prieštaravimai tarp žmogaus ir gamtos

Turinys

ĮŽANGA 3
Žmogaus veiklos padariniai miškams 4
Tarša žemės ūkyje 5
Pokyčiai atmosferoje 6
Atominės energijos panaudojimo sauga 7
Kauno miesto ekologinis monitoringas 8
Išvados 14
Literatūra 15ĮŽANGA
Smarkiai vystantis pramonei, transportui, žemės ūkio industralizacijai, ir eksploatuojant vis daugiau natūralių išteklių, gamtos apsauga ir racionalus jos išteklių naudojimas yra vienas iš svarbiausių valstybės ekonominių ir socialinių uždavinių. Tai atsispindi daugelyje įstatymų, nutarimų, bei įteisinta pagrindiniame šalies įstatyme – Lietuvos Konstitucijoje, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas būtinų gamtos apsaugos primonių įgyvendinimui, bei gamtos išteklių atkūrimui.
Savo referate nagrinėju iškilusius prieštaravimus tarp žmogaus veiklos ir gamtos.

Gamtos apsaugos, kaip globalinės problemos, isstorinis vystimasis

Per savo istorijos tūkstantmečius žmogus sukūrė galybę technikos , kuri atnešė daug patogumų, bet tuo pačiu daug triukšmo, taršos, atliekų ir kitų blogybių. Buvo pažeista gamtos harmonija, ir žmogui iškilo pats svarbiausias klausimas kaip išsaugoti savo bei kitų gyvūnų biologinį identiškumą, kaip sustabdyti gamtinių sistemų irimą, išsaugoti ekologiškai visavertę, švarią aplinką.

Iki 18a. Aplinkos taršos šaltiniai, buvo daugiausia nutekamieji buitiniai vandenys ir organinio kuro deginimo produktai. Išradus garo mašiną pramonė ėmė išskirti į aplinką vis daugiau teršalų, nes reikejo sudeginti vis daugiau kuuro. Juodosios metalurgijos plėtra, kokso chemijos pramonė, nepaprastai sparčiai augatis transporto priemonių parkas sparčiai ėmė teršti aplinką. Vėliau prie to prisidėjo elektrinės, chemijos pramonė ir aplinkos tarša pasiekė naują mastą. Blogiausia yra tai, kad daugelis į naturalia aplinką išmetamų medžiagų yra to

okios svetimkūnės joje, jog pati gamta nespeja su jomis susidoroti. Be to žmonijos techninės galios augimas, demografinis sprogimas kelis kart kiekybiškai padidino paveikį aplinkai ir sutrikgdė gamtinius ciklus. Dėl užteršto oro, vandens, chemikalų prisigėrusios žemės, ardoma žmonių nervų sistema, blogėja sveikata, daugėja nevaisingumo atvejų, bei kitų blogybių. Šitokiu būdu techninė civilizacija atvedė žmoniją į galutinę ekologinę krizę. Būtent tada visu aršumu iškilo gamtos apsaugos problema, ją sprendžiant buvo suformuluota ekologinės pareigos sąvoka, akcentuojant biologinį aplinkos satabilumą, bei ekologinį saugumą. Tačiau ekologinių priedermių įgyvendinimas – daugybę sunkumų keliantis procesas.

20 a. moklso bei technikos revoliucija keleriopai padidino galimybes veikti gamtą. Antrapogeninis poveikis aplinkai įgavo neregėtai platų mastą, ėmė reikštis negatyvūs ūkinės veiklos padariniai, visose biosferos grandyse padėtis blogėja. Atmosferoje mažėja deguonies, daugėja dvideginio, taip pat šiilumos ir dulkių, ardomas ozono sluoksnis. Vandenynai teršiami nafta bei pramonės atleikomis, jūrų dugnas virsta savartynu, kuriame galima rasti nuodingų, radioaktyvių medžiagų, sprogmenų.
Keičiasi gravitacinis, hidrodinaminis, geoterminis, elektromagnetinis, geocheminis žemės laukai. Visi šie atmosferos, hidrosferos ir litosferos požymiai kelia tiesioginę grėsmę gyvybei.
Dėl neteisingos ūkinės veiklos plėtros, gamtiniai kompleksai keičiasi greit ir nesulaikomai, nyksta atskiros gyvūnų ir augalų rūšys. Pelkių nusausinimas, susigulejusių žemių išarimas, hidroelektrinių statyba, autostradų bei geležinkelių, elektros, naftos, dujų tiekimo linijų tiesimas smarkiai mažina plotus, kuriuose tarpstra augalija. Kai ku
urie žaliojo pasaulio atstovai, nebeprisitaiko prie pakitusių sąlygų, ima degraduoti ir nykti. Teigiama, kad apytikriai per diena išnyksta apie dešimt biorūšių (Č. Kalenda „Ekologinė etika“ VU leidykla 2000m 32 pusl). Dėl “rūgščių” lietų nuplinka miškai. Žmogaus veiklos padariniai miškams
Mškai – biologinė gamtosaugos priemonė palaikanti, savireguliavimo procesą.
Miškai dengia apie ketvirtadalį žemės sausumos paviršiaus, jie yra gyvybę palaikančios sistemos dalis, aktyviai reguliuojanti klimatą ir paviršiaus vandens nuotėkį, atmosferos procesus. Nuo miško priklauso daugelio žmonių gyvenimo sąlygos. Deje miškai beatodairos kertami, juos dažnai nusiaubia gaisrai. Miškai išnyksta ir dėl žemdirbystei reikalingo ploto didinimo, kenkėjų plitimo. Manoma kad norint išsaugoti miškų biologinę įvairovę ir ekologinius išteklius, natūraliems miškams turi būti palikta ne mažiau kaip 10% viso žemės sausumos ploto. Medienai miško turi būti iškertama ne daugiau negu jo priauga, būtina vengti plyno kirtimo, sukeliančio dirvožemio eroziją, ir darančio neigiamą poveikį vandens balansui toje teritorijoje. Norint išsaugoti miškus būtina sumažinti azoto išmetimą į atmosferos orą ir paviršiaus vandens telkinius, bei rūgščių kritulių susidarymą (pagrindinis jų šaltinis elektrinės). Šios problemos labai aktualios ir Lietuvai. Lietuvoje dėl išorinės taršos krintant medžių atsparumui, keičiantis klimatui (žiemos vis šiltėja), eglynus buvo užpuolę kenkėjai. Sparčiai nykstant atogrąžų miškams gali kilti žemėje deguonies badas.

Miškai ne tik puošia aplinką, jie sugeria dulkes ir triukšmą, gamina deguonį. Vienas he
ektaras spygliuočių miško per metus sulaiko 30-35 tonas dulkių, o lapuočių dvigubai daugaiu. Vienas hektaras ąžuolyno per metus pagamina 830 kg deguonies, pušyno 540 kg, eglyno 500 kg. (“Ekologija tavo namuose” Baltrukonis Julius; Kaunas; Sveikas miestas; 1997; 27 pusl). Labai svarbu tausoti ir puoselėti miško gėrybes – medieną, žvėris, paukščius, uogas, grybus. Jeigu protingai bus jomis naudojamasi, kasmet derlius bus geresnis. Lankantis mi ške būtina laikytis nustatytų elgesio taisyklių: bruknių nevalia rinkti iki rugpjūčio 1d., spanguolių iki rugsėjo 1d. Ypač kenksmingos miškui įvairios žmogaus paliktos šiukšlės.

Miške paliktas popierius suirs po dvejų, konservų dėžutė po 90metų, polietileninis maišelis po 200 metų. (“Ekologija tavo namuose” Baltrukonis Julius; Kaunas; Sveikas miestas; 1997; 31 pusl) Tarša žemės ūkyje
Galingas gamtinės aplinkos pertvarkymo veiksnys yra šiuolaikinis žemės ūkis. Sunki žemės dirbimo technika kenkia agrofizinėms dirvos savybėms: tankumui, oro įsiskverbimui ir k.t. Mineralinės trąšos ir pesticidai padeda gauti didelius derlius, bet kartu jie teršia biosferą, nuodija dirvą ir vandenį, keičia ekologinę būklę aplinkoje, trikdo biologinį mikroorganizmų aktyvumą, pradeda ardyti biologinę dirvos struktūrą. Ilgai ir gausiai tręšiant dirvą mineralinėmis trąšomis, kenkėjus ir piktžoles naikinant per dideliais kiekiais pesticidų ir kitų nuodingujų chemikalų, daugėja žalingų gyviems organizmams nitratų, sulfatų, chloridų, sumažėja mikroorganizmų ardančių organines medžiagas, dėl to pablogėja dirvos biologinis aktyvumas ir ilgainiu sumažėja derliai. Pesticidų rasta netgi užpoliarės le
edynuose. Tai rodo, kad šie chemikalai, netinkamai naudojami bei laikomi (R.Gajauskaitė „Gamtos apsauga“; „Mintis“; Vilnius 1988, 28 pusl). Chemizavimas nėra visagalė ir geriausia priemonė dirvos produktyvumui padidinti: mineralinės trąšos ekologiniu ir sanitariniu požiūriu negali pakeisti organinių. Žmogaus sveikatai kenksmingas tiek tiesioginis kontaktas su nuodingais chemikalais tiek netiesioginis, nes kai kurios cheminės medžiagos turi savybę kauptis žmogaus organizme, lapuose, vaisiuose, daržovėse. O didesnis tokių medžiagų kiekis sukelia susirgimus ir net baigiasi mirtimi. Ypač žalingi žmogaus sveikatai sunkieji metalai, gyvsidabris.

Žemės ūkyje naudojamų cheminių medžiagų atleikos sudaro 20-40%, o 60-80% sudaro namų ūkio srutos, pagrindiniai pramonės įmonių detergentai. Būtina pastoviai reguliuoti žmogiškūjų ir pramoninių atlekų išmetimą į aplinką.

Atskirai reikia paminėti dirvų melioraciją.
Melioracija – tai dirvos pagerinimas, leidžiantis išauginti svąresnį derlių, esant mažesniam sanaudų kiekiui. Mūsų krašte ji buvo vykdomanepakankamai atsakingai, todėl padarė nemažą žalą aplinkai: agrolandšaftas neteko stebilumo, sumažėjo augalijos bei gyvunijos įvairovė, sustiprėjo dirvos erozija, nuskurdo kraštovaizdis. Kaip pastebėjo profesorius Č.Kudaba (1939-1993), mes gamtovaizdį derinom prie mechanizmų, laukus didinom, upelius tiesinom, reljefą išlyginom. Melioracija nušlavė nuo žemės paviršiaus daugybę vienkiemių, miškelių, krūmokšnių , laukuose labai sumažėjo vyturių, pempių smulkių žvėrelių, pablogėjo dirvožemio, vidaus vandenų kokybė. Pokyčiai atmosferoje
Atmosfera- žemės rutulį gaubiantis daugiau kaip 800 km storio dujinis apvalkalas. Atmosferos oras įvairių dujų mišins: azoto (78% tūrio), deguonies (21% tūrio), argono, anglies dioksido, inertinių dujų. Žemutiniuose atmosferos sluoksniuose gausu įvairių dulkių, cheminių junginių, baktrijų sporų, vandens garų. Atmosfera vaidina labai svarbų vaidmenį daugelyje žmogaus gyvenimo sričių. Deguonis būtinas žmogaus ir kitų gyvų organizmų, kvėpavimu, degimo ir oksidacijos procesams. Anglies dvideginis reikalingas augalams augti, ozonas sugeria didesnę dalį biologiškai aktyvių ultravioletinių saulės spindulių. Atmosfera niekada nbuvo idealiai švari, joje visada būdavo įvarių priemašų. Vulkaninė veikla, žemės paviršiaus išpustymas, išgaravusios kartu su vandeniu druskos, žiedaldulkės, sporos jau priešistoriniais laikais teršė atmosferą. Antropogeninį atmosferos užterštumą sąlygojo intensyvi žmogaus veikla. Labai svarbiu antropogeniniu gamtos teršimo veiksniu tapo energetika, pramonė transportas. Lietuvoje autotransporto daliai tenka 50%, šiluminėms jėgainėms apie 30 %, ir pramonei apie 20% visų į atmosferą patenkančių teršalų („Gamtos apsauga“ P.Korkutis; Vilnius; „Mintis“; 1988; 109 pusl).
Gyvoji gamta pasižymi per milijonus metų susiklosčiusia pusiausvyra, procesų savireguliacija, tačiau žmogaus veikla šiandien tokia intensyvi, kad gamta jau nebėpajėgia, susidoroti su kai kuriais tos veiklos produktais. Didžiausia nelaime tampa ne tik palinkos tarša, bet ir atliekų kaupimasis, aplinkos teršimas įvairiuomis medžiagomis pranoksta mikroorganizmų galimybes apvalyti biosferą. Atliekos yra visa kas išsiskiria į aplinką iš žmogaus ūkinės veiklos, energijos jėgainių, pramonės įmonių, buities. Tai automobilių dujos, kaminų dūmai ( iš jų susidaro rūgštūs lietūs), naftos dėmės, sunkieji metalaiir nuodingieji chemikalai, plastmasinė tara, bei kitos buitinės šiukšlės ir t.t.

Mokslinkai apskaičiavo kad automobilis į atmosferą per savo eksploatacijos laikotarpį išmeta tiek teršalų kiek jis pats sveria, ar net daugiau. Netobula dabartinė gamybos technologija lemia tai kad tik nedidelė gamtinės žaliavos dalis (4-5%) nueina į naudingą produkciją o visa kita nueina duagiausia į teršalus. Antrinių žaliavų perdirbimo pramonė kolkas menkai išplėtota, mažaatliekės technologijos lėtai diegiamos. Sąvartynai tampa kiekvieno miesto, kiekvienos gyvenvietės palydovais. Taršos sąvoka apima ne tik tiesioginį pašalinių medžiagų arba energijos patekimą į aplinką, t.y ką išmeta pramonė, transportas, žemės bei komunaliniai ūkiai ir netiesioginį landšafto ekologinio vientisumo pažeidimą.
Ne vietoj atsidūrusios medžiagos sutrigdo natūralius procesus, jų ritmą, bei kryptį, pažeidžia veitovės ekologinį imlumą dėl to gamta nepajėgia pati apsivalyti. Štai kodėl upėse ežeruose, jurose ne visada galime maudytis miške rinkti grybus, uogas. Upeliai virsta negyvais grioviais, miškuose ir laukuose mažėja paukštelių ir žvėrelių. Tarša blogina žmogaus kaip vartotojo, funkcijas. Žmogaus sukelti degradacijos procesai gamtoje gali atsigręžti prieš žmogų, sukelti įvairių mutacijų.Atominės energijos panaudojimo sauga
Ekologiškai ir genetiškai pavojingas yra branduolinės energijos naudojimas. Avarijos šia energiją gaminčiose jėgainėse paneigė įsitikinimą jog atominė energija švari. Ypač pavojinga radiacija kurios net nedidelės dozės gali išprovokuot rimtus genetinius pokyčius. Po Černobilio atominės elektrinės avarijos į aplinką buvo išmesta cezio, stroncio ir plutonio , ko pasekoje aukomis tapo net negimę vaikai. Radioaktyvių nuklidų paveiktoje zonoje, apšvitintuose miškuose, padaugėjo išsigimimų, sutriko paukščių žvėrių dauginimasis, Avarijos aukų skaičius jau viršijo 3 miljonus žmonių. Radiacija ypač sužalojo ekologinį procesą, zonoje pradėjo rastis keistų mutantų.

Plėtojant atominę energiją būtina pilna specialistų atsakomybė, griežta drausmė ir procesų kontrolė. Žmonija išrado atomoinės energijos panaudojimą bet iki šiol neišrado būdo, kaip patikimai neutralizuoti panaudoto kuro atliekas. Ne tik panaudoto branduolinio kuro bet ir visos pramonės atliekų deponavimas yra sunkiai sprendziama problema. Neatsitiktinai Švedija, Vokietija planuoja atsisakyti atominių elektrinių, jas pakeisdami vėjo, saulės, hidro jėgainėmis. Mūsų šalyje pradėta rengti Lietuvos nacionalinė saulės programa. Ja Lietuva įsijungs į pasaulio saulės programą , kurioja dalyvauja 114 valstybių, programos esmė plėtoti atsinaujinčios energijos rūšis, kaip alternatyvą tradicinei ir atominei energijai.

Dėl pablogėjusios ekologinės būklės labai sparčiai plinta naujos ligos, ypač virusinės kilmės. Retėjant ozono sluoksniui atmosferoje vis daugiau žmonių suserga onkologinėmis ligomis. Atlikti tyrimai rodo, kad apsauginis atmosferos ozono sluoksnis turi tendenciją nykti. To priežastimi laikoma intensyvus reaktyvinių lektuvų skraidymas aukštybiniuose atmosferos sluoksniuose, kosminių laivų laidymas už stratosferos ribų, nes jų išmetamas azoto oksidas, sąveikaudamas su ozonu atima iš jo deguonies atomą. Sumažėjus ozono sluoksniui, žemės paviršių pasiekia intensyvus ultravioletinis spinduliavimas. Dar daugiau sumažėjus ozono sluoksniui ultravioletinio spinduliavimo intensyvumas vidurinėse platumose padidėtų maždaug 2%, o tai jau turėtų rimtų globalinių pasekmių. Žemę pasiekę intensyvūs UV spinduliai , daugeliui gyvybės formų sukuria kenksmingas sąlygas. UV spinduliai gali stipriai pažeisti organizmų audinius. Į stratosferą patekę teršalai ypač freonai, skaldo ten esantį ozoną ir mažina apsauginio sluoksnio storį. Pramonei tai yra rimtas išbandymas: atnaujindama technologijas ji turi atsisakyti naudoti freoną ir kitas analogiškas medžiagas. (“Aplinkos apsauga” Šešelgis Kazys; Vilnius; Mokslas; 1991)

Dabartiniame civilizacijos vystymosi etape, grėsmingiausios klimatui pasėkmės gali būti padaugėjus anglies dioksido atmosferoje ir užteršus orą pramonės, kalnakasybos įmonių, miestų išskiriamomis dulkėmis ir dūmais. Patekęs į atmosferą anglies dioksidas CO2 sugeria nuo žemės paviršiaus atsispindėjusią šilumą, ir dėl to oro temperatūra troposferoje kyla, atsiranda vadinamasis “šiltnamio efektas”, kuo daugiau atmosferoje CO2, tuo oras žemės paviršiuje šiltesnis. Padvigubėjus CO2 žemės paviršiaus temperatūra gali pakilti maždaug 1,4 laipsnio, o 2050 galima laukti pakilimo mazdaug 3,5 laipsnio C, palyginus su praeito šimtmečio pradžia. Virš didmiesčių, intensyviai urbanizuotų rajonų , susidaro iki 700m auksčio nuo žemės paviršiaus šilumos gaubtas, jame mažesnis vėjo greitis, didesnė absoliuti ir santykinė drėgmė, lėtesnis vertikalus oro judėjimas, būna daugiau debesuotų dienų, silpnesnė saulės radiacija, ir dėl viso to jaučiamas žalingas oro poveikis žmonių sveikatai. Grėsminga situacija susidaro tada kai vėjo greitis mažas (mažesnis negu 10-15 m/s), o klimatas drėgnas, todėl šilumos gaubte susikaupę teralai maišosi su atmosferos drėgme, vertikali ir horizontali oro cirkuliacija būna mažesnė ir susitelkusios žalingos dalelės sudaro labai žalingus žmogaus organizmui toksinius junginius – smogus. Jie dažnai nusineša žmonių gyvybes. 1952m Londone dėl smogo per 4 dienas žuvo .4000 žmonių daugelis susirgo, nors buvo imtasi visų priemonių, po keletos metų nelaimė pasikartojo. Dažni smogai Los Angeles, New York, Tokijuje („Gamtos apsauga“ P.Korkutis; Vilnius; „Mintis“; 1988; 120 pusl).
Išvadoje reikia pabrėžti kad dėl pablogėjusios ekologinės būklės sparčiai plinta naujos ligos, tiek virusinės tiek alerginės kilmės, vis daugiau žmonių suserga odos, žarnyno vėžiu. Mokslininkai mano, kad netgi žmonių psichnė būklė susijusi su gamtinės aplinkos kokybės blogėjimu, dėl ekologinių nelamių bei kartostrofų, kai kurios žemės zonos darosi labai užterštos, netinkamos gyventi, randasi nauja migrantų kategorija “ekologiniai pabėgeliai”. Tagi žalodami gamtą žmonės žaloja savo pačių prigimtį.

Nors negatyvių procesų biosferoje gausėja, bet organinis pasaulis, būdamas labai plastiškas ir ištvermingas, visko nepraranda, daugelis jo rūšių sugeba prisitaikyti prie pakitusių sąlygų ir toliau egzstuoja . Kyla klausimas ar žmogus sugebės išlikti, ar aplinka bus tinkama tenkinti jo biologinius, psichologinius ir estetinius poreikius.

„Šiandien daugelis mokslininkų ne juokais sunerimę, ir kai kurie š jų kelia hipotezę, o gal žmonija ištikrūjų yra ta evoliucijos šaka kuri neturi ateities ir grimsta į nebūtį ? Gal žmonija yra visa gamybos yranga – tai technologinis dinozauras, kuriam lemta išnykti nuo žemės paviršiaus, dėl neprisitaikymo prie gamtos“ (Česlovas Kudaba)

Todėl ypač pabrėžiama žmogaus teisė gyventi ekologiškai švarioje aplinkoje, šis reikalavimas įrašytas į Jungtinių Tautų tarptautinę politiką apie ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Šis paktas taip pat kiti tarptautiniai susitarimai įpareigoja valstybes imtis visų būtinų priemonių, aplinkos būklei gerinti, diegti pramoninę higieną, pažangią technologiją, kurti specialias tarnybas, minėtai teisei įgyvendinti. Atsakomybė už aplinką, sako ekologas E.Y. Kormondy yra „imperatyvas, paremtas unikaliu sugebėjimu pažinti, atspindėti ir numatyti“, iš to galima daryti išvadą, kad žmonių planuojama, projektuojama ir vykdoma veikla tampa ypač atsakinga. Kauno miesto ekologinis monitoringas
Kauno miesto ekologinis monitoringas pagal Aplinkos ministerijos patvirtintą programą pradėtas vykdyti 1993 metais, tai yra lygiai prieš 10 metų. Visus tuos metus atliekami matavimai leidžia monitoringo duomenis panaudoti sprendžiant miesto teritorinio planavimo, transporto srautų optimizavimo, aplinkos kokybės reguliavimo ir kitus uždavinius.
Pagal Kauno miesto ekologinio municipalinio monitoringo programą kasmet atliekami oro, triukšmo, paviršinių ir gruntinių vandens telkinių tyrimai. Dešimt metų stebėdami Kauno miesto aplinkos būklę galime daryti išvadas ne tik apie praėjusius metus, bet ir plačiau nusakyti tendencijas ir prognozes.

Oro tarša Kauno mieste
2002 metais 12 Kauno miesto rajonų gyvenamų kvartalų viduje buvo matuotos azoto dioksido (NO2), sieros dioksido (SO2), formaldehido, dulkių ir švino vidutinės paros koncentracijos. Apibendrinus gautus duomenis padarytos šios išvados:
1. Dėl ekonominės depresijos azoto dioksido koncentracijos Kauno mieste iki 1996 metų mažėjo, tačiau atsigaunant ekonomikai, pradėjo didėti ir šio teršalo koncentracijos ore. 1999 m. dėl pakartotinos trumopalaikės ūkio depresijos užfiksuotas ir azoto dioksido koncentracijų sumažėjimas, o nuo 2000 m. azoto dioksido koncentracijos ore po truputį auga.
2. Nuo 1998 m. stebimas dulkių koncentracijos ore didėjimas. Šiais metais vidutinė dulkių koncentracija mieste vėl priartėjo prie didžiausios leistinos koncentracijos (150 µg/m3 ) ir tai yra viena iš rimčiausių Kauno miesto oro kokybės problemų.
3. Šiais metais užfiksuotos labai aukštos formaldehido koncentracijos ir net vidutinė metinė koncentracija gerokai viršijo DLK (3µg/m3 ). Kadangi formaldehidas daugiausia susidaro iš kitų teršalų fotocheminių reakcijų metu, šių metų aukštos formaldehido koncentracijos dalinai gali būti paaiškintos dideliu saulėtų ir karštų dienų kiekiu.
4. Sieros dioksido koncentracija Kaune yra labai žema ir paprastai šiais metais neviršijo 2 – 3 µg/m3 koncentracijos ore. Didėjant centralizuoto pastatų šildymo kaštams ir daliai gyventojų atsijungiant nuo centralizuoto šildymo sistemų, pastaraisiais metais Kauno mieste buvo užfiksuotas nežymus sieros dioksido koncentracijų padidėjimas, tačiau 2002 metais nei viename Kauno rajone vidutinė sieros dioksido koncentracija neviršijo 2 µg/m3 oro.
Akustinė tarša Kauno mieste
Pagal ekologinio municipalinio monitoringo programą šiais metais triukšmo lygis buvo tirtas 12 –oje vietų gyvenamųjų kvartalų viduje – mokyklų kiemuose; 18-oje vietų prie judriausių miesto gatvių. Viso buvo atlikti matavimai 30 – yje vietų. Sparčiai augant transporto priemonių skaičiui Kaune iki 1996 m, sparčiai augo stebėjimo vietų skaičius, kuriose triukšmo lygis viršijo 55 dBA ribą. Per pastaruosius penkis metus šis rodiklis beveik nekinta ir stebėjimų vietos, kur viršijamas šis normatyvas sudaro apie 70 %. Tačiau po truputį vis didėja skaičius vietų, kurioms būdingas aukštesnis (65 dBA) triukšmo lygis, ir 2002 m. 65 dBA triukšmo lygis buvo viršytas daugiau nei pusėje visų monitoringo punktų.
Paviršinių miesto vandens telkinių kokybė
Apibendrinant atvirų vandens telkinių monitoringo duomenis galima padaryti šias išvadas:
1. Pagal mikrobiologinius rodiklius 2002 metais labiausiai užterštas buvo vanduo Nemune ties Lampėdžiais, o švariausiais Kauno mariose ir Nemune ties Vičiūnais. Pradėjus eksploatuoti nuotėkų valymo įrenginius, mikrobiologinis užterštumas monitoringo taškuose žemiau Kauno (Nemunas ties Lampėdžiais ir Marvele) keleriopai sumažėjo, tačiau jis vis dar žymiai didesnis nei Nemune virš Kauno. Enteropatogeninių, tai yra tiesiogiai galinčių sukelti susirgimus, mikroorganizmų neužregistruota nei viename monitoringo taške.
2. 2002 metais ryškių skirtumų tarp Nemuno cheminio užterštumo virš ir žemiau Kauno nebuvo užregistruota. Nemunas ties Lampėdžiais, Neris ties Kleboniškiu ir Nevėžis išsiskyrė aukštesnėmis nitratų koncentracijomis.
3. Iki valymo įrenginių eksploatavimo pradžios akivaizdžiai didesniu užterštumu organinėmis me.džiagomis išsiskyrė monitoringo vietos žemiau pagrindinių užteršto vandens nuotekų išleistuvų – ties Lampėdžiais ir Ties Marvele. Paleidus valymo įrenginius, mechaniškai apvalytos nuotekos yra išleidžiamos žymiai žemiau Kauno miesto ir Nemuno užterštumas organinėmis medžiagomis Kauno miesto teritorijoje žemiau buvusių išleistuvų keleriopai sumažėjo. Pastaraisais metais Nemuno užterštumas organinėmis medžiagomis pagal BDS5 visame Kauno mieste praktiškai susilygino ir svyruoja apie 2,5 – 3,0 mg O2 /l.
4. 2002 metais ryškių skirtumų tarp Nemuno cheminio užterštumo virš ir žemiau Kauno nebuvo užregistruota. Nemunas ties Lampėdžiais, Neris ties Kleboniškiu ir Nevėžis išsiskyrė aukštesnėmis nitratų koncentracijomis.
5. Iki valymo įrenginių eksploatavimo pradžios akivaizdžiai didesniu užterštumu organinėmis medžiagomis išsiskyrė monitoringo vietos žemiau pagrindinių užteršto vandens nuotekų išleistuvų – ties Lampėdžiais ir Ties Marvele. Paleidus valymo įrenginius, mechaniškai apvalytos nuotekos yra išleidžiamos žymiai žemiau Kauno miesto ir Nemuno užterštumas organinėmis medžiagomis Kauno miesto teritorijoje žemiau buvusių išleistuvų keleriopai sumažėjo. Pastaraisais metais Nemuno užterštumas organinėmis medžiagomis pagal BDS5 visame Kauno mieste praktiškai susilygino ir svyruoja apie 2,5 – 3,0 mg O2 /l.
Gruntinių šulinių vandens kokybė
Išvados:
1. 2002 metų duomenimis mikrobakteriologinis vandens užterštumas viršijo sanitarinius normatyvus 56 % tirtų šulinių. Cheminis šulinių užterštumas viršijo sanitarinius normatyvus beveik pusėje šulinių. Labiausiai šulinių vanduo užterštas nitratais.
2. Labiausiai užteršti išlieka Šančių, Petrašiūnų, Panemunės rajonų šuliniai. “Dėl lėtos požeminio vandens filtracijos teršalai sunkiai pašalinami iš požeminės hidrosferos.
3. Požeminio vandens monitoringo duomenys rodo, kad užterštumo nitratais lygis šulinių vandenyje Kauno mieste didėja. Petrašiūnų, Šančių, Aleksoto rajonuose nitratų kiekis kai kurių šulinių vandenyje siekė 2,0 – 4,5 DLK. Gyventojai, kurių šuliniuose vanduo neatitiko higienos normų reikalavimų, informuoti raštu. Jiems rekomenduota nevartoti šio vandens maisto reikmėms, ypač kūdikių maistui, išvalyti šulinį ir ištirti pakartotinai.

Kauno miesto želdinių medžių būklės vertinimas
Svarbią Kauno miesto monitoringo dalį sudaro miesto augmenijos monitoringas. Didžiausiais dėmesys skiriamas miesto želdinių būklei. Pagal Kauno miesto ekologinio monitoringo programą augmenijos monitoringas vykdomas rotaciniu principu – kas trys metai. Laikantis nustatytos darbų sekos, pagal programą 2002 metais ir buvo atliktas želdinių būklės monitoringas. 2002 metaų vasarą 86 –se monitoringo taškuose buvo įvertinta 722 apsakitos medžių būklė pagl jų lajų defiliaciją ir lapijos dechromaciją. Tyrimais nustatyta, kad Kauno miesto želdinių būklę sąlygojo tiesioginiai (aplinkos užterštumas, ligos, kenkėjai) ir netiesioginiai (maistmedžiagių trūkumas, sausros) veiksniai. Želdinių būklei turėjo įtakos ir atstumas nuo intensyvios taršos šaltinių (gatvių, kitų intensyvaus eismo magistralių, pramonės įmonių) bei medžių amžius, kurie priskirtini netiesioginiams veiksniams. Ekstremalios 2002 metų vasaros klimato sąlygos, pasireiškusios karščiais ir užsitęsusiomis suasromis, paspartino medžių vegetaciją, pagreitino lapų geltimą, lapų ir spyglių priešlaikinį kritimą. Tai padidino medžių lajų defoliacijos ir lapijos dechromacijos rodiklius. Pastebėta, kad didžiausią lajų defoliaciją turėjo vyresnio amžiaus paprastieji kaštanai ir mažalapės liepos, augantys prie gatvių.

1 pav.: Metinės azoto dioksido koncentracijos Kauno mieste 1999-2001 metais

2 pav.: Vidutinės sezoninės azoto dioksido koncentracijos Kauno mieste 1999 – 2002 metais

3 pav.: Nemuno užterštumas organinėmis medžiagomis (BDS5) Kauno miesto ekologinio monitoringo postuose..Išvados
Siekiant pagerinti aplinkos apsaugą būtina išskirti pagrindinius teiginius:
1. Pramonėje, žemės ūkyje, buityje bei kitose socialinėse sferose naudoti pačias naujausias, efektyviausias technologijas, kurios numatytu minimum technoliginių atlekų , taršos produktų
2. Technologinių atlekų, taršos produktų saugus sandėliavimas, galimas jų perdirbimas, neleidžiant patekti kenskmingoms medžiagoms į atmosferą, vandenis, dirvą.
3. Žmonių sveikatos profilaktikos gerinimas, ligų, kurias gali sukelti pablogėjusi ekologinė būklė, prevencija.
4. Atitinkamų tartnybų kurios yra atsakingos už aplinkos saugą, atsakomybė, griežta jų darbo kontrolė.Literatūra
1. “Aplinkos apsauga” Šešelgis Kazys; Vilnius; Mokslas; 1991
2. “Ekologija tavo namuose” Baltrukonis Julius; Kaunas; Sveikas miestas 1997
3. “Ekologinė etika” Kalenda Česlovas; Vilnius; VU leidykla; 2000
4. “Ekologijos sąvokos” Kormody Edvardas J.; Kaunas; Litera; 1992
5. „Gamtos apsauga“ daug autorių ; Vilnius; Mintis; 1988
6. Nuoroda į internetą http://www.kaunas.lt/miestas/aplinka/monitoringas.shtml žiūrėta 2003.06.01

Leave a Comment