savizudybes Lietuvoje

Savižudybės yra rimta visuomenės problema, kurios sprendimas visų pirma reikalauja supratimo, kokios priežastys lemia didesnį ar mažesnį savižudybių paplitimą konkrečioje šalyje ar regione. Tai sunkus uždavinys, kadangi tokių priežasčių yra daug ir jos gali būti skirtingos įvairiose sociokultūrinėse aplinkose.
2001 m. parengtoje Lietuvos valstybinėje savižudybių prevencijos strategijoje minimos tokios savižudybių paplitimo šalyje priežastys: socialinė dezintegracija, radikalių reformų sukeltas šokas, vertybių krizė, vyraujantis abejingas požiūris į žmogaus ir jo gyvybės vertę, alkoholizmo ir girtavimo paplitimas, nepakankamas socialinės ir sveikatos apsaugos sistemų dėmesys psichikos svveikatai, tarpžinybinio bendradarbiavimo stoka, sprendžiant savižudybių ir krizių prevencijos problemas. Strategijoje teigiama, kad savižudybių paplitimui šalyje svarbią įtaką daro ir visuomenėje vyraujanti pasyvi ir bejėgiška nuostata savižudybių atžvilgiu.
Savižudybė apima ne tik skausmą bet ir žmogaus nesugebėjimą jį pakleti bei aktyvų norą jį sustabdyti. Taigi savižudybė nėra betikslis, beprasmis ar atsitiktinis veiksmas. Savižudybės tikslas – rasti sprendimą ar išeitį iš suvokiamos krizės – neįveikiamo, nepakeliamo skausmo, kuris verčia žmogų smarkiai kentėti (D. Gailienė).
Paprastai žmonės bando nusižudyti, norėdami nuslopinti nepakeliamą emocinį skausmą, kuuris gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Dažnai tai būna pagalbos šauksmas. Žmogus, bandantis nusižudyti, dažniausiai būna tiek prislėgtas, kad nesupranta, jog yra ir kitų pasirinkimų.

Savižudybė – visuomenės problema

Pasak D. Pūro, savižudybės – tai visuomenės sveikatos problema. Tai reiškia, kad gydyti reikia ne ti

ik ir ne tiek pavienius žmones, turinčius ligos požymių. Gydyti reikia visuomenę. O tam netinka medicininis modelis su ligoninėmis, aparatūra, vaistais ir viltimis, kad tyrinėjant smegenis ir chromosomas bus rastas savižudybės genas.
Šiame skyriuje norėtume išskirti dvi dalis – mokslo įstaigas – tiek vidurines, tiek aukštasias mokyklas, kur patys praleidžiame didelę dalį savo laiko, ir pačią visuomenę, kaip žmonių grupę – bendruomenę. Pasak A. Leenaars, mokyklos – tai įstaigos, padedančios vaikams ir paaugliams augti, įveikti vaikystės ir paauglystės sunkumus. Apskritai, savo straipsnyje „Kaip padėti į savižudybę linkusiam moksleiviui“ A. Leenars pačias mokslo įstaigas daugiau mato kaip prevencijos priemonę savižudybėms įveikti, akcentuodamas pirminį savižudybės ženklų pastebėjimą. Jis teigia, kad mokytojai, direktoriai ar kiti mokyklų darbuotojai turi unikalią padėti ir gali pastebėti savižudybės grėsmę bei imtis veiksmų jaai sustabdyti. Vis dėlto prieinama prie išvados, kad priežasčių vyktyti savižudybių prevenciją mokyklose yra. N. Žemaitienės, L. Jaurševičienės, D. Gailienės straipsnyje „Savižudybė mokykloje“ akcentuojamas galimas imitacijos efektas po savižudybės mokykloje. Kalbama apie mokytojų požiūrį į savižudybes ir išskiriamas jų nesugebėjimas tinkamai reaguoti bei padėti moksleiviams tuomet, kai nusižudo mokyklos moksleivis.
Mūsų nuomone, mokykla, nesvarbu, ar vidurinė, ar aukštoji, neretai gali būti daugelio jaunų žmonių savižudybės priežastis. Visų pirma reiketų pripažinti, kad minčių apie savižudybę esame turėję ne vieną kartą. Jaunam, mąstančiam žm
mogui mokykla dažnai yra gyvenimo tikslas, ne tik todėl, kad tai yra vienintelis būdas siekti išsilavinimo, būti pripažintam visuomenėje, bet ir todėl, kad šio požiūro laikėsi ir laikosi mūsų tėvai. Pradedant blogesniu pažymiu, praleista diena mokykloje ir baigiant neišlaikytu brandos egzaminu mokykla dažnai gali sukelti sunkių, o dažnai ir nepakeliamų emocinių traumų. Pasamonėje suformuojama nuomonė, kad netinkamai atlikta užduotis – kontrolinis ar egzaminas gali užkirsti kelią tolimesnei „karjerai“ ir iškyla klausimas, ar po nesėkmės apskritai egzistuoja kokia nors reali išeitis, ar būdas „atsitiesti“. Būtent šios priežastys jauną žmogų gali traumuoti nepataisomai. Neišvengiamai atsiranda ne tik nepasitikėjimas savimi, savo jėgomis ir gebėjimais pačiam įveikti sunkumus, tačiau kartu formuojasi ir nepasitikėjimas aplinka – draugais, bendraklasiais, artimaisiais, mokytojais, nors kaip tik į pastaruosius turėtų būti sudaryta galimybė kreiptis pagalbos. Dar blogiau, kai nesėkmės pradeda kartotis viena po kitos, ir nors ankščiau daugelis dalykų mokykloje sekėsi neblogai, tokiais atvejais moksleivis dažnai yra pradedamas vertinti kaip nepažangus. Tik nedaugelis iš mūsų gali surasti jėgų išspręsti savo problemas pats, todel neretai yra tikimasi pagalbos „iš šono“, nors dažniausia jos taip ir nesulaukiama. Nedrįstume teigti, kad kartais savižudybės priežastis gali būti per mažas mokytojų dėmesys, palaikymas, tačiau kritiniais momentais šią priežastį mintyse turbūt ištariame keletą kartų. Apskritai, galvojant šį kraštutinį ir ne
epateisinamą būdą išspręsti visas problemas – savižudybę, dažnai priežasčių tokiam poelgiui atsiranda tikrai ne viena. Kitaip tariant, neišlaikytas egzaminas galbūt ir nebus vienintelis dalykas, kuris gali išprovokuoti savižudybę, bet prie visų jauno ir sugniuždyto žmogaus problemų tai dažnai gali būti „lemtingas lašas taurėje“. Būtų galima mokytojo nesugebėjimą parodyti dėmesio, laiku ir tinkamai suteikti pagalbą moksleiviui pateisinti perpildytomis mokyklomis, tačiau vargu, ar šis pateisinimas būtų teisingas. Veikiausiai pats mokytojas nejaučia būtinybės pasistengti individualiai dirbti su moksleiviu, ypač tuomet, kai mokytojo dėmesys moksleiviui reikalingas labiausiai, galbūt todėl, kad tai nėra susiję nei su kvalifikacijos kėlimu, nei su jokia kita apčiuopiama nauda. Jokiu būdu negalima teigti, jog visi mokytojai nėra pajėgūs padėti nesėkmių ištiktam moksleiviui, tačiau vis dėl to reikėtų pripažinti, kad mokykloje vis dar labai trūksta mokytojų ir moksleivių pasitikėjimo vieni kitais bei glaudaus ir betarpiško jų bendradarbiavimo. Norėtųsi pabrėžti, kad pedagogų paskatinimai reikalingi ne tuomet, kai „skini laurus vieną po kito“, o būtent tuomet, kai esi suklupęs ir esi praradęs tikėjimą savo jėgomis.
Labai svarbu suprasti, kad vienos priežastys dažnai išprovokuoja visą virtinę kitų, pašalinių. Neretai laiku neatsiskaityta užduotis gali būti kliūtis atsiskaityti tolimesnes, o tai reiškia, kad nesurinkus reikiamo balų skaičiaus „iš pratybų“, šansų egzamino neišlaikyti padvigubėja. Kaip žinia, dėl vieno neišlaikyto eg
gzamino studentui gali tekti mokėti už mokslą. O ką daryti, jei studentas nedirbantis, o tėvai mokėti neturi iš ko? O ką daryti, jei tokiu „laiku neatsiskaitytų“ dalykų yra daugiau, nei vienas? O jei dar problemos šeimoje? Baimė dėl ateities atima nemažai gyvyvių, todėl ypač svarbu suteikti studentui pagalbą reikiamu laiku, jį suprasti ir palaikyti. Jokiais būdais negalima teisinti nepažangaus studento, tačiau praktika rodo, kad taip atsitinka net patiems pažangiausiems.
Nemažiau svarbi yra kita problema – tai pačios visuomenės požiūris į savižudybę. Apie šį reiškinį žinome kiekvienas, tačiau ar mokėtume suteikti pagalbą tiems žmonėms, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių yra atsidūrę rizikos grupėje, arba, tiesiog linkę į savižudybę? Ko gero tik tie, kurių artimas žmogus yra nusižudęs suvokia, kaip svarbu laiku suteikti pagalbą tiems, kam tos pagalbos reikia labiausiai. Čia būtų galima pritaikyti paprastą taisyklę, kad jokia problema negali būti išspręsta tol, kol žmonės jos nepripažįsta. Lietuvia savižudybių skaičiumi lenkia daugelį pasaulio valstybių, bet tie patys lietuviai turi bruožą negalvoti apie šią problemą tol, kol ji jų nepalietė.
Mūsų visuomenė dar turi labai daug nepakantumo. Vyrauja neigiamas požiūris i psichologija. Jei tu eini pagalbos pas psichologa, tai esi laikomas psichiškai nesveiku ar bent silpnu, nesugebančiu su savo problemomis susitvarkyti žmogumi. Taip depresiją išgyvenantis žmogus dar labiau atstumiamas visuomenės ir tuo pačiu skatinamas žudytis. Lietuviai santūrūs žmones, nelinkę atvirauti, todel šeimose nepriimta atvirai kalbėti apie savo išgyvenimus. Ši tema mūsų visuomenėja, kad ir kaip būtų gaila yra tabu.
Iniciatyvos šiai problemai spręsti norėtusi ne tik iš švietimo įstaigų, kurios vis dar vengina platinti lankstinukus ar organizuoti specialias paskaitas apie šią problemą, vyriausybės, kuri iki šiol vis dar nėra patvirtinusi Valstybinės savižudybių prevencijos strategijos projekto, bet ir iš kiekvieno iš mūsų. Turime dėti pastangas, kad visuomenė gautų reikiamą informaciją ne tik apie tai, kokie egzistuoja savižudybių prevencijos metodai ir kaip juos taikyti, bet ir žinotų, kaip elgtis, jei jų bendruomenėje įvyksta savižudybė.
Ar savižudybė – “užkrečiama”

Pasak Durkheimo nėra jokios abejonės, kad mintis apie savižudybę yra užkrečiama. Istorijoje sutinkama faktų apie vadinamasiais savižudybių epidemijas. Viena iš jų tai 1774 m. išleista Goethe’s knyga Jaunojo Verterio kančios. Šioje knygoje poetas aprašė nelaimingai įsimylėjusio jaunuolio savižudybę. Ši knyga sukėlė tokią didelę savižudybių banga, kad kai kur tą knygą buvo uždrausta pardavinėti.Galima paminėti, kad mūsų amžiuje savižudybių protrūkius yra sukėlusios įžymių žmonių-Sergejaus Jesenino, Ernesto Hemingway’aus, Marilyn Monroe ir kitų – savižudybės.
Šiame skyriuje norėtume pakalbėti apie savižudybių epidemijų priežastis, jų prevenciją bei visuomenės informavimo priemonių įtaka savižudybių skaičiaus kitimui bei viešajai nuomonei apie suicidus.
Savižudybių perdavimo fenomenas pavadintas Verterio efektu. Pirmiausia norėtume panagrinėti patį verterio efektą. Savižudybė nera koks gripo virusas tai kaip ji gali būti užkrečiama? Taip pat kyla klausimas kas perduodama vadinamuoju užsikrėtimo būdu. Šis pastarasia teiginys yra svarbiausias šiuolaikiniuose Verterio efekto tyrinėjimuose.
Pasvarstykime kaip pavekia žmogų savižudybės, kurias jis mato arba patiria iš žiniasklaidos.Ar tai nulemia tik savižudybės metodo pasirinkimą t.y. paveikia tuos, kurie pasirinko savižudybę, o matomas pavyzdys tik pasufleruoja savižudybės būdą ar kito žmogaus nusižudymas, savižudybės aprašymas spaudoje, rodymas kine, per telviziją gali paskatinti savižudybei. Pasak Gailienę “užkrėtimas” veikia tokiais būdais:
1) skatina pasirinkti tam tikrą nusižudim būdą, t.y. pamegdžiojimas metodas ;
2) skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos, t.y. perduodama motyvacija nusižudyti;
3) diegia požiūrį, kad savižudybė yra visai priimtinas problemų sprendimo būdas, t.y. prisideda prie suicidiškos nuostatos formavimo.
Nustatyta, kad verterio efektas labiausiai veikia jaunus žmones. Mes lietuvoje iš tikro turime grėsmingą situaciją, nes didėjant savižudybių skaičiui, jauni žmonės vis labiau žiūri į tai kaip į priimtiną būdą spresti gyvenimo problemas, o tai veda prie dar didesno savižudybių skaičiaus. Jaunas žmogus didelę dalį elgsenos išmoksta stebėdamas kitų elgesį t.y. pamėgdžiojimo būdu. Tai ypač būdinga vaikams,bet ir suaugusieji kopijuoja kitus, ypač neapibrėžtose situacijose. Matydams kitų elgesio pavyzdžius, žmogus išmoksta naujų elgesio būdų – pavyzdžiui, pamato, kad susiklosčius tam tikriems sunkumams galima nusižudyti. Mums atrodo, kad tai labai aktuolu lietuvai, nes savižudžių šemos nariams reikėtų teikti kvalifikuotą psichologinę pagalbą, nes ateityje jie gali pasirinkti savižudybę.Manytume, kad tai būtų labai veiksminga prevencinė priemonė, kuri padėtų sumažinti savižudybių skaičių.

Negalima vienareikšmiškai teigti, kad savižuidybės viešinimas sukelia pakartotines savižudybes. Tai priklauso nuo daugelio faktorių. Jeigy savžudžio elgesys žiniasklaidos yra idealizuojamas, tai gali tapti efektyviu, sektinu modeliu kitiems. Tai pat žmogus gali bandyti žudytis jei jis žino, kad tai sukels ,jo požiūriu, norima reakciją. Čia manytume tiktų pavyzdys kai bando žudytis irstančių šeimų vaikai, net tuo jie siekia sustabdyti šeimos griuvima. Kitas faktorius būtų žmogaus asmeninės savybės. Menkos savigarbos žmonės labiau linkę “mėgdžioti” modelį negu tie, kurie labiau save gerbia.

Norėtume pasvarstyti kokiais būdais galima išvengti verterio efekto. Vienas iš būdų tai viešuosios nuomones formavimas. Turėtume visuomenei įteigti, kad galima problemas išspresti ir kitais būdais o savižudybė yra nepateisinama. Kitas budas, kuris yra pagrindinis, tai kaip žinios apie savižudybes pateikiama žiniasklaidoje. Dažnai savižudybė yra supaprastinama nurodant tik vien jos priežastį, nors realybėje tai labai sudėtinagas procesas, ji įvyksta susidėjus daugeliui priežaščių, todėl negalima nurodyti vienos priežasties ar motyvo.Tai pat reikėtų vengti sensatingo savižudybės patekimo – pirmame puslapyje puslapyje su nuotraukomis ir dėmesį patraukiančiomis antraštėmis. Manyčiau čia galėtume prisiminti neseną istoriją kai ant tos pačios obels šakos pasikorė du draugai moksleiviai. Šios savižudybes aprašymas puikavosi pirmame dienraščio puslapyje su didele nuotrauka. Reikėtų nenutylėti psichinės sveikatos sutrikimų, jei nusižudžiusysis jų turėjo. Dažnai žiniasklaidoje pasakojamos savižudžių gyvenimo istorijos, bet nepaminima, kad jie vartojo narkotikus ar alkoholi,sirgo depresija arba, kad tai nebuvo pirmas savižudybės bandymas. Dar vienas balykas, kurio reikėtų vengti tai smulkiai neaptarinėti savižudybės metodo bei kaip įmanoma stengtis pateikti pozityvią informaciją:
– kad į savižudybę vedanti krizė yra sunki, bet laikna būsena, tokiam žmogui galima padėti,
– kokių alternatyvų žmogus būtų galėjęs rasti,
– nurodyti pagalbos vietas ir telefonus,
– aiškinti kad depresija turi būti gydoma,nurodyti kur ir kaip,
– aiškinti, kaip atpažinti žmones, kurių savižudybės rizika didęlė, ir ką tada daryti.
Manytume, kad paskutinis teiginys yra ypač svarbus.Mes turime būti akylūs ir pastebėti kada draugui ar pažystamam reikia pagalbos.Nebijoti prie jo prieiti ir paatvirauti. Manytume, kad geriausia prevencinė priemonė tai vieša diskusija, kuri kyla visuomenėje ir galime pasidžiaugti, kad ji lietuvoje jau parasidėjo.Žmonėms turi būti prieinama psichinės sveikatos specialistų pagalba ne tik miestuose bet ir kaimuose. Ir labai svarbu nuolat kelti klausima kas ir kokių savižudybių prevencijos preimonių imasi ir nenustumti šios problemos i antrą planą.
Literatūros sąrašas:

D.Gailienė „Jie neturėjo mirti.Savižudybėe Lietuvoje“,1998m.

Leave a Comment