Oratorius

TURINYS

Įvadas 3Oratoriaus asmenybė 4Dabartinė oratoriaus samprata 4Išorinis stilius 5Garsiniai stiliaus veiksniai 6Oratorinio stiliaus kultūra 14ĮvadasPlačiausia prasme retorika laikoma masinės komunikacijos teorijos dalimi ir dažniausiai vadinama įtikinamos komunikacijos teorija. Šis retorikos apibrėžimas kartu yra ir universaliausias, nes geriausiai atitinka klasikinę pirmapradės graikiškosios krypties Retorika – įtikinimo menas apibrėžimą. Įtikinimo konceptu rėmėsi graikų retorikos teorijos kūrėjai – Gorgijas, Isokratas, Platonas, Aristotelis ir kiti. Pagal šią kryptį, retorikos objektas – įvairios žodinės komunikacijos sąlygos ir formos, o retorika – tai mokslas apie įtikinimo būdus, taikomos ne tik iškalbos, bet ir visokiausio žanro tekstams, kurių autoriai siekia efektyvios komunikacijos. Retorikos kaip įtikinimo mokslo tikslai yra trys: paveikti klausytojų protą, valią bei jausmus, o galutinis tikslas pasiekti persvaziją . Taigi galutinis persvazijos tikslas – priversti klausytojus patikėti tuo, kas sakoma.Oratoriaus asmenybėOratorius (lot. Orator – kalbėtojas, sakytojas) – kalbėtojas, kalbantysis, adresantas, informacijos siuntėjas, retorinis subjektas, viešosios kalbos autorius, kalbos kūrėjas. Vienos iš tų sąvokų pabrėžia kalbos autorių, kūrėją, kitos – kalbos akto vykdytoją. Tai, kad viešosios kalbos autorius yra ir vykdytojas, lemia oratorinio darbo ypatumą. Taigi viešoji kalba veikai klausytoją ne tik turiniu bei stiliumi, bet ir gyvu kalbėtojo paveikslu. Individualiosios oratoriaus ypatybės – intelektas, mąstymo kultūra, bendroji erudicija, profesionalumas, kalbinė kompetencija, etika, temperametras, estetinės pažiūros – visa tai, kas įeina į asmenybės sąvoką, lemia klausytojų reakciją ir tiesioginį viešosios kalbos poveikį apskritai.Dabartinė oratoriaus samprataNors šiandien oratorium vadinamas kiekvienas žmogus, sekantis viešąją kalbą, vis dėlto tuo pabrėžiama tik tam tikra jo funkcija, o ne kalbėtojo kvalifikacija. Kai turima galvoje darbo kokybė, oratoriumi vadinamas ne kiekvienas kalbėtojas, bet žmogus mokantis sakyti viešąsias kalbas. Taigi tada kalbame apie oratoriaus meistriškumą., kurio sudėtinės dalys yra erudicija, profesinis pasirengimas (kompetencija savojoje srityje turėtų pralenkti klausytojų žinias), praktinė patirtis, geras kalbos mokėjimas, taisyklinga tartis, etinių principų visuma.šie dalykai yra išmokstami, įgyjami, tačiau ne iš karto: nepakanka perskaityti retorikos ar etikos vadovėlio. Tai įgyjama pamažu, atsinešama iš namų ir iš mokyklos. Ir vis dėlto šie kriterijai neaprėpia to, kas būtina oratoriaus meistriškumui. Dar reikia tam tikrų specifinių, iš dalies ir prigimtinių ypatybių. Išsilavinimas ir išsiauklėjimas kartu su prigimtiniais gabumais lemia oratoriaus sėkmę. Taigi, geras oratorius yra:

1. Mokantis kūrybiškai dirbti, originaliai mąstyti.2. Darbštus, atnaujinantis žinais.3. Turintis įgimto įtaigumo, jautrumo aplinkiniams, imlus, pastabus.4. Išlaikantis racionalumo ir emocijų pusiausvyrą, susitvardantis.5. Sąmojingas ir šmaikštus, turintis humoro jausmą.6. Geros atminties, gebantis improvizuoti, kalbėti be popierių.7. Energingas, mėgstantis bendrauti, visuomeniškas.8. Pasitikintis savo jėgomis, tačiau nepasipūtęs, ne pagyrūnas, savikritiškas.9. Geros orientacijos, gebantis prisitaikyti prie situacijos – prireikus spontaniškai keičiantis kalbėjimo turinį ir formą.10. Greitai reaguojantis į replikas, auditorijos klausimus, mokantis blaiviai vertinti kito nuomonę, bei etiškai polemizuoti.11. Visais atžvilgiais etiškas. Gerai mokantis kalbą žmogus sugeba intuityviai atsirinkti tiksliausius ir tinkamiausius žodžius – apie tokį oratorių sakoma, kad jis turi kalbos ir stiliaus jausmą. Jeigu oratorius dar ir originaliai bei savitai mąsto, o jo asmeniniai bruožai atitinka daugelį išvardytų kriterijų – tai jau – oratoriaus meistriškumo pavyzdys.Išorinis stiliusTikrasis kalbėjimo aktas, arba akcija (taip vadinasi viena iš klasikinės retorikos dalių), prasideda tada, kai imama kalbėti. O ši stadija turi savus reikalavimus ir savą techniką, kurią lemia daugiau psichologiniai negu lingvistiniai veiksniai. Nuo tada oratorius pradeda kurti ir išorinį kalbos stilių, susidedantį iš paralingvistinių – regimųjų ir girdimųjų – elementų. Taigi individualusis oratoriaus stilius yra kalbėjimo savitumas, pasireiškiantis ne tik kompozicinių bei stilistinių kalbos raiškos priemonių pasirinkimo ir vartojimo individualumu (tai yra vidinis teksto stilius), bet ir jo balso, tarsenos, intonacijos, laikysenos, gestų, mimikos ypatumais (tai, kas kuria išorinį stilių). Skambantis žodis turi daugybę papildomų raiškos priemonių, kurios viešųjų kalbų stiliui yra labai svarbios. “Šnekėjimas, ne rašymas, yra tikroji kalbos būsena, raštas –“letargine” jos būsena”. Dėl to iškalbos stilius ir yra turtingesnis, emocingesnis, turintis daugiau įtikinamos galios negu rašytinio teksto stilius.Garsiniai stiliaus veiksniai
Balsas ir tarsenaBalsas yra kalbos padargų sukeliamas garsų srautas, o tarsena (arba dikcija) – tų kalbos garsų, skiemenų, žodžių tarimo būdas. Didelė prigimties dovana – turėti gražų, t.y. tvirtą, malonų, aiškų, lankstų, gryną balsą. Tačiau kiekvienas savo balsą gali tobulinti, treniruoti, išmokti taisyklingai kvėpuoti, saugoti balso stygas ir kitus kalbos padargus, neskubėti, nerėkti, vengti kalbėti užkimus. Labiausiai balsui kenkia rūkymas, alkoholis, persišaldymas. Dažnai viešai kalbantis žmogus privalo nuolat rūpintis savo balsu, išmokti jį valdyti. Oratoriams, radijo bei televizijos darbuotojams, pedagogams, valstybės veikėjams, politikams, teisininkams reikia ne tik gero balso, bet ir norminės tarsenos. Jei turite kalbėti gramatiškai taisyklingai, natūraliai, raiškiai, aiškiai, pakankamai garsiai. Oratorius turi vengti mikčiojimo, mekenimo, greblavimo, tratėjimo, šveplavimo, kalbėjimo pro nosį, šiurkštumo – gausybės trūkumų, kurių galima išvengti tik rūpinti sveikata ir gera tarsena. Viešai kalbantis žmogus daro tiesioginę įtaką visuomenei, tampa kalbos taisyklingumo, tarties mokytoju. Todėl kalbėtojas turėtų stengtis atsikratyti išvardytų kalbėsenos negerovių.

IntonacijaŽodžiui ir, žinoma, minčiai, daug reiškia ir balso niuansai. Viena ryškiausia tuos balso niuansus, arba atspalvius, teikiančių priemonių yra intonacija, kurią sudaro keletas elementų: balso tonas, jo moduliacija, tam tikra melodika, su kuria tariamas skiemuo, žodis, frazė ar sakinys, balso tembras, taip pat kalbėjimo tempas, ritmas, gramatiniai, loginiai, emfatiniai ir simboliniai akcentai. Į intonacija įeina ir balso diapazono (jo apimties, stiprumo) sąvoka. Šiandien oratoriai dažnai kalba per mikrofoną, todėl parankiausias yra vidutinis balso aukštumas ir stiprumas. Visais atvejais rekomenduotina prisitaikyti prie patalpos dydžio, kalbėti taip, kad visi girdėtų – ne garsiau ir ne tyliau. Balso stiprumo nereikėtų tapatinti su balso jėga. Ši sąvoka daugiau psichologinė: balso jėga yra ne tiek jo stiprumas, kiek jo tvirtumas, gebėjimas paveikti klausytojus. Argumentai sustiprėja, jeigu jie pasakomi tvirtu balsu, rodančiu, jog oratorius visiškai įsitikinęs tuo, ką kalba. Iškalbai labai svarbus kalbėjimo raiškumas pasiekiamas balso intonavimu. Gražiai intonuojant tiksliau perteikiamas teksto turinys, autoriaus mintys ir nuotaikos. Antikos pedagogai didelį dėmesį skyrė oratoriaus balsui, jo moduliacijai, įtampai ir nuleidimui, balsą lygindami su muzika.

Intonacijos funkcijos (pagal tai ir jos pavadinimai) gali būti įvairios: gramatinė, loginė, diferencinė, ekspertinė. Gramatinė intonacija. Be jos nebūtų aiškus sakinys, jo pobūdis, pradžia ir pabaiga, kilimas ir kritimas. Nepamirština, kad kalbėtojas privalo pats gerai suprasti tekstą ir kiekvienai frazei suteikti tam tikrą loginę prasmę – taigi suskirstyti sakinį į sintagmas – atskirus prasminius gabalėlius (žodžius ar žodžių junginius), kurie savo prasme ir intonacija yra artimai susieti ir kuriuos būtina skirti trumputėmis pauzėmis. Be gramatinės intonacijos “objektyvumo” – pamato ir būtinos sąlygos kiekvienam kalbėtojui – negali būti nė kalbos apie intonacijos individualumą. Jeigu kalbėtojui nebus aiški pagrindinė teksto mintis ir jis neturės bent jau jo pastraipos loginės perspektyvos, jis nesusidoros ir su gramatine intonacija (taip kartais atsitinka svetimą tekstą skaitantiems oratoriams). Loginė intonacija pabrėžia, koks žodis ar frazė sakinyje svarbiausi. Pavyzdžiui, sakinyje Šiandien gražus vakaras, atsižvelgiant į tai, ką kalbėtojas nori pabrėžti, ką konkrečiai pasakyti. Diferencinė intonacija (kaip gramatinės intonacijos dalis) skiria teigimą nuo neigimo, konstatavimą nuo klausimo, klausimą nuo šaukimo, liepimą nuo prašymo, prašymą nuo skatinimo, pageidavimą nuo reikalavimo ir pan. Apskritai savita “atskira intonacija yra vienas iš pačių svarbiausių sakinio bruožų” Ekspresinė intonacija išreiškia džiaugsmą, įsitikinimą, viltį, apgailestavimą, pasipiktinimą, neviltį, sarkazmą –… įvairius oratoriaus jausmų atspalvius. Mūsų klausa sugeba skirti 10 tūkstančių žmogaus balso atspalvių. Nėra tokios minties, nėra tokio jausmo, kurių negalėtų atspindėti balsas. “Apskritai į intonaciją reikėtų žiūrėti kaip į svarbiausią emocionalios kalbos priemonę”. Intonacija galima išreikšti įvairius stilistinius ekspresinius bei emocinius kalbos atspalvius: nuo švelnaus pasigerėjimo iki griausmingos neapykantos. Intonacija tiesiogiai susijusi su sakomais žodžiais, į juos įdėta mintimis. Tačiau ir tuos pačius žodžius galima pasakyti tūkstančiais intonacijų. Kiekvieną kartą tie patys žodžiai gali turėti kitokia prasmę. Tą prasmę suteiks skirtinga intonacija. Dėl to ir sakoma, kad balsu, kaip ir spalvomis, galima tapyti. Bet kokia frazė gali būti ištarta džiaugsmingai, maloniai, pagarbiai, šiltai; arba lyg šiaip sau, kaip formulė, atsainiai, atmestinai, sausai; arba pašaipiai, niūriai, piktai; arba paniekinamai, sarkastiškai, išdidžiai, dirbtinai. Taigi mandagius žodžius intonacija, kaip ir antifrazė, gali paversti itin nemandagiais.
Nemažą įtaką tonui turi ir oratoriaus profesija. Ne be pamato kalbama apie filosofinį, dogminį, didaktinį, bažnytinį, juridinį toną. Jį “lemia siužeto, arba pasakojimo, prigimtis, autoriaus tikslai, asmenybės ypatybės, talentas bei keliami jausmai”. Taigi būtų galima pasakyti, kad kiekvienam kalbėtojui būdinga individuali intonacija. It toji individuali intonacija yra viena svarbiausių stiliaus individualumo požymių.

TembrasBalso tembras yra minėtoji balso spalva. Ryškūs, skambūs, gyvi, minkšti, šilti, liūdni ar niūrūs garso atspalviai būdingi tam tikram balso tipui (bosui, baritonui, tenorui, sopranui ir kt.) tembras teikia kalbai emocinių bei ekspresinių atspalvių. Jis, kaip kalbėtojo dvasios pasaulis, visada yra individualus, nepakartojamas – tembrą pakeisti labai sunku. Tačiau žinotina, kad per aukštu balsu kalbantys oratoriai turėtų pratintis žeminti savo balso tembrą, labiausiai kalbėjimo pradžioje, nes vėliau, ypač kalbant susijaudinus, balsas ir taip pakyla. Tai taikytina mėgstantiems kalbėti pakeltu tonu: jų balsas ilgainiui tampa nemaloniai cypiantis, pereinantis į ausį rėžiantį falcetą.

TempasĮ intonacijos sąvoką įeina ir kalbėjimo tempas – skiemenų, žodžių, frazių, sakinių ištarimo greitis,atskirų žodžių skambėjimo trukmė, intervalai ir pauzių lygis. Klausytojas turi spėti įsisamoninti informaciją, todėl nereiktų kalbėti greičiau, negu auditorija mąsto ir suvokia. Lėčiau kalbama didelėje auditorijoje (ypač salėje), nes aidas šiek tiek užgožia kalbėtojo žodžius. Jeigu tempas per greitas, klausytojai arba nespėja suvokti teksto turinio (informacija “nuteka” pro šalį), arba greitai pavargsta. Vadinamoji greitakalbė, primenanti kulkosvaidžio tratėjimą, yra nemaloni klausytojų protui ir ausiai, ji nepasiekia dvasios gelmių, bet plaukia paviršiumi. Toks oratorius “praryja” raides ir skiemenis, springsta, gaudo orą, nuo to nukenčia tarties aiškumas ir tikslumas. Nepageidaujamas ir per lėtas, migdantis, nuobodulį varantis arba dar blogiau – vargais negalais išspaustas kalbėjimas. Geriausią įspūdį klausytojams daro ramus, bet ne flegmatiškas tempas, rodantis kalbėtojo vidinę ramybę, patirtį, pasitikėjimą savo jėgomis. Taip sukuriama kūrybinė atmosfera. Apskritai kalbėjimo tempą reikėtų derinti prie klausytojų intelekto, amžiaus, profesijos ir kalbėjimo situacijos. Nežinomus, sudėtingus dalykus reikia dėstyti lėčiau, juos pakartoti, daryti pauzes, žinomus – greičiau. Kalbėjimo tempas priklauso ir nuo informacijos sudėtingumo, ir nuo kalbėtojo patirties, įpročių, taip pat nuo prigimties, temperamento bei išsiauklėjimo. Tinkamiausias kalbėjimo tempas yra maždaug 110-120 žodžių per minutę. Kalbėtojas šitai privalo žinoti, nes tai padeda laikytis reglamento. Taigi jei kalba parengta iš anksto, tekstas spausdintas, vieną tokio teksto puslapį galima perskaityti per 2-2.5 minutės. Paprastai lietuvis kalbėtojas ištaria 120-140 žodžių per minutę. Paskaitos skaitomos kiek lėčiau – ap…ie 90-100 žodžių per minutę. Tačiau kalbėtojas privalo žinoti, kad žodžių skambėjimo trukmė priklauso ne tik nuo jų ilgio, bet ir nuo jų reikšmės sakinyje. Oratorius reikiamą žodį tartum pailgina, ištęsia, sureikšmina. Jį iš tiesų reikia ištęsti, sulėtinti tempą, bet ne išrėkti. Svarbu tik nereikšminti kiekvieno žodžio ar frazės, nes toks pabrėžimas apskritai praranda prasmę.

RitmasKalbėjimo tempas susijęs su ritmine kalbos sąranga, skiemenų, panašaus ilgio prasminių intonacinių kalbos vienetų bei pauzių kaita. Tai tam tikras sakinių bangavimas, garsų, žodžių, frazių, posakių, sakinių išdėstymo būdas, kalbėjimo tempo, pauzių, aukšto ir žemo tono kartojimasis ir kaita. Sakinys suskaidomas į tam tikrus prasminius, maždaug vienodo ilgio intonacinius vienetus – taktus, kokių reikia kvėpavimo ritmui, kad berdamas žodžius kalbėtojas nepritrūktų oro. Todėl vienu atsikvėpimu ištartas tam tikras žodžių kiekis vadinamas fiziologiniu ritmu. Jis privalo derėti prie minties. Rimas daro mintį įtaigesnę, didina kalbos raiškumą, nes kai kartojasi maždaug vienodo ilgumo prasminiai intonaciniai vienetai (ir intervalai), kalba skamba simetriškai, darniai, maloniai. Tačiau jeigu visuose sakiniuose bus išlaikyta simetrija, kalba atrodys monotoniška. Kad taip neatsitiktų, reikia dažniau keisti ritmą, tempą, pauzių trukmę, sakinių ilgį ir kt. Todėl kalba netūrėtų būti perkrauta stiliaus figūrų, vartojamų dėl euritmijos. Pirmiausiai reikia stengtis, kad kalbėtojo žodžiai, frazės ir sakiniai būtų gerai suvokti, kad ritmas padėtų minties logikai ir persvazijos tikslams. Ritmas taip pat priklauso nuo temos pobūdžio ir nuo bendravimo aplinkos – kalbėtojo ir klausytojų nuotaikos. Kintant turiniui, nuotaikai, jausmams, temps ir ritmas arba sulėtėja, arba pagyvėja. Privalu tik, kad nesutriktų natūrali kalbėjimo tėkmė, kad frazės būtų ne per ilgos ir, žinoma, neerzintų klausytojų ausies.

PauzėsKalbos ritmo nebūtų be tam tikrų kalbos srauto pertrūkių, arba pauzių, nes ritmas yra kalbėjimo ir pauzių kaita. Pauzės padeda taisyklingai kvėpuoti, laikytis deramo tempo ir ritmo, sutelkti klausytojų dėmesį, pabrėžti reikiamus momentus, juos suvokti ir įsiminti. Be to, stabtelėjimai kalbant atskiria žodžius, frazes , sakinius. Laikiną kalbos pertrūkį lemia įvairūs – fiziologiniai, gramatiniai, loginiai, psichologiniai – veiksniai. Pagal tai pauzės skirstomos į fiziologines, gramatines, logines ir psichologines.

Fiziologinė pauzė, susijusi su būtinumu stabtelėti ir įkvėpti oro. Pageidautina, kad fiziologinės pauzės sutaptų su gramatinėmis ir loginėmis, kitaip kalbėtojas sudarys duslingo žmogaus įspūdį. Gramatinė pauzė kalboje turi būti gerai jaučiama, nes ji parodo gramatinę frazės struktūrą, sakinio suskirstymą. Rašytinėje kalboje ją atstoja įvairūs skyrybos ženklai. Senuosiuose retoriniuose tekstuose, kurių autoriai pripažino tik gyvą, skambantį žodį ir labai paisė kalbos ritmo, svarbiausia buvo pažymėti intonacinę frazės pabaigą, o ne gramatinius skyrybos ženklus. Loginė pauzė tekstą išskaido į prasmines dalis, į tam tikras neišardomas grandis. Loginė pauzė tiesiogiai susijusi su kalbos prasme, jos aiškumu – minties logika. Jeigu kalbėtojas nepabrėš, kuris žodis kuriam priklauso, nebus aiški teksto prasmė. Nevietoje pertraukta ar išardyta grandis, t.y. ne vietoje padaryta loginė pauzė, gali iš viso pakeisti teksto prasmę. Loginių pauzių pavyzdžiai: 1 A. Grįžusi iš posėdžio/ liepė atnešti visus dokumentus. 1 B. Grįžusi/ iš posėdžio liepė atnešti visus dokumentus. 2 A. Pasižiūrėti verslininko V. Kuko iš Lietuvos/ atvyko grupė geriausių prekybininkų. 2 B. Pasižiūrėti verslininko V. Kuko/ iš Lietuvos atvyko grupė geriausių prekybininkų. 3 A. Pasitikti svečių iš Panevėžio/ atvažiavo UAB “Dijutos” direktorius. 3 B. Pasitikti svečių/ iš Panevėžio atvažiavo UAB “Dijutos” direktorius. 4 A. Septynios minutės/ darbo ministrui. 4 B. Septynios minutės darbo/ ministrui. Psichologinė pauzė esti dviejų rūšių: 1) potekstei atskleisi ir 2) klaus…ytojų dėmesiui palaikyti. Pirmoji pasitelkdama emocionaliai ką nors aiškinant, interpretuojant, kai norima atskleisti teksto potekstę ne žodžiais, bet šypsena, gestu, mimika ar kitomis priemonėmis. Tokia psichologinė pauzė susijusi su tam tikra intonacija, pasibaigiančią nutylėjimu. Nepasakytai minčiai ji teikia daugiau prasmės negu žodžių srautas, intriguoja klausytojus. Antra vertus, labai stiprių jausmų paveiktas kalbėtojas, jei tai atsitinka, privalo padaryti psichologinę pauzę, kad pakeistų kalbėjimo “registrą”, nusiramintų ir galėtų pereiti prie ramaus svarstymo ar pasakojimo tono.
Antrosios psichologinės pauzės tikslas, kaip minėta, – patraukti klausytojų dėmesį. Galimi du variantai. Vienas, kai oratorius visiškai nieko nekalba. Tai vadinamoji nebylioji retorika. Oratorius tuo metu nebyliai pasisveikina su klausytojais, sutelkia į save jų dėmesį. Tokia pauzė galima ne tik kalbos pradžioje, bet ir vėliau, jeigu klausytojai per daug įsismagina, triukšmauja. Ji turi nemažą psichologinę reikšmę ir veikia geriau negu didaktika arba balso pakėlimas. Pauzę tinka daryti ir po kokios labai svarbios minties, kad klausytojai ją spėtų suvokti ir įsiminti.Oratorinio stiliaus kultūraSusigrąžinti dviejų su puse tūkstančio metų senumo retorikos mokslą ir aklai taikytį jį mūsų laikams gali pasirodyti mažu mažiausiai neprotinga. Tačiau bent jau pabandyti suinventorinti dalį retorikos turtų, kuriuos ji paveldėjo iš didžiausių antikos protų, skatina praktinis filologijos poreikis, jos renesansas visame pasaulyje. Iš tiesų viešoji kalba nebepriklauso “literatūros ir meno” sferai, ir vis dėlto yra tam tikra žodinės kūrybos bei lingvistinio išprusimo forma. Iškalbos tobulumas ar, atvirkščiai, jos neturėjimas daro tiesioginę įtaką žmogaus karjerai, padeda efektyviai dirbti, dalykiškai ir kultūringai bendrauti, gyventi visavertį gyvenimą. Retorika ilgus amžius buvo ir yra iliustruojama meninių kūrinių ištraukomis. Retorikai sunykus, iš jos kamieno išaugusi literatūros teorija visą dėmesį sutelkė išimtinai į grožinius tekstus, o nemeniniai tekstai liko nuošaly. Šiandien iš tiesų svarbu tai, kad retorika, būdama rišlaus, laisvo ir stilingo minčių dėstymo mokslas, vėl gali talkinti įvairioms viešojo gyvenimo sritims ir įsilieti į modernų masinės komunikacijos mokslą.