Organizaciju valdymo strukturos

Tikslai

Mano darbo tikslas buvo kuo daugiau sužinoti apie organizacijų valdymo
struktūrą. Literatūroje rasti kuo daugiau skirtingų nuomonių šia tema ir
jas palyginti (rasti panašumus ir skirtumus), aptarti, išskirti jų
privalumus ir trūkumus bei suformuluoti savo nuomonę šiuos klausimu ir
padaryti išvadas.
Organizacija – tai.

– grupė žmonių, kuriuos sieja bendras tikslas ir kurių veikla sąmoningai

koordinuojama bendram tikslui ar tikslams siekti (Paliulis N.,

Chlivickas E. Vadybos pagrindai. Vilnius: „Technika“, 1998);

– grupė žmonių, susietų kokio nors pobūdžio ryšiais (Zakarevičius P.

Pokyčiai organizacijose: priežastys, valdymas, pasekmės. Kaunas: VDU,

2003);

– grupė žmonių, kurių veikla sąmoningai koordinuojama bendram ttikslui

pasiekti (Damašienė V. Valdymo pagrindai. Šiauliai: Šiaurės Lietuva,

2002).

Mano nuomone, remiantis šiais apibrėžimais, organizacija – tai grupė
žmonių, kurie siekia vieno, konkretaus, užsibrėžto tikslo kartu (pvz.:
pagaminti prekę, gauti pelną, padėti skurstantiems ir t. t.).
Valdymas – tai.

– poveikis visuomenei, turint tikslą ją tvarkyti, tobulinti (Damašienė

V. Valdymo pagrindai. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2002);

– žmonių, dirbančių vadybinius darbus, informacinė veikla, kurią

vykdydami jie reguliuoja veiklą kitų žmonių, tiesiogiai dalyvaujančių

socialiniuose, ekonominiuose ir gamybiniuose-technologiniuose

procesuose (Zakarevičius P. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos.

Kaunas: VDU, 2002);

– organizuojantis darbą procesas siekiant nustatyto tikslo pagal iš

anksto parengtą planą (Paliulis N., Chhlivickas E. Vadybos pagrindai.

Vilnius: „Technika“, 1998).

Pirmajame apibrėžime yra pabrėžiamas poveikis visuomenei, nors, mano
nuomone, organizacijos valdomos pagal užsibrėžtą tikslą, o tik reklama
siekiama paveikti visuomenę. P.Zakarevičiaus apibrėžimas yra nelabai
lengvai suprantamas, painus. Man atrodo kad, N.Paliulio ir E.Chlivicko
knygoje pateiktas valdymo apibrėžimas yra aiškiausias ir

r tiksliausias.
Struktūra – tai.

– ko nors sudėtinių dalių tarpusavio išsidėstymas ir ryšys tarp jų;

sandara, sąranga (Tarptautinių žodžių žodynas. Redagavo Lemchenas Ch.

Vilnius: Mintis, 1969);

Taigi, mano nuomone, organizacijų valdymo struktūra – žmonių grupės,
kuri siekia bendro, konkretaus, užsibrėžto tikslo, darbą organizuojančio
proceso sandara.

Organizacinė valdymo struktūra paprastai formuojasi keičiantis
valdymo darbų sudėčiai bei turiniui, atsirandant naujiems šio pobūdžio
darbams, tai yra vykstant valdymo darbų pasidalijimo procesui.

Povilo Zakarevičiaus knygoje „Vadyba: genezė, dabartis, tendencija“
yra išskiriamos trys pagrindinės organizacijų valdymo struktūros:
1. linijinė;
2. funkcinė;
3. linijinė-funkcinė.

Tačiau N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje „Vadybos pagrindai“ be šių
trijų, kaip ir P.Zakarevičiaus knygoje, tarp pagrindinių organizacijų
valdymo struktūrų yra priskiriama dar viena – linijinė štabinė struktūra. O
Sauliaus Gudo knygoje „Organizacijų veiklos modeliavimas“ yra išskiriamos
net aštuonios organizacijų valdymo struktūros:
1. linijinė;
2. funkcinė;
3. linijinė-funkcinė;
4. linijinė-štabinė;
5. projektinė;
6. matricinė;
7. mišri projekto;
8. tikslinė.

Kadangi visuose trijuose mano perskaitytose knygose yra minimos trys
(linijinė, funkcinė, linijinė-funkcinė) organizacijų valdymo struktūros,
jas ir panagrinėsiu plačiau irr giliau, bei aprašysiu jų privalumus bei
trūkumus.

Linijinė valdymo struktūra

Tai viena seniausių valdymo struktūrų. Visose trijuose mano skaitytose
knygose yra pabrėžiama, kad šiai valdymo struktūrai būdinga tai, jog
aukštesnio lygio vadovui yra pavaldūs keli žemesnio lygio vadovai.
N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje nurodoma, kad jai būdingas vienvaldiškumo
principas: pavaldinys gauna nurodymus iš vieno vadovo ir jam atsiskaito, o
vadovo nurodymai pavaldiniui yra privalomi. Tą patį teigia ir
P.Zakarevičius bei S.Gudas savo knygose. Linijinės valdymo struktūros
schemų pavyzdžiai pateikti 1, 2 ir 3 paveikslėliuose.

P.Zakarevičius rašydamas apie linijinę organizacijų valdymo struktūrą
išskiria du pagrindinius jos p

privalumus: 1) pavaldiniai visuomet gauna
vienareikšmius nurodymus; 2) užtikrinamas vadovavimo vieningumas per visus
hierarchinius lygius. S.Gudo knygoje radau dar vieną privalumą, nepaminėtą
P.Zakarevičiaus knygoje: ryšio kanalai organizacijos komunikacinėje
sistemoje yra santykinai trumpi, todėl vadovui yra nesunku gauti
reikalingus duomenis. O N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje be šių privalumų
yra paminėta ir tai, kad vadovas yra asmeniškai atsakingas už jam pavaldaus
padalinio darbą.

Taigi, pagrindinai linijinės valdymo struktūros privalumai yra:

1. pavaldiniai gauna vienareikšmius nurodymus;

2. griežtas vienvaldiškumo principų taikymas;

3. vadovas nesunkiai gauna reikalingą informaciją;

4. vadovas asmeniškai atsakingas už jam pavaldaus padalinio darbą.

Be to aš prie šių privalumų pridėčiau dar vieną – vadovas lengvai gali
kontroliuoti savo pavaldinius, nes kiekvienas darbuotojas pavaldus tik
vienam vadovui ir yra susijęs su valdymo sistema tik per savo tiesioginį
viršininką.

Tačiau be privalumų, kaip bebūtų, ši valdymo struktūra turi ir
trūkumų. P.Zakarevičius pateikia tik vieną trūkumą: vadovas turi būti
kompetentingas visais veiklos klausimais, o tai sudėtingose, didelėse
organizacijose praktiškai neįmanoma. Tačiau ir S.Gudas, ir N.Paliulis bei
E.Chlivickas trūkumų įžvelgia daug daugiau. S.Gudas nurodo, kad:

1. atsakomybė už strateginius ir operatyvius sprendimus tenka vien

tik aukštesniojo lygio vadovui;

2. ši struktūra nepritaikyta kompleksinių problemų sprendimui (nėra

štabo grandies, kuri koordinuotų įvairiems vadovams priklausančius

padalinius);

3. kadangi informacija yra perduodama tik dviem kryptimis: iš

viršaus žemyn bei iš apačios į viršų, padaliniams susisiekti yra

sudėtinga, nes jų horizontalūs ryšiai yra neįteisinti.

N.Paliulis ir E.Chlivickas išvardina net penkis trūkumus, kurių vienas
yra toks pat kaip ir pateiktas P.Zakarevičiaus k
knygoje. Taip pat jie
teigia, kad mažai reikšmingų klausimų sprendimai yra perkeliami į aukštesnį
valdymo lygį, nes žemesnio lygio vadovai dažnai yra praradę savarankiškumą
ir iniciatyvą; yra didelis vadovo informacinis perkrovimas bei nėra griežto
vadovų ir pavaldinių darbo reglamento.

Aš labiausiai pritarčiau N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje „Vadybos
pagrindai“ bei S.Gudo knygoje „Organizacijų veiklos modeliavimas“
išvardintiems trūkumams, nes P.Zakarevičius įvardino tik vieną trūkumą,
nors jų tikrai yra daugiau.

Mano nuomone, ši valdymo struktūra nėra optimaliausias variantas
šiuolaikinėse organizacijose, nes ji turi daugiau trūkumų, nei privalumų.

[pic]

pav. 1 linijinė valdymo struktūra (P.Zakarevičius)

[pic]

pav. 2 linijinė valdymo struktūra (S.Gudas)

[pic]

pav. 3 linijinė valdymo struktūra (N.Paliulis, E.Chlivickas)

Funkcinė valdymo struktūra

Kaip teigiama skaitytose knygose, funkcinio tipo struktūrų atsiradimą
paskatino sudėtingesnis gamybos pobūdis ir sudėtingesniu tapęs valdymas.
Iškilo būtinybė išskaidyti (specializuoti) valdymo procesą į atskiras
valdymo funkcijas, o jų atlikimui sudaryti tam tikrus valdančios posistemės
funkcinius padalinius. Istoriškai pirmiausia atsiskyrė komercinės ir
techninės tarnybos.

Šiuo metu pramoninėje gamyboje yra dešimt valdymo sferų:

1. techninis-ekonominis planavimas;

2. operatyvus gamybos valdymas;

3. personalo parinkimas, apmokymas;

4. mokslo tiriamųjų darbų organizavimas;

5. produkcijos kokybės valdymas;

6. gamybos materialinis techninis tiekimas;

7. produkcijos realizavimo valdymas;

8. gamybos apskaita;

9. organizacijos nuosavybės apsauga;

10. darbo sauga.

Funkcinės valdymo struktūros schemų pavyzdžiai pateikti 4, 5 ir 6
paveikslėliuose.

P.Zakarevičius savo knygoje „Vadyba: genezė, dabartis ir tendencijos“
išskiria vieną, bet, mano nuomone, labai svarbų funkcinės valdymo
struktūros privalumą – funkciniai vadovai savo sferoje yra kompetentingi ir
jų sprendimai, atskirai paėmus, yra geri.

S.Gudas ir N.Paliulis bei E.Chlivickas išskiria du tokius pat
funkcinės valdymo struktūros privalumus: 1) funkcinių tarnybų specialistai
yra aukštos kv

valifikacijos, todėl sparčiau auga šių tarnybų specialistų
profesionalumas; 2) funkciniai padaliniai didina linijinių padalinių darbo
efektyvumą (todėl funkciniai padaliniai atsiranda tuomet, kai linijiniams
padaliniams prireikia specialių žinių ir pagalbos). Tačiau S.Gudas dar
išskiria tai, kad: 1) valdymo proceso suskaidymas į atskiras funkcijas
susiaurina pareigų ir įgaliojimų ratą kiekvienoje grandyje; 2) informacija
funkcinėje valdymo sistemoje gali judėti įvairiais kanalais: vertikaliais,
horizontaliais, susikertančiais. O N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje
išskiriamas dar vienas privalumas – funkcijų tarnybų lygiu galima
efektyviau vykdyti inovacinę politiką.

Manau, kad svarbiausi funkcinės valdymo struktūros privalumai yra šie:

1. darbo pasiskirstymas pagal funkcijas sudaro prielaidas darbo
našumui didinti:

2. funkcinių sričių atskyrimas sudaro palankias sąlygas profesinio
meistriškumo augimo, o tai didina padalinio veiklos efektyvumą;

3. funkciniai vadovai neturi būti kompetentingi visais veiklos
klausimais kaip linijiniai vadovai, todėl jų sprendimai yra geri.

Ši valdymo struktūra kaip ir linijinė valdymo struktūra turi ne tik
privalumus, bet ir trūkumus. P.Zakarevičius išskiria vieną pagrindinių
trūkumų – nėra vadovavimo vieningumo, vykdytojai, gaudami keletą nurodymų
iš skirtingų vadovų, ne visada sugeba juos teisingai įgyvendinti. Vienas iš
S.Gudo nurodytų trūkumų yra toks pat kaip ir pateiktas P.Zakarevičiaus, bet
S.Gudas išskiria dar keletą trūkumų: 1) valdymo padalinių veikla iš dalies
dubliuojasi; 2) padalinių vadovai pernelyg vertina savo padalinių svarbą
net tada, kai pastarieji pasirodo esą visai nereikalingi; 3) taip pat gana
dažnai dubliuojasi ir informacija, nes kiekviena funkcinė tarnyba apdoroja
informaciją savarankiškai. O N.Paliulio ir E.Chlivicko knygoje išskirti
trūkumai yra siejami su tuo, kad sumažėja vykdytojų atsakomybė, darbuotojai
savo darbo trūkumų priežasčių ieško kitose tarnybose, taip pat, kad yra
sunku įvertinti atskirų funkcinių tarnybų indėlį į bendrą galutinį
rezultatą, siekiant tikslo.

Mano nuomone, didžiausias funkcinės valdymo struktūros trūkumas yra
tai, kad susidaro barjerai tarp vadovo ir pavaldinio, yra ilgesni
informacijos perdavimo kanalai ir tai mažina valdymo efektyvumą. Taip pat
pagrindiniam vadovui yra sunku kontroliuoti savo padalinių darbą, nes
darbuotojai yra pavaldūs keliems funkciniams vadovams.

[pic]

pav. 4 funkcinė valdymo struktūra (P.Zakarevičius)

[pic]

pav. 5 funkcinė valdymo struktūra (S.Gudas)

[pic]

pav. 6 funkcinė valdymo struktūra (N.Paliulis, E.Chlivickas)

Linijinė-funkcinė valdymo struktūra

Dabar dažniausiai pasitaiko vienokia ar kitokia valdymo struktūros
kombinacija, kur glaudžiai susiję funkciniai ir linijiniai ryšiai. Esant
linijinei-funkcinei valdymo struktūrai pagrindinis vadovas gauna patarimus
ir rekomendacijas iš savo lygio funkcinių padalinių ir perduoda valdymo
sprendimus žemesnio rango vadovams. Linijinės-funkcinės valdymo struktūros
schemų pavyzdžiai pateikti 7, 8 ir 9 paveikslėliuose.

P.Zakarevičius teigia, kad šios valdymo struktūros esmė – priimant
sprendimus panaudojami funkcinio valdymo pranašumai, o organizuojant
sprendimų realizavimą – linijinio valdymo pranašumai. N.Paliulio ir
E.Chlivicko knygoje, taip pat kaip ir P.Zakarevičiaus knygoje, teigiama,
kad tokia valdymo struktūra turi ir linijinio, ir funkcinio valdymo
privalumus, bet beveik neturi jų trūkumų. Tačiau S.Gudas teigia, kad šios
struktūros valdymo ryšiai apima mažiausiai trijų tipų santykius tarp
grandžių (linijinių grandžių tarpusavio santykiai, linijinių ir funkcinių
grandžių santykiai ir funkcinių grandžių tarpusavio santykiai) ir todėl yra
labai sunku šiuos tarpusavio santykius suderinti, nes kiekvienas valdymo
sistemos padalinys turi savus specifinius tikslus ir uždavinius.

Mano nuomone ši organizacijų valdymo struktūra yra geriausia, nes dar
kol kas nėra pastebėta esminių šios valdymo struktūros trūkumų, kurie
sumažintų jos privalumus.

[pic]

pav. 7 funkcinė-linijinė valdymo struktūra (P.Zakarevičius)

[pic]

pav. 8 funkcinė-linijinė valdymo struktūra (S.Gudas)

[pic]

pav. 9 funkcinė-linijinė valdymo struktūra (N.Paliulis, E.Chlivickas)

Visos trys mano aptartos valdymo struktūros yra hierarchinės –
valdymas vyksta keliuose lygiuose, o kiekviename iš šių lygių priimami ir
įgyvendinami juos atitinkantys sprendimai.

Vystantis pramonei pirmiausia susiformavo linijinė valdymo struktūra,
ją pakeitė funkcinė, o galiausiai iš šių dviejų valdymo struktūrų atsirado
linijinė-funkcinė valdymo struktūra.

Literatūra

1. Damašienė V. Valdymo pagrindai. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2002.

2. Gudas S. Organizacijų veiklos modeliavimas. Kaunas: KTU, 2002.

3. Paliulis N., Chlivickas E. Vadybos pagrindai. Vilnius: Technika, 1998.

4. Zakarevičius P. Pokyčiai organizacijose: priežastys, valdymas, pasekmės.

Kaunas: VDU, 2003.

5. Zakarevičius P. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos. Kaunas: VDU,

2002.

6. Tarptautinių žodžių žodynas. Redagavo Lemchenas Ch. Vilnius: Mintis,

1969.

Leave a Comment