lyrikos skaitymas literatūros pamokose

Lyrikos skaitymas literatūros pamokose

Aptariant lyrikos skaitymą literatūros pamokose, remiamasi L.Ruseckienės knyga „Literatūros pedagogikos studijos“ bei 2003-ųjų metų „Bendrosiomis programomis“.
Skyriuje „Lyrikos skaitymas“ pirmiausia aptariama dainuojamoji liaudies lyrika. Skaitant dainas kaip poetinius tekstus, siūloma vadovautis D.Saukos nurodytais bendraisiais nagrinėjimo principais:
1. Dainų analizė turi atskleisti įvairiasluoksnį jų poetinį turinį, reikšmingą ne tik savo laikui, bet ir šiandien.
2. Atskiros dainos nagrinėjimas siejamas su visos liaudies poezijos kontekstu.
3. Meninė dainų struktūra vientisa, todėl nuotaika, intonacija, tropas, tiesiog žodis – dažnai tiesiausias kelias į poezijos esmę.
Jau L.Abraitytės V klasei parengtuose skaitiniuose įddėta liaudies dainų, kurių turinys susijęs su penktoko gyvenimiška patirtimi ir emocijomis. Siūloma padainuoti nurodytą dainą, surengti etnografinę vakaronę.
„Kuo plačiau ir giliau mokinys bus susipažinęs su liaudies lyrika, tuo geriau jis suvoks ir individualią poetinę kūrybą“ (L.Ruseckienė, 215), nes, tautos medžiagą interpretuoja beveik visi lietuvių poetai. Yra trys tautosakos panaudojimo būdai: stilizacija, citavimas ir psichologinė interpretacija.
K.Urbos skaitinių VIII klasei, pavadintų „Knygų dienos“, pirmojoje knygoje įdėtas pluoštas lietuvių liaudies dainų drauge su natomis ir teoriniu įvadu bei klausimų ir užduočių siistema. Po šio skyriaus natūraliai pereinama prie individualiosios lyrikos – P.Vaičaičio dainų. „Bendrosiose programose“ rašoma, jog VIII klasės mokinys turi mokėti apibūdinti lietuvių liaudies dainų savitumą, diskutuoti apie išliekamąją liaudies dainų ir kitų tautosakos žanrų vertę.
IX klasėje skaitomos ir analizuojamos A.

.Strazdo „Giesmės“, kurių sąsaja su poetine liaudies kūryba yra akivaizdžios. Pagal liaudies dainų poveikio didumą individualioji lyrika yra trejopa:
1. Tautosakinių motyvų, įvaizdžių ir poetikos priemonių panaudojimas.
2. Liaudies dainų imitavimas.
3. Parafrazavimas.
L.Ruseckienė apžvelgia ir kitų poetų, išlaikiusių liaudišką pasaulėjautą ir įvairius ryšius su tautosaka, kūrybą. Tai A.Baranausko, Maironio, S.Nėries, K.Bradūno, P.Širvio, Just.Marcinkevičiaus, M.Martinaičio, S.Gedos ir kitų lyrikų poezija. Daugumos iš šių poetų kūryba nagrinėjama aukštesniosiose klasėse. Kai kurių poetų, pvz., S.Gedos eilėraščių skaitymas neįmanomas be mitinio, tautosakinio, literatūrinio, kultūrinio konteksto: gausios aliuzijos ir asociacijos reikalauja ir intertekstinio jo poezijos suvokimo. Beje, aukštesniųjų klasių pakopoje yra atskiras lietuvių tautosakos skyrius, kuriame aprėpiamos visos jos rūšys ir žanrai.
Kiek visa tai reikšminga ir aktualu mokinių literatūrinio lavinimo ir bendrojo ugdymo požiūriu?
• Dainuojamosios liaudies kūrybos pažinimas leidžia perskaityti daugelio pooetų dainiškus eilėraščius, stiprina ryšį su dvasine liaudies patirtimi.
• „Liaudies lyrika – vienas iš reikšmingų mokinio dvasinio ugdymo: tautinio jausmo, taurių etinių nuostatų diegimo, estetinio skonio formavimo veiksnių, padedančių mokiniams susikurti vertybines orientacijas.“(L.Ruseckienė, 222).
Nuo dainuojamosios lyrikos L.Ruseckienė savo studijoje pereina prie individualiosios poezijos. Pateikiamas toks lyrikos skaitymo tarpsnių eiliškumas:
1. Įvadas į eilėraštį. Čia svarbus mokinių nuteikimas gilintis į eilėraštį, trumpas nusakymas, apie ką bus kalbama per pamoką.
2. Skaitymas. Pirmą kartą eilėraštį raiškiai skaito arba deklamuoja pats mokytojas.
3. Eilėraščio nagrinėjimas (analizė). Rekomenduojama analizę pradėti mokiniams nežinomų ar reikšmės po
ožiūriu sunkiau suvokiamų žodžių aiškinimu. Pripažįstamas mokytojo vaidmuo, tačiau drauge pabrėžiama mokinio laisvė renkantis eilėraščius, jo subjektyvių įspūdžių ir nuomonės svarba.
4. Mokinių skaitymas (pagilintas).
Pabrėžiama tai, kad nereikia skubėti mokyti lyrinių eilėraščių, nes lyrinis amžius prasideda nuo 15 – 16 metų. Lyrinius eilėraščius geriausia pradėti nuo liaudies lyrikos.
Kiekvieną dalį aptarsime plačiau. Įvadiniai darbai gali būti emocinės arba loginės krypties. Pirmųjų tikslas – sukurti klasėje eilėraščio nuotaikai artimą emocinę atmosferą, antrieji darbai susiję su papildomos informacijos pateikimu. Sukurti emocinei nuotaikai saikingai galima panaudoti dailės paveikslų reprodukcijas, paklausyti muzikos kūrinių fragmentų. Jei kitų meno šakų kūriniai yra davę impulsą eilėraščiams, būtina tuos kūrinius demonstruoti, paaiškinti eilėraščių genezę.
Kai lyrinio subjekto išgyvenimai susiję su tėvynės gamta, galima sustiprinti mokinių patirtus įspūdžius organizuojant išvyką į gamtą. Pvz., su VII klasės moksleiviais perskaičius Maironio eilėraščius „Pavasaris“, „Kur bėga Šešupė“, „Lietuva brangi“, galima nuvykti į šio poeto tėviškę, esančią Radviliškio rajone.
Pokalbiu ar iliustracija reikia suteikti žinių apie eilėraštyje poetizuojamą objektą. VII kl. moksleiviai analizuoja ir atmintinai mokosi Maironio eilėraštį „Trakų pilis“, tuo metu galima organizuoti kelionę į šį miestą.
Dažna mokinių klaida – realaus poeto sutapatinimas su jo eilėraščių lyriniu subjektu. „Konkrečių biografijos faktų kaip kūrybinio impulso panaudojimo samprata suvokiama tik aukštesniųjų klasių mokinių, tačiau į ją laipsniškai vesti mokytojas turėtų jau viduriniojoje literatūrinio lavinimo pakopoje“ (L.Ruseckienė, 23
30). Žemesniosiose klasėse prieš eilėraščio skaitymą epizodiškai pristatomas rašytojas, siekiant sudominti mokinius jo asmenybe, susieti poetą ir eilėraštį.
Kaip mokinys suvokė, išgyveno eilėraštį, galima sužinoti pateikus tokius klausimus, tinkančius bet kokio amžiaus mokiniams:
• Kokia vyraujanti eilėraščio nuotaika? Kaip ji keičiasi?
• Koks ryškiausias vaizdas iškilo klausantis eilėraščio? Kuri strofa ar eilutė atrodo svarbiausia?
• Kas jums eilėraštyje buvo ypač gražu? Kokius jausmus ir mintis sukėlė eilėraštis?`
Meninio teksto analizės tikslas – suvokti kūrinį. Tačiau toje pačioje pamokoje skaitomą tą patį eilėraštį kiekvienas mokinys suvokia kiek kitaip. „Tačiau kūrybiškesnei eilėraščio interpretacijai turi reikšmės bendroji teksto analizė, žyminti skaitymo orientacines gaires. R.Tūtlytė pateikia tokį abstraktų eilėraščio skaitymo planą:
I. Įspūdis, kurį sukėlė eilėraštis.
II. Eilėraščio kontekstas:
1. Autoriaus biografija, kūryba. Eilėraščio vieta rinkinyje, parašymo laikas.
2. Literatūrinė srovė, žanras.
III. Eilėraščio sandara, prasmė:
1. Konkreti eilėraštyje esanti situacija (laikas, erdvė, spalvos, veikiančios figūros).
2. „Aš“ pasirodymo formos.
3. Eilėraščio kompozicija.
4. Kultūros kontekstai eilėraštyje.
5. Eilėraščio kalba.
IV. Eilėraščio skaitymo motyvai.
Analizė gali būti visuminė ir dalinė. Mokytojas, numatydamas analizės būdą, privalo atsižvelgti į kūrinio pobūdį ir mokinių kaip skaitytojų amžių, sąlygojantį suvokimo galimybes. Išsami eilėraščio analizė kaip atsiskaitymo forma pradedama rašyti 7 kl. Ir tai tik klasėje atidžiai išsianalizavus eilėraštį. Jaunesnio amžiaus mokiniams reiktų pateikti labai konkrečius klausimus. V-X klasėms skirtuose įvairių autorių „Skaitiniuose“ netekstiniai komponentai (klausimai, užduotys, įvairūs komentarai ir kt.) turiniu ir formuluotėmis atitinka jauno skaitytojo suvokimo galimybes ir interesus. Aukštesniųjų (1
11 – 12) klasių moksleiviai jau turėtų gebėti savarankiškai analizuoti lyrikos tekstą pagal pateiktą planą.
Tam, kad būtų atverta kūrinio prasmė, mokytojas turi pritaikyti mokinių suvokimo galimybėms (atitinkamam biologinio amžiaus tarpsniui) eilėraščio skaitymo būdus. Jaunesniųjų klasių mokinius svarbu mokyti raiškiojo skaitymo. Šio skaitymo būdo tikslas – išmokyti suvokti eilėraščio idėjinį – emocinį turinį ir jį perteikti atitinkama intonacija. V –VIII klasėms skirtuose „Skaitiniuose“ raiškiojo skaitymo požiūriu užduotys yra suniveliuotos – konkretiems eilėraščiams skiriama bendra abstrakti užduotis, pvz., išmokite gražiai skaityti. „Kaip mokyti raiškiai skaityti, receptų, deja, nėra, nors pateikiama daugybė rekomendacijų. Čia labai svarbus mokytojo vaidmuo – požiūris į raiškųjį skaitymą, paties rodomas pavyzdys.“ (L.Ruseckienė, 238). Mokant raiškiai skaityti svarbu aiškiai formuluoti skaitymo tikslą, t.y. suvokti autoriaus poziciją ir išsiaiškinti savo, kaip skaitovo, santykį su skaitomu tekstu (ką aš jaučiu, skaitydamas eilėraštį, ir ką noriu perteikti kitiems). Raiškųjį skaitymą, kaip analizės būdą, ypač paranku taikyti tiems eilėraščiams, kurie skiriami išmokti atmintinai. Per metus rekomenduojama išmokti atmintinai 5 lyrikos žanro kūrinius arba prozos teksto ištraukas.
„Bendrosiose programose“ pateikiami šie V-VI kl. mokinių literatūrinio ugdymo aspektai: poezija, eilėraštis kaip savitas kalbėjimas. Eiliuota kalba. Eilėraščio turinio problemiškumas: pasakojamasis eilėraštis, besiužetis eilėraštis, eilėraštis nuotaika, eilėraštis įspūdis. Eilėraščio muzikalumas. Eilėraščių deklamavimas, raiškusis skaitymas kaip prasmės perteikimo būdas. VII-VIII kl. literatūrinio ugdymo turinio pagrindas – literatūros rūšys, žanrai, tipai.
Lyrikos pamoka sunkiai įsivaizduojama be mokinių ir mokytojo pokalbio. L.Ruseckienė pateikia V klasės lyrikos pamokos planą – S.Nėries eilėraščio „Motutės ašaros“ analizės schemą:
1. Eilėraščio situacija (ką veikia motutė? kokią ją matote?)
2. Lyrinio subjekto vidinė būsena (kokiais žodžiais motutė išreiškia jausmus vaikeliui, kas yra „šešėliai“ ir „spinduliai“?)
3. Poetinės nuotaikos kaita
4. Atraminiai eilėraščio vaizdai (kurie eilėraščio vaizdai jums gražiausi?).
5. Eilėraščio ryšys su liaudies lopšine (rasti pakartojimų, maloninių žodžių)
6. Raiškusis eilėraščio skaitymas.
Aukštesniųjų klasių literatūros pamokose taikytinas euristinis pokalbis. Jis grindžiamas
mokinių savarankiškomis paieškomis. Euristiniai klausimai gali būti derinami su euristinėmis ir tiriamosiomis užduotimis, reikalaujančiomis individualiai gilintis į nagrinėjamą tekstą. L.Ruseckienė pateikia 12 kl. skaitomo E.Mieželaičio eilėraščio „Pelenai“ euristinės analizės planą.

Teigiamą poveikį mokinių literatūriniam lavinimui daro eilėraščių lyginimas. „Bendrosiose programose“ taip pat rekomenduojama lyginti lyrinius tekstus (pvz., kelis to paties motyvo eilėraščius) mokantis suvokti autoriaus, literatūrinės srovės specifiškumą. Šis metodas taip pat taikytinas aukštesniosiose klasėse. Galimi šie lyrinių tekstų lyginimo aspektai:
1. To paties motyvo eilėraščiai vieno poeto kūryboje.
2. To paties motyvo traktavimas kelių autorių eilėraščiuose.
3. Mitologinių personažų, tų pačių siužetų poetinės interpretacijos vieno ar kelių autorių kūriniuose.
4. Eilėraščio ir jo biografinio konteksto gretinimas.
5. To paties eilėraščio kelių variantų lyginimas su kanoniniu tekstu.
6. To paties eilėraščio skirtingos interpretacijos ir k.

Be mokomosios – mokslinės veiklos, skirtina ir meninė – literatūrinė, kuri dažniausiai yra susijusi su individualiomis praktinėmis užduotimis. Pagal mokinių kūrybinės veiklos pobūdį galima skirti šias grupes:
1. Įdėmaus lyrikos tekstų skaitymo užduotys (įsiklausyti, įsiskaityti, palyginti, įrodyti).
2. Improvizacinės mokinių kūrybos užduotys, t.y. tam tikrų eiliuoto teksto modelių kūrimas.
3. Vaidmeniniai žaidimai.

Kūrybinėms užduotims artima literatūrinė kompozicija. L.Ruseckienė pateikia kompozicijos kūrimo planą.
„Bendrosiose programose“ akcentuojama, kad lietuvių kalbos ir literatūros pamokose siekiama išugdyti asmenį, gebantį gimtąja kalba perimti praeities (tautos ir pasaulio) kultūros paveldą, susivokiantį dabarties gyvenime, gebantį aktyviai, atsakingai dalyvauti kuriant kultūros vertybes. <.> Skaitydamas, interpretuodamas bei vertindamas įvairaus pobūdžio tekstus, diskutuodamas bei dalydamasis išgyvenimais, moksleivis pažįsta bei apmąsto savo ir kitų dvasinę patirtį, pasitikrina, keičia, kuria savąsias vertybes.

Leave a Comment