Organizacijos struktūrizavimas

Tik gimęs žmogus iš karto patenka į organizaciją – šeimą. Toliau – visas žmogaus gyvenimas – kelionė per įvairiausias organizacijas : vaikų darželio grupė, mokyklos klasė, sporto ar kokio kitokio laisvalaikio pomėgio būrelis, organizacija, sudaranti materialines gyvenimo sąlygas – darbovietė, paskui savo šeima, politinė partija, klubas arba draugija pagal interesus ir kitokios bendrijos, kurioms žmogus priklauso tėvų valia, arba jau pats sąmoningai apsisprendęs.

Organizacijos

Organizacijos sukuria visiškai naujo pobūdžio darbą – visi nariai turi siekti bendro tikslo Taigi žmogaus elgesys nukreipiamas tokia kryptimi, kurios savarankiškai, savo valia organizacijos narys neesirinktų.
Žmogų veikti skatina įvairių poreikių – maisto, drabužių, stogo ant galvos, saugumo, bendravimo, patinkamo darbo, savo sugebėjimų panaudojimo ir ir kt. – visuma.Žmogus jau suprato, kad dažnai jo poreikiai gali būti patenkinti žymiai geriau , kad jie gali reikalauti iš jo daug mažiau pastangų, jei būtų sudedamos kelių žmonių galimybės.
Žmonių bendrijos, sąmoningai derinančios pastangas siekti bendro tikslo, vadinamos organizacijomis.

Organizacijos tikslai

Organizacija siekia ne vieno, o viso komplekso tikslų, kartais net tarpusavyje prieštaraujančių. Žinome, kad žmonės į darbo organizacijas buriasi norėdami turėti pragyvenimo šaltinį – taigi vienas išš organizacijos tikslų ir yra socialinis – suteikti savo nariams pragyvenimo šaltinį. Tą pragyvenimo šaltinį organizacija galės suteikti tik tada, jei bendromis savo narių pastangomis sugebės vartotojams teikti reikalingą produktą, už kurį vartotojai mokės tiek. Kad pakaks atsiskaityti su visais tiekėjais, va

alstybe ir dar liks pinigų darbuotojams bei perspektyvinei plėtrai. Tai yra organizacijos paskirtis, tikslas, kuriam pati organizacija yra skirta, kuris pateisina jos buvimą. Tiesiai iš jo išplaukia komercinis tikslas –parduoti vartotojams pagamintą produkciją tam tikra kaina. Kad vartotojai gaminius pirktų, reikia, kad gaminiai tenkintų tam tikrus vartotojų poreikius. Gera gaminių kokybė- tai jau techninis tikslas. Kad vartotojai pirktų, produkto kaina neturi prašokti tam tikros ribos, o kad organizacija galėtų gyvuoti, kaina neturi būti mažesnė už tam tikrą lygį – tai ekonominis tikslas. Kad organizacija išsilaikytų, ji turi pateikti rinkai tam tikrą produktų kiekį tam tikru laiku – tai jau gamybinis tikslas. Pagaliau organizacija savo veikla turi nekenkti – čia ekologinis tikslas.(žr. 1 schemą).

Norint organizaciją valdyti racionaliai, reikia ne tik išsiaiškinti visą tikslų sistemą, bet irr nustatyti jų pirmenybes.

Organizacijos aplinka

Susipažinus su organizacijos tikslais, paaiškėja, kad visus juos lemia organizaciją supančios aplinkos – vartotojų, gamtos sąlygų bei gyventojų bendrijos, iš kurios atstovų susidaro organizacijos narių bendrija, – keliami reikalavimai. Skiriamos dvi aplinkos rūšys: veiklos aplinka, kurią sudaro organizacijos veikloje tiesiogiai dalyvaujantys arba ją lemiantys aplinkos elementai, ir bendroji aplinka, kuri apibūdinama netiesiogiai organizacijos veiklą veikiančiais bruožais (žr. 2 schemą).

Veiklos aplinką sudaro: vartotojai, konkurentai, arba panašią produkciją gaminančios organizacijos, organizacijos gaminamos produkcijos pakaitalų gamintojai, tiekėjai.

Organizacijos struktūrizavimasis

Išnagrinėjus organizacijos veiklą, kuri verčia da

arbo objektą darbo produktų, galima pereiti ir prie visos organizacijos, kaip santykiškai stabilios ir kokybiškai savitos sistemos, nagrinėjimo. Vienas svarbiausių sistemos bruožų yra jos struktūra – sistemos sandara, suvokiama atskirai nuo jos kilmės, funkcijų, požymių. Kiekvieną organizaciją sudaro pirminiai jos elementai – pavieniai žmonės. Bet kai žmonių susidaro daugiau, norėdami deramai susižinoti bendrame darbo procese, žmonės jungiasi į tam tikras grupeles, kurios skiriasi savo paskirtimi ir vieta organizacijoje. Jų visuma ir sudaro organizacijos struktūrą. Šiuolaikinis organizacijų mokslas, jų teorija skiria penkis organizacijos struktūros elementus ir dvi jėgas. Visa tai įvairiai tarp savęs derinama, ir susidaro įvairios organizacijų konfigūracijos. Pirmasis organizacijų struktūros elementas yra darbo dalis, kurioje vyksta darbo objekto vertimo darbo produktu procesas. Kita svarbi dalis – tai strateginė viršūnė, lemianti pagrindinius organizacijos gyvenimo reiškinius, vadovaujanti visai organizacijos veiklai. Didesniosios organizacijos tarp strateginės viršūnės ir darbo dalies turi vidurinį vadovų sluoksnį. Organizacijose su sudėtingu technologiniu procesu, naudojančiose daugiau įrengimų, būna dar viena dalis – technostruktūra. Ji apima darbo technikos ir technologijos specialistus, sudarančius visas reikalingas technologinio proceso technines sąlygas. Penktasis organizacijos struktūros elementas – paramos tarnybos. Joms priklauso žmonės, aptarnaujantys visus organizacijos narius darbe. Pirmoji jėga, veikianti organizacijoje, yra ideologija – didelė vertybių ir įsitikinimų sistema, skirianti organizaciją iš kitų. Ji remiasi organizacijos paskirties jutimu, stipria vadovo as
smenybe bei dideliu organizacijos narių susitapatinimu su organizacija. Ideologija – vienas pagrindinių veiksnių, palaikančių organizacijos vientisumą. Kita organizacijos jėga, veikianti priešingai negu ideologija, – organizacijos skaldymo kryptimi, -yra politika. Ji remiasi egoistiškais tam tikrų asmenų ar jų grupių interesais (žr. 3 schemą).

Įvairiomis aplinkos sąlygomis, naudojantis skirtingais technologijos procesais, įvairiais gyvenimo etapais tie elementai ir jėgos būna įvairaus lygio; tai leidžia skirti septynis organizacijų pavidalus: paprastąją, arba verslininkiškąją, mašinų biurokratiją, diversifikuotąją, profesionaliąją biurokratiją, novatoriškąją, misionieriškąją ir politizuotąją (žr. 4 schemą).

Paprastoji, arba verslininkiškoji, organizacija teturi du pagrindinius struktūros elementus: strateginę viršūnę ir darbo dalį. Pagrindinė organizacijos veiklą lemianti dalis – strateginė viršūnė. Ji koordinuoja visos organizacijos veiklą tiesioginiais nurodymais. Toks pavidalas būdingas jaunoms ir nedidelėms organizacijoms, turinčioms paprastą techniką ir technologiją, veikiančioms paprastoje, bet kintančioje aplinkoje. Organizacijos judrumą reaguoti į aplinkos pakitimus riboja paties vadovo judrumas ir lankstumas. Stiprūs, turintys įtaigos galių vadovai sugeba pridengti ją stipria ideologija, padidinančia organizacijos atsparumą nepalankiems aplinkos pokyčiams.
Mašinų biurokratija turi visus struktūros elementus. Svarbiausia tokios organizacijos veiklai – technostruktūra. Ji standartizuoja darbus, o ta darbų standartizacija tampa svarbiausiu bendros veiklos koordinavimo būdu. Organizacijos techninė ir technologinė sistema labai išplėtota, gali būti net automatizuota; darbuotojų specializacija siaura – kiekvienas moka atlikti menką dalį viso bendro darbo proceso. Toks organizacijos pavidalas būdingas subrendusioms ir didelėms organizacijoms: jo

os sėkmingai veikia paprastoje ir stabilioje aplinkoje.
Diversifikuotasis organizacijos pavidalas atsiranda, kai susijungia daugiau mašinų biurokratijos pavidalo organizacijų, kurios būdamos pritaikytos veikti paprastosios ir stabiliosios aplinkos sąlygomis, tokiu būdu pajungia dalį savo aplinkos: konkurentus, pakaitalų gamintojus, dirbtinai stabilizuoja tą aplinką ir sudaro palankesnes veiklos sąlygas. Svarbiausias tokių organizacijų elementas – vidurinis vadovų sluoksnis, o veikla koordinuojama standartizuojant organizacijų išėjimus. Toks pavidalas būdingas senoms ir labai didelėms organizacijoms; jos sėkmingai veikia nesudėtingoje ir stabilioje aplinkoje.
Profesionalioji biurokratija susidaro tada, kai pagrindinis organizacijos produkto gamybos procesas reikalauja labai aukštos vykdytojų kvalifikacijos. Todėl labiausiai išplėtota šio pavidalo organizacijų dalis yra darbo dalis. Kadangi patys specialistai sprendžia daugumą techninių ir technologinių klausimų, tokių organizacijų technostruktūra labai menkai išplėtota, bet gana stipri jų paramos tarnyba. Darbo specifika sąlygoja kiekvieno specialisto veiklos individualumą. Todėl siekiant vertingų bendros veiklos rezultatų, koordinuojama tik įgūdžių standartizavimu, teisės verstis profesine veikla patvirtinimu už organizacijos ribų bei biurokratinėmis formaliomis veiklos taisyklėmis, panašiomis į tas, kurios taikomos mašinų biurokratijoje. Toks pavidalas būdingas įvairaus amžiaus organizacijoms, nes jį daugiausia lemia dideli darbo technologinio proceso reikalavimai vykdytojui. Techninė darbo sistema gali būti ir sudėtinga, bet organizacijos sėkmingai veikia sudėtingoje, bet stabilioje aplinkoje.
Novatoriškosios organizacijos pagrindą sudaro darbo dalis, susiliejusi su paramos tarnyba. Organizaciją sudaro kvalifikuoti įvairių profesijų darbuotojai, bendrą veiklą koordinuojantys tarpusavio prisitaikymo būdu. Tokios organizacijos sėkmingai veikia labai sudėtingoje ir dinamiškoje aplinkoje; jai išlikti padeda nuolatinis įvairių profesijų žmonių bendradarbiavimas sprendžiant iškylančius neįprastus klausimus. Toks pavidalas būdingas jaunoms organizacijoms. Jos gali būti dviejų tipų: gaminančios, kai pačios pateikia tam tikrą produkciją——————–, arba organizuojančios, turin2ios bendros veiklos klausimus sprendžiančią kvalifikuotų specialistų ir paramos tarnybos dalį bei jai pavaldžią gamybinę sistemą, pateikiančią numatytą produkciją —————.
Misionieriškos organizacijos gyvavimą lemianti dalis yra ideologija. Ji leidžia bendrą narių veiklą koordinuoti elgesio standartizavimo būdu. Toks būdas įmanomas, kai sustiprinama organizacijos narių atranka, naudojantis specialiomis įtraukimo į organizaciją procedūromis ir nuolat stiprinant organizacijos narių susitapatinimą su organizacija. Kiekvienas organizacijos narys, turėdamas aiškiai apibrėžtą paskirtį ir nustatytas elgesio normas, kurias priima kaip savas, praktinėse situacijose elgiasi visai laisvai, žinoma, nepažeisdamas nustatytų normų. Misionieriškosios organizacijos pavidalas gali apgaubti bet kurį iš aukščiau minėtų pavidalų – lemiamą reikšmę jai susidaryti turi vadovo asmenybė ir organizacijos veiklos sfera.
Politizuotųjų organizacijų gyvenimą lemia egoistiniai pavienių asmenų arba jų grupių interesai, paverčiantys darnią koordinuotą visos organizacijos veiklą neformalių jėgų žaidimais, pvz., koalicijų kūrimu, informacijos slėpimu ir iškraipymais, kova dėl išteklių perskirstymo, tarnybų prieštaravimų aštrinimu, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, skundimais, maištais ir net perversmais. Tai irgi gaubiantis bet kurį kitą iš aukščiau minėtų pavidalų, išskyrus misionieriškąjį. Tai yra trumpalaikis pavidalas. Jis atveda organizaciją į vaisingą pasikeitimą arba į žūtį.
Organizacijų pavidalų tyrimas rodo tam tikras jų plėtotės tendencijas. Paprastai organizacijos kuriasi paprastąją (verslininkiškąją) forma, kurią padiktuoja įkūrėjas; dažniausiai dauguma jaunų organizacijų išlaiko tokį pavidalą, kol įkūrėjas joje dirba. Daugelis paprastųjų organizacijų, būdamos per daug priklausomos nuo vieno žmogaus, žūsta, kitos pereina į kitus pavidalus. Įprasta, kad paprastosios organizacijos, netekusios stipraus vadovo, virsta misionieriškomis. Kitos naujos organizacijos pagal savo kvalifikaciją pereina į kitus tris pavidalus: organizacijos, nejautrios ideologijai ir nepasižyminčios kvalifikacinėmis galimybėmis, paprastai virsta mašinine biurokratija, o turinčios aukštos kvalifikacijos specialistų renkasi dažniausiai novatoriškąjį arba profesionalios biurokratijos pavidalą, atsižvelgdamos į naujovių ir nuolatinio tobulėjimo poreikį. Mašininės biurokratijos, siekdamos stabilizuoti aplinką, jungiasi į diversifikuotąsias ir taip iš esmės stabdo natūralų organizacijos reorganizavimąsi bei tobulėjimą.Dėl savo profesinio elitiškumo ir darbo individualumo sunkiai vartotojų veikiama, gali susidaryti dirbtinai stabilizuotą aplinką ir profesionalioji biurokratija, taip pat stabdydama natūralų veiklos ir organizacijų plėtrą. Menkas išorės poveikis abiem biurokratijoms bei diversifikuotosioms organizacijoms lemia jų išsigimimą; todėl jos anksčiau ar vėliau virsta politizuotosiomis, o paskui arba žūsta, arba ant žūties slenksčio reorganizuojasi. Organizacijos gali atgimti ir dėl sąmoningos savo vadovų, suvokiančių aplinkos pasikeitimus, veiklos, vadovui derinant politiką, skatinančią individų aktyvumą su ideologija, nukreipiančia tą aktyvumą bendra linkme.

Organizacijos struktūros tipai

Organizacijos struktūrą galima nagrinėti įvairiai. Jau buvo aptarta organizacijos struktūra, kurios pagrindu sudarytos Mintzberg‘o konfigūracijos. Kitas struktūrizavimo atvejis yra susijęs su vertės grandinės sąvoka. Tačiau tradiciškai organizacijos struktūra daugiausia nagrinėjama pavaldumo ir atsiskaitomybės aspektais. Šiuo požiūriu skiriami šeši struktūros tipai, kurie gali būti panaudojami pasirinktos strategijos įgyvendinimui (keturi iš jų schematiškai parodyti 35 pav.):
• Mažos organizacijos struktūra;
• Funkcinė struktūra;
• Daugiaskyrė struktūra;
• Holdingo kompanijos struktūra;
• Matricinė struktūra;
• Novatoriška struktūra.

Organizacijos struktūros projektavimas

Nepriklausomai nuo to, kaip suprantamas strategijos ir struktūros santykis (ar strategija lemia struktūrą ir atvirkščiai), reikalinga projektuoti ir palaikyti racionalią organizacijos struktūrą kad būtų galima efektyviai kurti ir įgyvendinti organizacijos strategiją. Strateginis suderinamumas kelia reikalavimą suderinti organizacijos strategiją ir struktūrą kad organizacija taptų ekonomiškai efektyvi. Suderinamumas gali būti skirtingo laipsnio. Aplinka keičiasi lėčiau. Negali būti tobulo suderinamumo tarp struktūros ir strategijos: būtinas minimalus suderinamumo laipsnis. Jeigu strateginio proceso pradžioje strateginio suderinamumo laipsnis taip pat kinta.
Jau pradinėje organizacijos struktūros projektavimo stadijoje turi būti nagrinėjamas struktūros, misijos tikslų suderinamumo klausimas. Prieš detaliau analizuojant galimus organizacinės struktūros variantus, naudinga išnagrinėti tam tikrus bendresnius klausimus susiejant su misijos ir tikslų analize:

PRALEISTA

Literatūra:

1. Vasiliauskas A. Strateginis valdymas. – V.: Enciklopedija, 2002;
2. Butkus F. S. Organizacijos ir vadyba. – V.: Alma littera, 1996:

Leave a Comment