Deviacijos samprata.Pedofilija

Šiaulių UniversitetasSpec. Pedagogikos katedra

Referatas

Tema: Deviacijos samprata.Pedofilija

Šiauliai 2002

Turinys

1. Įvadas2. Deviacija (deviantinis elgesys):2.1. Deviacijos samprata ir trumpas apibūdinimas2.2. Deviacijos funkcijos ir pasėkmės2.3. Deviacijos priežasčių aiškinimai2.4. Deviacija kaip procesas ir jo etapai3. Pedofilija3.1. Kas tai yra pedofilija3.2. Kaip atpažinti pedofilą4. Išvados5. Literatūra

1.Įvadas

Šiandieniniame pasaulyje mes nuolat susiduriame su įvairiomis blogybėmis(skandalai, netinkamas valdininkų ir paprastų visuomenės atstovų elgesys, gėjų, transvestitų, lesbiečių, kalinių ir kt. kova už būvį ir savo teises ir t.t.), kurios apkartina mums gyvenimą.Jų būta ir senovėje, bet kuo toliau tuo labiau jų daugėjo ir daugėja.Seniau žmonės nepastebėdavo visų gyvenimo negerovių ar tiesiog apsimesdavo jų nematą, tačiau dabar tai jau tapo neįmanoma: televizija ir spauda rėkte rėkia apie nuolatinius sekso, politikos, scenos žvaigždučių, valdininkų ir kt. skandalus, taigi žmogus tiesiog esi priverstas bent kažką apie tai žinoti.Tokia yra realybė ir nuo jos nepabėgsime.Todėl norėčiau šiek tiek plačiau aptarti vieną iš mūsų visuomenės bėdų: deviantinį elgesį(samprata, trumpas apibūdinimas, priežastys) ir pedofiliją, kaip vieną iš seksualinės deviacijos rūšių.

2.Deviacija2.1 Deviacijos samprata ir trumpas apibūdinimas

Deviacija (angl. deviance) – elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. N. Smelseris skiria tris deviacijos komponentus: a) žmogus, kuriam būdingas tam tikras elgesys; b) normos ir lūkesčiai kaip vertinimo kriterijus; c) kitas žmogus ar grupė žmonių, reaguojantys į elgesį ir vertinantys jį . Tai reikštų, kad pats elgesys savaime nėra deviantinis, kaip vadina jį vertintojai, vadovaudamiesi savais kriterijais. Kitaip tariant, deviacija nėra savybė, būdinga tam tikroms elgesio formoms, ji yra savybė, suteikta vertinant tą ar kitą elgesį. Deviacijos ribos nėra griežtos, nes skirtingi vertintojai vadovauja skirtingais kriterijais, t. y. skirtingomis elgesio normomis. Pavyzdžiui, kas vienoje visuomenėje yra deviacija, kitoje gali būti ne deviacija (kiaulienos valgymas arabams ir lietuviams). Tai, kas vienoje istorinėje epochoje buvo deviacija, kitoje gali ja nebūti (rūkymas buvo deviacija, po to – ne, dabar vėl laikomas). Tai, kas vienam žmogui atrodys deviacija, kitam – ne (pvz., rūkymas nerūkančiajam ir rūkoriui). Tik tokios elgesio formos kaip žmogžudystė, vagystė visose visuomenėse visuotinai laikomos deviacija, išskyrus prie-šų žudymą karo metu, kai toks elgesys yra skatinamas.

2.2 Deviacijos funkcijos ir pasėkmės

B. Hess ir kt. nurodo keletą deviacijos funkcijų: 1. Grupės vienijimas ir elgesio ribų nustatymas. Bausmė deviantui labai veikia grupę ir nurodo tinkamo elgesio ribas. 2. Apsauginis vožtuvas. Deviacija yra būdas palengvinti neviltį, įtampą, pyktį. 3. Nepasitenkinimo esamomis normomis išraiška. 4. Iššūkiai normoms – apgalvoti bandymai konfrontuoti su normomis . Deviacijos pasekmės: J. Vander Zandenas skiria neigiamas deviacijos pasekmes, dar vadinamas disfunkcijomis, ir teigiamas, dar vadinamas funkcijomis.1. Neigiamos. Deviacijos poveikis visuomenei gali būti be rimtesnių pasekmių, tačiau nuolatinė ir plačiai paplitusi deviacija gali susilpninti ar net griauti organizuotą socialinį gyvenimą.2. Teigiamos: a) sustiprina socialinį konformizmą (vienas iš efektyviausių būdų išlaikyti žmones tam tikrose ribose yra išvaryti keletą žmonių už tų ribų); b) daugelis normų nėra išreikštos tvirtomis taisyklėmis, todėl deviacija patikslina, išryškina tas normas; c) smerkdama deviantą, grupė stiprėja ir konsoliduojasi; d) deviacija stimuliuoja socialinius pokyčius .

2.3. Deviacijos priežasčių aiškinimai.

1. Biologinis aiškinimas.Ryšys tarp kūno sandaros ir elgesio, lytinių chromosomų anomalijų poveikis.2. Psichologinis aiškinimas. Kai kurias deviacijos formas (pvz., seksualinę) psichologai aiškina neapibrėžta baime. S. Freudas vartojo sąvoką “potencialūs nusikaltėliai su kaltės jausmu”, apibūdindamas ja žmones, pasąmonėje jaučiančius kaltę ir norinčius, kad juos nubaustų.3. Sociologiniai aiškinimai:a) Anomijos teoriją pasiūlė E. Durkheimas. Radikalių socialinių pakitimų metu įprastos socialinės normos netinka naujoje situacijoje, žmonės dezorientiruojasi, ima elgtis taip, kaip paprastai nesielgtų.b) Anomijos teoriją papildė R. Mertonas, jo nuomone, deviacijos atsiradimo priežastis atotrūkis tarp kultūrinių visuomenės tikslų ir socialiai priimtinų priemonių jiems pasiekti. Turtas, aukšta socialinė padėtis – kiekvienos visuomenės kultūrinis tikslas, tačiau ne visi gali jį pasiekti priimtinomis priemonėmis (universitetinis išsilavinimas, darbas prestižinėje firmoje). Tai suvokę žmonės imasi neteisėtų priemonių.

c) Kultūrologinis aiškinimas. Visuomenėje egzistuoja atskirų socialinių grupių subkultūros, kurios dažnai konfliktuoja tarpusavyje, nes yra orientuojamos į skirtingas vertybes: žemesniųjų socialinių sluoksnių jaunimo vertybės (aštrių pojūčių ir rizikos mėgimas, panieka policijai, savotiškas vyriškumo supratimas ir t. t.) daro šio jaunimo elgesį deviaciniu viduriniosios klasės vertybių požiūriu.d) Etikečių “klijavimo” teorija. Įtakingos visuomenės grupės sukuria taisykles, primeta jas visuomenei, o jų nesilaikymą laiko deviacija, t. y. “klijuoja” žmonėms deviantų etiketes. Tai psichiatrai, nustatantys psichinio pilnavertiškumo kriterijus, kovotojai už blaivybę, skelbiantys ir saikingą alkoholio vartojimą deviacija.

2.4. Deviacija kaip procesas ir jo etapai.

.1. Įvairūs aktyvistai sukuria normas. Jos skiriasi: vienos numato tam tikrą elgesį, kitos leidžia pasirinkti elgesį. Svarbesnės normos vadinamos normomis – taisyklėmis, mažiau svarbios – normomis – lūkesčiais.2. Poelgis.3. Poelgis pripažįstamas deviaciniu (dažnai dėl subjektyvių vertinimų, pvz.,policininkui nepatinka žmogaus apranga, manieros).4. Poelgio atlikėjas pripažįstamas deviantu.5. Reakcija į devianto etiketą: vieni žmonės greičiau pripažįsta save deviantais, kiti atkakliai tai neigia, rasdami pasiteisinimą (“visi vagia, tik mane pagavo, o kitų – ne”).

3. Pedofilija

3.1. Kas tai yra pedofilija.

Pedofilija – tai seksualinis potraukis prie vaikų. Pedofilija – tai liga, kylanti iš pasąmonės kompleksų. Polinkis į pedofiliją susiformuoja jau 6 – 8 metų vaikams. Tai gali būti tam tikra pasąmonės fiksacija, atspindinti tėvų baimę, vaikystėje taikytas bausmes, smurtą, agresiją prieš vaiką, jaunesniojo brolio ar sesers skriaudimą, vaiko ignoravimą. Yra labai daug niuansų, apie kuriuos galima kalbėti tik labai gerai išstudijavus kiekvieną žmogų. Šios ligos esmė yra perversija, iškrypimas su sadizmo elementais. Pedofilija yra tam tikras savo seksualinių poreikių patenkinimas. Pedofilija su potraukiu žudyti – gana reta, nors tai yra taip pat tik aukščiausių seksualinių poreikių patenkinimas. Paprastai pedofilai yra iš asocialių, ydingų šeimų, kur vyravo neteisingas psichoseksualinis auklėjimas. Labai daug priklauso ir nuo to, ar leidžiama ir kaip sėkmingai šiam polinkiui realizuotis. Lietuvoje dar mažai kas nusimano apie seksualinį auklėjimą. Tėvai vaikams neaiškina apie lyčių skirtumus, o ir į mokyklų programas ne viskas yra įtraukta. Pavyzdžiui, mažai kas žino apie įvairiausius kompleksus – Edipo ir kitus. Psichoseksualinio gyvenimo tiesos ir subtilybės turėtų būti gerokai plačiau aiškinamos. Psichologų paskaitos tėvams ir vaikams galėtų padėti seksualinių nukrypimų prevencijai.

Visuomenė tik dabar pradėjo pastebėti šį nukrypimą, nors žiniasklaida jau anksčiau skyrė šiai problemai dėmesio. Šios patologijos atvejų niekas neregistruoja. Galima tik spėti, kad visuomenėje tarp 4 – 5 procentų homoseksualų būtų galima rasti 40 – 50 proc. pedofilijos atvejų. JAV kunigų pedofilijos skandalo atgarsiai atsimušė ir į Lietuvą. Amerikoje nepilnamečių tvirkinimu kaltintas ir teistas 76 metų kunigas Raymondas Lauzonas 1993 m. išvyko iš JAV. Į užsienį tuomet jam buvo leista išvykti su sąlyga, jog jis nelaikys mišių ir nemėgins bendrauti su vaikais. Tačiau šiam kunigui Kretingos vienuolyne leista laikyti mišias vaikams Prieš keletą metų nuskambėjo su Pabradės internatu susijęs skandalas, kai į Vroclavo pedofilų rankas buvo pakliuvę keletas šios mokyklos auklėtinių. Tai – taip pat ženklas, kad tokios “meilės” užvaldyti pedofilai stengiasi įsitrinti į vaikų būrį. Kodėl kunigyste arba gero mokytojo įvaizdžiu mėginama dangstyti lytinį nukrypimą? Atsakymas gana paprastas: dėl to, kad ieškoma tokios profesijos ar veiklos, kad būtų kuo daugiau santykių su vaikais ir kad tie santykiai būtų kuo artimesni. Be to, nuo išorinės publikos pridengti paslapties skraiste. suprantama, kad pedagogas turi mylėti vaikus, kaip ir savaime suprantama, kad kunigas turi kelti kiekvieno žmogaus pasitikėjimą. Taigi tokios profesijos ir maskuoja, ir suteikia lengvesnių galimybių prieiti prie vaikų.Psichologas E.Laurinaitis, vertindamas pedofiliją, linkęs įžvelgti tris skirtingus šios problemos aspektus, kurių svarbiausias – pedofilo psichikos patologija (sutrikimas). Pedofilai dažniausiai yra vyrai. Vienus traukia tik mergaitės, kitus – tik berniukai, trečius domina abi lytys. Tačiau visiškai akivaizdu, kad vaikų tvirkinimas – tai veiksmas, kurį mūsų visuomenė draudžia. Pas mus, kaip ir daugumoje valstybių, lytiniai santykiai su nepilnamečiais baudžiami įstatymo. Pasak E.Laurinaičio, pedofilas su savo potraukiu negali kovoti – tai faktas. Tačiau kaip ir kodėl susiformuoja toks potraukis, psichiatrija bei psichologija į šį klausimą atsakyti nepajėgia. Akivaizdu tik tai, kad pedofilai nejaučia pasitenkinimo su suaugusiais partneriais.

3.2. Kaip atpažinti pedofilą?

Daugelis žmonių savo vaikystės prisiminimuose randa atvejų, kai juos bandė tvirkinti ar kalbinti intymiomis temomis daug vyresni žmonės. Dažniausiai vaikai nesupranta, gerai tai ar blogai, ir prisimena tik slogutį ar šleikštulį. Jiems nedrąsu apie tai kam nors pasakoti. Todėl daugelis pedofilijos atvejų taip ir lieka neišaiškinti, o apie patirtą prievartą, emocinį spaudimą ar „papirkinėjimą“ dovanėlėmis ir saldainiais žmonės išdrįsta kalbėti tik daug vėliau. Nuo pedofilų nukenčia 1 iš 6 berniukų iki 16 m. ir 1 iš 4 mergaičių iki 14 m. Šie duomenys paremti atvejais, kurie pranešami policijai, tad ką ir kalbėti apie nepraneštųjų skaičių. O kiek yra pedofilų, nustatyti neįmanoma, tik galima spėti, kad jų yra labai daug. Pedofilija yra psichologinė problema; pedofilas nebūtinai yra nusikaltėlis. Pedofilų fantazijos ir polinkiai gali niekada neišeiti viešumon, jis gali su niekuo nepasidalinti savo slaptomis seksualinėmis fantazijomis, ir galbūt vesti vienišą motiną, kad vėliau galėtų pasinaudoti jos vaikais. Troškimas visada būti kur nors, kur yra vaikų, gali išduoti pedofilą ir padėti jį atpažinti. Pedofilai gali būti bet kurio visuomenės sluoksnio atstovai, kartais net garbūs ir žinomi asmenys. 1985 m. Luizianoje už 33 nepilnamečių berniukų tvirkinimą buvo suimtas katalikų kunigas. 1995 m. jis buvo išleistas ir netrukus vėl suimtas už dvylikametės mergaitės išprievartavimą. Vis dėlto dauguma pedofilų savo seksualinių fantazijų neafišuoja ir tik tyliai pildo tokius savo poreikius namie, žiūrėdami vaikų pornografiją. Lietuvoje, ko gero, vaikų pornografija dar nėra labai paplitusi, bet pedofilai užsienyje domisi žurnalais, vaizdajuostėmis, atvirukais ir pan. Dalis žmonių su pedofiliniais polinkiais renka tokius ir panašius dalykus, slepia juos savo namuose. Tokie žmonės paprastai vaikų netvirkina. Kiti, besidomintys vaikų pornografija, pornografines vaizdajuostes ar nuotraukas rodo aukai prieš tvirkinamuosius veiksmus. Likusi pedofilų, mėgstančių dalintis savo pomėgiais su kitais, grupė netgi platina vaikų pornografiją, žiūri ją kartu su kitais pedofilais, tvirkina vaikus.

Pedofilai gali būti ir vyrai, ir moterys, bet apie 95 % jų yra vyrai. Kai žmogus yra pedofilas, jis nebūtinai teikia pirmenybę vaikams kaip seksualiniams partneriams. Kartais žalodamas vaikus jis tiesiog išreiškia savo paties vaikystėje patirtą smurtą, meilės, dėmesio trūkumą, nesugebėjimą bendrauti su kitais suaugusiais žmonėmis. Kiti vaikus mato kaip pakaitalą vietoj suaugusio sekso partnerio. Tokiems žmonėms vaikas yra tiesiog atsitiktinis partneris, nes jie lygiai taip pat gali pasirinkti vyresnį žmogų ar moterį, kuri viena eina gatve tamsiu paros metu. Jiems reikia tik palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Tokie pedofilai ar prievartautojai yra psichiškai nesveiki žmonės, atsitiktiniame sekse desperatiškai ieškantys užuovėjos nuo visuomenės neteisybės ir jų poreikių neatitinkančių normų. Dar viena pedofilų rūšis – tie, kuriems vaikai seksui yra labiau priimtini, nei suaugusieji. Jie gali tvirkinti vaikus visą gyvenimą ir likti neišaiškinti daugelį metų. Jie traukia vaikus pirkdami jiems dovanėles arba darydami emocinį spaudimą. Tam pedofilas turi užmegzti gana artimą kontaktą su vaiku arba jau turėti jo palankumą (dėl giminystės ryšių ir pan.). Daugiau nei 90 % išaiškintų pedofilijos atvejų vaikas pažinojo tvirkintoją. Kai kurie pedofilai tvirkina vaikus, kurie juos erzina, trikdo. Arba sugrįžta prie tų, kurie juos išduoda policijai. Mažesnė šio tipo tvirkintojų dalis turi sadistinių polinkių ir jaučia malonumą, suteikdami skausmą kitiems. Atpažinti pedofilą yra labai sunku, bet tai – ne vienintelė priežastis, dėl kurios daugybė jų nebaudžiami tvirkina vaikus. Vaikai patys bijo apie juos pasakyti tėvams, galbūt dėl to, kad tėvai labai dažnai savo dukroms ir sūnums nepasakoja nieko apie kūniškus santykius su kitais žmonėmis, ir vaikas per vėlai pradeda skirti gera nuo blogo toje srityje. Be to, jei vaikas ir papasakoja tėvams apie patirtą prievartą, pastarieji nenori kreiptis į teisėsaugos institucijas, nes vaikui reikėtų visa tai vėl ir vėl pasakoti, prisiminti ir dar aštriau pajusti patirtą stresą. Kartais tvirkintojai būna visai artimi vaikui žmonės – patėviai, krikšto tėvai ir pan., prieš kuriuos vaikas bijo ką nors pasakyti, nes juo niekas nepatikėtų.
Taip ratas užsidaro. Pedofilai tvirkina vaikus, o tokius dalykus pajutę vaikai užauga ne tik psichologiškai sužaloti. Kartais jie patys suaugę tampa pedofilai.

4. Išvados1. Deviacijos – priimtų visuomenės ar grupės socialinių taisyklių ir normų pažeidimų – „tyrinėjimai“ yra tokie pat seni, kaip ir kiti socialinio gyvenimo apmąstymai. Bėgant laikui ir kintant mus supančiam pasauliui, kinta ir pačios deviacijos formos – išnyksta vienos, atsiranda kitos.2. Visos deviacijos turi savo priežastis, kurios aiškinamos įvairiais aspektais: biologiniu, psichologiniu, sociologiniu.3. Deviacija yra procesas, kuris vyksta tam tikrais etapais.4. Pedofilija yra viena iš seksualinės deviacijos rūšių. Ji pasižymi seksualiniu potraukiu vaikams, ir jie negali atsispirti šiam savo potraukiui5. Pedofilija yra psihologinė problema. Pedofilai nejaučia pasitenkinimo su suaugusiais partneriais.6. Daugiau nei 90 % išaiškintų pedofilijos atvejų vaikas pažinojo tvirkintoją

5. Literatūra

1. L., Bonjean Ch., Broom D. Sociologija: esminiai tekstai ir pavyzdžiai. – Kaunas, 1992.2. Kultūros prigimtis. – Vilnius, 1992.3. Merton R. Socialinė struktūra ir anomija // Sociologija. Mintis ir veiksmas. – 1997. 4. Arlauskaitė Ž. “Tikra knygelė apie skriaudą”. 1 dalis Suaugusiems.Vilnius,1998. 5. A. Kurienė, R. V. Pivorienė “Būkime atidūs – vaiką ištiko bėda”. Vilnius, 2000 6.Interneto svetainės: www.lrytas.lt/ekstra/archyvas/; www.stebetojas.cis.lt/ online.5ci.lt/ www.gyvybe.lt/uzgyvybe