1. Bendrasis valdymas
Žmonės, kaip pagrindinė visuomenės gamybinė darbo jėga, materialinių gėrybių gamybos, paskirstymo, mainų ir vartojimo procesuose pažįsta ir palenkia sau gamtos ir visuomenės dėsnius. Žmonių veikla yra pagrįsta atskirų tikslų siekimu, kuris rezultatyvesnis ir efektyvesnis, kai atliekamas bendrai arba sukuriant organizacijas- žmonių kolektyvus ar bendrijas, kurių nariai sąmoningai derina pastangas tikslui pasiekti. Bendro darbo sėkmė priklauso nuo to, kaip organizuota jo narių sąveika, tarpusavio ryšiai. Taigi, poveikis kolektyvo veiklai vadinamas valdymu. Egzistuoja skirtingi valdymo apibrėžimai ir supratimai, tačiau bet kuriuo atveju, valdymas, kaip organizuojanti visų gamybos (darbo) procesų pradžia, turi apimti tokius elementus:Ø Tikslas. Veikla (gamybai, darbui) turi turėti savo krypties orientyrą, pagal kurį ji turi būti vykdoma. Tikslas išreiškia pokyčio rezultatą, kurio yra siekiamaØ Planas. Tikslas turi būti siekiamas ne stichiškai, o pagal tam tikrą planą, suskirstantį veiklą į tam tikras struktūrines dalis, bei koreguojanti jų atlikimo laiką.Ø Vadovas. Atskiras žmogus valdo savo veiksmus, bet kolektyvui reikia vadovo, atliekančio valdymo funkciją.Ø Informacija. Informacijos pasikeitimas tarp valdančiosios ir valdomosios sferų yra būtinas sėkmingos veiklos elementas, kuris lemia operatyvų reagavimą į išorinius ir vidinius veiklos pokyčius.Taigi, galime teigti, kad „valdymas <…> – tai priemonė ar visuma priemonių, valdymo tikslams pasiekti; valdymo sprendimų paruošimas, priėmimas ir bendravimas visose darbo veiklos srityse; tai specifinė žmonių veiklos funkcija“ [ ].Valdymas gali būti traktuojamas organizaciniu ir proceso požiūriu. Pirmu atveju- tai organizuoti į tam tikras struktūras žmonės (vadovai, specialistai, tarnautojai). Proceso požiūriu, valdymas apima visus įmonei reikalingus darbus bei uždavinius, išskyrus vykdomojo pobūdžio. Abiejų požiūrių integracija mums duoda dar vieną valdymo apibrėžimą: tai yra „procesas, kurio valdymo subjektas, organizuotas pagal tam tikras taisykles, užtikrina kryptingą valdomo objekto veiklą“ [ ].Valdymo sampratoje svarbus žmonių tarpusavio santykių ir laiko aspektas. Laiko požiūriu, valdymas apima tam tikrą istorinį laikotarpį, remiasi praeitimi ir dabartimi, kad jo pasekmės būtų sukurtos ateityje. Žmonių santykių aspektu, valdymas apima abipusę valdomųjų ir valdančiųjų sąveiką bei vadovų veiksmų įtaką bendravime su pavaldiniais. Nuo XIX a. pabaigos valdymas yra tapatinamas su keturiomis vadovo atliekamomis funkcijomis: planavimu, organizavimu, vadovavimu ir kontrole. Pagal tai galime teigti, kad valdymas yra „organizacijos narių planavimo, organizavimo, vadovavimo ir kontrolės procesas bei visų kitų organizacijos išteklių panaudojimas, siekiant organizacijos užsibrėžtų tikslų“ [ ].Toliau reiktų apibūdinti keturias valdymo veiklas.
1.1. PlanavimasPlanavimas reiškia, kad vadovai apgalvoja savo tikslus bei veiksmus iš anksto ir jų veiksmai remiasi kokia nors taisykle, planu ar logika, o ne atliekami stichiškai. Planuose pateikiami organizacijų tikslai ir geriausios procedūros tikslams pasiekti. Vadovaujantis planais: „1) organizacija gauna būtinus išteklius tikslams pasiekti ir jais disponuoja; 2) organizacijos nariai veikia pagal parinktus tikslus ir procedūras; 3) artėjimas pasirinktų tikslų link yra valdomas ir vertinamas, kad būtų galima laiku imtis priemonių, pataisyti situaciją, jei prie pasirinkto tikslo artėjama nepatenkinamai“ [ ]Pirmiausia planuojant nusistatomi visos organizacijos tikslai. Po to nustatomi tikslai kiekvienam tos organizacijos smulkesniam struktūriniam vienetui: divizijoms, departamentams ir pan. Nustačius tikslus, kuriamos programos jiems pasiekti. Žinoma, formuluodamas tikslus ir kurdamas programas, pagrindinis organizacijos vadovas atsižvelgia į galimybę juos realiai įgyvendinti ir į tai, ar jie bus priimtini kitiems organizacijos vadovams ir darbuotojams.Santykiai su žmonėmis ir laikas planavimo veikloms yra labai svarbūs. Planavimas įgalina įsivaizduoti norimas ateities aplinkybes atsižvelgiant į išteklius, ankstesnę patirtį ir t.t. Aukščiausio lygio vadovų, atsakingų už visą organizaciją, sudaryti planai gali apimti penkerių ar dešimties metų laikotarpį. Organizacijos dalyse planai sudaromi daug trumpesniems laikotarpiams. Pavyzdžiui, gali būti kitos dienos darbo ar po savaitės įvyksiančio dviejų valandų susitikimo planai.
1.2. Organizavimas Tai „…toks darbo, valdžios ir išteklių paskirstymo tarp organizacijos narių ir jų suderinimo procesas, kuris leidžia jiems pasiekti organizacijos tikslus“ [ ].Skirtingi tikslai reikalauja skirtingų struktūrų. Pavyzdžiui, kompiuteriams programinę įrangą kuriančios kompanijos struktūra turi skirtis nuo kompanijos, gaminančios džinsus, struktūros. Standartinio produkto, pavyzdžiui, džinsų, gamybai reikalingi kvalifikuoti konvejerio darbininkai, o norint sukurti tam tikrą programinės įrangos gaminį, reikia organizuoti specialistų komandą, susidedančią iš sistemotechnikų, programuotojų ir pan. Nors šie specialistai turi efektingai bendradarbiauti, jų darbo negalima organizuoti kaip konvejerio darbininkų. Todėl vadovai turi derinti organizacijos struktūra prie jos tikslų ir išteklių. Šis procesas vadinamas organizaciniu projektavimu.Organizacinei veiklai svarbiausia – žmonių santykiai ir laikas. Organizuojant susidaro organizacijos santykių struktūra ir būtent per šiuos struktūrinius santykius bus siekiama ateities planu. Kitas santykių, kaip organizavimo dalies, aspektas – ieškoti naujų žmonių, kurie įsitrauktų į santykių struktūra. Ši paieška vadinama organizacijos aprūpinimu žmonių ištekliais.
1.3.VadovavimasTai valdymo elementas, kuris apibrėžiamas, „kaip darbuotoju skatinimas, nukreipimas reikiama linkme, atitinkama įtaka, siekiant, kad jie atliktu būtinas užduotis“. Realizavus ankstesnes valdymo funkcijas, procesas suplanuotas, suorganizuotas, belieka bendradarbius motyvuoti vykdyti šį procesą.
Vadovavimui svarbiausia – žmonių santykiai ir laikas. Iš tikrųjų, vadovavimas glaudžiai sieja vadovą su visais kitais jam dirbančiais žmonėmis. Vadovai mėgina įtikinti kitus telktis ir kartu siekti rezultatų, aiškėjančių iš planavimo bei organizavimo etapų. Sudarydami tinkama aplinką, vadovai padeda darbuotojams siekti geriausių rezultatų. Susidurdami su žmonėmis ir patys jais būdami, vadovai patys gali tapti problemos dalimi. Vadovai palaiko kontaktus su atskirais individais bei jų grupėmis, galinčiais turėti skirtingus tikslų nei organizacija. Norėdami nukreipti bendradarbių pastangas siekti įmonės tikslų, vadovas naudoja vadovavimo turinį sudarančias priemones: motyvavimą ir lyderiavimą. Motyvavimas- „tai veiklos stimulų kūrimas ir naudojimas“ [ ].Lyderiavimas- „tai mokėjimas padaryti įtaką žmonėms arba žmonių grupėms, kad jie savo valia siektų organizacijos tikslų“ [ ].Kad šis modelis būtų efektyvus, reikia sukurti ir realizuoti bendrą, grupinę ir individualizuotą, poveikio priemonių sistemą. Išskiriami du pagrindiniai vadovavimo stiliai- autokratinis ir demokratinis.1.4. KontrolėVadovas turi žinoti, ar organizacijos narių veiksmai iš tikro padeda įgyvendinti jos užsibrėžtus tikslus. Tai kontrolės funkcija. Kontrolė- tai planinės ir faktinės būklės palyginimas: normatyvinė būklė lyginama su faktiška, o aptiktas nukrypimas leidžia žinoti, ar kontroliuojamas procesas vyksta tinkamai. Išsiaiškinus nukrypimą, dar nėra žinomos jo priežastys, o juk svarbiausia kontrolės tikslas užkirsti kelią nukrypimams ateityje. Tad nukrypimo nustatymas nėra visos kontrolės funkcijos. Kontrolė turi atitikti tam tikrus reikalavimus:ü ekonomiškumo principas (jos kaštai neturi viršyti teikiamos naudos); ü atlikimas laiku;ü kompleksiškumas (turi būti apimami visi etapai bei kryptys galutiniam rezultatui pasiekti);ü dokumentavimas ir patvirtinimas parašais;ü derinimas su darbuotojų savarankiškumo ir individualumo siekiais.Praktiškai valdymas yra neskaidomas į atskiras keturias veiklas, o suprantamas, kaip glaudžiai tarpusavyje susijusių veiklų grupė, besiremianti žmonių santykiais ir laiku.
2. Tyrimai ir projektavimas2.1. Projektų valdymo samprataProjektų valdymas – tai mąstymo būdas, apimantis ir specialiąsias, ir platesnio pobūdžio, negu reikia profesijai, žinias. Projektų valdymo, kaip mąstymo būdo, metodai ir priemonės leidžia:· Parengti ir pagrįsti projekto koncepciją;· Įvertinti projekto efektyvumą;· Atlikti projektinius tyrimus bei parengti projekto verslo planą;· Vykdyti sisteminį projekto planavimą visose jo fazėse;· Parengti projekto sąmatą ir biudžetą, vykdytojus, organizuojant tam tikrus konkursus;· Parengti ir sudaryti kontraktus su tiekėjais· Optimaliai organizuoti pirkimus ir tiekimus;· Realizuoti projektą, parenkant tinkamą komandą;· Efektyviai kontroliuoti ir reguliuoti projektą bei jo pokyčius;· Laiku užbaigti projektą. [6, 8psl.]Projektas – tai, kas numatoma ar planuojama padaryti. Projekto schemą galima apibrėžti taip:1. Sumanymas (problema, užduotis)2. Realizavimo priemonės (sprendimai)3. Realizavimo tikslai (sprendimo rezultatai).Projektas yra kompleksinė sąvoka, apimanti įvairias visuomeninio gyvenimo ir veiklos sritis. Svarbiausi projekto bruožai:· Projekte numatomas kiek galima mažesnis išteklių naudojimas, tikintis pelno ateityje;· Projektas yra planuojamas, finansuojamas ir įgyvendinamas kaip visuma;· Projektas gali būti konkrečių finansinių susitarimų objektas, kuriam skiriama sava vadovybė;· Projektas turi konkretų laiko tarpą, per kurį tikimasi pasiekti numatytus tikslus;· Projektas turi schematiškas ribas. [6, 14-15psl.]2.2. Projekto įgyvendinimo planavimas ir biudžeto sudarymasProjekto įgyvendinimo periodas aprėpia laikotarpį nuo nutarimo investuoti iki produkto realizavimo pradžios. Tai apima daugelį etapų, todėl labai svarbu šį kritinį projektinio ciklo etapą kruopščiai suplanuoti ir išanalizuoti, nes bet kokie nukrypimai ir netikslumai gali pakenkti projektui. Ypatinga dėmesys turi būti skirtas finansavimo būdams parinkti bei investavimo arba gamybos uždelsimo finansinėms pasekmėms. [6, 104psl.]Projekto biudžeto sudarymo tikslas – nustatyti išteklių, reikalingų investiciniam projektui įgyvendinti, vertę patvirtinus projektą ir priėmus sprendimą dėl investavimo. Projektų darbų išlaidos įvertinamos gana skirtingai.Projekto biudžeto planavimas ir sudarymas apima tokias pagrindines užduotis:· Darbų, reikalingų projektui vykdyti, rūšies nustatymas;· Loginio įvykių nuoseklumo nustatymas;· Realizavimo grafiko parengimas;· Išteklių, reikalingų kiekvienam darbui įvykdyti, apibrėžimas ir išlaidų numatymas;· Projekto biudžeto sudarymas, reikiamų lėšų užtikrinimas· Dokumentų parengimas, leidžiančių sudaryti projekto biudžetą ir planą, taip pat projektiniuose tyrimuose numatytas prognozes palyginti su turimais duomenimis. Įvertinant kainas ir sąnaudas, reikia neužmiršti, kad gali atsirasti papildomų išlaidų dėl galimo kainų pakėlimo [6, 111psl.].
2.3. Verslo sistemų projektų finansavimo sistemos plėtros ir taikymasVerslo projekto finansavimas turi padėti išspręsti 2 svarbiausias užduotis:1. Aprūpinimas investicijomis turi būti dinamiškas, kad projektą būtų galima vykdyti atsižvelgiant į laiko ir finansinių išteklių apribojimus.2. Verslo projekto finansinių išteklių sąnaudų ir rizikos sumažinimas dėl atitinkamos investicijų struktūros ir maksimalių mokesčių lengvatų.Prieš pateikiant projektą investuotojui, atliekama projekto galimumo analizė. Tai daroma todėl, kad nustatyti, ar projektas vertas tolesnių laiko ir išlaidų sąnaudų [6, 170psl.].
2.4. Projektų finansavimo šaltiniai, finansavimo organizavimasVerslo projektų finansavimo būdai ir jų šaltiniai:· Nuosavi šaltiniai (pelnas, amortizaciniai atskaitymai, draudimo kompanijos išmokamos kompensacijos ir t. t.)· Investitorių vidinės ūkinės veiklos rezervai (pelnas, juridinių ir fizinių asmenų santaupos, indėliai)
· Skolinamos finansinės lėšos (obligacinės paskolos, banko, biudžeto kreditai ir t. t.)· Lizingas (finansinis, operatyvinis, grąžintinas lizingas)· Investiciniai asignavimai (valstybinis, vietinės valdžios biudžetas, nebiudžetiniai fondai)· Užsienio investicijos (užsienio juridinių ir fizinių asmenų kapitalas)· Tarptautinės investicijos (Pasaulio, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankų kreditai) [6, 173psl.].Projektinis finansavimas – visų lėšų, teikiamų projektui finansuoti, šaltinių ir būdų sistema.Finansavimo organizavimas pagal projektinį finansavimą leidžia įvertinti projekto steigėjų galimybes. Pagal tai, kokią rizikos dalį prisiima kreditorius, skiriamos 3 projektinio finansavimo formos:1. Taikant regresą skolininkui;2. Netaikant regreso skolininkui;3. Taikant ribotą regresą skolininkui.Regresas – tai reikalavimas apmokėti skolos sumą. Taikant regresą skolininkui yra labiausiai paplitusi finansavimo forma [6, 174psl.].3. Materialinis aprūpinimas3.1. Pagrindiniai materialinio techninio aprūpinimo organų uždaviniai Materialinis techninis aprūpinimas, kurio paskirtis aptarnauti įmonių gamybinę veiklą, yra labai glaudžiai susijęs su gamyba ir nuo jos priklauso. Labai svarbus materialinio aprūpinimo organų uždavinys, nuo kurio tinkamo sprendimo priklauso jų veiklos sėkmė, yra laiku ir komplektiškai aprūpinti gamybą visomis jai reikalingomis gamybos priemonėmis. Aprūpinti laiku – reiškia reikalingas medžiagas nustatytais terminais pristatyti tiesiog į darbo vietas pagal gamybos arba statybos grafiką. Aprūpinimas turi būti komplektiškas dėl to, kad įvairių materialinių išteklių pagal medžiagų naudojimo normas naudojamas nevienodas kiekis.[5, p.8-9] Taip pat svarbus aprūpinimo organų uždavinys yra užtikrinti, kad būtų maksimaliai taupomi materialiniai ištekliai. Geriau aprūpinti gamybą padeda papildomų materialinių išteklių mobilizavimas. Tokių išteklių šaltiniai gali būti medžiagų ekonomija, jų antrinis panaudojimas, vietinių ir decentralizuotų išteklių suradimas, savo įmonės, taip pat kitų ūkio šakų įmonių medžiagų viršnormatyvinių ir nereikalingų atsargų naudojimas.[5, p.9] Kadangi materialinio techninio aprūpinimo procesas yra susijęs su atsargų susidarymu visose stadijose, vienas iš uždavinių yra visokeriopai spartinti apyvartinių lėšų apyvartumą. <…> Gamybos aprūpinimas materialiniais ištekliais turi būti organizuojamas taip, kad jis būtų ritmingas esant įmonėse ir aprūpinimo bei realizavimo organizacijose minimalioms išteklių atsargoms.[5, p.9] Labai svarbus aprūpinimo ir realizavimo uždavinys – mažinti cirkuliacijos kaštus. Jų mažėjimas, kaip sintetinis aprūpinimo ir realizavimo organizacijų veiklos rodiklis, turi didelę reikšmę gamybos efektyvumo didinimui. Cirkuliacijos kaštų lygiui atsiliepia tai, kad aprūpinimo ir realizavimo organai sprendžia anksčiau apibūdintus uždavinius ir ar gerai jie atlieka daugumą savo funkcijų. Ypač didelę reikšmę turi racionalus gamybos priemonių transportavimo organizavimas, pakrovimo ir iškrovimo darbų mechanizavimas, aprūpinimo ir realizavimo organų sistemos tobulinimas.[5, p.9] Materialinio techninio aprūpinimo ir realizavimo sistema, spręsdama jai iškeltus uždavinius, turi:a) tiksliai ir laiku apskaičiuoti, kiek gamybos priemonių tikrai reikia įmonėms, šakoms, ekonominiams rajonams. Apskaičiuojant turi būti remiamasi techniškai ir ekonomiškai pagrįstomis materialinių išteklių naudojimo normomis, o išaiškintas gamybos priemonių poreikis kiekvienai įmonei turi tiksliai atitikti plane nustatytą produkcijos gamybos ir paslaugų dydį;b) išsiaiškinti šaltinius, iš kurių bus galima patenkinti apskaičiuotą gamybos priemonių poreikį. Šiam tikslui aprūpinimo organai turi parengti aiškią ir išsamią materialinių išteklių klasifikaciją, leidžiančią palyginti apskaičiuotus poreikius su jų patenkinimo šaltiniais;c) skirstyti šalies turimus gamybinės paskirties materialinius išteklius sutinkamai su jų poreikiu pagal ekonominę paskirtį, ūkio šakas, ir konkrečius vartotojus;d) organizuoti gamybos priemonių gamintojų ir vartotojų racionalius ūkinius savitarpio ryšius. Atliekant šią funkciją, tiekėjai planingai priskiriami vartotojams įforminamos ir išduodamos gamybinės techninės paskirties produkcijos tiekimo paskyros;e) organizuoti materialinių išteklių pristatymą tiesiog iš gamintojų vartotojams (tranzitu) ir sandėlinį vartotojų aprūpinimą medžiagomis iš savo bazių, sandėlių ir parduotuvių minimaliais cirkuliacijos kaštais ir plano nustatytais terminais;f) nuolat stebėti ir kontroliuoti materialinių išteklių naudojimo ir jų atsargų normavimą, normų vykdymą, medžiagų naudojimą, sandėlių ūkio ir atsargų būklę;g) sistemingai tobulinti visose ūkio grandyse aprūpinimo sistemą ir organizavimą.[5, p.10]
3.2. Aprūpinimo planų turinys ir sudarymo tvarka Įmonės materialinio techninio aprūpinimo planas – tai visuma planinio apskaičiavimo dokumentų, kuriuose pagrindžiamas materialinių išteklių poreikis ir nustatomi jo patenkinimo šaltiniai. Planas susideda iš dviejų pagrindinių dalių:1. medžiagų poreikio apskaičiavimo;2. materialinio techninio aprūpinimo balanso.[5, p.148]
3.3. Aprūpinimo formos Produkcijos gamybos ir vartojimo sąlygų, gabenimo būdų, materialinių išteklių paskirstymo organizavimo metodų įvairovė reikalauja naudoti įvairias aprūpinimo formas. Tokia forma naudotina konkrečiomis sąlygomis, priklauso nuo objektyvių veiksnių. Aprūpinimo formas nusako prekių judėjimo būdai, produkcijos realizavimo režimas, aprūpinimo ir realizavimo organizacijų dalyvavimo cirkuliacijos procese laipsnis ir daugelis kitų ypatybių. Priklausomai nuo to, kaip produkcija gabenama iš įmonių tiekėjų į įmones vartotojas, skiriamos dvis aprūpinimo formos: tranzitinė ir sandėlinė. Tranzitinė aprūpinimo forma reiškia, kad gamybos pramones įmonė gamintoja betarpiškai tiekia įmonei vartotojai, aplenkdama tarpines sandėlines grandis – aprūpinimo ir realizavimo organizacijų bazes bei didmenines parduotuves. Esant sandėlinei aprūpinimo formai, gamybos pramonės iš gamintojo vartotojui tiekiamos per aprūpinimo ir realizavimo organizacijų bazes bei parduotuves.
Produkcijos asortimentui, tiekimo terminams ir kitoms jos sąlygoms suderinti labai svarbūs yra tiesioginiai ilgalaikiai įmonių savitarpio ryšiai. Materialinių išteklių pasiskirstymo ir produkcijos realizavimo (be limitų ir pagal limitus) režimas – tai didmeninė prekyba kaip materialinio techninio aprūpinimo forma. Vis labiau plinta garantuotas kompleksinis vartotojų aprūpinimas. Taikant šią formą. Aprūpinimo organizacijos įsipareigoja aprūpinti vartotojus reikiama produkcija nepriklausomai nuo prekių judėjimo formos bei materialinių išteklių gavimo šaltinio ir teikti įmonėms bei susivienijimams įvairias papildomas paslaugas, sakysime paruošti produkciją gamybiniam vartojimui.[5, p.212]3.4. Tranzitinė ir sandėlinė aprūpinimo formos. Jų parinkimo metodika Taikant tranzitinę aprūpinimo formą, materialiniai ištekliai trumpiau būna cirkuliacijos sferoje, mažesni yra cirkuliacijos kaštai, nes sumažėja išlaidos medžiagoms pakrauti ir iškrauti bei laikyti aprūpinimo ir realizavimo organizacijų bazėse bei sandėliuose. Tačiau, jeigu visiems vartotojams visos medžiagos būtų tiekiamos tik tranzitu, įmonėse neišvengiamai susidarytų nereikalingos atsargos tos produkcijos, kurios reikia mažiau už nustatytas tranzitines normas. Kai tranzitinė tiekimo forma taikoma ekonominiu požiūriu nepagrįstai, materialinis techninis aprūpinimas neišvengiamai pasidaro kompleksiškas, materialiniai ištekliai naudojami nepakankamai efektyviai, jie ilgiau būna gamybinėse atsargose. Galimybę taikyti tranzitinę aprūpinimo formą lemia kiekvienos materialinių išteklių rūšies vartojimo mastas ir jai nustatyta tranzitinė norma. Tranzitinė norma – tai minimalus bendras produkcijos kiekis, kurį įmonė gamintoja turi teisę siųsti vartotojui pagal vieną užsakymą. Taikyti tranzitinę aprūpinimo formą galima tik tada, kai atitinkamu laikotarpiu įmonei reikalingas medžiagos kiekis yra ne mažesnis už nustatytą tos medžiagos tranzitinę normą. Kai kurių materialinių išteklių tranzitinio tiekimo galimybė padidėja, nustačius smulkesnes užsakymo normas. Užsakymo norma – tai minimalus pagal vieną užsakymo poziciją produkcijos kiekis, kurį imasi patiekti įmonė gamintoja, būtinai užsakant patiekti kelių tipinių dydžių produkciją vienam vartotojui. Pagrindinis sandėlinio aprūpinimo uždavinys yra aprūpinti vartotojus netranzitiniu materialinių išteklių kiekiu. Ypač didelę reikšmę ši forma turi smulkių vartotojų aprūpinimui. Sandėlinė forma leidžia įmonei vartotojai užsakyti tiek materialinių išteklių, kiek jų iš tikrųjų jai reikia. Ištekliai iš aprūpinimo ir realizavimo organizacijų sandėlių gali būti atgabenami dažniau negu aprūpinant tranzitu, nes iš bazės ar sandėlio vienu metu išduodamas kiekis nereglamentuojamas. Visa tai padeda gerokai sumažinti gamybines materialinių išteklių atsargas vartotojų įmonėse.[5, p.213]
4. Gamyba ir paslaugosBendriausia prasme gamyba yra bet kokia žmogaus veikla, kurios tikslas – gėrybių, t.y. prekių ir paslaugų kūrimas. Šiandieninis požiūris į gamybą neapsiriboja tik materialaus produkto gaminimu. Gėrybės kuriamos ir tokiose veiklos sferose, kaip mokslas, valdymas, švietimas. Iš kitos pusės, paslaugos turi daug bendrų bruožų su materialiomis prekėmis, bet tai toli gražu netapatūs dalykai, nes paslaugos – nematerialūs objektai. Tam tikrais atvejais paslaugos tiekimą ir materialių prekių įsigijimą sunku atskirti (pvz. namo statybos galutinis rezultatas- materialus (namas) ir nematerialus (paslauga- namo pastatymas)). Toliau plačiau nagrinėjami materialių prekių gamybos ir paslaugų panašumai ir skirtumai.Įvairiuose paslaugoms nagrinėti skirtuose darbuose dažniausiai griežtai pabrėžiami paslaugu ir materialinių gėrybių skirtumai. Žinoma, tie skirtumai akivaizdūs, kad paslaugų gamybos procesai yra visai kitokie nei prekių. Tačiau dabar, kintant situacijai, tokie teiginiai tampa pernelyg radikalūs ir nepakankami nusakyti tų dviejų veiklos sferų santykiams. Ekonomistai, dirbantys pramonės gamybos srityje, dažniau pabrėžia, kad prekės parduodamos kartu su paslaugomis. Kita vertus, gilinantis į paslaugų sferą, bandant perprasti didžiulę jų įvairove, stengiantis jas suklasifikuoti, kartais atskleidžiama labai neryški riba tarp paslaugų ir gėrybių. Šią ribą ypač sunku aptikti ten, kur gamybos rezultatai vadinamieji prekių ir paslaugų paketai. Jų gamybos procesas – tai ir paslaugų teikimo procesas.Šių skirtingų veiklos rūšių suartėjimas konstatuojamas ir analizuojamas daugelyje darbų, iš kurių išskirtini J. Gaudrey ir J. de Bandt tyrimai, kuriuos galima panaudoti kaip metodologinį raktą problemai spręsti. Esminis teiginys yra tas, kad paslaugos sąvoka yra daugiaprasmė Ji naudojama ir veiklos rezultatui apibūdinti, ir firmos profiliui nusakyti ir santykių tipui tarp gamintojo bei vartotojo nusakyti. Visais šiais atvejais išreiškiami skirtingi paslaugos turinio aspektai. Žinoma, paprastai paslaugu teikimo įmonės veiklos rezultatas yra paslauga. Neabejotinai tokioje įmonėje galima rasti ir paslaugų santykių tarp teikėjo ir vartotojo. Tačiau ne visada ir ne visur visi šie aspektai absoliučiai sutampa. Žinoma daugybė atvejų, kai paslaugų įmonėje jos veiklos rezultatas – paslauga yra neatskiriama nuo materialinių gėrybių (pvz., remontas drauge su reikalingomis detalėmis ar medžiagomis). Kita vertus, šiuolaikinės industrinės gamybos santykių tyrimai rodo, kad įmonės linkusios savo veikloje iš dalies perimti paslaugų teikimo modelį bendravimui su klientais palaikyti. Gi paslaugų įmonės organizuodamos savo veikla yra linkusios diegti industrinių santykių modelius. Vadinasi, paslaugu santykiai nėra tik paslaugų įmonių atributas. Kaip, beje, ir industrinės veiklos modelis, kuris iš dalies gali būti taikomas ir paslaugų teikimo veiklai.
Taigi, sąveika tarp paslaugų ir materialinių gėrybių gamybos įgyja dar viena svarbų lygmenį – gamybos sistemos, į kurias reikėtų pažvelgti iš arčiau.Materialinių gėrybių gamyba bei industrinių šakų veikla paprastai yra suvokiama kaip reprodukuojama standartizuota veikla, kurios rezultatas – materialus produktas, gaminamas masiniais kiekiais. Šiai veiklai labai svarbu gaminti kuo daugiau, idant būtų mažesnes gamybos išlaidos, o produkcijos kainos taptų svaria konkurencinės kovos priemone. Pirkėjas tokiais atvejais nedalyvauja gamyboje, jis lieka už vykstančių procesų ribų. Vienintelė santykių forma yra pirkimo-pardavimo aktas, kurio metu gamintojo turimas daiktas perduodamas klientui. Šis aktas yra atskirtas nuo gamybos proceso laiko, o kartais – ir vietos požiūriu. Kitaip sakant, pramoninė gamyba suvokiama (pagal Fordo modelį) kaip standartinė masinė gamyba anoniminiam vartotojui.Tačiau tai – tik labai apibendrinta ir skurdi nūdienai gerokai per industrijos samprata. Iš tikrųjų jos vystymąsi šiandien lemia nauji gamybos modeliai, nutolę nuo šio tradicinio įvaizdžio. Svarbi šių modelių ypatybe-paslaugų santykiai, peržengę tretinio sektoriaus ribas ir suradę gana plačią pritaikymo erdvę industrinėje gamyboje. Kaip žinome, svarbiausias šių santykių bruožas – visiškai kitokia sąveika su vartotojais. Priešingai nei Fordo gamybos modelyje, vartotojas čia nebelieka nuošalyje. Jis kišasi įvairių fazių produktų gamybos bei realizavimo procesus, atitinkama įveikdamas jų eiga. Būtent dėl vartotojų dalyvavimo industrinės gamybos procesuose ir galime kalbėti apie paslaugų santykių modelį materialinių gėrybių gamyboje. Šio modelio taikymo formos šiuolaikinėje industrinėj gamyboje esti gana skirtingos. 1. Viena iš šio modelio apraiškų yra susijusi su didėjančia pramoninės tarnybos įvairove, jos produkcijos variantų gausa. Tie patys produktai (maistas, baldai, drabužiai, automobiliai) skiriasi techniniais parametrais, kad ir gaminami toje pat įmonėje – nes jie skiriami įvairiems vartotojų segmentams. Tos pačios prekės variantai gali sudaryti visą katalogą. Suprantama, kad norint sukurti tokia įvairovę, būtina gerai pažinti vartotojus, žinoti, kokie yra įvairių rinkos segmentų reikalavimai konkrečioms prekėms. Taip su vartotojais užmezgami, šiaip jau laikomi paslaugų atributu, išankstiniai santykiai: išskiriamos pageidaujamos gaminių savybės, jų priimtinumo kriterijai, veiksmingumo ir panaudojimo galimybės bei kainų slenksčiai. Tokiame modelyje industriniai gamintojai tai ne tik tam tikru gaminiu asortimento tiekėjai. Jiems tenka derinti prie paklausos ir reaguoti į jos pokyčius pateikiant įvairius produkcijos variantus, atitinkančius esamus klientų pageidavimus – ar net atitiksiančiu atsirasiančiuosius. Šių „derybų” su klientais išraiškos yra konjunktūros tyrimai, mokslinės tyrimo bei vystymo programos, kurias realizuoja pramonės įmonės ar jų junginiai.2. Išankstiniai santykiai su klientais akivaizdūs ne tik iš produkcijos kreivės, bet ir tai, kad vis gausėja nurodomų jiems apibūdinti skirtų savybių, kurias galima patikrinti tik jau vartojant ar naudojant: saugumas, kuo paprastesnis naudojimas, patogumas ir pan. Konkurencinė kova skatina numatyti ir tokius klientų lūkesčius, kuriems būdinga dažnai kisti, būti nenuspėjamiems (pvz., mada). Skoniai, pirmenybės teikimas gali kisti, pakrypti vienon ar kiton pusėn – nelygu nauja pasiūla, pateikusi gaminių, kuo nors patrauklesnių už jau buvusiuosius.3. Savita paslaugų santykių industrinėje gamyboje išraiška- tai laiko atstumo tarp gamybos ir vartojimo sumažinimas. Kaip žinia, viena iš paslaugų santykių ypatybių – gamybos ir vartojimo vieningumas. Tokio vieningumo siekimo tendencijos jau matyti pramonės įmonių veikloje, kur sutrumpėję tiekimo terminai tapo akivaizdžiu paslaugų modelio įsigalėjimo industrijoje požymiu. Gerai žinoma japonų pramonininkų išgarsinta sistema „just in time”, kuri paplito pasaulyje kaip daugelio pramonės įmonių gamybos principas. Panašiai veikia kai kurios galinčios pagaminti vaistus per kelias valandas farmacijos įmonės, statybinių medžiagų, santechnikos gaminių ir kt. verslovės. Taip siekiama sutrumpinti gamybos ciklą, nes gatavi produktai iš karto pateikiami vartotojams, atsisakant sandėliavimo, kuris didina ne tik išlaidas, bet ir riziką neatitikimui tarp pasiūlos ir paklausos kilti. Šitaip sumažinus rizika ir pirktos produkcijos laikymo kaštus, sandoriai tampa naudingesni ir vartotojams. Žinoma, tokia praktika labai įpareigoja ir didina vadybininku atsakomybę. Jiems juk privalu garantuoti operatyvius ryšius ir sąveikas su klientais, t.y. veikti pagal paslaugoms įprastą santykių modeli.4. Dar viena kintančių ryšių tarp materialiųjų gėrybių gamintojų ir vartotojų forma, kurios nepavyktų Įsprausti į tradicinį industrinį modelį – garantijos bei kokybės užtikrinimas ir priežiūra po pardavimo. Gaminiams sudėtingėjant, didėjant jų naudojimo rizikai, atsirado įvairaus pobūdžio garantijų praktika. Ją pasitelkiant, ryšiai su vartotojais pratęsiami į prekių naudojimo fazę, kas, apskritai kalbant, yra jau paslaugų, o ne pramoninės gamybos ypatybė. Vis dėlto šio tipo paslaugu santykiai šiuo metu tapo labai svarbūs pramonės ir kitų industrijos šakų įmonėms. Gana dažni atvejai, kai gamintojai garantuoja kokybe ir įsipareigoja savo sąskaita atlyginti nuostolius ar ištaisyti broką, pastebėta vartotoju jau besinaudojant įsigytomis prekėmis (pvz.. namų apyvokos reikmenimis, buitine technika ir kt.).5. Šiuolaikinėms industrijos prekėms neretai nepakanka garantijų, nes jei jos neatitinka tam tikrų reikalavimų, gali susidaryti pinigais neatlyginamų nuostolių. Tokiu atvejų prevencijai jau gamybos fazėje kai kurios operacijos ar bandymai atliekami dalyvaujant užsakovams ar jų atstovams, kai kurios gamybai naudojamos medžiagos pasirenkamos tik užsakovams sutikus ir juridiškai įforminus atitinkamus dokumentus. Ši praktika susiklostė ketvirtajame dešimtmetyje plintant aukštu saugos reikalavimu ūkinei veiklai (sudėtingu statinių, atominių elektrinių statybai, aviacijos pramonei ir t.t..), o dabar tapo įprastine santykių norma. Santykių, kurie atitinka paslaugų, o ne tradicinį modeli, nes užsakovas tampa netik baigto produkto vartotoju, bet ir gamybos dalyviu.6. Neturėtume vengti dar vienos santykiu formos – aptarnavimo ir priežiūros po pardavimo. Šios situacijos skiriasi nuo klientų dalyvavimo gamyboje. Čia jau gamintojai „ateina” į vartotojų pasaulį ir padeda jiems spręsti gėrybių naudojimo ir priežiūros problemas. Naudojimuisi daugelį šiuolaikinių gaminių reikia ir kvalifikuotos priežiūros. Ilgalaikiai daiktai nusidėvėdami genda, jie turi būti remontuojami, jų mazgai ar detales keičiami. Garantiniai gamintojų įsipareigojimai vartotojams, susiję su tokiomis prekėmis formuoja specifinius paslaugų santykius. Jų turinys įvairus: tai gali būti įsigytų prekių pristatymas ir parengimas naudojimuisi, tam tikros trukmės nemokama garantinė priežiūra, remonto tinklų paslaugos, mobilios grupės avarijoms šalinti ar įrenginių tinkamumui tikrinti ir pan. Tokia gamintojo ir vartotojo sąveika ir abipusis ryšys industrinėje gamyboje yra ne atsitiktiniai ar išoriniai, o sąlygoti dabarties industrinių produktų techninės prigimties ir organizacinių jų naudojimo aplinkybių.Visai tai – tik ryškiausi paslaugų santykių apraiškų industrinėse įmonėse atvejai. Jie patvirtina teiginį, kad per daug griežtas gamybos atribojimas nuo paslaugų nėra pagristas. Šie du pasauliai organizaciniu ir valdymo metodų aspektais gali sėkmingai vienas kitą papildyti. Kita vertus, tokia išvadą patvirtina ir paslaugų įmonėse plintantys industrinių santykiu elementai.5. Marketingo samprataMarketingas yra plačiai paplitęs kasdieniniame gyvenime, verslo įmonėse. Bet jį naudoja ne tik verslo įmonės ir organizacijos. Marketingas taikomas ir visuomeninėse, politinėse ar net religinėse organizacijose ir institucijose. Siekiant geriau pažinti ir suprasti marketingą, tikslinga išskirti ir apibūdinti plataus marketingo sąvoką, po to pereinant prie verslo marketingo sampratos.Plataus marketingo sąvoka reiškia, kad jo metodų ir priemonių įgyvendinimas apima ne tik rinkos, bet ir kitas visuomenės gyvenimo ir veiklos sritis.Makromarketingas yra rinkos ūkio tvarkymo veikla, siekiant prekių ir paslaugų srautą iš gamintojų nukreipti vartotojams taip, kad geriausiai būtų tenkinama paklausa ir įgyvendinami šalies bei visuomenės tikslai.Mikromarketingas yra organizacijos veikla įgyvendinant užsibrėžtus tikslus.Marketingas – tai poreikių išsiaiškinimo ir jų tenkinimui reikalingų sprendimų priėmimo bei vykdymo procesas, padedantis siekti žmogaus ar organizacijos tikslų.Marketingas reikalauja orientuotis į vartotoją, tikslą ir vadovautis sisteminiu požiūriu.· Orientacija į vartotoją reikalauja laikytis nuostatos, jog verslo veikla turi būti grindžiama vartotojų norų išsiaiškinimu ir tenkinimu.· Tikslo orientacija numato, kad pastangos turi būti nukreiptos į klientą ir vartotoją ir jo reikmių tenkinimu būtų siekiama organizacijos tikslų, dažniausiai pelno.· Sisteminis požiūris – visumos organizavimas į sistemą arba vienetų grupės integravimas į vieningą visumą.Vienas iš svarbiausių marketingo uždavinių yra paklausos reguliavimas. Yra skiriamos kelios paklausos rūšys:1. Negatyvi paklausa (nepageidaujamų prekių ar paslaugų pirkimas).2. Nėra paklausos (prekė nekelia susidomėjimo).3. Slypinti paklausa (jaučiamas poreikis, kurio negalima patenkinti rinkoje esamomis prekėmis ir paslaugomis).4. Stabili paklausa (įmonė parduoda ją tenkinančius prekių kiekius).Marketingo veiklos akcentai:1. Koncentruojamasi į vartotojo norus.2. Norai pirmiausiai nustatomi, o tik paskui ieškoma būdų, kaip juos patenkinti.3. Vadyba orientuojasi į pelną.4. Planavimas ilgalaikis, orientuotas į naujus gaminius, rinkas, verslo stabilumą ir augimą.5. Akcentuojamos vartotojų reikmės.
5.1. Marketingo sistema
Marketingo sistema – tai nuosekli marketingo sprendimų visuma, kuria esama situacija keičiama į pageidautiną būseną. Marketingo sistemos modelis:Esamas poreikių tenkinimo lygis reiškia tą būklę, kurią siekiame pakeisti sistemos procesu.Faktinis poreikių tenkinimas parodo, kiek sistemos procesas pakeitė esamą poreikių tenkinimą.Procesas šioje sistemoje reikalingas tam, kad esamas poreikių tenkinimo lygis būtų pakeistas į pageidautiną lygį.
5.2. Marketingo ir gamybos santykisNagrinėjant šį klausimą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra gamyba. Marketingo sąvoką apibrėžėme anksčiau. Taigi gamyba – tai gamtos objektų perdirbimas, suteikiant jiems pageidaujamų vartojamųjų savybių. Gamyba turi dvi pagrindines plėtojimo kryptis: gaminti daugiau tokių pačių prekių ir gaminti daugiau naujų arba kitokių savybių turinčių prekių. Vartojamosios savybės gali tenkinti racionalius arba emocionalius poreikius.Racionalus poreikis – protingas ir apgalvotas. Marketinge jis pripažįstamas tik tada, kai įsitikinama, kad jis padeda siekti organizacijos tikslų.Emocionalus poreikis – kyla iš jausmų ir dvasinės būsenos, beveik visada susijęs su iš stipraus jausmo kilusio poreikio tenkinimu.Nors gamyba yra labai svarbi ūkinės veiklos sritis, tačiau rinkos sistemoje ji neišsprendžia visų vartotojų reikmių tenkinimo problemų. Yra plačiai diskutuojama, kas svarbiau: gamyba ar marketingas. Tačiau tik bendra gamybos ir marketingo veikla gali užtikrinti visas į naudingumo rūšis: turinį, formą, laiką, vietą ir disponavimą.Turinio naudingumas sukuriamas gaminant fiziškai apčiuopiamas prekes ir paslaugas.Disponavimo naudingumas reiškia vartotojo teisę turėti ir vartoti prekę ar paslaugą.Laiko naudingumas reiškia vartotojo teisę turėti ir vartoti prekę ar paslaugą norimu laiku.Vietos naudingumas reiškia vartotojo teisę turėti ir vartoti prekę ar paslaugą norimoje vietoje.Sprendžiant verslo problemas, aiškėja, kad reikia laikytis keleto marketingo principų:· Tikslumo principas reikalauja, kad prekė ar paslauga būtų tiekiama: tokia, kokios pageidaujama, tam, kam jos reikia ir ten, kur jos reikia.
· Tikslo principas reikalauja laikytis nuostatų, kad marketingas nėra organizacijos galutinis tikslas, o tik priemonė jam pasiekti, marketingas yra verslo problemų sprendimo būdas.· Trejopos orientacijos principas teigia, kad naudojantis marketingu reikia orientuotis į vartotoją ir tikslą, laikytis sisteminės orientacijos.· Adaptacijos principas numato, kad marketingo kompleksas turi prisitaikyti prie aplinkos pakitimų.5.3. Marketingo aplinkos samprataBet kokia įmonė veikia tam tikroje nuolat kintančioje aplinkoje. Todėl reikia nuolat stebėti aplinką, reaguoti į jos pokyčius ir prie jų prisitaikyti.Marketingo aplinka – tai visuma už įmonės ribų veikiančių jėgų, darančių tiesioginę ir netiesioginę įtaką įmonės veiklai.Savo ruožtu aplinka yra skiriama į marketingo mikroaplinką ir makroaplinką. Mikroaplinka – tai visuma išorinių jėgų, kurioms įmonė, siekdama savo tikslų, gali daryti įtaką.Šią aplinką sudaro pirkėjai, partneriai ir konkurentai. Pirkėjai daro didžiausią įtaką marketingui, kadangi yra prekių vartotojai. Pirkėjai dar smulkiau skirstomi į namų ūkius, gamintojus, perpardavėjus, užsienio pirkėjus ir valstybines organizacijas.Makroaplinka – tai visuma jėgų, kurios tam tikroje teritorijoje veikia įmonės marketingo sprendimus ir kurioms ji tiesiogiai negali daryti įtakos.Makroaplinka turi didelę įtaką mikroaplinkai. Marketingo makroaplinkos dalį – ekonominę aplinką apibūdina šie rodikliai:· Šalies BVP· Pirkėjų pajamos· Kaupimo lygis· Prekių kainų lygis· Kredito gavimo galimybės
5.4. Marketingo tyrimai, tyrimų etapai ir metodaiMarketingo tyrimų svarbiausia funkcija yra marketingo sprendimų priėmimui teikti reikalingą informaciją. Marketingo tyrimai – tai marketingo sprendimams reikalingos informacijos paieška, rinkimas, apdorojimas ir interpretavimas.Marketingo tyrimai būna taikomieji ir fundamentalieji. Taikomieji tyrimai vykdomi siekiant geriau pažinti realią rinką, pasirinkti teisingą taktiką ir strategiją. Fundamentalieji marketingo tyrimai turi tikslą praplėsti žinias mažiau akcentuojant konkrečių problemų sprendimą. Sisteminiu požiūriu marketingo tyrimai gali būti trijų tipų:1. Marketingo programos įvertinimo tyrimas – atliekamas per grįžtamąjį ryšį, palyginant gaunamą rezultatą su tuo, kurį norime gauti.2. Žvalgybinis tyrimas – atliekamas tada, kai vadovas nėra gerai išsiaiškinęs situacijos, dėl kurios jam reikia priimti sprendimą.3. Marketingo programos parinkimo tyrimas – pateikia informaciją, kuri leidžia sprendimus priimančiam asmeniui sumažinti klaidos riziką.Marketingo tyrimo procesą sudaro 11 etapų:1. Problemos išsiaiškinimas (ieškoma atsakymų į klausimus)2. Žvalgybinis tyrimas (padeda suprasti problemos turinį)3. Tyrimo tikslų apibrėžimas (pasakoma, ko siekiama tyrimu)4. Tyrimo reikalingumas (griežtai ir aiškiai suformuluojamos problemos)5. Tyrimo planas (nustatoma, kaip bus atsakoma į problemos klausimus)6. Tyrimo metodo parinkimas (nusprendžiama, kokiu būdu bus gaunama tyrimo informacija)7. Imčių atrinkimas (imtys atrenkamos iš tam tikros visumos)8. Duomenų rinkimas (paruošiami klausimynai arba kitos duomenų rinkimo formos)9. Duomenų analizavimas (surinktų duomenų grupavimas, sisteminimas, nagrinėjimas)10. Tyrimo ataskaitos parengimas ir pateikimas (kad įtikintų rezultatų teisingumu, patikimumu)11. Tyrimo rezultatų naudojimas (rezultatų panaudojimas praktikoje).Kalbant apie marketingo tyrimų informacijos rinkimo metodus, reikia pabrėžti 4 pagrindinius:· apklausa· stebėjimas· eksperimentas· kokybinis tyrimas
6. Finansai ir apskaita6.1. Apskaita ir finansai Finansai gali būti apibūdinami kaip pinigų valdymas. Visi pinigų ištekliai, kuriuos turi pavieniai žmonės, įmonės ir valstybės, reikalingi efektyvaus valdymo, kad nebūtų nenaudingai išleisti ar pamesti. Visi, t.y. pavieniai asmenys, įmonės ir valstybės turi turėti tam tikrą supratimą apie finansus ir pirmiausia apie:1) finansų šaltinius, arba, tiksliau tariant, iš kur galima gauti pinigų;2) finansų panaudojimą, arba ką daryti su gautais pinigais, kur ir kaip juos išleisti, investuoti. Tiksliausią atsakymą į šiuos klausimus pateikia apskaita. Finansų specialistų požiūriu, apskaita yra finansų sistemos dalis. Jos tikslas – registruoti finansines operacijas ir panaudoti jų duomenis efektyvesniam finansų valdymui. Finansų specialistus labiausiai domina ši apskaitos informacija; kapitalo dydis, skolos, pelnas, išlaidos, ypač įvairių rūšių mokesčiai. Didėjant mokesčių reikšmei ekonomikoje, finansų sistemoje ir visuomenėje pastaraisiais metais vis labiau rūpinamasi jų apskaita. Pradėjo formuotis net savarankiška mokesčių apskaitos teorija. Vienas iš svarbiausių šiuolaikinės apskaitos uždavinių – teikti tikslią ir teisingą informaciją apie mokesčius. Tai yra labai svarbus uždavinys, nes valstybės gaunamų pajamų dydis priklauso nuo galiojančių mokesčių bei kitų įmokų į biudžeto sistemos. Pažymėtina, kad mokesčių mokėtojai ne visada nuodugniai ir tiksliai apskaičiuoja ir sumoka jiems priklausančius mokesčius bei kitas įmokas į valstybės biudžetą. Teisingas mokesčių apskaičiavimas priklauso nuo tiksliai ir laiku atvaizduotų visų ūkinių, komercinių ir finansinių operacijų pirminiuose dokumentuose, apskaitos registruose, sintetinėje, analitinėje apskaitoje ir atskaitomybėje. Daugelyje išvystytų pasaulio šalių vienas iš svarbiausių didelių firmų buhalterinių veiklos uždavinių yra gerai išnagrinėti galiojančius mokesčių įstatymus ir ieškoti palankių firmai variantų mažesniems mokesčiams mokėti. Mokesčiams tenka svarbi vieta kiekvienos valstybinės įmonės ir savininko biznyje. Reikia ir reikės daug specialistų, mokančių tiksliai apskaičiuoti mokesčius. Geriausiai šį darbą atlieka buhalteriai. [4, p.498]
6.2. Finansų apibūdinimasFinansai – plačiąja prasme – lėšos, pinigai, piniginės apyvartos; valstybiniai (valstybės) finansai – visos lėšos, esančios valstybinės valdžios žinioje.
Finansai – visuma ekonominių santykių centralizuotų ir decentralizuotų piniginių lėšų fondų sudarymo ir panaudojimo procese.Finansai yra ekonominė kategorija, kuri atspindi tam tikrus piniginius santykius tarp valstybės ir įmonės, tarp įmonių, tarp visos visuomenės ir atskirų jos narių. Finansų sistemai priklauso:1) įmonių ir ūkio šakų finansai;2) valstybinis biudžetas;3) kreditas;4) socialinis draudimas;5) turto ir asmens draudimas. [2; p.8]Finansai mokėjimo priemonių parūpinimo menas. Teisiniu požiūriu finansai skiriami į du didelius sektorius: privatiniai (dažnai vadinami biznio arba verslo, įmonių finansai) ir viešieji finansai. Į privačių finansų sektorių įeina: 1. bankai; 2. pinigų rinka; 3. investicijų rinka su vertybių birža ir naujo kapitalo emisijomis; 4. devizų rinka, kur prekiaujama įvairių kraštų mokėjimo priemonėmis; 5. draudimo bendrovių operacijos. Viešaisiais finansais suprantama įvairaus laipsnio valdžios organizacijų išlaidos ir pajamos, t.y. viešasis ūkis; jį nagrinėja atskira ekonomikos mokslo šaka, vadinama viešųjų finansų ekonomika, viešųjų finansų mokslu ar tiesiog finansų mokslu. Kaip pastebime, apibūdinant finansus akcentuojama svarbiausia jų savybė. Finansai yra ekonominiai ( ar piniginiai) santykiai, susiję su piniginių lėšų fondų formavimu ir panaudojimu. [2; p.9]6.3. Finansų sudėtisFinansus sudaro dvi dalys: ūkio subjektų (įmonių) ir valstybiniai finansai.Ūkio subjektų – įmonių finansai apibūdina ekonominius santykius, atsirandančius pagrindinių ir apyvartinių lėšų apytakos, produkcijos, darbų ir paslaugų gamybos bei realizacijos, jų piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo procese. Taigi įmonių finansai apibūdina jų gamybinę – komercinę veiklą.Glaudžiai susiję su bendrojo vidaus produkto gamyba, paskirstymu ir vartojimu ūkio subjektų finansai aktyviai veikia tuos procesus. Ūkio subjektų komercinės – ūkinės veiklos procese sukuriamos ir naudojamos piniginės pajamos bei sudaromi įmonių pinigų fondai ir valstybės fondai.Ūkio subjektų lėšų fondai pirmiausia naudojami tų subjektų gamybos ir verslo poreikiams. Be lėšų ir jų apyvartų neįmanoma jokia gamyba, verslas, komercija, prekyba ir t.t.Teigiama, jog visoje finansų sistemoje ūkio subjektų vaidmuo yra svarbiausias. Būtent įmonių – gamybos, transporto, statybos, komercijos, prekybos ir kitų sričių ūkinės – komercinės veiklos procese yra sukuriamas bendrasis vidaus produktas. O jį skirstant formuojami visos valstybės centralizuoti piniginių lėšų fondai. Nemaža įmonių pelno, pajamų ar išlaidų ir jų darbuotojų darbo apmokėjimo dalis sumokama į nacionalinį biudžetą – valstybės ir savivaldybių biudžetus ir t.t.Finansų sistemoje svarbiausi yra valstybiniai finansai, reiškiantys ekonominius santykius, atsirandančius sudarant ir panaudojant bendrus valstybinius piniginių išteklių fondus. Tokius fondus būtina sukurti siekiant garantuoti ūkio, socialinių – kultūrinių priemonių, valstybės valdymo, krašto apsaugos ir kitų išlaidų finansavimą.Bendriems valstybiniams lėšų fondams priklauso šie biudžetai:1) nacionalinis, kuris apima valstybės ir savivaldybių biudžetas;2) Valstybinio socialinio draudimo fondo;3) Privalomojo sveikatos draudimo fondo. [2, p.17]
6.4. Finansų valdymo administracijaFinansų valdymo administracija – atitinkamos ministerijos, žinybos ir institucijos, kurioms įstatymais pavestas finansų administravimas. Visos šios institucijos tvarko finansus: prognozuoja, planuoja finansinių išteklių fondų (valstybinių, įmonių ir įstaigų) apimtis; vykdo konkretų nuolatinį darbą, susijusį su tokių fondų sudarymu ir naudojimu.Verta paminėti visų rūšių įmonių finansinių (buhalterinės apskaitos) padalinių tarnybų vaidmenį finansų sistemoje. Kaip žinoma, visų rūšių įmonės pagal savo gamybinės ir komercinės veiklos pelną (pajamas) apskaičiuodamos darbuotojams atlyginimus už darbą (darbo užmokestį, įvairias priemokas, premijas, atlyginimus valdybų ir tarybų nariams ir t.t.), moka priklausančias mokesčių ir kitas įmokų sumas į valstybinius finansinių išteklių fondus: valstybės biudžetą, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, taip pat parūpina lėšas savivaldybių biudžetams. Taigi nuo įmonių finansų tvarkymo priklauso ne tik tų įmonių, bet ir centralizuotų finansinių išteklių fondų formavimas. [2, p.41]
6.5. Valdymo apskaitos samprataValdymo apskaita padeda įgyvendinti verslo procesų pažinimą iš įmonės pozicijų: išreiškia įmonės tikslus, matuoja veiklos rezultatus, vertina kaštus, patirtus realioje veikloje ar tikėtinus būsimoje veikloje, sistemina informaciją taip, kad ji objektyviai informuotų vadovus apie veiklos būklę ir diktuotų galimus sprendimų būdus.Valdymo apskaita yra organizacijos vidinės ekonominės ir vadybinės informacijos matavimo, kaupimo, analizės, atskaitomybės ir sklaidos procesas, kurio tikslas – objektyviai ir greitai informuoti vadovus apie buvusią, esamą ar būsimą objektų būklę.Apskaitos informacijos vartotojai yra vadovai ir vadybininkai. Šie žmonės priima sprendimus, remdamiesi valdymo apskaitos informacija. Taigi galima teigti, kad valdymo apskaitos vaidmuo – suteikti informaciją sprendimo reikalaujančioje valdymo situacijoje. [1, p.8]
7. Personalo valdymasPersonalas – tai visi organizacijos dirbantieji: darbininkai, vadovai, specialistai, aptarnaujantis personalas ir t. t. Aiškinantis personalo valdymo sampratą, ją galima apibrėžti įvairiai. Vadybos literatūroje pateikiama daugybė aiškinimų:· žmonių išteklių valdymas – “žmogiškieji” valdymo darbo aspektai, kuriuos neišvengiamai turi atlikti kiekvienas vadovas dirbdamas su žmonėmis (Dessler, 1997);· personalo valdymas – tai veiklų visuma, kurios pirmiausia leidžia darbuotojui ir organizacijai, naudojančiai jo įgūdžius, sudaryti sutartį dėl darbo santykių tapr jų prigimties ir tikslų, ir įsitikinti, kad ši sutartis būtų vykdoma (Torrington, Hall, 1998);· personalo vadybos sąvoka apima visa tai, kas susiję su darbo organizavimo kultūra, formomis bei metodais, darbuotojų telkimu, jų profesiniu sąveikavimu, jų savaveiksmiškumo bei personalinės atsakomybės formavimu, jų pasitenkinimu savo veikla ir pan. (Grigas, 1993).
7.1. Personalo planavimasPersonalo planavimas – formalizuotas organizacijos paklausos ir pasiūlos darbuotojams prognozavimas.Personalo paklausos nustatymas:· organizaciniai sprendimai (augimo tempai, naujų produktų ir paslaugų kūrimas, naujų rinkų įsisavinimas)· darbo jėgos veiksniai (personalo tinkamumas, darbuotojų kvalifikacijos pobūdis ir kokybė)· išorinė aplinka (infliacija, bedarbystė, konkurentai).Personalo pasiūlos nustatymas – numatomų laisvų funkcinių vietų užpildymo šaltinių išsiaiškinimas. Išskiriami 2 pasiūlos šaltiniai:1. Vidinis – tai visi esami tam tikros organizacijos darbuotojai, kurie pareigybės paaukštinimo, pažeminimo ar perkėlimo būdu gali užimti laisvą darbo vietą.2. Išorinis – visi kitų organizacijų darbuotojai ar bedarbiai, taip pat besimokantys darbuotojai.Atliekant personalo planavimą, gali susidaryti tokios būsenos:1. Žmonių išteklių perteklius – vidinė pasiūla viršija organizacijos poreikį.2. Žmonių išteklių stoka – vidinė pasiūla nepatenkina organizacijos poreikio.3. Žmonių išteklių balansas – vidinė pasiūla atitinka organizacijos poreikį.
7.2. Personalo verbavimas ir atranka7.2.1. Personalo verbavimas – procesas, kurio metu surandami ir priviliojami į organizaciją potencialūs kandidatai į laisvas funkcines vietas.Šios veiklos rezultatas – tam tikras skaičius kandidatų, iš kurių bus atrenkamas ir pasamdomas darbuotojas. Verbavimo proceso turinys:1. Darbo vietų įvardijimas – funkcinių vietų įvardijimas, į kurias reikia surasti darbuotojus.2. Vakansinių darbo vietų analizė – informacijos apie funkcines vietas, į kurias reikia surasti darbuotojus, surinkimas.3. Verbavimo suvaržymo analizė – subjektyvių ir objektyvių apribojimų verbavimo procesui ir subjektui išsiaiškinimas.4. Verbavimo šaltinių parinkimasYra vidiniai ir išoriniai verbavimo šaltiniai. Vidiniai šaltiniai: darbo skelbimai, asmens bylos, darbuotojų pakeitimo diagramos ir t. t. Prie išorinių verbavimo šaltinių priskiriami draugai, giminės, įvairūs skelbimai laikraščiuose, darbo birža ir pan.5. Verbavimo pokalbis – “gero darbo” vaizdo kandidatams sukūrimas ir pradinės informacijos atrankos etapui surinkimas užpildant įdarbinimo anketą.
7.2.2. Personalo atranka – procesas, kurio metu iš turimų pretendentų į darbo vietą atrenkamas ir pasamdomas tinkamiausias.Personalo atrankos procesas prasideda pretendentų sąrašo pateikimu priėmimui ir baigiasi samdos sprendimu. Prieš pradedant atlikti personalo atranką, reikia išsiaiškinti pagrindinius veiksnius, apsprendžiančius personalo atrankos kokybę.· Personalo pasiūla – apsprendžia kandidatų į vakansinę darbo vietą sąrašo ilgį ir jame esančių pretendentų atitikimą organizacijos pageidavimams.· Etikos standartai – kaimynų, pažįstamų samdymas, dovanos ir kyšiai iš įdarbinimo organizacijų ir t. t.· Organizacijos įtaka – samdymo politika, požiūris į atrankos procesą.· Įstatymų įtaka Personalo atrankos turinys – etapų, pro kuriuos praeina visi pretendentai į laisvas darbo vietas, visuma.6. Preliminarinė pretendentų atranka – trumpas interviu. Jo paskirtis – artimiau susipažinti ir ištaisyti nuomonės netikslumus bei sudaryti gerą nuomonę apie organizaciją.7. Įdarbinimo testai – skirti nustatyti kaip pretendentai atitinka darbo ir organizacijos reikalavimus. Jų būna įvairiausių rūšių.8. Atrankos interviu – išsamus pokalbis tarp atrankos subjekto ir pretendento, siekiant įvertinti kandidatų tinkamumą. Taip pat yra keleto rūšių.9. Rekomendacijų ir informacijos patikrinimas – tikrinama ar pateikti faktai yra tikslūs ir ar neslepiama neigiama informacija (pvz. teistumas).10. Medicininis patikrinimas11. Interviu su tiesioginiu vadovu – samdos sprendimą priimant vadovui, tai yra lemiamas interviu.12. Realaus darbo peržiūrėjimas 13. Samdos sprendimas – priima tiesioginis vadovas, personalo tarnybos vadovas arba abu kartu.
7.3. Personalo adaptavimas Personalo adaptavimas – procesas, kurio metu naujai pasamdytas ar perkeltas iš kitos funkcinės vietos darbuotojas susipažįsta su nauju darbu ir kolektyvu. Literatūroje paprastai skiriami tokie du adaptavimo aspektai:o techninė pažintis (su atliekamomis funkcijomis, darbo vieta ir darbo sąlygomis);o socializacija (pažintis ir prisitaikymas prie naujo kolektyvo ir viršininko – procesas, kurio metu darbuotojas pradeda suprasti ir priimti naujo kolektyvo vertybes, elgesio normas ir nuomones). Išskiriama formalizuotas ir neformalizuotas adaptavimas. Formalizuotas adaptavimas, kai iš anksto paruošiama adaptavimo programa, paskirstomos pareigos ir atsakomybė tarp tiesioginio vadovo ir personalo tarybos atsakingų darbuotojų, nustatomi adaptavimo programos įsisavinimo terminai.Formalizuotos adaptavimo programos sudėtis dalys:1. Bendro pobūdžio – supažindinama su organizacijos istorija, veikla, politika, disciplininiais reikalavimais, pagrindinių vadovų titulais, pareigomis, skatinimo ir nuobaudų sistema, patalpų išdėstymu, atlyginimo mokėjimo tvarka ir pan. Tai atlieka personalo tarnybos darbuotojai arba už tokią veiklą atsakingas darbuotojas.2. Specifinio pobūdžio (sudaroma atskirai kiekvienam darbuotojui) – supažindinama su darbo vieta, užduotimis, funkcijomis, saugumo reikalavimais ir pan., taip pat su tiesioginiu vadovu, bendradarbiais, kitais organizacijos darbuotojais, su kuriais reikės tiesiogiai bendrauti atliekant naujo darbo užduotis. Į šią adaptavimo dalį būtinai turi būti įtrauktas tiesioginis vadovas. Dažnai siūloma paskirti „globėją“ (buddy sistema) – tai patyręs darbuotojas, kuris supažindins ne tik su tiesioginiu darbu, bet ir padės prisitaikyti kolektyve.Adaptavimo efektyvumą sąlygojantys veiksniai:· tiesioginio vadovo požiūris (daugelis vadovų mano, kad turi svarbesnių reikalu);· tiesioginio vadovo dalyvavimo adaptavimo procese laipsnis (daugelis vadovų mano, kad jiems reikia dalyvauti šiame procese);· tiesioginio vadovo ir personalo tarnybos darbuotojų kvalifikacija pradedant adaptavimą;· adaptuojamo darbuotojo perkrovimas informacija, kurią jis turi įsisavinti pagal adaptavimo programą;· paskiriamų užduočių pobūdis ir svarbumas;· skyrimas darbų su didele klaidų tikimybe ir reagavimo į padarytas klaidas „išbandymas ugnimi“;· grįžtamas ryšys ir pan. [3, p.81-82]
7.4. Personalo vertinimas Personalo vertinimas – tai procesas, kurio metu organizacijose į vertinamas darbuotojų atliekamas darbas, jų atitikimas užimamoms ar numatomoms ateityje užimti pareigoms. Tai pagrindinė funkcija, kurią visi tiesioginiai vadovai visose organizacijose atlieka (bent jau) neformaliai ir pastoviai.[3, p.86]
Formalizuotas personalo vertinimas – procesas, vykdomas pagal iš anksto nustatytą ir patvirtintą procedūrą, kuri nustato vertinimo tvarką, atsakingus asmenis. Šio proceso eiga ir rezultatai fiksuojami dokumentuose. Pagrindiniai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti atliekant formalizuotą vertinimą – tai: kaip dažnai vertinti, ką pasirinkti vertinimo kriterijais, kokią vertinimo skalę naudoti, kaip vertinti, kas turi vertinti:1. Vertinimo dažnumas;2. Vertinimo sistemos sukūrimas;3. Vertinimo metodo ir vertinimo atlikimo būdo parinkimas. [3, p.87-88]7.5. Personalo mokymas ir tobulinimas Personalo mokymas – reikalingos darbuotojui kvalifikacijos suteikimas pareigoms, kurioms atlikti organizacija jį (ją) pasamdė. Personalo tobulinimas/vystymas – reikalingos darbuotojui kvalifikacijos suteikimas pareigoms, į kurias organizacija numato jį (ją) skirti. Personalo mokymas ir tobulinimas yra susijęs su darbuotojo kvalifikacija, jos atnaujinimu (kvalifikacijos kėlimas) ir keitimu (perkvalifikavimas). Kvalifikacija (kitaip kompetencija) – tai darbuotojo turimos žinios, įgūdžiai, sugebėjimai, kurias jis įgijo bazinio profesinio mokymo dėka. [3, p.102] Mokymo ir/ar tobulinimo proceso turinys1. Poreikio mokymui ar vystymui nustatymas;2. Mokymo ar tobulinimo tikslų nustatymas;3. Mokymo ar tobulinimo programos turinio nustatymas;4. Mokymo ar tobulinimo programos metodų parinkimas;5. Mokymo ar tobulinimo programos įgyvendinimas;Mokymo ar tobulinimo programos vertinimas.[3, p.103-104]