1794 m sukilmas

1794 metų sukilimas
Tadas Locaitis

Gardino seimas 1793 metų rudenį perdavė valdžią Nuolatinei tarybai ir baigė darbą. Jo atkurtoji valstybės vidaus tvarka gyvavo vos keletą mėnesių. 1794 metų kovo mėnesį Lenkijoje prasidėjo išsivaduojamasis sukilimas. Jį parengė emigracijoje susitelkę Ketverių metų seimo šalininkai.

Ginkluoto pasipriešinimo Targovicos konfederatams ir Rusijos valdymui sumanymas gimė dar 1792 metais. Politiniai emigrantai Leipcige (Saksonijoje) sukūrė organizacinį sukilimo centrą. Sukilimo organizatoriai tikėjosi revoliucinės Prancūzijos paramos prieš bendrus priešininkus – Rusiją, Prūsiją, Austriją. 1793 metais į Paryžių karinių ir politinių kontaktų užmegzti nuvyko Jungtinių Amerikos Valstijų Nepriklausomybės karo daalyvis generolas Tadas Kosciuška. Jis buvo numatytas rengiamo sukilimo vadu.

1793 metais sukilėlių organizacijos kūrėsi Rusijos kariuomenės okupuotoje LDK. Iždas buvo tuščias, valdininkijos viršūnėse klestėjo korupcija, valstiečius ir žemvaldžius slėgė LDK dislokuotos Rusijos kariuomenės išlaikymo našta. Sukilimo židiniai brendo ir negausioje LDK kariuomenėje, nes, Gardino seimui sumažinus kariuomenę, karininkams iškilo atleidimo, o kareiviams – tarnavimo rekrutais Rusijos kariuomenėje grėsmė.

Vilniuje susibūrė Jokūbo Jasinskio vadovaujamas sukilimo rengimo LDK centras. 1794 metų žiemą sukilimui buvo pasiruošta. Sukilėliai reikalavo išvesti Rusijos kariuomenę, atkurti Respublikos valstybę 1772 m. sienomis ir prratęsti 1788–1792 metų reformas. LDK sukilimą pradėti turėjo M. Sulistrovskio vadovaujama I tautinės kavalerijos brigada. Tai buvo vienas stipriausių Šiauliuose ir jų apylinkėse buvusių kariuomenės dalinių. Brigados vadas ir karininkai rėmė sukilimą. Be to, Žemaitijoje 1793–1794 metų žiemą nebuvo Rusijos kariuomenės įgulų. LD

DK sukilimas prasidėjo 1794 m. balandžio 16 d. Pirmieji sukilo LDK kariuomenės daliniai Šiauliuose. Krokuvoje kovo 24 dieną buvo paskelbtas sukilėlių manifestas, o balandžio 17–18 dienomis sukilėliai paėmė valdžią Varšuvoje.

Sukilimas LDK greitai plėtėsi. Sukilimą pradėję karininkai kreipėsi į visus Žemaitijos pavietų gyventojus, ragindami dėtis prie sukilėlių, kovojančių dėl lygybės ir laisvės, remti juos moraliai ir materialiai. Jau balandžio mėnesį prie sukilimo dėjosi ir Smurgainių bei Lydos gyventojai. Balandžio 23–24 dienomis LDK sukilėliai užėmė Vilnių ir paskelbė sukilimo aktą. LDK prisidėjo prie Lenkijos sukilėlių 1794 m. kovo 24 d. Krokuvoje paskelbtojo manifesto. Šį aktą pasirašė daugiau kaip 2000 žmonių. Vilniuje buvo sudaryta LDK sukilėlių vyriausybė – Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba. Pradėti kurti vykdomosios valdžios organai – deputacijos. Tarybos vardu buvo kreiptasi į LDK gyventojus lenkų ir lietuvių kalbomis. Tai pirmi, lietuviškai rašyti, atsišaukimai Lietuvoje. Viilniuje sukilėliai leido „Vilniaus tautinį laikraštį“. Gegužės 1 d. Vilniaus rotušėje oficialiai buvo paskelbta, kad LDK sostinė prisideda prie sukilimo. Miestiečių municipalinei gvardijai vadovavo Vilniaus universiteto profesorius, architektas Laurynas Stuoka Gucevičius. Sukilėliai gyventojų paramos ieškojo ne tik karininkų ar politiškai išprususių bajorų paramos, bet kreipėsi ir į miestiečius, miestelėnus bei valstiečius.

1794 m. gegužės 7 d. Lenkijos sukilėlių vyriausybė paskelbė Polaneco universalą. Juo visiems Respublikos valstiečiams buvo pripažinta asmens laisvė. Nuo lažo buvo atleisti sukilėlių kariuomenėje tarnaujantys valstiečiai, o kitiems – jis sumažintas. Polaneco universalo nuostatas bi

irželio viduryje ėmė taikyti ir LDK. Sukilimas susilaukė plačios LDK gyventojų paramos. Per pirmąjį sukilimo etapą nuo balandžio 23 d. iki birželio 25 d. sukilimas išplito visoje 1793 metų LDK teritorijoje.

Pabrėžę bendrus su Lenkijos sukilėliais tikslus, J. Jasinskio vadovaujami LDK sukilėliai veikė savarankiškai. Jie kėlė radikalesnius reikalavimus. Kvietė ginti ne tik nepriklausomybę, bet ir kovoti dėl visų piliečių laisvės ir lygybės. 1794 m. gegužės 3 d. LDK sukilėliai įkūrė baudžiamąjį teismą. Jis turėjo persekioti 1791 metų konstitucijos priešus ir Targovicos konfederatus. Po kelių dienų Vilniaus Rotušės aikštėje buvo pakartas LDK didysis etmonas Simonas Kosakovskis, bajorų maršalas Šveikauskas ir kiti. Du žymius LDK politikus ir Targovicos konfederatus Ignotą Masalskį ir Juozapą Kosakovskį sukilėliai pakorė Varšuvoje.

1794 metais, svarstant valstybės pertvarkymo galimybes sukilimui laimėjus, išryškėjo ne tik Lenkijos ir LDK sukilėlius vienijusios idėjos bei tikslai. LDK ir Lenkijos sukilimo organizatoriai ir vadai skirtingai žiūrėjo į sukilimo tikslus bei jų įgyvendinimo taktiką. Tadas Kosciuška ir jo aplinkos žmonės buvo unitarinės Lenkijos valstybės patriotai. Jiems kėlė nerimą išryškėjęs LDK sukilėlių siekimas toliau tvirtinti atskirą nuo Lenkijos valstybinį savarankiškumą. Su nepasitikėjimu žiūrėjo ir į J. Jasinskio vadovaujamų LDK sukilėlių „jakobinizmą“. 1793–1794 metų sandūroje drastiška Jakobinų diktatūra Prancūzijoje baugino nuosaikųjį 1794 m. sukilimo Lenkijoje ir LDK sparną.

Savarankiški LDK sukilėlių veiksmai, nepriklausoma sukilimo vadovo J. Jasinskio pozicija gąsdino Lenkijos ba

ajoriją. Ji reikalavo, kad T. Kosciuška jį pakeistų. Labiausiai bijota, kad LDK gali atitolti nuo Ketverių metų seime sukurtos Lenkijos valstybės. Tuo tarpu LDK sukilėlių vadai viešai nepaskelbė kokių nors politinių pareiškimų, kurie liudytų jos norą atsiriboti nuo bendrų sukilimo idealų ar griautų Lenkijos ir LDK sukilėlių vienybę. Tačiau 1794 m. vasaros pradžioje buvo panaikinta LDK sukilimui vadovavusi Tautinė aukščiausioji taryba, o kiek vėliau į Lenkiją atšauktas ir J. Jasinskis.

Sukilėliams aiškinantis vidaus nesutarimus, Rusija, Prūsija ir Austrija ėmėsi malšinti sukilimą. Galimą sukilimo sąjungininką – Prancūziją – 1794 m. liepos 27 d. sukrėtė Termidoro perversmas. Pati kariaudama su didžiosiomis Europos valstybėmis, ji lauktos karinė paramos nesuteikė. 1794 m. rugpjūčio 11 d. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių. LDK sukilėlių daliniai traukėsi į Lenkiją. 1794 m. rugsėjo pabaigoje – spalio viduryje Rusijos kariuomenė užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno, o Prūsijos kariuomenė – Užnemunę. 1794 m. lapkričio 5 d. kapituliavo Varšuva. Sukilimas buvo nuslopintas. Pasibaigė paskutinis bandymas išgelbėti Abiejų Tautų Respubliką.

Leave a Comment