Organizacija, vadovas ir sėkmingas valdymas

Turinys

Įvadas 3
1. Organizacija, vadovas ir sėkmingas valdymas 4
2. Strateginis planavimas 6
3. Strategijos įgyvendinimo planai 10
Išvados 14
Literatūra 15Įvadas
Vadyba – valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, įmonėms. įvairaus
tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir 1.1. Vadybos mokslo
praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius
metu, o mokyklos – jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų
objektas yra socialines sistemos žmones. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairus
autoriai vadyba apibudina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas
apibudinimas -vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir
kontroles funkcijas socialinėse organizacijose.

Organizacija – ,tai grupe žmonių, kuriu veikla sąmoningai
koordinuojama stengiantis pasiekti užsibrėžia tikslą, ir kuria suudaro 2 ar
daugiau žmonių. Organizacija turi bendra tikslą; visi organizacijos nariai
drauge dirba siekiant šio tikslo. Vadybos tikslas yra organizuoti darbą
taip. kad numatytus įgyvendinus ir iškilusius uždavinius išsprendus
taikiai, per trumpa laika su mažiausiomis sąnaudomis.

Pagrindines vadybos kategorijos yra jos funkcijos, metodai ir gamybos
arba paslaugu valdymo operacijų sistema, sistemos sudarymas ir
funkcionavimas. Svarbi veiklos kryptis funkcionuojant rinkos sąlygomis yra
visuotines kokybes problema. Visuotines kokybes kategorija reiškia, kad
visose srityse darbas atliekamas laiku ir kokybiškai. Pagrindiniai vadybos
metodai yra palyginimas, analize, sinteze, matematiniai metodai ir kt.

I.Organizacija, vadovas ir sėkmingas vaaldymas

1. Organizacijos, valdymo ir vadovu darbo apibudinimas – pagrindiniu

koncepcijų samprata
2. Formalios, neformalios ir sudėtingos organizacijos, jų tipai.
Organizacijų priklausomybe

nuo aplinkos.

1. Horizontalus ir vertikalus darbo pasidalijimas. Valdymo būtinybę, esme,
vaidmuo ir

funkcijos, žemutines, vidutines ir aukščiausios grandies vadovai.
Menedžeris ir verslininkas.

Verslininkas vadovo vaidmenyje.
2. Organizacijos sėkmės komponentai: efektyvumas, ekonomiškumas ir našumas.
Nėra

“vieninteliu te

eisingu” atsakymu vadyboje. Situacinis, integralinis vadybos
pobūdis. Nesėkmingos vadovu karjeros priežastys.

Organizacijos veikia visuose trijuose sektoriuose – gavybos, gamybos
ir aptarnavimo. Jų priklausomybe įvairi. Jos gali būti valstybines,
akcines, privačios, individualios ir kt. Vadovo darbas ir pats valdymo
procesas priklauso nuo organizacijos dydžio, gaminamos produkcijos ar
atliekamu paslaugu pobūdžio, dirbančiųjų kolektyvo, žmonių išsilavinimo,
kultūros lygio ir kitu veiksniu. Vadovo darbas visur labai įvairus ir sunku
nusakyti jo bendrus bruožus ir skirtumus. Vadovu darbui bendra tai, kad jų
veiksmai visuomet yra trumpalaikiai, įvairialypiai, skirtingi ir
fragmentiški. Jų nebūna visiškai vienodu. Be to kiekvienas vadovas atlieka
savo vaidmenį savaip. Tas darbas priklauso nuo jo budo bruožu, sugebėjimo
bendrauti, kvalifikacijos ir pan.

Galima paminėti tokius svarbius vadovo darbo barus:

1. Organizacijos vyriausias vadovas yra simboline figūra, atstovaujanti

organizacija kitur, pasirašo sutartis ir pan.

1. Tikrasis organizacijos vadovas yra jos lyderis.

2. Vadovas yra jungianti grandis pasitarimuose,

pasitarimuose,

susirašinėjimuose ir 1.1.

2. Vadovas – informacijos ieškotojas.

3. Informacijos platintojas – perduoda informacija kam reikia ir kur

reikia, bei

stengiasi, kad informacija nepaplistu kam nereikia.

4. Vadovas vaidina svarbu vaidmenį rengiant ir įgyvendinant

sprendimus,

vystant verslą.

3. Gamybos ar paslaugu organizatorius.

4. Dispečeris.

9. Išteklių paskirstytojas

10.Diplomatas.

Visi vaidmenys tampriai susieti ir sudaro vieninga vadovo darbo
visuma, jo turini. Juo organizacija didesne, tuo vadybos darbu daugiau,
todėl jie paskirstomi, išskirian.t atskirus lygius, darant horizontalu ir
vertikalu darbu pasidalijimą.

Greta formaliu įvairaus lygio vadovu, vadovaujančiu atskiru padaliniu
darbui būna ir neformalus lyderiai, grupes ir organizacijos. Neformalias
grupes sudaryti skatina draugai, giminystes ryšiai. pasipriešinimas
pokyčiams, savisauga, noras iš

šlaikyti darbo vieta ir panašiai.

Visos organizacijos darbo sėkmė visada priklauso nuo aplinkos: vidines
ir išorines. Vidine aplinka – tai technologija, bendradarbiai, žemesni,
aukštesni ir lygus valdininkai. Nuo jų susiklausymo, susitarimo, sugebėjimo
bendrai dirbti siekiant tikslo priklauso organizacijos sėkmė ir ateitis.
Galima išskirti išorine aplinka: energija, žaliavos, medžiagų tiekėjai,
transportas.
medicininis ir buitinis aptarnavimas, prekyba ir t.t. Jei ši infrastruktūra
veikia optimaliai, dirbantieji neturi problemų, tai atsiliepia bendriems
organizacijos darbo rezultatams.

Organizacijos veiklos rezultatai labai priklauso nuo organizacines
valdymo strukūros. atskiru padaliniu tarnybų organizavimo, pavaldiniu
skaičiaus, valdymo struktūros, vadovu darbo stiliaus, elgesio ir pan.
Visais atvejais, kokia struktūra bebūtų, iškyla jos valdymo būtinybė,
valdymo funkcijos ir metodai. Kad darbas butu efektyvus yra atliekamas
darbo pasidalijimas -horizontalus: cechai, skyriai, barai, darbo vietos ir
vertikalus, pagal pavaldumą: generalinis direktorius, tarnybų direktoriai,
cechu viršininkai, meistrai, darbu vykdytojai ir atlikėjai. Kad
organizacija optimaliai veiktu būtina, kad visuose lygiuose atitinkamuose
padaliniuose, atitinkami žmonės gerai žinotų savo vietą, darbą, vaidmenį ir
atliekamas funkcijas.

Organizacijos sėkmės komponentai yra efektyvumas, naudingumas,
pelningumas, šie rodikliai apibudina santyki gautu iš gamybos pajamų su jos
organizavimui išleistu lėšų dydžiu. Efektyvumas yra santykinis rodiklis.
Absoliutus rodiklis yra efektas. Tai yra konkreti pinigu suma. grynasis
pelnas, kuris panaudojamas tolesniu tikslu įgyvendinimui.

Kitas sėkmės rodiklis – našumas. Tai pagaminamu gaminiu kiekis per
laiko vienetą. Našumo rodiklis susietas su kokybe. Niekada nebūna
vieninteliu teisingu sprendimu vadyboje. Visais atvejais yra skirtingos
situacijos, vadovai, sprendimai, kuriu niekas negali p

pakartoti. Viskas
priklauso nuo situacijos. 2.Strateginis planavimas
Planavimo rūšys ir jų apibudinimas. Strateginio planavimo esme.

funkcijos ir

privalumai.
Strateginio planavimo procesas: ištekliu paskirstymas, prisitaikymas prie
aplinkos,

vidine koordinacija ir strateginis įžvalgumas.
Strateginio planavimo funkcijos: misijos pasirinkimas, aplinkos įvertinimas
ir analize,

organizacijos stipriųjų ir silpnųjų savybių vadybinis patikrinimas –
marketingas, finansai, gamyba,

darbo ištekliai ir kultūra, strateginiu alternatyvu analize, strategijos
pasirinkimas, strateginio plano

įgyvendinimo kontrole, strategijos įvertinimas, strategijos ir struktūros
atitikimo patikrinimas,

vadovu komandos sudarymas.

4. Tarptautines veiklos planavimas.

Strateginio planavimo prasme yra vadovybes daromu veiksmu ir sprendimu
visuma, padedanti organizacijai įgyvendinti ilgalaikius tikslus.
Strateginis planavimas – įrankis valdymo sprendimams priimti, naujovėms
įdiegti ir pokyčiams realizuoti. Strateginio planavimo procese išskiriamos
4 pagrindines strategines veiklos rūšys: 1) ištekliu paskirstymas; 2)
prisitaikymas prie aplinkos: 3) vidine koordinacija; 4) strateginis
įžvalgumas.

Išteklių paskirstymo procesas apima ribotu ištekliu naftos ir jos
produktu, pažangių technologijų, kompetentingo, mokančio dirbti personalo
paskirstymą. Prisitaikymas prie aplinkos aprėpia visus strateginio pobūdžio
veiksmus, kurie gerina organizacijos santykius su aplinka. Vidine
koordinacija atspindi organizacijos stipriąsias ir silpnąsias savybes ir
leidžia pasiekti efektyvaus vidiniu operacijų vyksmo, kokybiško darbo,
gaminiu ir 1.1. Strateginis įžvalgumas -sisteminis mastymas, įgyvendinamas
formuojant personalą, sugebanti mokytis iš praeityje sukauptų strateginių
sprendimų, pažangios patirties ir klaidu. Esmingiausios valdymo funkcijos,
kurių dėka strateginiai veiksmai tampa realiai įgyvendinami, yra šios:

1) misijos pasirinkimo ir tikslų suformulavimas;

2) aplinkos įvertinimas ir analize;

3) organizacijos stipriųjų ir silpnųjų vietų vadybinis patikrinimas;

4) strateginiu alternatyvu analize ir strategijos pasirinkimas;

5) strateginio plano realizavimas;

6) strateginio plano įgyvendinimo kontrole;

7) strateginio plano įvertinimas;

8) strateginio plano ir organizacijos struktūros patikrinimas;

9) vadovu komandos sudarymas.

Žodis strategija* ki

ilo iš graikų kalbos strategas ir reiškia generolo
menas. Turi karine kilme. Strategija padėjo išspręsti daugeli kariniu ir
civiliniu problemų. Organizacijos strategija sudaro detalus, išsamus,
kompleksinis planas pasirinktiems tikslams ir misijai įgyvendinti. Būtina
prisiminti, kad strategija vysto aukščiausią valdžia, o jos realizavime
turi būti numatytas visu valdymo lygiu dalyvavimas, remiantis Lietuvos
interesais. Strateginio plano kūrimas – sistemingas ir kruopštus
pasiruošimas ateičiai, todėl būtina sutelkti dėmesį esminiams klausimams
spręsti, misijai ir tikslams pasirinkti bei sprendimams priimti ir
realizuoti. Tikslu pasirinkimas irgi yra ilgas ir sudėtingas darbas.
Tikslai turi būti neprieštaraujantys, apibendrinti, daugiapakopiai.
perspektyvus ir orientuoti laiko atžvilgiu. Pats svarbiausias organizacijos
tikslas, išreiškiantis jos gyvavimo prasme, vadinamas misija. Visi kiti
tikslai tarnauja misijai atlikti. Misija apibudina ir organizacijos
statusu, numato tikslu įgyvendinimo kelius, principus ir žmones.
Pasirinkdama misija organizacija turi atidžiai stebėti aplinka ir nuolat
atsižvelgti i 2 klausimus: 1) kas yra organizacijos klientai;

2) kokius klientu poreikius ji tenkina.

Klientu gali būti žmogus arba organizacija. Pabrėžiant misijos svarba
būtina įvertinti vadovu savybes, nes vertybes orientuoja vadovus priimti
būtinus sprendimus, kurie nulemia jų pobūdį, turini ir dvasia. Išskiriami 6
vertybių orientyrai., kurie taikomi valdymo sprendimams priimti:

1) teoriniai – tiesa, žinojimas, racionalus mastymas, mokėjimas ir 1.1.

2) ekonominiai – turto kaupimas, nauda, efektyvumas, kokybe,

praktiškumas.

3) politiniai – valdymo menas, valdžia, jos sprendimu pripažinimas ir

kt.

4) socialiniai – geri žmonių tarpusavio santykiai;

5) estetiniai – menine harmonija, tobula forma, patogus dizainas ir kt.

6) religiniai orientyrai – santarve su pasauliu, visata.

Kad pasirinkti tikslai galėtų būti sėkmingai įgyvendinti jiems būtini
tokie bruožai: konkretumas, realumas, orientacija laike, savitarpio
palaikymas, aplinkos įvertinimas ir analize.

Tik nustačiusi savo tikslus ir pasirinkusi misija organizacija pradeda
strategijos planavimo diagnostikos etapą. Pirmasis žingsnis – aplinkos
tyrinėjimas:

3) pokyčių, turinčių įtakos strategijos įgyvendinimui, įvertinimas;

4) veiksnių, keliančių grėsmę strategijos įgyvendinimui, įvertinimas;

3) kelių, suteikiančių didesnes galimybes strategijos įgyvendinimui,

atradimas.

Aplinkos analizė – įrankis, su kuriuo strateginio plano rengėjai

kontroliuoja veiksnius,
suteikiančius didesnes galimybes arba parodančius kylančia grėsmę.
Kokybiškai atlikta analize duoda svarbius duomenis strateginiam planavimui
ir perspėja apie gresiančius pavojus. Siekiant įvertinti tuos pavojus
organizacija privalo nuolat atsižvelgti i 3 pagrindinius klausimus:

1) kur ji dabar yra;

2) kur ji turėtų būti ateityje;

3) ką reikėtų daryti, kad organizacija persikeltu iš ten, kur ji yra i

ten, kur turėtų būti.

Aplinkos analizes procese išskiriami 7 galimybių ir pavoju veiksniai:

1) ekonominiai;

2) politiniai;

3) rinkos;

4) technologiniai;

5) tarptautiniai;

6) konkurenciniai;

7) socialiniai. ^

Ekonominiai – esama ir prognozuojama ekonomikos būklę, kuri gali
daryti įtaką organizacijos tikslams. Tai infliacija, užimtumo lygis,
mokesčiai, valiutos stabilumas, eksporto importo balansas ir kt. Valstybine
organizacija dalyvauja politiniame gyvenime. Todėl vyriausybe nuolat
kontroliuoja savivaldybių dokumentus, tarifus, prekybos sutartis, mokesčius
ir kitus dalykinius verslo klausimus. Todėl valstybine organizacija įdėmiai
seka vyriausybes politine veikla ir žiūri, kokią tai turi reikšme rinkai.
Rinkos aplinkos analize apima daugeli tu, kurie gali nulemti str. plano
sėkmę arba nesėkmę (gyventoju pajamos, perkamoji galia, konkurencija ir
kt.). Dėl technologiniu aplinkos pokyčių org. gali atsidurti beviltiškoje
pralaimėjusiojo padėtyje. Technika ir technologija daro įtaka sprendimui
priimti, siekiant įgyvendinti pasirinktus tikslus. Organizaciniam darbui
didelę įtaką daro tarptautiniai veiksniai ir dauguma jų susiję su
tarptautine rinka (vienose šalyse perka žaliavas, kitose realizuoja ir
1.1.). Kurdama savo strategija, organizacija siekia sustiprinti vidaus
rinka ir laukia vyriausybes paramos.

Veikiama aplinkos, organizacija negali sau leisti ignoruoti konkurentu
reakcijos. Analizuojant konkurentus, jų veikla, siekiama atsakyti i
klausimus:

1) kokie konkurentu veiksmu motyvai?

2) Ką dabar veikia konkurentas?

3) ką jis žada daryti ateityje?

Nagrinėjant konkurentus, būtina analizuoti ne tik savo, bet ir jų
tikslus, įvertinant konkurentu strategija, jų stipriąsias ir silpnąsias
savybes bei, kuo remiantis imtis veiksmu, veiksmingu priemonių konkurento
padėčiai susilpninti.

Socialinius veiksnius apibudina kintančios visuomenes lūkesčiai,
dorove, žmonių tarpusavio santykiai, konkurencija, nusikalstamumas ir t.t.

Pastarieji du paminėti veiksniai gali būti pačių sunkiausių problemų
priežastimi. Strategijos planavime didelis dėmesys skiriamas išoriniams
kliūtims, pavojams ir galimybėms, nes nuo išoriniu pavoju ir kliūčių niekas
neapdraustas..

Vadybinis patikrinimas yra procesas, įrankis, kurio pagalba nustatomos
vidines problemos. Todėl strategijos planavimo metu tikrinamos tokios
funkcijos: marketingas, finansai, gamyba, personalas, vadybos kultūrą ir
kt.

Nagrinėjant marketingo strategija, kreipiamas dėmesys i rinkos talpa,
konkurentu sugebėjimus, gamybos ar paslaugu įvairove, demografine
statistika, aptarnavimo sektoriaus kokybe, reklamos pelną ir 1.1.

Finansai, buhalterine apskaita, organizacijos finansines veiklos
analize turi padidinti strategijos planavimo efektyvumą, padėti išaiškinti
esamas ir galinčias susidaryti ateityje silpnąsias vietas, dėl kuriu gali
iškilti grėsmę. Gamyba arba paslaugos yra organizacijos gyvavimo prielaida,
prasme, todėl nuolatos analizuojama padėtis šiose sferose. Tam tikslui
ieškoma atsakymu i tokius klausimus:

l)ar organizacija galės gaminti arba teikti paslaugas žemesnėmis
kainomis nei konkurentai?

2) ar turi organizacija alternatyvius tiekėjus?

3) ar gali organizacija aptarnauti tas rinkas, kuriu negali aptarnauti

konkurentai?

4) ar turi organizacija efektyvia gamybos ar paslaugu kokybes kontroles

sistema?

Bet kokia technine ar technologine naujove be žmogaus, kvalifikuoto
specialisto nieko nereiškia, todėl, siekiant įgyvendinti savo strategija,
organizacija moko žmones . vysto jų galimybes, nes maksimali grėsmė
ateičiai – silpnas personalas, o stiprus personalas reikalauja ir aukštos
valdymo kultūros. Norint, kad butu įvertinti dirbančiųjų lūkesčiai,
tikslinga visus darbuotojus įtraukti i vadybine veikla, parodyti visiems
tas vietas, kurioms reikia skirti skubu dėmesį, ir tas vietas, kurios gali
žlugti. Subalansavus vidaus jėgas, silpnas vietas, kliūtis ir gresiančius
pavojus, rengiamos strategines alternatyvos.

Bet kuri organizacija gali pasirinkti 4 pagrindines strategines
alternatyvas: ribotą augimą, augimą, mažinimą ir visu minėtų alternatyvų
derinį. Ribotas augimas yra strategine alternatyva, kuria naudojasi dauguma
organizacijų. Jai būdingas tikslu nustatymas remiantis tuo, kas jau
pasiekta, t.y. atsižvelgiant į esamą padėtį. Riboto augimo strategija
taikoma ten. kur nusistovėjusį gamybos technologiją ar paslaugos, ir
organizacija patenkinta savo padėtimi. Augimo strategija įgyvendina
padidintus ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus. Ji dažniausiai pasirenkama
ir taikoma sparčiai besivystančiose šakose, kur kinta technologija, gaminiu
nomenklatūra ir asortimentas. Mažinimo strategija yra paskutinio šanso
strategija. Tai siekimas optimaliai perorientuoti gamyba

ar paslaugas. Mažinimo strategija baigiasi organizacijos likvidavimu arba
atsisakymu to, kas nebereikalinga, ir esamu pajėgumu perorientavimu.
Mažinimo strategija taikoma kai organizacijos darbo rodikliai blogėja,
ekonomika yra stagnacijos būklėje, kai reikia gelbėti organizacija. Visos 3
minėtos strategijos derina tas organizacijas, kurios dirba tose srityse ir
šakose bei apima gamyba ar paslaugas arba kelias gamybos ir paslaugu šakas.
Visais atvejais, organizacija, išsamiai apsvarsčiusi galimas alternatyvas,
pasirenka ta, kuri gali labiausiai užtikrinti jos ilgalaiki būvį, efektyvu
gyvavimą, o kad vadovai galėtų teisingai pasirinkti strategija, jie privalo
turėti aišku ir visu palaikoma ateities vaizdą. Strateginis pasirinkimas
turi būti aiškus ir ne dviprasmiškas. Jis turi įvertinti esama rizika,
vyriausybes politika, požiūrį į verslą bei verslininkus bei kitus
veiksnius, šiandien Lietuvoje visi verslai susieti su tarptautine rinka, ir
tai įgauna papildomą riziką todėl organizacijos vadovai privalo analizuoti
ne tik vidaus galimybes bei pavojus, bet ir analogiškai elgtis atžvilgiu tų
šalių, su kuriomis susieta veikla.. 3.Strategijos įgyvendinimo planai
•Strategijos plano realizavimas. Strateginio plano realizavimo
taktika, politika, procedūros, taisykles ir kontrole.

•Planavimo ir kontroles tarpusavio ryšys. Biudžetas, jo sudarymo

etapai ir rodikliai.

•Tikslinis valdymas ir jo kompleksinis pobūdis. Tikslu parengimas,
veiksmu planavimas, tikslinio valdymo patikrinimas ir įvertinimas,
tikslinio valdymo koregavimas ir kontrole.

•Strateginio plano ir strategijos įvertinimas. Kiekybiniai ir
kokybiniai įvertinimo kriterijai. Strategijos ir organizacijos struktūros
atitikimo patikrinimas. Strategijos įgyvendinimo vadovu komandos sudarymas.

Strategijos planas įgauna prasme tik tuomet, kai jis realizuojamas,
įgyvendinamas, turi finansavimą. Organizacijos tikslai nustato, ką ji nori
pasiekti ir kada ji nori gauti geidžiamą rezultatą. Paprastai organizacijos
strategijos planuose tikslu pasiekimo metodas apibudinamas apskritai,
bendrąja prasme, o vykdytojams paliekama veiksmu laisve. Vykdytojas gali
pasirinkti tokius veiksmus, kad tikslai butu lengviau pasiekiami arba kad
jie nebūtų pasiekti. Norėdama išvengti neigiamu pokyčių įgyvendinant
tikslus, organizacija parengia vykdytojams konkrečius nurodymus,
kontroliuoja jų darbą ir koreguoja jį. Pagrindine idėja yra padaryti darbą
vykdytojams visiškai aišku, suprantama ir palankiai nuteikti visus
vykdytojus laiku ir iš pirmo karto kokybiškai atlikti darbą. Dėl to
organizacijos vadovybe nuolat kuria protinga taktika, išmintinga politika
ir aiškias procedūras bei taisykles. Taktika vadinami trumpalaikiai
tikslai, kurie derinasi su ilgalaikiais strateginiais ir palengvina jų
pasiekimą. Taktiką dažniausiai numato vidutines grandies vadovybe ir
trumpesniam laikotarpiui negu strategiją. Strateginiai rezultatai negali
būti pasiekti per kelis metus, o taktiniai rezultatai pasireiškia greičiau.

Sudarius strateginius ir taktinius planus, organizacija rengia
papildomus orientyrus, kad išvengtu dezinformacijos ir neteisingo planų
aiškinimo. Tam tikslui numatoma išmintinga toliaregiška politika –
esmingiausių veiksmų ir sprendimų priėmimo būdas, kuris palengvina
įgyvendinti užsibrėžtus ilgalaikius tikslus. Organizacijos politika nustato
aukščiausioji vadovybė ir ilgam laikui. Oganizacijos politiką galima
apibudinti kaip įstatymų kodeksą, kuris nurodo kaip veikti, koordinuoti
kitu veiksmus atliekant savo misija. Politika apsaugo vadovybe nuo
trumparegių sprendimų priėmimo.

Kai sėkmingam vadovavimui vienos politikos nepakanka, vadovybe
parengia reikalingas procedūras. Sudarant procedūras, naudojamas praeities
patyrimas (tiek pažangus, tiek klaidos) priimant sprendimus ateičiai.
Dažnai priimant sprendimus organizacijos valdymo situacija kartojasi. Dėl
ekonomiškumo šiam tikslui naudojami standartiniai sprendimai, t.y.
aprašymas veiksmu, kuriu reikia imtis konkrečioje situacijoje. Tie veiksmai
vadinami procedūromis. Procesai yra standartiniai, programuoti sprendimai,
kurie apsaugo vykdytojus nuo dviračio išradinėjimo.

Kai planu įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo tikslaus užduoties
įvykdymo, organizacijos vadovybe gali atsisakyti pasirinkimo laisves. Pvz.:
atsakinguose postuose į darbą priimami tik kvalifikuoti žmonės, ištvermingi
ir kt. Dažnai būna tokių situacijų, kai samdyti bet kokių žmonių negalima.
Visa tai numato taisykles, kurios tiksliai apibrėžia, kas būtinai turi būti
padaryta organizacijoje, joje susidarius specifinėms situacijoms. Taisykles
skiriasi nuo procedūrų tuo, kad sprendžia konkrečiai apibrėžtą klausimą.
Procedūros nustatomos situacijom, kai atliekami keli nuoseklus, tarpusavyje
susieti veiksmai arba darbai.

Strateginių planų įgyvendinimui naudojama visa eile metodu, planavimo
ir kontroles procesams suderinti. Plačiausiai naudojami du metodai:
biudžetas ir tikslinis valdymas. Viena.s pagrindinių organizacijos uždavinių
yra kuo efektyvesnis išteklių panaudojimas. Kontrolė padeda

reguliuoti išteklius, efektyviau juos naudojant, ir greičiau pasiekti
užsibrėžtą tikslą. To siekiant, planuose detalizuojami ištekliai pagal
rūšis, tikslus ir laiką. Pats geriausias būdas tai padaryti , t.y.
geriausiai paskirstyti išteklius ir efektyviai juos panaudoti, yra
biudžetas. Biudžetas yra pagrindinis planų įgyvendinimo elementas.
Labiausiai paplitę piniginiai matai biudžetui sudaryti yra litas ir JAV
doleris. Piniginis matas naudojamas tam, kad nuolat žinotume savo galimybes
-kiek turime pinigų ir ką galime padaryti. Organizacijos biudžetas
sudaromas etapais. Paprastai išskiriami 4 etapai:

2. Aukščiausioji vadovybė paskelbia bendruosius tikslus.

3. Atskiri padaliniai rengia sąmatas metams ar kitam laikotarpiui.

4. Aukščiausioji vadovybė analizuoja, tikrina ir taiso šias

sąmatas, bei pateikia

pasiūlymus biudžetui sudaryti.

5. Žemesnio rango vadovai reaguoja i aukščiausios

vadovybes pataisymus,

patikslina savo išteklius, galimybes ir koreguoja planus. Čia

darbai jau paskirstyti

konkretiems vykdytojams (žmonėms, skyriams), nurodant

jų tikslus ir

kontrolinius rodiklius.

2. Grynoji dabartinio kapitalo vertę Lt arba $ yra skirtumas tarp
dabartines grynųjų pinigų vertės ir nustatytosios, esant perskaičiavimo
procentui tokiam, kuri organizacija laiko normaliu, bei investuoto
kapitalo.

GDVK=[C,

C2(l+t)”2+

Cn(l+t)”n] -1,

čia:

G – grynųjų pinigu srautas;

t – perskaičiavimo procentas (diskontavimo);

I – investuotas kapitalas;

C – kas lieka organizacijos kasoje grynais pinigais;

C = (grynasis pelnas) + (rezervines atsargos )+ (amortizaciniai

atskaitymai);

Metinis grynųjų pinigų srautas = (metines pajamos) – (metines

išlaidos);

n – metu skaičius.

Jei šis skirtumas didesnis už 0, kapitalas yra rentabilus. Reikia
tiksliai nustatyti investicijų gyvavimo trukmę metais n ir metines pajamas
bei išlaidas, sužadintas tu investicijų. Dabar grynųjų pinigų srautas
dažniausiai naudojamas praktikoje ir yra svarbiausias elementas, nustatant
organizacijos finansinę padėtį. Jų reikalauja bankai sudarant verslo
planus, imant paskolas.

2. Vidutinis rentabilumo procentas yra toks, kuriam esant būna
pusiausvyra tarp investuoto kapitalo I ir bendros grynųjų pinigu sumos C:

C,

+ C2(l+t)”2+ .+ Cn(l+t)”n = I.

Jeigu pvz.: t yra didesnis u? minimalu organizacijos rentabilumo
procentą, tai investuotas kapitalas rentabilus.

4. Lėšų apsimokėjimo taškas – dalis išlaidų bet kuriame versle, kurios
yra iš dalies pastovios arba fiksuotos.

[pic]
pelnas
nuostoliai

čia:
V – sąlyginai kintama dalis;
F – fiksuota dalis;
F +V = Px,
P – gaminio pardavimo kaina;
X – parduotų gaminių skaičius.

5. Investuoto kapitalo apsimokėjimo laikas nustatomas dalijant
investuotą kapitalą iš

grynųjų metinių įplaukų.
6. Paprastasis rentabilumas nustatomas procentais dalijant grynąjį pelną
plius palūkanas iš

investuoto kapitalo ir dauginant iš 100%.

7. Perskaičiuotas grynųjų pinigų srautas

CD=Co+ C, (1+i)1 + C2(l+i)2+ .+ Cn(l+i)n čia i – perskaičiavimo

koeficientas.

Tikslinto valdymo esme – biudžeto sudarymo tęsinys, efektyvi jo
panaudojimo kontrole. Tikslinis valdymas yra procesas, apimantis keturis
tarpusavyje susietus etapus:

2. trumpu ir aiškiu formuluočių tikslams parinkimas;

3. realių planų jiems pasiekti sudarymas;

4. sisteminga darbo kontrolė ir pasiektų rezultatų paskaičiavimas

ir įverti.nimas;

4.organizacijos veiklos koregavimas, siekiant užsibrėžtų tikslų,

o tokių tikslų parengimas yra pirmasis tikslinio valdymo

etapas. Kiekvienas organizacijos narys turi žinoti ir teisingai

suprasti savo bei organizacijos tikslus.

Antrasis tikslinio valdymo etapas – realiu veiksniu planavimas.
Planuojant, vertinamos organizacijos galimybes, atsižvelgiant į iškilusias
problemas , ir tuo užtikrinamas numatytas kalendorinis darbų planas.
Siekiant šių darbų kokybiško atlikimo, iš pirmo karto palaikomi geri
tarpusavio santykiai, reikiama panaikinti baimę, dėl klaidų ir pan.

Trečias etapas – tikslinio valdymo rezultatų parinkimas ir
įvertinimas. Nustatomas tikslu pasiekimo lygis, nagrinėjamos kliūtys bei
skatinimai už gerą darbą.

Ketvirtajame etape atliekamas tikslinio valdymo koregavimas bei
kontrolė. Po to nustatoma, kad tikslai nebuvo pasiekti, ir vadovybe
įsitikinusi, kad ji teisingai nurodė priežastis, sprendžia, kokių
koreguojančių priemonių reikia imtis, nukrypimams pašalinti. Jei nustatoma,
kad užsibrėžti tikslai buvo per sunkūs, nebūtina iškart mažinti darbo
apimties, nesėkmes priežastis gali būti kitur: struktūroje, technologijoje,
medžiagų kokybėje ir pan. Tikslinio valdymo koregavimas yra labai subtilus
dalykas, todėl, priimant galutini sprendimą, būtina išsami analizė, tiksli
improvizacija ir kruopštus pasiruošimas ateičiai.

Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad strateginio plano
įgyvendinimas yra paprastas dalykas, todėl būtina nuolat vertinti atliktus
darbus ir juos koreguoti bei ieškoti naujovių, geresnių būdų darbams
atlikti. Organizacijos strategija nuolat vertinama, lyginant darbo
rezultatus su užsibrėžtais tikslais. Vertinimo procesas naudojamas kaip
grįžtamojo ryšio mechanizmas strategijai koreguoti. Strategijos tikrinimas
turi būti atliekamas sistemingai, pastoviai ir apimti visus valdymo lygius.
Vertinant organizacijos strateginį planavimą, reikia atsakyti i tokius
klausimus:

1) ar strategija derinasi su vidaus galimybėmis?

2) ar strategija neviršija leistino rizikos laipsnio?

3) ar turima pakankamai išteklių?

4) ar strategija atsižvelgia i išores pavojus ir galimybes?

5) ar numatyti geriausi darbu atlikimo budai, ir ar galima juos dar

patobulinti?

Vertinimo procese naudojami kiekybiniai ir kokybiniai kriterijai.
Kiekybiniams priskiriami: 1) rinkos talpa; 2) personalo kaita; 3)
pravaikštos; 4) prarastos dėl streiku darbo dienos; 5) akcijų kursas; 6)
dividendų norma; 7) grynasis pelnas; 8) darbuotoju pasitenkinimas ir t.t.
Kokybiniai kriterijai yra šie: 1) sugebėjimas įtraukti kvalifikuotą
personalą; 2) pavojų skaičiaus sumažinimas; 3) rinkos pažinimas; 4)
darbuotojų pasitenkinimas darbo sąlygomis; 5) pasitaikiusių galimybių
išnaudojimas ir t.t. Rimčiausia įtaką strategijos vertinimui daro laiko
veiksnys, čia turima omenyje klimatines sąlygos, galimybę dirbti,
aprūpinimas ir kt. Strategijos vertinimui įtakos turi skaičiavimų ir
matavimų tikslumas. Vadovai visada gali pataisyti, pagražinti savo darbo
rezultatus. Teisingas darbų vertinimas yra labai aktualus ir dažnai sunkiai
pasiekiamas.

IŠVADOS

Modernios organizacijos, o taip pat metodologinių strateginio valdymo
aspektų analizė leidžia teigti, jog šiuo metu žinomos ir taikomos
strateginio valdymo teorijos ir koncepcijos nepajėgia paaiškinti, kaip
sukurti tokią organizaciją, kuri žinių visuomenėje galėtų būti laikoma
modernia. Tai lemia pati strateginio valdymo esmė, organizacijoje priimamus
sprendimus orientuojanti daugiau į .jos aplinkoje vykstančių pasikeitimų
valdymą. Strateginio valdymo paskirtis – numatyti organizacijos veiklos
kryptis ir tikslus, atspindinčius jos aplinkoje vykstančius procesus,
sukurti organizacijos strateginius resursus ar numatyti apsirūpinimo jais
būdus ir parengti bei realizuoti strategiją, geriausiai įvertinančią
veiklos aplinkybes bei šiuos resursus. Tilčiau, kaip matyti iš modernios
organizacijos ypatumų, jos elgseną ne mažiau lemia bendra organizacijos
socialinės sistemos kokybė, nes būtent pastaroji ir apsprendžia, kokie
procesai vyraus organizacijoje ir kokias galimybes turės joje dirbantys
darbuotojai realizuoti savo potencialą. Monografijos pirmojoje dalyje
atlikta strateginio valdymo metodologinių aspektų analizė išryškino
akivaizdžią tendenciją, jog organizacijų strategijos turi būti lanksčios,
leidžiančios operatyviai reaguoti į aplinkoje vykstančius pakitimus. Kitaip
tariant, net ir stambių organizacijų strategijos panašėja į mažų
antreprenerinių firmų strategijas. Taigi, antrepreneriškumas tampa esminiu
bet kurios strategiškai valdomos organizacijos bruožu.

14 Literatūra
1 .Barczyk C. Casimir. Visuotinė kokybės vadyba. Vilnius, 1999 255p. 2.
Jankauskas A. Visuotinė kokybės vadyba. Kaunas 2001 3.B. Neverauskas ir
kiti. Kaunas 1998
2. Stoner James A.F ir kiti. Vadyba Kaunas 1999
3. Jucevičius R. Strateginis organizacijų vystymas. Vilnius 1998

Leave a Comment