Žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimas

Žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimas

Mūsų istorinėje literatūroje vis kartojasi frazė „žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimas“. Dar vienas nesusipratimas! Pirmiausia buvo gyvulininkystė ir tik gerokai vėliau žemdirbystė.

Dabartiniai tyrinėtojai mano, kad dar mezolite, apie 7000 m. pr. Kr., Rytų Pabaltijo gyventojai laikė avis, prisijaukino arklį, kiek anksčiau, gal net ir 8000 m. pr. Kr., – šunį. Šuo, kaip žinia, buvo ne tik medžioklio pagalbininkas, bet ir avių bei arklių bandų sargas. Neolito pradžioje, tarp 5000 ir 4000 m. pr. Kr., buvo prisijaukintas šernas. Tyrinėjant to laikotarpio gyvenvietes, pastebėta, kad raandamų gyvūnų griaučių didžiausiąją dalį vis dar tebesudaro laukinių žvėrių kaulai. Santykis tarp medžiojamų žvėrių ir auginamų gyvulių ima keistis viduriniajame neolite. Nuo tada gyventojai vis daugiau augina gyvulių (kiaulių, stambiųjų ir smulkiųjų raguočių) nei medžioja žvėrių. Tai įrodo paminklų iš bronzos amžiaus ir ypač I tūkstm. pr. Kr. tyrinėjimai – naminių gyvulių kaulų daugėja. Gyvulininkystė tampa labai svarbia ūkio dalimi, nenusileidžiančia žemdirbystei, kuri žengė tik pirmuosius žingsnius.

Rytų Lietuvos piliakalnių tyrinėjimai rodo, kad senajame geležies amžiuje šių vietų gyventojai daugiausia augino sttambiųjų galvijų, šiek tiek mažiau kiaulių, smulkiųjų galvijų ir arklių. Padidėjo gyvulių bandos, tačiau gyvulininkystė tebebuvo neatsiskyrusi nuo žemdirbystės. Vadinasi, griežta ūkio specializacija dar neegzistavo. Gausiai randami jaučių griaučiai rodo, kad jie galėjo būti plačiai naudojami žemdirbystėje kaip traukiamoji jėga. Ma

anoma, kad senajame geležies amžiuje vienintelė gyvulininkystės forma buvo sėslioji naminė gyvulininkystė. Iš V–IX a. po Kr. (kaip ir iš ankstyvesnio laikotarpio) daugiausia randama stambiųjų raguočių, kiaulių, avių ir ožkų kaulų. Tuo metu žmonės augino ir naminius paukščius – vištas. Manoma, kad mėsos produktai žmogaus mityboje tuo metu sudarė apie 30%, о pieno produktai – 10%. Naminiai gyvuliai buvo ne tik svarbus maisto šaltinis (mėsa, pienas). Vilną ir kailius naudojo drabužiams, odą – apavui, pakinktams, kamanoms, diržams. Ja aptraukdavo medinius skydus, iš jos darė peilių ir kalavijų makštis, siuvo maišus.

Žemdirbystė palyginti vėlai atėjo į Rytų Pabaltijo kraštus. Tai atsitiko vėlyvajame neolite, tarp 3300 ir 2900 m. pr. Kr. Tuo metu, kaip liudija Šventosios gyvenvietės tyrinėjimai, jau buvo naudojamas jaučio traukiamas medinis arklas, žmonės augino soras, kviečius bei kanapes. Apie 29900–2100 m. pr. Kr. atsiranda nauji darbo įrankiai. Tai akmeniniai ir raginiai kapliai. Iki pat senojo geležies amžiaus pradžios žemdirbystė tebuvo antraeilė ūkio šaka. Mat žemei dirbti reikėjo daugybės įvairių patvarių darbo įrankių, atsiradusių tik tada, kai baltai išmoko gamintis geležį ir plieną iš vietinės balų rūdos. Jau II a. po Kr. Lietuvos teritorijoje ima plisti dalgiai. Juos naudojo Vakarų Lietuvos ir Nemuno žemupio kultūrų žmonės. Iš 150–250 metais datuojamo Šveicarijos pilkapio Suvalkuose turime žemdirbio kapą, kuriame buvo rastas medinis arklas su ge

eležiniu noragu. Paplinta lenkti peiliai-dalgelės, pjautuvai ir, svarbiausia, įmoviniai bei siauraašmeniai pentiniai kirviai. Kokybiški darbo įrankiai sąlygojo žemdirbystės našumą. Pavyzdžiui, su plieniniu kirviu žymiai greičiau galėjai miške iškirsti proskynas, atskirdavusias mišką nuo žemdirbystei skirto ploto. Atskirtąją dalį išdegindavo ir paruošdavo sėjai. Be gyvulių traukiamų arimo įrankių, žemei įdirbti naudotos medinės akėčios, geležiniai kapliai, atsiradę V ir VI a. sandūroje..

Dalgis, pjautuvas lėmė ir gyvulininkystės plėtrai. Dabar galima buvo daugiau šienauti ir paruošti maisto gyvuliams žiemą. Manoma, kad apie 180–220 m. po Kr. Lietuvoje įsigali dvilaukė pūdyminė žemdirbystė. Senajame geležies amžiuje Lietuvoje augino kelių rūšių kviečius, rugius, miežius, soras ir avižas, kai kurias ankštinių augalų rūšis.

Baltų genčių žemdirbystės pasiekimai sudomino ir antikos rašytojus. Štai P. K. Tacitas „Germanijoje“ teigia, kad aisčiai žemę įdirba geriau nei germanai. Jų teritorijose žinoma gana tobulų žemdirbystės įrankių, anksčiau atsiranda ariamoji žemdirbystė. Jau XI a. senieji Lietuvos gyventojai pradėjo naudoti žagrę. XI–XII amžiais paplinta dvilaukė ir trilaukė sėjomaina. XII a. pradedama naudoti tokia žagrė, kuri ne tik pureno dirvą, bet ir apversdavo velėną.

V–IX a. baltų gentys daugiausia augino vasarinius javus – miežius ir kviečius, pietiniuose regionuose dar ir soras. Kiek mažiau augino žirnių, pupų, lęšių, avižų. Manoma, kad didelius plotus apsėdavo linais, о gal ir kanapėmis. Rugiai didelę reikšmę įgyja ti

ik pačioje I m. e. tūkstantmečio pabaigoje. I tūkstantmečio viduryje ir iš dalies jo antroje pusėje grūdams saugoti žiedė stambius molinius puodus, kurie laikydavo ūkinėse duobėse. Vėliau, didėjant dirbamosios žemės ir javų plotams, gausėjo javų atsargų. Grūdams laikyti I tūkstantmečio pabaigoje imta statyti klėtis-svirnelius.

Leave a Comment