Palūkanų normos rizikos valdymas

TURINYS

TURINYS

ĮVADAS 3

PALŪKANŲ NORMOS RIZIKOS VALDYMO TEORINIAI ASPEKTAI.......5

Palūkanų normos rizikos samprata 5

Palūkanų normos rizikos veiksniai ir formos 5

Palūkanų normos rizikos daromos įtakos banko finansiniams rezultatams skirtingi aspektai 7

Palūkanų normos rizikos valdymo teoriniai aspektai 9

Turto ir įsipareigojimų valdymas komerciniame banke 11

Palūkanų normos rizikos įvertinimo ir valdymo metodai 13

Palūkanų normos rizikos valdymo priemonės 24

Šalies bankų aktyvų ir pasyvų valdymo komitetų raida 30

PALŪKANŲ NORMOS RIZIKOS LYGIO NUSTATYMAS LIETUVOJE 32

Palūkanų normų dinamikos analizė 33

Palūkanų normų statistinių rodiklių analizė 38

LIETUVOS KOMERCINIŲBANKŲ PALŪKANAS UŽDIRBANČIO TURTO IR KAINUOJANČIŲ ĮSIPAREIGOJIMŲ ANALIZĖ 41

Komercinių bankų turto ir įsipareigojimų portfelio struktūros ir jos dinamikos analizė 41

Naujai iššduotų paskolų ir priimtų indėlių terminų struktūros ir dinamikos analizė 44

Rinkos palūkanų normų lygio ir komercinių bankų naujai išduotų paskolų bei priimtų indėlių terminų tarpusavio ryšio nustatymas 48

LIETUVOS KOMERCINIŲ BANKŲ PALŪKANŲ NORMOS RIZIKOS VALDYMO EFEKTYVUMO TYRIMAS 51

Tyrimo tikslas ir uždaviniai 51

Tyrimo metodai 51

Tyrimo rezultatų apibendrinimas 52

Komercinių bankų uždirbtų grynųjų palūkanų pajamų analizė 52

Pirmosios ir antrosios grupės komercinių bankų palūkanų pajamų veiklos efektyvumo nustatymas 54

Išvados apie hipotezių priimtinumą 55

PALŪKANŲ NORMOS RIZIKOS VALDYMO TOBULINIMO GALIMYBĖS LIETUVOS KOMERCINIUOSE BANKUOSE 57

IŠVADOS 59

PASIŪLYMAI 61

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 62

SUMMARY 64

PRIEDAI 65

ĮVADAS

Darbo temos aktualumas ir jos tyrimo būtinumas bei atlikimo galimybės. Pastaruosiuskelis dešimtmečius paasaulio šalių ekonomikos susiduria su vis didėjančiu, spartėjančiu ir tuo pačiu metu darančiu didesnį poveikį jų ūkiams palūkanų normų nepastovumu.

Kuo toliau, tuo vis daugiau mokslininkų, praktikų ir kitų su finansų sistema susijusių asmenų skiria savo laiko, dėmesio ir pastangų šiai ri

izikos formai tirti ir valdyti. Žinoma, daugelio jų interesai skiriasi siekiant šio tikslo. Vieni jų kuria modelius, padedančius numatyti, prognozuoti palūkanų normų pokyčius ateityje, kiti – sudaro strategijas, skirtas pinigų politikos ir tvarios ekonomikos plėtros įgyvendinimui tarptautiniu arba valstybiniu lygiu, treti – siekia surasti tinkamiausius metodus ir priemones optimaliam investicijų portfeliui ir organizacijos generuojamoms grynųjų palūkanų pajamoms apsaugoti nuo nepageidaujamų palūkanų normų svyravimų ir sukurti sėkmingus jų valdymo būdus. Būtent pastarasis požiūrisį palūkanų normos riziką ir jos valdymo galimybes bei efektyvumą buvo tiriamas ir analizuojamas šiame darbe.

Komerciniai bankai palūkanų normos rizikai valdyti bei apsisaugoti nuo jos naudoja platų spektrą priemonių ir metodų. Kiekviename banke už turto ir įsipareigojimų portfelio valdymą atsakingas komitetas nustato individualų, jų nuomone, labiausiai įmonei tinkantį bei efektyviausią priemonių deerinį ir strategiją. Praktikoje plačiai naudojami įvairūs riziką ribojantys limitai, kuriuos nustato aktyvų ir pasyvų valdymo arba rizikų valdymo komitetas, statinės ir dinaminės spragos analizė, jautrumo analizė, trukmės analizė, trukmės skirtumo modeliai, pastaruoju metu pakankamai paplitęs rizikos vertės nustatymo metodas (VaR). Taip pat riziką sumažinti arba priešingai, prisiimti didesnį jos lygį, galima naudojant išvestinių finansinių priemonių platų pasirinkimą. Bet, kadangi tai yra labai individualūs sprendimai, kurie padeda bankams konkuruoti tarpusavyje, siekiant geresnių rezultatų, todėl visa informacija apie jų naudojamas strategijas be

ei apsidraudimo priemonių derinius yra griežtai saugoma paslaptyje.

Todėl darbe yra analizuojami ne bankų taikyti palūkanų normos rizikos valdymo metodai ir būdai, bet jų rizikos valdymo efektyvumas. Jam nustatyti atliktas Lietuvoje veikiančių komercinių bankų grynųjų palūkanų pajamų tyrimas ir jų dinamikos analizė. Įvertintas kiekvieno banko grynųjų palūkanų pajamų apimčių svyravimo laipsnis, atsižvelgiant į tuo metu buvusį palūkanų normos rizikos lygį.

Darbo mokslinė problema. Komercinių bankų turto ir įsipareigojimų tinkamas, savalaikis ir sėkmingas valdymas lemia grynųjų palūkanų pajamų apimtįir akcinio kapitalo rinkos vertę. Banko aktyvų ir pasyvų vertę (kainą) tiesiogiai veikia palūkanų normos nepastovumas ir iš to kylanti rizika. Taigi, šio darbo problema – palūkanų normos rizika, kylanti Lietuvoje veikiantiems komerciniams bankams ir jos įtaka finansiniams jų veiklos rezultatams.

Darbo tikslas ir uždaviniai. Darbo tikslas – atlikti tyrimą ir nustatyti, kaip ir kiek efektyviai Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai sugebėjo valdyti palūkanų normos riziką.

Tikslui pasiekti darbe keliami šie uždaviniai:

pasitelkus rinkos palūkanų normų duomenis, nustatyti jų nepastovumo laipsnį, kuris atspindi buvusį palūkanų normos rizikos lygį Lietuvoje 2006 – 2010 m.;

išanalizuoti komercinių bankų palūkanas uždirbančio turto ir kainuojančių įsipareigojimų portfelio struktūros dinamiką, naujai priimtų indėlių bei išduotųpaskolų terminų struktūros dinamiką;

nustatyti rinkos palūkanų normų lygio ir komercinių bankų naujai išduotų paskolų bei priimtų indėlių terminų tarpusavio ryšį;

atlikti Lietuvoje veikiančių komercinių bankų uždirbtų grynųjų palūkanų pajamų di

inamikos analizę, kuria remiantis nustatyti palūkanų normos rizikos valdymo efektyvumą.

Darbe iškeltos hipotezės. Siekiant įgyvendinti tikslą ir uždavinius, yra suformuluotos dvi hipotezės. Remiantis sąlyga (nuostata), kad komerciniam bankui yra naudinga sudaryti ilgo termino indėlio, įkainoto žema palūkanų norma, priėmimo sandorį, kai artimoje ateityje rinkoje numatomas (staigus) palūkanų normų pakilimas, o paskolą suteikti kuo ilgesniam terminui, kuriai nustatyta aukšta fiksuota palūkanų norma, kai ateityje prognozuojamas rinkos palūkanų normų smukimas, iškeliama pirmoji hipotezė:

H1: Tiriamuoju laikotarpiu (2006-2010 m.) Lietuvos komercinių bankų naujai priimtų indėlių vidutinis terminas trumpėjo, esant aukštoms rinkos palūkanų normoms ir ilgėjo – esant žemoms; tuo pačiu bankai siekė suteikti daugiau ilgesnio termino paskolų, esant aukštoms rinkos palūkanų normoms, ir trumpesnio termino – esant žemoms.

Remiantis prielaida, kad daugiau patirties, aukštesnes valdymo technologines galimybes turintys ir galiausiai turtingesni užsienio kapitalo bankai turėtų pasiekti efektyvesnius palūkanų normos rizikos valdymo rezultatus, formuluojama antroji darbo hipotezė:

H2:Lietuvoje veikiantys užsienio kapitalo bankai, kurių daugiau negu 50% akcinio turto valdo patronuojantieji bankai ar finansųinstitucijos, sugebėjo geriau apsidrausti nuo palūkanų normos rizikos, kuri buvo Lietuvoje, ir ją efektyviau valdyti.

Pirmosios hipotezės priimtinumas bus nustatytas darbo 3.3. skyriuje, antrosios – 4.3.2. skyriuje.

1. PALŪKANŲ NORMOS RIZIKOS IR JOS VALDYMO TEORINIŲ ASPEKTŲ ANALIZĖ

1.1. Palūkanų normos rizikos samprata

Palūkanų normos rizika susijusi su nenumatytu palūkanų normos svyravimų dydžiu, netikėtais kitimo tendencijos ir krypties pasikeitimais.

Palūkanų normos rizika (t

toliau – PNR) – tai grynųjų palūkanų pajamų arba grynosios palūkanų normos (maržos) ir banko akcinio kapitalo rinkos vertės svyravimai dėl palūkanų normų pokyčių (Jasienė, 2002). Lietuvos bankas PNR apibrėžia kaip riziką, kad bankas patirs nuostolių dėl palūkanų normos svyravimo. PNR atsiranda dėl banko turto ir įsipareigojimų perkainojimo galimybių nesuderinamumo(Jasienė, 1998). Šio tipo rizikos poveikis gali būti dvilypis: palūkanų normų pokyčių įtaka gali būti ne tik neigiama, bet ir teigiama. Raymond Cox ir kt. (1995) savo darbe teigia: „Jeigu palūkanų normos dažnai keičiasi, tai aktyvai yra paveikiami didesniu laipsniu negu pasyvai. Toks skirtingas poveikis aktyvams ir pasyvams, kylantis dėl palūkanų normos pokyčių, yra vadinamas palūkanų normos rizika.“

PNR laipsnis yra gyvybiškai svarbus komerciniam bankui, kuris turi žinoti savo PNR lygį ir laipsnį kad galėtų jį tinkamai valdyti. Nesugebėjimas tinkamai valdyti PNR gali privesti prie bankroto arba mažiausiai konkurencingumo praradimo.

1.1.1. Palūkanų normos rizikos veiksniai ir formos

Vienuose ekonominės literatūros šaltiniuose išskiriamos trys PNR formos (Kancerevy-čius, 2009), kituose – keturios (Kropas ir kt., 1998): 1) perkainojimo rizika, 2) pajamingumo arba palūkanų normos kreivės rizika, 3) bazės arba bazinių punktų rizika ir 4) opcionų rizika.

Perkainojimo rizika. Pirminis PNR šaltinis bankams yra fiksuotos palūkanų normos rizika, kuri kyla dėl terminų (fiksuotos palūkanų normos instrumentams) ir perkainojimo (kintamos palūkanų normos instrumentams) struktūros skirtumų banko turto, įsipareigojimų ir nebalansinių straipsnių pozicijose. Bankininkystės verslui tai yra vienas pagrindinių dalykų, nes banko pajamas ir ekonominę vertę gali paveikti nenumatytų palūkanų normų pokyčiai. Pavyzdžiui, jeigu bankas finansavo ilgalaikę fiksuotos palūkanų normos paskolą trumpalaikiais indėliais, jis gali patirti pajamų sumažėjimą ateityje, jeigu pakiltų palūkanų normos, nes tada trumpalaikiai indėliai pabrangtų.Tuo pačiu išaugtų finansavimo kaštai ir išduotos paskolos uždirbamas pelnas bankui sumažėtų (Kropas ir kt., 1998).

Palūkanų normos kreivės rizika. Bankas patiria PNR keičiantis pajamingumo kreivės nuolydžiui ir formai. Šios kreivės taikomos rizikos valdyme, kadangi jų judėjimas atspindi tam tikrų terminų palūkanų normų svyravimų charakteristikas. Palūkanų normų struktūrą, o tuo pačiu pelningumo kreivės formą, lemia, pagal palūkanų normų struktūros teorijas, rinkos lūkesčiai, likvidumo preferencija ir rinkos segmentacija (Kancerevyčius, 2009).

Ekonominė informacija dar gali būti gaunama stebint intervalą (angl. spread) tarp ilgųjų ir trumpųjų terminų (ilgalaikių ir trumpalaikių) palūkanų normų. Įplaukų kreivės linija yra svarbi informacija komerciniams bankams. Kylanti kreivė paprastai rodo bankams palankią situaciją, kadangi jie daugiausia lėšų skolinasitrumpam laikui (einamosios bei atsiskaitomosios sąskaitos ir terminuotieji indėliai), o skolina lėšas ilgesniam laikotarpiui. Kuo stačiau kyla įplaukų kreivė, tuo didesnis intervalas tarp skolinimosi ir skolinimo normų ir didesnis finansinių tarpininkų pelnas. Kai įplaukų kreivė horizontalėja arba leidžiasi žemyn, pelnas mažėja, ir reikia kitokios aktyvų ir pasyvų portfelio valdymo strategijos (Jasienė, 1998).

Bazinių punktųrizika kyla dėl netobulos koreliacijos tarp gaunamos ir mokamos palūkanų normos už instrumentus, kurie charakterizuojami panašiai. Tokios pozicijos, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo nerizikingos, gali padaryti bankui nuostolių.

Opcionų rizika – tai tokia rizika, kad pasinaudojus opcionų teikiamomis teisėmis bus daromas neigiamas poveikis banko pelnui arba ekonominei vertei. Į šią rizikos kategoriją įtraukiami ir biržose kotiruojami instrumentai, ir užbiržiniai (Kropas ir kt., 1998).

PNR priklauso nuo dviejų veiksnių: kainos rizikos ir reinvestavimo (palūkanų investavimo) rizikos.

Kainos rizika – kapitalo nuostolio rizika dėl rinkos palūkanų normos kilimo. Kainos rizika tiesiogiai priklauso nuo investavimo termino ilgio. Šios rizikos esmę apibūdina vadinamoji pirmoji obligacijų teorema: obligacijų kainos ir jų pajamingumas tarpusavyje susiję atvirkštine priklausomybe (Jasienė, 1998). Ši priklausomybė galioja ne tik obligacijoms, bet ir kitoms panašioms investavimo priemonėms.

Rinkos palūkanų normos augimas mažina kapitalo rinkos vertę, yra patiriamas kapitalo nuostolis, o tai neigiamai paveikia faktinio pajamingumo dydį. Ir atvirkščiai – rinkospalūkanų normos mažėjimas didina kapitalą ir nulemia faktinio pajamingumo didėjimą. Faktinio pajamingumo lygio svyravimai dėl patiriamo kapitalo nuostolio ar padidėjimo sudaro kainos riziką.

Apskaičiuojant obligacijų ir panašių finansinių priemonių kainas, daroma prielaida, kad gautos palūkanos yra iš karto investuojamos iki priemonės termino pabaigos. Tačiau kadangi rinkos palūkanų normos kinta, mažai tikėtina, kad gautos palūkanos bus investuotos ta pačia palūkanų norma, kuri vyravo finansinės priemonės įsigijimo metu. Jei rinkos palūkanų normos investavimo laikotarpiu didės, tai gautos palūkanos bus investuojamos pagal aukštesnį pajamingumo lygį ir gaunamos reinvestavimo pajamos didės. Didesnės reinvestavimo pajamos didins faktinį pajamingumą, ir atvirkščiai – mažesnės mažins. Obligacijos faktinio pajamingumo kitimas priklausomai nuo reinvestavimo palūkanų normos pasikeitimo yra reinvestavimorizika.

Reinvestavimo rizika – tai galimybė, kad gautos palūkanos bus investuotos pagal skirtingą pajamingumo lygį negu buvo finansų priemonės pirkimo metu. Kainos rizika ir reinvestavimo rizika vienu ir tuo pačiu metu gaunamą faktinį pajamingumą veikia priešingomis kryptimis, t.y. viena kitą dalinai kompensuoja. Jei rinkos palūkanų normos mažėja, tai didina kapitalo rinkos vertę ir faktinį pajamingumą, tačiau mažina reinvestavimo pajamas, o tai faktinį pajamingumą veikia neigiamai (Jasienė, 2002).

1.1.2. Palūkanų normos rizikos daromos įtakos banko finansiniams rezultatams

skirtingi aspektai

PNR įtaka finansiniams rezultatams turi du aspektus: pajamų ir ekonominės vertės. Todėl banko pajamas arba išlaidas, susijusias su palūkanų normos kitimu, galima vertinti kaip grynąsias palūkanų pajamas (išlaidas) arba kaip pajamas (išlaidas), susijusias su finansinių priemonių dabartine verte. Realiai abiem atvejais palūkanų normos pokyčiai įtakoja grynąjį banko pelną, o tuo pačiu ir banko akcijų kainą, tačiau požiūris į rizikos valdymą ir šiam tikslui pasiekti naudojamų priemonių įvairovė abiem atvejais turi akivaizdžių skirtumų.

Įvairiuose moksliniuose šaltiniuose (Cox ir kt., 1995; Bessis, 2008; Rose, 1989; Scott ir kt., 2006; Cade, 1999; Jasienė, 2002; Dzikevičius ir kt., 2003; Žaltauskienė, 2003) pagal poveikį banko rodikliams PNR yra vertinama kaip struktūrinė arba apskaitos rizika – tai vadinama struktūriniu palūkanų normos rizikos vertinimu (angl. structural exposure arba accounting exposure) ir kaip kainos arba prekybos rizika – tai vadinama palūkanų normos rizikos prekybiniu vertinimu(angl. trading exposure arba economic exposure). PNR, siejama su grynosiomis palūkanų pajamomis, įvardijama kaip struktūrinė palūkanų normos rizika, o rizika, siejama su finansinių priemonių verte, konstatuojama kaip prekybinė kainos rizika. Pastarojo vertinimo reikšmė išaugo kartu su dilerių veiklos ir funkcijų reikšmingumo išaugimu šiuolaikiniuose komerciniuose bankuose.

Prekybinis vertinimas svarbus tuo, kad PNR daro įtaką įvairių banko turto, įsipareigojimų ar nebalansinių straipsnių ekonominei vertei, kuri gaunama diskontuojant visus ateities pinigų srautus. Ūkinių ir finansinių subjektų veikla nėra statiška, todėl ne tik turi būti prognozuojami ir diskontuojami būsimieji pinigų srautai, bet ir skaičiuojama bei analizuojama jų grynoji dabartinė vertė. Kadangi ekonominės arba prekybinės vertės požiūris apima ir potencialią palūkanų normų pokyčių įtaką visų banko pinigųsrautų dabartinei vertei, jis leidžia geriau negu pajamų arba struktūrinis požiūris atskleisti ilgalaikius palūkanų normų pokyčių rezultatus (Žaltauskienė,2003).

Taigi, su palūkanų normos rizika susiję palūkanų normos pasikeitimai gali pasireikšti pakeisdami grynąsias palūkanų pajamas arba prekybinio portfelio dabartinę vertę (Cade, 1999).

Dvipusis požiūris į PNR taip pat sietinas ir su skirtumais tarp bankinės knygos ir prekybinės knygos (Kapitalo., 2000). Vakarų šalių autorių darbuose atitinkamai pateikiamos sąvokos: „bankinis portfelis“ ir „prekybinis portfelis“. Pirmąjį sudaro daugiau komerciniams bankams būdingos operacijos ir paslaugos, susijusios su indėlių pritraukimu ir kreditavimu, o antrąjį – daugiau investiciniams bankams būdingos prekybinės operacijos visuose kapitalo rinkos segmentuose (Bessis, 2008). Universaliuose europietiško tipo bankuose abiejų šių „portfelių“ vaidmuo labai svarbus. Bankinės ir prekybinės knygų atskyrimas bankinio sektoriaus priežiūros institucijų reglamentuojamas ne tik Europos Sąjungoje. Dauguma šiuolaikinių komercinių bankų labai aiškiai atskiria PNR valdymą balanso lygmenyje ir prekybinės veiklos lygmenyje (Dzikevičius ir kt., 2003). Pavyzdžiui, Lietuvoje šias dvi veiklas netgi kontroliuoja dvi skirtingos priežiūros institucijos: balansinę veiklą – Letuvos bankas, prekybinę – Vertybinių popierių komisija.

Prekybinė PNR yra susijusi su pinigų ir kapitalo rinkos priemonių dabartinės vertės pokyčiais, kuriuos sąlygoja palūkanų normos svyravimai. Ši rizika yra kiekvieno banko turimų iždo vekselių, vyriausybės bei įmonių obligacijų, indėliųsertifikatų, kitų finansinių priemonių, laikomų prekybos tikslais, įsipareigojimų, suprantamų kaip trumpa pozicija, atpirkimo bei atvirkštinių atpirkimo sandorių, palūkanų normos pokyčiams jautrių finansinių priemonių portfelio vertės (prekybinės kainos) rizika.

Kai tam tikros finansinės priemonės ar sandorio palūkanų norma yra fiksuota (nesikeičia, keičiantis rinkos palūkanų normai), tai paprastai tokiu atveju yra atvirkštinė priklausomybė tarp finansinės priemonės arba sandorio vertės ir palūkanų normos: palūkanų normos kilimas reiškia nuostolį, o kritimas – pelną. Šis pelnas (nuostolis) turi būti atspindėtas banko finansinėse ataskaitose, kai atitinkama priemonė ar sandoris apskaitomi rinkos verte, t.y. pasikeitus palūkanų normai, pasikeičia finansinės priemonės arba sandorio rinkos vertė ir ši pasikeitusi vertė turi atsispindėti finansinėse ataskaitose. Kai kuriose šalyseyra išskiriamos ne prekybos tikslais naudojamos finansinės priemonės – priemonės, kurios laikomos iki jų išpirkimo datos. Jų rinkos vertės pokyčiai neatsispindi finansinėse ataskaitose (Cade, 1999, Cox ir kt., 1995). JAV Vertybinių popierių ir prekybos komisija dar 1993 metais įvedė Rinkos vertės apskaitos taisyklę (angl. Market Value Accounting Rule (FASB 115)), kuri remiasi Mark-to-Market koncepcija, t.y. finansinių priemonių apskaitymas rinkos verte (Cox ir kt., 1995).

Struktūrinė PNR matuojama ir valdoma naudojant tradicinius metodus, tuo tarpu prekybinės PNR atveju pranašesni modernūs rizikos valdymo metodai (Dzikevičius ir kt., 2003; Mato, 2005; Black ir kt., 2003).

1.2. Palūkanų normos rizikos valdymo teoriniai aspektai

Daugelis autorių pripažįsta, kad PNR valdymas yra labai svarbus aspektas komercinio banko rizikos valdyme ir visoje jo veikloje apskritai. Teigiama, kad tai yra labai aktualus uždavinys, kadangi rinkos palūkanų normų pokyčiai tiesiogiai įtakoja banko finansinį rezultatą, nes pagrindinė banko pajamų dalis yra palūkanų pajamos, o pagrindinė banko išlaidų dalis – palūkanų išlaidos.

Kropas ir kt. (1998) šios rizikos valdymą vadina vienu „kertinių akmenų“ bankų aktyvų ir pasyvų valdyme. PNR valdymas yra nepertraukiamas procesas nuolatos keičiantis palūkanų normoms ir balanso struktūrai. Teisingas ar neteisingas palūkanų normos numatymas arba jos valdymo mechanizmo pasirinkimas gali lemti didžiulius gaunamus pelnus arba patiriamus milžiniškus nuostolius (Jasienė, 2002).

PNR valdymas yra vienas iš tų rizikos elementų, kurie turi būti valdomi centralizuotai, nustatant irvaldant viso banko palūkanų normos poziciją. Toks valdymo būdas turi keletą privalumų:

leidžia naudotis „natūralių“ apsidraudimų galimybėmis, atsirandančiomis, pvz., lyginant skirtingų filialų įsipareigojimus ir turto pobūdį, terminus ir pan.;

sudaro sąlygas naudojantis vidaus fondų įkainojimo sistema sėkmingai išskaidyti pelną (nuostolius) į atsirandančius dėl turto ir įsipareigojimų terminų nesutapimo bei verslo rezultatų, ir profesionaliai valdyti tokius nesutapimus menamajame banko vidaus „ižde“;

leidžia taikyti vieningą banko PNR politiką (Kropas ir kt., 1998).

Bankai yra linkę prisiimti skirtingo lygio ir laipsnio PNR. Vieni siekia minimizuoti šios rizikos poveikį – tokie bankai sąmoningai nesiima tokios veiklos, iš kurios galėtų uždirbti pelno, atitinkamai palankiai jiems pakitus rinkos palūkanų normai. Priešingai, jie stengiasisutapatinti aktyvų ir pasyvų terminus bei perkainojimo datas. Kiti bankai yra linkę prisiimti aukštesnį rizikos lygį, todėl gali pasirinkti jautrias palūkanų normoms pozicijas arba palikti jas atviras.

Visi bankai skirtingomis pozicijomis formuoja savo portfelius ir nevienodai paskirsto savo veiklas įvairiose srityse. Kai kurie jų stengiasi centralizuoti PNR valdymą ir riboti prisiimamų pozicijų kiekius taip vadinamuose „savarankiškuose (savo nuožiūros) portfeliuose“ (angl. discretionary portfolios), tokiuose kaip pinigų rinkos, investicijų ir eurodolerių portfeliuose. Tokie bankai dažnai naudoja lėšų pervedimo kainodaros sistemą (angl. funds transfer pricing system) tam, kad izoliuotų PNR valdymą banko iždo skyriuje. Kiti bankai taiko daugiau decentralizuotą sistemą ir leidžia atskiriems filialams bei padaliniams individualiai valdyti riziką ir prisiimti pozicijas nustatytose rinkose.

Kai kurie bankai apskritai riboja jautrias palūkanų normoms pozicijas savo prekybinėje veikloje. Kiti – renkasi tokias pozicijas arba palieka jas atviras neprekybinėje veikloje ir buhalteriniuose įrašuose.

Bankas gali keisti PNR poveikį, keisdamas investicijų, paskolų, lėšų pritraukimo ir įkainojimo strategijas, o taip pat valdydamas šių portfelių terminus ir perkainojimų datas, kad pasiektų ir išlaikytų pageidaujamą rizikos lygį. Dauguma užsienio bankų taipogi naudoja nebalansines investicines priemones, tokias kaip palūkanų normos apsikeitimo sandoriai (angl. swaps) PNR lygiui sureguliuoti. Prieš naudodama šias priemones, banko valdyba turėtų suprasti naudotinų instrumentų pinigų srautų charakteristikas ir turėti atitinkamas sistemaspalūkanų normos rizikai matuoti bei stebėti.

Iš pajamų (pelno) perspektyvos, bankas turėtų atsižvelgti į PNR įtaką grynosioms paja-moms ir grynosioms palūkanų pajamoms. Iš kapitalo perspektyvos, bankas turėtų atsižvelgti, kaip vidutinio (2-5 m.) ir ilgo (>5 m.) laikotarpio pozicijos gali įtakoti banko ateities finansinę būklę.

Bankas taip pat turėtų atsižvelgti, kaip PNR gali daryti įtaką, veikdama bendrai su kitomis bankų veiklos rizikomis. Pavyzdžiui, kylant rinkos palūkanų normai, banko paskolas turintys klientai gali nepajėgti apmokėti priskaičiuotų palūkanų dėl padidėjusios jų sumos arba sumažėjusių pajamų. To rezultatas bus padidėjęs probleminių paskolų lygis.

Palūkanų normos didėjimas artina bankus, suteikusius didelį santykinį kiekį paskolų su kintamomis palūkanomis, prie kredito rizikos. Bankui, kurio pasyvų pagrindą sudaro trumpo laikotarpio įsipareigojimai,palūkanų normos didėjimas gali sumažinti grynąsias palūkanų pajamas ir tuo pačiu metu padidinti kreditų kokybės problemas (Interest., 1998).

Valdant PNR banko mastu, bankai turi tris galimybes (Kancerevyčius, 2009):

Keisti siūlomų produktų krepšelio struktūrą;

Pagerinti rizikos valdymo procedūras;

Naudoti apsisaugojimo priemones (hedžingą).

1.2.1. Turto ir įsipareigojimų valdymas komerciniame banke

Žvelgiant istoriškai, PNR valdymas betarpiškai susijęs su aktyvų ir pasyvų valdymo raida. PNR valdymas tapo ypač aktualus, nustojus centriniams bankams griežtai reguliuoti palūkanų normas (Jasienė, 2002).

G. Kancerevyčius (2009) pateikia tokią pagal PNR šaltinius banko padalinių atsakomybę valdant PNR:

Pelningumo kreivės rizika valdoma rizikos valdymo padalinio, plačiai naudojant rizikos vertės metodą (angl. value at risk, VaR);

Perkainojimo riziką ir bazės riziką valdo aktyvų-pasyvų valdymo padalinys.

Aktyvų-pasyvų valdymas apima turto ir įsipareigojimų struktūros valdymą, įskaitant įvairių aktyvo ir pasyvo instrumentų terminų valdymą. Banke aktyvų ir pasyvų terminai nesutampa, dažniausiai suteikiamos ilgo termino paskolos, jas finansuojant trumpalaikiais indėliais. Tinkamo, priimtino atotrūkio tarp terminų išlaikymas yra aktyvų-pasyvų valdymo padalinio uždavinys (Kancerevyčius, 2009).

Aktyvų ir pasyvų valdymo tikslas – koordinuoti banko aktyvų ir pasyvų reguliavimą, siekiant didinti banko akcinio kapitalo rinkos vertę. Aktyvų ir pasyvų valdymas priklauso nuo tų pačių veiksnių, kurie veikia bankų riziką ir jų pajamas (Jasienėir kt., 1997).

Banko aktyvai ir pasyvai privalo būti valdomi, kad būtų garantuotas stabilus grynųjų palūkanų pajamų srauto didėjimas, klientams patraukli pajamų norma nustatytam kapitalo ir likvidumo lygiui. Tai galima pasiekti sukuriant tokį banko finansinio valdymo planavimo ir kont-rolės mechanizmą, kurio esmė – koordinuoti ir valdyti kartu ir aktyvus, ir pasyvus (Jasienė 1998).

Už komercinių bankų aktyvų ir pasyvų valdymą paprastai atsakinga valdyba, savo nutarimu steigianti Aktyvų ir pasyvų valdymo komitetą (toliau – APVK), kuris teikia valdybai nekreditinių rizikų valdymo politikas, organizuoja nekreditinių rizikų valdymo priežiūrą ir kt. APVK banko valdybos pavedimu taip pat vykdo ir palūkanų normos rizikos priežiūrą bei nustato riziką ribojančius limitus, siekiant išlaikyti bankui priimtiną palūkanų normos rizikos lygį, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp rizikos ir pelno. Pavyzdžiui, yra nustatomas maksimalus leistinas vienkartinis visų palūkanų normų pokytis, santykinis grynųjų palūkanų pajamų pokytis per metus, visoms palūkanų normoms pasikeitus maksimaliu leistinu dydžiu.

APVK kompetencija yra palūkanų normų už indėlius ir paskolas nustatymas ir teikimas valdybai tvirtinti.Taip pat APVK svarsto rizikingo kapitalo tvarkymo nuorodų paskirtos normos, t.y. įvertina kapitalo riziką.

Jasienė ir kt. (1997) pažymi, kad nėra svarbu, kaip vadinasi minėta organizacinė struktūra, kuri atlieka banko aktyvų ir pasyvų valdymą. Jeigu ši funkcija atliekama skirtinguose banko padaliniuose (valiutos, ekonomikos departamentuose, maklerių skyriuje ir kt.), svarbu, kad būtų šių padalinių veiklą koordinuojantis organas, kuris atsakingas už aktyvų ir pasyvų valdymą. Kiekvieno banko vadovybė turėtų suprasti aktyvų ir pasyvų valdymo reikšmę, ypač dabartiniame bankininkystės etape, kada bankams augant ir vykstant intensyviam ekonomikos globalizacijos procesui, bus sudėtinga valdyti riziką, jei neveiks efektyviai funkcionuojančios valdymo sistemos. Kaip rodo Europos patirtis, komercinių bankų APVK koordinuoja visą banko valdymą (žr. 1 pav.). APVK paprastai įgyvendina specifinį finansavimo ir PNR valdymą per iždą.

0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic

1 pav. Aktyvų ir pasyvų komiteto organizacijos struktūra

(Lileikienė ir kt., 2005)

Svarbi vieta valdant PNR banke tenka vidaus kontrolės sistemai, kuri turi sistemingai tikrinti ir įvertinti PNR valdymo efektyvumą. PNR valdymui, kaip ir daugelio kitų aktyvų ir pasyvų valdymo metodų ir modelių naudojimui, reikalingos gerai išvystytos informacinės technologijos, kompetentingi specialistai, ir, žinoma, lėšos. O tai yra susiję su nemažomis išlaidomis, kurios negali būti didesnės nei PNR valdymo teikiama nauda, tad šioje srityje mažų bankų galimybės yra labiau ribotos nei didelių (Jasienė, 2002).

1.2.2. Palūkanų normos rizikos įvertinimo ir valdymo metodai

Neatskiriama kiekvienos rizikos valdymo dalis yra tikslų nustatymas bendrojo banko tikslo – akcininkų turto didinimo atžvilgiu. Šie tikslai, jei tik įmanoma,turėtų būti aiškiai išreiškiami absoliučiais skaičiais arba santykiniais rodikliais. PNR valdymas bankuose dažniausiai atliekamas nustatant tarpinius tikslus, kurie daugiau ar mažiau susiję su grynųjų palūkanų pajamų (pajamų aspektas) arba banko vertės (ekonominės vertės aspektas) rodikliais. Bankų veikla darosi vis sudėtingesnė, todėl labai svarbu suvokti tarpinių rodiklių ir galutinių tikslų sąryšius; tai galėtų apsaugoti nuo „aklo“ nustatytų rodiklių siekimo ir suteiktų galimybes geriau, sakyčiau labiau strategiškai, valdyti PNR.

Atsižvelgdamas į nustatytą PNR valdymo politiką bankas pasirenka atitinkamus PNR valdymo metodus. PNR valdymo metodai daugelio autorių darbuose yra skirstomi bei klasifikuojami įvairiai.

Dažniausiai literatūros šaltiniuose yra siūlomi šie PNR valdymo metodai (Bessis, 2008; Kancerevyčius, 2009; Scott ir kt., 2006; Mato, 2005; Lileikienė ir kt., 2005):

Turto ir įsipareigojimų, kurių palūkanų normos yra jautrios rinkos palūkanų normos pokyčiams, skirtumo metodas;

Vidutinės svertinės turto trukmės ir vidutinės svertinės įsipareigojimų trukmės skirtumo metodas;

Modifikuotos trukmės metodas;

Rizikos vertės metodas (VaR);

Vidinių limitų sistema.

Pasak Jasienės (2002), plačiausiai yra paplitęs metodų skirstymas pagal naudojamus duomenis ir priemones. Tai balansiniai PNR valdymo metodai ir nebalansiniai.

Balansiniams PNR valdymo metodams priskiriami: 1) jautrių palūkanų aktyvų ir jautrių palūkanų pasyvų skirtumo analizė (angl. GAP analysis); 2) skirtumo santykis (angl. GAP ratio); 3) trukmės (angl. duratio) ir4) išgaubos (angl. convexity) rodikliai; 5) trukmės skirtumo metodai (angl. duration GAP).

Nebalansiniams PNR valdymo metodams priklauso išvestinių finansinių priemonių naudojimas, tokių kaip: 1) ateities sandoriai (angl. future contracts), 2) palūkanų normų apsikeiti-mai (angl. swaps), 3) išankstinių atsiskaitymų (angl. forwards) bei 4) pasirinkimo sandorių (angl. options) kontraktai. Apie nebalansines priemones daugiau informacijos pateikta 1.2.3. poskyryje.

Kitas metodų klasifikavimo kriterijus yra pagal PNR poveikį banko rodikliams. Nagrinėjant PNR poveikį grynosioms palūkanų pajamoms, skiriama vadinamoji struktūrinė, arba apskaitos rizika, o nagrinėjant jos poveikį finansinių priemonių vertei – prekybos rizika (Jasienė, 2002; Dzikevičius ir kt., 2003).

Struktūrinės PNR matuojama ir valdoma naudojant tradicinius metodus: terminų atitikimo metodą, jautrių palūkanų aktyvųir jautrių palūkanų pasyvų skirtumo analizę, trukmės, trukmės skirtumo metodus ir jų modifikacijas. Prekybos PNR valdymo metodai pagrįsti statistikos ir tikimybių teorijos priemonėmis. Jiems priskiriami modernūs rizikos valdymo metodai – pranašiausias šiuolaikinis yra rizikos vertės metodas (angl. value at risk, VaR) (Kancerevyčius, 2009; Mato, 2005; Dzikevičius ir kt., 2003), kurį naudojant yra įvertinamas galimas banko prekybos portfelio nuostolis per tam tikrą laikotarpį, esant pasirinktam patikimumo intervalui ir tikimybei, pakitus palūkanų normai apibrėžtu dydžiu.

Mato M. (2005) savo darbe PNR valdymo metodus fiksuotų pajamų portfelio optimizavimui suskirstė į dvi kategorijas: klasikinius ir modernius. Klasikiniams priskyrė Macaulay trukmės, išgaubos ir dispersijos (angl. dispersion) metodus, moderniems – rizikos vertės ir sąlyginės rizikos vertės (angl. conditional value-at-risk) metodus kaip įrankius, skirtus optimaliam investicijų portfeliui formuoti.

Pasak Mato (2005), trukmės ir išgaubos PNR matavimo metodai yra tinkami, kai palūkanų normos laiko struktūros pokyčiai yra paraleliniai arba lygiagretūs. Tačiau po to, kai šia prielaida apie paralelinius laiko struktūros pokyčius buvo suabejota, netgi sakyčiau paneigta, t.y. įrodyta, kad gali būti kitaip, tuomet atsirado nauji ir patobulinti palūkanų normų jautrumo matavimo metodai tokie kaip dispersijos matai (angl. dispersion measures): kvadratinis matas M2 ir linijinė dispersija Ñ. Tačiau šie klasikiniai metodai neatsižvelgia į realų palūkanų normos elgesį istorinių ir imitacinių duomenų prasme. Tuo tikslu buvo sukurtas ir dabar plačiai naudojamas rizikos vertės matas (VaR), nors kai kurių autoriųkritikuotas dėl nepakankamo nuoseklumo. Todėl Uryasev ir Rockafellar pasiūlė sąlyginį rizikos vertės metodą (CVaR), kuris eliminuoja VaR būdingus trūkumus.

Mato M. savo atliktame tyrime pirmą kartą palygino klasikinių ir modernių PNR medotų taikymą fiksuotų įplaukų portfeliui ir gavo empirinius rezultatus, kurių pagrindas – ryšio tarp portfelių, optimizuotų klasikiniais rizikos matais ir moderniais, nebuvimas. Rezultatai rodo, kaip abiejų tipų rizikos matavimai veda prie gana skirtingos portfelių sudėties.

Scott ir kt. (2006) išskiria du pagrindinius bankų naudojamus modelius PNR nustatyti, tai:

Skirtumo (spragos) ir pelno jautrumo (angl. earnings sensitivity) analizė;

Trukmės skirtumo ir ekonominės akcinio kapitalo vertės (angl. economic value of equity) analizė.

Pirmasis modelis išryškina pelno (nuostolio) ataskaitos pokyčius, pagrindinį dėmesį sutelkiantį tai, kaip palūkanų normų ir banko balansų lentelės pokyčiai veikia grynąsias palūkanų pajamas ir grynąsias pajamas bendrai.

Antrasis modelis pabrėžia akcinio kapitalo rinkos vertę, atsižvelgiant į tai, kaip tie patys pokyčiai įtakoja aktyvų rinkos vertę, palyginus su pasyvų rinkos verte.

Kitas PNR valdymo būdas – vidinių limitų sistema. Lileikienė ir kt.(2005) siūlo taikyti tokią vidinių limitų sistemą:

minimalus vidutinių palūkanų normų už suteiktas paskolas grynąja verte limitas;

maksimalus vidutinių palūkanų normų už terminuotus indėlius limitas;

maksimalus vidutinių palūkanų normų už kliento lėšas limitas;

minimalus pajamas duodančio turto ir išlaidas sukeliančių įsipareigojimų palūkanų normų skirtumo limitas;

minimalus grynosios palūkanų normos limitas.

Išanalizavus daugelio tiek užsienio, tiek Lietuvos autorių darbus pastebėta, kad daugiausiai dėmesio yra skiriama trijų PNR valdymo metodų analizei ir nagrinėjimui. Tai būtų: skirtumo arba spragos analizė, trukmės skirtumo metodas ir rizikos vertės metodas. Todėl toliau pateikiama šiek tiek platesnė šių modelių teorinių aspektų analizė.

Skirtmo analizės metodas

Tai jautrių palūkanų normoms aktyvų (banko turto) ir jautrių palūkanų normoms pasyvų (banko įsipareigojimų) analizė pagal nustatytus laikotarpius. Daugelis autorių pripažįsta (Bessis, 2008; Rose, 1989; Scott ir kt., 2006; Jasienė, 2002; Kancerevyčius, 2009; Kropas ir kt., 1998), kad tai tradicinis, dažniausiai bankuose taikomas ir populiariausias PNR nustatymo, įvertinimo ir valdymo metodas.

Analizėstikslas – grynųjų palūkanų pajamų nepastovumas, susijęs su palūkanų normų pokyčiais ir balansų lentelės sudėtimi (Scott ir kt., 2006).

Skiriamos dvi skirtumo analizės formos: Statinė ir Dinaminė skirtumo analizė.

Tradicinio statinio skirtumo modeliai bando įvertinti, kiek PNR įtakoja banko finansinius rezultatus nustatytą laiko tarpą, lyginant jautrius palūkanų normoms aktyvus su jautriais pasyvais. Statinis skirtumo metodas taikomas PNR valdymui trumpu laikotarpiu (Scott ir kt., 2006). Esmė yra nustatyti norimas, laukiamas grynąsias palūkanų pajamas ir tada, suradus tinkamą strategiją, jas išlaikyti arba padidinti. PNR nustatoma apskaičiuojant skirtumus skirtingiems laiko intervalams, remiantis balansų lentelės duomenimis konkretiems fiksuotiems laikotarpiams. Tada šių skirtumų rezultatai yra nagrinėjami, siekiant nustatyti kiek pasikeistų grynosios palūkanų pajamos, jeigupasikeis rinkos palūkanų norma.

Statinei skirtumo analizei atlikti reikalingi šie žingsniai (Scott ir kt., 2006):

Atliekama palūkanų normos prognozė.

Pasirenkama nuosekli laiko intervalų, kuriems bus apskaičiuojama, koks aktyvų ir pasyvų kiekis yra jautrių palūkanų normų kiekviename intervale, seka.

Jautrių palūkanų normoms aktyvų (JPA) ir jautrių palūkanų normoms pasyvų (JPP) sugrupavimas šiuose laiko intervaluose, atsižvelgiant į pirmo perkainojimo laiką. Nebalansiniai elementai, tokie kaip palūkanų normų apsikeitimo sandoriai, ateities kontraktai ir kt., yra taip pat priskiriami prie balansinių pozicijų, jeigu efektyviai atspindi JPA arba JPP.

Atliekamas skirtumo apskaičiavimas. Banko statinis skirtumas lygus valiutos vienetų kiekiui, gautam iš JPA atėmus JPP kiekvienam laiko intervalui.

Skirtumo informacija naudojama planuojant grynąsias palūkanų pajamas pagal laukiamą, prognozuojamą rinkos palūkanų normą ir turimų instrumentų perkainojimo charakteristikas.

Pabrėžtina, kad spraga arba skirtumas matuoja balansų lentelės reikšmes. Ji pateikia pagrindinius pinigų srautų kiekius. Formaliai, spragos apskaičiavimas užrašomas taip:

SPRAGA = JPA – JPP. (1)

Praktikoje yra skaičiuojama periodinė (angl. periodic) ir suminė arba kumuliuota (angl. cumulative) spraga kiekvienam laiko intervalui. Periodinė spraga palygina JPA su JPP kiekvienu atskiru laikotarpiu. Kumuliuota spraga palygina JPA su JPP per visą laiką nuo pradžios momento iki paskutinės kiekvieno laiko intervalo dienos. Periodinės spragos dydis parodo bendrąją PNR, su kuria susiduria bankas. Kumuliuota spraga reiškia,kokią PNR prisiima bankas (Jasienė ir kt., 1997).

Dažnai sprendžiant apie PNR naudojamas santykinis dydis – palūkanų normoms jautrių turto ir įsipareigojimų straipsnių santykis. Kai šis rodiklis didesnis už vienetą, bankas turi teigiamą spragą, jei mažesnis už vienetą – spraga yra neigiama (Scott ir kt., 2006).

Apskaičiuota spragos reikšmė parodo, kada palūkanų pajamos arba išlaidos keisis labiau, keičiantis rinkos palūkanų normoms.

Neigiamas skirtumas rodo, kad bankas turi daugiau JPP negu JPA. Kai per nagrinėjamą laikotarpį palūkanų normos kyla, bankas moka didesnes palūkanas už perkainotus pasyvus ir uždirba didesnes palūkanų normas už perkainotus aktyvus. Jeigu abi palūkanų normos kyla vienodai tuo pačiu metu, palūkanų išlaidos didėja daugiau negu palūkanų pajamos, kadangi yra perkainojama daugiau pasyvų. Taigi grynosios palūkanų pajamos mažėja, taip pat mažėja grynoji palūkanų norma. Jeigu per analizuojamą laikotarpį palūkanų normos krenta, daugiau pasyvų negu aktyvų yra perkainojama žemesne norma, ir palūkanų išlaidos sumažėja daugiau negu palūkanų pajamos. Grynosios palūkanų pajamos ir grynoji palūkanų norma didėja.

Teigiamas skirtumas pažymi, kad bankas turi daugiau JPA negu JPP. Kai rinkos palūkanų normos kyla, palūkanų pajamos didėja daugiau nei palūkanų išlaidos, nes daugiau aktyvų yra perkainojama. Grynosios palūkanų pajamos didėja. Rinkos palūkanų normų mažėjimas turi priešingą poveikį. Kadangi palūkanų pajamos mažėja daugiau negu palūkanų išlaidos, grynosios palūkanų pajamos mažėja.

Jeigu skirtumas lygus nuliui, tolygūs palūkanų normų pasikeitimai šiuo atveju neturi poveikio grynosioms palūkanų pajamoms, kadangi palūkanų pajamų pokyčiai yra lygūs palūkanų išlaidų pokyčiams (Jasienėir kt., 1997).

Aukščiau pateiktą ryšį tarp apskaičiuotos spragos reikšmės ir PNR pateikiu 1 lentelėje.

1 lentelė. Ryšys tarp spragos reikšmės, palūkanų normų ir grynųjų palūkanų pajamų

(Scott ir kt., 2006)

Spragos

Palūkanų normų

Palūkanų pajamų

 

Palūkanų išlaidų

Grynosios palūkanų

reikšmė

pokyčiai

pokyčiai

 

pokyčiai

pajamos

Teigiama

Didėja

Didėja

>

Didėja

Didėja

Teigiama

Mažėja

Mažėja

>

Mažėja

Mažėja

Neigiama

Didėja

Didėja

<

Didėja

Mažėja

Neigiama

Mažėja

Mažėja

<

Mažėja

Didėja

Nulis

Didėja

Didėja

=

Didėja

Nesikeičia

Nulis

Mažėja

Mažėja

=

Mažėja

Nesikeičia

Informacija apie spragos rezultatą ir reikšmę yra naudinga banko PNR nustatymui ir jos valdymo strategijų vystymui. Banko valdyba gali keisti spragos dydį tiek siekdama apsaugoti grynąsias palūkanų pajamas nuo rinkos palūkanų normų pokyčių, tiek bandydama spekuliuojant padidinti šias pajamas. Apsaugoti grynąsias palūkanų pajamas bankas gali sulygindamas JPA ir JPP sumas arba naudodamas nebalansines pozicijas. Ir priešingai, galima sąmoningai keisti spragos dydį pasikliaujant savo sugebėjimais numatyti rinkos palūkanų normų pokyčius, bet tai yra spekuliatyvu ir rizikinga (Scott ir kt., 2006).

Minimizuojant neigiamą palūkanų normų pokyčio įtaką banko palūkanų pajamoms nerekomenduojama turėti teigiamą skirtumą, kai laukiama palūkanų normų kritimo, ir neigiamą skirtumą, kai laukiama palūkanų normų augimo. Siekiant apsidrausti nuo palūkanų normų pokyčių geriausia turėtinulinį skirtumą. Kuo didesnis skirtumas, tuo didesnė rizika (Lileikienė ir kt., 2005).

Dinaminė skirtumo analizė. Aukščiau aprašyta statinė skirtumo analizė nagrinėja rezul-tatus, kai skirtumo dydžiai laikomi pastovūs. Dinaminė skirtumo analizė, skirtingai negu statinė, atsižvelgia į faktišką aktyvų ir pasyvų perkainojimo jautrumą, kintant palūkanų normoms, t.y. kokios tendencijos pasireiškia palūkanų normų kritimo ir kilimo laikotarpiais ir kaip jos veikia banko skirtumo dydį. Šioje analizėje yra atsižvelgiama į tai, kad per analizuojamą laiko intervalą skirtumo dydis priklauso nuo palūkanų normos keitimosi dydžio ir krypties. Dažniausiai to priežastimi būna, kai:

banko klientas gali grąžinti paimtą paskolą anksčiau tremino;

indėlininkas gali atsiimti savo indėlį prieš terminą.

Pirmasis atvejis paprastai pasitaiko krentant palūkanų normoms, kai klientas suinteresuotas kuo greičiau grąžinti paskolą, už kurias jis moka didesnes palūkanų normas negu tuo metu yra rinkoje. Jis gali seną paskolą refinansuoti nauja, pigesne.

Antrasis atvejis pasitaiko sparčiai kylant palūkanų normoms. Tada terminuotą indėlį turintis klientas gali jį atsiimti prieš terminą, nepaisydamas, kad praranda dalį arba visas palūkanas, jei jam naudinga iš naujo investuoti savo lėšas didesne palūkanų norma. Kylant rinkos palūkanų normoms, banko JPP yra daug jautresni negu tai įvertina statinė analizė. Taigi šiais atvejais banko faktinis skirtumas yra labiau teigiamas dydis, krentant palūkanų normoms, ir labiau neigiamas, kylant palūkanų normoms.

Iš to, kas pasakyta seka, kad abiematvejais – tiek kylant, tiek smunkant rinkos palūkanų normoms – bankas susidurs su didesne PNR negu tai nustato statinė skirtumo analizė, o grynosios palūkanų pajamos bus mažesnės. Tačiau iš kitos pusės, grynosios palūkanų pajamos arba grynosios pajamos gali padidėti, kai anksčiau laiko atsiėmęs indėlį klientas praras sukauptas palūkanas, arba skolininkui, anksčiau laiko grąžinusiam likusią paskolos dalį, bus pritaikyta bauda, jeigu taip numatyta kredito sutartyje (paprastai ši sąlyga būna numatyta).

Dinaminė skirtumo analizė apima palūkanų normų jautrumo analizę ir imitacinį modeliavimą, tiksliau, numato grynųjų palūkanų pajamų ir kapitalo rinkos vertės pasikeitimus. Apskritai, kuo didesnis skirtumo absoliutinis dydis, tuo didesnis grynųjų palūkanų pajamų pasikeitimas konkrečiam palūkanų normos pokyčiui, t.y. tuo didesnė rizika (Jasienė ir kt., 1997).

Scott ir kt. (2006) rekomenduojabankams, siekiantiems sumažinti PNR pasitelkus efektyvų skirtumo valdymo metodą, naudoti tokius veiksmus:

Apskaičiuoti periodinius skirtumus trumpiems laiko intervalams.

Derinti perkainojamus aktyvus su perkainojamais pasyvais taip, kad periodinis skirtumas būtų artimas nuliui.

Derinti ilgalaikius aktyvus su neturinčiais palūkanų pasyvais.

Apsidraudimui naudoti nebalansinius sandorius, tokius kaip palūkanų normų apsikeitimai ir ateities kontraktai.

Tačiau alternatyviai galima keisti palūkanų normoms jautrius aktyvus ir pasyvus, siekiant prisiimti didesnę rizką. Tam pasiekti literatūroje (Scott ir kt, 2006) yra patekiama keletas būdų (žr. 2 lentelę):

2 lentelė. Aktyvų ir pasyvų struktūros keitimas, siekiant prisiimti didesnę PNR

0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic
(Scott ir kt, 2006)

Tikslas Veiksmas

0x08 graphic
Sumažinti aktyvų jautrumą Pirkti ilgalaikius vertybinius popierius.

Ilginti paskolų terminus.

Pereiti nuo plaukiojančių normų paskolų prie fiksuotų.

Padidinti aktyvų jautrumą Pirkti trumpalaikius vertybinius popierius.

Trumpinti paskolų terminus.

Išduoti daugiau plaukiojančių normų paskolų.

Sumažinti pasyvų jautrumą Mokėti premijas ilgalaikių indėlių pritraukimui.

Išleisti ilgalaikes subordinuotas skolas.

Padidinti pasyvų jautrumą Mokėti premijas trumpalaikių indėlių pritraukimui.

Priimti daugiau ne laikymuiskirtų įsipareigojimų.

0x08 graphic

Spragą galima reguliuoti keičiant įsipareigojimų ir aktyvų terminą – skolinantis ir skolinant tam tikriems terminams, juos specialiai pozicionuojant į tam tikrus laikotarpius. Užsienio bankai spragą reguliuoja paprasčiau – sudarydami išvestinius sandorius (hedžingo stra-tegijas) – palūkanų normos apsikeitimo sandorius (apie juos plačiau aprašyta tolimesniame po-skyryje). Šie sandoriai daugumai Lietuvos bankų kolkas yra neprieinami (Kancerevyčius, 2009).

Trukmės skirtumo metodas

Pirmasis „trukmės“ idėją 1938 metais suformulavo Macaulay, kaip būdą, skirtą palūkanų normos rizikai valdyti. Tačiau ilgą laiką ši sąvoka nebuvo plačiai taikoma, kol vėliau bankai nesusidūrė su padidėjusio palūkanų normos nestabilumo sukeltomis problemomis.

Trukmėatsižvelgiair įvertina tiek tarpinius, tiek paskutinius pinigų srautus ir apskaičiuoja, išmatuoja efektyvų (arba vidutinį) serijos fiksuotų pinigų srautų iki termino pabaigos laiką, kitaip tariant – tai efektyvus laikas iki perkainojimo. Bankuose, kur turimų aktyvų teminai yra ilgesni už įsipareigojimų, palūkanų normų padidėjimas sukelia didesnį jų turto rinkos vertės nuosmukį nei įsipareigojimų. Taip yra todėl, kad įsipareigojimai gali būti perkainoti keletą kartų iki aktyvų perkainojimo termino. Dėl to finansinio turto portfelio trukmė negali sutapti su įsipareigojimų trukme. Šią riziką turi prisiimti bankai, todėl kiekvieno jų yra atskiras strateginis sprendimas kokio dydžio palūkanų normos riziką toleruoti (Cox ir kt., 1995).

Trukmės skirtumo (angl. DGAP) modelis atsižvelgia į grynųjų palūkanų pajamų arba akcinės nuosavybės rinkos vertės valdymą, nustatant visų pinigų srautų laikus kiekvienam balansų lentelės instrumentui. Trukmė – elastingumo matas. Priešingai nei statinė skirtumo analizė, kuri atsižvelgia į normų jautrumą arba perkainojimo dažnumą, trukmės skirtumo analizė koncentruojasi į kainos jautrumą. Didesnė trukmė reiškia, kad tam tikras palūkanų normų pokytis turės didesnę įtaką (pokytį) pozicijos vertei, negu esant mažesnei trukmei ir tokiam pačiam palūkanų normos pokyčiui (Kancerevyčius, 2009). Trukmė yra patrauklus matas, nes ji gali būti pritaikoma viesiems portfelio instrumentams. Banko palūkanų normos rizika nustatoma palyginant svertinę vidutinę aktyvų trukmę su svertine vidutine pasyvų trukme. Apskaičiuotas trukmės skirtumo ženklas ir dydis suteikia informaciją apie tai, kada ir kokio dydžio pelną arba nuostolį bankas galipatirti. Valdyba gali koreguoti trukmės skirtumą siekdama dviejų tikslų: apsidrausti arba spekuliuoti (Scott ir kt., 2006).

Trukmės analizė grindžiama prielaida, kad palūkanų normos rizika atsiranda, kai ateinančių pinigų srautų laikas skiriasi nuo išeinančių pinigų srautų laiko. Atliekant skirtumo analizę, apytiksliai palyginami aktyvų ir pasyvų pinigų srautai, sugrupuojant juos pasirinkto trumpo laikotarpio atžvilgiu, o atliekant trukmės analizę, palyginami visų aktyvų rinkos vertės jautrumas su visų pasyvų rinkos vertės jautrumu, kai keičiasi palūkanų normos. Visiškam apsi-draudimui aktyvų agreguotų pinigų srautų laikas ir dydis yra sulyginami su pasyvų agreguotais pinigų srautais, taigi kapitalo rinkos vertė nepakinta, nors ir keičiasi palūkanų normos.

Banko valdyba gali naudoti trukmės rodiklius įvertinti PNR. Konkretaus rodiklio pasirinkimas priklauso nuo veiklos tikslo. Yra įrodyta, kad kai tikslas yra kapitalo rinkos vertės apsaugojimas, jis bus pasiektas, jei aktyvų trukmė bus lygi pasyvų trukmei, padaugintai iš banko visų įsipareigojimų su visais aktyvais santykio. Kai banko pasirinktas tikslas yra apsaugoti kapitalo santykį su visais aktyvais arba grynųjų palūkanų pajamų normą, jis turėtų sulyginti aktyvų trukmę su pasyvų trukme (Jasienė, 1998).

Kuo didesnis trukmės skirtumo absoliutinis dydis, tuo didesnė PNR (Jasienė, 1998; Scott ir kt., 2006). Siekiant, kad banko kapitalo rinkos vertė nemažėtų ir kad bankas būtų gerai apsidraudęs rizikos atžvilgiu, rekomenduojama, jog jo aktyvų trukmė būtų šiek tiek mažesnė už jo pasyvų trukmę (Koch, 1995).

Pagrindinis ryšys tarp banko trukmės skirtumo reikšmės ir palūkanų normų kaitos poveikio banko kapitalo ekonominei vertei pateiktas 3 lentelėje.

3 lentelė. Ryšys tarp trukmės skirtumo reikšmės, palūkanų normų ir kapitalo vertės

(Scott ir kt., 2006)

Trukmės Skirtumo

Palūkanų normų

Ekonominės (rinkos) vertės pokytis

reikšmė

pokytis

Aktyvų

 

Pasyvų

 

Akcinio kapitalo

Teigiama

Didėja

Mažėja

>

Mažėja

0x08 graphic

Mažėja

Teigiama

Mažėja

Didėja

>

Didėja

0x08 graphic

Didėja

Neigiama

Didėja

Mažėja

<

Mažėja

0x08 graphic

Didėja

Neigiama

Mažėja

Didėja

<

Didėja

0x08 graphic

Mažėja

Nulis

Didėja

Mažėja

=

Mažėja

0x08 graphic

Nesikeičia

Nulis

Mažėja

Didėja

=

Didėja

0x08 graphic

Nesikeičia

Priešingai skirtumo analizei, trukmės skirtumas įvertina laiko vertę kiekvienam pinigų srautui, pašalindamas laiko intervalų trūkumus. Be to, trukmės matas yra pritaikomas taip, kad bankas gali palyginti visus aktyvus su visais pasyvais geriau nei lyginti atskiras sąskaitas. Ir galiausiai, trukmės analizė apima ilgesnio laikotarpio vaizdą ir pateikia banko vadybininkams didesnį lankstumą, nustatant palūkanų normų jautrumą, dėl galimybės panaudoti platesnę instrumentų įvairovę vertės jautrumo subalansavimui.

Apibendrinant, trukmės metodas yra gana subjektyvus (Scott ir kt., 2006). Aktyvus rizikos valdymas reikalauja nuolatinio banko portfelio koregavimo, atsižvelgiant į trukmės skirtumo rezultatą. Šis metodas labai imlus informacinėms ir skaičiavimo sistemoms bei aukštos kvalifikacijos darbuotojams. Šios sąnaudos gali viršyti gaunamą naudą.

Rizikosvertė metodas (VaR)

Rizikos vertės metodika leidžia visiems finansiniams produktams pritaikyti vieningus rizikos matus, ją palaiko programinė rizikos valdymo įranga. VaR yra labai paprasta ir universali savo principu priemonė, tačiau atlikti skaičiavimus gali būti labai sudėtinga. Ji tinka tiek atskiro instrumento pozicijai įvertinti, tiek visam banko rizikos įvertinimui.

Rizikos vertė yra moderniausias šiuolaikinis rinkos rizikos, o tuo pačiu ir PNR valdymo metodas, kuris beveik vieningai naudojamas finansinių institucijų. Ją pradėjo naudoti finansinės institucijos tik XX a. dešimto dešimtmečio pradžioje savo prekybinių portfelių rizikai valdyti.

Bazelio bankų priežiūros komitetas, JAV federalinė rezervų sistema ir JAV vertybinių popierių komisija 1995 m., o Europos Sąjungos Kapitalo pakankamumo direktyva 1996 m. pasiūlė naudoti rizikos vertės metodą kaip vieną iš metodų rinkos rizikai valdyti. Šį metodą pripažįsta ir Lietuvos bankas (Kancerevyčius, 2009).

„Treasurer`s Handbook 1999“ rizikos vertę apibūdina kaip „. potencialus ikimokestinio nuostolio dėl nepalankaus palūkanų normų/rinkos kainų pokyčio per apibrėžtą laikotarpį prognozę“. Rizikos vertė yra maksimalus nuostolis iš turimų pozicijų, esant normalioms rinkos sąlygoms, per numatytą laiko horizontą, su maža, nustatyta tikimybe, kad realus nuostolis bus didesnis. Rizikos vertė yra vienas bendras prognozuojamo investicijų portfelio nuostolio matas. Tačiau jis turi prasmę tik tada, kai kartu nurodoma tikimybė ir skaičiavimo laikotarpis. Rizikos vertė leidžia numatyti didžiausią potencialų nuostolį iš tam tikros pozicijos, išskyrustam tikrus ypatingus atvejus. Apskaičiavus rizikos vertę, galima matuoti atvirąją poziciją ir valdyti maksimalų potencialų nuostolį norimuose rėmuose.

Rizikos vertė turi du parametrus: laiko horizontą ir pasikliovimo lygmenį.

Rekomenduojama, kad laiko horizontas, kuriam skaičiuojama rizikos vertė, atitiktų laikotarpį, per kurį portfelį galima būtų likviduoti. Labai svarbus pasikliovimo lygmens pasirinkimas. Dažnai pagal rizikos vertę matuojamas ekonominio kapitalo poreikis neplanuotiems nuostoliams padengti. Rizika susijusi su kapitalu tiesiogiai, kaip matyti iš 2 paveikslo. Banko veikla, turinti tam tikrą riziką, uždirba tam tikrą pelną arba nuostolį. Tiek pelnas, tiek nuostolis tiesiogiai didina arba mažina kapitalą, be to, pelnas ir nuostolis svyruoja. Kai nuostolis viršija kapitalą, bankas bankrutuoja.

0x08 graphic
0x01 graphic

2 pav. (Kancerevyčius, 2009)

Rizikos vertės metodas yra leidžiamas Lietuvos banko vidinis metodas rinkos rizikos kapitalo poreikiui vertinti. Pagal Lietuvos banko nurodymus, VaR skaičiavimas, kai rezultatai naudojami kapitalo pakankamumui skaičiuoti, turi būti atliekamas remiantis šiais kiekybiniais reikalavimais (Kancerevyčius, 2009):

Rinkos rizika, naudojant VaR metodą, įvertinama kas dieną;

Pasikliautinasis intervalas 99 proc.;

10 darbo dienų laikymo laikotarpis;

ne mažiau, kaip 250 dienų istoriniai duomenys;

duomenys atnaujinami kasdien.

Modelį turėtų patikrinti išorės auditas. Šie reikalavimai atitinka Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomendacijas. Tuo tarpu bankas JP Morgan, sukūręs vieną geriausių VaR skaičiavimo produktų RiskMetrics, siūlo prekybiniam portfeliui naudoti 95 proc. pasikliautinąjį intervalą per 1 dieną, ir 95 proc. intervalą per 25 dienas investiciniam (bankiniam) portfeliui (Kancerevyčius, 2009).

Valdymo metodų privalumai ir trūkumai

Ankstesniuose poskyriuose išsamiau aprašyti trys palūkanų normos rizikos įvertinimo ir valdymo metodai turi tam tikrų privalumų ir trūkumų. Pagrindinius jų pateikiu 3 pav., didesnį dėmesį skirdamas trūkumams atskleisti, nes minėtų metodų teigiamos ypatybės bei savybės buvo pateiktos.

PRIVALUMAI

TRŪKUMAI

Skirtumo (spragos) analizė

Metodas patrauklus paprastumu; jis lengvai suprantamas, apskaičiuojamas, todėl plačiai naudojamas bankų;

informacija apie spragos rezultatą ir reikšmę yra labai naudinga banko palūkanų normos rizikos nustatymui ir jos valdymo strategijų vystymui.

Nėra įmanoma tiksliai nustatyti visų instrumentų, kurie bus jautrūs palūkanų pokyčiams konkrečiame laiko inter-vale. To pavyzdžiu galėtų būti paskolos su kintamomis pa-lūkanų normomis, susietomis su tam tikra bazine norma arba indeksu, kai nėra įmanoma nuspėti kada ir kaip dažnai ši bazė pasikeis;

metodas ignoruoja pinigų laiko vertę. Laiko intervalų, pagal kuriuos yra suskaidomi banko balanso elementai, konstrukcija nesuteikia galimybės atskirti pinigų srautus, patirtus periodo pradžioje nuo srautų pabaigoje. Dėl šios priežasties net intervalo skirtumui esant lygiam nuliui, įmanoma patirti pokytį grynosiose palūkanų pajamose;

metodas ignoruoja palūkanų srautus;

neatsižvelgiama į galimybę, jog palūkanų normų pokyčiai gali skirtingai veikti banko turto ir įsipareigojimų pinigų srautus. Čia susiduriama su palūkanų normų kreivės ir bazės rizikos formomis;

bankai šiais laikais nemažą dalį pajamų uždirba ne iš palūkanų. Tų, palūkanoms nejautrių pajamų pokyčiai gali daryti nemažą įtaką banko pajamų dydžiui.

Trukmės skirtumo metodas

Pagrindinis trukmės analizės patrauklumas yra tas, kad ji pateikia visapusišką palūkanų normos rizikos įvertį visam portfeliui. Kuo mažesnis absoliutinis trukmės skirtumo dydis, tuo mažiau jautri kapitalo rinkos vertė palūkanų normų pokyčiui;

priešingai skirtumo analizei, trukmės skirtumas įvertina laiko vertę kiekvienam pinigų srautui, pašalindamas laiko intervalų trūkumus;

galimybė palyginti visus aktyvus su visais pasyvais;

analizė apima ilgesnio laikotarpio vaizdą;

metodas įvertina palūkanų srautus.

Sunku tiksliai apskaičiuoti trukmės dydį, nes jis reika-lauja daug kompleksinės informacijos apie kiekvienos sąs-kaitos palūkanų normas, perkainojimo grafikus, pagrindinių sumų mokėjimų terminus, pardavimo ir pirkimo opcionus, potencialius išankstinius paskolų grąžinimus ir galimus praradimus;

teisingai trukmės analizei reikia kiekvienam ateities pinigų srautui pritaikyti tinkamą diskonto normą, kuri ats-pindėtų ateities palūkanų normą, kai konkretus srautas bus gautas;

bankas privalo nepertraukiamai stebėti ir koreguoti portfelio trukmę. O iš Macaulay trukmės teorijos seka, kad perskaičiuoti trukmės rezultatą reikia kiekvieną kartą po to, kai pasikeičia rinkos palūkanų norma. Vadinasi, bankams reikia labai dažnai atlikti viso portfelio komponentų trukmių skaičiavimus;

sunku nustatyti aktyvų ir pasyvų, negeneruojančių palūkanų, trukmes;

nepaisant, kad tai yra tikslesnis skaičiavimo būdas, jis irgi neįvertina bazės rizikos.

PRIVALUMAI

TRŪKUMAI

Rizikos vertės metodas (VaR)

Lengvai suprantama vadovybės;

lengva apskaičiuoti įvairiems detalumo lygiams ir portfeliams, tinka rizikos koncentracijai įvertinti pagal prekiautojus, rinkas, instrumentus;

įvertina įvairiai, net labai sudėtingai, susietus keleto instrumentų kainų judėjimus, tuo pačiu įvertina rizikos sumažėjimą dėl diversifikacijos;

galima naudoti limitams nustatyti, nes sieja nuostolio dydį su jo tikimybe;

lengvai palyginamas, todėl galima įvertinti prekiautojų veiklos efektyvumą.

Skaičiavimo metodika gali būti labai sudėtinga ir mažai kam suprantama, skirtingai nuo rezultato;

skaičiuojat reikalingi didžiuliai duomenų masyvai;

pagrįsta prielaida, kad pelningumai pasiskirstę pagal normaliojo pasiskirstymo dėsnius, o tai ne visada tiesa;

pagrįsta prielaida, kad ateitis yra panaši į praeitį, todėl esą galima prognozuoti, o toks teiginys ne visada teisingas;

rizikos vertės limitai nepadeda, jeigu įvyksta staigūs kainos nepastovumo šuoliai;

metodas visai ignoruoja operacinę, likvidumo rizikas;

nepadeda išrinkti instrumentų į portfelį, o tik parodo galimą nuostolį.

3 pav. Palūkanų normos rizikos valdymo metodų privalumai ir trūkumai

(sudaryta autoriaus, remiantis Kancerevyčius, 2009; Scott ir kt., 2006; Žaltauskienė, 2003)

Taigi, nėra nė vieno metodo, kuris būtų pats tinkamiausias visoms institucijoms. Kiekviena kompanija, įvertinusi konkrečią situaciją, individualiai pasirenka priimtiniausią rizikos valdymo metodų derinį (politiką).

1.2.3. Palūkanų normos rizikos valdymo priemonės

Tiesioginis PNR valdymo instrumentas, kurį naudojant keičiamos banko turto ir įsipareigojimų bei užbalansinių straipsnių charakteristikos yra balanso restruktūrizavimas. Kaip pavyzdžius, galima paminėti atvejus, kai bankas pradeda išdavinėti tik kintamųjų palūkanų paskolas, sumažina efektyvią ilgalaikių vertybinių popierių trukmę naudodamas juos atpirkimo sandoriuose (repo) arba pakelia terminuotųjų indėlių palūkanųnormas ir taip padidina ilgalaikių finansinių išteklių bazę (Kropas ir kt., 1998).

Vėliau, kai buvo sukurti išvestiniai finansiniai instrumentai, tradicinio banko balanso restruktūrizavimo reikšmė PNR valdyme sumažėjo. Naujų instrumentų pagalba galima daug operatyviau ir lanksčiau valdyti PNR, tačiau tuo pačiu gali atsirasti ir naujų rizikos rūšių. Apžvelgus literatūros šaltinius (Madura, 2003; Scott ir kt., 2006; Bessis, 2008; Rose, 1989; Kancerevyčius, 2009; Kropas ir kt., 1998), galima išskirti šias pagrindines PNR valdymo priemonių rūšis:

Palūkanų normų apsikeitimo sandoriai;

Palūkanų normų ateities sandoriai;

Palūkanų normų pasirinkimo sandoriai.

Žemiau apie kiekvieną jų aprašyta šiek tiek plačiau.

Palūkanų normų apsikeitimo sandoriai

Palūkanų normų apsikeitimo sandoris (angl. interest rate swap) – tai toks sandoris, kai dvi šalys susitaria apsikeisti tam tikrų charakteristikų pinigų srautais (Kropas ir kt., 1998), arba – tai susitarimas tarp dviejų sandorio šalių apsikeisti tos pačios valiutos pinigų srautais periodiniais laiko tarpais (Kancerevyčius, 2009). Dažniausiai paplitęs susitarimas, kada fiksuotų palūkanų normų mokėjimai yra keičiami į kintamų palūkanų normų mokėjimus nustatytam laikotarpiui (Madura, 2003).

Palūkanų mokėjimai daromi remiantis sąlyginėmis nominaliomis sumomis, kurios niekada nei gaunamos, nei sumokamos, kadangi yra to paties dydžio ir tos pačios valiutos. Svarbu tik palūkanų mokėjimo forma nuo tos sumos.

Lietuvoje iki 2002 metų sausio mėnesio palūkanų normos apsikeitimo sandorių atliktanebuvo. Nors tam teisinė ir formali bazė yra bei Lietuvos bankas numato tokių sandorių galimybę, tačiau kolkas nėra tokio poreikio iš klientų pusės. 2008 metais tokių sandorių buvo sudarę kai kurie Lietuvos bankai (Kancerevyčius, 2009).

Palūkanų normos išvestiniai apsikeitimo instrumentai skirstomi į: 1) tradicinius palūkanų normos apsikeitimo sandorius; 2) palūkanų normos augimo ir smukimo apribojimus (angl. caps ir floors); 3) palūkanų normos „apykakles“ ir „koridorius“ (angl. collars ir corridors); 4) išankstinės normos susitarimus (angl. forward rate agreements, FRAs) (Madura, 2003; Kancerevyčius, 2009; Bessis, 2008; Scott ir k t., 2006).

Pasaulyje yra sukurta plati įvairovė palūkanų normos apsikeitimo sandorių tipų kaip priemonių PNR valdyti, tačiau dažniausiai naudojami šie (Madura, 2003):

bendras palūkanų normos apsikeitimo sandoris (angl. plainvanilla swap) – kai fiksuotos normos mokėjimai yra periodiškai keičiami į kintamos;

išankstinis palūkanų normos apsikeitimo sandoris (angl. forward swap) – iš karto užfiksuoja fiksuotą palūkanų normą, tačiau kintamos palūkanų normos nustatymą nukelia tam tikram sutartam laikui į ateitį;

sandoriai su pasirinkimo teise (angl. callable, putable, extendible swaps) – leidžia pasirinkimo teisės turėtojui pasirinkti pailginti ar patrumpinti sandorio terminą;

nulinio kupono palūkanų normos apsikeitimo sandoris (angl. zero-coupon-for-floating swap) – fiksuotos normos mokėtojas atlieka vienintelį mokėjimą sandorio termino pabaigos dieną, kai kintamų normų mokėjimai atliekami visą periodą;

sandoris su viršutine kintamų normų riba (angl. rate-capped swap) – numato fiksuotos normos mokėjimų keitimą į kintamos normos mokėjimus su numatyta viršutine riba;

akcijų indekso palūkanų normų apsikeitimo sandoris (angl. equity swap) – numato palūkanų mokėjimų keitimą į mokėjimus, susietus su akcijų indekso pokyčiais.

Paprastai yra nustatomos šios pagrindinės palūkanų normų apsikeitimo sandorių sąlygos:

Sąlyginė nominali suma, nuo kurios yra atliekami palūkanų skaičiavimai;

fiksuota palūkanų norma;

formulė ir indekso tipas, naudojami kintamai palūkanų normai nustatyti;

mokėjimų dažnumas;

sandorio terminas.

Motyvacija apsikeitimo sandoriams yra komerciniai poreikiai, pavyzdžiui, kai turtas turimas svyruojančia palūkanų norma, o finansuojama, t.y. įsipareigojimai turimi – fiksuota, ir norima, kad vienodai svyruotų abi pusės; arba santykinis pranašumasskolinantis, t.y. kai siekiama tik uždirbti iš to pranašumo.

Šalia paminėtų labiau tradicinių palūkanų normos apsikeitimo sandorių praktikoje neretai naudojamos ir kitos palūkanų normų išvestinės priemonės. Tai yra palūkanų normos augimo apribojimai(angl. interest rate caps), kurie leidžia pirkėjui apriboti viršutinė ribinę normą; palūkanų normos smukimo apribojimai(angl. interest rate floors) – leidžia pirkėjui apsaugoti bendrą finansinio turto pelningumo normą, kai pardavėjas moka pirkėjui bet kokią palūkanų normą, mažesnę už periodiškai nustatomą ribinę normą; palūkanų normos „apykaklės“(angl. interest rate collars) – yra augimo apribojimo su aukštesne vykdymo norma pirkimas, siekiant apsaugoti nuo palūkanų normos augimo kintamos normos įsipareigojimą ir smukimo apribojimo su žemesne vykdymo norma pardavimas,siekiant kompensuoti augimo apribojimo pirkmo kaštus. „Apykaklės“ garantuoja, kad skolos kaštai liks norimose ribose. Paprastai sandoris daromas taip, kad augimo apribojimo pirkimo kaštus pilnai arba tiksliai kompensuotų smukimo apribojimo pardavimo premija. Tai garantuoja, kad „apykaklės“ kaštai bus lygūs nuliui. Palūkanų normos „koridoriai“(angl. interest rate corridors) yra kitas būdas sumažinti augimo apribojimo kainos (mokamos premijos) kaštus. Perkamas augimo apribojimas ir parduodamas kitas augimo apribojimas su aukštesne pasinaudojimo palūkanų norma. Taip galima išlaikyti palūkanų normų smukimo naudą, kuri prarandama pasinaudojant palūknų normų „apykaklėmis“. Išankstinės normos susitarimai(angl. forward rate agreements, FRAs) yra išvestiniai išankstiniai sandoriai, nustatantys palūkanų normą ateityje įvyksiančiam apsikeitimui pinigais.

Palūkanų normų apsikeitimo sandoriai yra vykdomi įvairiose šalyse ir denominuojami daug skirtingų valiutų. Taigi, tai yra globalus reiškinys, nors apie pusė palūkanų normų apsikeitimo sandorių atliekami JAV dolerio valiuta.

Vykdydami palūkanų normų apsikeitimo sandorius, dalyviai gali susidurti su bazės rizika, kredito rizika ir šalies (valstybės) rizika. Bazės rizika neleidžia apsikeitimo sandoriams pilnai eliminuoti šių instrumentų naudotojus veikiančią PNR. Kredito rizika atspindi galimybę, kad viena iš apsikeitimo susitarimo šalių neįvykdys savo mokėjimo įsipareigojimo. Šalies rizika reiškia, kad politinė būklė arba aplinka valstybėje gali sutrukdyti vienai išsandorio pusių įvykdyti mokėjimo įsipareigojimą (Madura, 2003; Kancerevyčius, 2009).

Palūkanų normų ateities sandoriai

Palūkanų normų ateities sandoris – tai toks sandoris, kada viena šalis įsipareigoja tam tikru momentu ateityje pristatyti tam tikrą kiekį palūkanų normų instrumentų (pvz., iždo vekselių ar obligacijų), o kita šalis – sumokėti už juos iš anksto nustatytą kainą. Kadangi prekyba šiais sandoriais organizuojama biržose, tai jos ir nustato standartinį sandorių dydį, terminą ir kitus reikalavimus.

Šalis, parduodanti ateities kontraktą, t.y. įsipareigojanti pristatyti numatytus instrumentus už iš anksto nustatytą kainą, atidaro trumpąją poziciją. Šalis, perkanti ateities kontraktą, arba, kitaip tariant, įsipareigojanti ateityje nupirkti pristatomus finansinius instrumentus, prisiima ilgąją poziciją. Viena ar kita pozicijagali būti uždaroma bet kuriuo momentu iki termino pabaigos likus kelioms dienoms atidarant priešingą poziciją, bet tai gali būti susiję su pelnu ar nuostoliu dėl kontrakto vertės pokyčių (Kropas ir kt., 1998).

Finansiniai palūkanų normos ateities sandoriai leidžia obligacijų ir kito finansinio turto, kurį veikia palūkanų normos nepastovumas, savininkams perkelti riziką. Tai yra viena iš pagrindinių ateities sandorių populiarumo priežasčių. Palūkanų normų ateities sandoriai gali būti dviejų tipų: trumpalaikių instrumentų ir vidutinio bei ilgo galiojimo laiko instrumentų ateities sandoriai. Pagal bazinį instrumentą palūkanų normų ateities sandorius galima suskirstyti į keturias grupes (Kancerevyčius, 2009):

tarpbankinės rinkos depozitai. Tai būtų eurodolerių terminuotas indėlis, 30 dienų federalinių fondų palūkanų norma, įvairių terminų LIBOR;

Iždo vertybiniai popieriai. Tai JAV Iždo vekseliai, 2, 5, 10, 30 metų termino JAV vyriausybės obligacijos ir pan. Kitų šalių obligacijų dažniausiai imama 10 metų tos šalies Iždo obligacija;

įvairių terminų palūkanų normos apsikeitimo sandoriai;

palūkanų normos (obligacijų) indeksai.

Kontraktai vyriausybės VP yra svarbiausi beveik visose biržose.

Vienas svarbiausių ateities sandorių bruožų yra tai, kad neegzistuoja kredito rizika. Kredito riziką pašalina biržos kliringo namai atlikdami kiekvieno kontrakto antrosios šalies funkcijas. Todėl techniškai kiekvienas ateities sandoris sudaromas su kliringo namais.

Finansinių instrumentų (iždo vekselių, LIBOR ir kt.) ateities sandoriai pagal biržos nuostatus dažniausiai yra įvykdomiatsiskaitant pinigais, o ne pristatant pačius finansinius instrumentus. Be to, ateities palūkanų sandorių kainos yra vaizduojamos naudojant kainų indeksus (Kropas ir kt., 1998).

Ateities palūkanų normų sandorių naudojimas PNR valdyti ir apsidraudimo (hedžingo) strategijos. Ateities sandoriai yra labai lankstus ir patogus instrumentas PNR valdyti. Apsidraudimas (hedžingas) sudarant šiuos sandorius atsiranda tada, kada ateities sandorių pozicija visiškai ar dalinai padengia nuostolius, atsiradusius dėl nepalankių palūkanų normų pokyčių. Svarbu pažymėti, kad net ir teisingai „sukonstravus“ apsidraudimą, palūkanų normų išvestiniuose instrumentuose galima patirti nuostolių tuo atveju, jei palūkanų normos kinta investuotojui naudinga kryptimi. Tai reiškia, kad apsidrausdamas šiais sandoriais, investuotojas pašalina (sumažina) tiek nepalankių palūkanų normų pokyčių padaromusnuostolius, tiek palankių pokyčių teikiamą pelną.

Skolininkas, norėdamas apsisaugoti nuo palūkanų normų didėjimo, atidarys trumpąją po-ziciją, o skolintojas, norėdamas apsisaugoti nuo palūkanų normų mažėjimo, atidarys ilgą poziciją.

Sudarydami palūkanų normų ateities sandorius banko valdytojai gali keisti efektyviuosius (faktinius) įvairių turto ar įsipareigojimų straipsnių terminus. Yra išskiriami dviejų tipų apdraudimai (Kropas ir kt., 1998):

turto straipsnių apdraudimas (angl. asset hedge) – kai keičiamas turto straipsnių efektyvusis terminas;

įsipareigojimų straipsnių apdraudimas (angl. liability hedge) – keičiami įsipareigojimų straipsnių efektyvieji terminai.

Labai dažnai atsitinka taip, kad bankai ilgesnio laikotarpio paskolas finansuoja iš trumpesnio laikotarpio indėlių, kitaip tariant, banko spraga yra neigiama. Neigiama spraga didėjant palūkanų normoms mažina banko grynąsias palūkanų pajamas. Palūkanų normų ateities sandoriai gali būti sėkmingai naudojami apsidrausti nuo tokių palūkanų normų padidėjimų.

Praktikoje yra naudojamos tokios apsidraudimo su palūkanų normos ateities sandoriais strategijos (Kancerevyčius, 2009): 1) Supaprastintas nominalios vertės modelis (angl. face value naive model) teigia, kad apdrausti reikia, padengiant 1 USD nominalią instrumento vertę su 1 USD nominalios vertės sandoriu ateities sandorių rinkoje. Tačiau šis modelis neįvertina galimo instrumento ir ateities sandorio rinkos kainų skirtumo, be to, neįvertina galimo kuponų mokėjimo už instrumentą; 2) Supaprastintas rinkos vertės modelis (angl. market value naive model) yra panašus į ankstesnį modelį, bet sako, kad1 USD instrumento rinkos vertę reikia apdrausti su 1 USD rinkos vertės ateities sandoriu. Nors šis modelis išskiria rinkos vertę, bet neįvertina skirtingo kainų jautrumo ir instrumentų trukmės; 3) Konversijos faktoriaus modelis (angl. conversion factor model) tinka ten, kur naudojami konversijos faktoriai – apdraudimui naudojant Iždo obligacijų ir Iždo bilietų ateities kontraktus. Siekiama suderinti skirtingus kainų jautrumus, imant konversijos faktorių kaip jautrumo indeksą. Turimą realią instrumento 1 USD nominalios vertės poziciją siūloma apdrausti 1 USD nominalios vertės ateities sandoriu, padaugintu iš konversijos faktoriaus; 4) Bazinių punktų modelio (angl. basis point model) esmė – vieno bazinio punkto palūkanų normos pokyčio įtaka ateities sandorio kainai. Pagal jį nustatomas kainų jautrumas.

Tačiau realybėje, nors ir apsidraudimo strategijos būna sudarytos tinkamai, bet staiga pasikeitus rinkos lūkesčiams,strategija tampa netobula ir gaunamas kažkoks nuostolis ar pelnas. Realiame pasaulyje dažniausiai nebūna tobulų apsidraudimų.

Palūkanų normų pasirinkimo sandoriai

Kitaip šie sandoriai dar vadinami opcionais. Opcionas – tai išvestinis finansinis instrumentas, suteikiantis teisę, bet ne įsipareigojimą, ateityje pirkti arba parduoti tam tikrą kiekį palūkanų finansinių instrumentų už iš anksto nustatytą kainą. Pagal suteikiamą teisę opcionai būna pirkimo ir pardavimo. Palūkanų normos opcionai, kuriais prekiaujama biržoje, yra europietiško tipo (kai pasirinkimo teise galima pasinaudoti tik atėjus terminui) opcionai JAV Iždo instrumentams. Tuo tarpu, amerikietiškojo tipo opcionų išskirtinė savybė ta, kad jais galima pasinaudoti bet kada iki instrumento termino pabaigos dienos įskaitytinai. Yra opcionai ilgalaikiams (30 metų Iždo obligacijoms), trumpalaikiams (13 savaičių Iždo vekseliams) ir vidutinio termino (5 bei 10 metų Iždo bilietams) Iždo instrumentams (Kancerevyčius, 2009).

PNR valdytojams svarbiausi yra palūkanų ateities sandorių opcionai, suteikiantys teisę prisiimti vienokią ar kitokią poziciją palūkanų ateities sandoriuose. Asmuo, įsigijęs pardavimo opcioną ir pasinaudojęs jo teikiama teise, įgyja trumpąją poziciją ateities sandoryje ir gauna pinigų sumą, lygią opciono vykdymo kainos ir tos dienos ateities sandorio kainos skirtumui. Ir atvirkščiai, nusipirkęs pirkimo opcioną ir pasinaudojęs jo teikiama teise, asmuo įgyja ilgąją poziciją ateities sandoryje ir gauna pinigų sumą, lygią tos dienos ateities sandorio ir opciono vykdymo kainų skirtumui.

Bankas, turėdamas teigiamą spragą (tai reiškia,kad mažėjant palūkanų normoms mažėja jo ekonominė vertė) apsidraus pirkdamas pirkimo opcioną. Palūkanų normoms pasiekus opciono vykdymo kainą, bankas pasinaudoja opciono teise ir įgyja ilgąją poziciją ateities palūkanų normų sandoryje. Ir nors krintančios palūkanos toliau mažins banko ekonominę vertę, didėjanti opciono vertė kompensuos šiuos praradimus (Kropas ir kt., 1998).

Esant išvystytoms finansų rinkoms, finansų institucijos gali pasinaudoti daugybe kitų išvestinių instrumentų, pavyzdžiui opcionais palūkanų normos apsikeitimo sandoriams. Jie suteikia teisę arba atlikti palūkanų normos apsikeitimo sandorį už nurodytą palūkanų normos lygį arba atsisakyti tokio sandorio. Tai egzotinių opcionų grupei priklausantys antros kartos išvestiniai instrumentai (Kancerevyčius, 2009; Madura, 2003).

Apibendrinant temą apie PNR valdymo priemones reikia pažymėti, kad išvestiniųinst-rumentų naudojimas norint apsidrausti nuo PNR yra susijęs su specifinėmis rizikomis, kurių ne-pakankamas supratimas ir įvertinimas gali atnešti daug nuostolių, užuot stabilizavęs banko PNR.

1.3. Šalies bankų aktyvų ir pasyvų valdymo komitetų raida

Lietuvoje šiuolaikinių palūkanų normos rizikos valdymo metodų taikymo pradžia sietina su aktyvų ir pasyvų valdymo komitetų (toliau – APVK) prasidėjusiu steigimu komerciniuose bankuose 1994 m. Pradžioje APVK daugiausia apsiribojo limitų nustatymu, palūkanų normų pasikeitimo poveikio bankų grynosioms palūkanų pajamoms įvertinimu (Jasienė, 2002).

Pirmasis Lietuvoje APVK pradėjo veikti 1994 metais Lietuvos akciniame inovaciniame banke. Tuo pat metu LAIB įkurtas ir pirmasis Lietuvoje Iždo departamentas, kurio sukūrimo tikslas buvo užtikrinti banko likvidumą ir pelningą laisvų lėšų investavimą. APV klausimų teorinė bazė tuometiniame Lietuvos bankininkystės vystymosi etape LAIB buvo išvystyta turbūt geriausiai. APVK buvo patvirtinti įvairūs riziką ribojantys limitai. Tačiau dėl tam tikrų priežasčių APVK veikla greitai nutrūko minėtame banke. 1995 metais APVK buvo įsteigti Litimpeks, Vakarų ir Vilniaus bankuose. Pagrindinis dėmesys šių bankų APVK veikloje buvo skiriamas likvidumo ir pelningos veiklos užtikrinimui bei veiklos rizikos kontrolei. Tada, 1995 metais bankai negalėjo vykdyti strateginio planavimo dėl tuometinės rinkos sąlygų: dėl lėšų pritraukimo bei laisvų lėšų panaudojimo ribotų galimybių. Todėl, dažniausiai, APVK buvo sprendžiami einamosios veiklos klausimai, geriausiu atveju buvo analizuojami finansinėsveiklos rezultatai (Jasienė ir kt., 1997).

Iki 1996 metų APVK nebuvo nei viename iš trijų valstybinių bankų. Lietuvos taupomasis bankas įsteigė Iždo komitetą 1996 metų pradžioje, suvokdamas jo reikalingumą po 1995 m. pabaigos – 1996 m. pradžios likvidumo krizės visoje bankinėje sistemoje. Kadangi nuo 1996 m. sausio mėn. visi bankai buvo atleisti nuo baudų mokėjimo už privalomų atsargų reikalavimo nevykdymą, jie turėjo spręsti atsiradusių laisvų lėšų pelningo ir saugaus panaudojimo klausimą. Daugiausia buvo investuojama į vyriausybės VP, todėl šių finansinių instrumentų rinka tuo metu suaktyvėjo, kadangi dideli bankai, tokie kaip LTB, disponavo nemažomis lėšomis. Tik antrojoje 1996 metų pusėje APVK pradėjo savo veiklą tokiuose to meto stambiuose bankuose kaip Hermis, LVKB bei LŽŪB (Jasienė ir kt., 1997).

Kolkas Lietuvoje aktyvų, pasyvų klausimai nėra teisiškaireglamentuoti ir nėra apibrėžti APVK steigimo ir veiklos tvarka, nors Bankų įstatymo 36 str. užsimenama, kad greta privalomų visiems komerciniams bankams paskolų, vidaus audito ir rizikų valdymo komitetų gali būti sudaromi kiti banko komitetai bei tarybos(Bankų įstatymas, 2004).

APV metodai, įprasti Vakarų šalių finansinėse institucijose, Lietuvos bankams ilgą laiką buvo per sudėtingi ir ne visada prieinami dėl įvairių priežasčių: nepakankamo kompiuterizavimo lygio, neįvairios finansinės rinkos, nepakankamai išvystytos antrinės VP rinkos, valiutų valdybos sąlygų, santykinai nedidelių komercinių bankų aktyvų. Pabrėžtina, kad APV organizavimas – pakankamai sudėtingas procesas, reikalaujantis nemažų lėšų, aukšto kompiuterizavimo, informacinių technologijų išvystymo lygio, kvalifikuotų darbuotojų. Todėl tik stambieji bankai gali ir sugeba sukurti savo APV modelį. Mažesni komerciniai bankai galėtų pasinaudoti kitų patirtimi arba sujungti savo jėgas, panaudodami savo organizacijas, pavyzdžiui, Lietuvos bankų asociaciją (Titarenko ir kt., 1997).

2. PALŪKANŲ NORMOS RIZIKOS LYGIO NUSTATYMAS LIETUVOJE

Kadangi palūkanų normos rizika yra sietina su arba kyla iš palūkanų normos lygio kaitos ir jos nepastovumo, kuris įtakoja komercinių bankų ir ne tik vykdomos palūkanų veiklos finansinius rezultatus, todėl pirmas šio darbo ir šio skyriaus tikslas yra ištirti, kokio lygio palūkanų normos nepastovumas egzistavo Lietuvoje 2006 – 2010 metų laikotarpiu ir išanalizuotibuvusias tendencijas bei priklausomybes. Tada bus galima spręsti ir daryti išvadą apie tai, kokio dydžio palūkanų normos riziką teko patirti Lietuvos komercinių bankų sistemos dalyviams.

Objektyvesniam ir teisingesniam iškelto tikslo rezultatui pasiekti buvo pasirinkta keletas skirtingų rūšių ir terminų palūkanų normų ir darbe pateikta jų duomenų dinamika bei apskaičiuoti statistiniai rodikliai.

Tirtų palūkanų normų rūšys:

Tarpbankinės rinkos palūkanų normos;

Euribor 6 ir 12 mėnesių termino;

Vilibor 6 ir 12 mėnesių termino;

Kredito ir indėlių rinkos palūkanų normos;

Visų bankinės sistemos palūkanas kainuojančių įsipareigojimų ir palūkanas uždirbančio turto;

Naujai išduotų paskolų ir prisiimtų įsipareigojimų tiek litais, tiek eurais nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams.

Taippat pateikti duomenys apie Lietuvos bankinės sistemos realiąją palūkanų maržą. Paminėtų palūkanų normos rūšių struktūra pavaizduota 4 pav.

Analizės metu naudota metodika. Kaip jau minėta, darbe analizuojamas laikotarpis yra 2006 – 2010 metai. Šiuo laikotarpiu Lietuvos ūkis patyrė dvi kraštutines ekonomikos ciklo fazes: spartų augimą ir ženklų bei, galima teigti, skaudų nuosmukį. To pasekmė buvo sumaištis, nepastovumas ir aiškių tendencijų nebuvimas šalies finansų rinkoje. Tai nulėmė didelius ir neprognozuojamus palūkanų normų pokyčius, todėl komerciniai bankai susidūrė su didele palūkanų normos rizika.

Autoriaus nuomone, būtų teisinga ir adekvatu tiriamą laikotarpį suskirstyti į du lygius, trumpesnius laiko tarpsnius: 1) nuo 2006 iki 2008 metų vidurio – kada vyko spartus Lietuvos ekonomikos augimas ir 2) nuo 2008 metų vidurio iki 2010 metų pabaigos – stebėtas nuosmukis ir stabilizavimasis laikotarpio pabaigoje. Remiantis tokiu skirstymu, bet neapsiribojant vien tik juo (nes darbe yra

0x08 graphic
0x01 graphic

4 pav. Darbe nagrinėtų palūkanų normų struktūra

(sudaryta autoriaus)

analizuojama informacija ir viso laikotarpio metu nepertraukiamai), yra pateikti duomenys tiek lentelių pavidalu – skaitine išraiška, tiek vaizdine – grafikų pagalba, atspindintys skirtingų rūšių palūkanų normų buvusius lygius, jų dinamiką, apskaičiuoti variacijos koeficientai, nustatytas tarpusavio ryšys (priklausomybės), jo stiprumas, išreikštas koreliacijos koeficientais, bei ryšio forma- regresijos kreivės pagalba.

Analizėje panaudoti duomenys, remiantis Europos bankų asociacijos ir Lietuvos banko pateikta statistine informacija.

2.1. Palūkanų normų dinamikos analizė

Tarpbankinės rinkos palūkanų normos – Euribor. Tai vidutinės trukmės tarpbankinė palūkanų norma, pagal kurią eurozonoje veikiantys bankai vieni kitiems siūlo piniginius indėlius, išreikštus euro valiuta (Europos bankų asociacija). 5 pav. pateikta Euribor tarpbankinės rinkos 6 mėnesių ir 12 mėnesių terminų palūkanų normų dinamika analizuojamu laikotarpiu.

0x01 graphic

5 pav. Euro valiuta padengtų pozicijų palūkanų normų dinamika Lietuvoje 2006-2010 m.

(sudaryta autoriaus, remiantis Europos bankų asociacijos ir Lietuvos banko internetopuslapiuose pateikta informacija, atitinkamai www.euribor.org ir www.lb.lt)

Euribor tarpbankinės rinkos palūkanų normų dinamikos informacija yra aktuali, nes šios normos stipriai įtakoja Lietuvos komercinių bankų nustatomas palūkanų normas už išduodamas paskolas euro valiuta (dažnai naudojama kaip bazinė norma ar indeksas) bei priimamus indėlius euro valiuta.

Kaip matyti iš grafiko (5 pav.), beveik visu analizuojamuoju laikotarpiu pasitvirtino Likvidumo pirmumo palūkanų normų struktūros teorija, nes trumpesnio laikotarpio (6 mėnesių) palūkanų normos buvo žemesnės negu ilgesnio laikotarpio (12 mėnesių). Tačiau pasaulinės finansų krizės metu teorijos tendencijos nebuvo išlaikytos (laikotarpis: 2007 m. 9 mėn. – 2009 m. 3 mėn.). Taip pat šiuo laikotarpiu įvyko didžiausi tarpbankinių palūkanų normų Euribor svyravimai. Svyravimų laipsnis, išreikštas variacijos koeficientu, didžiausios ir mažiausios buvusios palūkanų normų reikšmės, aritmetinis vidurkis, vidutinis kvadratinis nuokrypis ir kt. statistiniai rodikliai pateikti 4a ir 4b lentelėse.

Tarpbankinės rinkos palūkanų normos – Vilibor. Tai vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, už kurias Lietuvos komerciniai bankai pageidauja (pasirengę) paskolinti lėšų litais kitiems bankams (Lietuvos bankas).

6 pav. pateikta Vilibor tarpbankinės rinkos 6 mėnesių ir 12 mėnesių termino palūkanų normų dinamika analizuojamu laikotarpiu.

0x01 graphic

6 pav. Lito valiuta padengtų pozicijų palūkanų normų dinamikaLietuvoje 2006-2010 m.

(sudarytaautoriaus, remiantis Lietuvos banko interneto puslapyje www.lb.lt pateikta informacija)

Vilibor tarpbankinės palūkanų normos parodo vidutiniškai už kiek Lietuvos komerciniai bankai yra pasiryžę paskolinti turimas perteklines lėšas vieni kitiems ir tuo pačiu jos stipriai įtakoja visas kitas kredito ir indėlių rinkos palūkanų normas Lietuvoje.

Iš 6 pav. pateikto grafiko matyti, kad Likvidumo pirmumo palūkanų normų struktūros teorija daugiau mažiau pasitvirtino visu analizuojamuoju laikotarpiu – 6 mėn. trukmės palūkanų normos buvo mažesnės už 12 mėn. trukmės palūkanų normas. Ypatingai didelis Vilibor palūkanų normų nepastovumas ir svyravimas buvo laikotarpiu nuo 2008 m. 10 mėn. iki 2010 m. 3 mėn., ir tiksliai sutapo su Lietuvoje vyravusia ekonomine krize. Svyravimų laipsnį ir dinamiką atspindintys statistiniai rodikliai ir koeficientai pateikti 4a ir 4b lentelėse.

Visų Lietuvosbankinės sistemos palūkanas kainuojančių įsipareigojimų ir palūkanas uždirbančio turto palūkanų normos. 7 pav. pateikta visų kredito ir indėlių rinkos agreguotų palūkanų normų dinamika. Tai realiai Lietuvoje egzistavusių palūkanų normų svertinis vidurkis. Vidutiniškai už tokią kainą (palūkanas uždirbančio turto palūkanų normą) asmuo galėjo pasiskolinti pinigų iš kredito įstaigų ir atitinkamai paskolinti (padėti indėlį) joms už palūkanas kainuojančių įsipareigojimų palūkanų normą. Realioji palūkanų marža (tokia terminologija pateikta Lietuvos banko interneto puslapyje, tačiau, autoriaus nuomone, analizuojamam reiškiniui pavadinti būtų teisingiau naudoti terminą „sklaida“ arba „spredas“) (pažymėta geltonos spalvos kreive 7 pav.) yra minėtų dviejų palūkanų normų skirtumo rezultatas. Iš jos galima spręsti, kad vidutinė grynųjų palūkanų pajamų norma, uždirbama Lietuvos komercinių bankų, ėmė mažėti dar 2007 m. pabaigoje – 2008 m. pradžioje, nors tuo metu, kaip matyti grafike, palūkanas uždirbančio turto pajamingumas augo. Tačiau tuo pačiu metu augo ir įsipareigojimų palūkanų norma, tik didesniu laipsniu, kas nulėmė realiosios palūkanų maržos (sklaidos arba spredo, aut. past.) mažėjimą. Be to, krizei prasidėjus, nuo 2008 m. antros pusės kartu su visų rūšių palūkanų normų smukimu realioji marža dar labiau traukėsi ir 2010 m. kovo mėn. pasiekė patį žemiausią tašką.

0x01 graphic

7 pav. Lietuvos bankinės sistemos palūkanas kainuojančių įsipareigojimų ir palūkanas uždirbančioturto palūkanų normos bei realioji palūkanų marža.

(sudaryta autoriaus, remiantis Lietuvos banko interneto puslapyje www.lb.lt pateikta informacija)

Iš aukščiau pateiktos informacijos galima daryti išvadą, kad rinkos palūkanų normų nepastovumas arba padidėjusi palūkanų normos rizika, su kuria susidūrė Lietuvos bankų sektorius, nulėmė bankų palūkanų pajamų veiklos efektyvumo sumažėjimą. Kitaip tariant, padidėjusios palūkanų normos rizikos poveikis bankų rezultatams akivaizdus.

Naujai išduotų paskolų ir prisiimtų įsipareigojimų palūkanų normos. Čia yra pateiktos tik naujai sudarytų kredito ir indėlių sandorių arba atliktų naujų susitarimų dėl esamų paskolų ir indėlių tiek litais, tiek eurais nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams vidutinės svertinės palūkanų normos (žr. 5 pav. išreikštų eurais ir 6 pav. išreikštųlitais). Autoriaus nuomone, naujų sandorių palūkanų normos yra labai svarbios ir reikšmingos šiame tyrime, kadangi jos tiksliau atspindi konkrečiu laiku esančią situaciją rinkoje, negu agreguotos visų kreditinių operacijų palūkanų normos. Stebint ir analizuojant naujų sandorių palūkanų normas, galima padaryti išvadas apie bankų veiksmus, kurių metu buvo atliekami turto ir įsipareigojimų įkainojimo pokyčiai, atsižvelgiant į palūkanų normos rizikos poveikį. 5 pav. matyti, kad analizuojamo laikotarpio antroje pusėje, t.y. prasidėjus ir besitęsiant Lietuvoje ekonominei krizei, naujai suteiktų paskolų ir priimtų indėlių palūkanų normų lygiai neturėjo lygiagrečios priklausomybės su Euribor tarpbankinėmis palūkanų normomis. Ypatingai tai matyti iš indėlių palūkanų normos kreivės. Žinoma, Euribor palūkanų normas dideliu laipsniu įtakoja Europos centrinio banko vykdoma pinigų politika, kuri 2008 m. pabaigoje tapo ekspansine ir tarpbankinės palūkanų normos ėmė staiga mažėti. Tuo tarpu kredito ir indėlių eurais rinkos palūkanų normos Lietuvoje nesureagavo taip greitai, todėl ir yra akivaizdus kreivių nelygiagretus judėjimas (5 pav.). Šį skirtumą kiekybiškai galima išreikšti koreliacijos koeficientu, kuris, palyginimui naudojant 6 mėn. Euribor ir naujai priimtų indėlių palūkanų normas (šiam palyginimui pasirinkta naudoti 6 mėn. Euribor, o ne 12 mėn., nes naujai priimtų indėlių eurais dalis, kurių trukmė iki 6 mėn, sudarė tarp 80 ir 90 procentų, priklausomai nuo laikotarpio, visų naujų indėlių) buvo: R = 0,956 (2006 – 2008 m. vidurio laikotarpiu) ir R = 0,889 (2008 m. vidurio – 2010 m. laikotarpiu). Konkretizuota stochastinio ryšioforma pateikta regresijos kreivės pagalba 8 pav.

0x01 graphic
0x01 graphic

8 pav. Euribor 6 mėn. trukmės ir naujų indėlių eurais palūkanų normų ryšys Lietuvoje

(sudaryta autoriaus, remiantis Europos bankų asociacijos ir Lietuvos banko interneto puslapiuose pateikta informacija, atitinkamai www.euribor.org ir www.lb.lt)

Iš apskaičiuotų koeficientų galima spręsti, kad buvo labai stiprus tiesioginis ryšys pirmuoju laikotarpiu ir silpnesnis, tačiau vis tiek gana stiprus – antruoju. Tai paaiškinti būtų galima tuo, jog Lietuvos komerciniai bankai laikotarpiu 2008 m. vid. – 2010 m., neturėdami kitos galimybės pritraukti reikiamo kiekio kreditinių išteklių euro valiuta, buvo priverstididinti indėlių palūkanų normą. To pasekmė virto įdomiu reiškiniu – indėlių palūkanų norma viršijo tarpbankinę.

Šiek tiek kitokia situacija stebėta tarp litais naujai išduotų paskolų bei priimtų indėlių ir Vilibor tarpbankinių palūkanų normų dinamikos (žr. 6 pav.). Čia kreivių lygiagretumas, atspindintis ryšio tolydumą, yra artimesnis, nors naujai išduotų paskolų palūkanų normos kreivės forma išsiskyrė nuo 2010 vasario mėn. iš kitų kreivių. Todėl ryšio stiprumui tarp paskolų ir 12 mėn. trukmės Vilibor tarpbankinės palūkanų normų (palyginimui naudojamas 12 mėn. terminas, nes naujai išduotų paskolų vidutinis svertinis terminas yra šiek tiek daugiau nei 1 metai) apskaičiuoti koreliacijos koeficientai dviems laikotarpiams: I – 2006 m. – 2008 m. vidurio ir II – 2008 m. vidurio – 2010 m. Gauti tokie rezultatai, atitinkamai R = 0,995 ir R = 0,863. Tai reiškia, kad pirmuoju laikotarpiu buvo labai stiprus ryšis, o antruoju – silpnesnis, nors vis tiek pakankamai stiprus.

Įdomu tai, kad beveik visų 2009 m. laikotarpiu naujai išduotų paskolų litais palūkanų norma buvo žemesnė už tarpbankines Vilibor tiek 6 mėn., tiek 12 mėn. trukmės palūkanų normas. To priežastimi būtų galima įvardinti tai, kad 2009 m. šalies finansų rinkoje vyravo didelis neapibrėžtumas ir aukšta įsipareigojimų nevykdymo rizika. Komercinių bankų pasitikėjimais vieni kitais dėl įsipareigojimų įvykdymo buvo stipriai sumažėjęs, nes egzistavo bankų bankrotų tikimybė. Todėl bankai geriau jau pigiau, bet skolino, jų nuomone ir vertinimu, patikimesniems, mažesnės kredito rizikos ne finansų sektoriaus klientams. Tarp jųir viešajam sektoriui. Reikėtų paminėti, kad skolinimo apimtys 2009 metais buvo mažesnės, negu 2007 m. ir 2008 m. (2007 m. – 19755 mln. Lt, 2008 m. – 15197 mln. Lt, 2009 m. – 10257 mln. Lt).

2.2. Palūkanų normų statistinių rodiklių analizė

Tam, kad būtų aiškiau, kokio lygio palūkanų normos rizika egzistavo ir darė įtaką komercinių bankų veiklai, reikia kiekybiškai nustatyti buvusių palūkanų normų nepastovumo (kintamumo) lygį. Tai geriausiai atspindi variacijos koeficientas (V). Šis ir kiti apskaičiuoti koeficientai bei rodikliai pateikti 4a ir 4b lentelėse. Visi duomenys nustatyti bendrai analizuojamu laikotarpiu (2006 – 2010 m.) ir atskirai pirmai (2006 m. – 2008 m. vidurio) ir antrai (2008 m. vidurio – 2010 m.) jo pusėms.

Visi statistiniai rodikliai apskaičiuoti, remiantis kiekvieno mėnesio pirmos dienos informacija, o visų bankų agreguotų palūkanų normų – kiekvieno ketvirčio pirmos dienos. Dėl šios priežasties – per mažos imties – gautos visų bankų agreguotų palūkanų normų variacijos koeficientų (V) reikšmės yra mažesnės.

4a lentelė. Palūkanų normų statistiniai rodikliai ir koeficientai

(apskaičiuota ir sudaryta autoriaus, remiantis Europos bankų asociacijos ir Lietuvos banko interneto puslapiuose pateikta informacija, atitinkamai www.euribor.org ir www.lb.lt)

Statistinis rodiklis

Variacijos koeficientas (V), %

Vidutinis kvadratinis nuokrypis

 

 

 

 

 

 

 

Palūkanų normos (PN)

2006- 2008 vid.

2008 vid.-2010

2006- 2010

2006- 2008 vid.

2008 vid.- 2010

2006- 2010

 

 

 

 

 

 

 

Palūkanų normos LT

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vilibor 6 mėn.

28,96

48,21

45,30

1,30

2,88

2,34

Vilibor 12 mėn.

28,45

43,05

43,06

1,35

2,87

2,43

Nauji indėliai

28,28

48,21

44,02

1,00

2,24

1,80

Naujos paskolos

20,52

18,87

21,28

1,31

1,43

1,48

 

 

 

 

 

 

 

Palūkanų normos EUR

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Euribor 6 mėn.

18,07

76,79

51,62

0,71

1,57

1,54

Euribor 12 mėn.

15,74

68,10

46,99

0,64

1,53

1,48

Nauji indėliai

20,23

57,31

41,09

0,64

1,23

1,09

Naujos paskolos

13,24

20,78

17,64

0,70

1,00

0,89

 

 

 

 

 

 

 

Visų bankų agreguotos PN

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Palūkanas uždirbančio turto

12,05

15,92

13,62

0,61

0,79

0,69

Palūkanas kainuojančių įsipareigojimų

26,15

13,36

24,71

0,67

0,47

0,74

Realioji palūkanų marža

10,15

26,15

31,10

0,26

0,38

0,63

4b lentelė. Palūkanų normų statistiniai rodikliai

(apskaičiuota ir sudaryta autoriaus, remiantis Europos bankų asociacijos ir Lietuvos banko interneto puslapiuose pateikta informacija, atitinkamai www.euribor.org ir www.lb.lt)

Statistinis rodiklis

Aritmetinis vidurkis

Kraštutinės reikšmės

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Palūkanų normos (PN)

2006- 2008 vid.

2008 vid.-2010

2006- 2010

2006-2008 vid.

2008 vid.-2010

2006-2010

 

 

 

 

Min 

 Max

 Min

 Max

 Min

 Max

Palūkanų normos LT

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vilibor 6 mėn.

4,49

5,97

5,16

2,64

7,10

1,95

10,15

1,95

10,15

Vilibor 12 mėn.

4,75

6,67

5,64

2,84

7,27

2,51

10,68

2,51

10,68

Nauji indėliai

3,55

4,65

4,09

2,32

5,40

1,57

7,65

1,57

7,65

Naujos paskolos

6,40

7,58

6,98

4,61

8,61

5,37

10,08

4,61

10,08

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Palūkanų normos EUR

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Euribor 6 mėn.

3,94

2,05

2,98

2,64

4,88

0,95

5,41

0,95

5,41

Euribor 12 mėn.

4,07

2,25

3,15

2,86

4,95

1,21

5,51

1,21

5,51

Nauji indėliai

3,16

2,15

2,66

2,19

3,98

0,77

4,28

0,77

4,28

Naujos paskolos

5,31

4,79

5,06

3,97

6,26

3,69

6,97

3,69

6,97

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Visų bankų agreguotos PN

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Palūkanas uždirbančio turto

5,09

4,97

5,03

4,24

5,85

3,94

5,98

3,94

5,98

Palūkanas kainuojančių įsipareigojimų

2,57

3,51

3,01

1,84

3,72

2,74

4,07

1,84

4,07

Realioji palūkanų marža

2,52

1,46

2,02

2,10

2,82

1,00

2,07

1,00

2,82

Iš 4a lentelės matyti, kad antrojo laikotarpio (2008 m. vidurio – 2010 m.) beveik visų rūšių palūkanų normų variacijos koeficientai (V) didesni už pirmojo (2006 m. – 2008 m. vidurio) reikšmes. Ekonominės statistikos moksle traktuojama, kad V reikšmei viršijus 30%, variacija yra labai didelė (Bartosevičienė, 2001). Taigi galima daryti išvadą, kad antroje darbe analizuojamo laikotarpio pusėje Lietuvos kredito institucijos ir ne tik susidūrė su didele bei reikšminga palūkanų normos rizika, nes palūkanų normų variacijos buvo labai didelės. Iš dešimties darbe tirtų palūkanų normų rūšių šešių variacijos koeficientai viršijo 30% ribą. Ypatingu nepastovumu išsiskyrė Euribor 6 mėn. (V=76,79%), Euribor 12 mėn. (V=68,1%), naujų indėlių eurais (V=57,31%), Vilibor 6 mėn. (V=48,21%) ir naujų indėlių litais (V=48,21%) palūkanų normos.Tačiau priešingai joms šiuo laikotarpiu gana stabilios išliko naujų paskolų tiek litais, tiek eurais palūkanų normos, kurių variacijos koeficientai atitinkamai buvo 18,87% ir 20,78%. Esminis skirtumas ir įdomus faktas yra tas, kad naujai sudarytų paskolų litais palūkanų normos nepastovumas sumažėjo, palyginti su pirmąja darbe analizuojamojo laikotarpio puse, t.y., iki prasidedant krizei. Iš to galima spręsti, kad bankai siekė išlaikyti stabilias palūkanų pajamų normas. Tačiau, kaip matyti, jiems nepavyko stabiliomis palūkanų normomis pritraukti kreditinių išteklių – palūkanų išlaidų variacija buvo labai didelė. Todėl ir grynosios palūkanų pajamos turėjo svyruoti dideliu laipsniu ir 7 pav. pavaizduota, kad tai vyko neigiama kryptimi – realioji bankų palūkanų marža (sklaida arba spredas, aut. past.) 2010 m. kovo mėnesį sumažėjo iki 1% lygio. Šio darbo 4.3.1. dalyje yra nuodugniau ištirta ir išnagrinėta bankų grynųjų palūkanų pajamų dinamika, o 4.3.2. dalyje – bankų palūkanų pajamų veiklos efektyvumas.

Investicijų

komitetas

Investicijos ir

Finansavimas

(Iždas)

Aktyvų – pasyvų

valdymo komitetas

(APVK)

Paskolų

komitetas

Kalkuliacijos

komitetas

Depozitų

komitetas

Rizikos

Nuostoliai

Kapitalas

PALŪKANŲ NORMOS

Tarpbankinės (indeksai)

Kredito ir indėliųrinkos

Euribor

Vilibor

6 mėnesių

12 mėnesių

Visų bankinės sistemos turto ir įsipareigojimų

Naujai išduotų paskolų irprisiimtų įsipareigojimų

Palūkanas uždirbančio turto

Palūkanas kainuojančių įsipareigojimų

Realioji palūkanų marža

LITAIS

EURAIS

Paskolų ne finansinėms korporacijoms ir namų ūkiams

Indėlių iš ne finansinių korporacijų ir namų ūkių

Leave a Comment