Prekybos politika

Prekybos politikaMuitai ir muitų teorija. Pagrindiniai importo ir eksporto muitai. Muitais dažniausiai apmokestinamos įvežamos prekės, bet kartais ir išvežamos yra apmokestinamos. Eksporto muitai pvz Rusija naudoja eksporto muitus naftai, nes vis tiek reiks eksportuoti. Dažnai tai būna ištekliai, nors g b ir pramoninės prekės.Daugelis ekonomistų pasisako už laisvą prekybą, .t.y. jei ir ne už muitų atsisakymą, tai bent jau už jų sumažinimą. Apskritai paėmus ekonomistai į įv užs prekybos žiūri skeptiškai palyginus su kt profesijų atstovais.Lietuvos prekybos teikiamais privalumais niekas neabejoja šiais laikais, bet dažnai taikomi įv tarpt prekybos apribojimai – kartais jie yra būtinybė. Reikia išsiaiškinti kas išlošia, o kas pralošia iš muitų įvedimo.Muitų įtaka vartotojams. Muitai importinėm prekėm daro įtaką vartotojams (jie nukenčia). Įvedus muitą imp. prekėm vartotojas išleidžia >pinigų arba tų prekių pirks mažiau, nes muitai pakelia kainas. Muitai (tarifai) apriboja importą (nuo D1 iki D0) ir vartotojai nei 200$ sutaupys pinigų. Tai parodo atstumas tarp pasaulinės kreivės taškų ir pasaul kainos linijos. Visas trikampis, kuris apribotas pasaul. Kainom už vnt (∆CAE). ∆CAE atitinka vartotojų santaupas.20$ tarifas padidina dvir kainą 10proc ir sumažina vartotojų lėšas. Padidėjus kainai iki 220$ už vnt, vartotojai priversti mokėti 20$ > ir įsigys D1 kiekį, o kitus vartotojus priverčia atsisakyti, nes vartotojams (daliai jų) per brangu. Bendra pakl sumažėja nuo D0 iki D1. Grynas vartotojų nuostolis dėl muito įvedimo bus lygus ABDE plotui, kuris gaunamas iš ACE-BCD.Vartotojų nuostolį dėl muitų įvedimo galim įvertinti kiekybiškai. Šis dydis nėra jau toks mažas. Muitas padidina imp prekių kainas, bet ir vietinių pr kainas. Po muitų įvedimo vartotojai ims pirkti vietines prekes. Bet vietinė pasiūla negali didėti nedidinant gamybinių išlaidų. Vietinių dvir pardavimo lygis pasieks S1, gamybinės išlaidos padidės ir vietinių dvir kaina pasieks 220$ už vnt. Ir vartotojai turės pirkti tiek vietinių, tiek imp dviračius po 220$.

Keturkampio plotą (vartotojų nuostoliai) apskaičiuojant reikia žinoti dvir kainą prieš įvedant muitą, kainą po įvedamų muitų ir kiekį, kuris buvo nupirktas prieš ir po muitų įvedimo. (D0 ir D1) tada galėsim surasti trapecijos EDBA plotą. EDBA=((BD+EA)/2) *20. Ši dalis atitinka vartotojų nuostolius. O kokie gyventojų nuostoliai ir privalumai? Vietiniai gyventojai sako, kad išlošia įvedus imp-o muitus, bet tik tada, jei tas muitas tirai apriboja importą. Kuo vartotojai brangiau moka už imp prekes, tuo labiau jie linksta prie vietinės produkcijos. Gamintojai išlošia didėjant pardavimo kiekiui ir iš padidėjusių kainų.Šiuo atveju gamintojų pajamos įvedus galim įvertinti kiekybiškai pagal schemą. Į ją reikia žiūrėti iš gamintojų pozicijos. Į padidintą tarifą vietinė firma reaguoja didindama gamybą, tol kol jai naudinga (mūsų atveju nuo S0 iki S1). Iš schemos matom, kad esant dvir kiekiui S1, gamybinės išlaidos kiekv dvir-io= rinkos kainai prekės+ muitai (t.y.220$). Virš šio kiekio gamintojams neapsimoka išleisti >dvir, nes kaina išaugs virš 220$. Pelnas gamintojų bus lygus skirtumui tarp gautos sumos pardavus dvir –gamybinės išlaidos.Pelnas, kurį gauna dvir gamintojai sudaro ∆, kuris susidaro tarp pasiūlos kreivės (rib. Gamybinių išlaidų linija) ir vertikalinės kainų linijos ir kainų linijos (∆DHF). Vietinių gamintojų pajamos lygios 200*s0+220*S1Tarifų įvedimas didina pajamas vietinių dviračių gamintojų, nes padidėja pardavimo kiekis ir kaina. Bet ne visos pajamos yra pelnas.Bendras pajamų kiekis esantis žemiau pasiūlos kreivės yra dviračių gamybos kintamos išlaidos ir tik ta dalis, kuri yra virš tos kreivės bendrų pajamų dalyje yra pelnas. Figūros a dydžio- tiek yra pelnas. Gamintojai gauna pelną iš savo gamybos prekių kiekio ir kainų padidėjimo, o vartotojai priversti mokėti aukštą kainą ir už vietines prekes ir importines prekes. Gamintojų pelnas yra mažesnis nei visi vartotojų nuostoliai. Tarifo įvedimas veda tik į nuostolius (žiūrint ir iš gamintojų ir iš vartotojų pozicijų bendrai paėmus).
Faktiškas muitų dydis. Kuo didesnis muitas, tuo labiau gina vietines konkuruojančias su importuotom prekėm. O ką saugo reikia išanalizuoti gamybos struktūrą.Muitas imp dvir-ams gina ne tik vietines įmones vykdančias analogišką gamybą, bet ir dirbančiųjų ten interesus, o t.p. firmų, teikiančių atskiras dalis tai gamybai interesus. Tai apsunkina muito poveikį dydžio nustatymą. Tam įtakos turi muito dydis. Dvir-ių gamybos firmai turi įtakos ir apmokestinama plieno, kitų dalių reikalingų dviračių gamybai.Siūlomas metodas kokybiškai įvertina visos tarifinės sistemos produkcijos vieneto pridedamajai vertei. Tokiu atveju faktinis muitų dydis atskirai šakai nustatomas procentu, kuriuo padidėja produkcijos vieneto pridedamoji vertė dėka visos tarifinės sistemos (t.y. ne vienoje šakoje). Šis metodas yra skaldomas: lyginamosios išlaidos ir lyginamoji pridėtinė vertė.

Apsauginis tarifas sudaro 10% dvir-ams ir 5% muitas importinėms medžiagoms (gumai, plienui ir t.t.). 10% apsauginis muitas pridedamąją vertę pakelia 20$, o 5% muitas medžiagoms pakelia dvir vidinę kainą nuo nuo 140 iki 147 (7$) 10% pridedamosios vertės tarifas –muitas pakelia prid vertę 60*10%=6$ Abu tarifai pakelia dvir-ių kainą 7+6=13$ = Dviračio šakos pridedamosios vertės apsauginio muito dydis 13$ nuo 60$ sudaro 21,7%. Reiškia iš tikrųjų muitas sudaro 21.7%. Absoliutus dydis yra mažesnis nei faktinis. Muitas skaičiuojamas nuo pridedamosios vertės. Muitai pagal savo vertinę išraišką yra mažesni nei iš tikrųjų yra.Valstybės gaunamos pajamos įvedus muito tarifą.Muitų įvedimas neapsiriboja vartotojais ir gamintojais ir duoda pajamas valstybei, kuris lygios: importas *muito dydis. Šis dydis eina į valstybės biudžetą. Stačiakampis c-pajamos į valstybės biudžetą naudojamos įv tikslams ir programoms. Iš pajamų atimamos išlaidos susijusios su importu (muitininkai, įranga ir t.t.). Bendri nacionaliniai valstybės nuostoliai dėl muito įvedimo (b+d). Žinodami muitų įtaką vartotojams, gamintojams ir valt. biudžetui galim nustatyti poveikį visai valstybei. Bet reikia priimti apribojimus. Litas ar doleris nesvarbu kur patektų vartotojui ar gamintojui turi tokią pačią vertę. Ar gera, ar bloga tarifų sistema remiasi kiekvienos grupės subjektyviu vertinimu. Todėl reikalinga minėta prielaida. Vartotojų nuostoliai išreikšti $ viršija gamintojų pajamas. Be to valstybė gauna irgi pajamas –dėl muito įvedimo. Bet vartotojų nuostoliai yra žymiai didesni.

Nuostoliai, kuriuos patiria valstybė gali pasiremti importui atvirkščia rinka. Joje parodo, kokiu dydžiu paklausa viršija pasiūlą. Ši kreivė gaunama iš vid paklausos –vidinę pasiūlą prie tų pačių kainų. Nes import= pakl-pasiū. Jei paklausa didesnė už pasiūlą, tai reikia gauti dalį iš kažkur, kad patenkinti mūsų paklausą.

Grafike vidaus rinkoje ∆b (susidaro prie to paties muito) atspindi importuojamų dvir tam tikro kiekio pakeitimą vietiniais dviračiais. ∆d- parodo bendrą paklausos sumažėjimą. Pagal savo plotą jis t.b. lygus b+d trikampiui. Šioje B schemoje ∆b+d plotas = aukštis= muito dydžiui, o pagrindas= bendram importuoto sumažėjimui ∆M. tai parodo absoliutinius šalies nuostolius dėl muito įvedimo. Šalies nuostolius galima ir kitaip apskaičiuoti. Reikia žinoti muito dydį ir ∆M- importo sumažėjimą įvedus tarifą (muitą). Tai randama turint santykinį kainų dydį po muito įvedimo pradinę improt kainą ir importo elastingumą kainų atžvilgiu. Sritis b+d parodo grynus nacionalinius nuostolius ir analizuojant kreipiamas dėmesys į ekonm prasmę. Ši sritis susidaro dėka tarptautinės prekybos ir specializacijos teikiamų privalumų, o privalumai dingsta, kai šalis įveda muitą. Jei specializacija atpigina prekes, tai muitai – brangina. Sritis d vadinama “vartojimo efektu”. Tai parodo “CONSUPTION EFECT”. Importuojančios šalies vartojimo nuostolis susidaro dėl vartojimo priverstinio sumažėjimo. Vartotojų nuostoliai sudarantys sritį d, yra absoliutiniai šalies nuostoliai, atsiradę dėl valstybės neefektyvios veiklos. Sritis b atspindi gyventojų gerbūvio pablogėjimą, nes vartotojai t pirkti ne pigią importinę produkciją, bet brangią savos gamybos produkciją. Šios išlaidos susidaro dėl priverstinio pirkimo brangesnės vietinės produkcijos, o ši dalis vad “gamybiniu efektu”, kuris atsiranda dėl muito įvedimo. ∆b kaip ir ∆d atspindi šalies absoliut nac nuostolius arba dalį to ką moka vartotojas ir tai nepakliūna nei valstybei nei gamintojui. Išlaidų, kurios susidaro nukreipus vietinius gamybos išteklius nuo žymiai efektyvesnių jų panaudojimo formos į dvir gamybą. Ekonomija gaunama neapmokėjus užsienio tiekėjams už dvir papildomą kiekį, kuris = So+S1, kuris nepakliūna vartotojams, nes įvestas tarifas. Nauda gaunama tarp prekybos ir specializacijos, įvedus muitą yra prarandama vartotojiško ir g-nio efektų pasekoje, įvedus muitą.

Metodai, leidžiantys nustatyti grynus nac nuostolius, įvedus muitą.Apie 50m pradėta taikyti metodai. Jie rėmėsi ∆b ir ∆d nustatymui. Buvo renkama informacija apie importą, imp mokesčius, muitinės barjerus, renkami duomenys apie kiekvieno importuoto produkto paklausos kainą atžvilgiu elastingumo įvertinimą. Buvo norėta parodyti, kad nuost. įvedus muitą, sudaro nežymią BNP dalį.H.Džonsono metodas. Jis pasiūlė būdą nustatyti nuostolio dydį. Jis nust, kad bet kurios prekės gryni nac nuost, įvedus muitą padalinami iš BNP lygūs tokiai formulei: grynas nacionalinis nuostolis/BNP=1/2*tarifo norma %*importo pokytis %(∆M)*(importas%/BNP%)Grynas nacionalinis nuostolis dėl tarifo įvedimo sud tik nežymią BNP dalį. Tai normalu ypač didelėms šalims (JAV) kurios priklauso nuo importo. Vėlesni tyrimai daugmaž patvirtino šį teiginį.Apie 70m naudojami tikslesni skaičiavimai, kurie išryškinti labai nedidelius pajamų ir kainų svyravimus, kurių negalima pamatyti analizuojant schemas. Prekyb barjerų atsisakymas, jie padidina nacional gerbūvį nuo 1 iki 10% BNP. Geriausius rezultatus gaunam, kai naikinam didelius barjerus, o pats efektas- jei jų visai atsisakysim.Yra labai daug priežasčių įrodančių, kad b+d sritis ploto reikšmė didelė ir ši sritis atspindi BNP nuostolį dėl tarifo įvedimo. Ir tai galima laikyti standartu. Bet kai kurie ekonomistai su tuo nesutinka, nes sako, jog yra nepilnai įvertinti visi veiksniai. Ši problema nėra beviltiška. Išvada- muitai blogi.Argumentai už ir prieš muitus.Užsienio prekybos politikos pagrindas- laisvoji ir protekcionistinė prekyba. Bendros analizės priemonės ne visada sutampa su tikrove. Todėl daug kas pasisako už tarifų įvedimą, tiek prieš. Bet reikia žinoti ribas, kur baigiasi laisvoji prekyba ir kur prasideda protekcionistinė. Tai padeda nustatyti optimalus tarifas. Šalis negali paveikti import prekių kainas (pvz sumažinti negalim). Nors ir įvesti apribojimai. Monopsonija- pirkėjo monopolija- kai didelė šalis dėl importo didelių kvotų gali paveikti kainas.jAV monopsoniją turi automobilių rinkoje.
Šalis turėdama monopsoniją g. nustatydama importo mokestį sumažinti kainas (pasaulines). Jei užsienio tiekėjai sugeba pagaminti ir patiekti dviračius su mažesnėm ribinėm išlaidom, jie gali sutikti dvir kainas sumažinti, kad išlaikytų didžiulę rinką. Tai padėjo JAV išlošti įvedant dviračiams tarifus. Tada JAV mokės už importinius dvir<, bet kaina šalyje šiek tiek pakils. Reiškia egzistuoja kažkoks teigiamas tarifo lygis (neaukštas), kuriam esant JAV monopsonija įgauna didesnį privalumą nei, kad esant laisvai prekybai. Čia impor dvir pasiūlos kreivė t turėti teigiamą nuolydį, o ne horizontali atitinkanti fiksuotos kainos lygį.Tarkim Jav įveda mažą mokestį 2$ už dvir-tį. Tada pakelia kainą iki 201$ tarkim.

Ir importo kainą sumažina iki 199$ už dvir-į. Tada atsisako priimti 0,02 mln dvir-ių, vadinasi JAV vartotojai šiek tiek pralošia, bet tie nuostoliai yra nedideli, juos padengia 0,98 mln dvir kiekis. Privertus parduoti dvir už 199$, JAV privertė juos apmokėti pusę muito tarifo užsienio tiekėjus. Bendros pajamos 0,98 mlnd per metus. Juos padengia absoliut nuost, atsiranda dėl importo sumažėjimo, nacional pelnas žymiai didesnis dėl to.Neaukštas tarifas leidžia šaliai valdyti importo kainas, tada žymiai didesnis tarifas turėtų duoti geresnį rezultatą, bet tai įmanoma esant tam tikrom sąlygom ir išlygom. PVz JAV įveda l. aukštą muitą. (112lt muito tarifą). Toks tarifas sumažina importuojamų dvir kainą iki 144 ir užs tiekėjai tikrai nesutiks tiek mokėti, nors ir didelė rinka. Vadinasi t b optimalus tarifas, kad tiekėjai sutiktų sumažinti kainą. Bet t.b. ir optimali kaina.Tokio optimalaus tarifo dydis yra dalis kainos, kurią apmoka užsienio tiekėjas ir yra importo = pasiūlos atvirkštiniam elastingumui. Tarifo poveikis tautinės gamybos skatinimui.Pasisakoma už tautinę gamybą tų prekių, kurios į šalį yra importuojamos taip pat. Galima skirstyti į 2 kategorijas:

1.protekcionizmo šalininkai pasisako apie naudą tarifo įvedimo tautinės gamybos stiprinimui (prekės, kurios konkurentingos). Padeda saugoti vietinę gamybą.2.muitų įvedimas paskatina naujų darbo vietų steigimą.Noras išplėsti dviračių gamybą gali turėti kelis tikslus: 1)įsigyti pasaulinę technologiją, 2) prestižas ir kt.Šiuos tikslus galima pasiekti įvedant importo mokestį (20$). Šalis patirs grynus nacionalinius nuostolius b, kadangi gamins tą pačią produkciją su didesnėm gamybinėm išlaidom, negu ta produkcija, kuri gaminama užsienyje ir kurią galima nusipirkti pigiau. Sumažėja to produkto suvartojimas d. Muito įvedimas sudaro bendrą nac. nuostolį b+ d. Tačiau be nuostolio yra ir išlošiama. Ta dalis – visuomeninė ribinė nauda, atsiradusi išplėtus gamybą. Tai atskiras laimėjimas, neturintis nieko bendra su gamybininkais.

Vidaus gamybos padidėjimo (nuo S0 iki S1), gavosi visuomeninė nauda g, išplėtus gamybą

Jei tarifas suteikia šaliai naudos, tai gali suteikti ir žalos. Tai priklauso nuo g ir b+ d, nuo šių dydžių santykio. Tam būtina žinoti faktinę padėtį dviračių rinkoje. Reikia įvertinti visuomeninę gaunamą naudą ir suprasti pasiūlos ir paklausos kreivių pasvyrimo kampą. Nuostolius dėl tarifų ir naudą dėl gamybos padidėjimo galima apskaičiuoti: g-b-d. Nacional. laimėjimas priklauso ar g teigiamas, ar neigiamas. Apie tarifo įvedimo pasekmes galima spręsti apytikriai. Jei esmę sudaro tautinės gamyba (gamybos padidėjimas), o ne importas, tai ši problema sprendžiama kitom priemonėm, nebūtinai muitų dėka. Padidinti gamybą galima subsidijuojant, dotuojant (dotacijos – mažesni mokesčiai realizuojamam produkcijos kiekiui). Šios priemonės geresnės negu muitai. Subsidijavimas turi skatinti dviračių gamybą Ir bet koks dviračių gamybos didinimas gali būti pakeičiamas subsidijavimu. Būtina subsidijuoti 20$ už dviratį ir gausime analogiškai muitams. Abiem atvejais padidinam metinės produkcijos apimtį, vietinės gamybos augimą, o visuomenė dėl to laimi.

Subsidija:

Gamyba padidėja nuo S0 iki S1, abiem atvejais visuomenė laimi (20$ subsidija).

Gamybos subsidijavimas žymiai priimtinesnis negu muito įvedimas. Visuomenė gauna gamybos padidinimą. Abiem atv. bendri visuom. nuostoliai = b, bet iškrenta sritis d. Subsidijavimas suteikia galimybę išplėsti dviračių gamybą, patenkinti vidaus rinkos paklausą (parduodant po 200 $). Subsidijavimo privalumai prieš muitą: 1)Kuo daugiau gamini, tuo daugiau gauni subsidijos ir gali patenkinti bendrą paklausą. Jei norim dar daugiau išlošti, tai reikia subsidijuoti darbo vietas (darbo vietų steigimas). 2) pigiau parduodam, padidinam vartojimą, nesmunka gamyba ir t.t. Argumentai ginantys jaunas ekonomikos šakas. Protekcionistai teigia, kad jas reikia saugoti ir padėti, nes jos neatlaikys konkurencijos. Čia muitas gali būti pateisinamas, tokiu atveju muitas apribojamas tam tikram laikui, kol gamyba nesustiprės ir kol gamybos išl. sumažės iki tokio lygio, kuris leis atsilaikyti prieš muitą ( ir ji galės kovoti su importinėm prekėm). Ši protekcionistinės priemonė yra naudinga tolimoje perspektyvoje visam pasauliniam ūkiui. Šis veiksnys yra laikinas. Tas laikinumas doro jį populiaresniu. Ši politika tęsiasi nuo 1881m. Vis tik muitai turi būti įvesti siekiant apsaugoti jaunas šakas (Hamiltonas). JAV pasinaudojo įvežamiems iš Anglijos gaminiams. 19a. F.Listas pasinaudojo tuo pačiu, apsaugoti Vokietiją. Po II P.K. Japonija pasinaudojo kvotom, kad galėtų pasiekti aukštą konkurencingumo laipsnį. Jaunų šalių buvo ir yra, todėl tai aktualu. Jei apsauginiai tarifai skatina ir apsaugo jaunas šakas, tai užtenka anos analizės. Bet kai jaunos šakos vystymasis teikia papildomų privalumų ir kt. ūkio šakose – tai mūsų minėtu subsidijavimu, tai galima pasiekti pigiau ir greičiau. Yra dar vienas būdas, kurio dėka šį tiksla pasiekiam dar efektyviau (negu muitai ar subsid.) Jei tikimasi, jog ateityje sumažės gamibos išlaidos, tai galima imti kreditą. Tam reikia užstato – mūsų būsimo pelno. Čia eina kalba apie valstybę. Dviračių pramonė konkurentiškumą gali garantuoti imdama paskolą, įgaliojimas dividendus išmokėti iš pelno. Kreditą gali teikti kapitalo privati, kredito rinka, valstybė – atsisakydama tarifo. Jei naujų šakų palaikymas tikrai laikinas, tai tam, kad jas apsaugoti nuo užsienio konkurencijos, reikia atmesti tarifą, o jį pakeisti kreditu. Pavojai: ta šaka gali tapti nekonkurentabili, o gautą pelną panaudoti politiniams kyšiams, o šaka bus saugoma muitų pagalba. Kentės vartotojai. Subsidijos kiekvienais metais peržiūrimos ir tai geriau negu muitai. Ar verta Kanadai ir Japonijai naudoti įv. būdus (protekcionistinius), kad apsaugoti kompų pramonę nuo JAV. Kompų pramonės vystymasis paliečia ir kitas šakas. Privalumai atsiranda ir pramonėje ir kur kompai naudojami. Laimėjimai ir nuostoliai surišti su politinės ekonomikos pravedimu naujose ūkio šakose, gali buti įšreikšti kokybiškai (jei yra alternatyvios tų šakų vystymosi firmos.

Analizė yra apytikrė. Naujų šakų vystymuisi gali būti panaudoti veiksmai: 1) valstybės stimuliavimo įv. metodai subsidijos; 2) tarifo įved. nebūtinas; 3) visa eilė ekonom. polit. priem., leidžiančių pasiekti tikslą – imti kreditus.

Argumentai, ginantys jaunas valstybes, įvedus tarifą (muitą)Muito įved. gali būti pateisinamas, kai reikalas liečia jaunas šalis. Pajamos, gaunamos iš importo apmokest. (c) valstybės biudžete sudaro pusę visų biudžeto lėšų. Problema: valstybės nesugebėjimas aprūpinti visuomeninius poreikius. Valstybės gaus social. pranašumą, galės kelti sveikatos paslaugas, mokslą ir t.t., jei gaus lėšų. Tokiu būdu importo mokesčiai ne tik būdas apsaugoti ūkio šakas, bet ir pagr. valstybės pajamų šaltinis. Tokiose šalyse, kur mokesčių sistema nesutvarkyta, tada valstybei bus didelė parama importo mokesčiai ir jai žymiai pigiau kainuos muitinių išlaikymas, negu mokesčių sistemos kūrimas. Todėl daugelio šalių pajamos gaunamos iš iš importo tarifo, sudaro didelę biudžeto pajamų dalį.Neekonominiai argumentai – prestižo reikalas, saugumas ir t.t.

Netarifiniai tarptautinės prekybos ribojimo būdai. Yra apie 50 būdų. Vienas iš jų – daiktų nustatymas. Dažniausisiai naudojamas kai: 1)valstybė turi užsienio prekybos monopolį; 2) valstybės vartojimas pakankamas, gerai tenkinamas savais produktais; 3) įvairūs biurokratiniai barjerai. Vieni barjerai atliekami valstyb. reguliavimo funkcijai, kiti – diskriminaciniai. Netarifinių būdų reikšmė išaugo po II P.K., nes šalys nutarė apriboti muitų naudijimą. Barjerų tikslai: 1) bendras importo apribojimas; 2) prekybos su kai kuriomis šalimis diskriminavimas, 3) apriboti subsidijas eksportui.Dar yra importo kvotos, jos plačiausiai taikomos – tai kiekybiniai aprobojimai. Tada valstybės duoda licenciją įvežti tam tikrą kiekį ir draudžia įvežimą be licencijų. Jei paklausa mažesnė, nei kvota, tai kvota ne tik sumažina prekių apimtį, bet ir pakelia kainas. Kvota analogiška tarifams. Čia uždirba tiekėjai. Kodėl pirmenybės prieš tarifus: 1) tokia politika apsaugo nuo tolimesnio importo augimo, kai auga konkurencija. 2) kvota yra žymiai lankstesnė vykdant ekonominę politiką, o tarifų padidinimą reglamentuoja įvairūs nutarimai. Jei konkuruojančiai prekei reikia apsaugos, tai valstybės negali savarankiškai kelti muitų, o gali nustatyti kvotą.

Valstybėms kvotos palengvina reguliavimo funkcijas. Yra eilė priežasčių, dėl kurių vyriausybė atiduoda pirmenybę kvotoms. Tačiau nei viena iš priežasčių nesuderinta su visos šalies interesais. Norint nustatyti importo kvotų įtaką, reikia lyginti kvotą su tokio pat lygio lygio importu. Kvoto įtaka dviračiųimportui.

Dviračių rinka monopolizuota, kvota apriboja importą. Kvota mažina importo dydį ir vidaus paklausa didėja. Kaina kyla (iki 220) .Esant laisvai konkurencijai, kvotos ir tarifo įtaka tautos gerbuviui identiška. Kvota skatina vietinę gamybą nuo S0 iki S1. Kiek kainuoja šaliai parodo sritis d . B dalie ekonominė prasmė – šalis įdiegia dviračio gamybą ir neefektyviai naudoja darbo jėgą. Kenčia vartotojai, prarasdami sritį d. Antkainis susidarys dėka kvotos c yra gaunamas iš vartotojų ir nuteka tiekėjams (licencijos turėtojams) Nac. žalą sudaro sritis b+d. Rezultatas ekvivalentiškas, jei įvestume muitą – vartotojų požiūriu. Kvota yra patraukliausia. Kvota pavojingesnė, jei stiprina monopolistų valdžią, jei importo licencijospaskirstomos “nešvariai”. Imp. kvota gali privesti prie valdžios monopolio ir kainuoja tautai brangiau: jei dominuojanti prekė negali pasiekti monopolijos įvedus tarifą del konkurentų kainų, tai esant kvotai įmonė nebijo pakelti kainos, nes žino, kad importas nepadės sumažinti kainos. Kvota suteikia galimybę esant pasiūlos neelastingumui, monopolistinį pelną iš padidintų kainų. Ir kvota dar labiau kelia kainas, mažina produkcijos apimtis gamybai. Todėl šalis patiria dar didesnius nuostolius, nei esant muitui. Gali būti: dėl kvoto šalis gali turėti didelių nuostolių, jei sudarys sąlygas užsienio eksportuotojams tapti monopolistais. Licencijų paskirstymo būdų yra įvairių. Jei paskirstomos dykai, tai tiekėjai gauna dydį c. 3 būdai: 1) aukcionas; 2) sistemų pirmumo; 3) licencijų paskirstymas pagal išlaidų metodą. Iš šių būdų priimtiniausias 1-asis, pigiausias ir teisingiausias. 3-aisis brangiausias ir neefektyviausias. Licencijos gali būti perduodamos atvirame ir uždarame aukcione. Viešas aukcionas, kai nurodoma: diena, vieta, kokia lic.kaina » skirtumas tarp importo kainos (pasaulio) ir pačios aukščiausios pardavimo kainos šalies viduje. Esant 20$ dviračiui licencijos kainai, kvota šaliai kainuos tiek, kiek ir muitai. Gauta suma (c) lygi pajamų šalies viduje perpaskirstymui, kurios yra gautos iš vartotojų nuostolių. Licencijos nesiskiria nuo tarifų, jei parduodamos viešai. Kartais jomis pasinaudoja tie, kurie skirsto.

2-s būdas. Kai valstybė atiduoda teisę kokiai įmonei be jokių išlygų. Tai dažniausiai autoritoringos įmonės. Kvotos dydis atitinka jos dalį importe. 3-as būdas. Licenciją suteikia pagal principą – atėjai ankščiau, ankščiau gavai. Tai priverčia sunaudoti daug laiko. Kt. variantai, kai lic. suteikiamos žaliavų firmom, kurių gamybos mąstai didesni. Tai atveda į išteklių nuostolius dėl per didelio investavimo į įrengimus. Licencijų paskirstymas iššvaisto laiką ir pinigus (tarnybų išlaikymui ir kt). Avina Kruger paskaičiavo, kad imp. kvotų pasidalijimo metodas kainavo 1967 – 7%, 1968 – 15% BNP.(Indija, Turkija) Išlaidos turi būti lygios potencialioms pajamoms (sritis c).

2-sis prekybos apribojimas – eksporto muitai. Jie turi būti veidrodinis atspindys importo muitams.

Eksporto mokestį, kurį uždeda = 1 dol. už kviečių 1 cnt. Gamintojams sunkiau eksportuoti pasaulinėm kainom. Dalis prekių pasiliks vidaus rinkoje. Dėl prekių pertekliaus gamintojai nustos gaminti. Kviečių paklausa vietinėje rinkoje išaugs. Eksporto įtaka tautos gerbūviui. Gamintojų nuostoliai: a+b+c+d.Vartotojai išlošia sritį a dėl mažesnių kainų. Valstybės surenkamos pajamos sudaro sritį c. Šalis netenka srities b ir d. Bet dažniausiai eksp. apmokestinamas, kai šalis turi monopolį. Šis mokestis už eksportą bus tiesiogiai proporcingas importuojančių šalių sk.