Tikslai
Mano darbo tikslas buvo kuo daugiau sužinoti apie organizacijų valdymostruktūrą. Literatūroje rasti kuo daugiau skirtingų nuomonių šia tema irjas palyginti (rasti panašumus ir skirtumus), aptarti, išskirti jųprivalumus ir trūkumus bei suformuluoti savo nuomonę šiuos klausimu irpadaryti išvadas.Organizacija – tai… – grupė žmonių, kuriuos sieja bendras tikslas ir kurių veikla sąmoningai koordinuojama bendram tikslui ar tikslams siekti (Paliulis N., Chlivickas E. Vadybos pagrindai. Vilnius: „Technika“, 1998); – grupė žmonių, susietų kokio nors pobūdžio ryšiais (Zakarevičius P. Pokyčiai organizacijose: priežastys, valdymas, pasekmės. Kaunas: VDU, 2003); – grupė žmonių, kurių veikla sąmoningai koordinuojama bendram tikslui pasiekti (Damašienė V. Valdymo pagrindai. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2002). Mano nuomone, remiantis šiais apibrėžimais, organizacija – tai grupėžmonių, kurie siekia vieno, konkretaus, užsibrėžto tikslo kartu (pvz.:pagaminti prekę, gauti pelną, padėti skurstantiems ir t. t.).Valdymas – tai… – poveikis visuomenei, turint tikslą ją tvarkyti, tobulinti (Damašienė V. Valdymo pagrindai. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2002); – žmonių, dirbančių vadybinius darbus, informacinė veikla, kurią vykdydami jie reguliuoja veiklą kitų žmonių, tiesiogiai dalyvaujančių socialiniuose, ekonominiuose ir gamybiniuose-technologiniuose procesuose (Zakarevičius P. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos. Kaunas: VDU, 2002); – organizuojantis darbą procesas siekiant nustatyto tikslo pagal iš anksto parengtą planą (Paliulis N., Chlivickas E. Vadybos pagrindai. Vilnius: „Technika“, 1998). Pirmajame apibrėžime yra pabrėžiamas poveikis visuomenei, nors, manonuomone, organizacijos valdomos pagal užsibrėžtą tikslą, o tik reklamasiekiama paveikti visuomenę. P.Zakarevičiaus apibrėžimas yra nelabailengvai suprantamas, painus. Man atrodo kad, N.Paliulio ir E.Chlivickoknygoje pateiktas valdymo apibrėžimas yra aiškiausias ir tiksliausias.Struktūra – tai… – ko nors sudėtinių dalių tarpusavio išsidėstymas ir ryšys tarp jų; sandara, sąranga (Tarptautinių žodžių žodynas. Redagavo Lemchenas Ch. Vilnius: Mintis, 1969); Taigi, mano nuomone, organizacijų valdymo struktūra – žmonių grupės,
kuri siekia bendro, konkretaus, užsibrėžto tikslo, darbą organizuojančioproceso sandara. Organizacinė valdymo struktūra paprastai formuojasi keičiantisvaldymo darbų sudėčiai bei turiniui, atsirandant naujiems šio pobūdžiodarbams, tai yra vykstant valdymo darbų pasidalijimo procesui. Povilo Zakarevičiaus knygoje „Vadyba: genezė, dabartis, tendencija“yra išskiriamos trys pagrindinės organizacijų valdymo struktūros:1. linijinė;2. funkcinė;3. linijinė-funkcinė. Tačiau N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje „Vadybos pagrindai“ be šiųtrijų, kaip ir P.Zakarevičiaus knygoje, tarp pagrindinių organizacijųvaldymo struktūrų yra priskiriama dar viena – linijinė štabinė struktūra. OSauliaus Gudo knygoje „Organizacijų veiklos modeliavimas“ yra išskiriamosnet aštuonios organizacijų valdymo struktūros:1. linijinė;2. funkcinė;3. linijinė-funkcinė;4. linijinė-štabinė;5. projektinė;6. matricinė;7. mišri projekto;8. tikslinė. Kadangi visuose trijuose mano perskaitytose knygose yra minimos trys(linijinė, funkcinė, linijinė-funkcinė) organizacijų valdymo struktūros,jas ir panagrinėsiu plačiau ir giliau, bei aprašysiu jų privalumus beitrūkumus.Linijinė valdymo struktūra Tai viena seniausių valdymo struktūrų. Visose trijuose mano skaitytoseknygose yra pabrėžiama, kad šiai valdymo struktūrai būdinga tai, jogaukštesnio lygio vadovui yra pavaldūs keli žemesnio lygio vadovai.N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje nurodoma, kad jai būdingas vienvaldiškumoprincipas: pavaldinys gauna nurodymus iš vieno vadovo ir jam atsiskaito, ovadovo nurodymai pavaldiniui yra privalomi. Tą patį teigia irP.Zakarevičius bei S.Gudas savo knygose. Linijinės valdymo struktūrosschemų pavyzdžiai pateikti 1, 2 ir 3 paveikslėliuose. P.Zakarevičius rašydamas apie linijinę organizacijų valdymo struktūrąišskiria du pagrindinius jos privalumus: 1) pavaldiniai visuomet gaunavienareikšmius nurodymus; 2) užtikrinamas vadovavimo vieningumas per visushierarchinius lygius. S.Gudo knygoje radau dar vieną privalumą, nepaminėtąP.Zakarevičiaus knygoje: ryšio kanalai organizacijos komunikacinėjesistemoje yra santykinai trumpi, todėl vadovui yra nesunku gauti
reikalingus duomenis. O N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje be šių privalumųyra paminėta ir tai, kad vadovas yra asmeniškai atsakingas už jam pavaldauspadalinio darbą. Taigi, pagrindinai linijinės valdymo struktūros privalumai yra: 1. pavaldiniai gauna vienareikšmius nurodymus; 2. griežtas vienvaldiškumo principų taikymas; 3. vadovas nesunkiai gauna reikalingą informaciją; 4. vadovas asmeniškai atsakingas už jam pavaldaus padalinio darbą. Be to aš prie šių privalumų pridėčiau dar vieną – vadovas lengvai galikontroliuoti savo pavaldinius, nes kiekvienas darbuotojas pavaldus tikvienam vadovui ir yra susijęs su valdymo sistema tik per savo tiesioginįviršininką. Tačiau be privalumų, kaip bebūtų, ši valdymo struktūra turi irtrūkumų. P.Zakarevičius pateikia tik vieną trūkumą: vadovas turi būtikompetentingas visais veiklos klausimais, o tai sudėtingose, didelėseorganizacijose praktiškai neįmanoma. Tačiau ir S.Gudas, ir N.Paliulis beiE.Chlivickas trūkumų įžvelgia daug daugiau. S.Gudas nurodo, kad: 1. atsakomybė už strateginius ir operatyvius sprendimus tenka vien tik aukštesniojo lygio vadovui; 2. ši struktūra nepritaikyta kompleksinių problemų sprendimui (nėra štabo grandies, kuri koordinuotų įvairiems vadovams priklausančius padalinius); 3. kadangi informacija yra perduodama tik dviem kryptimis: iš viršaus žemyn bei iš apačios į viršų, padaliniams susisiekti yra sudėtinga, nes jų horizontalūs ryšiai yra neįteisinti. N.Paliulis ir E.Chlivickas išvardina net penkis trūkumus, kurių vienasyra toks pat kaip ir pateiktas P.Zakarevičiaus knygoje. Taip pat jieteigia, kad mažai reikšmingų klausimų sprendimai yra perkeliami į aukštesnįvaldymo lygį, nes žemesnio lygio vadovai dažnai yra praradę savarankiškumąir iniciatyvą; yra didelis vadovo informacinis perkrovimas bei nėra griežtovadovų ir pavaldinių darbo reglamento. Aš labiausiai pritarčiau N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje „Vadybospagrindai“ bei S.Gudo knygoje „Organizacijų veiklos modeliavimas“išvardintiems trūkumams, nes P.Zakarevičius įvardino tik vieną trūkumą,nors jų tikrai yra daugiau. Mano nuomone, ši valdymo struktūra nėra optimaliausias variantasšiuolaikinėse organizacijose, nes ji turi daugiau trūkumų, nei privalumų.[pic]
pav. 1 linijinė valdymo struktūra (P.Zakarevičius)
[pic]
pav. 2 linijinė valdymo struktūra (S.Gudas)
[pic]
pav. 3 linijinė valdymo struktūra (N.Paliulis, E.Chlivickas)
Funkcinė valdymo struktūra Kaip teigiama skaitytose knygose, funkcinio tipo struktūrų atsiradimąpaskatino sudėtingesnis gamybos pobūdis ir sudėtingesniu tapęs valdymas.Iškilo būtinybė išskaidyti (specializuoti) valdymo procesą į atskirasvaldymo funkcijas, o jų atlikimui sudaryti tam tikrus valdančios posistemėsfunkcinius padalinius. Istoriškai pirmiausia atsiskyrė komercinės irtechninės tarnybos. Šiuo metu pramoninėje gamyboje yra dešimt valdymo sferų: 1. techninis-ekonominis planavimas; 2. operatyvus gamybos valdymas; 3. personalo parinkimas, apmokymas; 4. mokslo tiriamųjų darbų organizavimas; 5. produkcijos kokybės valdymas; 6. gamybos materialinis techninis tiekimas; 7. produkcijos realizavimo valdymas; 8. gamybos apskaita; 9. organizacijos nuosavybės apsauga; 10. darbo sauga. Funkcinės valdymo struktūros schemų pavyzdžiai pateikti 4, 5 ir 6paveikslėliuose. P.Zakarevičius savo knygoje „Vadyba: genezė, dabartis ir tendencijos“išskiria vieną, bet, mano nuomone, labai svarbų funkcinės valdymostruktūros privalumą – funkciniai vadovai savo sferoje yra kompetentingi irjų sprendimai, atskirai paėmus, yra geri. S.Gudas ir N.Paliulis bei E.Chlivickas išskiria du tokius patfunkcinės valdymo struktūros privalumus: 1) funkcinių tarnybų specialistaiyra aukštos kvalifikacijos, todėl sparčiau auga šių tarnybų specialistųprofesionalumas; 2) funkciniai padaliniai didina linijinių padalinių darboefektyvumą (todėl funkciniai padaliniai atsiranda tuomet, kai linijiniamspadaliniams prireikia specialių žinių ir pagalbos). Tačiau S.Gudas darišskiria tai, kad: 1) valdymo proceso suskaidymas į atskiras funkcijassusiaurina pareigų ir įgaliojimų ratą kiekvienoje grandyje; 2) informacijafunkcinėje valdymo sistemoje gali judėti įvairiais kanalais: vertikaliais,
horizontaliais, susikertančiais. O N.Paliulio ir E.Chlivicko knygojeišskiriamas dar vienas privalumas – funkcijų tarnybų lygiu galimaefektyviau vykdyti inovacinę politiką. Manau, kad svarbiausi funkcinės valdymo struktūros privalumai yra šie: 1. darbo pasiskirstymas pagal funkcijas sudaro prielaidas darbonašumui didinti: 2. funkcinių sričių atskyrimas sudaro palankias sąlygas profesiniomeistriškumo augimo, o tai didina padalinio veiklos efektyvumą; 3. funkciniai vadovai neturi būti kompetentingi visais veiklosklausimais kaip linijiniai vadovai, todėl jų sprendimai yra geri. Ši valdymo struktūra kaip ir linijinė valdymo struktūra turi ne tikprivalumus, bet ir trūkumus. P.Zakarevičius išskiria vieną pagrindiniųtrūkumų – nėra vadovavimo vieningumo, vykdytojai, gaudami keletą nurodymųiš skirtingų vadovų, ne visada sugeba juos teisingai įgyvendinti. Vienas išS.Gudo nurodytų trūkumų yra toks pat kaip ir pateiktas P.Zakarevičiaus, betS.Gudas išskiria dar keletą trūkumų: 1) valdymo padalinių veikla iš daliesdubliuojasi; 2) padalinių vadovai pernelyg vertina savo padalinių svarbąnet tada, kai pastarieji pasirodo esą visai nereikalingi; 3) taip pat ganadažnai dubliuojasi ir informacija, nes kiekviena funkcinė tarnyba apdorojainformaciją savarankiškai. O N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje išskirtitrūkumai yra siejami su tuo, kad sumažėja vykdytojų atsakomybė, darbuotojaisavo darbo trūkumų priežasčių ieško kitose tarnybose, taip pat, kad yrasunku įvertinti atskirų funkcinių tarnybų indėlį į bendrą galutinįrezultatą, siekiant tikslo. Mano nuomone, didžiausias funkcinės valdymo struktūros trūkumas yratai, kad susidaro barjerai tarp vadovo ir pavaldinio, yra ilgesniinformacijos perdavimo kanalai ir tai mažina valdymo efektyvumą. Taip patpagrindiniam vadovui yra sunku kontroliuoti savo padalinių darbą, nesdarbuotojai yra pavaldūs keliems funkciniams vadovams.[pic]
pav. 4 funkcinė valdymo struktūra (P.Zakarevičius)
[pic]
pav. 5 funkcinė valdymo struktūra (S.Gudas)
[pic]
pav. 6 funkcinė valdymo struktūra (N.Paliulis, E.Chlivickas)
Linijinė-funkcinė valdymo struktūra Dabar dažniausiai pasitaiko vienokia ar kitokia valdymo struktūroskombinacija, kur glaudžiai susiję funkciniai ir linijiniai ryšiai. Esantlinijinei-funkcinei valdymo struktūrai pagrindinis vadovas gauna patarimusir rekomendacijas iš savo lygio funkcinių padalinių ir perduoda valdymosprendimus žemesnio rango vadovams. Linijinės-funkcinės valdymo struktūrosschemų pavyzdžiai pateikti 7, 8 ir 9 paveikslėliuose. P.Zakarevičius teigia, kad šios valdymo struktūros esmė – priimantsprendimus panaudojami funkcinio valdymo pranašumai, o organizuojantsprendimų realizavimą – linijinio valdymo pranašumai. N.Paliulio irE.Chlivicko knygoje, taip pat kaip ir P.Zakarevičiaus knygoje, teigiama,kad tokia valdymo struktūra turi ir linijinio, ir funkcinio valdymoprivalumus, bet beveik neturi jų trūkumų. Tačiau S.Gudas teigia, kad šiosstruktūros valdymo ryšiai apima mažiausiai trijų tipų santykius tarpgrandžių (linijinių grandžių tarpusavio santykiai, linijinių ir funkciniųgrandžių santykiai ir funkcinių grandžių tarpusavio santykiai) ir todėl yralabai sunku šiuos tarpusavio santykius suderinti, nes kiekvienas valdymosistemos padalinys turi savus specifinius tikslus ir uždavinius. Mano nuomone ši organizacijų valdymo struktūra yra geriausia, nes darkol kas nėra pastebėta esminių šios valdymo struktūros trūkumų, kuriesumažintų jos privalumus.
[pic]
pav. 7 funkcinė-linijinė valdymo struktūra (P.Zakarevičius)
[pic]
pav. 8 funkcinė-linijinė valdymo struktūra (S.Gudas)
[pic]
pav. 9 funkcinė-linijinė valdymo struktūra (N.Paliulis, E.Chlivickas)
Visos trys mano aptartos valdymo struktūros yra hierarchinės –valdymas vyksta keliuose lygiuose, o kiekviename iš šių lygių priimami irįgyvendinami juos atitinkantys sprendimai. Vystantis pramonei pirmiausia susiformavo linijinė valdymo struktūra,ją pakeitė funkcinė, o galiausiai iš šių dviejų valdymo struktūrų atsiradolinijinė-funkcinė valdymo struktūra.
Literatūra
1. Damašienė V. Valdymo pagrindai. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2002.
2. Gudas S. Organizacijų veiklos modeliavimas. Kaunas: KTU, 2002.
3. Paliulis N., Chlivickas E. Vadybos pagrindai. Vilnius: Technika, 1998.
4. Zakarevičius P. Pokyčiai organizacijose: priežastys, valdymas, pasekmės. Kaunas: VDU, 2003.
5. Zakarevičius P. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos. Kaunas: VDU, 2002.
6. Tarptautinių žodžių žodynas. Redagavo Lemchenas Ch. Vilnius: Mintis, 1969.