Įvadas
Vadyba – valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, įmonėms. įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir 1.1. Vadybos mokslo praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius metu, o mokyklos – jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų objektas yra socialines sistemos žmones. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairus autoriai vadyba apibudina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibudinimas -vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontroles funkcijas socialinėse organizacijose.
Organizacija – ,tai grupe žmonių, kuriu veikla sąmoningai koordinuojama stengiantis pasiekti užsibrėžia tikslą, ir kuria sudaro 2 ar daugiau žmonių. Organizacija turi bendra tikslą; visi organizacijos nariai drauge dirba siekiant šio tikslo. Vadybos tikslas yra organizuoti darbą taip. kad numatytus įgyvendinus ir iškilusius uždavinius išsprendus taikiai, per trumpa laika su mažiausiomis sąnaudomis.
Pagrindines vadybos kategorijos yra jos funkcijos, metodai ir gamybos arba paslaugu valdymo operacijų sistema, sistemos sudarymas ir funkcionavimas. Svarbi veiklos kryptis funkcionuojant rinkos sąlygomis yra visuotines kokybes problema. Visuotines kokybes kategorija reiškia, kad visose srityse darbas atliekamas laiku ir kokybiškai. Pagrindiniai vadybos metodai yra palyginimas, analize, sinteze, matematiniai metodai ir kt.
I.Organizacija, vadovas ir sėkmingas valdymas
1. Organizacijos, valdymo ir vadovu darbo apibudinimas – pagrindiniu koncepcijų samprata
2. Formalios, neformalios ir sudėtingos organizacijos, jų tipai.
Organizacijų priklausomybe
nuo aplinkos.
1. Horizontalus ir vertikalus darbo pasidalijimas. Valdymo būtinybę, esme, vaidmuo ir
funkcijos, žemutines, vidutines ir aukščiausios grandies vadovai.
Menedžeris ir verslininkas.
Verslininkas vadovo vaidmenyje.
2. Organizacijos sėkmės komponentai: efektyvumas, ekonomiškumas ir našumas.
Nėra
„vieninteliu teisingu” atsakymu vadyboje. Situacinis, integralinis vadybos pobūdis. Nesėkmingos vadovu karjeros priežastys.
Organizacijos veikia visuose trijuose sektoriuose – gavybos, gamybos ir aptarnavimo. Jų priklausomybe įvairi. Jos gali būti valstybines, akcines, privačios, individualios ir kt. Vadovo darbas ir pats valdymo procesas priklauso nuo organizacijos dydžio, gaminamos produkcijos ar atliekamu paslaugu pobūdžio, dirbančiųjų kolektyvo, žmonių išsilavinimo, kultūros lygio ir kitu veiksniu. Vadovo darbas visur labai įvairus ir sunku nusakyti jo bendrus bruožus ir skirtumus. Vadovu darbui bendra tai, kad jų veiksmai visuomet yra trumpalaikiai, įvairialypiai, skirtingi ir fragmentiški. Jų nebūna visiškai vienodu. Be to kiekvienas vadovas atlieka savo vaidmenį savaip. Tas darbas priklauso nuo jo budo bruožu, sugebėjimo bendrauti, kvalifikacijos ir pan.
Galima paminėti tokius svarbius vadovo darbo barus:
1. Organizacijos vyriausias vadovas yra simboline figūra, atstovaujanti
organizacija kitur, pasirašo sutartis ir pan.
1. Tikrasis organizacijos vadovas yra jos lyderis.
2. Vadovas yra jungianti grandis pasitarimuose, pasitarimuose,
susirašinėjimuose ir 1.1.
2. Vadovas – informacijos ieškotojas.
3. Informacijos platintojas – perduoda informacija kam reikia ir kur reikia, bei
stengiasi, kad informacija nepaplistu kam nereikia.
4. Vadovas vaidina svarbu vaidmenį rengiant ir įgyvendinant sprendimus,
vystant verslą.
3. Gamybos ar paslaugu organizatorius.
4. Dispečeris.
9. Išteklių paskirstytojas
10.Diplomatas.
Visi vaidmenys tampriai susieti ir sudaro vieninga vadovo darbo visuma, jo turini. Juo organizacija didesne, tuo vadybos darbu daugiau, todėl jie paskirstomi, išskirian…t atskirus lygius, darant horizontalu ir vertikalu darbu pasidalijimą.
Greta formaliu įvairaus lygio vadovu, vadovaujančiu atskiru padaliniu darbui būna ir neformalus lyderiai, grupes ir organizacijos. Neformalias grupes sudaryti skatina draugai, giminystes ryšiai. pasipriešinimas pokyčiams, savisauga, noras išlaikyti darbo vieta ir panašiai.
Visos organizacijos darbo sėkmė visada priklauso nuo aplinkos: vidines ir išorines. Vidine aplinka – tai technologija, bendradarbiai, žemesni, aukštesni ir lygus valdininkai. Nuo jų susiklausymo, susitarimo, sugebėjimo bendrai dirbti siekiant tikslo priklauso organizacijos sėkmė ir ateitis.
Galima išskirti išorine aplinka: energija, žaliavos, medžiagų tiekėjai, transportas.
medicininis ir buitinis aptarnavimas, prekyba ir t.t. Jei ši infrastruktūra veikia optimaliai, dirbantieji neturi problemų, tai atsiliepia bendriems organizacijos darbo rezultatams.
Organizacijos veiklos rezultatai labai priklauso nuo organizacines valdymo strukūros. atskiru padaliniu tarnybų organizavimo, pavaldiniu skaičiaus, valdymo struktūros, vadovu darbo stiliaus, elgesio ir pan.
Visais atvejais, kokia struktūra bebūtų, iškyla jos valdymo būtinybė, valdymo funkcijos ir metodai. Kad darbas butu efektyvus yra atliekamas darbo pasidalijimas -horizontalus: cechai, skyriai, barai, darbo vietos ir vertikalus, pagal pavaldumą: generalinis direktorius, tarnybų direktoriai, cechu viršininkai, meistrai, darbu vykdytojai ir atlikėjai. Kad organizacija optimaliai veiktu būtina, kad visuose lygiuose atitinkamuose padaliniuose, atitinkami žmonės gerai žinotų savo vietą, darbą, vaidmenį ir atliekamas funkcijas.
Organizacijos sėkmės komponentai yra efektyvumas, naudingumas, pelningumas, šie rodikliai apibudina santyki gautu iš gamybos pajamų su jos organizavimui išleistu lėšų dydžiu. Efektyvumas yra santykinis rodiklis.
Absoliutus rodiklis yra efektas. Tai yra konkreti pinigu suma. grynasis pelnas, kuris panaudojamas tolesniu tikslu įgyvendinimui.
Kitas sėkmės rodiklis – našumas. Tai pagaminamu gaminiu kiekis per laiko vienetą. Našumo rodiklis susietas su kokybe. Niekada nebūna vieninteliu teisingu sprendimu vadyboje. Visais atvejais yra skirtingos situacijos, vadovai, sprendimai, kuriu niekas negali pakartoti. Viskas priklauso nuo situacijos. 2.
Strateginis planavimas
Planavimo rūšys ir jų apibudinimas. Strateginio planavimo esme.
funkcijos ir
privalumai.
Strateginio planavimo procesas: ištekliu paskirstymas, prisitaikymas prie aplinkos,
vidine koordinacija ir strateginis įžvalgumas.
Strateginio planavimo funkcijos: misijos pasirinkimas, aplinkos įvertinimas ir analize,
organizacijos stipriųjų ir silpnųjų savybių vadybinis patikrinimas –
marketingas, finansai, gamyba,
darbo ištekliai ir kultūra, strateginiu alternatyvu analize, strategijos pasirinkimas, strateginio plano
įgyvendinimo kontrole, strategijos įvertinimas, strategijos ir struktūros atitikimo patikrinimas,
vadovu komandos sudarymas.
4. Tarptautines veiklos planavimas.
Strateginio planavimo prasme yra vadovybes daromu veiksmu ir sprendimu visuma, padedanti organizacijai įgyvendinti ilgalaikius tikslus.
Strateginis planavimas – įrankis valdymo sprendimams priimti, naujovėms įdiegti ir pokyčiams realizuoti. Strateginio planavimo procese išskiriamos
4 pagrindines strategines veiklos rūšys: 1) ištekliu paskirstymas; 2)
prisitaikymas prie aplinkos: 3) vidine koordinacija; 4) strateginis įžvalgumas.
Išteklių paskirstymo procesas apima ribotu ištekliu naftos ir jos produktu, pažangių technologijų, kompetentingo, mokančio dirbti personalo paskirstymą. Prisitaikymas prie aplinkos aprėpia visus strateginio pobūdžio veiksmus, kurie gerina organizacijos santykius su aplinka. Vidine koordinacija atspindi organizacijos stipriąsias ir silpnąsias savybes ir leidžia pasiekti efektyvaus vidiniu operacijų vyksmo, kokybiško darbo, gaminiu ir 1.1. Strateginis įžvalgumas -sisteminis mastymas, įgyvendinamas formuojant personalą, sugebanti mokytis iš praeityje sukauptų strateginių sprendimų, pažangios patirties ir klaidu. Esmingiausios valdymo funkcijos, kurių dėka strateginiai veiksmai tampa realiai įgyvendinami, yra šios:
1) misijos pasirinkimo ir tikslų suformulavimas;
2) aplinkos įvertinimas ir analize;
3) organizacijos stipriųjų ir silpnųjų vietų vadybinis patikrinimas;
4) strateginiu alternatyvu analize ir strategijos pasirinkimas;
5) strateginio plano realizavimas;
6) strateginio plano įgyvendinimo kontrole;
7) strateginio plano įvertinimas;
8) strateginio plano ir organizacijos struktūros patikrinimas;
9) vadovu komandos sudarymas.
Žodis strategija* kilo iš graikų kalbos strategas ir reiškia generolo menas. Turi karine kilme. Strategija padėjo išspręsti daugeli kariniu ir civiliniu problemų. Organizacijos strategija sudaro detalus, išsamus, kompleksinis planas pasirinktiems tikslams ir misijai įgyvendinti. Būtina prisiminti, kad strategija vysto aukščiausią valdžia, o jos realizavime turi būti numatytas visu valdymo lygiu dalyvavimas, remiantis Lietuvos interesais. Strateginio plano kūrimas – sistemingas ir kruopštus pasiruošimas ateičiai, todėl būtina sutelkti dėmesį esminiams klausimams spręsti, misijai ir tikslams pasirinkti bei sprendimams priimti ir realizuoti. Tikslu pasirinkimas irgi yra ilgas ir sudėtingas darbas.
Tikslai turi būti neprieštaraujantys, apibendrinti, daugiapakopiai.
perspektyvus ir orientuoti laiko atžvilgiu. Pats svarbiausias organizacijos tikslas, išreiškiantis jos gyvavimo prasme, vadinamas misija. Visi kiti tikslai tarnauja misijai atlikti. Misija apibudina ir organizacijos statusu, numato tikslu įgyvendinimo kelius, principus ir žmones.
Pasirinkdama misija organizacija turi atidžiai stebėti aplinka ir nuolat atsižvelgti i 2 klausimus: 1) kas yra organizacijos klientai;
2) kokius klientu poreikius ji tenkina.
Klientu gali būti žmogus arba organizacija. Pabrėžiant misijos svarba būtina įvertinti vadovu savybes, nes vertybes orientuoja vadovus priimti būtinus sprendimus, kurie nulemia jų pobūdį, turini ir dvasia. Išskiriami 6
vertybių orientyrai…, kurie taikomi valdymo sprendimams priimti:
1) teoriniai – tiesa, žinojimas, racionalus mastymas, mokėjimas ir 1.1.
2) ekonominiai – turto kaupimas, nauda, efektyvumas, kokybe, praktiškumas.
3) politiniai – valdymo menas, valdžia, jos sprendimu pripažinimas ir kt.
4) socialiniai – geri žmonių tarpusavio santykiai;
5) estetiniai – menine harmonija, tobula forma, patogus dizainas ir kt.
6) religiniai orientyrai – santarve su pasauliu, visata.
Kad pasirinkti tikslai galėtų būti sėkmingai įgyvendinti jiems būtini tokie bruožai: konkretumas, realumas, orientacija laike, savitarpio palaikymas, aplinkos įvertinimas ir analize.
Tik nustačiusi savo tikslus ir pasirinkusi misija organizacija pradeda strategijos planavimo diagnostikos etapą. Pirmasis žingsnis – aplinkos tyrinėjimas:
3) pokyčių, turinčių įtakos strategijos įgyvendinimui, įvertinimas;
4) veiksnių, keliančių grėsmę strategijos įgyvendinimui, įvertinimas;
3) kelių, suteikiančių didesnes galimybes strategijos įgyvendinimui, atradimas.
Aplinkos analizė – įrankis, su kuriuo strateginio plano rengėjai kontroliuoja veiksnius, suteikiančius didesnes galimybes arba parodančius kylančia grėsmę.
Kokybiškai atlikta analize duoda svarbius duomenis strateginiam planavimui ir perspėja apie gresiančius pavojus. Siekiant įvertinti tuos pavojus organizacija privalo nuolat atsižvelgti i 3 pagrindinius klausimus:
1) kur ji dabar yra;
2) kur ji turėtų būti ateityje;
3) ką reikėtų daryti, kad organizacija persikeltu iš ten, kur ji yra i ten, kur turėtų būti.
Aplinkos analizes procese išskiriami 7 galimybių ir pavoju veiksniai:
1) ekonominiai;
2) politiniai;
3) rinkos;
4) technologiniai;
5) tarptautiniai;
6) konkurenciniai;
7) socialiniai. ^
Ekonominiai – esama ir prognozuojama ekonomikos būklę, kuri gali daryti įtaką organizacijos tikslams. Tai infliacija, užimtumo lygis, mokesčiai, valiutos stabilumas, eksporto importo balansas ir kt. Valstybine organizacija dalyvauja politiniame gyvenime. Todėl vyriausybe nuolat kontroliuoja savivaldybių dokumentus, tarifus, prekybos sutartis, mokesčius ir kitus dalykinius verslo klausimus. Todėl valstybine organizacija įdėmiai seka vyriausybes politine veikla ir žiūri, kokią tai turi reikšme rinkai.
Rinkos aplinkos analize apima daugeli tu, kurie gali nulemti str. plano sėkmę arba nesėkmę (gyventoju pajamos, perkamoji galia, konkurencija ir kt.). Dėl technologiniu aplinkos pokyčių org. gali atsidurti beviltiškoje pralaimėjusiojo padėtyje. Technika ir technologija daro įtaka sprendimui priimti, siekiant įgyvendinti pasirinktus tikslus. Organizaciniam darbui didelę įtaką daro tarptautiniai veiksniai ir dauguma jų susiję su tarptautine rinka (vienose šalyse perka žaliavas, kitose realizuoja ir
1.1.). Kurdama savo strategija, organizacija siekia sustiprinti vidaus rinka ir laukia vyriausybes paramos.
Veikiama aplinkos, organizacija negali sau leisti ignoruoti konkurentu reakcijos. Analizuojant konkurentus, jų veikla, siekiama atsakyti i klausimus:
1) kokie konkurentu veiksmu motyvai?
2) Ką dabar veikia konkurentas?
3) ką jis žada daryti ateityje?
Nagrinėjant konkurentus, būtina analizuoti ne tik savo, bet ir jų tikslus, įvertinant konkurentu strategija, jų stipriąsias ir silpnąsias savybes bei, kuo remiantis imtis veiksmu, veiksmingu priemonių konkurento padėčiai susilpninti.
Socialinius veiksnius apibudina kintančios visuomenes lūkesčiai, dorove, žmonių tarpusavio santykiai, konkurencija, nusikalstamumas ir t.t.
Pastarieji du paminėti veiksniai gali būti pačių sunkiausių problemų priežastimi. Strategijos planavime didelis dėmesys skiriamas išoriniams kliūtims, pavojams ir galimybėms, nes nuo išoriniu pavoju ir kliūčių niekas neapdraustas….
Vadybinis patikrinimas yra procesas, įrankis, kurio pagalba nustatomos vidines problemos. Todėl strategijos planavimo metu tikrinamos tokios funkcijos: marketingas, finansai, gamyba, personalas, vadybos kultūrą ir kt.
Nagrinėjant marketingo strategija, kreipiamas dėmesys i rinkos talpa, konkurentu sugebėjimus, gamybos ar paslaugu įvairove, demografine statistika, aptarnavimo sektoriaus kokybe, reklamos pelną ir 1.1.
Finansai, buhalterine apskaita, organizacijos finansines veiklos analize turi padidinti strategijos planavimo efektyvumą, padėti išaiškinti esamas ir galinčias susidaryti ateityje silpnąsias vietas, dėl kuriu gali iškilti grėsmę. Gamyba arba paslaugos yra organizacijos gyvavimo prielaida, prasme, todėl nuolatos analizuojama padėtis šiose sferose. Tam tikslui ieškoma atsakymu i tokius klausimus:
l)ar organizacija galės gaminti arba teikti paslaugas žemesnėmis kainomis nei konkurentai?
2) ar turi organizacija alternatyvius tiekėjus?
3) ar gali organizacija aptarnauti tas rinkas, kuriu negali aptarnauti konkurentai?
4) ar turi organizacija efektyvia gamybos ar paslaugu kokybes kontroles sistema?
Bet kokia technine ar technologine naujove be žmogaus, kvalifikuoto specialisto nieko nereiškia, todėl, siekiant įgyvendinti savo strategija, organizacija moko žmones . vysto jų galimybes, nes maksimali grėsmė ateičiai – silpnas personalas, o stiprus personalas reikalauja ir aukštos valdymo kultūros. Norint, kad butu įvertinti dirbančiųjų lūkesčiai, tikslinga visus darbuotojus įtraukti i vadybine veikla, parodyti visiems tas vietas, kurioms reikia skirti skubu dėmesį, ir tas vietas, kurios gali žlugti. Subalansavus vidaus jėgas, silpnas vietas, kliūtis ir gresiančius pavojus, rengiamos strategines alternatyvos.
Bet kuri organizacija gali pasirinkti 4 pagrindines strategines alternatyvas: ribotą augimą, augimą, mažinimą ir visu minėtų alternatyvų derinį. Ribotas augimas yra strategine alternatyva, kuria naudojasi dauguma organizacijų. Jai būdingas tikslu nustatymas remiantis tuo, kas jau pasiekta, t.y. atsižvelgiant į esamą padėtį. Riboto augimo strategija taikoma ten. kur nusistovėjusį gamybos technologiją ar paslaugos, ir organizacija patenkinta savo padėtimi. Augimo strategija įgyvendina padidintus ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus. Ji dažniausiai pasirenkama ir taikoma sparčiai besivystančiose šakose, kur kinta technologija, gaminiu nomenklatūra ir asortimentas. Mažinimo strategija yra paskutinio šanso strategija. Tai siekimas optimaliai perorientuoti gamyba
ar paslaugas. Mažinimo strategija baigiasi organizacijos likvidavimu arba atsisakymu to, kas nebereikalinga, ir esamu pajėgumu perorientavimu.
Mažinimo strategija taikoma kai organizacijos darbo rodikliai blogėja, ekonomika yra stagnacijos būklėje, kai reikia gelbėti organizacija. Visos 3
minėtos strategijos derina tas organizacijas, kurios dirba tose srityse ir šakose bei apima gamyba ar paslaugas arba kelias gamybos ir paslaugu šakas.
Visais atvejais, organizacija, išsamiai apsvarsčiusi galimas alternatyvas, pasirenka ta, kuri gali labiausiai užtikrinti jos ilgalaiki būvį, efektyvu gyvavimą, o kad vadovai galėtų teisingai pasirinkti strategija, jie privalo turėti aišku ir visu palaikoma ateities vaizdą. Strateginis pasirinkimas turi būti aiškus ir ne dviprasmiškas. Jis turi įvertinti esama rizika, vyriausybes politika, požiūrį į verslą bei verslininkus bei kitus veiksnius, šiandien Lietuvoje visi verslai susieti su tarptautine rinka, ir tai įgauna papildomą riziką todėl organizacijos vadovai privalo analizuoti ne tik vidaus galimybes bei pavojus, bet ir analogiškai elgtis atžvilgiu tų šalių, su kuriomis susieta veikla…. 3.
Strategijos įgyvendinimo planai
•Strategijos plano realizavimas. Strateginio plano realizavimo taktika, politika, procedūros, taisykles ir kontrole.
•Planavimo ir kontroles tarpusavio ryšys. Biudžetas, jo sudarymo etapai ir rodikliai.
•Tikslinis valdymas ir jo kompleksinis pobūdis. Tikslu parengimas, veiksmu planavimas, tikslinio valdymo patikrinimas ir įvertinimas, tikslinio valdymo koregavimas ir kontrole.
•Strateginio plano ir strategijos įvertinimas. Kiekybiniai ir kokybiniai įvertinimo kriterijai. Strategijos ir organizacijos struktūros atitikimo patikrinimas. Strategijos įgyvendinimo vadovu komandos sudarymas.
Strategijos planas įgauna prasme tik tuomet, kai jis realizuojamas, įgyvendinamas, turi finansavimą. Organizacijos tikslai nustato, ką ji nori pasiekti ir kada ji nori gauti geidžiamą rezultatą. Paprastai organizacijos strategijos planuose tikslu pasiekimo metodas apibudinamas apskritai, bendrąja prasme, o vykdytojams paliekama veiksmu laisve.
Vykdytojas gali pasirinkti tokius veiksmus, kad tikslai butu lengviau pasiekiami arba kad jie nebūtų pasiekti. Norėdama išvengti neigiamu pokyčių įgyvendinant tikslus, organizacija parengia vykdytojams konkrečius nurodymus, kontroliuoja jų darbą ir koreguoja jį. Pagrindine idėja yra padaryti darbą vykdytojams visiškai aišku, suprantama ir palankiai nuteikti visus vykdytojus laiku ir iš pirmo karto kokybiškai atlikti darbą.
Dėl to organizacijos vadovybe nuolat kuria protinga taktika, išmintinga politika ir aiškias procedūras bei taisykles. Taktika vadinami trumpalaikiai tikslai, kurie derinasi su ilgalaikiais strateginiais ir palengvina jų pasiekimą. Taktiką dažniausiai numato vidutines grandies vadovybe ir trumpesniam laikotarpiui negu strategiją. Strateginiai rezultatai negali būti pasiekti per kelis metus, o taktiniai rezultatai pasireiškia greičiau.
Sudarius strateginius ir taktinius planus, organizacija rengia papildomus orientyrus, kad išvengtu dezinformacijos ir neteisingo planų aiškinimo. Tam tikslui numatoma išmintinga toliaregiška politika –
esmingiausių veiksmų ir sprendimų priėmimo būdas, kuris palengvina įgyvendinti užsibrėžtus ilgalaikius tikslus. Organizacijos politika nustato aukščiausioji vadovybė ir ilgam laikui. Oganizacijos politiką galima apibudinti kaip įstatymų kodeksą, kuris nurodo kaip veikti, koordinuoti kitu veiksmus atliekant savo misija. Politika apsaugo vadovybe nuo trumparegių sprendimų priėmimo.
Kai sėkmingam vadovavimui vienos politikos nepakanka, vadovybe parengia reikalingas procedūras. Sudarant procedūras, naudojamas praeities patyrimas (tiek pažangus, tiek klaidos) priimant sprendimus ateičiai.
Dažnai priimant sprendimus organizacijos valdymo situacija kartojasi. Dėl ekonomiškumo šiam tikslui naudojami standartiniai sprendimai, t.y.
aprašymas veiksmu, kuriu reikia imtis konkrečioje situacijoje. Tie veiksmai vadinami procedūromis. Procesai yra standartiniai, programuoti sprendimai, kurie apsaugo vykdytojus nuo dviračio išradinėjimo.
Kai planu įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo tikslaus užduoties įvykdymo, organizacijos vadovybe gali atsisakyti pasirinkimo laisves. Pvz.:
atsakinguose postuose į darbą priimami tik kvalifikuoti žmonės, ištvermingi ir kt. Dažnai būna tokių situacijų, kai samdyti bet kokių žmonių negalima.
Visa tai numato taisykles, kurios tiksliai apibrėžia, kas būtinai turi būti padaryta organizacijoje, joje susidarius specifinėms situacijoms. Taisykles skiriasi nuo procedūrų tuo, kad sprendžia konkrečiai apibrėžtą klausimą.
Procedūros nustatomos situacijom, kai atliekami keli nuoseklus, tarpusavyje susieti veiksmai arba darbai.
Strateginių planų įgyvendinimui naudojama visa eile metodu, planavimo ir kontroles procesams suderinti. Plačiausiai naudojami du metodai:
biudžetas ir tikslinis valdymas. Viena…s pagrindinių organizacijos uždavinių yra kuo efektyvesnis išteklių panaudojimas. Kontrolė padeda
10
reguliuoti išteklius, efektyviau juos naudojant, ir greičiau pasiekti užsibrėžtą tikslą. To siekiant, planuose detalizuojami ištekliai pagal rūšis, tikslus ir laiką. Pats geriausias būdas tai padaryti , t.y.
geriausiai paskirstyti išteklius ir efektyviai juos panaudoti, yra biudžetas. Biudžetas yra pagrindinis planų įgyvendinimo elementas.
Labiausiai paplitę piniginiai matai biudžetui sudaryti yra litas ir JAV
doleris. Piniginis matas naudojamas tam, kad nuolat žinotume savo galimybes
-kiek turime pinigų ir ką galime padaryti. Organizacijos biudžetas sudaromas etapais. Paprastai išskiriami 4 etapai:
2. Aukščiausioji vadovybė paskelbia bendruosius tikslus.
3. Atskiri padaliniai rengia sąmatas metams ar kitam laikotarpiui.
4. Aukščiausioji vadovybė analizuoja, tikrina ir taiso šias sąmatas, bei pateikia
pasiūlymus biudžetui sudaryti.
5. Žemesnio rango vadovai reaguoja i aukščiausios vadovybes pataisymus,
patikslina savo išteklius, galimybes ir koreguoja planus. Čia darbai jau paskirstyti
konkretiems vykdytojams (žmonėms, skyriams), nurodant jų tikslus ir
kontrolinius rodiklius.
2. Grynoji dabartinio kapitalo vertę Lt arba $ yra skirtumas tarp dabartines grynųjų pinigų vertės ir nustatytosios, esant perskaičiavimo procentui tokiam, kuri organizacija laiko normaliu, bei investuoto kapitalo.
GDVK=[C,
C2(l+t)”2+
Cn(l+t)”n] -1, čia:
G – grynųjų pinigu srautas;
t – perskaičiavimo procentas (diskontavimo);
I – investuotas kapitalas;
C – kas lieka organizacijos kasoje grynais pinigais;
C = (grynasis pelnas) + (rezervines atsargos )+ (amortizaciniai atskaitymai);
Metinis grynųjų pinigų srautas = (metines pajamos) – (metines išlaidos);
n – metu skaičius.
Jei šis skirtumas didesnis už 0, kapitalas yra rentabilus. Reikia tiksliai nustatyti investicijų gyvavimo trukmę metais n ir metines pajamas bei išlaidas, sužadintas tu investicijų. Dabar grynųjų pinigų srautas dažniausiai naudojamas praktikoje ir yra svarbiausias elementas, nustatant organizacijos finansinę padėtį. Jų reikalauja bankai sudarant verslo planus, imant paskolas.
2. Vidutinis rentabilumo procentas yra toks, kuriam esant būna pusiausvyra tarp investuoto kapitalo I ir bendros grynųjų pinigu sumos C:
C,
+ C2(l+t)”2+ …+ Cn(l+t)”n = I.
Jeigu pvz.: t yra didesnis u? minimalu organizacijos rentabilumo procentą, tai investuotas kapitalas rentabilus.
4. Lėšų apsimokėjimo taškas – dalis išlaidų bet kuriame versle, kurios yra iš dalies pastovios arba fiksuotos.
11
[pic]
pelnas nuostoliai
čia:
V – sąlyginai kintama dalis;
F – fiksuota dalis;
F +V = Px,
P – gaminio pardavimo kaina;
X – parduotų gaminių skaičius.
5. Investuoto kapitalo apsimokėjimo laikas nustatomas dalijant investuotą kapitalą iš
grynųjų metinių įplaukų.
6. Paprastasis rentabilumas nustatomas procentais dalijant grynąjį pelną plius palūkanas iš
investuoto kapitalo ir dauginant iš 100%.
7. Perskaičiuotas grynųjų pinigų srautas
CD=Co+ C, (1+i)1 + C2(l+i)2+ …+ Cn(l+i)n čia i – perskaičiavimo koeficientas.
Tikslinto valdymo esme – biudžeto sudarymo tęsinys, efektyvi jo panaudojimo kontrole. Tikslinis valdymas yra procesas, apimantis keturis tarpusavyje susietus etapus:
2. trumpu ir aiškiu formuluočių tikslams parinkimas;
3. realių planų jiems pasiekti sudarymas;
4. sisteminga darbo kontrolė ir pasiektų rezultatų paskaičiavimas ir įverti…nimas;
4.organizacijos veiklos koregavimas, siekiant užsibrėžtų tikslų, o tokių tikslų parengimas yra pirmasis tikslinio valdymo etapas. Kiekvienas organizacijos narys turi žinoti ir teisingai suprasti savo bei organizacijos tikslus.
Antrasis tikslinio valdymo etapas – realiu veiksniu planavimas.
Planuojant, vertinamos organizacijos galimybes, atsižvelgiant į iškilusias problemas , ir tuo užtikrinamas numatytas kalendorinis darbų planas.
Siekiant šių darbų kokybiško atlikimo, iš pirmo karto palaikomi geri tarpusavio santykiai, reikiama panaikinti baimę, dėl klaidų ir pan.
Trečias etapas – tikslinio valdymo rezultatų parinkimas ir įvertinimas. Nustatomas tikslu pasiekimo lygis, nagrinėjamos kliūtys bei skatinimai už gerą darbą.
Ketvirtajame etape atliekamas tikslinio valdymo koregavimas bei kontrolė. Po to nustatoma, kad tikslai nebuvo pasiekti, ir vadovybe įsitikinusi, kad ji teisingai nurodė priežastis, sprendžia, kokių koreguojančių priemonių reikia imtis, nukrypimams pašalinti. Jei nustatoma, kad užsibrėžti tikslai buvo per sunkūs, nebūtina iškart mažinti darbo apimties, nesėkmes priežastis gali būti kitur: struktūroje, technologijoje, medžiagų kokybėje ir pan. Tikslinio valdymo koregavimas yra labai subtilus dalykas, todėl, priimant galutini sprendimą, būtina išsami analizė, tiksli improvizacija ir kruopštus pasiruošimas ateičiai.
12
Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad strateginio plano įgyvendinimas yra paprastas dalykas, todėl būtina nuolat vertinti atliktus darbus ir juos koreguoti bei ieškoti naujovių, geresnių būdų darbams atlikti. Organizacijos strategija nuolat vertinama, lyginant darbo rezultatus su užsibrėžtais tikslais. Vertinimo procesas naudojamas kaip grįžtamojo ryšio mechanizmas strategijai koreguoti. Strategijos tikrinimas turi būti atliekamas sistemingai, pastoviai ir apimti visus valdymo lygius.
Vertinant organizacijos strateginį planavimą, reikia atsakyti i tokius klausimus:
1) ar strategija derinasi su vidaus galimybėmis?
2) ar strategija neviršija leistino rizikos laipsnio?
3) ar turima pakankamai išteklių?
4) ar strategija atsižvelgia i išores pavojus ir galimybes?
5) ar numatyti geriausi darbu atlikimo budai, ir ar galima juos dar patobulinti?
Vertinimo procese naudojami kiekybiniai ir kokybiniai kriterijai.
Kiekybiniams priskiriami: 1) rinkos talpa; 2) personalo kaita; 3)
pravaikštos; 4) prarastos dėl streiku darbo dienos; 5) akcijų kursas; 6)
dividendų norma; 7) grynasis pelnas; 8) darbuotoju pasitenkinimas ir t.t.
Kokybiniai kriterijai yra šie: 1) sugebėjimas įtraukti kvalifikuotą personalą; 2) pavojų skaičiaus sumažinimas; 3) rinkos pažinimas; 4)
darbuotojų pasitenkinimas darbo sąlygomis; 5) pasitaikiusių galimybių išnaudojimas ir t.t. Rimčiausia įtaką strategijos vertinimui daro laiko veiksnys, čia turima omenyje klimatines sąlygos, galimybę dirbti, aprūpinimas ir kt. Strategijos vertinimui įtakos turi skaičiavimų ir matavimų tikslumas. Vadovai visada gali pataisyti, pagražinti savo darbo rezultatus. Teisingas darbų vertinimas yra labai aktualus ir dažnai sunkiai pasiekiamas.
13
Išvados
Modernios organizacijos, o taip pat metodologinių strateginio valdymo aspektų analizė leidžia teigti, jog šiuo metu žinomos ir taikomos strateginio valdymo teorijos ir koncepcijos nepajėgia paaiškinti, kaip sukurti tokią organizaciją, kuri žinių visuomenėje galėtų būti laikoma modernia.
Tai lemia pati strateginio valdymo esmė, organizacijoje priimamus sprendimus orientuojanti daugiau į …jos aplinkoje vykstančių pasikeitimų valdymą.
Strateginio valdymo paskirtis – numatyti organizacijos veiklos kryptis ir tikslus, atspindinčius jos aplinkoje vykstančius procesus, sukurti organizacijos strateginius resursus ar numatyti apsirūpinimo jais būdus ir parengti bei realizuoti strategiją, geriausiai įvertinančią veiklos aplinkybes bei šiuos resursus.
Tilčiau, kaip matyti iš modernios organizacijos ypatumų, jos elgseną ne mažiau lemia bendra organizacijos socialinės sistemos kokybė, nes būtent pastaroji ir apsprendžia, kokie procesai vyraus organizacijoje ir kokias galimybes turės joje dirbantys darbuotojai realizuoti savo potencialą.
Monografijos pirmojoje dalyje atlikta strateginio valdymo metodologinių aspektų analizė išryškino akivaizdžią tendenciją, jog organizacijų strategijos turi būti lanksčios, leidžiančios operatyviai reaguoti į aplinkoje vykstančius pakitimus. Kitaip tariant, net ir stambių organizacijų strategijos panašėja į mažų antreprenerinių firmų strategijas. Taigi, antrepreneriškumas tampa esminiu bet kurios strategiškai valdomos organizacijos bruožu.
14 Literatūra
1 .Barczyk C. Casimir. Visuotinė kokybės vadyba. Vilnius, 1999 255p. 2.
Jankauskas A. Visuotinė kokybės vadyba. Kaunas 2001 3.B. Neverauskas ir kiti. Kaunas 1998
2. Stoner James A.F ir kiti. Vadyba Kaunas 1999
3. Jucevičius R. Strateginis organizacijų vystymas. Vilnius 1998
15