ONKOLOGINIŲ LIGŲ GYDYMO PATOFIZIOLOGINIAI PRINCIPAIVėžys (liga)Vėžinės ligos – tai ligų grupė, kurių būdingas požymis – nekontroliuojamas genetiškai pakitusių ląstelių dauginimasis ir šių ląstelių sugebėjimas naikinti aplinkinius audinius bei išplisti į kitas kūno vietas (metastazės). Vėžį sukelia DNR (genetinės medžiagos) pažeidimai, veikiantys ląstelių augimo reguliavimą.
Pažeistos sveikos ląstelės pasmerktos apoptozei (programuotai ląstelių žūčiai), tačiau vėžinės ląstelės išvengia apoptozės
Metastazės blužnyje
Gydymas Kiekviena vėžio forma gydoma skirtingai. Dažniausiai taikomi šie vėžio gydymo metodai:
– chirurginis vėžinio audinio pašalinimas (rezekcija);– chemoterapija;– švitinimas (radioterapija);– hormonų terapija;– imunoterapija;– kaulų čiulpų transplantacija;– specifinė vėžio profilaktika.
CHIRURGINIS VĖŽINIO AUDINIO PAŠALINIMAS (REZEKCIJA). Jei auglys lokalizuotas ir prieinamas, operacija yra rekomenduojamas ir labiausiai veiksmingas būdas. Operacijos metu pašalinamas vien tik auglys, arba auglys su visu organu, nes pašalinus vien tik auglį yra didesnė jo atsinaujinimo tikimybė. Taip pat dažnai reikalingos papildomos operacijos vietinių ir sritinių limfmazgių pašalinimui, kurie panaudojami stadijos nustatymui. Chirurginio gydymo būdo pavyzdžiai: prostatektomija, mastektomija.
CHEMOTERAPIJA. Tai vėžio gydymas priešvėžiniais vaistais, kurie vadinami citostatikais. Šie vaistai dažniausiai pažeidžia vėžinių ląstelių sugebėjimą daugintis. Gydymas citostatikais pažeidžia ir sveikus audinius, bet šie, tinkamai skiriant chemoterapijos kursus, vėliau palaipsniui atsistato. Yra virš 50 rūšių skirtingų chemoterapinių vaistų, dažnai vartojami keli vaistai vienu metu (kombinuota chemoterapija). Kai kurioms vėžio rūšims užtenka vien chemoterapijos, kitais atvejais chemoterapija derinama su kitais gydymo būdais – chirurgine operacija, radioterapija (švitinimu), hormonų terapija, imunoterapija ar iškart su keliais būdais. Didelė chemoterapinio poveikio dalis susijusi su itin sparčia vėžinių ląstelių medžiagų apykaita: vėžinė ląstelė per tą patį laiką įsisavina bent kelis kartus daugiau toksinių medžiagų. Skirtingi vaistai skirtingai veikia vėžines ląsteles. Chemoterapija kruopščiai planuojama kad kiekvieno kurso metu sunaikintų kuo daugiau vėžinių ląstelių, bet nesunaikintų sveikų audinių. Skirtingi chemoterapiniai vaistai skirtingai veikia greitai besidauginančias ląsteles:
• Vaistai, blokuojantys ląstelės receptorius, priimančius signalus, verčiančius ląstelę dalintis;• Vaistai, veikiantys ląstelės DNR ir neleidžiantys genetinei medžiagai dalintis;• Vaistai, veikiantys pagalbines ląstelės dalis (pavyzdžiui, branduolį), reikalingas ląstelės dauginimuisi.ŠVITINIMAS (RADIOTERAPIJA). Tai vėžinių (ir kai kurių kitų susirgimų) gydymas naudojant jonizuojančiųjų spindulių energiją. Švitinimas pažeidžia vėžinių ląstelių genetinę medžiagą ir taip sustabdo jų dauginimąsi ir augimą. Jonizuojantieji spinduliai paveikia ir sveikas ląsteles, tačiau taikant šiuolaikinius radioterapijos metodus, sveikas ląsteles pavyksta išsaugoti, o iš tų sveikų ląstelių, kurios pažeidžiamos, dauguma vėliau atsistato. Radioterapija gali būti naudojama daugumai auglių naikinti, taip pat gydant leukemijas ir limfomas;
IMUNOTERAPIJA. Tai vėžio gydymo metodas, kurio metu stengiamasi panaudoti/suaktyvinti imuninės sistemos veikimo mechanizmus ir taip naikinti piktybines ląsteles, sukėlusias ligą. Imuninė sistema reaguoja į aplinkos veiksnius atskirdama savas ir svetimas ląsteles, tačiau dažniausiai navikinės ląstelės yra daugiau ar mažiau toleruojamos, nes tai paprastai yra savos ląstelės, pakitusios taip, kad nevaldomai dauginasi ir plinta. Visgi dauguma piktybinių ląstelių turi savitų antigenų paviršiaus receptorių, išskiriančių jas iš aplinkinių (sveikų) ląstelių. Vienintelis imunoterapijos metodas, kurio veiksmingums yra neginčijamai įrodytas – alogeninė ar kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija. Šios transplantacijos pradėtos atlikti, siekiant suteikti išgyvenimo galimybę ligoniams, kurie serga kraujo navikinėmis ligomis ir yra gydomi intensyvia chemoterapija. Tokia chemoterapija sunaikina ne tik vėžines ląsteles, bet ir normalias kraujo ląsteles, kurios yra būtinos gyvybei. Sėkmingai persodinus sveiko donoro kamienines kraujodaros ląsteles pacientui po chemoterapijos, atstatoma kraujo ląstelių nuolatinė gamyba organizme. Už didelius nuopelnus kamieninių kraujodaros ląstelių persodinimo srityje šio gydymo būdo pradininkas E. D. Thomas buvo apdovanotas Nobelio premija, Vis plačiau taikant šį metodą ir atliekant intensyvius mokslinius tyrimus, buvo pastebėtas ir kitas, jau imunologinis tokios transplantacijos poveikis – donoro (kito organizmo) kamieninių kraujodaros ląstelių, prigijusių šeimininko (host) organizme, gaminami T limfocitai, be įprastinių savo funkcijų, specifiškai naikina beatsinaujinančias navikines ląsteles šeimininko organizme. Šis reiškinys pirmiausia buvo pastebėtas tiriant pacientus, sergančius leukemija, todėl jis buvo pavadintas “transplantatas prieš leukemiją”, Pastarųju metu tyrimai vis patikimiau įrodo esant “transplantanto prieš naviką” efektą. Tai reiškia, jog specifinis T limfocitų poveikis yra nustatytas ne tik prieš leukemijos navikines ląsteles, bet ir prieš kitų rūšių vėžio, tokio kaip inkstų ląstelių karcinoma ląsteles. Deja, šis teigiamas transplantacijos poveikis kol kas neatsiejamas nuo vienos iš sunkiausių komplikacijų – ligos “transplantantas prieš šeimininką” , kuri yra viena dažniausių mirtingumo priežasčių po alogeninės transplantacijos. Vykdomi intensyvūs moksliniai tyrimai, siekiant sustiprinti teigiamą poveikį ir prislopinti komplikacijas.
Kita grupė imunoterapijos metodų pasitelkia antikūnus , atpažįstančius piktybines ląsteles per jau minėtus piktybinėms ląstelėms būdingus antigenus ir stimuliuojančius imuninės sistemos reakciją į jas. Pavyzdžiui, herceptinas yra antikūnas, nukreiptas prieš paviršinį receptorių ErbB2 , dažnai randamą krūties vėžio ląstelėse. Dar kita grupe metodų stengiamasi aktyvuoti organizmo T-limfocitus (citotoksinius T limfocitus bei T limfocitus “helperius”) ir paskatinti juos naikinti navikines ląsteles. Tai realizuojama imunizuojant pacientus įvairiais būdais pateikiamais vėžiniais antigenais. Kai kuriais atvejais imunoterapija remiasi ne specifiniu poveikiu (antikūnai bei specifinės T-ląstelių reakcijos), o aktyvuoja nespecifines imunines reakcijas, kurios paskatina uždegimą (nespecifinį procesą) naviko apimtame audinyje. Tai gali būti taikoma, kai navikas slopina specifinę organizmo imuninę reakciją į antigenus, esančius navikinių ląstelių paviršiuje.KAULŲ ČIULPŲ TRANSPLANTACIJA. Transplantacijos istorija. Prieš šimtą metų visi bandymai gydyti ligų (anemija, leukemija) pažeistus kaulų čiulpus buvo nesėkmingi. Tuo pat metu laboratorijose vykdomi eksperimentai su pelėmis, kurioms pažeisti kaulų čiulpai, parodė, kad galima sėkmingai gydyti taikant kaulų čiulpų paimtų iš sveikų pelių infuzijas. Tai leido iškelti hipotezę, kad galima sėkmingai transplantuoti vieno žmogaus kaulų čiulpus kitam (alogeninė transplantacija).Kaulų čiulpų transplantacijos žmonėms nebuvo masiškai taikomos, kol nebuvo atrasta esminė žmogaus imuninės sistemos savybė – 1958 metais Žanas Dosė (Jean Dausset) aprašė pirmą iš daugelio žmogaus histokompatibilumo (histocompatibility) antigenų. Šie proteinai, randami ant daugelio organizmo ląstelių paviršiaus, vadinami žmogaus leukocitų antigenais arba HLA antigenais.Pirmosios kaulų čiulpų transplantacijos pradėtos taikyti žmonėms – identiškų dvynių čiulpų transplantacijos. Pirmoji sėkminga transplantacija ne tarp identiškų dvynių buvo atlikta 1968 metais Minesotos universitete. Recipientas buvo vaikas sergantis sunkia imunodeficito liga, donoras – giminaitis.Pirmoji negimininga kaulų čiulpų transplantacija atlikta Niujorke 1973 metais – penkiamečiui pacientui sergančiam sunkia imunodeficito liga donoras rastas Danijoje.
Rūšys. Transplantacija būna trijų rūšių:Alogeninė kai persodinami kito žmogaus čiulpai. Tai gana efektyvi transplantacija, tačiau labiausiai rizikinga. Saugesnė giminingų donorų transplantacija (dažniausiai brolių ar seserų), tačiau jei nėra tinkančio giminingo donoro, daroma negiminingų donorų. Negiminingų donorų transplantacijos Lietuvoje pradėtos daryti tik 2004 metų gruodžio 1 dieną. Singeninė alogeninės transplantacijos rūšis, kai persodinamos identiško dvynio kaulų čiulpų kamieninės ląstelės. Tai saugiausiai ir efektyviausia transplantacijos rūšis. Autogeninė kai persodinami savi kaulų čiulpai. Tai gana saugi transplantacija, tačiau kraujo vėžio atveju yra nemaža ligos atsinaujinimo tikimybė. Procedūra. Donoro kamieninės ląstelės gali būti paimtos vienu iš trijų būdų:• Chirurgiškai iš kaulų čiulpų • Iš periferinio kraujo • Iš naujagimio virkštelės Ėmimas iš kaulų čiulpųKamieninių ląstelių ėmimas iš kaulų čiulpų – nesudėtinga chirurginė pricedūra. Donorui taikoma vietinė ar bendra nejautra ir dažniausiai iš klubakaulio centro sterilia adata imami kaulų čiulpai. Procedūra trunka kelias valandas, gali prireikti iki 100 dūrių.Ėmimas iš periferinio kraujo. Kamieninių ląstelių ėmimas iš periferinės kraujo sistemos vyksta daugmaž taip:• 4-5 dienas donorui leidžiami vaistai, stimuliuojantys kamieninių kraujo ląstelių augimą. Tuo pat metu sergančiajam taikomos itin didelės chemoterapijos ir/arba jonizuojančių spindulių dozės, siekiant sunaikinti kamienines kaulų čiulpų ląsteles. • Donorui iš vienos rankos venos imamas kraujas, kuris patenka į specialų aparatą, kuriame iš kraujo atskiriamos kamieninės ląstelės, o likęs kraujas gražinamas į organizmą per kitos rankos veną. Tokia procedūra tęsiasi apie 4 valandas, ją gali tekti pakartoti sekančią dieną. Jei donoro venos per mažos (taip pasitaiko 10% donorų), statomas centrinis kateteris, per kurį imamas kraujas ir grąžinamas atgal Ląstelių prigyjimasPaimtos kamieninės ląstelės intraveniniu būdų supilamos pacientui.
Po transplantacijos pavojingiausios yra pirmosios dvi-keturios savaitės. Chemoterapijos metu sunaikinus kaulų čiulpus, sutrinka ir susilpnėja imuninės sistemos veikla. Kol persodintos kamieninės ląstelės įsitvirtina ir pradeda gaminti naujas kraujo ląsteles, ligonis imlus įvairioms infekcijoms, linkęs kraujuoti. Skiriamos didelės antibiotikų ir kitų preparatų dozės siekiant apsaugoti nuo infekcijų ir jas gydyti. Taikomos trombocitų, eritrocitų transfuzijos. Ligonis geria specialius vaistus, saugančius nuo tranplantato prieš šeimininką reakcijos išsivystymą.Jei procedūra sėkminga ir organizmas neatmeta svetimų ląstelių, per 2-4 savaites kamieninės ląstelės prigyja ir pradeda gaminti kraują, palaipsniui nutraukiamas antibakterinis, priešvirusinis gydymas, mažėja kraujo preparatų perpylimas. Jei neišsivysto kitos komplikacijos ligonis po 4–8 savaičių išrašomas namo.Po alogeninės transplantacijos ilgai duodami imunosupresantai (imuninę sistemą silpninantys vaistai), todėl gana ilgai (nuo 6 mėn. iki 2 metų) imuninė sistema būna nepilnai funkcionuojanti, dėl to reikia ypač saugotis įvairių ligų.ALTERNATYVŪS VĖŽIO GYDYMO BŪDAI. Yra įvairūs alternatyvūs vėžio gydymo būdai, kurie dažniausiai nėra pripažįstami tradicinės medicinos, nes nėra duomenų, patvirtinančių “stebuklingas” liaudiškų vaistų savybes gydant vėžį.
– Akupunktūra – kartais naudojama kolorektalinio vėžio simptomams mažinti;– Masažais mažinamas vėžio sukeliamas nuovargis;– Ryklių kremzlių ekstraktas;– Vaistažolės;– “Kinietiški grybai” šiitake(Lentinula edodes);– polinezietiškos sultys.Vaistažolės kaip pagalbinė priemonėNė jokios vaistažolės nepakeičia tradicinių vėžio gydymo būdų, tačiau gali juos papildyti. Kartais sakoma: “Laikyk savo kūną daržu, o chemoterapiją ir spindulių terapiją – piktžolių naikinimo priemonėmis… Vaistažolės tame darže yra tarsi trąšos, būtinos sveikai, stipriai dirvai, kurioje auginsime gėles”. Tokia filosofija teikia vilčių. Galimas vaistažolių poveikis
Gydomosios vaistingų žolių savybės gali veikti auglius netiesiogiai (pavyzdžiui, stiprindamos imuninę sistemą arba darydamos neveiksmingus vėžį sukeliančius laisvuosius radikalus), arba tiesiogiai (naikindamos auglio ląsteles). Mokslininkai atranda augaluose vis daugiau heminių junginių, tokių kaip, pavyzdžiui, brokoliuose aptikta sulforafeno, pomidoruose – likopeno. Iš tokių medžiagų jau bandoma kurti naujus priešvėžinius vaistus. Česnakuose ir svogūnuose yra cheminių junginių, gelbstinčių organizmui kovoti su vėžį sukeliančiais veiksniais, stabdančiais auglių vystymąsi. Žaliojoje arbatoje yra katechinų, veikiančių kaip priešvėžinės ir antibakterinės medžiagos. Ženšenis trukdo vystytis piktybiniams augliams. Nustatyta, kad vartojantys ženšenį žmonės rečiau suserga skrandžio vėžiu. Stebint ligonius ir ligų eigą pastebėta, kad ženšenis saugo ir nuo kitokių auglių.SPECIFINĖ VĖŽIO PROFILAKTIKA apima prevencinių priemonių visumą, mažinančių tikimybę susirgti vėžiu. Jos mokslinį pagrindimą sudaro supratimas apie piktybinių susirgimų atsiradimo priežastis, vėžio epidemiologija. Manoma, kad vaisių, daržovių vartojimas, vitaminų A (mokslo diskusijų objektas),C, E adekvataus kiekio organizme užtikrinimas eliminuoja agresyvų taip vadinamų laisvųjų radikalų poveikį ląstelių chromosomoms – užkerta onkogenines mutacijas. Būdingas specifinės prevencijos, besiriamenčios epidemiologiniais duomenimis pvz. – australams dėl gyvenimo būdo tenka daugiau odos vėžio atvejų, todėl buvimą Saulės atokaitoje jiems rekomenduojama riboti.
Naudota literatūra:1. Pagrindinių lokalizacijų piktybinių navikų diagnostikos ir gydymo pagrindai, Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, 2004;2. Ligų mokslas, Hansas Jurgenas fon Bozė, Avicena, 1997;3. Internetas.