- Įvadas
- 1. Mokantis kūrybiškai dirbti, originaliai mąstyti
- 2. Darbštus, atnaujinantis žinais
- 3. Turintis įgimto įtaigumo, jautrumo aplinkiniams, imlus, pastabus
- 4. Išlaikantis racionalumo ir emocijų pusiausvyrą, susitvardantis
- 5. Sąmojingas ir šmaikštus, turintis humoro jausmą
- 6. Geros atminties, gebantis improvizuoti, kalbėti be popierių
- 7. Energingas, mėgstantis bendrauti, visuomeniškas
- 8. Pasitikintis savo jėgomis, tačiau nepasipūtęs, ne pagyrūnas, savikritiškas
- 9. Geros orientacijos, gebantis prisitaikyti prie situacijos – prireikus spontaniškai keičiantis kalbėjimo turinį ir formą
- 10. Greitai reaguojantis į replikas, auditorijos klausimus, mokantis blaiviai vertinti kito nuomonę, bei etiškai polemizuoti
- 11. Visais atžvilgiais etiškas
- 1. A. Grįžusi iš posėdžio/ liepė atnešti visus dokumentus
- 1. B. Grįžusi/ iš posėdžio liepė atnešti visus dokumentus
- 2. A. Pasižiūrėti verslininko V. Kuko iš Lietuvos/ atvyko grupė geriausių prekybininkų
- 2. B. Pasižiūrėti verslininko V. Kuko/ iš Lietuvos atvyko grupė geriausių prekybininkų
- 3. A. Pasitikti svečių iš Panevėžio/ atvažiavo UAB “Dijutos” direktorius
- 3. B. Pasitikti svečių/ iš Panevėžio atvažiavo UAB “Dijutos” direktorius
- 4. A. Septynios minutės/ darbo ministrui
- 4. B. Septynios minutės darbo/ ministrui
Psichologinė pauzė esti dviejų rūšių: 1) potekstei atskleisi ir 2) klaus…ytojų dėmesiui palaikyti.
Pirmoji pasitelkdama emocionaliai ką nors aiškinant, interpretuojant, kai norima atskleisti teksto potekstę ne žodžiais, bet šypsena, gestu, mimika ar kitomis priemonėmis. Tokia psichologinė pauzė susijusi su tam tikra intonacija, pasibaigiančią nutylėjimu. Nepasakytai minčiai ji teikia daugiau prasmės negu žodžių srautas, intriguoja klausytojus. Antra vertus, labai stiprių jausmų paveiktas kalbėtojas, jei tai atsitinka, privalo padaryti psichologinę pauzę, kad pakeistų kalbėjimo “registrą”, nusiramintų ir galėtų pereiti prie ramaus svarstymo ar pasakojimo tono.
Antrosios psichologinės pauzės tikslas, kaip minėta, – patraukti klausytojų dėmesį. Galimi du variantai. Vienas, kai oratorius visiškai nieko nekalba. Tai vadinamoji nebylioji retorika. Oratorius tuo metu nebyliai pasisveikina su klausytojais, sutelkia į save jų dėmesį. Tokia pauzė galima ne tik kalbos pradžioje, bet ir vėliau, jeigu klausytojai per daug įsismagina, triukšmauja. Ji turi nemažą psichologinę reikšmę ir veikia geriau negu didaktika arba balso pakėlimas. Pauzę tinka daryti ir po kokios labai svarbios minties, kad klausytojai ją spėtų suvokti ir įsiminti.Oratorinio stiliaus kultūra
Susigrąžinti dviejų su puse tūkstančio metų senumo retorikos mokslą ir aklai taikytį jį mūsų laikams gali pasirodyti mažu mažiausiai neprotinga. Tačiau bent jau pabandyti suinventorinti dalį retorikos turtų, kuriuos ji paveldėjo iš didžiausių antikos protų, skatina praktinis filologijos poreikis, jos renesansas visame pasaulyje. Iš tiesų viešoji kalba nebepriklauso “literatūros ir meno” sferai, ir vis dėlto yra tam tikra žodinės kūrybos bei lingvistinio išprusimo forma. Iškalbos tobulumas ar, atvirkščiai, jos neturėjimas daro tiesioginę įtaką žmogaus karjerai, padeda efektyviai dirbti, dalykiškai ir kultūringai bendrauti, gyventi visavertį gyvenimą.
Retorika ilgus amžius buvo ir yra iliustruojama meninių kūrinių ištraukomis. Retorikai sunykus, iš jos kamieno išaugusi literatūros teorija visą dėmesį sutelkė išimtinai į grožinius tekstus, o nemeniniai tekstai liko nuošaly. Šiandien iš tiesų svarbu tai, kad retorika, būdama rišlaus, laisvo ir stilingo minčių dėstymo mokslas, vėl gali talkinti įvairioms viešojo gyvenimo sritims ir įsilieti į modernų masinės komunikacijos mokslą.