas padeda įgytas žinias įforminti, tobulinti, gilinti ir šalinti atsiradusias spragas; 2) Lavinamoji – tikrinimas skatina protauti, įrodinėti, vertinti, savarankiškai veikti. Tobulėja atmintis, ugdomas kūrybinis ir kritinis mąstymas. 3) Auklėjamoji – parodomas mokinių pagr veiklos rezultatas. Padeda ugdyti savarankiškumą, darbštumą, siekimą viską atlikti iki galo. 4) Kontrolės – parodo mokymosi lygį bei mokytojo darbo aktyvumą. 5) Diagnostinė – galima supažindinti su nauja medž kai įsitikinama jog įsisavino seną. Principai: Sistemingumo, Objektyvumo, Individualaus priėjimo prie mokinio, Visapusiškumo(tikrinti įv metodais, įv turinio medž, įv mokymo proceso etapais.Rūšys: Parengiamasis, Sisteminis/einamasis/nuolatinis, Baigiamasis/suvestinis. Metodai: Žodiniai (privalumai: užsimezga teigiamos emocijos, individualus priėjima,s geriau pažįsta mokinį, lavėja kalba; Trūkumai: užima daug laiko, reikia kitus įtraukti į aktyvią veiklą, išauga įtampa), Raštu (veiklos (parodo kaip gali savo žinias paversti veiksmais), apybraižos (reikalauja ilgų ats), trumpų ats testai); Praktiniai tikrinimo metodai (kompiuterinės programos, egzaminai, įsk)IKI= x(kasdieninė kontrolė)+ y(etapine) + z(baigiamoji)= 100%, Privalumai: padidėja atsakomybė, pranyksta stresinė situacija, padidėja tarpusavio pasitikėjimas. Trūkumai: neįvertina kurios nors kontrolės reikšmės, apgavęs kriterijų apgauna mokinius, atsiranda neplanuota situacija tarpusavio santykiams pabloginti. Normomis pagrįsta sistema, 10 balų sist.„Halo“ efektas – įtakos turi ankstesni pažymiai, „Ko“– mokinys prisitaiko prie dėstytojo, „Lygio“ – įtakos turi klasės pažangumas, „Svyravimo“– neapsisprendžia kokį paž rašyti, „Kontrasto“- bijo per daug griežto dėstytojo.Taksonomija – priemonė, padedanti klasifikuoti ir parodyti sąsajas tarp reiškinių. (pažinimo, emocinė, psichomotorinė)Bloomo pažinimo lygmenys: 1) žinios – faktiniai kl, 2) supratimas – parodo kaip suprantama sąvoka (aprašoma, papasakojama), 3) Taikymas – parodo kaip suprantama praktinė nauda, 4) Analizė – gebėjimas parodyti santykius tarp komponentų, 5) Sintezė – gebėjimas dalis jungti į visumą (padaryti išvadas), 6) Įvertinimas – naujos info pagrindu, sukūręs naują standartą gali taikyti naujoj veikloj.Ugdymo projektai: stimulas veikti paliekant kūrybos ir pasirinkimo laisvę. Trumpalaikiai projektai: grupinis darbas per pamoką, integruojama kelių dalykų ar pamokų medž. Ilgalaikiai:skatina domėjimąsi kurianors tema, ugdo gebėjimus kaupti ir sisteminti info, galima paskirstyti darbus patogiu laiku, produktyviai dirba, nes nori geru rezultatų. Svarbiausias įvertinimas – aplinkinių nuomonė.Fazės: Prieš pamoką: motyvacija, tikslai, būtinos sąlygos, įvertinimas, priemonės ir laiko paskirstymas; Pamokos metu: žadinimas, prasmės suvokimas, apmąstymas, pabaiga; Po pam: į kokį tolesnį mokymąsi turėtų kreipti ši pamoka.1. Didaktika Kiekvienas mokslas turi mokymo tikslus, mokymo turinį ir didaktikai visą tai nustato: jo organizavimo formas ir metodus. Terminą ,,didaktika” įtvirtino čekų mokslininkas J. A. Komenskis. 1637 metais išleidęs knygą ,, Didžioji Didaktika”. Dabar Didaktika dažniausia apibrėžiama kaip mokymo mokymosi mokslas. Ji nagrinėja visą eilę klausimų: tikslus, turinį, struktūrą, mokymo organizavimą, mokymo principus, formas, metodus, būdus.Trumpai: Didaktika nagrinėja 2 mokymo problemas: ko mokyti ir kaip mokyti.
Mūsų tyrimo objektas yra bendroji didaktika, kuria siekiama nustatyti bendruosius mokymo dėsningumus, principus. Daugelis didaktikų siekia atskleisti dvi problemas: kuo mokinys turi tapti ateityje, kaip parengti žmogų ateičiai, prognozuoti kokių žinių ir išsilavinimo reikės ateities žmogui.
Kaip to pasiekti, kad ateityje žmogus butų pasirengęs.Mokymo komponentai:Kodėl? – mokymosi motyvai – noras ar nenoras mokytis;Ką mokyti? – mokinių sudėtis pagal įvairius kriterijus, socialinė padėtis, tėvų išsilavinimo lygį ir pan.Ko mokyti? – turinys.Kaip mokyt? – metodai.Kada? – Laiko faktorius, mokymosi trukmė, paros laikas ir pan.Kokiomis sąlygomis? – mokyklos medžiaginė, techninė, informacinė būklė.
Dalyko didaktika – dalyko metodika yra pedagoginės didaktikos mokslo šaka, kuri nagrinėja konkretaus dalyko specifinius mokymo tikslus, turinį, forma, metodus. Remiamasi bendrąja didaktika.Yra glaudus tarpusavio ryšys tarp bendrosios ir dalykinės didaktikos. Bendroji ir dalykinė didaktika yra glaudžiai susijusios, nes viena kita remiasi, naudojami bendri duomenys.Mokymo (didaktikos)– principais vadiname pačius bendriausius nurodymus pedagogams: kaip• organizuoti ugdymo veiklą,• vertinti žmogų,• ugdyti asmenybę.Visi šie principai reglamentuoja mokymo turinį, formas, metodus. Vientisą mokymo principų sistemą pateikė J.A. Komenskis.Iki mūsų išliko visa eilė principų: vaizdumo, sistemingumo, nuoseklumo, prieinamumo.Vėliau J. H. Pestalocis irgi sudarė ne gamta , o logika besiremiančią sistemą. MOKSLIŠKUMAS. Vaikams perteikiamos žinios turi būti moksliškai teisingos.Perteikti neiškraipytas ,objektyvias mokslo žinias . Mokymo turinys atitikti mokslo, technikos, kultūros lygį. SISTEMINGUMAS IR NUOSEKLUMAS.Šis principas reikalauja jaunajai kartai suteikti svarbiausių mokslų pagrindus,mokslinių žinių sistemą..Jeigu žinios nėra sistemingos- jos labai greitai pamirštamos,būna padrikos.SĄMONINGUMAS IR AKTYVUMAS.Nesimokyti to ko nesupranti. Iškalbos, nesąmoningos žinios neduoda jokios pažintinės veiklos prasmės. Perteikdamas naują medžiagą pedagogas turi išskirti svarbiausius teiginius:1. ką atsiminti visą gyvenimą, 2. ką laikyti papildoma medžiaga.Aiškinant reikia akcentuoti priežasties ir pasekmės ryšį.To reikia reikalauti ir iš atsakinėjančio mokinio.VAIZDUMAS.Ypač žemesnėse klasėse šis principas labai reikalingas.Vaikai gali pažiūrėti, paliesti, įvertinti(pojūčių pagalba)tai sąlygoja vaiko žinių aiškumą.Vaizdžiai mokyti reikalauja visi didaktikai. vaizdumas – ne tikslas, o priemonė tikslui pasiekti.Geras vaizdumas skatina mąstyti.
PRIEINAMUMAS.Šio principo esmė-gerai pažinti kiekvieną vaiką. Mokytojas turi žinoti kiekvieno vaiko pažintines galimybes, kiekvienam pateikti tokias užduotis, kokias įtemptai dirbdamas jis gali įveikti. ŽINIŲ TVIRTUMAS. Vaikui visada reikia priminti svarbiausius temos teiginius, vienų žinių mokėjimus lyginti su kitų žinių mokėjimais, prisiminti pagrindinius dalykus. Kartojimas neturi įgrįsti, kartoti reikia įvairiais būdais. Mechaniškai kartojamos kalbos, tačiau ir čia reikia logikos.Mokymo ir mokymosi esmėMokymo ir mokymosi procesas yra planingas, sistemingas, ilgalaikis mokymo programų, numatytų dalykų dėstymas ir įsisavinimas ir išmokimas.”,, Mokymo procesas ilgalaikė mokytojų ir mokinių sąveika.“ Teigiamo požiūrio į mokymąsi ugdymas.Neįveiktos kliūtys, nuolatinės nesėkmės , mokymosi proceso sunkumai yra svarbiausios neigiamo požiūrio į mokymąsi susiformavimo priežastys.Šias kliūtys gali įveikti tik tie , kurie kelia sau tikslą ir jo valingai siekia.Mokyklai reikia kelti tokią užduotį , kad kiekvienas mokinys mokydamasis patirtų sėkmę.Pedagogas turi suprantamai perteikti mokymo medžiagą,mokyti:* vaikus racionalių mokymosi būdų,*formuoti jų pažintinius interesus,* ugdyti valią ir kt.,ypač svarbu ugdyti *pasitikėjimą savo jėgomis. Mokytojas turėtų tikėti vaiku, įtikinti, kad vaikas sugebės, tik reikia stengtis Tokio principo turėtų laikytis mokytojas it tokiais santykiais turėtų būti pagrįstas jo bendravimas su menkesniu gebėjimų mokiniais. Svarbu pastebėti net menkiausius vaiko laimėjimus ir sunkinti užduotis. labai svarbu pritaikyti mokymo programas. Teigiamo požiūrio į mokymąsi formavimas yra mokyklos pareiga, tačiau jos galimybės nėra beribės. Daug lemia ir kiti veiksniai: 1) apmokėjimas mokytojui turi būti didesnis,2)mokiniai nevienodi: * talentingi,*vidutinių gebėjimų,* intelektinė veikla neįmanoma. Reikalauti iš žmogaus to, ko jis neįstengia, nelogiška.Bet visuomenei reikia ir tokių ir tokių. Visuomenė turi tinkamai įvertinti intelekto veiklą ir labiausiai rūpintis tokiais žmonėmis
K A I P M O K Y T O J U I P L A N U O T I S A V O D A R B Ą ?Planuodamas savo darbą mokytojas permąsto, ko turės iłmokyti moksleivius, kaip organizuos pamokas, kokias ušduotis skirs moksleiviams, kokių priemonių jam reikės, kur vyks pamokos ir kt.Łalia dalyko šinių, supratimo ir gebėjimų formavimo kiekvienas mokytojas turėtų planuoti irmoksleivių bendrųjų gebėjimų bei nuostatų ugdymą. Planavimas priklauso nuo mokytojo patirties, moksleivių amšiaus ir pasirengimo, mokomojo dalyko, jam skiriamo pamokų skaičiaus ir daugelio kitų veiksnių.Dienos ar pamokos planasKoks dienos ar pamokos planavimo tikslas? Klasės erdvė ir priemonės parengiamos mokymuisi. Patikslinami dar neapibrėšti veiklos komponentai,derinami paskutiniai pakitimai. Moksleiviai parengiami dienos ar pamokos veiklai. Kuo remtis planuojant dieną ar pamoką? Medšiaga, kurią rengiamasi naudoti laiku, skiriamu veiklai. Klasės moksleivių pasirengimu irnusiteikimu. Kaip ušrałyti dienos ar pamokos planą? Planas gali būti parałomas lentoje ir aptariamas su moksleiviais. Apie pamokai skirtą medšiagą ir priemones nerałoma, jos tiesiog parengiamos ir sutvarkomos iłanksto. Gali būti papildomas ir detalizuojamas ankstesnio etapo planas, pavyzdšiui, metų ar temos. Mokyklos bendruomenės susitarimu ar mokytojo nuošiūra gali būti rałomas detalus pamokos planas. Visais atvejais svarbu, kad mokytojui ir moksleiviams būtų aiłkūs pamokos ušdaviniai, laukiamirezultatai ir vertinimo kriterijai. Mokytojas turi numatyti tinkamus metodus ir priemones łiems ušdaviniams pasiekti bei būdus moksleivių norui aktyviai dalyvauti pamokoje sušadinti. Koks dienos ar pamokos planas yra geras? Aiłkūs, suprantami ir realūs pamokos ušdaviniai ir vertinimo kriterijai. Iłbaigti paskutiniai sprendimai dėl medšiagos, metodų ir priemonių parinkimo. Moksleiviai įtraukiami į mokymosi veiklą. Mokytojams būtina tartis ir derinti savo veiksmus tarpusavyje, nes visi jie moko ir ugdo VIENĄvaiką. Siekiant laiduoti mokymosi tęstinumą ir pašangą, mokykloje būtina derinti mokymo(si) irvertinimo būdus paralelėse klasėse ir einant ił klasės į klasę. Planuojant ugdymą savo nuomonę turėtųiłsakyti moksleiviai ir jų tėvai.Tačiau planavimo derinimas neturėtų sukelti mokytojo ‚susvetimėjimo— su savo darbo planu. Mokytojas turi turėti galimybę planuoti sau, o ne kitiems, rałyti plane tai, ko jam pačiam ar jomoksleiviams reikia, o ne ko reikia tikrintojui. Mokytojui reikalinga pagalba ir patarimai, o nekontrolė.Istoriškai mokymas buvo suprantamas kaip žinių dėstymas, mokytojo veikla. Šiuo metu mokymas suprantamas kaip abipusis mokytojo ir mokinio bendradarbiavimas. Šiai sąveikai yra būtinas abipusis aktyvumas. Mokymas šiuo požiūriu suprantamas kaip aktyvus procesas, kuriame žinios ir mokėjimai adaptuojami, pritaikomi per naują mokinių patirtį.Mokytojo aktyvumo esmę sudaro tai, kad jis kelia tikslus, parenka medžiagą, ją adaptuoja, organizuoja mokymą laike ir erdvėje, organizuoja kartojimą. Mokinio aktyvumą sudaro du aspektai:a) idealus klausimas (dėmesingumas);b) protinių veiksmų atlikimas;Per mokinio ir mokytojo sąveika įgyjami mokslo dalykų pagrindai. Mokinys moksi mąstyti, pažinti tikrovę, susipažinti su sąvokomis, įgyja vertybių t.y. lavinasi ir auklėjasi, keičia savo elgesį.Mokėjimų (sugebėjimų) rūšys:a) išskirti svarbiausią;b) informacijos radimas;c) lyginimas – gretinimas;d) anksčiau įgytų žinių taikymas;e) veiksmingo laiko panaudojimo;f) neigiamų emocijų šalinimo mokėjimai;g) savitvardos mokėjimai;h) teksto skaidymas į logines dalis;i) plano sudarymas ir pan.Įgūdžių – mokėjimų formavimosi (susidarymo) etapai:1) žemiausias – išsiaiškinti ir suprasti reikšmę, ką tas mokėjimas ar įgūdis duoda;2) taisyklių formulavimas, kuriomis remiantis bus sudaromas įgūdis;3) pavyzdinio veiksmo demonstravimas;4) mokinys atlieka pratimus vadovaujant mokytojui, o vėliau savarankiškai;
Mokymasis – tai toks tobulėjimo procesas, kai mokinys lavinasi ir auklėjasi savo vidinėmis pastangomis ir iniciatyva. Mokymas tik tada sėkmingas, kai jis baigiasi mokymusi.Norint pasiekti gerų mokymosi rezultatų aktualiai iškyla bendradarbiavimo problema. Mokymas suprantamas kaip abipusė sąveika. J.Vabalas – Gudaitis išskyrė konstrukcinį (teigiamą) ir destrukcinį (neigiamą) sąveiką. Bendravimą priimta laikyti dialogu, keitimosi informacija, nuomonėm, patirtim. Bendraudamas žmogus realizuoja savo žmogiškumą, individualumą ir unikalumą. Bendraudamas įsitraukią į mokymąsi kaip asmenybė. Jis išmoksta dirbti komandoje, atlikti kartu užduotis, lavina bendravimo įgūdžius, išmoksta vertinti save ir kitus, mokosi kartu interpretuoti įvairius gyvenimo įvykius. Lygindamas save su kitais geriau pažįsta savo sugebėjimus. Svarbi bendravimo forma – grupinis mokymasis. Taigi mokymasis negali būti izoliuotas nuo bendravimo, nes bendravimas padeda išspręsti pagrindines problemas. Bendravimas praplečia ugdymo galimybes ir laikomas “paslėptu tvarkaraščiu” t.y. ugdomas be specialių pastangų. Sąveika turi būti glaudi, toje sąveikoje formuojasi atsakomybė.Mokymo proceso modelis.
3. Norint organizuoti pamoką, reikia planuoti, o planuoti – tai permąstyti tikslus, uždavinius, mokomąją medžiagą sugrupuoti, numatyti ką mokiniai gali patys išmokti („ mokytojas nedaro nieko, ką gali patys mokiniai“), numatyti mokymo metodus, vaizdingumą. Planuojant svarbu atsižvelgti į mokinio išprusimo lygį, jų sugebėjimus ir atitinkamai diferencijuoti užduotis.Pamokų planai yra: kasdieniniai, teminiai, perspektyviniai (trimestro, pusmečio, metų planai). Planą sudaro: tema, klasė, pamokų tipas, įvadas, tikslai (ugdymo tikslai): mokomieji, lavinamieji, auklėjamieji; mokomoji medžiagą ir metodai, mokinių aktyvumas, vaizdumas.4. Pamokos tipas – tai pamokų grupavimas, sisteminimas pagal didaktinį tikslą. Pagal tai suskirstytos pamokos išskiriamos: mišri (kombinuota) – padeda pasiekti įvairių tikslų, ji populiariausia; naujų žinių įgijimo; įgūdžių, mokėjimų įvaldymo; įtvirtinimo; uždavinių sprendimo; kartojimo; kontrolės.6. • Pamoka kaip mokymo procesas prasideda nuo tikslo. Turi būti aiškūs didaktiniai tikslai, jų vienovė, suderinamumas. Negalima tenkintis vienu tikslu. Aiškius tikslus lydi geri santykiai ir bendradarbiavimas.
• Mokomosios medžiagos parinkimas iš įvairių šaltinių i kūrybiškų uždavinių įvairovė.• Racionalus laiko panaudojimas, kuo mažiau sugaišti laiko mokinio elgesio koregavimui.• Mokinius išmokyti per pamoką.• Svarbus aktyviųjų metodų panaudojimas.• Kūrybiškų elementų panaudojimas.• Sukurti emociškai teigiamą aplinką, kuri kyla iš santykiu. Tai vadinamas „Paslėptas tvarkaraštis“ – poveikis, kuris kyla iš mokinių natūralių tarpusavio santykių, per kuriuos atsiskleidžia mokinių vertybių sistema. Todėl atsiranda galimybė pasiekti geresnių rezultatų.PALANKAUS MIKROKLIMATO PAMOKOJE LAIKYMASIS. Palankų mikroklimatą klasėje, klasės elgesį ir tam tikrą mikroklimatą lemia socialinė ir asmeninė sąveikos. Klasės socialinė sąveika-savų motyvų skatinamų žmonių reaguojančių vienas į kitą socialinėje aplinkoje rezultatas.Būtent ši ,, Aš-kitas” sąveika kuria klasės psichologinį klimatą ir skatina susidaryti tam tiktam mokymo elgesiui. Teigiama, kad klasės klimatą skatina ir mokytojai diegdami mokiniams įgūdžius kaip būti grupėje ir klasei formuoti kaip grupei. Nors giliausi ryšiai tarp žmonių užsimezga šeimoje ir pirmuosius bendravimo įgūdžius gauname namie,mokykla, kur dažnai susitinkami pirmieji draugai, prabunda pirma meilė vaidina svarbų vaidmenį formuojantis vaiko asmenybei.Tikslinga mokytojo veikla, padedanti vaikams užmegzti tarpusavio ryšius, pagrįstus pagarba, pasitikėjimu, tolerancija gali būti svarbus veiksnys lemiantis žmogaus santykių su kitais žmonėmis kokybę ir sugebėjimą pajusti pasitenkinimą, kylantį , suvokiant esamą artumą su kitais. Pasitikėjimas užtikrina saugumą, leidžia laisvai bendrauti, nejaučiant įtampos, baimės būti įskaudintam, nuviltam, išduotam.Pasitikėjimas būtinas bendraujant su artimaisiais žmonėmis. Jis svarbus mokykloje, klasėje, ypač ne tik tada kai mokytojai perteikia žinias, bet kai panaudoja mokinių jausmus, vaizduotę, vertybes.Tai teigiamai veikia vaikų asmenybės augimą. Tik pasitikėdamas aplinkiniais vaikas gali atsiskleisti būti autentiškas, tiesus.Vienas iš svarbių veiksnių, sąlygojančių pasitikėjimo atmosferą klasėje-paties mokytojo asmenybė, jo elgesys.Jeigu mokytojas bus teisingas, geras mokiniams, visada laikysis duoto žodžio, nedviprasmiškai reikš savo mintis ar jausmus, mokiniai jausis saugūs, pasitikės savimi ir pedagogu.Pasitikėjimą pedagogu pakerta neprognozuojamas mokytojo elgesys, kai į tuos pačius dalykus skirtingomis situacijomis reaguojama skirtingai.Labai svarbu tai, kaip mokytojas reaguoja į vaikų elgesį vienas kito atžvilgiu.Jei skatinama savitarpio pagarba, o grubumui, nesąžiningumui atvirai nepritariama mokiniai jaučia, kad mokytojas juos gina ir gali apsaugoti juos nuo skaudinančio draugų elgesio, tokiu būdu skatinama pasitikėti aplinkiniais , jaustis saugiai.VEIKSNIAI sąlygojantys gerą mikroklimatą klasėje.1. Pasitikėjimas.2. Poreikis būti išklausytam.3. Mokymasis išklausyti.4. Dalyvavimas vieno tikslo siekime( bendradarbiavimas).Kas yra motyvacija?Motyvacija – procesas, skatinantis elgtis taip, kad būtų pasiekta svarbių žmogui tikslų arba kad būtų patenkinti poreikiai ir motyvaiIšorinė motyvacijaVidinė motyvacijaŽodinis pagyrimas – grįžtamasis ryšys suteikia mokiniui socialinį patvirtinimą. Nepergirkite. Būkite pozityvūs pageidaujamam elgesiui.Testų rezultatai/pažymiai – periodiškų testų rezultatai ir grįžtamasis ryšys apie užduočių atlikimą parodo mokiniui ar jis daro pažangą. Blogi rezultatai negali būti palikti ir ignoruojami–jie naudojami mokymosi sunkumams nustatyti ir ištaisyti.Sužadinimas – natūralus mokinių domėjimasis nežinomybe ir tyrinėjimo pomėgis panaudojamas motyvacijai skatinti.Netikėtumas – mokytojas turi savo mėgstamus mokymo būdus, kurie leidžia mokiniams numatyti mokymo(si) stilių. Tai gali paskatinti moksleivius atsipalaiduoti, jaustis patogiai, bet taip pat ir sužadinti, jeigu panaudojamas netikėtas veiksmas Pažįstama medžiaga palengvina mokymąsi Kontekstas – mokiniams išmokus principus ar sąvokas, paprašoma juos pritaikyti neįprastose situacijose Žaidimai ir vaidinimai – skatina dalyvauti. Svarbu užtikrinti, kad žaidimas ar vaidinimas skatintų mokymąsi ir pabaigoje mokiniui būtų paaiškinta, kodėl jis žaidė ir ko išmoko
Kas mažina motyvaciją?pagal Ian Reece and Stephen WalkerKlausymasis vangaus, ne įdomaus mokytojoper sunkios ar per lengvos užduotysnėra grįžtamojo ryšio apie pažangąper lėtas ar per greitas ėjimas pirmynper ilgas sėdėjimas
blogas apšvietimas, šildymas, akustikapasakymas, kad vargu ar moksleiviai ką nors suprasįpratimas laukti mokytojo pagalbospasakymas, kad tema sunkiMotyvacija tampriai susijusi su vertinimuVertinimas laiduoja:Mokymosi tęstinumą –pakartojimą ir sustiprinimą to, ką mokinys jau žino, supranta ir gebaMokymosi pažangą –siekimą aukštesnio lygmens, motyvuoto mokymosi toliau
vidinės paskatos – kai vaikas nori veikti, nes jam tai yra smagu, įdomu, teikia džiaugsmo, o išorinės – kai jam svarbiausia būti pagirtam, apdovanotam, kai jis veikia, norėdamas įtikti arba iš baimės ir pan. Tačiau juk tik to, kuris turi stiprią vidinę motyvaciją, nesužlugdys jokios neigiamos įtakos, nei gyvenimo smūgiai! Toks žmogus iš esmės yra laisvas ir kūrybiškas, nepriklausomai nuo būties sąlygų. Mokymasis jam – malonumas ir galimybė pažinti, o karjera – tai galimybė susikurti gerą gyvenimą iš to, ką sugeba. Išoriškai motyvuotas žmogus nebeturi vidinės, kūrybinės laisvės. Jis pernelyg orientuotas į sėkmę, pinigus ir padėtį visuomenėje, praranda sugebėjimą lanksčiai ir kūrybiškai reaguoti į gyvenimo pokyčius.Mokymo metodai1. Metodas – tyrimo kelias, mokytojo ir mokinio veiklos būdai (veiksenos). Vakarų šalių praktikoje metodai vadinami procedūromis. Metodai ypač reikšmingas elementas, nes lemia mokymo rezultatus, ir atsako į klausimą: kaip mokyti? Mokymo metodais siekiama mokyti, lavinti, o tyrimo metodais siekiame – pažinti, tirti. Mokymo metodus pagrindė įvairūs pedagogikos mokslo klasikai, vienas ryškiausių Komenskis “Didžioji didaktika”. Todėl, kad mokant per pojūčius, vaikai tai geriausiai supranta, t.y. daiktai pirma rodoma, o paskui įvardijami; pirma pavyzdžiai, o po to taisyklės.3. Metodų sistema1. pirmoji metodų sistemos grupė – žodiniai metodai. Vakarų didaktikoje – informaciniai arba instrukciniai metodai. Išskiriami:1.1. pasakojimas1.2. aiškinimo1.3. mokyklinė paskaita.2. pokalbio metodas. Vakarų didaktikoje – klausimų atsakymų metodas2.1. diskusijų – disputo metodas;3. aktyvieji mokymo metodai:
1.1. grupinio mokymo metodai;1.2. projektų metodas;1.3. minčių lietaus metodas;1.4. kūrybiškumo metodas1.5. žaidimų metodas ir kt.4. naudojimosi spausdintais šaltiniais metodas5. vaizdiniai (demonstravimo – iliustravimo);6. praktiniai metodai – mokinių veiklos metodai:1.1. pratimai;1.2. laboratoriniai darbai;1.3. praktikos darbai;1.4. projektiniai darbai.Kritinis mąstymas – mąstymas, kai prie problemos prieinama siekiant įvertinti žinių apie ją pagrįstumą ir aptikti silpnas, menkiau argumentuotus teiginius. Mokslo filosofijoje ryškiu kritinio mąstymo atstovu buvo austrų filosofas Karlas Popperis, mokslo raidą vaizdavęs, kaip viena kittą keičiančių verifikuojamų ir falsifikuojamų mokslo teorijų kaitą. Inteligentijos atstovai, tam tikra prasme, dėl tokio mąstymo būdo yra pasmerkti amžinai opozicijai, kadangi jie dėl turimo išsilavinimo ir kritinio mąstymo būdo paprastai geba suvokti silnas egzistuojančių valdymo sistemų grandis bei jų trūkumus, o taip pat visuomenės raidos problemas ir siekia šalinti jas. Šiam mąstymui priešingybė yra autoritarinis mąstymas. Kritiniam mąstymui tarpti objektyvias prielaidas sudaro mokslinių teorijų neadekvatumas stebimiems reiškiniams, jų problematiškumas, o taip pat sociumo netobulumas, neatitikimas tam tikroms vertybių sistemoms (humanizmo, demokratijos…).Renkantis ir taikant aktyviuosius mokymo (-si) metodus, ypač svarbu ugdyti studentų kritinį mąstymą. Kritinis mąstymas nereiškia negatyvaus vertinimo ar kritikos, tai yra protingas įvairių požiūrių ir filosofijų svarstymas tam, kad būtų prieita prie pagrįstų vertinimų ir sprendimų. Kritiškai mąstant niekas nelaikoma besąlygiškai teisinga, atsisakoma aklai tikėti autoritetais. Šiuo atžvilgiu “kritinis” reiškia “reflektyvus” ir “analitinis”. Kritinis mąstymas reiškia būdus, kuriais perdirbamos, sutelkiamos ir apmąstomos žinios. Tai informacijos apsvarstymo procesas, kuris gali būti taikomas visose srityse (Aktyvaus mokymosi metodai,1998). Gebėjimas kritiškai mąstyti (Howe’as ir Warrenas, 1989) yra svarbus tam, kad žmonės aktyviai gyventų, veiksmingai dirbtų ir funkcionuotų besikeičiančioje visuomenėje. Anot Frommo (1992), kai visuomenė apsibrėžia, kas yra gerai, mums tai gali atrodyti lengviau, tačiau tuomet gyvenimas nebūna toks prasmingas. Žmonės, jaučiantys bejėgiškumą, dažnai atiduoda valdžią kažkokiam nesuprantamam likimui, tampa pasyvūs. Gebėjimas mąstyti kritiškai išlaisvina žmogų.
Vadovėliai. Knyga ,atskleidžianti mokymosi turinį.Labai svarbu , kad vadovėlyje faktai būtų išdėstyti tiksliai ir suprantamai. Jie turi būti vaizdūs, ryškūs. Mokomoji medžiaga turi ugdyti moksleivio pažintinius interesus, sieti su gyvenimo praktika. Labai svarbu parinkti tinkamą šriftą. Išryškinti pavadinimus, apibrėžimus, taisykles ir pan.Vadovėlio vertinimo kriterijai.1. Vadovėlio kalbos stiliaus atitikimas moksleivių ypatumus.2. Ar pateikta medžiaga orientuota į moksleivio gyvenimišką patirtį.3. Ar vadovėlyje numatytos savarankiškos darbo su juo galimybės(reikalaujama, kad būtų aprašytos taisyklės, kaip mokinys gali mokytis savarankiškai.4. Ar vadovėlyje sudaryta galimybė diferencijuoti mokymąsi.5. Ar tinkamai ir visapusiškai panaudojama vaizdinė medžiaga.6. Ar dera šis vadovėlis su kitų dalykų vadovėliais.Mokymo metodai ir būdai.Žodiniai metodai.Šiai grupei priklauso:pasakojimo, aiškinimo, mokyklos paskaitos ir pokalbio.Tai populiariausi , ekonomiškiausi dėstymo būdai, tačiau yra trūkumai: Sunku užtikrinti vaikų aktyvumą, sulaikyti jų dėmesį. Žinios įgyjamos pasyviu klausymu ir įsiminimo būdu, todėl jos neilgalaikės. Be to mokytojas nežino ar viską moksleiviai suprato ar sugebės taikyti teoriją praktikoje.Pasakojimo metodas dažnai naudojamas per literatūros, istorijos, geografijos, gamtos pamokos.Pasakojimas neturi tęstis ilgiau 12-15 min.Šiuo metodu perteikdamas medžiagą mokytojas privalo skatinti vaikus formuluoti išvadas, išskirti, akcentuoti svarbiausius temos dalykus, keisti kalbos ritmą, intonaciją.Pravartu ir stabtelėti, išsiaiškinti, kaip mokiniai suprato vieną ar kitą dalyką.Pasakojimą pagyvina grožinės literatūros ištraukos paskaitymas, literatūros paskaitymas, vaizdinės priemonės pademonstravimas.Kuo moksleiviai jaunesni, tuo pasakojimas yra vaizdesnis, trumpesnis. Aiškinimo metodas pagrindinis tiksliųjų bei gamtos mokslo dalykų mokymo metodas. Ir šiuo atveju, mokomą medžiagą perteikia mokytojas, tik jis nepasakoja , o logiškai įrodinėja.Aiškindamas mokytojas privalo neskubėti.Savo samprotavimus grįsti teorijos teiginiais. To paties reikia reikalauti ir iš mokinių. Taip lavinamas moksleivių loginis mąstymas, kruopštumas, atidumas. Įveikti sunkumus padeda pedagogo pateikti konkretūs pavyzdžiai, vaizdinės priemonės. Palyginti su pasakojimo metodu aiškinimas teikia didesnių galimybių aktyvinti moksleivius, skatinti ieškoti įrodymų, taisyklių ir pan.
Mokyklinės paskaitos metodas.Retai mokykloje naudojamas metodas. Nuo pasakojimo jis skiriasi sudėtingesne minčių perteikimo forma, didesniu perteikimu. Ji trunka paprastai 1 pamoką ir taikomas vyresnėse klasėse. Pokalbio metodas.Tai laukimo metodas čia naują temą pedagogas nagrinėja kartu su moksleiviais, perteikdamas jiems mąstymą skatinančių klausimų. Tokiu būdu moksleiviai patys suranda tiesą, suformuluoja taisyklę, padaro išvadą ir t.t.Jis yra efektyvus, nes verčia galvoti, ugdo savarankiškumą, kūrybiškumą, todėl taip įgytos žinios būna gilios , sąmoningos, ilgalaikės. Tačiau piktnaudžiauti šiuo metodu nevalia.Taip mokant temai išnagrinėti reikia daugiau laiko, jis tinka kai vaikai savarankiškai samprotauja. Praktiniai metodai: spausdinti šaltiniai, referatai, demonstravimo, stebėjimo metodas, pratimų metodas.Tai metodai įgalinantys moksleiviams patiems įgyti žinių, mokėjimo įgūdžių.Ši metodų grupė- priešybė žodiniams mokymo metodams. Visa eilė darbo su vadovėliu būdų. Darbas su vadovėliu.Skatina vertinti išdėstytus faktus, paaiškinti juos. Mokytojas gali parengti bendriausius klausimus, kuriuos užrašo lentoje, į juos vaikai atsako remdamiesi vadovėlio medžiaga.Moksleiviai savo atsakymus turi argumentuoti,paaiškinti. Vadovėlyje išdėstytų faktų lyginimas, apibendrinimas.Šia būdas galimas išėjus 2-3 temas. Vadovėlio medžiagos planavimas.Moko trumpai, aiškiai dėstyti mintis. Mokiniai turi kiekvieną pamoką dirbti savarankiškai, nes žinios įgytos paties moksleivio pastangomis yra gilesnės. Savarankiškai dirbti reikia žinynais ir enciklopedijomis. Mokinių referatai.Referatas( lot. Pranešu) tai analizė.Tai toks metodas, kai mokiny remdamasis vadovėliu ir būtinai papildoma medžiaga pasirinktą temą išnagrinėja raštu ir pristato visai klasei.Nepakanka mokiniui tik paskirti temą, mokytojas turėtų padėti parinkti papildomą literatūrą, patarti kaip sudaryti planą, konsultuoti rašantįjį, skatinti reikšti savo nuomonę, skatinti reikšti savo mintis.Išklausyti referatą klasėje reikia aptarti, įvertinti, papildyti.Galima iš anksto paskirti vieną ar kitą mokinius recenzuoti ( nagrinėti tą pačią temą tik naudojant kitus šaltinius ).Šis metodas turi nemažai privalumų. Mokiniai pradeda savarankiškai vertinti medžiagą, mokosi naudoti papildomą medžiagą, kilus ginčui pagrįsti savo nuomonę.Susidaro pirmieji tiriamojo darbo įgūdžiai, tačiau šis metodas reikalauja daug laiko ir pastangų. Numatyta, kad per mokymo metus turi parašyti 2 referatus. Šis metodas taikomas vyresnėse klasėse. Demonstravimo ir stebėjimo metodas.Jis naudojamas per praktinius užsiėmimus.Ekskursijos, bandymai,mokomieji filmai, skaidrės, magnetofono įrašai.Šio metodo skiriamasis bruožas-mokslinių žinių įgijimas.Stebint tiriamus objektus, fiksuojant esmines savybes, kartu su mokiniu aptariant ir įvertinant. Šis metodas sudėtingas vien tik daikto ar reiškinio apibrėžimas ir aptarimas dar neužtikrina tvirtų sąmoningų moksleivio žinių.Pedagogas iš anksto turi pasirūpinti, kad visiems vaikams turi būti patogu stebėti.Demonstravimą turi lydėti gerai apgalvotas tikslingas mokytojo aiškinimas. Naudojant šią metodiką pagyvinamas visas mokomasis procesas, skatinamas vaiko smalsumas, tuo pačiu ir mokymosi interesai. Vaizdiniai metodai.Tai grafiniai darbai, praktikos darbai,laboratoriniai darbai. Atsiminti daugybe mokslo žinių yra sunku, ypač greitai pamirštama. Daug svarbiau yra suprasti pasaulio raidos dėsningumus, gebėti faktus apibendrinti ir mąstyti. Grafiniai darbai turi paskirti išmokyti vaikus žengti svarbų pažinimo žingsnį nuo konkrečių daiktų ,prie juos reiškiančių abstrakcijų.Šis uždavinys realizuojamas mokant sudarinėti lenteles, braižant brėžinius, diagramas, grafikus, schemas.Aktyvieji metodai.I.Susiliejantys ugdymo metodai:1. vaizduotės panaudojimo,2. darbas mažose grupėse,3. piešimas,4. nebaigti sakiniai.II.Bendradarbiavimo ugdymo metodai:1. diskusija,2. mokymasis komandose.3. aktyvaus dalyvavimo4. debatai,kritinio mąstymo.5. grupių projekto.Pamokų tipai:V. Jakavičius ir A. Juška siūlo pamokų klasifikaciją grįsti mokymo struktūra , jos etapais. 1. Įvadinė pamoka ( moksleivių parengimą naujai temai mokytis).2. Naujos medžiagos perteikimo pamoka( žinių perteikimą ir išmokimą).3. Kartojimo pamoka( naujos medžiagos įtvirtinimo).4. Pratybų pamokos tipas( moksleivių savarankiškas darbas).5. Kontrolinė pamoka( žinių mokėjimas ir vertinimas).6. Mišri pamoka. Per vieną pamoką mėginama apimti visus mokymo procesus.