Pažinimas ir kalba

1945 0

Įvadas

Kalba, nuostabiausia ir kasdieniškiausia, natūraliausia žmogaus intelekto apraiška, yra bene slėpiningiausias jo produktas. Esminis vaidmuo, tekęs kalbai intelektuoliame pasaulio “įsisavinime”, – bene iki šio amžiaus vidurio – labai kontrastavo su kalbos, kaip informacijos kodavimo, sudarymo ir perteikimo priemonės, menku pažinimu. Tačiau visokeriopa mokslinio pažinimo pažanga kalbos tyrimą padarė viena svarbiausių XX amžiaus mokslo ir filosofijos problemų.

Metodologiniu požiūriu, galutinis tokios analizės tikslas- atskleisti ryšį tarp kalbos vartotojo minties, kalbos ir jo aprašomo pasaulio. Taigi, loginė-filosofinė kalbos analizė yra betarpiškai susijusi su fundamentaliu filosofijos kllausimu apie sąmonės ir materijos, minties ir tikrovės ryšį, todėl neabejotinai laikytina vienu svarbiausių adekvačios pažinimo teorijos uždavinių. Taip pat reikia turėti galvoje tokias skirtingas metodologines filosofiško domėjimosi kalba pasekmes, kaip perėjimas iš klabos struktūrų į pasaulio, sąmonės, savimonės, kultūros, istorijos, apskritai vadinamųjų “žmogiškųjų” fenomenų struktūras. Šios filosofavimo apie kalbą teorinės ekstrapoliacijos reiškėsi kaip specifinės šių fenomenų analizės sampratos, o jų pagrindu ilgainiui susiformavo ir specialios tyrimų kryptys1. Šiame referate ryškiasias aspektas- kalba- kaip pažinimo ojektas, atsiskleidžiantis iš kelių pusių: dirbtinės kaalbos reikšme filosofijoje, kalbotyra, “kalbos žaidimo” bei nepertraukiamu kalbos ir žmogaus ryšio aspektais.

1- Prasmės problema, kurią sprendžiant susiklostė svarbiausios kalbos filosofijos kryptys, šiandien keliama ne tik analitinėje filosofijoje. Pavyzdžiui, neabejotinai verti dėmesio šios problemos tyrimai, kuriuos atliko prancūzų struktūralistai. Šia pr

roga ypač pažymėtinos žymaus prancūzų semiotiko A.Greimo semantinės studijos, kuriose prasmės analizės problema gvildenama plačiau socialiniu-kultūriniu aspektu, t.y. kaip tekstų- plačiausia informacine šio žodžio prasme- nebūtinai verbalinių,- prasmingumo, jų semantinės sandaros problema. Šios studijos, žinoma, reikalauja atskiro, išsamaus nagrinėjimo.

-2-

Dirbtinės kalbos reikšmė filosofijoje

Buvo manančių, kad kalba esanti ne tik filosofinio tyrimo priemonė, bet ir vienintelis objektas, o daugelis pažinimo klaidų atsirandančios dėl to, kad natūralioji kalba – netaisyklinga, netobula. Išeities reikia ieškoti dirbtinėje, idealiojoje, trūkumų neturinčioje kalboje. Požiūris į dirbtines kalbas kaip į natūtaliųjų kalbų idealizaciją reiškė, kad dirbtinė kalba yra sistemingų natūraliosios kalbos bruožų modelis; iš čia išplaukia išvada, kad didesnė natūraliosios kalbos dalis yra nesisteminga.

Filosofijos tikslas- loginis minties pagrindimas, jo aiškinimas. Filosofija, siekianti atskleisti logiką to, kas teisingai arba neteisingai, beet prasmingai pasakoma apie pasaulį, t.y. atskleisti pamatinę, giluminę kalbos struktūrą, jos loginę formą, paslėptą sudėtingose, netobulose natūraliosios kalbos formose.

Modeliuoti natūraliąją kalbą, žiūrėti į kasdienės kalbos išraiškas, pro loginio trafareto plyšius, ieškoti juose to, kas bendra, esminga, dirbtinai supaprastinant sąvokas, – reiškia iškraipyti jas, atimti iš jų gyvybę. Pavyzdžiui, toks pavojus slypi kalbinėje iliuzijoje, manant, kad visi prasmingi terminai esą vardai.

Kalba atlieka informacijos apie pasaulį perteikimo funkciją ne todėl, kad jos išraiškų struktūra yra analogiška tikrovės struktūrai, bet dėl savo prasminės, semantinės, pr

rigimties, neprieinamos, priešingai pačiai kalbai, stebėjimui.

Linvistinėje filosofijoje į kalbinę veiklą žiūrima kaip į visuomeninės žmogaus būties dalį; šitaip mėginama atsižvelgti ir deramai įvertinti natūralų, dinamišką, “pilnakraujį” kalbos funkcionavimą tam tikroje kalbinėje bendruomenėje.

ŽMOGUS IR KALBA

Žmogus- gyva esybė, turinti logos

Žmogus, pagal klasikinį Aristotelio pateiktą jo esmės apibrėžimą, yra gyva būtybė, turinti logos. Vakarų tradicijoje šis apibrėžimas įgijo kanonišką formą: žmogus yra animal rationale, protinga gyva esybė, tai yra nuo kitų guvūnų skiriasi sugebėjimu mastyti. Taigi graikų žodis logos buvo perteiktas kaip “protas” arba “mąstymas”. Bet iš tiesų šis žodis tai pat (visų pirma) reiškia kalbą. Aristotelis perskirstymą tarp žmogaus ir gyvūno kartą išdėstė šitaip2: gyvūnai gali sužinoti, jie nurodo vienas kitam, kas jiems teikia malonumą, jo siekdami, o kas kelia skausmą, jo vengdami. Gamta jiems tiek tesuteikė. Tik žmonėms buvo duotas dar ir logos, kad atskleistų vieni kitiems kas naudinga , o kas žalinga, taip pat tai, kas teisinga ir neteisinga. Giliaprasmis teiginys. Kas naudinga ir kas žalinga – tai dalykai, kurių norima ne dėl jų pačių, o dėl ko nors kito, kas dar nėra duota, bet ką gauti tie dalykai padeda. Taigi žmogaus skiriamuoju ženklu laikomas pranašumas palyginti su tuo, kas yra visuomet dabartiška,- ateities pojūtis. Tuo pačiu atsikvėpimu Aristotelis priduria, kad kartu yra duotas te

eisingumo ir neteisingumo jausmas,- ir visa tai todėl, kad žmogus vienintelis turi logos. Jis gali mąstyti ir kalbėti. Jis

2- politika, A 2, 1253a 9 ir toliau.

-3-

gali kalbėti, tai yra kalbėdamas iškelti aikštėn tai, ką turi omenyje; negana to- todėl, kad šitaip gali perteikti save, nes tik žmonės apskritai turi bendrą mąstymą, arba bendras sąvokas, ir visų pirma tas, kurių dėka galimas žmonių bendrabūvis be žudymo ir žmogžudysčių, visuomeninio gyvenimo, politinės santvarkos, darbo pasidalinimu paremto ūkinio gyvenimo pavidalu. Visa tai slypi paprastame pasakyme: žmogus yra gyva esybė, turinti kalbą.

Galima būtų manyti, kad toks aiškus ir įtikinamas kalbos fenomeno pažymėjimas mąstant apie žmogaus esmę turėjo iš seno užtikrinti jam priviligijuotą vietą. Kas įtikinamiau už tai, kad gyvūnų kalba, jei šitaip pavadintumėme jų būdą sužinoti, yra visai kas kita nei žmogaus kalba, vaizduojanti ir perteikainti daiktinį pasaulį? Kalba tai atlieka ženklais, kurie, priešingai negu pastovūs gyvūnų raiškos ženklai, yra kintami: ne tik esama skirtingų kalbų, bet ir vienodi tos pačios kalbos posakiai gali nusakyti skirtingus dalykus, o skirtingi posakiai- tuos pačius.

Kalba- tautiškumo veidrodis

Kalbos esmė anaiptol neatsidūrė Vakarų filosofinio mąstymo centre. Tiesa, kad pagal Senojo Testamento pasaulio sukūrimo istoriją Dievas pavedė pirmajam žmogui viešpatauti pasaulyje, leisdamas jam savo nuožiūra pavadinti visus buvinius,- tai visuomet bu

uvo aiški užuomina. Babelio bokšo istorija taip pat liudija, kad kalba žmogaus gyvenimui turi pamatinę reikšmę. Tačiau kaip tik krikščioniškųjų Vakarų religinė tradicija paralyžiavo mąstymą apie kalbą, tad klausimas apie kalbos kilmę naujai buvo iškeltas tik apšvietos amžiuje. Herderis ir Wilhelmas von Humboltas, pastebėjo, kad pirmapradis kalbos žmogiškumas yra pirmapradis žmogaus kalbiškumas ir išnagrinėjo pamatinę šio reiškinio reikšmę žmogaus pasaulėvaizdžiui. Tačiau tai, kuo Tegelio išminčius Wilhelmas von Humboltas grindė kalbos filosofiją ir kalbotyrą, dar jokiu būdu nebuvo tikras Aristotelio įžvalgos sugrąžinimas. Žinoma, tyrimo objektu padarius tautų kalbas, buvo pažengta pažinimo keliu, kuris būtų galėjęs naujai ir perspektyviai nušviesti tautų bei laikų skirtingumą ir jo pagrindą- bendrą žmogaus esmę.

Kalbos veidrodyje galima išmokti iki pat smulkmenų atpažinti tautų pasaulėvaizdžius, netgi jų kultūros sandaras. Kalbotyra, kaip ir kita priešistorė, yra žmogaus dvasios priešistorė. Vis dėlto šiame kelyje kalbos reiškinys yra tik puikus išraiškos laukas, kuriame galima tirti žmogaus esmę ir jos sklaidą istorijoje. Tačiau iki centrinių mąstymo pozicijų šiuo keliu nebuvo galima prasiskverbti. Mat viso naujųjų laikų mąstymo foną vis dar sudarė dekartiškas sąmonės apibūdinimas kaip savimonės. Šį nepajudinamą bet kokio tikrumo pamatą, tikriausią iš visų faktų,- kad aš žinau pats save- naujųjų laikų mąstymas pavertė matu viskam, kas apskritai galėjo atitikti mokslinio pažinimo reikalavimą. Mokslinis kalbos tyrimas galiausiai rėmėsi tuo pačiu pamatu. Tad neatsitiktinai kalbos sąvoka buvo nukalta vėlai. Žodis logos reiškia ne tik mąstymą bei kalbą, bet ir sąvoką bei įstatymą. Prielaida kalbos sąvokai nukalti yra kalbos suvokimas. Bet kalbos suvokimas pasiekiamas tik reflektuojant, kai mąstantysis išskiria save iš nesąmoningo kalbėjimo vyksmo ir atsiriboja pats nuo svęs. Tačiau tikroji kalbos mįslė yra tai, kad iš tikrųjų to niekuomet negalime padaryti iki galo. Priešingai, joks mąstymas apie kalbą negali aplenkti kalbos. Galime mąstyti tik kokia nors kalba, ir kaip tik šis mūsų mąstymo

-4-

gyvenimas kalboje yra toji gili mįslė, kalbos užimta protu.

Kalbos mįslė

Kalba nėra viena iš priemonių, kuriomis sąmonė bendrauja su pasauliu. Ji nėra trečiasis instrumentas šalia ženklo ir įrankio, kurie abu, žinoma, taip pat priklauso žmogaus esmės apibrėžčiai. Kalba apskritai nėra instrumentas, nėra įrankis. Mat įrankio esmė yra ir tai, kad jį mokame naudoti; tai reiškia, kad jį imame į rankas, o pasinaudoję padedame į šalį. Tai nėra tas pat, kas imti į lūpas gatavus kokios nors kalbos žodžius ir, juos pavartojus, leisti jiems vėl nugrimzti bendroje turimų žodžių atsargoje. Tokia analogija netikusi todėl, kad mes niekada nestojame prieš pasaulį kaip sąmonė, tarsi bekalbėje būsenoje besigriebianti susižinojimo įrankio. Atvirkščiai, žinodami patys apie save ir apie pasaulį, jau esame apsupti mūsų pačių kalbos. Augame, pažįstame pasaulį, žmones, pagaliau patys save, mokydamiesi kalbėti. Mokytis kalbėti nereiškia išmokti naudotis jau esamu įrankiu tam, kad paženklintume mums artimą ir žinomą pasaulį. Mokytis kalbėti reiškia priartinti ir pažinti patį pasaulį ir tai, kaip su juo susiduriame.

Mįslingas, labai paslaptingas procesas! Kokia klaida manyti, kad vaikas ištaria vieną, pirmąjį žodį. Kokia beprotybė buvo atskleisti žmonijos prokalbę, auginant vaikus germetiškai uždarytus nuo visų žmogiškų garsų ir pagal pirmąjį jų artikuliuotą vapėjimą pripažinti vienai iš esminių žmonių pasaulio sukūrimo prokalbės privilegiją. Kokios klaidingos idėjos randasi iš to, kad kažkaip dirbtinai norima suspenduoti mūsų buvimą tikroje kalbinio pasaulio, kuriame gyvename, apsuptyje. Iš tikrųjų kalboje visuomet esame namie, taip pat kaip ir pasaulyje. Aristotelio kalboje randame išmintingiausią kalbos mokymosi proceso aprašymą3. Tiesa, Aristotelis turi omenyje ne kalbos mokymąsi, o mąstymą, arba bendrų sąvokų įgijimą. Kaip apskritai reiškinių bėgsme, nuolat plūstant pro šalį kintamiems įspūdžiams, randasi tai kas lieka? Aišku, pirmiausiai sugebėjimas išlaikyti, taigi atmintis leidžia mums vėl atpažinti kažką kaip tą patį, o tai jau pirmasis didelis abstrachavimo darbas. Kintamų reikšmių bėksme tai šen, tai ten įžiūrima kažkas bendra, ir tai pamažu iš besikaupiančių atpažinimų, kuriuos vadiname potyriais, susidaro patirties vienybė. O iš patirties vienybės atsiranda aiškus disponavimas šitaip patirtu dalyku- bendrybės žinojimas. Aristotelis klausia: kaip, tiesą sakant, gali susidaryti šis bendrybės žinojimas? Juk tikrai ne tokiu būdu, kad paskirybės praeina viena po kitos ir staiga, vienai kuriai nors pasirodžius ir atpažinus ją kaip tą pačią, gimsta bendrybės žinojimas. Juk ne pati ši paskirybė išsiskiria iš visų kitų paslaptinga savo galia, išreiškiančią bendrybę. Priešingai, ji tokai pati kaip ir kitos paskirybės.

Kalbos būtis

Bet koks mūsų mąstymas ir pažinimas visuomet suponuoja kalbinį pasaulio aiškinimą; įaugti į jį- reiškia užaugti pasaulyje. Todėl kalba yra baigtybės žymė. Kalba visuomet mus pralenkia. Paskiro žmogaus sąmonė nėra matas, kuriuo gali būti išmatuota jos būtis. Apskritai nėra paskiros sąmonės, kurioje kalba, kuria ta sąmonė kalba, tikrai būtų. Kaip tad kalba yra? Aišku ne be paskiros sąmonės. Tačiau ir ne kaip paprasta sankaupa daugelio, kurių kiekviena yra sau paskira sąmonė. Juk nė vienas paskiras žmogus kalbėdamas iš tikro nesuvokia savo kalbėjimo. Kalbą, kuria kalba, žmogus

3- Antroji antika, B 19, 99b 35 ir toliau.

-5-

suvokia tik išskirtinėse situacijose. Pavyzdžiui, kai ketinant ką pasakyti, pasipainioja žodis, kuris pasirodo žmogui keistas ar juokingas, tada jis savęs klausia: “Ar iš tikrųjų taip galima pasakyti? ”Tuomet kalba, kuria kalbame, akimirkai tampa suvokiama, nes ji nedaro to, kas jai priklauso. Kas gi jai priklauso? Manau, galima skirti tris dalykus: kalbotyrą, “kalbos žaidimus” ir kalbos universalumą.

Kalbotyra

Pirmas yra kalbėjimui būdinga esmiška savimarša. Jos pačios struktūra, gramatika, sintaksė ir kita, arba visa tai, ką temizuoja kalbotyra, gyvai kalbant visai nesuvokiama. Todėl savotiškas natūralumo nuokrypis yra tai, kad modernioji mokykla priversta mokyti gramatikos ir sintaksės ne mirusios kalbos, kaip lotynų, o gimtosios pagrindų. Šio tikrai didžiulio abstrachvimo darbo reikalauja iš kiekvieno, kuris turi aiškiai įsisąmoninti gramatiką kalbos, kurią moka kaip gimtąją. Tikras kalbos vyksmas visai paslepia ją pačią už to, kas ja kaskart pasakoma. Esama gražios patirties, kurią mokydamiesi svetimų kalbų išgyvename visi. Vadovėliuose arba kalbos kursuose naudojami pavyzdiniai sakiniai. Jų tikslas padaryti tam tikrą kalbos reiškinį abstrakčiai suvokiamą. Kažkada, kai dar buvo pripažįstama, kad kokios nors kalbos gramatikos ir sintaksės mokymasis yra abstrachavimo uždavimys, sakiniai buvo didingai beprasmiški, jie sakė kažką apie Cezarį ar dėdę Karlą. Naujesnė tendencija- tokiais pavyzdiniai sakiniais kartu pateikti gana daug žinių apie užsienį- turėjo nenumatytą šalutinį poveikį: sakinių pavyzdžio funkcija nublanksta lygiai tiek, kelia susidomėjimą jais sakomas turinys. Kuo gyviau kalba realizuojama, tuo mažiau ji suvokiama. Taigi iš kalbos savimaršos išplaukia, kad tikrąją jos būtį sudaro tai, kas pasakyta, o tai yra bendras mūsų gyvenamas pasaulis, kuriam priklauso ir visa ilga nusidriekusi tradicija, pasiekianti mus iš svetimų kalbų, mirusiųjų ir gyvųjų, literatūros. Tikroji kalbos būtis yra ta, kurioje ištirpstame ją girdėdami, – tai, kas pasakyta.

“Kalbos žaidimas”

Antrasis esminis kalbos būties bruožas yra aš nebuvimas. Kas kalba kalba, kurios niekas nesupranta, tas nekalba. Kalbėti, reiškia kalbėti kažkam. Žodis nori būti taiklus, o tai reiškia ne tik tai, kad turimą omenyje dalyką jis atvaizduoja man pačiam, bet ir tai, kad šį dalyką jis vaizdžiai parodo kitam, kuriam aš kalbu.

Taigi, kalbėjimas priklauso ne aš, o mes sričiai. Tad Ferdinandas Ebneris kadaise teisingai padarė, savo reikšmingam veikalui Žodis ir dvasinės tikrovės duodamas paantraštę Pniaumatologijos fragmentai. Mat kalbos dvasinė tikrovė yra pneumos, dvasios, vienijančios aš ir tu, tikrovė. Kalbėjimo tikrovė, kaip seniai pastebėta, yra pokalbis. O kiekviename pokalbyje viešpatauja dvasia, gera arba bloga, užsispyrimo ir sąstingio arba dalyvavimo ir gyvų mainų tarp aš ir tu dvasia.

Kievieno pokalbio vystymosi pavidalą galima nusakyti remiantis žaidimo sąvoka. Tiesa, tam reikia išsilaisvinti iš mąstymo įpročio, reginčio žaidimo esmę iš žaidžiančiojo sąmonęs taško. Šis pirmiausiai Schillerio dėka paplitęs žaidžiančio žmogaus apibūdinimas suvokia tikrą žaidimo strultūrą tik jo subjektyviosios raiškos pagrindu. Bet iš tiesų žaidimas yra judėjimo vyksmas, apimantis tuos arba tai, kas žaidžia.

-6-

Todėl kai kalbame apie kalbų žaismą, žaidžiančius uodus arba laisvą kūno žaismą, tai anaiptol nėra tik metafora. Priešingai, žaidimo patrauklumas žaidžiančiai sąmonei priklauso kaip tik nuo tokios savimaršos ir įsiliejimo į judėjimo kontekstą, turintį savo dinamiką. Žaidimas vyksta kaip paskiras žaidėjas žaidžia visiškai rimtai, tai yra nepasilieka tik žaidžiančiu, kuriam tai nėra rimta. Šito nesugebančius žmones vadiname nemokančiais žaisti. Taigi, pamatinė žodžio sąranga- pripildyti savo dvasia, lengvumo, laisvės, semės laimės dvasia, ir pripildyti ja žaidžiantįjį,- yra struktūriškai gimininga pokalbio, kuris yra kalbos tikrovė, sąrangai. Kaip pradedame kalbėtis kits su kitu ir pokalbis tarytum veda mus toliau, lemia nebe paskiro žmogaus valia susilaikyti ar atsiverti, o dalyko, apie kurį kalbamasi, dėsnis, kuris išvilioja žodį ir atsaką ir galiausiai juos suderina tarpusavyje. Todėl po pavykusio pokalbio sakome, kad jis mus papildė. Žodžio ir atsako žaismas toliau vyksta sielos pokalbyje su savimi,- taip Platonas gražiai pavadino mąstymą.

Kalbos universalumas

Su tuo siejasi trečias dalykas- kalbos universalumas. Kalba nėra tai, kas gali būti pasakoma, uždara sritis, šalia kurios plytėtų kita, nepasakomybės sritis; kalba apima visa ką. Nėra nieko, kas iš principo negalėtų būti pasakyta, jei tik manymas ką nors mano. Sugebėjimas pasakyti nepavargdamas žengia kartu su proto universalumu. Todėl kiekvienas pokalbis viduje nepabaigiamas ir neturi galo. Nutraukiame jį arba todėl, kad atrodo, jog pakankamai pasakyta, arba todėl, kad nebėra ką sakyti. Bet kiekvienas pokalbio nutraukimas visuomet siejasi su jo pratęsimu.

Taigi kalba yra tikras žmogaus būties vidurys, žvelgiant į ją srityje, kurią ji viena teužpildo,- žmonių subūties srityje, susikalbėjimo srityje, kas kart naujai atsirandančios sandaros, kuri taip pat būtina žmogaus gyvenimui kaip oras, kuriuo kvėpuojame. Žmogus tikrai yra, kaip sakė Aristotelis, kalbą turinti asmenybė. Visa, kas žmogiška t

. . .

Filosofiniai kalbos tikslai

Filosofijos tikslas- ne pateikti naujų teiginių apie pasaulį, bet atskleisti jų logiką, paaiškinti mokslo kalbos prasmę. Filosofija nėra mokslas, ji yra veikla. “Visa filosofija yra kalbos kritika”, ir todėl ji eina prieš mokslą. “Traktatas” yra kalbos kritika, implikuojanti tradicinės filosofijos kritiką. Šios kritikos tikslas- parodyti, kad daugelis “tradicinės filosofijos” problemų nėra pseudoproblemos, pseudoklausimai, nes jie peržiangia kalbos ribas taip, kad nei jie, nei atsakymai į juos nėra prasmingi. Vadinasi pažinimo ribą L. Vitgenšteinui apsprendžia ne patyrimo galimybė, bet prasmingos kalbos galimybė. Pažinimo galimybę, jo manymu, apsprendžia ne išėjimas už empirinio pasaulio ribų (plg. Kanto “kritinę” filosofiją), bet išėjimas už kalbos ribų.

Filosofo uždavinys- ištirti ir užrašyti kaip funcionuoja kalba įvairiose jos vartojimo sferose, užfiksuoti jos išraiškų, susijusių su viena ar kita tema ar problema, vartojimų įvairovę, nesuvedamą, kaip dabar tvirtina L. Vitgenšteinas, į kokį nors bendrą vartojimo tipą, bendrą esminę išraiškos reikšmę. Loginės analizės programą, skelbtą “Traktate”, “Tyrinėjimuose”, pakeičia deskriptyvios procedūros- atskirų kalbos išraiškų vartojimų būdų aprašymai. Kalbos, kaip “pasaulio veidrodžio”, koncepciją pakeičia požiūris į kalbą kaip į instrumentą, panaudojamą įvairiausiems tikslams. “Kalba yra įrankis. Jos sąvokos yra įrankiai”.

L.Vitgenšteino “kalbiniai žaidimai”

Kiekvienas teisingas žaidimas “kalbiniame žaidime” privalo turėti alternatyvą, antitezę, kontrastą ( pvz., komanda “Eik kairėn! kartu sako “Neik dešinėn!). Žodžiai vartojami beprasmiškai, jei jie vartojami be antitezės ar kontrasto. Visos filosofinės problemos reiškiamos kalba: jos neprivalo stulbinti mūsų, jei kalba neserga, jei ji reprezentuoja tam tikrą “kalbinį žaidimą”. Taigi L.Vitgenšteino manymu, filosofinės problemos nekyla tol, kol kalba vartojama įprastai, daugybe savo funkcijų- perduodant informaciją, formuluojant įsakymus, vertimus, mokslines teorijas, aprašant kambarį, pamokslaujant, išreiškiant jausmus, keikiantis ir t.t. Filosofinės problemos tasiranda tada, kai mes, pasidavę kalbos kerams, imame ieškoti bendrybių, analogijų išraiškų vartojimuose ir pagaliau imame vartoti kalbines išraiškas, atsiedami jas nuo “gimtųjų”

-9-

“kalbinių žaidimų”, nuo jų “gimtųjų” “gyvenimo formų”, vadinasi, be “kalbinio” vadinasi be antitezės, be kontrasto. Filosofinės problemos atsiranda tada, kai “kalba išeina atostogų”. Atsižvelgiant į tai, jog neįmanoma duoti pilną galimų kalbos išraiškos vartojimų sąrašą, nei įvardinimas, nei reikšmė nėra ir neturi būti absoliučiai tikslūs; tam tikras neapibrėžtumo laipsnis dažnai yra naudingas.

L.Vitgenšteino manymu, vieną labiausiai paplitusių klaidų, kylančių dėl supaprastinto supratimo apie kalbos veiklą, reprezentuoja teorijos, teigiančios, jog egzistuoja universalijos, intencionalūs objektai, objektyvios vertybės ir pan. Šių teorijų klaida glūdi kalbinėje iliuzijoje, jog visi prasmingi terminai yra vardai- minėtos esybės tuomet laikomos tų vardų nešėjomis; panašiai žodžių “galvojimas” , “mintis” išskirimas į bendrą gramatinę klasę su tokiais žodžiais, akip “rašymas”, “kalbėjimas”, žyminčiais fizinę veiklą, verčia mus ieškoti kažkokios skirtingos nei ši, bet analogiškos jai veiklos, atitinkančios žodį “galvojimas”, “mintis” ir pan. Pasak vėlyvojo L.Vitgenšteino, filosofas neprivalo ieškoti kažko emingo ir užslėpto kasdieninės kalbos išraiškose: visą, kas reikalinga jo problemoms išspręsti, guli prieš jo akis.

IŠVADOS

Kalba stiprina tautinį žmogaus būdą- jo elgimąsi ir jo mąstymą; ji pajausdina jo ryšį su bendruomene bei jos sukurtomis vertybėmis; ji ugdo jo atsakingumą vertybių atžvilgiu, skatindama jas išlaikyti ir tobulinti. Moksliniu požiūriu, kalbos analizė šiandien reiškia prasminio, arba semantinio, kalbos aspekto teorinį aprašymą, kurį sąlygoja būtinumas pažinti kalbos vaidmenį informaciniuose procesuose ir jį modeliuoti. Nuo šios analizės rezultatų priklauso daug uždavinių: vienas jų- pasaulio, tautų, žmonių ir galiausiai “aš” pažinimas.

Loginė-filosofinė kalbos analizė yra esminė šiuolaikinių gnosteologinių tyrimų dalis: keblu kalbėti apie fundamentalų pažinimo problemų sprendimą, kol nėra pakankamai adekvataus supratimo apie kalbos vaidmenį mąstymo ir pasaulio pažinimo procese.

Kalbos absoliutinimas skatina kalbos atskyrimą nuo pažinimo procesų, t.y. pagrindinių konceptualinių problemų susidarymo ir funkcionavimo sąlygų. Štai todėl kalbos filosofija, analizuodama ryšį tarp sąmonės, kalbos ir pasaulio, neišvengiamai turi reikštis kaip pažinimo galimybių ir kalbos vaidmens jame atskleidimo filosofija. Vadinasi, atsakymų į joje keliamus klausimus reikia ieškoti bendrame kontekste tų informacinių procesų, kurie vyksta žmogaus sąmonėje, kai jis kuria- čia kalbai tenka esminis vaidmuo- konceptualų supančios tikrovės ir jos galimų alternatyvų vaizdą. Kalbos atsiejimas nuo tų procesų (pagimdęs ydingas pažiūras į kalbos vaidmenį pažinimo bei pasaulio supratimo procese) arba menkas šių procesų pažinimas iš dalies paaiškina ir pačios kalbos filosofijos problemų problematiškumą.

-10-

-11-

Naudota literatūra:

1. Povilionis R. Kalba.Logika.Filosofija.-Vilnius:Mintis,1981.

2. Maceina A. Raštai VI. Vilnius: Mintis, 1994.

3. Hans-Georg G. Balto lankos

Join the Conversation

×
×