ĮVADAS
Vyrauja nuomonė, kad filosofija – tai mokslas, kuris yra savitas ir skirtingas nuo kitų jį supančių mokslų. Filosofija turi savo atskirą skaitytojų, mąstytojų ratą. Yra sakoma, filosofija – tai būdas mąstyti ir būti pasaulyje, filosofuoti – tai būti kelyje. Kaip kiekvienoje srityje, filosofijoje yra žmonių, kurie savo talentu, išmintimi papildo mokslą ir nusipelno tolesniam jo vystimuisi. Vienas iš tokių filosofijoje yra senovės filosofas Augustinas Aurelijus.Šiame referate pateikiu ne tik jo gyvenimo ir biografijos faktų, bet ir svarbiausius jo veikalų bruožus, bei jų citatas. Vienas iš jų, ir svarbiausias yra „Pokalbiai su savimi“, kurio aspektais ir remiuosi savo referate.
Rašyti apie Augustiną ir jo kūrinius visuomet labai sunku, nes apie tai jis pats yra daug ir iškalbingai pasakojęs savo veikaluose, ypač “Išpažinimuose” ir “Pataisymuose”. Sunku ir dėl to, kad beveik neįmanoma prilygti Augustino raštų įtaigai, dėstomos minties aiškumui bei kalbos grožiui. Tačiau sunkiausia tai, kad, pradėjus kalbėti apie Augustiną, neišvengiamai tenka paliesti labai daug dalykų. Jis pats drąsiai imdavosi vis naujų klausimų, keitėsi, brendo ir augo nepaprastai greitai. Augustinas ieškojo ir rado, beldėsi, ir jam buvo atidaryta. Sąžininga šio giliai į save pasinėrusio žmogaus svarstymų kelionė paliko daugybę ženklų – kūrinių, labai įvairių ir skirtingų. Atrodytų, kas bendra tarp pirmųjų Kasiciake (Cassiciacum) parašytų kartais paviršutiniškų, nesklandžių, dirbtinokų filosofinių dialogų “Prieš akademikus”, “Apie palaimingą gyvenimą”, “Apie tvarką” ar “Pokalbiai su savimi” ir tokių Hipone (Hippo) pražydusių mąstymo šedevrų, kaip “Išpažinimai”, “Apie Trejybę”, “Pradžios knygos tiesioginės prasmės paaiškinimai” ar “Dievo valstybė”? Lyg ir nieko. Išskyrus Augustiną kiaurai užvaldžiusį troškimą, tikrą visa įveikiančią filosofo aistrą pažinti save ir Dievą.
386 m. rugsėjo mėnesį trisdešimt dvejų metų Augustinas iš vakarinės Imperijos pusės sostinės Milano persikelia į mažytį kaimelį Alpių priekalnėse Kasiciaką. Čia savo vila jam leido naudotis kolega retorikos profesorius Verekundas. Įspūdingo gamtovaizdžio apglėbtoje viloje kartu su Augustinu apsigyvena jo motina Monika, vyresnysis brolis Navigijus, sūnus Adeodatas, du pusbroliai, du privatūs mokiniai ir didžiausias jo viso gyvenimo draugas Alypijus. Iki tol Milane praleisti vieneri metai buvo Augustino vidinio gyvenimo krizės protrūkio metai. Čia jis pasiekė aukščiausią savo pasaulietinės karjeros tašką, eidamas Vakarų Imperijos sostinės Milano retorikos profesoriaus pareigas, savotišką Imperijos “propagandos ministro” tarnybą. Bet Augustinas meta pasaulietinę karjerą ir pasirenka nuošalų, ramų filosofijos studijų bei nedalyvavimo valstybės veikloje otium liberale, “kilnaus neveiklumo”, gyvenimo būdą. Svarstymai apie karjerą ir jos išsižadėjimą “Pokalbiuose su savimi” 1. Augustinui – ne vien abstraktūs, filosofui privalomi pagvildenimai, bet paties jo gyvenimo galimybių apmąstymai. Tais metais toliau kilti karjeros laiptais svajojęs Augustinas buvo nusprendęs vesti. Anų laikų papročiu vedybos reiškė sudėtingą teisinį kontraktą, kurį galėjo sudaryti tik apylygę visuomeninę padėtį užimančios šeimos. Talentingo gražbylystės mokytojo padaryta karjera, globėjai ir pažintys leido tikėtis geros partijos, ir Augustino motina Monika jau buvo jam radusi kilmingą didelių turtų paveldėtoją. Jis buvo nieko prieš ir atgal į Afriką išsiuntė savo sugyventinę, su kuria buvo išgyvenęs beveik penkiolika metų ir iš kurios turėjo sūnų Adeodatą. Bet staiga pareiškia nenorįs vesti, nebenorįs toliau siekti karjeros. Augustinas puikiai žinojo, kokia jėga traukia moters glamonės. Šis sąžiningai atviras žmogus išdrįsta apie tai rašyti savo “Pokalbiuose su savimi” . Kaip ir svarstymai apie karjerą, tai pirmi žingsniai “Išpažinimų” link.Tais metais Milane Augustinas pagaliau visiškai atsikratė manichėjybės. Dar mokytojaujant Kartaginoje (376-382), jam ėmė kilti pirmosios abejonės. Rimčiau nesigilinus lyg ir įtaigus manichėjininkų mokymas apie iš esmės skirtingus Šviesos ir Tamsos karalysčių pasaulius ir judviejų tarpusavio kovą Augustinui ėmė nesiderinti su moksliniais graikų astronomijos duomenimis . Dar Tagastoje (Thagasta), kur teko praleisti metus po studijų Kartaginoje, dėl manichėjybės Monika buvo taip smarkiai užsirūstinusi ant Augustino, kad neleido gyventi savo namuose . Dar visai neseniai, tik praėjusiais metais, dėstydamas Romoje, Augustinas buvo gyvenęs bičiulio, manichėjininkų “klausytojo”, namuose ir lankęs manichėjininkų “išrinktojo” vedamus sektos susirinkimus . Manichėjybę įveikti Augustinui padėjo Ciceronas. Tik fragmentais mums išlikęs jo dialogas “Hortenzijus” prieš 14 metų buvo pažadinęs studento Augustino meilę filosofijai . Dabar to paties Cicerono skelbiamas iš Akademijos perimtas skeptiškas požiūris į teiginį, kad egzistuoja vienui viena tikroji tiesa ir ją tikrai galima pažinti, padėjo Augustinui išsižadėti vienintelę tikrą tiesą skelbusios manichėjybės. Formalus atsižadėjimo ženklas – Augustinas tampa katalikų Bažnyčios katechumenu. Tai, beje, reiškė labai nedaug – tik tai, kad Augustinas nori kada nors, ateityje, krikštytis. Gal po metų, gal po dešimt ar trisdešimt… Beje, neužmezgus kad ir menkiausių ryšių su Bažnyčia, katalikiškoje Imperijos sostinėje buvo sunku tikėtis padaryti didesnę karjerą. Lemtingaisiais 385-386 m. Augustinas sirgo. “Pokalbiuose su savimi” jis dažnai kalba apie “kančios baimę” , “krūtinės ligą” , “dantų skausmą” . Vėliau Augustinas irgi sirgs nemažai. Tačiau jau daugiau niekuomet nebesiskųs “krūtinės skausmu”, dėl kurio buvęs priverstas atsisakyti dėstytojo darbo , skausmu, kuriame, vėlesniu jo pasakymu, slepiasi pirmuosius mūsų tėvus į nuopuolį atvedęs išdidumas . “Dantų skausmas”, kuriuo Augustinas skundžiasi “Pokalbiuose…”, taip pat praėjęs stebuklingai: “Ir nepamiršau, ir nenutylėsiu Tavo rykščių čaižumo ir stebėtino Tavo gailestingumo greitumo. Tuomet kankinai mane dantų skausmu, ir, kai šis taip įsisiautė, kad nebegalėjau kalbėti, staiga mano širdis sumanė prašyti visų, kas buvo su manimi, kad Tave, visokios sveikatos Dieve, maldautų už mane. Kai tik sulenkėme maldai kelius, pranyko skausmas” . Tačiau labiausiai tais metais Augustiną paveikę įvykiai buvo neoplatonikų filosofijos atradimas ir mistinis išgyvenimas Milano sode.
Apie Augustino neoplatonizmą privalu pakalbėti platėliau. Tuo metu ši filosofijos kryptis buvo labai populiari Milano aukštuomenėje. Augustino paliktos žinios leidžia atkurti buvus visą neoplatonikų intelektualų draugiją: Manlijus Teodoras (jam skirtas vienas iš Kasiciake parašytųjų Augustino dialogų – “Apie palaimingą gyvenimą”), Zenobijus (jam dedikuotas dialogas “Apie tvarką”), Hermogenianas . Nemenką šios filosofijos išmanymą atskleidžia ir paties Milano vyskupo Ambraziejaus pamokslai. Neoplatonizmas – naujas “atsigręžimas” į Platoną, stengiantis suderinti ir susisteminti įvairiuose jo dialoguose dėstomas mintis bei atsižvelgti į Aristotelį – atsirado Aleksandrijoje ir viršūnę pasiekė Romoje filosofijos mokyklą vedusio Plotino (205-270) traktatuose, vadinamuose “Eneadomis”. Kai kuriuos jų Augustinas buvo skaitęs, kaip ir Plotino mokinio Porfyrijaus bei Porfyrijaus mokinio Jamblicho raštus. Vėliau “Išpažinimuose” susidūrimą su šia filosofija Augustinas laikys Dievo pirštu. “Ir norėdamas pirmiausia man parodyti, kaip išpuikėliams priešiniesi, o nuolankiesiems duodi malonę ir kokį tavo gailestingumą parodė Tavo nusižeminimo kelias, kai Tavo Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp žmonių, parūpinai man per vieną nežmoniškai išsipūtusį žmogų kai kurių platonikų knygų, kurios buvo išverstos iš graikų kalbos į lotynų.” Veltui istorikai mėgino susekti, kas buvo tas “vienas nežmoniškai išsipūtęs žmogus” . Rašydamas Išpažinimus Augustinas, matyt, tyčia nuslėpė jo vardą, kad šiame įvykyje labiau pabrėžtų Dievo valią . Į Milano neoplatonikų draugiją buvo susibūrę krikščionys. Tai nėra kuo įprasčiausias dalykas. Nors ir negausus, Italijoje vis dar smilko ir pagonių kultūrinis judėjimas; pakanka prisiminti Augustino amžininkus Makrobijų, Arnianą Marceliną ar garsųjį senatorių Simachą. Kaip tik jiems, o ne krikščionims, regis, labiau pritiko žavėtis ir mėgdžioti sąmoningai prieš krikščionis nusiteikusį Plotiną ir ypač Porfyrijų 18 ; tai, beje, jie ir darė. Ir priešingai, galbūt kaip tik dėl šios priežasties, tokios įtakingos idėjinį pagonybės pagrindą gynusios filosofijos ypač turėjo vengti krikščionys. Tačiau buvo kitaip. Draugiškam krikščionybės požiūriui į neoplatoninę filosofiją atsirasti lemiamos reikšmės turėjo du labai svarbūs asmenys – Gajus Marijus Viktorinas ir Simplicianas. Viktorinas (apie 275-361), kaip ir Augustinas, buvo kilęs iš Afrikos, dėstė retoriką įvairiuose Italijos miestuose ir galiausiai Romoje, kur net buvo nusipelnęs didžiausios šlovės – jam dar gyvam pastatyta statula forume. Būtent Viktorinas “platonikų knygas” iš graikų kalbos išvertė į lotynų kalbą. Bet tai dar ne viskas – gyvenimo pabaigoje Viktorinas krikštijosi. Jo pavyzdys buvo nepaprastai įtaigus ir svarbus Augustinui . Drauge Viktorino krikštas lotynų akyse tartum pakrikštijo ir visą neoplatonikų filosofiją. “Pasveikino mane, kad pataikiau ne į kokių kitų filosofų raštus, pilnus melo ir apgaulės pagal šio pasaulio elementus. Šie gi raštai įvairiausiais būdais rodo į Dievą ir Jo Žodį” , – taip Augustinui sakė kitas visam Milano neoplatonikų būreliui svarbus žmogus – senas kunigas Simplicianas . Kaip tik jis įkalbėjo vyskupą Ambraziejų savo pamoksluose parodyti Pauliaus mokymo ir neoplatonikų filosofijos panašumus. Simplicianas jaunystėje pats gerai pažinojo tuomet jau seną Viktormą ir buvo jo krikšto liudytojas, tad ir papasakojo šią istoriją Augustinui. Taip Milane Augustinas pateko į aiškiai prie neoplatonizmo linkusių katalikų intelektualų draugiją.Pabrėžiant to meto neoplatonikų įtaką Augustinui, beje, jokiu būdu negalima manyti, kad jam buvo iškilęs koks nors klausimas “arba – arba”: neoplatonizmas ar katalikybė. Augustinas buvo kilęs iš katalikų šeimos, katalikiško miesto. “Kristaus vardas” visuomet buvo su juo, net ir manichėjišku laikotarpiu: kad ir kaip būtų, bet manichėjininkai buvo krikščionių sekta, siekusi “pagerinti” to meto katalikų Bažnyčią. Dabar, Milane, suradęs neoplatonikų knygas Augustinas papildymų joms ieško Pauliaus laiškuose . Tai irgi nepaprastai būdingas to meto bruožas. Apaštalą aiškina bei skaito manichėjininkai ir Augustinas, donatininkas Tikonijus ir didysis Augustino senatvės priešas Pelagijus. Krikščionybė ir neoplatonizmas Augustinui Milane buvo labai panašūs, jų kvietimas vienodas – išsižadėti pasaulio ir filosofiniais svarstymais artėti prie palaimingo gyvenimo.
Išsižadėti pasaulio Augustinui buvo nepaprastai sunku. Jis jau regėjo tikslą. Plotino ir Porfyrijaus filosofija bei, tuometiniu Augustino žvilgsniu, krikščionybė jam siūlė aiškų kelią: apsivalyti nuo aistrų, pagydyti savo “vidinę akį” ir dialektiniu mąstymu kelti savo sielą Dievop. Visa tai Augustinas žinojo, bet niekaip negalėjo pasiryžti stoti į šį kelią. Augustinas kankinosi, sirgo, graužėsi ir dvejojo. Apie tai pasakojama “Išpažinimų” aštuntoje knygoje, turbūt giliausiame ir gražiausiai parašytame skverbimosi į save pasakojime pasaulinėje literatūroje. Čia aprašyta garsioji sodo scena . Augustinas apie ją papasakos tik po 10 metų rašydamas “Išpažinimus”. Net “Pokalbiuose su savimi”, kur Augustinas ima drįsti kalbėti apie save atviriau, nematyti jokio sodo scenos atšvaito. Trumpai tariant, Augustino Milane nuomotų namų sode atsitiko štai kas. Begalinių svarstymų, graužaties ir neryžtingumo kankinamas, sode po medžiu susmukęs Augustinas staiga išgirsta balsą iš gretimo kiemo: “Imk ir skaityk.” Augustinas suprato, kad jam liepiama atsiversti Šventąjį Raštą – tuo metu kambaryje jis turėjo Pauliaus laiškus – ir perskaityti pirmus į akį kritusius žodžius. Štai tie žodžiai: “Elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių” Ir Augustinas pagaliau ryžosi. Po kelių mėnesių karjeros, geros vedybų partijos, manichėjybės ir skepticizmo atsisakęs ir į platonizmą bei Pauliaus laiškus besigilinantis ir sveikstantis Augustinas išvažiuoja į Kasiciaką. Staiga pratrūksta pritvinęs jo raštų srautas, kuris nutrūks tik po veik pusšimčio metų sulig visame to meto Vakarų ir Rytų pasaulyje garsaus ir gerbiamo Hipono vyskupo mirtimi 430 metų rugpjūčio 28 dieną. Augustinas Kasiciake užtruks tik porą mėnesių. Vėlyvą rudenį jis sugrįš į Milaną ir per 387 m. Velykas iš vyskupo Ambraziejaus rankų priims krikštą. Vėliau kelis mėnesius sugaišęs Romoje ir Ostijoje Augustinas parkeliaus į Afriką, savo gimtąją Tagastą . Jis tebesistengia laikytis nuošalaus gyvenimo idealo, gilinasi į platonizmą, pradeda ginčus su inanichėjininkais. Dar Ostijoje mirė Monika, netrukus miršta sūnus Adeodatas, vienas geriausių Augustino draugų Nebridijus. Augustinas palieka Tagastą ir 391 m. įšventinamas į kunigus Hipone, vėliau tampa šio pagal dydį antro Afrikos miesto vyskupu. Ginčai su manichėjininkais, donatininkais, pelagininkais, gausios kunigo, vėliau vyskupo pareigos, įsteigtas vienuolynas ir … traktatai, poleminiai raštai, Šventojo Rašto aiškinimai, laiškai, pamokslai. Kasiciakas ir ten parašyti dialogai liks kažin kur toli toli. Augustinas ims kitaip žiūrėti į neoplatonizmą, jam prasivers bedugnės Šventojo Rašto gelmės. Bet ir vėliau Kasiciaką jis laikys prarastąja savo rojaus ramybe . Kasiciako viloje Augustino draugija gyveno “filosofinį” gyvenimą taip, kaip jį įsivaizdavo. Pusę dienos darbuodavosi laukuose , stebėdavo gamtą , vaikščiodavo į pirtį . Augustinas mokė ir auklėjo du paauglius – Licencijų ir Trygecijų. Veik kasdien kildavo įvairūs filosofiniai pokalbiai. Visur kur šios draugijos spiritus movens buvo Augustinas. Kiekvienoje smulkmenoje – užsikimšusiame vandentiekio kanale , perpjautame kirmine , gaidžių kautynėse ar dantų skausme – jis rasdavo filosofinių problemų. Pasitelkdamas čia pat skaitomų neoplatonikų mintis ir mąstymo būdą, leisdavosi svarstyti jas kartu su savo bičiuliais. Samdytas sekretorius užrašydavo pokalbį, vėliau Augustinas užrašus sutvarkydavo, ir taip radosi vienas filosofinis dialogas po kito. Augustinas daug mąstė ir meldėsi. Vėliau “Išpažinimuose” jis prabėgom paminės čia parašytus dialogus, bet pirmiausia prisimins anuometinius psalmių pažadintus apmąstymus ir užsimins apie stebuklingąjį dantų išgijimą. Augustinas visuomet buvo drąsus ir novatoriškas rašytojas. Jo Kasiciako dialogai – pirmi filosofiniai dialogai lotyniškoje to meto krikščionių literatūroje . Iki tol krikščionys rašydavo poleminius dialogus, ginčydamiesi, pavyzdžiui, su žydais, pagonimis, eretikais; pastarųjų niekuomet netrūko. Vėliau Augustinas panaudos šią formą ginčams su manichėjininkais, arijonais, donatininkais ir pelagininkais. Žinoma krikščionių literatūrai ir didaktinių bei hagiografinių dialogų rūšis. Bet pirmus krikščionių filosofinius dialogus Kasiciake parašė Augustinas. Be abejo, jis sekė puikia ir garbinga filosofinių dialogų tradicija: Platono nebuvo skaitęs, gal tik Cicerono kadaise išverstą “Timajo” ištrauką, bet filosofinius paties Cicerono dialogus buvo išstudijavęs labai kruopščiai. Augustinas filosofijos mokėsi pats, graikų kalbos, kaip žinia, nemokėjo, todėl visas jo filosofinis išsilavinimas daugiausia kilo iš Cicerono ir tuo metu įmanomų rasti graikų filosofų vertimų . Tačiau Ciceronas jam teikė ne vien filosofinių minčių turinį, bet ir jų raiškos pavidalą. Kaip čia Augustino Kasiciako nepalyginsi su Cicerono Tuskulu. Nors ir novatoriški krikščionių literatūroje, Augustino dialogai “Prieš akademikus”, “Apie palaimingą gyvenimą” ir “Apie tvarką”, kaip sakėme, gražiai pritampa prie antikinės filosofinių dialogų tradicijos. Visai kitaip atrodo “Pokalbiai su savimi”. Pats Augustinas pasiaiškina labai paprastai: “Pokalbius […] noriu pavadinti “Pokalbiais su savimi”, nes kalbamės tik su savimi. Nors pavadinimas naujas ir galbūt grubus, tačiau pakankamai tinkamas dalyko esmei atskleisti. Juk negalime ieškoti tiesos geresniu būdu, negu užduodami klausimus ir į juos atsakydami. Be to, vargiai atsirastų toks žmogus, kuriam nebūtų gėda likti nugalėtam ginče. Tad beveik visada atsitinka taip, kad gražiai pradėtą nagrinėti klausimą nustelbia padrikas užsispyrimo šauksmas, dažniausiai slaptai, o kartais ir atvirai draskydamas sielas. Todėl, manau, man pasirodė ramiausia ir patogiausia, Dievo padedamam ieškoti tiesos, atsakinėjant sau į savo paties klausimus” 35 . Augustinas buvo labai jautrus mokytojas ir puikiai žinojo, kokios jaunų mokinių ambicijos paprastai užverda. Šiaip ar taip, dialogas su savimi neturi pirmtakų išlikusioje iki Augustino rašytoje literatūroje. Tokio žanro iki tol nebūta. Literatūros tyrinėtojai Augustino “Pokalbiams…” artimiausiu kūriniu laiko po pusantro amžiaus parašytą Boecijaus “Filosofijos paguodą”. Pasikalbėjimų su savimi žanras suklestės tik Viduramžiais. Beje, “Pokalbiai su savimi” – pirmas, bet toli gražu ne vienintelis vėlyvosios Antikos žanrų sistemoje neišsitenkantis Augustino kūrinys. “Tuo metu taip pat parašiau dvi knygas, kuriose, laikydamasis savo siekio ir geismo protu ištirti tiesą, klausinėjau savęs ir sau atsakinėjau apie dalykus, kuriuos labiausiai troškau pažinti, tartum dviese būtume – Protas ir aš, nors buvau vienas; todėl šį veikalą pavadinau ‘Pokalbiais su savimi… ‘” Augustinui patiko toks svarstymų ir rašymo būdas. Tik ką užbaigęs “Pokalbius…”, Nebridijui rašytame laiške Augustinas vėl kalbasi su savimi: “Perskaičiau tavo laišką lempai šviečiant, jau po vakarienės. Arti buvo laikas gultis, bet užmigti – dar nelabai. Ilgai svarsčiau su savimi gulėdamas lovoje ir šitaip kalbėjausi pats – Augustinas su Augustinu.” Kas gi tie du pašnekovai? Aristotelio ir juo sekusio Plotino požiūriu, žmogaus sieloje yra tam tikra ypatinga dalis, kurios veikla – mąstymas. Būtent ji esanti nemirtinga (Aristotelis ), būtent ji – Dievo dalelė žmoguje (Plotinas ). Augustinas “Pokalbiuose…” pateikia labai aiškų pavyzdį: kaip kad kūne yra akis ir jos veikimas – žiūrėjimas, taip sieloje yra mąstymas (mens), o jo veikimas – protas (ratio) . Būtent su šiuo žmogaus mąstymo gebėjimu protauti, su personifikuotu jo veikimu – Protu ir kalbasi Augustinas. Ir Plotinas kartais kviečia “atkreipti ausį į dangų” ir išgirsti Dievo, tai yra Dievo dalelės žmoguje, balsą. Bet tai truputį kas kita negu Augustino pašnekovas jo viduje. Be abejo, Augustinas dar nedrįsta kreiptis į “filosofų Dievą” ir kalbina tik Protą, kuris galėtų pas Jį nuvesti. Augustinas dar toli gražu nesijaučia pasiekęs palaimingą gyvenimą. Viename laiškų jis kalbasi su savimi apie draugą Nebridijų: “O kas, jeigu jis būtų perskaitęs ‘Pokalbius su savimi’? Dar labiau džiaugtųsi, tačiau nieko daugiau nerastų, kas leistų manyti mane pasiekus palaimą. Taigi paskubėjo šiuo aukščiausiu vardu mane pavadinti” . Plotinas galėjo būti vienas iš tokio pokalbio įkvėpėjų . Kas gi yra antrasis pašnekovas, kas tasai “Augustinas”? Tai skausmingų išgyvenimų ir nuodėmių žaizdas besigydantis žmogus. Šiame “Augustine” jau aiškiai matyti “Išpažinimų” autorius. Jis naršo savo nuodėmes ir ieško joms vaistų. “Ko tu, manoji širdie, nusiminusi? ko taip nerimsti krūtinėj? Pasitikėki Dievu: aš jį gerbsiu vėl iškilmingai, tikrąjį Dievą – vaduotoją savo” . Kai kas mano, kad viena iš “Pokalbių su savimi” išrakų – psalmės 44 , kurias pramaišiui su neoplatonikų raštais Augustinas ypač godžiai skaitė Kasiciake. Taip abu “Pokalbių su savimi” dalyviai tartum parodo dvi skirtingas Augustino puses: filosofą neoplatoniką ir pirmą kartą – po jausmų ir išgyvenimų krizės – sveikstančią žmogaus širdį. “Pokalbių su savimi” Augustinas nebaigė. Grįžęs į Milaną, jis ketino parašyti dar vieną dalį, net buvo jau nubrėžęs apmatus. Bet Augustiną pasiglemžė kiti įvykiai, kiti darbai. Planuotos trečios knygos apmatai, beje, išliko; tai traktatas “Apie sielos nemirtingumą”. Senatvėje vėl skaitydamas savo raštus ir rašydamas “Pataisymus” Augustinas prisipažins, kad “skaitant pirmą kartą, įrodymai pasirodo esą tokie sudėtingi ir sutraukti, kad galėtum pagalvoti, jog jie yra tamsūs. Skaitydamas šią knygą aš nepajėgiu susitelkti ir tik pats per save galiu spręsti apie.Netruks prabėgti keleri metai, ir Hipono vyskupu tapęs Augustinas Kasiciake parašytus savo dialogus minės su kartėliu, tarytum gėdydamasis: “Ką tuomet sudėjau į raštus, jau tikrai Tau tarnaujančius, bet vis dar tartum protrūkiais alsuojančius išdidumo mokykla, liudija pokalbių su šalia buvusiais ir – Tavo akivaizdoje – su vienu pačiu savimi knygos” . “Išdidumo mokykla”, “pasipūtėliai”, “išdidėliai” – taip Augustinas vėliau vadins neoplatonikus. “Pataisymuose” nesutiks su daugeliu savo jaunystės raštų teiginių: “Ir ne veltui man nepatinka pačios Platono, filosofų platonikų ar akademikų liaupsės, kuriomis juos taip išaukštinau, kaip tikrai nederėjo šlovinti šventvagių žmonių” .Bet tai bus vėliau. O Kasiciake apie “platonikų knygas” Augustinas kalba kitaip. Pradėdamas dialogo “Prieš akademikus” antrą knygą, jis ilga prakalba kreipiasi į savo globėją Romanianą. Taip, Augustinas jau keliolika metų rusenęs meile išminčiai. “Tik štai, atsitiko perskaityti keletą svarbių knygų[…], kurios ant anos smilkstančios ugnelės užlašino vos keletą brangiausio aliejaus lašų. Neįtikėtina, Romanianai, neįtikėtina, ir galbūt daugiau, nei tu iš manęs laukei. Ką ir sakyti! Jos sukurstė manyje tokį gaisrą, kokio nė pats iš savęs nesitikėjau. Kas gi man nuo tol garbė, kokia gi žmonių prabanga galėjo mane sujaudinti, koks tuščios šlovės geismas, kokia pagaliau šio mirtingojo gyvenimo paguoda, kokie jo raiščiai? Staiga aš visas leidausi savęsp.” Augustinas ryte rijo neoplatonikų mokslą. Vėliau būtent ši savarankiškai ir giliai permąstyta bei savotiškai perdirbta filosofija virs jo mąstymo kalba. Bet kol kas, Kasiciake, jis dar tik mokosi. Panašiai kaip kompiuteriu naudotis ką tik pramokęs ir todėl labai apsidžiaugęs šiuolaikinis žmogus aplinkiniams vis pasakoja, ką juo galima nuveikti, taip ir Augustinas ankstyvuosiuose savo veikaluose džiaugiasi neoplatonikų idėjomis. Todėl norint geriau suprasti “Pokalbius su savimi”, būtų pravartu nors prabėgomis susipažinti su kai kuriomis jų. PALAIMINGAS GYVENIMAS (vita beata) – visų helenizmo ir vėlyvosios Antikos filosofijos mokyklų siekis. Visos jos sutarė, kad palaimingai gyvena tik didžiausio ir tobuliausio gėrio siekiąs žmogus. Vėlgi visos sutiko, kad toks aukščiausiasis gėris nėra turtai , aukštos pareigos visuomenėje ar ramus šeimos gyvenimas . Visi šie dalykai geri ir naudingi tiek, kiek netrukdo ar padeda artėti prie ano didžiausio ir aukščiausio gėrio. Epikūrikams didžiausias siektinas gėris buvo “ramybė”, stoikams – “gyvenimas pagal prigimtį”, platonikams – kiek įmanoma labiau supanašėti su Dievu , tai yra – kuo tobuliau savo mąstymu pažinti Dievą. Kaip tik todėl Augustinas labiau už viską ir trokšta pažinti Dievą ir sielą . IŠMINČIUS (sapiens) taip pat minimas visose Antikos filosofijose. Be abejo, tik jis vienas sugeba pasiekti aukščiausiąjį gėrį. Neoplatonikai visuomet save laikė elitu, būrėsi į uždaras bendraminčių brolijas ir į kitus žmones žvelgė su panieka. Todėl nieko nuostabaus, kad jais sekdamas Augustinas savo veikalą skiria nedaugeliui neoplatoninės filosofijos “bendrapiliečių” , kad mano, jog Išmintį gali regėti tik nedaugelis išrinktųjų . Senatvėje vėl skaitydamas jaunystės veikalą “Apie palaimingą gyvenimą”, Augustinas griežtai nebesutiko su tokia pažiūra: “Nepatinka man, kad rašiau, jog dar šiame gyvenime palaimingas gyvenimas buvoja tik išminčiaus sieloje, kad ir kas darytųsi jo kūnui…” ŽMOGAUS SIELA (anima) neoplatonikams buvo pasaulio sielos dalininkė, turinti ypatingą galią įžvelgti savyje Dievo Mąstymą (lot. mens, intellectus ). Bet į žmogaus kūną pakliuvusi tokia dieviška esybė tapusi suteršta ir pamiršusi kilniąją savo prigimtį. Tokia esanti žmogaus padėtis, ir tik filosofas išminčius žinąs, kaip iš jos ištrūkti. SIELOS SUGRĮŽIMAS (reditus, regressus animae ) ir yra neoplatonikų išminčiaus kelias Dievop. Pirmiausia, be abejo, būtina išsivaduoti nuo kūninių potraukių, geismų ir jausmų. “Bet kodėl delsiame? Reikia traukti toliau. Tačiau pirmiausia pasižiūrėkime, ar esame sveiki.” Šitaip “Protas” sustabdo besileidžiantį kilti Dievop “Augustiną”. Ne, pirmiau pažiūrėkime, ar išminčius jau tikrai nusimetė kūno pančius. “Sveikos akys yra mąstymas be visokio kūno purvo, tai yra nutolęs ir apsivalęs nuo mirtingų dalykų troškimų” . Bet tai dar tik pradžia. Toliau išminčiaus mąstymas kyla pas dievą dialektiniu Platono filosofavimo būdu – nuo kūninių dalykų prie mąstomųjų, nuo laikinųjų prie amžinųjų, nuo daliųjų prie nedaliųjų . Didžiausias laimėjimas būsiąs suprasti, kad išminčiaus turimas mąstymas yra tas pats visą visatą persmelkęs Dievo Mąstymas. Štai kokia prasme įvykstąs garsusis Platono “supanašėjimas su Dievu”, būtent tokia prasme neoplatonikai ir kalba apie “sielos sugrįžimą”. Tokį sugrįžimą turi galvoje ir Augustinas, “Pokalbius…” atsklendžiančioje maldoje sakydamas: “Žinau, kad turiu pas Tave grįžti” . Šį “grįžimą” platonikai taip pat vadina “atsigręžimu į save”, “savęs pažinimu”; tokiai savęs pažinimo procedūrai raginąs, jų manymu, ir senasis Delfų šventyklos užrašas: “Pažink save patį”. Kita vertus, prisiminus, kad išminčius turi savyje Dievo dalelę ir kad jos pažinimas savyje tolygus Jo pažinimui, darosi aišku, kodėl “Pokalbių su savimi” pradžioje Augustinas taip atkakliai svarsto Dievo pažinumo ir būdo jį pažinti klausimus . PASAULIO TVARKA. Svarstydami pasaulį, neoplatonikai manė, kad jis yra dvilypis: viena dalis suvokiama pojūčiais, kita – mąstymu. Pojūčiais suvokiami kūniniai dalykai (sensi-bilia). Jų sritis – žemė ir visa, kas yra tarp jos ir mėnulio. Mąstymu suvokiami dalykai (intelligibilia) yra ir pats mąstymas, daiktų idėjos, mokslų susekti dėsniai ir taisyklės bei visa, kas tęsiasi toliau virš mėnulio. Neoplatonikų požiūrį į pasaulį šių dienų gamtos mokslininkai turėtų laikyti labai “mokslišku”, nes visatą, pirmiausia, žinoma, mąstomąjį pasaulį, šių filosofų nuomone, valdo labai griežti dėsniai (leges, regulae). “Dieve, pagal kurio įstatymus sukasi skliautai, savo kryptimis juda žvaigždynai, saulė išjudina dieną, mėnuo valdo naktį…” Šie dėsniai valdo ir kūninį, juslėmis suvokiamąjį pasaulį. “Dieve, iš kurio karalystės įstatymas perrašomas į šias karalystes.” Tad išminčiui savo mąstymo galią pirmiausia reikia kreipti į kūninius šio pasaulio dalykus ir juose rasti, įžvelgti mąstomuosius, o vėliau jau kilti prie vien mąstomųjų ir galiausiai – Dievop. MOKSLAI (disciplinae) tai tas įrankis, kuriuo žmogaus mąstymas iš kūninių dalykų išlukštena mąstomuosius. Mat visatą savo dėsniais tvarkantis Dievas viena savo galių leido žmogaus mąstymui įžvelgti po kūno apvalkalu besislepiantį mąstomąjį pasaulį. Platonikai tokiam Dievo veikimui aprašyti naudojasi šviesos metafora. Ją paskelbia ir Augustinas… “Juk Protas, besikalbantis su tavimi, žada parodyti tavo mąstymui Dievą taip, kaip saulė pasirodo akims. Mat mąstymo gebos sieloms yra nelyginant jų juslės; o visi mokslų teikiami tiksliausi teiginiai panašūs į tuos dalykus, kurie apšviečiami saulės, kad galėtų būti matomi.” Aukštesnioji mąstomoji prigimtis negali susimaišyti su žemesniąja. Todėl, sakysim, geometrijos sąvokos “linija”, “rutulys” ir jos dėsniai priklauso mąstomųjų, o ne pojūčiais suvokiamųjų dalykų pasauliui. Tas pat tinką ir gramatikai, retorikai bei kai kuriems kitiems mokslams.IŠVADOSAugustinas Aurelijus galbūt žemėje ir nėra garsiausių filosofų dešimtuke, bet jo biografija labai įdomi, jo parašyti veikalai tikrai verčia susimąstyti. Apie šį filosofą yra įdomu kalbėti ir ,manau, jis vertas ne vieno gero žodžio. Jo pagrindinė darbų tema yra orientuota ne tik į būtį ir įvairius filosofinius klausimus, bet ir į Dievą. Ruošiant šį referatą teko skaityti keletą filosofinių Augustino Aurelijaus veikalų, todėl galiu pažymėti, kad jo darbai yra netipiški ir turintys savotiško šarmo. NAUDOTA LITERATŪRA
1. Augustinas Aurelijus. Pokalbiai su savimi. Aidai. Vilnius,19942. Augustinas Aurelijus.- Dialogai: apie laisvąjį sprendimą. Serija “Klasika”- Katalikų pasaulis.3. Augustinas, Aurelijus. Dialogai: apie sielos didybę; apie sielos nemirtingumą. Serija “Klasika” – Katalikų pasaulis