Įvadas
Organizacijos terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio organizo, kuris reiškia sutvarkau, surengiu. Organizaciją galima suprasti kaip kieno nors struktūrą, sandarą, sistemą. Taip pat organizacija vadinamas žmonių kolektyvas, susidaręs arba sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui. Dažniausiai turi atskirą turtą ir valdymo organus. Ypatingas organizacijos tipas yra valstybė. Organizacijomis įprasta vadinti valstybines įmones, įstaigas, susivienijimus bei visuomenines bendruomenes. Žodis sistema taip pat kilęs iš graikų kalbos. Graikiškai systema reiškia sandarą, junginį. Sistema – tai skirtingų reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip vientisą, santykiškai savarankišką dalinį. Sistemos klasifikuojamos pagal įvairius tyrimo uždavinius bei aspektus. Jos gali būti materialios ir idealios, natūralios ir dirbtinės, dinamiškos ir statiškos, sudėtingos ir paprastos, organizuotos ir susiorganizuojančios, vienareikšmiai determinuotos ir tikimybinės, atviros ir uždaros. Sistema apima savo komponentus (posistemius, dalis, elementus) ir tų komponentų tarpusavio ryšius bei santykius. Sistema sąlygoja elementus, o šie savo ruožtu – sistemą. Kad elementas įeitų į sistemą, jis turi atitikti jos ryšių specifiką. Kokie ryšiai sudaro sistemos struktūrą, lemia elementų savybės. Elementas kilęs iš lotynų kalbos žodžio elementum (pagal lotyniškos abėcėlės raidžių l, m, n pavadinimus – stichija, pirmapradė medžiaga). Jis reiškia sudėtinę visumos dalį, dėmenį. Visame pasaulyje nerasime nė vienos vienodos organizacijos. Vienos yra didelės, o kitos gali užimti vos kelis kvadratinius metrus. Be to jos visos skiriasi veiklos sritimis. Vienos gamina įvairius produktus, juos parduoda, kitos teikia įvairias paslaugas. Tačiau tarp visų šių skirtumų galima rasti ir bendrų bruožų. Tad šiame referate aš pasistengsiu apžvelgti organizaciją kaip sistemą ir aprašysiu jos elementus.
1. Organizacija
Žmogų veikti skatina įvairių poreikių – maisto, drabužių, pastogės, saugumo, bendravimo, patinkamo darbo, savo sugebėjimų panaudojimo ir kt. – visuma. Šiuos poreikius žmogus gali patenkinti veikdamas aplinką fizinėmis jėgomis. Žmonės jau seniai suprato, kad savo poreikius gali patenkinti daug greičiau ir efektyviau, taip pat sutaupant dalį laiko, kai tikslo siekia keli žmonės.
Fabijonas Saulius Butkus savo knygoje rašo, kad žmonių bendrijos, sąmoningai derinančios pastangas siekti bendro tikslo, vadinamos organizacijomis. Anot P. Zakarevičiaus organizacija yra žmonių, kuriuos sieja bendradarbiavimo ryšiai, bendri interesai ir tikslai, grupė. Remdamasis apibrėžimu P. Zakarevičius teigia, kad organizacija yra socialinė sistema. Kita vertus jis atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad organizacija yra ir objektas, kuriame vyksta tiesioginis žemės, fizinio kapitalo ir darbo jėgos jungimasis, t.y. vyksta pirminis ekonominis procesas, atsiranda vienoks ar kitoks produktas. Labai svarbu žinoti, kad ekonominis procesas vyksta ne tik gamybinėse ir komercinėse, bet ir kitokio pobūdžio organizacijose. Šiuo atžvilgiu kiekviena organizacija yra ekonominė sistema. Taip pat P. Zakarevičius teigia, kad organizacija yra dualistinė sandaros ir vykstančių procesų požiūriu sistema, dažniausiai vadinama socialine ekonomine sistema. Tai jis paaiškina tuo, kad žmones, kaip sudėtinius organizacijos elementus, vienu metu sieja dvejopi santykiai – bendražmogiški (socialiniai) ir produkto gamybos (ekonominiai), o susieti kartu šie santykiai vadinami socialiniais-ekonominiais santykiais.Eugenijus Bagdonas organizaciją apibūdina kaip socialinę grupę, kadangi čia susirenka žmonės turintys vieną tikslą – veikti bendrai. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad visiškai automatizuota ir robotizuota gamykla, kur nėra nė vieno žmogaus, nebus organizacija, o tik sudėtinga industrinė sistema. Aš šiai nuomonei pritariu, kadangi organizaciją turėtų sudaryti tam tikra grupė žmonių, kurie siektų bendro tikslo, planuotų savo veiklą, spręstų iškilusias problemas ir t.t., ko kompiuteriai nesugeba padaryti, jie tik vykdo žmonių įdiegtas programas. Toliau E.Bagdonas teigia, kad organizacija yra patvari grupė, nes priemonės (pastatai, įrengimai, baldai, automašinos ir visa kita, kas reikalinga veiklai plėtoti), kurias ji įsigijo, tarnaus ilgai, o tikslai, kurių siekia, neįgyvendinami akimirksniu. Organizacija, panašiai kaip gyvas organizmas, gimsta, vystosi ir išnyksta.Apžvelgus įvairių autorių pateiktus organizacijos apibudinimus, galime pastebėti, kad visi jie sutinka su viena nuomone, kad organizacija – tai žmonių bendrija, kuri turi bendrą tikslą. Žmonių bendrą veiklą jie interpretuoja savaip. F. S. Butkus teigia, kad tai yra sąmoningai suderinta pastangos. P.Zakarevičius aiškina, kad tarp žmonių vyksta socialiniai-ekonominiai santykiai, o E. Bagdonas savo apibrėžime nepabrėžia žmonių santykių. P Zakarevičius daug dėmesio skiria aiškindamas apie organizacijos sistemiškumą bei jos elementų svarbą, ko nedaro kiti du autoriai. Bet iš esmės visų aptartų autorių nuomonės panašios. Išanalizavus autorių nuomones galima pastebėti, kad organizacija yra didžioji, sudėtinga, dinaminė, atvira, tikslinga, valdoma sistema.Didžioji sistema todėl, kad organizacijoje yra daug ir labai įvairių sudėtinių elementų, kuriuos įvertinti yra gan sunku.Sudėtinga ji todėl, kad organizacijos struktūros ir vykstančių procesų charakteristikas įmanoma nustatyti tik sudėtingais metodais, o kai kurias iš jų – tik apytiksliai.Dinaminė – nes organizacijoje vysta daug ir labai įvairių savo turiniu ir kitais parametrais procesų.Atvira – kadangi organizacija įvairiais ryšiais susieta su išorės aplinka, iš aplinkos gauna ir aplinkai perduoda medžiagas, informaciją ir kt.Tikslinga – organizacija funkcionuoja nustatydama savo tikslus ir juos įgyvendindama.Valdoma – organizacijoje vyksta informaciniai procesai, kurių pagrindu reguliuojama jos veikla.Visiškai aišku, kad organizacija turi visas sistemoms būdingas savybes: vientisumas, dalumas, unikalumas, izoliavimasis, neapibrėžtumas, identifikacija, įvairumas.2. Organizacijos vidinė aplinka
Organizacijos veiklos sėkmė priklauso nuo to, kokie yra jos tikslai, kaip racionaliai koordinuojama veikla ir vykdomos užduotys, kokie dirba žmonės, ar jie skatinami dirbti, ar optimaliai parinkta organizacijos struktūra, kokia yra technologija, t.y. nuo to kokia yra organizacijos vidinė aplinka. Taigi galime teigti, kad organizacijos vidinę aplinką apibūdina šie veiksniai: tikslai, užduotys, technologija, struktūra ir žmonės.
1 pav. Organizacijos veiklos kintamieji
Pirmoji organizacijos charakteristika yra tikslai. Tikslai – tai rezultatas, kuriuo siekiama: pagaminti gaminį, suteikti paslaugą, įgyti pripažinimą, garantuoti apsaugą ir t.t. Organizacija yra priemonė pasiekti nustatytiems tikslams. Tikslus nustato organizacijos vadovybė planavimo proceso metu ir išdėsto jų esmę darbuotojams. Kai tikslai yra aiškiai apibrėžti ir suprantami organizacijos darbuotojams, jų grupė gali racionaliai sukoncentruoti savo fizines ir intelektualines jėgas. Be organizacijos tikslų, yra ir jose dirbančių žmonių asmeniniai tikslai, kurie dažnai nesutampa. Šių tikslų nesutapimas yra viena iš svarbiausių organizacijų ar įmonių vadovų sprendžiamų problemų. Nuo jos išsprendimo didele dalimi priklauso organizacijos veiklos efektyvumas. Vienas iš svarbiausių organizacijos tikslų yra gauti pelną, bet jis nėra pagrindinis. Pelną organizacija gali gauti tada, kai pagamina produktą, kuris turi paklausą ir kurį vartotojas perka, norėdamas patenkinti savo poreikius. Tad galime teigti, kad svarbiausias organizacijos tikslas pagaminti paklausą turintį produktą ar teikti paslaugas, efektyviausiai panaudojant ribotus gamybos išteklius. Žinoma yra organizacijų, kurios nesiekia pelno, tai mokymo įstaigos, bažnyčia, politinės partijos, gydymo įstaigos ir t.t. Tad organizacijos turi skirtingus tikslus. Tikslų kiekis ir įvairovė priklauso nuo organizacijos dydžio. Tikslai nustatomi ne tik visai organizacijai, bet ir atskiriems jos skyriams. Kiekvienas skyrius turi skirtingus, tik jam būdingus tikslus, todėl organizacijos vadovybė privalo koordinuoti skyrių veiklą, kad jų tikslų įgyvendinimas būtų konkretus indėlis į įgyvendinant organizacijos tikslus.Neįmanoma įgyvendinti tikslo, neatlikus nors mažiausio darbo, t.y. neišsprendus vieno ar keleto paprasčiausių uždavinių. Kuo didesnių tikslų organizacija siekia, tuo daugiau ir įvairaus sudėtingumo uždavinių tenka spręsti. E. Bagdonas ir L. Rapalienė pateikia tokį užduoties apibrėžimą: užduotis – tai darbas, kurį reikia atlikti numatytu laiku ir nustatytu būdu. Pagal juos užduotys skirstytos į tris kategorijas:
1) darbo su žmonėmis,2) darbo su objektais (mašinomis, žaliavomis),3) darbo su informacija.Algimantas Jonaitis uždavinį apibrėžia taip: uždavinys – tai darbas, jo dalis ar net keletas darbų (procesų), kuriuos privalo atlikti atitinkamos profesijos ir kvalifikacijos darbuotojai arba organizacijos padaliniai tam tikru būdu ir iš anksto apibrėžtu arba kuo greičiausiu laiku. A. Jonaitis taip pat išskiria tas pačias uždavinių grupes, kaip ir E. Bagdonas.Užduotys skirstomos pareigybėms, o ne darbuotojams. Labai svarbu žinoti, ar užduotys yra tipiškos ir kokia jų trukmė. Skirtingos užduotys gali pareikalauti skirtingų laiko sąnaudų. Daug kas technologijos sąvoką supranta kaip tam tikrą mokslo pasikeitimą, naujus įrenginius, medžiagas. Vieni tai vadina tik technologijos komponentais, o pačią technologiją supranta kaip procesą, kurio išdavoje žaliava ir medžiagos paverčiamos gaminiu. Antrieji technologiją vadina priemone žaliavai ir medžiagoms paversti norimu gaminiu. Sociologas Čarlzas Perrou technologiją apibūdina kaip priemonę ištekliams (nesvarbu ar tai būtų žmonės, ar informacija, ar medžiagos) paversti į produktus ar tai paslaugas.A. Jonaitis pateikia lygiai tokį patį technologijos apibrėžimą: technologija – būdas žaliavoms, medžiagoms ar informacijai paversti pageidaujamu rezultatu: gaminiu, paslauga, sprendimu. Pasirenkant technologiją, negalima pamiršti, kad jos kopijavimas, neatsižvelgiant į konkrečias taikymo sąlygas, aplinką ir žmones, gali būti nuostolingas. Kiekvienos konkrečios technologijos tinkamumą nustato žmonės. Be žmonių technologija nieko neverta. Aiškiai suvokti tikslai, tinkamai suformuluoti uždaviniai ir pasirinktos moderniausios technologijos neužtikrins organizacijos veiklos sėkmės, jei nebus suburti kvalifikuoti darbuotojai. Žmonės yra organizacijos pagrindas. Anot A. Jonaičio žmonės – tai grandis, jungianti anksčiau minėtus ir aptartus organizacijos vidaus elementus. Daugiausia įtakos žmogaus veiklai turi jo sugebėjimai, talentas, poreikiai, lūkesčiai, vertybės ir požiūris į darbą. Vadovas privalo gerai pažinti savo darbuotojus ir skatinti.Anot E. Bagdono vadybos mokslas nagrinėja tris žmogaus elgesio organizacijoje aspektus: darbuotojo elgesys, darbo grupės elgesys, vadovo elgesys ir jo įtaka darbuotojams.Organizacijos struktūrą E. Bagdonas apibūdina kaip ryšius tarp padalinių, valdymo lygių ir funkcinių sričių. O A. Jonaitis organizacijos struktūra vadina logišką vadybos lygių ir grandžių, jų tarpusavio ryšių (pavaldumo ir bendravimo), vadovo kontrolės sferos pavaizdavimą grafiškai suprantama forma. Tikslai ir struktūra yra glaudžiai susiję tarpusavyje ir veikia vienas kitą, t.y. kokią struktūrą kurti, nulemia organizacijos veiklos ypatumai, geografinė padėtis, darbuotojų profesionalumas, patyrimas ir kiti veiksniai.3. Organizacijos išorinė aplinka
Pagrindiniai organizacijos tikslai – tenkinti vartotojų poreikius ir gauti naudą. Organizacijos veiklos sėkmingumas priklauso nuo to, kaip ji orientuojasi išorinėje aplinkoje. Išorinės aplinkos pagrindiniai bruožai:1) veiksnių bendrumas,2) sudėtingumas,3) paslankumas,4) neapibrėžtumas.Išorinės aplinkos tarpusavio ryšys pasireiškia tuo, kad vieno veiksnio pasikeitimas turi įtakos kitiems veiksniams. Tarpusavio priklausomybė galioja ir pasaulinėje rinkoje, nes vyksta tarptautinė prekyba.Aplinkos sudėtingumas pasireiškia veiksnių įvairove ir jų poveikiu organizacijai. Kai organizacija turi ryšių su keliais šimtais tiekėjų, kurių veiklą reglamentuoja daugybė įstatymų ir norminių aktų, tai sakome, kad organizacijos aplinka yra sudėtinga. Organizacijos išorinės aplinkos veiksniai turi įtakos tikslams ir struktūrai.Organizacijos paslankumu arba judrumu vadiname pokyčių spartą. Kai kurių organizacijų išorinė aplinka gali labai greitai pasikeisti. Gali skirtis aplinkos paslankumas ir skirtinguose tos pačios organizacijos padaliniuose. Sparčiai keičiantis aplinkai reikia išsamesnės ir patikimesnės informacijos, kad galima būtų priimti teisingus sprendimus.Išorinės aplinkos neapibrėžtumas – tai turimos informacijos apie konkretų veiksnį apimtis ir patikimumas. Verslas bei kita pelno nesiekianti veikla sudėtingėja, todėl jiems valdyti reikia vis daugiau informacijos, bet jos patikimumas mažėja. Didėjant išorinės aplinkos neapibrėžtumui, sunkiau priimti efektyvius sprendimus.
Geras vadovas turi sugebėti apsibrėžti išorinę aplinką. Vienas iš būdų tai padaryti – suskirstyti išorinės aplinkos veiksnius į tiesioginius ir šalutinius.3.1 Tiesioginiai veiksniai
Tiesioginio poveikio veiksnius sudaro vartotojai, konkurentai, tiekėjai, darbo ištekliai, įstatymai ir kitos valstybės reguliavimo normos.
2 pav. Tiesioginio poveikio aplinka
Daugelis vadovaujasi žymaus vadybos specialisto Peterio Druckerio nuomone, kad organizacijos gyvavimą pateisina tik sugebėjimas savo veiklos produktui rasti vartotojų. Kiekvienas vartotojas skiriasi savo charakteriu, skoniu, norais ir įpročiais. Tik išanalizavus vartotojo poreikius galima pateikti jam tai, ko jis nori, ką gali įvertinti ir apmokėti. Vartotojai nusprendžia, kokios prekės ir paslaugos jiems reikalingos. Nuo vartotojų sprendimo priklauso ir organizacijos veiklos rezultatai. Svarbu išstudijuoti, kas nulemia vartotojo apsisprendimą įsigyti prekę: kaina, kokybė, tiekimo terminas, aptarnavimas, asmeniniai kontaktai ir politiniai įsitikinimai. Būtina sužinoti, koks organizacijos, jos prekių ir paslaugų įvaizdis susiformavo vartotojų akyse. Savo vartotojus turi ne tik komercinės, bet ir valstybinės organizacijos. Organizacija visą laiką privalo sekti visuomenėje vykstančius pokyčius, nagrinėti įvairių socialinių grupių reikmes ir joms pritaikyti gaminamą produkciją.Taip pat negalima ignoruoti konkurentų poveikio. Organizacija, blogiau už konkurentus tenkinanti vartotojų reikmes, ilgai neišsilaiko – ji bankrutuoja. Dažnai kaip tik konkurentai, o ne vartotojai lemia, kokią produkciją gaminti ir kokia kaina ją parduoti. Taip pat svarbu suprasti, kad vartotojai – tai ne vienintelis objektas, dėl kurio varžosi organizacijos. Kova gali vykti dėl darbo išteklių, medžiagų, kapitalo ir teisės taikyti technikos naujoves. Nuo konkurencijos priklauso vidinės organizacijos darbo sąlygos, darbo užmokestis bei vadovų ir pavaldinių santykiai. Gerai susipažinus su konkurentų pasiekimais, galima pasirinkti veiksmingiausius konkurencinės veiklos būdus, nuspręsti kokie veiksniai – kainos, kokybė ar paslaugos – bus efektyvesni. Konkurencija naudinga visiems: vartotojas gauna modernesnę ir geresnės kokybės produkciją (kartais net pigesnę), gamintojas yra verčiamas nuolat tobulėti, įveikti kliūtis, ieškoti naujovių.
Veikianti įmonė iš kitų įmonių gauna žaliavas, medžiagas, įrenginius, finansus, energiją. Laisvos rinkos sąlygomis šiuos išteklius galima gauti bemaž iš viso pasaulio. Pasirenkant tiekėjus, vadovaujamasi kainų, kiekybės ar kokybės kriterijais. Bet tiekėjus reikia rinktis apgalvotai, nes tai gali būti rizikinga. Pasirenkant tiekėjus užsienyje, prisiimama rizika dėl valiutos kurso nestabilumo, aplinkos judrumo, o kartais ir dėl politinio nestabilumo. Gali atsitikti, kad kai kuriais atvejais organizacijos turės reikalų tik su vienu tiekėju (vandens, elektros, šiluminės energijos). Tokiu atveju organizacija taps priklausoma nuo tiekėjo.Yra dviejų rūšių tiekėjai: medžiagų tiekėjai ir kapitalo tiekėjai. Kai kurių įmonių veikla priklauso nuo nenutrūkstamo medžiagų, pusgaminių, žaliavų pristatymo iš kitų organizacijų.neturint šių medžiagų, negalima pateikti ir gatavos produkcijos. Norėdami išvengti gamybos pertrūkių, įmonės priverstos kaupti medžiagų atsargas sandėliuose ir taip įšaldyti lėšas. Todėl organizacijai svarbu pasirinkti patikimus tiekėjus.Klestinčios organizacijos, norėdamos įgyvendinti didelius sumanymus, privalo gauti kapitalo. Potencialūs investitoriai yra šie: bankai, įvairios paskolų tiekimo programos, akcininkai ir privatūs asmenys, akceptuojantys organizacijos vekselius arba perkantys jos obligacijas. Kuo stipresnė organizacija, tuo daugiau ji turi galimybių pritraukti investitorių ir gauti iš jų veiklai plėtoti reikalingų lėšų.Rinkos santykių veikiama keičiasi ekonomikos struktūra, atsiranda naujų specialybių poreikis, didėja darbuotojų profesionalumo ir kvalifikacijos reikalavimai. Organizacijos tikslams įgyvendinti reikalingas efektyvus darbas, todėl jos personalas – vadovai, inžinieriai, technikai, tarnautojai, darbininkai – turi būti atitinkamų specialybių ir reikiamos kvalifikacijos. Darbuotojai privalo sugebėti mąstyti rinkos kategorijomis, būti iniciatyvūs ir veiklūs, sugebėti numatyti ūkio struktūros perspektyvą. Pagrindinė šiuolaikinės organizacijos problema – parinkti ir išlaikyti talentingus vadovus. Geriausia, kai vadovai išugdomi savo organizacijoje.Įstatymai ir valstybės reguliavimo normos taip pat turi įtakos organizacijos veiklai. Visi pirkėjų ir pardavėjų veiksmai, žaliavų naudojimas ir gatavos produkcijos realizavimas yra reguliuojami įstatymų. Kiekviena organizacija turi tam tikrą juridinį statusą, kuris lemia kaip ji gali plėtoti savo veiklą ir kokius mokesčius privalo mokėti. Nepriklausomai nuo kaip vadovas vertina vieną ar kitą įstatymą, jis privalo jų laikytis, kitaip organizacijai bus taikomos įvairios sankcijos, gresia net verslo nutraukimas. Organizacija turi paisyti ne tik valstybėje galiojančių įstatymų, bet ir valstybinių reguliavimo institucijų. Jos nustato tam tikrus reikalavimus, kurie taip pat galioja kaip ir įstatymai.3.2 Šalutiniai veiksniai
Šalutiniai veiksniai yra kur kas sudėtingesni, bet ne tokie akivaizdūs kaip tiesioginiai. Suvokti ir tiksliai apibūdinti šalutinės aplinkos įtaką sunku, nes prognozuojant galimą jos poveikį tenka remtis neišsamia informacija. Šalutinį poveikį organizacijai turi ekonominiai, socialiniai, politiniai, technologiniai ir ekologiniai veiksniai.
3 pav. Šalutinio poveikio aplinka
Bendra ekonomikos būklė lemia materialinių išteklių kainas, nuo jos priklauso moki vartotojų paklausa prekėms ir paslaugoms. Organizacijos vadovybė privalo numatyti, kokią įtaką veiklai turės ekonominės būklės pokyčiai. Taigi, įvertindami bendrą ekonomikos būklę, organizacijos vadovai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip lengvai bus prieinamas kreditas, kokia yra prieinamiausia palūkanų norma, kokios jos kitimo tendencijos, kokie infliacijos tempai, kokios yra mokesčių normos, koks yra nedarbo lygis ir t.t.Technologija priskiriama prie veiksnių, kurių poveikį organizacija patiria tiek dėl vidinių, tiek dėl išorinių sąlygų pasikeitimo. Mechanizacija, automatizacija, kompiuterizacija, robotizacija iš esmės pakeičia techniką, organizacijos veiklą, procedūras, ryšių metodus. Technologiniai šuoliai skatina naujų gamybos metodų ir gaminių, naujų rinkų, marketingo metodų atsiradimą. Vadovai privalo sekti naujų technologijų plėtrą bei nustatyti jos poveikį organizacijai. Tai užtikrins, kad svarbūs pokyčiai bus pastebėti ir organizacija technologiškai neatsiliks.Socialinės jėgos yra dinamiškos: keičiasi gyventojų vertybių sistema, požiūriai, nuomonės, gyvenimo stilius, demografinės charakteristikos. Šie socialiniai veiksniai taip pat turi įtakos organizacijos veiklai, visų pirma produkcijos asortimentui ir tiekiamų paslaugų nomenklatūrai. Keičiasi ir darbuotojų nuostatos. Žmogus nebenori būti vien tik priemone produkcijai gaminti, jis siekia sąmoningai dalyvauti organizacijos veikloje. Jaunimui ypač nepriimtini “tėvų ir vaikų” santykiai organizacijoje. Jauni darbuotojai nori didesnio savarankiškumo ir pagarbos sau darbe. Svarbu, kad vadovai suprastų šiuos nuostatų pasikeitimus ir motyvuotų darbuotojus.Organizacijai svarbus valstybės administracijos, įstatymų leidžiamojo organo ir teisinės sistemos požiūris į verslą. Politiniai veiksniai glaudžiai susiję su socialinėmis ir kultūrinėmis tendencijomis, jie veikia organizacijos pelno apmokestinimą, prekybinių lengvatų teikimą, vartotojų interesų gynimą, darbo apsaugą, aplinkosaugą, kainų kontrolę ir t.t. Didelę įtaką organizacijos veiklai turi politinės padėties stabilumas valstybėje, santykiai su užsieniu. Vyriausybės politikos pokyčiai gali priversti organizaciją peržiūrėti ir modifikuoti strateginius planus.
Vis aktualesni darosi verslo ir ekologijos sąryšis. Kai kurios verslo rūšys ypač teršia aplinką. Galioja nemažai normų, reguliuojančių taršos lygį. Jų nesilaikančios organizacijos privalo atlyginti aplinkai padarytą žalą. Pradedant verslą, ekologiniai veiksniai gali tapti vienu iš didžiausių barjerų.Išorinės aplinkos analizė suteikia organizacijai realų pranašumą: vadovas, žinodamas organizacijos galimybes, gali nustatyti teisingą veiklos kryptį ir atsisakyti tos veiklos, kuriai organizacija yra per silpna. Išorinės aplinkos analizė padeda vadovui inicijuoti organizacijos veiksmus, o ne vien reaguoti į faktą. Tik reaguojantys vadovai reguliuoja įvykius, kai šie jau įvyksta. Jie gaišta savo laiką ir eikvoja organizacijos išteklius, rūpindamiesi kasdieninėmis problemomis, kurių būtų galima išvengti, analizuojant aplinkos poveikį. Iniciatyvūs vadovai žiūri į ateitį, įvertindami ir planuodami pokyčius. Jie nuolat ieško savo organizacijai palankių progų, kad ji turėtų naudos iš jų. Iniciatyvūs vadovai numato grėsmes savo organizacijai ir imasi veiksmų, kad nekiltų krizė. Iniciatyvių vadovų valdomos organizacijos veikia sėkmingai ir efektyviai.Literatūra
1. Butkus F.S. Organizacijos ir vadyba. Vilnius: alma littera, 1996. 157p.2. Jonaitis A.Vadybos ABC. Vilnius: Lietuvos Informacijos Institutas, 1998. 89p.3. Zakarevičius P. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos. Kaunas:Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1998. 223p.4. Bagdonas E., Kazlauskienė E. Biznio įvadas. Kaunas:Technologija, 1997. 289p.5. Christensen A., Hansen J.L. Harmonija ir produktyvumas. Vilnius: Enciklopedija, 1996. 216p.6. Bagdonas E., Rapalienė L. Administravimo principai. Kaunas: Technologija, 1996. 206p.7. Aničas J. ir kt. Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija, 10 tomas.Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1983. 640p.8. Aničas J. ir kt. Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija, 3 tomas.Vilnius: Mokslas, 1978. 640p.9. Aničas J. ir kt. Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija, 8 tomas.Vilnius: Mokslas, 1981. 640p.