Tikslai
Mano darbo tikslas buvo kuo daugiau sužinoti apie organizacijų valdymo struktūrą. Literatūroje rasti kuo daugiau skirtingų nuomonių šia tema ir jas palyginti (rasti panašumus ir skirtumus), aptarti, išskirti jų privalumus ir trūkumus bei suformuluoti savo nuomonę šiuos klausimu ir padaryti išvadas.
Organizacija – tai…
– grupė žmonių, kuriuos sieja bendras tikslas ir kurių veikla sąmoningai koordinuojama bendram tikslui ar tikslams siekti (Paliulis N.,
Chlivickas E. Vadybos pagrindai. Vilnius: „Technika“, 1998);
– grupė žmonių, susietų kokio nors pobūdžio ryšiais (Zakarevičius P.
Pokyčiai organizacijose: priežastys, valdymas, pasekmės. Kaunas: VDU,
2003);
– grupė žmonių, kurių veikla sąmoningai koordinuojama bendram tikslui pasiekti (Damašienė V. Valdymo pagrindai. Šiauliai: Šiaurės Lietuva,
2002).
Mano nuomone, remiantis šiais apibrėžimais, organizacija – tai grupė žmonių, kurie siekia vieno, konkretaus, užsibrėžto tikslo kartu (pvz.:
pagaminti prekę, gauti pelną, padėti skurstantiems ir t. t.).
Valdymas – tai…
– poveikis visuomenei, turint tikslą ją tvarkyti, tobulinti (Damašienė
V. Valdymo pagrindai. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2002);
– žmonių, dirbančių vadybinius darbus, informacinė veikla, kurią vykdydami jie reguliuoja veiklą kitų žmonių, tiesiogiai dalyvaujančių socialiniuose, ekonominiuose ir gamybiniuose-technologiniuose procesuose (Zakarevičius P. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos.
Kaunas: VDU, 2002);
– organizuojantis darbą procesas siekiant nustatyto tikslo pagal iš anksto parengtą planą (Paliulis N., Chlivickas E. Vadybos pagrindai.
Vilnius: „Technika“, 1998).
Pirmajame apibrėžime yra pabrėžiamas poveikis visuomenei, nors, mano nuomone, organizacijos valdomos pagal užsibrėžtą tikslą, o tik reklama siekiama paveikti visuomenę. P.Zakarevičiaus apibrėžimas yra nelabai lengvai suprantamas, painus. Man atrodo kad, N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje pateiktas valdymo apibrėžimas yra aiškiausias ir tiksliausias.
Struktūra – tai…
– ko nors sudėtinių dalių tarpusavio išsidėstymas ir ryšys tarp jų;
sandara, sąranga (Tarptautinių žodžių žodynas. Redagavo Lemchenas Ch.
Vilnius: Mintis, 1969);
Taigi, mano nuomone, organizacijų valdymo struktūra – žmonių grupės, kuri siekia bendro, konkretaus, užsibrėžto tikslo, darbą organizuojančio proceso sandara.
Organizacinė valdymo struktūra paprastai formuojasi keičiantis valdymo darbų sudėčiai bei turiniui, atsirandant naujiems šio pobūdžio darbams, tai yra vykstant valdymo darbų pasidalijimo procesui.
Povilo Zakarevičiaus knygoje „Vadyba: genezė, dabartis, tendencija“
yra išskiriamos trys pagrindinės organizacijų valdymo struktūros:
1. linijinė;
2. funkcinė;
3. linijinė-funkcinė.
Tačiau N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje „Vadybos pagrindai“ be šių trijų, kaip ir P.Zakarevičiaus knygoje, tarp pagrindinių organizacijų valdymo struktūrų yra priskiriama dar viena – linijinė štabinė struktūra. O
Sauliaus Gudo knygoje „Organizacijų veiklos modeliavimas“ yra išskiriamos net aštuonios organizacijų valdymo struktūros:
1. linijinė;
2. funkcinė;
3. linijinė-funkcinė;
4. linijinė-štabinė;
5. projektinė;
6. matricinė;
7. mišri projekto;
8. tikslinė.
Kadangi visuose trijuose mano perskaitytose knygose yra minimos trys (linijinė, funkcinė, linijinė-funkcinė) organizacijų valdymo struktūros, jas ir panagrinėsiu plačiau ir giliau, bei aprašysiu jų privalumus bei trūkumus.
Linijinė valdymo struktūra
Tai viena seniausių valdymo struktūrų. Visose trijuose mano skaitytose knygose yra pabrėžiama, kad šiai valdymo struktūrai būdinga tai, jog aukštesnio lygio vadovui yra pavaldūs keli žemesnio lygio vadovai.
N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje nurodoma, kad jai būdingas vienvaldiškumo principas: pavaldinys gauna nurodymus iš vieno vadovo ir jam atsiskaito, o vadovo nurodymai pavaldiniui yra privalomi. Tą patį teigia ir
P.Zakarevičius bei S.Gudas savo knygose. Linijinės valdymo struktūros schemų pavyzdžiai pateikti 1, 2 ir 3 paveikslėliuose.
P.Zakarevičius rašydamas apie linijinę organizacijų valdymo struktūrą išskiria du pagrindinius jos privalumus: 1) pavaldiniai visuomet gauna vienareikšmius nurodymus; 2) užtikrinamas vadovavimo vieningumas per visus hierarchinius lygius. S.Gudo knygoje radau dar vieną privalumą, nepaminėtą
P.Zakarevičiaus knygoje: ryšio kanalai organizacijos komunikacinėje sistemoje yra santykinai trumpi, todėl vadovui yra nesunku gauti reikalingus duomenis. O N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje be šių privalumų yra paminėta ir tai, kad vadovas yra asmeniškai atsakingas už jam pavaldaus padalinio darbą.
Taigi, pagrindinai linijinės valdymo struktūros privalumai yra:
1. pavaldiniai gauna vienareikšmius nurodymus;
2. griežtas vienvaldiškumo principų taikymas;
3. vadovas nesunkiai gauna reikalingą informaciją;
4. vadovas asmeniškai atsakingas už jam pavaldaus padalinio darbą.
Be to aš prie šių privalumų pridėčiau dar vieną – vadovas lengvai gali kontroliuoti savo pavaldinius, nes kiekvienas darbuotojas pavaldus tik vienam vadovui ir yra susijęs su valdymo sistema tik per savo tiesioginį viršininką.
Tačiau be privalumų, kaip bebūtų, ši valdymo struktūra turi ir trūkumų. P.Zakarevičius pateikia tik vieną trūkumą: vadovas turi būti kompetentingas visais veiklos klausimais, o tai sudėtingose, didelėse organizacijose praktiškai neįmanoma. Tačiau ir S.Gudas, ir N.Paliulis bei
E.Chlivickas trūkumų įžvelgia daug daugiau. S.Gudas nurodo, kad:
1. atsakomybė už strateginius ir operatyvius sprendimus tenka vien tik aukštesniojo lygio vadovui;
2. ši struktūra nepritaikyta kompleksinių problemų sprendimui (nėra štabo grandies, kuri koordinuotų įvairiems vadovams priklausančius padalinius);
3. kadangi informacija yra perduodama tik dviem kryptimis: iš viršaus žemyn bei iš apačios į viršų, padaliniams susisiekti yra sudėtinga, nes jų horizontalūs ryšiai yra neįteisinti.
N.Paliulis ir E.Chlivickas išvardina net penkis trūkumus, kurių vienas yra toks pat kaip ir pateiktas P.Zakarevičiaus knygoje. Taip pat jie teigia, kad mažai reikšmingų klausimų sprendimai yra perkeliami į aukštesnį valdymo lygį, nes žemesnio lygio vadovai dažnai yra praradę savarankiškumą ir iniciatyvą; yra didelis vadovo informacinis perkrovimas bei nėra griežto vadovų ir pavaldinių darbo reglamento.
Aš labiausiai pritarčiau N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje „Vadybos pagrindai“ bei S.Gudo knygoje „Organizacijų veiklos modeliavimas“
išvardintiems trūkumams, nes P.Zakarevičius įvardino tik vieną trūkumą, nors jų tikrai yra daugiau.
Mano nuomone, ši valdymo struktūra nėra optimaliausias variantas šiuolaikinėse organizacijose, nes ji turi daugiau trūkumų, nei privalumų.
[pic]
pav. 1 linijinė valdymo struktūra (P.Zakarevičius)
[pic]
pav. 2 linijinė valdymo struktūra (S.Gudas)
[pic]
pav. 3 linijinė valdymo struktūra (N.Paliulis, E.Chlivickas)
Funkcinė valdymo struktūra
Kaip teigiama skaitytose knygose, funkcinio tipo struktūrų atsiradimą paskatino sudėtingesnis gamybos pobūdis ir sudėtingesniu tapęs valdymas.
Iškilo būtinybė išskaidyti (specializuoti) valdymo procesą į atskiras valdymo funkcijas, o jų atlikimui sudaryti tam tikrus valdančios posistemės funkcinius padalinius. Istoriškai pirmiausia atsiskyrė komercinės ir techninės tarnybos.
Šiuo metu pramoninėje gamyboje yra dešimt valdymo sferų:
1. techninis-ekonominis planavimas;
2. operatyvus gamybos valdymas;
3. personalo parinkimas, apmokymas;
4. mokslo tiriamųjų darbų organizavimas;
5. produkcijos kokybės valdymas;
6. gamybos materialinis techninis tiekimas;
7. produkcijos realizavimo valdymas;
8. gamybos apskaita;
9. organizacijos nuosavybės apsauga;
10. darbo sauga.
Funkcinės valdymo struktūros schemų pavyzdžiai pateikti 4, 5 ir 6
paveikslėliuose.
P.Zakarevičius savo knygoje „Vadyba: genezė, dabartis ir tendencijos“
išskiria vieną, bet, mano nuomone, labai svarbų funkcinės valdymo struktūros privalumą – funkciniai vadovai savo sferoje yra kompetentingi ir jų sprendimai, atskirai paėmus, yra geri.
S.Gudas ir N.Paliulis bei E.Chlivickas išskiria du tokius pat funkcinės valdymo struktūros privalumus: 1) funkcinių tarnybų specialistai yra aukštos kvalifikacijos, todėl sparčiau auga šių tarnybų specialistų profesionalumas; 2) funkciniai padaliniai didina linijinių padalinių darbo efektyvumą (todėl funkciniai padaliniai atsiranda tuomet, kai linijiniams padaliniams prireikia specialių žinių ir pagalbos).
Tačiau S.Gudas dar išskiria tai, kad: 1) valdymo proceso suskaidymas į atskiras funkcijas susiaurina pareigų ir įgaliojimų ratą kiekvienoje grandyje; 2) informacija funkcinėje valdymo sistemoje gali judėti įvairiais kanalais: vertikaliais, horizontaliais, susikertančiais. O N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje išskiriamas dar vienas privalumas – funkcijų tarnybų lygiu galima efektyviau vykdyti inovacinę politiką.
Manau, kad svarbiausi funkcinės valdymo struktūros privalumai yra šie:
1. darbo pasiskirstymas pagal funkcijas sudaro prielaidas darbo našumui didinti:
2. funkcinių sričių atskyrimas sudaro palankias sąlygas profesinio meistriškumo augimo, o tai didina padalinio veiklos efektyvumą;
3. funkciniai vadovai neturi būti kompetentingi visais veiklos klausimais kaip linijiniai vadovai, todėl jų sprendimai yra geri.
Ši valdymo struktūra kaip ir linijinė valdymo struktūra turi ne tik privalumus, bet ir trūkumus. P.Zakarevičius išskiria vieną pagrindinių trūkumų – nėra vadovavimo vieningumo, vykdytojai, gaudami keletą nurodymų iš skirtingų vadovų, ne visada sugeba juos teisingai įgyvendinti. Vienas iš
S.Gudo nurodytų trūkumų yra toks pat kaip ir pateiktas P.Zakarevičiaus, bet
S.Gudas išskiria dar keletą trūkumų: 1) valdymo padalinių veikla iš dalies dubliuojasi; 2) padalinių vadovai pernelyg vertina savo padalinių svarbą net tada, kai pastarieji pasirodo esą visai nereikalingi; 3) taip pat gana dažnai dubliuojasi ir informacija, nes kiekviena funkcinė tarnyba apdoroja informaciją savarankiškai. O N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje išskirti trūkumai yra siejami su tuo, kad sumažėja vykdytojų atsakomybė, darbuotojai savo darbo trūkumų priežasčių ieško kitose tarnybose, taip pat, kad yra sunku įvertinti atskirų funkcinių tarnybų indėlį į bendrą galutinį rezultatą, siekiant tikslo.
Mano nuomone, didžiausias funkcinės valdymo struktūros trūkumas yra tai, kad susidaro barjerai tarp vadovo ir pavaldinio, yra ilgesni informacijos perdavimo kanalai ir tai mažina valdymo efektyvumą. Taip pat pagrindiniam vadovui yra sunku kontroliuoti savo padalinių darbą, nes darbuotojai yra pavaldūs keliems funkciniams vadovams.
[pic]
pav. 4 funkcinė valdymo struktūra (P.Zakarevičius)
[pic]
pav. 5 funkcinė valdymo struktūra (S.Gudas)
[pic]
pav. 6 funkcinė valdymo struktūra (N.Paliulis, E.Chlivickas)
Linijinė-funkcinė valdymo struktūra
Dabar dažniausiai pasitaiko vienokia ar kitokia valdymo struktūros kombinacija, kur glaudžiai susiję funkciniai ir linijiniai ryšiai. Esant linijinei-funkcinei valdymo struktūrai pagrindinis vadovas gauna patarimus ir rekomendacijas iš savo lygio funkcinių padalinių ir perduoda valdymo sprendimus žemesnio rango vadovams. Linijinės-funkcinės valdymo struktūros schemų pavyzdžiai pateikti 7, 8 ir 9 paveikslėliuose.
P.Zakarevičius teigia, kad šios valdymo struktūros esmė – priimant sprendimus panaudojami funkcinio valdymo pranašumai, o organizuojant sprendimų realizavimą – linijinio valdymo pranašumai. N.Paliulio ir
E.Chlivicko knygoje, taip pat kaip ir P.Zakarevičiaus knygoje, teigiama, kad tokia valdymo struktūra turi ir linijinio, ir funkcinio valdymo privalumus, bet beveik neturi jų trūkumų. Tačiau S.Gudas teigia, kad šios struktūros valdymo ryšiai apima mažiausiai trijų tipų santykius tarp grandžių (linijinių grandžių tarpusavio santykiai, linijinių ir funkcinių grandžių santykiai ir funkcinių grandžių tarpusavio santykiai) ir todėl yra labai sunku šiuos tarpusavio santykius suderinti, nes kiekvienas valdymo sistemos padalinys turi savus specifinius tikslus ir uždavinius.
Mano nuomone ši organizacijų valdymo struktūra yra geriausia, nes dar kol kas nėra pastebėta esminių šios valdymo struktūros trūkumų, kurie sumažintų jos privalumus.
[pic]
pav. 7 funkcinė-linijinė valdymo struktūra (P.Zakarevičius)
[pic]
pav. 8 funkcinė-linijinė valdymo struktūra (S.Gudas)
[pic]
pav. 9 funkcinė-linijinė valdymo struktūra (N.Paliulis, E.Chlivickas)
Visos trys mano aptartos valdymo struktūros yra hierarchinės –
valdymas vyksta keliuose lygiuose, o kiekviename iš šių lygių priimami ir įgyvendinami juos atitinkantys sprendimai.
Vystantis pramonei pirmiausia susiformavo linijinė valdymo struktūra, ją pakeitė funkcinė, o galiausiai iš šių dviejų valdymo struktūrų atsirado linijinė-funkcinė valdymo struktūra.
Literatūra
1. Damašienė V. Valdymo pagrindai. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2002.
2. Gudas S. Organizacijų veiklos modeliavimas. Kaunas: KTU, 2002.
3. Paliulis N., Chlivickas E. Vadybos pagrindai. Vilnius: Technika, 1998.
4. Zakarevičius P. Pokyčiai organizacijose: priežastys, valdymas, pasekmės.
Kaunas: VDU, 2003.
5. Zakarevičius P. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos. Kaunas: VDU,
2002.
6. Tarptautinių žodžių žodynas. Redagavo Lemchenas Ch. Vilnius: Mintis,
1969.