Prekybos logistikos darbas

PREKYBOS LOGISTIKA

PREKYBOS LOGISTIKOS OBJEKTAS, STRUKTŪRA IR FUNKCIONAVIMO BRUOŽAI
Prekybos logistika, jos samprata, vieta ir reikšmė
Prekybos logistika – viena iš naujausių prekybos ūkio ir šios gyventojų aptarnavimo šakos mokslo ir praktinės veiklos sričių, apimančių pagrindinius prekių pateikimo nuo gamintojų iki vartotojų, dažniausiai iki mažmeninės prekybos objektų klausimus.
Šiam procesui reikia transporto ir prekių sankaupos vietų – didmeninės prekybos sandėlių ir mažmeninės prekybos įmonių. Todėl prekybos logistiką tikslinga vadinti ir prekių judėjimo organizacija arba sistema, kuri per įvairiausių sandėlių tinklą ar tiesiogiai iš gamintojų pateikia prekes maažmeninei prekybai.
Prekių judėjimo pagrindas – išorinis ir vidinis, t.y. veikiantis patalpų viduje, transportas.
Be transportavimo, prekių judėjimas apima ir kitas operacijas:
  Prekių išsiuntimą ir gavimą;
  Krovinių pakrovimą ir iškrovimą;
  Paketų sudarymą ir išskaidymą.
Prekybos logistika yra tam tikra bendrosios arba visuminės logistikos dalis (žiūrėti 1 schemą).

1 schema. Principinė logistikos mokslo schema.
Kaip matom iš schemos, logistika skirstoma į 2 pagrindines dalis: teorinę, arba makrologistiką, ir šakinę, arba mikrologistiką. Makrologistika apima svarbiausius, esminius logistikos teorijos klausimus (logistikos strateginius reikalavimus, kurie tenkiną šio proceso dalyvių ekonominius, techniško racionalumo ir gamtosaugos reeikalavimus). Mikrologistika – atskiros šio mokslo bei praktinės veiklos šakos. Verslo logistika apibūdinama kaip materialinių ir informacinių srautų valdymas ir reguliavimas, siekiant įveikti poreikių skirtumus laiko ir nuotolio atžvilgiais. Vienas iš svarbiausių logistikos tikslų – reikalingą ir kokybišką gaminių kiekį pristatyti reikiamu la

aiku į numatytą vietą optimaliais kaštais. Taigi logistika visada apima šias būtinas sąvokas: kokybę, kiekį, vietą ir kainą.

Logistikos, kaip savarankiškos praktinės ir mokslinės veiklos, atsiradimo aplinkybės
Logistikos mokslo ir praktikos raidą galima atsekti nuo pat antikos laikų. Žodis “logistika” – kilęs iš graikų kalbos ir reiškia skaičiavimą, sąskaitybą. Dar antikoje, Atėnuose, buvo vartojama logisto sąvoka. Logistais vadinti komisijos nariai, tikrinę visuomeninių kasų išlaidas. Mokslinėje teorijoje pabrėžiama, kad logistas visada yra jungiamoji dviejų svarbių partnerių – siuntėjo ir gavėjo, gamintojo ir vartotojo grandis. Šių skirtingų lyčių interesų jungimas, taip pat sėkmingas tarpusavio problemų sprendimas – pagrindinis logistikos teorijos uždavinys.
Tačiau istorinio laiko tėkmėje logistikos sąvoka kito, buvo vartojama įvairiose srityse (žiūrėti 1 lentelę).
1 lentelė. Istorinė logistikos plėtotė.
Logistikos sąvokos vartojimas
Laikas Karinės sritys Ūkio ir visuomenės mokslo sritys
Antika Aprūpinimas, transportas ir dalinių apgyvendinimas
Romos immperija Legionierių aprūpinimas maistu ir priežiūra per logistiką
Apie 900 m. Kaizeris Leontas IV pirmą kartą pavartojo karo meno triadą: strategija – taktika – logistika
1830 m. Generolas Dūamini išleido veikalą apie dalinių apgyvendinimą ir jų aprūpinimą
I ir II pasauliniai karai Tolimų karo veiksmų vietovių (JAV – Europa) aprūpinimas
1960 m. Pirmą kartą sąvoka pavartota JAV
1970 m. Pirmą kartą sąvoka pavartota Europoje
1977 m. Elektronikoje ir informatikoje
1987 m. Tarpįmoninė logistika
1992 m. Europos Sąjungos bendroje rinkoje
2000 m. Aukščiausias logistikos išvystymas ?
Matome, kad logistika ilga laiką buvo vartojama karinėje srityje ir tik nuo 1960 m. Perėjo į ūkinius procesus, pr

rekyboje įsigalėjo 80 dešimtmetyje. Todėl prekybos logistika sietina su kompiuterine technika, jos naudojimu valdant ir reguliuojant plataus vartojimo prekių srautus.
Lietuvoje prekybos logistikos pradžia sietina su 1992 m. Kai VU EF buvo įvestas savarankiškas prekybos logistikos kursas. Prekybos logistikai artimiausia yra prekybos technologijos sąvoka, nes siejama su prekių judėjimo organizavimu.
Prekybos logistikos sudedamosios dalys ir pagrindiniai elementai
Prekybos logistika turi savitą vidinę struktūrą, sudedamąsias dalis arba sritis.Pagrindinės plataus vartojimo prekių logistikos sritys yra šios: transporto, sandėlių, ir parduotuvių logistika (žiūrėti 2 schemą).

2 schema. Prekybos plataus vartojimo prekėmis logistikos sritys.
Transporto logistika apima visus procesus, jų operacijas, susijusias su prekių vežimu svarbiausiomis išorinio transporto rūšimis: automobilių, geležinkelių, oro, vandens, o taip pat ir kinkomuoju arba taip vadinamu biotransportu. Svarbiausias operacijas sudaro: prekių sukrovimas į transporto priemones, jų vežimas ir iškrovimas. Nuo šių operacijų priklauso vežimo sėkmė, pristatymo laikas, kokybė ir kaina. Dabar transporto logistiką siekiama valdyti ir reguliuoti kompiuterių pagalba.
Sandėlių logistika išskirtina tuo, kad yra jungiamoji grandis tarp gamintojų ir mažmeninės prekybos. Jai būdingi dideli intensyvūs prekės srautai, jų sutelkimas, atitinkamas apdorojimas ir išsiuntimas į mažmenines įmones.
Parduotuvių logistika sudaro pagrindinę mažmeninės prekybos logistikos dalį. Ji apimą parduotuvių aprūpinimą prekėmis, prekių išdėstymą, asortimentą, techninę įrangą ir dislokacijos vietą. Bendrąja prasme tai viso prekių judėjimo proceso pabaiga ir pirkėjų ap

ptarnavimo procesų automatizavimas ir valdymas.
Nepriklausomai nuo logistikos rūšies, visada būtina planuoti, prognozuoti, įgyvendinti atitinkamas organizacines ir technines priemones, kontroliuoti, apdoroti ir vertinti informacinius srautus. Dar vienas prekybos logistikos bruožas – bendrą jos struktūrą sudaro tokie organizaciniai elementai: darbo jėga, darbo priemonės (technika) ir darbo objektas (prekės).
Prekybos logistikos ryšys su kitomis mokslo ir praktikos sritimis
Prekybos logistika yra artimai susijusi su įvairiomis mokslo ir praktikos sritimis, naudojasi jų patyrimu, konkrečiais būdais ir metodine baze (žiūrėti 3 schemą).

3 schema. Prekybos logistika, jos ryšis su kitomis mokslo ir praktikos sritimis.

Logistikos uždaviniai ir funkcijos
Meną skaičiuoti teoretikai išskyrė jau Romos imperijos laikais. Bizantijos karalius skaitė, kad logistikos uždaviniai yra armijos aprūpinimas ir panašiai. Todėl logistikos uždavinių ištakos siejami su kariuomenės aprūpinimu. XIX a. pradžioje taip pat buvo patvirtinta, kad logistika buvo karinių dalykų sritis.
Logistika apima ne tik aprūpinimą, bet ir planavimą, sandėliavimą, infrastruktūros statybą ir t.t. Vakarų šalyse logistika siejama su materialiuoju srautu.
Šiandieniniai teoretikai logistiką išskiria kryptimis, kurios susietos su prekių judėjimo valdymu, iš kitos pusės sieja prekių judėjimą su tiek tiekėju tiek vartotojų prekių analize, kuri yra paremta paklausos ir pasiūlos subalansavimu.
Logistikos nagrinėjimas skirtingais aspektais:
1. Valdymo aspektu:
  Valdymo aspektas apima materialinius srautus ir juos lydinčius informacinį planavimą, valdymą ir kontrolę.
2. Ekonominiu aspektu:
  Logistika traktuojama kaip visų rūšių veiklos vi

isuma susieta su minimalioms sąnaudoms pristatant prekes laiku nustatytoje vietoje, todėl logistika yra kaip sistema, kuri parengiama kiekvienai įmonei, siekiant su jos galimybe gauti kuo didesnį pelną.
3. Operatyviniu-finansiniu aspektu:
  Logistika siejama su partnerių paieškos laiku ir veikla, judant materialinėms vertybėms iki galutinio vartotojo, t.y. Kada visoje judėjimo grandyje žaliavos virsta pinigine išraiška.
Apjungiant visus tris aspektus, gautume šiandieninę logistiką.
Šiandien logistikos kategorija yra platesnė nei marketingas. Logistika yra efektyvi tiek įmonės lygyje, tiek šakoje, dėl to ji yra kaip šaka. Jos atskiromis dalimis laikomos šios logistikos dalys:
  Pirkimo logistika,
  Pardavimo logistika,
  Skirstomoji logistika,
  Transportavimo logistika (sudėtinė).
Visos šios dalys yra susietos su IT.
Visa logistinė grandinė, kurioje juda medžiagų srautai, apima kelią nuo tiekėjo iki vartotojo ( žr. schemą ).

Logistikoje galima išskirti 2 pagrindines funkcijas:
  Sandėliavimo;
  Transportavimo.
Makrologistika sprendžia klausimus, susijusius su tiekėjo ir vartotojo rinkos analize, sandėlių išdėstymu juos aptarnaujant, transporto rūšimis, pervežimo organizavimu. Mikrologistika sprendžia logistikos uždavinius lokaliniame lygyje, t.y. atskiroje įmonėje.
Vienas iš pagrindinių logistikos uždavinių yra sudaryti integruotą efektyvią sistemą reguliuojančią srautus, todėl iš šios pagrindinės užduoties galima išskirti 2 realizacijos rūšis:
  Operatyvinę;
  Koordinacinę.
Operatyvinė – susieta su vertybių valdymu, tiekimu ir skirstymu.
Koordinacinė – susieta su poreikių analize ir apdorojimu nuo užsakymo vykdymo iki materialinių srautų pateikimo klientui.

Logistika, kuri sujungia rinkos pasiūlą su informacija – tai informacinė logistika.
Logistikos vystymosi raida ir ją lemiantys atskiri faktoriai
Logistikos vystymosi raidoje galima išskirti 6 etapus:
1. 1. 1900 – 1940 m. – žemės ūkio produkcijos rinka. Logistikos esmę sudarė žemės ūkio prekių judėjimas iš individualių ūkių į vartojimo vietą. Logistiką įtakojo transporto priemonių vystymas.
2. 2. 1940 – 1960 m. – II pasaulinis karas. Įtaką logistikai turėjo karo sektorius, karinis mokslas. Aprūpinimas karinėmis priemonėmis ir jų paskirstymas integravosi į verslo logistikos funkcijas iki 6-jo dešimtmečio ir buvo kuriama prekių aprūpinimo sistema. Šiuo laikotarpiu ištobulėjo transporto priemonės, technologijos ir didžiausias dėmesys buvo skiriamas išorinei logistikai.
3. 3. 1960 – 1970 m. – Integruota verslo logistika. Buvo kreipiamas dėmesys į įmonės kaip sistemos valdymą, sprendžiamos pagrindinių funkcijų tikslų formulavimo problemos. Buvo kuriami kolūkiai, t.y. pasikeitė požiūris į įmonės valdymą. Logistiką įtakojo pramonės vystymosi ir augimo tempai, pramoninė ekonomika, naujų sričių atsiradimas tokių kaip pvz. kibernetika.
4. 4. 1970 – 1985 m. – Vartotojų poreikių tenkinimo etapas. Gamyba intensyvėjo, vartotojų aptarnavimas tapo paskirstymo logistikos dalimi. Klientų aptarnavimas tapo svarbia sudėtine paskirstymo logistikos dalimi. Šiame logistikos vystymosi etape buvo išsivystyta atsargų kaupimo kaštų ir kitos koncepcijos. Šiame etape didžiausią įtaką turėjo vadybos mokslas, tuo momentu atsirado marketingo koncepcijos susijusios su vartotojų poreikių tenkinimu.
5. 5. 1985 – 2000 m. – Šis laikotarpis pasižymi išskirtiniu logistikos vaidmeniu atskirų įmonių veikloje. Logistika tampa konkurencijos įrankiu. Šis etapas apibrėžiamas bendrąja verslo strategija, logistika tampa neatsiejama įmonės strategijos formavimo dalimi. Logistikoje išryškėja globalizacijos, integruoto valdymo efektyvumo, IT panaudojimo tendencijos. Taip pat logistika siejama su technologijomis.
6. 6. >2000 m. – Įmonės, vartotojo elgsenos etapas, logistikos plėtra. Šis laikotarpis susietas su logistikos teorijos formavimosi, teoriniais ir praktiniais sprendimais. Logistika suvokiama kaip nematerialios veiklos formavimo procesas jį sujungiant su klientų aptarnavimo politika. Ateities prognozės numato tiek logistikos tiek marketingo atskirų vadybinių lygmenų sprendimo procesą.
Apibendrinant visus etapus: Logistika kaip mokslas yra vystymosi stadijoje ir grindžiama sociologijos, ekonomikos, vadybos, technikos, transporto, inžinerijos ir karo mokslo nuostatomis.
Logistikos vystymąsi lemiantys faktoriai
Taupant laikui ir lėšoms nustatomi 2 logistikos vystymąsi lemiantys faktoriai:
1. 1. Paskirstymo sistemos kokybės faktorius;
2. 2. Lanksčių galimybių logistikos grandinėje faktorius.
Reikšmingas žingsnis logistikoje yra perėjimas nuo pardavėjų į pirkėjų rinką (strategija ir politika). Ankstesnė politika keičiama programomis, orientuotomis į paklausos struktūrą rinkoje ir yra instrumentu rinkoje įmonės konkurencinėje kovoje. Paskirstymo kokybės problema yra suvedama į logistikos proceso optimizavimą, kuomet prasidėjo orientavimasis iš stambių į smulkias partijas.
Veiksniai, padedantys logistikai vystytis:
1. Sisteminės ir kompromisinių taikymų teorijų panaudojimas sprendžiant logistikos vystymąsi, taisyklių ir normų modifikavimas, judant tarptautiniais maršrutais. Standartizuojant kelius, pakrovimo ir iškrovimo priemones, sudarant pasaulinius kontraktus.
2. Greitintinas komunikacijos sistemų diegimas logistikos praktinėje veikloje.
Sisteminė teorija: logistikos koncepcija susieta su srautų judėjimu, kuris turi tarpusavyje dedamųjų tiek viduje tiek išorėje, todėl logistikos teorija apima dedamųjų analizę.
Kompromisiniai taikymai: logistikoje yra taikomi mažinant išlaidas ir didinant pelną tiek atskirose grandinėse, tiek ir visame paskirstymo procese.
Bendrųjų kaštų teorija
Logistikos koncepcijos vystymasis yra paremtas kompleksiniu visos įmonės traktavimu. Logistikoje funkcijos sudaro visoje įmonėje vieną posistemę ir nuo jos veiklos rezultatų priklauso visos įmonės rezultatai. Logistikos valdymas yra siejamas su įmonės tikslais – maksimaliu veiklos produktyvumu. Priėjimas prie šio efektyvumo – logistikos išlaidų minimizavimas. Kaip suderinti atskirų padalinių interesus ir pasiekti bendro rezultato yra analizuojama paveiksle.

Pristatymas gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Siekiant minimizuoti pristatymo laiką, yra tikslingiausia gabenimus vykdyti per tarpinius sandelius, kuriuose yra galimybes laikyti nedideles prekių partijas. Esant tarpiniams sandėliams, trumpėja bendras pristatymo laikas. Tranzitinė prekių pristatymo forma yra mažiau efektyvi, bet ją patartina naudoti lėtiems pristatymams.
Nuo 1980 m. Logistika išeina iš ekonomikos aplinkos į socialinę-ekonominę ir politinę aplinką, kur išlieka maksimali nauda ir minimalūs kaštai. Šis laikotarpio apibūdinimas yra panašus į bendrąją atsakingumo koncepciją.
Logistikos sistemai yra taikomas principas: “logistikos produktas – rinkai“. Pati misija planuojama kaip: minimalūs kaštai, trumpiausiu laiku, kintamoms partijoms, optimaliais intervalais. Misija apibrėžiama įmonės tikslais pažymint funkcijas ir šių tikslų pasiekimas siejamas su alternatyviu variantu, kuris esamoje logistikos grandinėje yra optimalus. Taigi optimalus variantas – tai tas, kuris leidžia įmonei pasirinkti galimybę kuri leidžia minimaliomis išlaidomis atlikti logistinį užsakymą.
Analizuojant logistikos sistemą, kaštų centrų požiūris yra siejamas su kaštų sudarymu atskirai logistikos funkcijai ir jis turi atitikti įmonės vadybinius bendrus interesus. Vadybinis poreikis susideda iš tarpusavio sąryšio tarp bendrųjų kaštų ir bendrojo įmonės veiklos lygio, taip pat vadybiniai poreikiai susieti su funkciniais kaštais, skirtais atskiroms veiklos sritims, nustatant kiekvienos iš jų bendrą rezultatą įmonei. O tai yra prielaida įmonei siekti konkurencingumo. Taigi bendrų kaštų analizė – yra vienas iš svarbiausių aspektų jos veikloje.
Nagrinėjant kaštus, jie yra išskaidomi į:
• • pardavimo;
• • sandėliavimo;
• • transportavimo;
• • marketingo.
Todėl nuo 1960 m. pardėta taikyti bendrųjų kaštų teoriją.

Šiandien logistikoje aktuali ekonominių kompromisų teorija, kuri leidžia spręsti iškilusias versle problemas.
Kompromisai – vertinimas pagal išlaidų ir pajamų subalansavimo metodus.
Kompiuterinės sistemos apima strateginius, organizacinius ir kitus įmonės tikslus. Praktinėje veikloje sudaro galimybę:
1. 1. Gera informacinė sistema;
2. 2. Firmų struktūriniuose padaliniuose atliekama logistinė analizė kiekvienam firmos padaliniui.
3. 3. Pelno (nuostolio) dalies išskyrimas padaliniams.
4. 4. Logistinio konkurencingumo laipsnis.
Pagrindiniai reikalavimai logistikos procesui:
1. Logistikos ryšių įtraukimas į firmos strategiją.
2. Materialiųjų logistikos srautų judėjimo organizavimo tobulinimo.
3. Reikalingos informacijos gavimas, apdorojimas.
4. Logistikos personalo valdymas.
5. Optimalių aptarnavimo lygių logistikos funkcijos.
Vienarūšiams srautams yra naudojami terminalai.
Organizacijos tobulinimas. Užsakymo valdymo optimizavimas leidžia sumažinti sąnaudas ir sutrumpinti pristatymo terminus. Organizacijos tobulinimo rezultatai – kuo trumpiausi ryšiai tarp užsakovo ir kliento, t.y. ryšių tobulinimas.

PIRKIMŲ LOGISTIKA
Funkcijos ir uždaviniai
Pagrindinė funkcija – aprūpinti gamybos ir prekybos medžiagomis ir prekyboje sudarant galimybę efektyviai veikti logistinei grandinei. Dėl to uždaviniai yra šie:
1. Terminų (pirkimo) nustatymas ir prisilaikymas.
2. Tikslus poreikių ir pristatymų nustatymas.
3. Pristatomų prekių kokybės reikalavimų išlaikymas.
Pirkimų veikloje dirbant su tiekėjais būtina prisilaikyti šių principų:
1. Kreiptis į tiekėjus kaip į firmos klientus;
2. Demonstruoti bendrą reikalų vedimą;
3. Pilnai supažindinti tiekėjus su savo uždaviniais;
4. Žinoti tiekėjų problemines situacijas ir padėti tiekėjams iškelti problemų sprendimus;
5. Pastoviai laikytis prisiimtų įsipareigojimų;
6. Atsižvelgti į tiekėjų interesus;
7. Palaikyti stabilius ilgalaikius kontaktus su tiekėjais.
Visi išvardinti faktoriai yra išoriniai, kurie veikia logistikos grandinę. Taip pat reikia atsižvelgti į vidinius kompromisus (kurie sąlygoja firmos vidinių padalinių veiklą).
Gausybė perkamų prekių logistikos grandinėje padaro logistikos funkcijas sudėtingesnėmis, todėl yra būtinas informacijos apie rinkas kaupimas. Ši informacija gaunama atliekant pastovias rinkos informacijos tyrimus, tikslu sužinoti rinkos talpą. Todėl rinkos tyrimo algoritmas yra pateikiamas informacijos aprūpinimo sistemai, kurią sudaro:
  Problemos suformulavimas;
  Informacijos poreikių analizė;
  Informacijos šaltinių paieška;
  Informacijos gavimas;
  Informacijos apdorojimas;
  Informacijos išsaugojimas.
Šis tyrimas reikalingas nustatyti rinkos tipą. O rinkos būna šių tipų:
  Tiesioginės (kur sandėriai sudaromi be tarpininkų);
  Tarpinės (tarpiniai tiekėjai);
  Pilnai ar dalinai keičiančios produktus;
  Naujos rinkos;
  Kitos rinkos.
Informacija surinkta tiriant rinką duoda atsakymus į šiuos klausimus:
  Rinkos struktūra;
  Rinkos organizavimas;
  Kaip bus vystoma rinkos struktūra.
Analitiniu instrumentu yra potencialių vartotojų užsakymai. Pirkimo politikos svarbiu elementu išlieka įsigyjamų prekių kainos analizė. Į ją įeina begalybė papildomų veiksnių.
Analizės rūšys:
1. Analizė nuo produkto iki jo paskutinio vartotojo.
2. Analizė parengta bendra kaina.
3. Analizė pagal teikiamą naudingumą įvertinant pagal tam tikrus kriterijus.
4. Analizė įvertinant augimo tendencijas.
5. Analizė pagal laikotarpius.
6. Analizė pagal gamybos taškus.
7. Analizė pagal slystančius kaštus, kurie naudojami ilgalaikiuose sutartyse.
8. Analizė pagal atskirus duomenis.
Kaip matyti iš funkcijų firmai yra labai svarbus teisingas tiekėjų pasirinkimas. Jam yra galimi du metodai:
1. Galimų firmų analizė siūloma firmos agentu atsakingu už tai, pasižymi žema kaina.
2. Kolegialus variantų apsprendimas tiekėjų poreikių atžvilgiu (daugelis dedamųjų, galimybių analizė).
3. Perkama nesant ištirtai rinkai, o naudojant tarpininko paslaugas.
Šiandien pasirenkant tiekėjus yra svarbūs produkcijos kokybės klausimai, todėl kiekvienoje firmoje sukurtos struktūros siekiančios kokybiškų prekių ir paslaugų.
Atliekant pirkimų ciklą, užsakymų atlikimas yra susietas su galimomis klaidomis pildant dokumentacija. Klaidos yra neišvengiamos taip pat ir tiriant kompiuteriais susietus sandėlius su savo administracinėmis funkcijomis.
Sandėlių įjungimas į logistikos grandinę sudaro papildomas išlaidas, todėl optimizuojant procesą stengiamasi juos apeiti, o tam yra būtini tarpininkai, tada būna mažiau grandžių ir galima sumažinti sandėliuojamų prekių atsargas. Sandėlių funkcijos: prekių atrinkimas ir pristatymas, perdavimas tiekėjams, o paskirstymas – didmenininkui, kuris ir atlieka šias funkcijas.
Vidutiniams logistiniams paskirstymams išskiriamos 24 valandos. Šiai sąlygai realizuoti yra prekybiniai centrai su plačiu asortimentu sandėliais. Viso proceso sėkmę lemia sutarčių sudarymo procesas, kuris gali būti sėkmingai kompiuterizuojamas.
Rinkos sąlygomis logistikoje problema yra tiekime: prekių poreikis rinkoje pastoviai kinta ir iki pristatymo pabaigos tų gaminių poreikis gali pasikeisti.
Elektroninis-komunikacinis metodas – sudaro galimybę išlyginti sistemoje klaidas ir netikslumus.
Pirkimų politika logistikoje numato pastovius ryšius tarp prekių gavimo, pardavimo, ir jų poreikio. Tam tikslui konkreti įmonė sudaro pardavimų realizacijos prognozes jei ji netenkina pardavimo užsakymų. Ši prognozė įmonėje turi įtakos prekių, atsargų, pristatymų procesų valdymui. Suformavus apimtis firma pasirenka veiksnius lemiančius pristatymo optimizavimus:
  Pristatymą pagal žemiausią kainą;
  Pristatymą mažiausia trukme;
  Pristatymą operatyvinėmis susitarimais.
Pagal galiojančią tvarką, už kokybės kontrolę atsako pristatančios firmos. Kadangi pirkėjai renkasi daugybę pristatymo būdų, šaltinių, todėl pagrindiniu sutarčių objektu yra prekių kaina. Taip aptariamas trumpiausia pristatymo trukmė, ar pristatymas vykdomas su firmos ar su tiekėjo transportu. Kada yra kokybės klausimas, pirkėjai skiria padidintą dėmesį, todėl išlieka operatyvaus susitarimo galimybė pagal kokybės savybę. Stengiamasi atsiriboti nuo tiekėjo–monopolisto.
Esant tiek daug veiksnių, vienas iš svarbiausių pirkimų organizavime yra pirkimų planavimas.
Pirkimų planavimas
Pirkimų logistika yra pirma posistemė visoje logistinėje grandinėje. Reikia turėti pirkimo planą su uždaviniais:
1. 1. Poreikio analizė ir prekių kiekio apimtis.
2. 2. Pirkimo būdo pasirinkimas.
3. 3. Kainų suderinimas sutarties sudarymo metu.
4. 4. Kiekio, kokybės ir pristatymo terminų kokybės tikrinimo būdo pasirinkimas.
Poreikių analize paremtai paklausai svyruojant reikia remtis prognoze.
Pirkimo būdai yra šie:
  Didmeniniai pirkimai;
  Reguliarūs pirkimai smulkiomis partijomis;
  Įvairių būdų kombinacija.
Didmeniniai pirkimai – vienos partijos didelių siuntų pirkimai. Jie leidžia supaprastinti dokumentų forminimą, garantuoja pristatymą, užtikriną kitų sąlygų vykdymą.
Reguliarūs pirkimai smulkiomis partijomis – jie vykdomi tam tikrais tarpais mažomis siuntomis. Privalumai: pagreitinamas apyvartinis kapitalas, sandėlių patalpų ekonomija, mažėja dokumentacijos kiekis sandėliuose. Trūkumai: galimybė gauti perteklinius kiekius, būtinumas visos partijos apmokėjimas. Tokių pirkimų tipai:
  Kasdieniniai;
  Tam tikrais laiko tarpais;
  Pagal kotiruojamus žiniaraščius (jei prekės yra pigios ir greitai suvartojamos, jos gali būti sudaromos kasdien)
Tokiuose žiniaraščiuose paprastai būna pilnas prekių išvardinimas, kiekis, jų kiekis sandelyje.
Pagal pirkimo būtinumą:
1. 1. Kiekis nenustatomas, bet priimamas apytiksliai.
2. 2. Tiekėjai prieš uždavinio vykdymą susitinka su pirkėju.
3. 3. Apmokestinimo tipas priklauso nuo pristatomų prekių kiekio;
4. 4. Pasibaigus sutarčiai nereikia mokėti už dar nepristatytas prekes.
Privalumas yra tas, kad nėra tvirtų įsipareigojimų dėl kiekio, greitinamas apyvartinis kapitalas, minimalūs dokumentavimo darbai.
Vienas iš išskirtinių pirkimo metodų: prekių pirkimas su greitu pristatymu – t.y. retai perkamų prekių asortimentui. Prekės užsakomos tik kai jos yra reikalingos. Šio metodo trūkumai: didėja išlaidos dėl dokumentavimo, nes mažėja partijos.
Tiekėjų pasirinkimas pirkimų logistikoje
Efektyvus tiekėjų parinkimas yra, kuomet naudojami:
1. 1. Tenderiai;
2. 2. Susirašinėjimas laiškais.
Tenderiai – atliekama potencialių tiekėjų paieška ilgalaikių sutarčių sudarymo atveju. Todėl tenderiai nepasirašo ilgalaikės sutarties kol nesužino visų sąlygų.
Etapai:
  Reklama;
  Renkami dokumentai;
  Skelbimas,
  Priimami siūlymai;
  Vertinami siūlymai;
  Dalyvių kvalifikacijos tikrinimas;
  Sutarties siūlymas.
  Tiekėjų parinkimas ilgalaikiai sutarčiai.
Susirašinėjimas laiškais – tai atliekama dviem būdais:
1. 1. Kai iniciatyva išplaukia iš prekių pardavėjo ir jis siūlo prekes palankiomis sąlygomis. Pardavimo laiško forma ir turinys laisva, o būtini rekvizitai yra šie:
  Prekės pavadinimas;
  Kiekis;
  Kokybė;
  Kaina;
  Pristatymo terminai;
  Atsiskaitymo forma;
  Priėmimo ir atleidimo tvarka;
  Pakuotė ir t.t.
Tuo tikslu yra sudaromi tvirti arba laisvi ofertai. Tvirti – kai negalima keisti sąlygų. Jei tiekėjas sutinka su sąlygomis, jis atsako. Paprastai tokie laiškai yra siunčiamu daugeliui teikėjų.
Pirkimų teisinis pagrindas yra sutartis. Pagrindiniai sutarties elementai:
  Siūlymas ir jo priėmimas.
  Finansinės sąlygos.
Tiesą sudaryti sutartį turi teisę tik atitinkami pareigūnai ar firmos įgaliotiniai. Sutartis veikia tik tada jei ji neprieštarauja įstatymams ir poįstatyminiams aktams. Sutarties sąlygos yra išvardinamos raštu jei tik sutartis ne žodinė. Jei nesilaikoma sutarties sąlygų yra numatomos tam tikros baudos.

PASKIRSTYMO LOGISTIKA IR MARKETINGAS
Paskirstymo logistikos funkcijos ir uždaviniai
Paskirstymo logistikos funkcijoms priklauso:
1. 1. Pirkėjų paklausos nustatymas ir jos patenkinimas.
2. 2. Kaupimas, rūšiavimas ir atsargų talpinimas.
3. 3. Ūkinių ryšių nustatymas tiekiant prekes ir paslaugas.
4. 4. Racionalios formos pasirinkimas judant prekėms ir prekybinių ryšių plėtime.
Paskirstymas būna:
1. 1. Komercinis;
2. 2. Kanalinis;
3. 3. Fizinis.
Komerciniame paskirstyme skiriame:
  Tiekimo planavimo funkcijas;
  Analizės ir kontrolės funkcijas;
  Reguliavimo funkcijas.
Kanalinis paskirstymas yra apibūdinamas Kotlerio: firmų ar atskirų asmenų, kurie prisiima konkrečių prekių ar paslaugų nuosavybės teises nuo gamintojo iki vartotojo skirstymas.
Fizinis paskirstymas tradicinė apimanti daugelį logistikos dedamųjų kaip prekių saugojimo, gabenimo, sandėliavimo, perdirbimo ir ruošimo veikla.
Ekvivalentinis šiam paskirstymui yra marketinginis prekių judėjimas, apimantis veiklą nuo planavimo iki judėjimo tenkinant vartotojo poreikius.
Paskirstymo logistikos uždaviniai:
1. 1. Maksimalaus pelno siekimas ir kuo geresnis paklausos patenkinimas.
2. 2. Efektyvus gamybinio potencialo panaudojimas (tenkinant užsakymus).
3. 3. Racionali veikla rinkoje prisitaikant prie jos kintamosios konjunktūros.
Paskirstymo logistika yra visos logistikos sistemos dedamoji apimanti efektyvų paskirstymų organizavimą. Paskirstymo logistika susiformavo 6 dešimtmetyje, pradėjus tobulinti ekspedicinių sistemų darbą. Paskirstymo ir įvairialypiškumo specifika pasireiškia tuo, kad jame susikaupia eilės užsakovų interesų ir jų tenkinimas yra vienas iš logistikos centrinių uždavinių.
Iš vienos pusės logistika aiškinanti poreikius – marketingo dalis, iš kitos logistika ieško būdų ir metodų kaip tai taikyti. Todėl marketingas – antras iš kelių tobulinant logistikos veiklą.
Rinkos tinkamumas prekybos logistikos kelia vieną iš uždavinių – prisitaikymą prie rinkos sąlygų, rinkos reikalavimų, tyrimų ir analizės, ruošia ilgalaikes prognozes.
Marketingas – įsiliejimas į logistiką ir logistika gali būti veikiama dviem aspektais:
1. 1. Analizė nustatant ryšių tarp išlaidų marketinge ir veiklos rezultatų su planinėmis išlaidomis, kurios laukiamos nuo realizacijos sumų.
2. 2. Analizės rezultato firmos veikloje yra lemiamas integracinėmis priemonėmis, kurios gali būti vykdomos horizontalia ar veiklos spartinimo kryptimi. Horizontali integracija naudojama logistikoje, kad priimtų kuo didesnį rinkos dalį ir tai išeina apjungiant keletą panašių veiklų prisiėmusių firmos dedamųjų.
Kadangi prekybos logistikos tikslai susieti su bendru paskirstymų tikslu (pristato prekes į tam tikrą vietą reikalingu laiku) todėl susidaro skirtumas nuo marketinginės strategijos (paklausos išaiškinimas ir stimuliavimas), o logistika tenkina marketingu susiformulavusią paklausą minimaliais kaštais.
Logistika ir marketingas turi bendrą objektą.
Paskirstymo kanalas – tai organizaciją ar atskiri asmenys, kurie prisiima konkretų prekių ar/ir paslaugų nuosavybės teisę ir ją perduoda kitiems, kurie prisiima nuosavybę kelyje nuo gamintojo iki vartotojo.
Gamintojo nauda nuo kanalo:
1. 1. Taupo finansines lėšas skirstant produkciją.
2. 2. Sutaupytas lėšas skiria gamybos plėtrai.
3. 3. Pardavimui naudojami pažangūs metodai.
4. 4. Efektyvesnis yra prekės pateikimas į tikslines rinkas, paskirstymo darbų apimčių sumažėjimas.
Nuo prekybos kanalų pasirinkimo priklauso prekės pateikimo laikas ir greitis.
Asmenys pasirenkantys kanalus atlieka šias funkcijas:
1. 1. Renka informaciją reikalingą paskirstymų planavimui.
2. 2. Stimuliuoja paklausą pagal tą informaciją.
3. 3. Nustato kontaktus su potencialais pirkėjais.
4. 4. Pristato prekes pagal vartotojų poreikius.
5. 5. Vykdo derybas ir pokalbius su potencialiais pirkėjais.
6. 6. Organizuoja prekių judėjimą.
7. 7. Finansuoja judėjimą paskirstymo kanalais.
8. 8. Prisiima riziką ar pristatymas bus sėkmingas ar ne.
Logistikos paskirstymo kanalai vertinami lygiais. Kanalo lygis – tarpininkas, kuris atlieka prekės priartėjimo ar įsigijimo galutiniam vartotojui datas. Kanalo tąsa – tai eilė lygių tarp gamintojo ir vartotojo kurie yra prekybos kanalo dalyviai.
Yra trijų lygių paskirstymo kanalai, tačiau pirmas lygis nulinis.
0. 0. Gamintojas – vartotojas, kur nėra tarpininkų (tiesioginė pristatymo forma).
1. 1. Gamintojas – mažmeninis tarpininkas – vartotojas (kasdieninės paklausos prekės).
2. 2. Gamintojas – didmenininkas – mažmeninis tarpininkas – vartotojas.
3. 3. Gamintojas – didmenininkas – urmininkas (smulkus didmenininkas) – mažmeninis tarpininkas – vartotojas.
Kiekvienas paskirstymo dalyvis yra įmonė siekianti maksimalaus pelno. Sistemoje gali būti dalyviai su nuostolinga veikla, tačiau kontroliuojami kitų dalyvių. Ši sistema vadinama horizontalia paskirstymo sistema.
Vertikali paskirstymo sistema susideda iš gamintojo, vieno ar kelių tarpininkų veikiančių kaip viena sistema

Pasirenkant prekybos kanalų variantus tenka apsistoti ties tarpininkų tipais. Tarpininkų klasifikacija išeina iš šių požymių:
1. Kieno vardu veikia tarpininkai.
2. Kieno sąskaita pravedamos operacijos.
Todėl tenka išskirti keturis tarpininkų tipus:

Tarpininkų tipai yra šie:
1. 1. Dileris – veikia savo vardu ir savo sąskaita.
2. 2. Distributorius – veikia svetimu vardu ir savo sąskaita.
3. 3. Komisionierius – veikia savo vardu ir svetima sąskaita.
4. 4. Agentas ar brokeris – veikia svetimu vardu ir svetima sąskaita.
Dileriai tampa prekių savininku pilnai apmokėję sąskaitą. Jų yra du tipai:
1. 1. Ekskliuziviniai – tai vieninteliai gamintojų pristatytojai regione turintys teisę realizuoti prekes.
2. 2. Dileriai frančizės sąlygomis – autorizuoti dileriai.
Distributoriai (didmeniniai ir mažmeniniai tarpininkai) – veikia gamintojo vardu ir savo sąskaita, yra prekių savininkai, pardavimus vykdo pagal sutartį, gali teikti pirkimo paslaugas sutarties ribose. Distribiutoriai užima vietą tarp gamintojo ir dilerio.
Paskirstymo organizavimas paskirstymo logistikos kanale:

Tai yra kanalų organizavimo per tarpininkus pavyzdys.
Komisionieriai nėra prekių ar produkcijos savininkai. Jie sudaro sutartį, o riziką ir nuostolius perima gamintojai.
Agentai – tai tarpininkai–pagalbininkai. Jie yra juridiniai asmenys ir sudaro sandėrius principialo (kitu asmeniu) sąskaita ir vardu. Agentai būna:
  Universalūs – kai atlieka įvairias funkcijas firmos vardu.
  Generaliniai – kai sudaro sandėrius pagal įgaliojimą.
Brokeriai – tai tarpininkai sandėrio užbaigimui suvedus kontrahentui. Jis nedalyvauja sutartyse kaip atstovai ir veikia tik kaip užduoties atlikėjai.
Paskirstymo grandinėje reikia dar nustatyti tarpininkų kiekį ir jis pasirenkamas tokiais būdais:
1. 1. Intensyvus – pasirinkti kiek galima daugiau įmonių.
2. 2. Ekskliuzivinis – naudojamas ribotas tarpininkų skaičius prekiaujant tam tikroje teritorijoje.
3. 3. Selektyvus – kažkas tarp intensyvaus ir ekskliuzivinio būdų: leidžia gamintojui užsigriebti rinką ir ją griežtai kontroliuoti.

Paskirstymo kanalų struktūra, jų mastas ir stabilumas priklauso nuo etapų skaičiaus, todėl norint pasiekti ekonomiją, reikia nustatyti optimalų kanalų skaičių.
Viena iš ekonominių veiklų krypčių – sandėrių skaičiaus mažinimas, prekybos kanalų stabilumas su sąlyga, kad atsižvelgiama į gamintojo ir pirkėjo patenkinamumą. Paskirstymo kanalų sėkmės strategija yra paremta vykdoma statistine kontrole, kurios tikslas – valdyti visus nukrypimus nuo paskirstymo ir labiausiai imtis koregavimo priemonių.

SANDĖLIAI LOGISTIKOS SISTEMOJE
Sandėlių funkcionavimas logistikos paskirstymo sistemoje
Logistikos srautų efektyvumas priklauso ne nuo transportavimo intensyvumo bet nuo sandėlių ūkio. Nes sandėliai sudaro posistemę, kuri padeda:
1) 1) Išsaugoti produkcijos kokybę;
2) 2) Efektyviau panaudoti ir organizuoti transportą;
3) 3) Sumažinti transportavimo išlaidas ir prastovas.
Sandėlių būtinybė kyla iš produkcijos pagaminimo ir transportavimo netolydumo. Sandėliavimo etapas – kaip išorėje atliekamų iškrovimo ir pakrovimo darbų visuma bei viduje atliekamų rūšiavimo, įpakavimo, komplektavimo ir t.t. darbų visuma. Todėl nagrinėsim sandėliavimą kaip kompleksą procesų. Sandėliavimo vieta – dinaminė, besikeičianti arba startinė – krovinių ir saugojimo.
Sandėliavimo sistema būna skirtinga:
  Saugojamų prekių asortimentu;
  Kaštais;
  Tipu;
  Informacijos perdavimo sprendimais.
Visi skirtumai priklausomi nuo krovinių valdymo strateginių sprendimų. Jų esmę sudaro:
  Užsakymų veiksnių skirtumai;
  Laiko veiksnių skirtumai;
  Kiekio veiksnių skirtumai.
Be to sandėliuojant prekes yra atsižvelgiama i šiuos klausimus:
  Minimalus atsargų lygis tenkinant paklausą?
  Ar produkcija kraunama iš įmonės ar tarpinių sandėlių?
  Kokie pasirenkami atsargų lygiai optimaliam aprūpinimui?
  Kaip kinta sandėliavimo kaštai priklausomai nuo atsargų kiekio?
Kroviniai gali vykti keliais paskirstymo kanalais pasirenkant sandėliavimo sistemą:
  jas koncentruojant vienoje vietoje;
  naudojant daug sandėlių skirtingose vietose.
Pavyzdys: išsišakojusi sistema su vienu pagrindiniu ir keletu šalutinių sandėlių (žiūrėti schemą).

Daugelis sistemų yra šio požiūrio, bet ši sistema yra valdoma daugelio kompanijų o ne vienos.
Norint išanalizuoti t.t. lygio sandėlius, reikia nustatyti sandėlių vartotojus ir atsargų pildymo šaltinius. Gali būti patenkinama ir antro tipo sistema (žiūrėti schemą).

JAV specialistai sandėliavimo sistemoje kelių lygių buvimą sieja su draustinėmis atsargomis:
1. 1. Nepriklausoma sistema (pagrindinis sandėlis – centre, o draustinės atsargos – filialuose).
2. 2. Jungtinė sistema.
(žiūrėti schemą)

Centrinio sandėlio pagrindinė funkcija –atskirais ciklais aprūpinti filialinius sandėlius atsargomis.
Sandėliavimo kaštai
Visoje materialinių srautų grandinėje sandėliavimo kaštus galima suskirstyti į tokias grupes:
1. 1. pristatymo kaštai;
2. 2. atsargų saugojimo kaštai;
3. 3. užsakymo vykdymo kaštai;
4. 4. deficito kaštai, atsirandantys kai tenka pildyti atsargas;
5. 5. duomenų rinkimo, apdorojimo, sandėlių sistemos administravimo kaštai.
Pristatymo kaštai – atlyginami tiekėjui ir įtraukiami į produkcijos kainą.
Sandėliuojant susidaro tokie kaštai:
  užsakymo priėmimo;
  užsakymo apdorojimo;
  darbuotojų darbo užmokesčio;
  informacinės sistemos kaštai;
  transportavimo išlaidos (padengia tiekėjas);
  priklausantys nuo užsakymo dydžio;
  nepriklausantys nuo užsakymo dydžio.
Saugojimo kaštai:
  draudimo kaštai;
  mokesčiai susiję su atsargų eksploatacija.
Daugeliu atvejų šie kaštai priklauso ne nuo tiesioginių o nuo užšaldyto kapitalo dalies.
Užsakymo vykdymo kaštai:
  su operacijų atlikimu susiję kaštai (apskaita, važtaraščių, žinynų ir kitų dokumentų pildymo kaštai).
Šių kaštų kitimas nepriklauso nuo valdymo strategijos todėl jie nėra apskaitomi.
Administraciniai:
  informacijos rinkimo ir apdorojimo kaštai (susiję su paklausa, kiekio pokyčiais ir t.t.)
Pagrindinėms sandėlių funkcijoms priklauso:
1. 1. Gamybinio asortimento vertimas į prekybinį pagal paklausą derinant jį su vartotojų užsakymais.
2. 2. Paklausos ir pasiūlos išlyginimas laiko svyravimų atžvilgiu tarp gamintojo ir vartotojo poreikių atsargų pagalba.
3. 3. Unitizavimas ir transportavimas. Daugelis vartotojų užsako mažus kiekius prekių, todėl sandėliai gali atlikinėti unitizavimo funkciją (apjungimo mažiems kiekiams iki t.t. dalies transporto užpildymo).
4. 4. Paslaugų klientams susijusių su produkto ruošimu, prekių tikrinimu teikimas ir paslaugos atliekant transporto ekspedicinį aptarnavimą.
Realizuojant šias pagrindines funkcijas sandėliuose, yra būtina pasirinkti teisingą sandėlio nuosavybės formą, numatyti sandėlių kiekį ir išdėstymą, labai svarbus yra sandėliavimo sistemos pasirinkimas.
Logistikos procesų ypatumai sandėliuose
Sandėliuose logistikos procesas susijęs su atsargų ruošimų, jas skirstant pagal užsakymus. Jį sudaro šios dalys:
1) 1) Atsargų sudarymas;
2) 2) Siuntų kontrolė;
3) 3) Prekių priėmimas, jas iškraunant;
4) 4) Prekių transportavimas sandėlio viduje ir perkrovimas;
5) 5) Sandėliavimas ir saugojimas;
6) 6) Klientų užsakymo komplektacija;
7) 7) Transporto ir užsakymų ekspedicija;
8) 8) Surinkimas ir tuščių transporto priemonių pristatymas;
9) 9) Užsakymo atlikimo kontrolė;
10) 10) Informacinių srautų apdorojimas;
11) 11) Aptarnavimo paslaugų klientams suteikimas.
Visas šias funkcijas galima padalinti į 3 dalis:
  Pirkimo operacijos;
  Prekių ruošimo ir dokumentų ruošimo operacijos;
  Pardavimų veiklos koordinavimas.
Logistikos procese galima išskirti pagrindines logistikos operacijas sandėlyje:
1) 1) Prekių iškrovimas;
2) 2) Vidinis transportavimas;
3) 3) Sandėliavimas;
4) 4) Užsakymų komplektavimas.
Prekių iškrovimas atliekamas pasirenkant technines priemones. Vidinio transportavimo priemonės – kėlimo ir panašūs įrenginiai. Saugant ir sandėliuojant prekes reikalinga prisilaikyti efektyvaus sandėlio patalpos išnaudojimo pagal turinį.
Saugant prekes yra būtina:
  turėti sandėlių aptarnavimo sistemą pagal kurias lengvai galima sekti laisvas vietas sandėlyje;
  prisilaikyti sandėlio aplinkos parametrų priklausomumo nuo prekių,
Komplektavimas ir apkrovimas – vykdomas pagal pirkėjų užsakymus:
1) 1) Klientų užsakymo gavimas;
2) 2) Prekių atrinkimas pagal kiekvienos prekės rekvizitus;
3) 3) Prekių atrinkimas pagal pirkėjus;
4) 4) Dokumentų forminimas ir kontrolė;
5) 5) Partijų apjungimas į siuntas. Komplektavimas vyksta t.t. zonoje ir nukreipiamas į rampą.
Visas operacijas apjungia informacinis aptarnavimas kompiuterinių tinklų pagalba. Jis apima:
  atvykusio krovinio dokumentų įvedimą;
  užsakovo siūlymą;
  klientų užsakymų apiforminimą;
  priėmimo ir išsiuntimo forminimą;
  buvimo sandėlyje sekimą;
  vartotojų užsakymų priėmimą;
  išsiuntimo dokumentų forminimą;
  dispečerinę pagalbą;
  klientų sąskaitų forminimą;
  statistinės informacijos apie logistikos procesą rinkimą.
Sėkmingas sandėliavimo procesas yra strateginis instrumentas firmų konkurencinėje kovoje.
Trys aptarnavimo etapai:
1) 1) Iki pardavimo – susijęs su sandėlio marketingo skyriaus tarnybos veikla;
2) 2) Pardavimo metu – prekių rūšiavimas, kokybės tikrinimas, fasavimas, pakavimas, ekspedicinės paslaugos;
3) 3) Po pardavimo – sutarčių sudarymo su transporto agentūromis, garantinis aptarnavimas, aprūpinimas atsarginėmis detalėmis, medžiagomis.
Organizuojant sėkmingą logistinį procesą sandėliuose egzistuoja optimalūs šio proceso slenksčiai:
1. 1. Racionaliai išplanuoti sandėlio darbinę zoną, kas liestų sėkmingai atlikti sandėliavimo ir komplektavimo operacijas.
2. 2. Efektyviai išnaudoti sandėlių erdvę.
3. 3. Universalizuoti vidaus transportavimo įrenginius iki minimumo mažinant kaštus.
4. 4. Minimizuoti pervežimo maršrutus didinant sandėlių pralaidumą.
5. 5. Unitizuoti apkraunamų partijų įgyvendinimą, realizuojant prekių pristatymus.
6. 6. Sandėliavimo išlaidų ir laiko taupymas tvarkant informacinius srautus.
Informacinė logistika
Mažoms mažmeninės prekybos parduotuvėms reikalinga gera informacinės sistema atsargų laikymui, įkainojimui ir buhalterijai, taip pat kaip ir didelėms įmonėms. Valdymo informacinė sistema yra integruota žmogaus ir mašinos sistema, teikianti informaciją, kuri sustiprina operacijų, valdymo ir sprendimų priėmimo funkcijas organizacijoje. Sistema panaudoja kompiuterių programinę įrangą, fizinį darbą, valdymo ir sprendimo modelius ir duomenų bazę. Informacinė sistema valdyme vaidina palaikantį vaidmenį. Ji susijusi su visomis organizacijos veiklomis ir dažniausiai iki kažkokio lygio naudoja kompiuterį.
Logistikos informacinė sistema (LIS) yra valdymo informacinės sistemos posistemė. Ji teikia informaciją, kuri yra ypatingai reikalinga logistiniam valdymui. Logistiniai poreikiai gali būti išskirti kaip parodyta paveiksle:

Žemiausias piramidės lygis liečia sandėrius ir patvirtinimus. Šios veiklos pavyzdys yra užsakymų patvirtinimas, užsakymų vykdymas, atsargų stovio tikrinimas, važtaraščių paruošimas. Sąveika su sistema vyksta labai dažnai ir informacijos gavimo greitis yra labai svarbus.
Kitame aukštesniame lygyje informacija reikalinga stabilesnė, planavimo ataskaitos yra pateikiamos kasdien. Sandėlio darbuotojai privalo vykdyti vietos naudojimo, inventoriaus ir darbo produktyvumo kontrolę tam, kad atliktų reikalingas operacijas.
Taktinis planavimas ir kontrolė papildo valdymą žemutiniame lygmenyje. Šis planavimas atliekamas ne mažiau kaip kas metus, bet ir ne kasdien. Sandėlio išdėstymo planavimas, sezoninės erdvės ir transportavimo poreikių nustatymas yra taktinio planavimo pavyzdžiai.
Ir pagaliau strateginis (ilgalaikis) planavimas apima tikslų, politikos, strategijos nustatymą, apsprendžia bendrą logistinę struktūrą ir nustato išteklius, reikalingus tiekimo ir skirstymo užduotims. Informacijos gavimo greitis retai yra kritinis ir su informacine sistema sąveikaujama nedažnai. Rankų darbas ir būtinos informacijos saugojimas kompiuteriuose patenkina šio lygio planavimą.
Informacinės sistemos etapai
Geras sistemos projektas stiprina valdymą. Pagrindiniai integruotos sistemos etapai yra informacijos gavimas, skaičiavimo sistema su DB ir rezultatas. Šie etapai atspindi pagrindines funkcijas, kurias atlieka IS – tai informacijos perdavimas, saugojimas ir pertvarkymas. IS planavimas taip pat apima minėtus tris etapus.
Duomenys logistikos valdymo tikslams patenka iš daugelio šaltinių ir daugeliu formų.
1. 1. Pirmas duomenų valdymo etapas yra organizuoti juos ir saugoti DB.
2. 2. DB apima dokumentus ir įrašus, padarytus rankomis įmonėje, taip pat ir kompiuteryje esančias bylas.
3. 3. Duomenų suradimas remiasi duomenų iššaukimu iš DB iš esmės neapdorotoje ar menkai modifikuotoje formoje.
4. 4. Paskui eina duomenų apdorojimas.
5. 5. Duomenų analizė (dažnai remiasi daugybe matematinių ir statistinių modelių).
6. 6. Gautos apdirbtos informacijos sąveika su naudotoju (veiklos ir išlaidų statistika, inventoriaus būklės ir užsakymų vykdymo ataskaitos, išimtinės ataskaitos, pirkimų ar produkcijos užsakymų ataskaitos, transportavimo važtaraščiai, sąskaitos už krovinių pervežimą ir panašiai).
Duomenų rinkimas
Šaltiniai, iš kurių gali būti gaunami duomenys gali būti klasifikuojami į keturias pagrindines kategorijas:
1. 1. Pardavimų užsakymai – tai pirmaeilis logistinės informacijos šaltinis, kadangi jame yra pagrindiniai duomenys apie pirkėją ir pardavimų apimtis, o šie duomenys yra ypatingai reikalingi planavimui ir kontrolei.
2. 2. Vidiniai dokumentai – tai yra dažnai neišnaudotas puikių duomenų šaltinis, tačiau tokie dokumentai dažnai nėra kažkaip reikšmingai paruošti logistinių sprendimų priėmimui.
3. 3. Išoriniai šaltiniai – gali būti pasiekiama informacija iš valstybės įstaigų arba konkurentų pateikiama informacija tiesiog gera valia, marketinginiai ar kitokie tyrimai, žurnaluose pateikiamos ataskaitos ir kt.
4. 4. Darbuotojai – informacija gaunama iš darbuotojų nėra laikoma organizacijos dokumentuose ar kitur, o gaunama iš žmogaus galvos, organizacijos darbuotojai (vadovai, vidaus konsultantai, veiklos specialistai) yra arti duomenų šaltinių ir patys tampa gerais informacijos šaltiniais (pavyzdžiui apie ateinančių pardavimų lygio pranašavimus, konkurencijos veiksmus, įsigytų medžiagų tinkamumą ir pan.)
Labai svarbi yra informacijos saugojimo forma. Juk kuo informacija yra prieinamesnė, tuo brangesnis jos saugojimas ir suradimas. Rekomenduojama taikyti trijų lygių laikymo metodą:
1. 1. Informaciją kuri būna reikalinga kartą per metus, neekonomiška laikyti kompiuteryje, todėl ją geriau laikyti bylose kaip dokumentus.
2. 2. Retiems planavimo ir kontrolės darbams reikalinga informacija dažniausiai nėra jau apdorotoje formoje ir gali būti gaunama iš pirminių duomenų šaltinių.
3. 3. Dažniausiai reikalingam planavimui reikalinga informacija (reikalinga kiekvieną dieną, savaitę ar mėnesį) turi būti saugojama kompiuteryje su gerai organizuotu elektroniniu suradimu ir pateikimu.
IS operacijos
Duomenų apdorojimas yra pati svarbiausia IS funkcija. Duomenys paverčiami į informaciją, naudingą logistiniams sprendimams priimti ir ataskaitoms, ją koduojant, aritmetiškai manipuliuojant, rūšiuojant ir reziumuojant.
1. 1. Geografinis kodavimas – šio duomenų apdorojimo tikslas yra paversti pirkėjo duomenis, kurie dažniausiai yra gatvės adresas, į skaitmeninį kodą, kuris yra matematiškai lengvai manipuliuojamas, kai turi būti nustatomi atstumai tarp taškų.
2. 2. Prognozavimas – dažnai remiasi ankstesnėmis paklausos, atsargų poreikių ar išlaidų tendencijomis. Duomenys yra transformuojami į prognostines reikšmes kelių rūšių modeliais (progresijos analizė, regresinė analizė ir t.t.)
3. 3. Statistinė analizė – duomenys yra pertvarkomi tolimesnei analizei reikalingai duomenų patogesnei formai pasiekti.
Duomenų analizė – tai modeliai, kurie gaunant informaciją iš pradinių šaltinių ir duomenų apdorojimo darbų, naudoja ją, vertinant alternatyvius veikimo būdus ir stengiantis rasti geriausią galimą sprendimą. Tokiais modeliais gali būti ir savarankiškos programos, kurios gali būti sukuriamos organizacijos darbuotojų ar išorinių konsultantų.
Duomenų suradimas – jis remiasi greitu susiekimu su DB ir duomenų pateikimu vartotojo vietoje.
Informacijos rezultatas
Informacija dažniausiai yra išreiškiama ir kaip informacinis pranešimas ir kaip veiklos ataskaita.
Informacijos pasiekimo greitis – logistinių problemų prigimti diktuoja kaip greitai IS turi pateikti informaciją ir atliktas susiekimas su DB. Pvz. Sandėlio vietos planavimas nereikalauja ypatingo greičio, o oro uosto vietų rezervavimas – reikalauja greičiausio susisiekimo su DB, kur panaudojamos tiesioginio ryšio (on-line) ar tikro laiko (real-time) sistemos.
Informacijos rezultato forma – ji yra dviejų tipų:
1. 1. Informaciniai pranešimai – svarbiausi iš jų yra apibendrinantys pranešimai ie pranešimai apie būklę.
a) a) Apibendrinantys pranešimai – liečia informaciją, kurią gavęs logistikos specialistas gali imtis veiklos (paslaugų išlaidų ataskaitos, produktyvumo ataskaitos). Turi būti numatyta galimybė gauti detalesnę informaciją pagal šią ataskaitą.
b) b) Pranešimai apie būklę – skirti padėti logistinėms operacijoms vykti sklandžiai (pranešimai apie užsakymų gavimo datą, pakrovimo datą, t.t.)
c) c) Išimtiniai pranešimai – jie pateikiami tik tada, kai yra pastebėti nukrypimai nuo planuoto stovio (transporto išlaidos kai pardavimų procentas viršija planuotą santykį ir pan.) Tokie pranešimai atvaizduoja aukštą IS sumoderninimo lygį.
2. 2. Veiklos ataskaitos – tai LIS nusiųsti įsakymai tam, kad vykdytų tam tikrą veiklą (atsargų papildymo užsakymai, sunkvežimių, maršrutų tvarkaraščiai). IS nuolat vertina duomenis ryšium su valdymo taisyklėmis ir pateikia tokią informaciją, kuri jas patenkina. Tokios veiklos ataskaitos yra gana naudingos įprastinėms veiklos sprendimams, kurie yra dažnai priimami.

Leave a Comment