Radijo ir muzikos industrija

RADIJO IR MUZIKOS INDUSTRIJA

Iš visų modernios elektroninės žiniasklaidos priemonių radijas buvo globalizuojamas lengviausiai. Ištakos glūdi dvidešimtojo amžiaus pirmojoje pusėje, kai radijas buvo plėtojamas kaip telegrafo alternatyva stengiantis išvengti brangių povandeninių kabelių ar tarpžemyninių linijų, kurių kiekviena buvo nukreipta į užsienio pavojų ir atakų prevenciją. Prancūzijos ir Anglijos vyriausybės dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą radijo pagrindu pradėjo konstruoti imperinius ryšių tinklus. Sukūrus trumpųjų bangų dažnius, radijo technologija tapo paprastesnė ir dėl to atpigo transliacijos tinklai ir radijo imtuvai. Dėl šių aplinkybių radijo transliacijos vis labiau plėtėsi į tarptautinę erdvę ir jo naudojimo bei nuosavybės globalizacija prasidėjo gerokai anksčiau negu kitų elektroninės žiniasklaidos priemonių. Pirmojo pasaulinio karo tarpukariu radijas ir toliau funkcionavo kaip imperinių ir karinių valdymo komandų perdavimo grandinė, Europoje ir Amerikoje ėmė ryškėti nacionalinių ir vietinių radijo stočių, transliuojančių muziką, žinias ir sporto komentarus, kūrimas. Yra keletas radijo propagandinių ir politinių transliacijų per nacionalinių valstybių sienas pavyzdžių iš iki Antrojo pasaulinio karo laikotarpio: vokiečiai transliavo į JK, BBC transliavo į okupuotą Europą, ir Erza Poundas skolino savo poetinę, jei ne politinę, išmintį Musoliniui, transliuojančiam Jungtinėms pajėgoms. Šaltasis karas skatino transliacijas į kitas šalis. „Laisvosios Europos“ ir „Amerikos balso“ radijas, kaip ir padalintos Vokietijos užsienio radijo transliacijos, buvo atsakas į Europos padalijimą ir ideologinis ginklas, atsiradęs dėl to padalijimo. Šių pakankamai aiškių tarptautinio radijo transliacijos funkcijų vykdymas daug priklauso nuo naudojamų priemonių. Pirmiausia tai buvo populiarios angloamerikietiškosios muzikos transliacija ir propaganda. Rokenrolas ir įvairūs jo palikuonys sau kelią į Europą prasiskynė per radijo muzikos transliacijas, koncertų sales, muzikos įrašų parduotuves. Įdomus kontrastas išryškėjo Vakaruose, kur nacionalinės radijo stotys buvo svarbus vietinės saviraiškos instrumentas, padėjęs išlaikyti ir atgaivinti vietinį savitumą, o tuo pat metu piratinis radijas buvo naujų užsienietiškų muzikos stilių ir žanrų importo priemonė. Dauguma piratinių radijo stočių buvo įsikūrusios tose šalyse, kuriose vietinės vyriausybės mažai kontroliavo radijo dažnius ir 7 – ąjį dešimtmetį sudarė galimybes tarptautiniams piratiniams transliuotojams. Kai užsienio laidos 7 – ąjį dešimtmetį pradėjo kirstis su griežtais JK nacionalinio radijo reguliavimo nuostatais, šalies vyriausybė iš karto labai griežtai į tai reagavo.

Muzika yra viena iš labiausiai kultūros globalizacijos plėtrai tinkančių formų, kadangi jos įspūdis nepriklauso nuo rašytinės ar žodinės kalbos tiesioginio poveikio. Ši forma leidžia peržengti kalbinius skirtumus be papildomų vertimo pastangų ir išlaidų. Negalima teigti, kad muzikos kultūrinėje interpretacijoje nėra kai kurių labai ryškių sunkumų, susijusių su muzikos kūrimo ir priėmimo vietinėmis ir tautinėmis tradicijomis. Tačiau santykinai lengvą kultūrų maišymąsi šioje sferoje rodė daugelio garsių atlikėjų populiarumas visame pasaulyje; mažai rasime dalykų, įvaizdžių ir žinių, globališkesnių nei tie, kurie susiję su Madonos ir kitais vardais. Žinoma, šios rūšies prekių gamyba, paskirstymas ir vartojimas yra labai savitas, ir dėl to, prieš pradėdami muzikos globalizacijos apžvalgą, turime aptarti, apie kokią veiklą ir kokią muziką mes kalbame. Populiari modernioji muzika neturi savo realios istorinės praeities. Kadangi nebuvo garso saugojimo ir atgaminimo būdų, muzika buvo labai lokalizuotas reiškinys, kai jos kūrimas ir vartojimas vyko tuo pat metu ir toje pačioje vietoje. Muzikos stiliai, metodai ir instrumentai neliko visą laiką tokie pat kaip praeityje. Septynioliktajame amžiuje tarp Europos elito pradėjo sklisti klasikinės orkestrinės muzikos teorija ir praktika, o religines apeigas ir kultūrą lydinti religinė muzika galėjo plisti per nuosavus dvasinius tinklus. Migracija ir judėjimas padėjo muzikos stiliams bei atlikimo menui pasklisti toliau už jų kilmės vietų ir leido susitikti bei maišytis iki tol nesusiėjusioms muzikos tradicijoms. Bene ryškiausias toks pavyzdys gali būti Afrikos muzikos tradicijų atėjimas per prekybą vergais į Ameriką. Tačiau nedidelė publikuotų muzikos leidinių apyvarta, komerciniai orkestrai, vieši koncertai ir globojama muzikos kūryba sudarė muzikos skambesio užrašymo, saugojimo, transportavimo ir atgaminimo technologijų kūrimo prielaidas. Šios srities pažanga – tai įvairiausi grotuvai, elektromagnetinės juostelės ir kasetės, o visiškai neseniai – kompaktinės plokštelės. Be to, muzikos industrija rėmėsi didėjančia muzikos perdavimo būdų gausa: asmeninės stereosistemos, popmuzikos radijo stotys, televizija, muzikiniai videokanalai. Šio vystymosi pagrindu per pastaruosius aštuoniolika metų iškilo didelis ir sudėtingas įrašų artistų, įrašų gamybos ir marketingo paslaugų bendrovių institucinis kompleksas.
Muzikos industrijos augimui įtakos turėjo ne vien technologijos, bet ir Vakarų visuomenėse bei rinkose vykę reikšmingi socialiniai ir demografiniai poslinkiai. Tarptautinės muzikos industrijos pagrindas finansine prasme buvo ne klasikinė ar religinė, bet populiari šiuolaikinė, o tiksliau roko ir popmuzika, kuri gamybos, organizavimo ir turinio požiūriais neginčytinai buvo amerikietiška (ir šiek tiek britiška). Tai lėmė jaunų išskirtinių kultūrų ir subkultūrų atsiradimą, kurį skatino pokario Vakarų ekonominiai ir socialiniai pokyčiai – auganti prabanga, švietimo permainos, darbo rinkos pokyčiai bei tradicijų ir tradicinės bendruomenės irimas. Muzikos industrijos tarptautiškumo plėtra tuo pačiu reiškė populiarios amerikietiškojo stiliaus muzikos, artistų ir žanrų eksportą ir plitimą. Kartu į tarptautinę rinką sklido ir tų kultūrų bei subkultūrų, iš kuri ta muzika kilo, bruožai. Muzikos industrijos globalizacijos formos įvairios. Pirma, transnacionalinių korporacijų, užsiimančių muzikos įrašų gamyba ir marketingu, kūrimasis. Antra, muzikos prekių eksportas ir importas, ir užsienio artistų ir prekių skverbimasis į nacionalines rinkas. Trečia, iš dalies platesnė Amerikos jaunimo bei :juodosios“ kultūros stilių ir įvaizdžių, kurie buvo svarbiausias kultūros industrijos pajėgumo šaltinis, plėtra. Šias tendencijas puikiai iliustruoja JK pavyzdys. Beveik 20% jos produkcijos eksportuojama, ir šių pajamų dėka šalsi turi tvirtą mokėjimų balanso perviršį šioje srityje. Tačiau JK bendrovės kontroliuoja du trečdalius JK pardavimų, nors dažnai jų produkciją sudaro britų artistų darbai. Taigi ekonominiai ir kultūriniai srautai yra susipynę ir kartais vienas kitam prieštaraujantys. Kitos Vakarų šalys, palyginti su JAV ir JK, savo šalyse muzikos sukuria gerokai mažiau. Visos jos nemažai įrašytos muzikos importuoja iš JAV ir atkuria 6 – ojo ir 7 – ojo dešimtmečių susidariusią dominavimo struktūrą. Tai rodo ir tų šalių įrašų sumažėjimas. Jungtinė Karalystė yra vienintelis iš visų šių šalių išskiriantis populiarios muzikos polius. Kitose šalyse ši veikla buvo permaininga. Prancūzija išlaikė santykinai stiprią savo sentimentalios ir popmuzikos pramonę bei rinką, tačiau ši muzika neišpopuliarėjo už Frankofonijos šalių ribų. Švedija ABBA atveju sukūrė disko muzikos „Volvo“ ekvivalentą. Visai neseniai švedų sugebėjimas išmokti ir pasigėrėtinai sklandžiai kalbėti angliškai atvėrė jų angliškai dainuojantiems atlikėjam kelią į užjūrio rinkas. Vokietijai dar reikia pasiekti komercinę sėkmę užsienio rinkose, tačiau kai kuriuose žanruose (pvz., techno) jų sėkmė akivaizdi.
Už Vakarų šalių ribų klesti daug įvairių vietinės muzikos tradicijų ir stilių. Tačiau tik muzikos industrijos globalizacija, pasitelkiant „muzikos pasaulio“ viešpataujančių bendrovių rinka, gali šios muzikos formas ir artistus padaryti prieinamus kitų šalių klausytojams. Pastaruoju metu Vakarų rinkose pasaulio muzikai tenka tik labai maža dalelė.