ĮVADAS
Šiandien mokykla tampa nuolatine kaitos ir naujovių įdiegėja, o mokytojas yra svarbiausias šio proceso vykdytojas. Mokyklai yra keliami vis didesni reikalavimai. Svarbiausias iš jų – ugdyti naujai mąstantį, kūrybišką pilietį. Šiuolaikiniai moksleiviai turi ne tik būti išsilavinę, turėti tam tikrų teorinių žinių, bet ir būti kūrybingais, mokėti diskutuoti ir abejoti, kritiškai ir laisvai mąstyti, gebėti prisitaikyti prie nuolat kintančių gyvenimo sąlygų, daryti įtaką visuomenės gyvenimui naujomis idėjomis, darbais. Tuo pasiekti įmanoma tik, jei mokymas bus grindžiamas abipusiu bendradarbiavimu. Mokymasis padėti vienas kitam – tai mokymo strategija, priklausanti prie veiksmingo mokymo būdų. Nes visi šio proceso dalyviai yra lygiateisiai “partneriai”. Savo referate norėčiau ne tik aprašyti, kas yra mokymasis padėti vienas kitam, koks yra mokytojo vaidmuo, organizuojant mokymąsi, kaip galima skatinti teigiamą tarpusavio priklausomybę, o taip pat kuo skiriasi bendradarbiaujančios ir įprastinės grupes, bet ir paaiškinti kaip galima, taikant netradicinius pamokos metodus, pakelti mokinių susidomėjimą dėstomo dalyku, skatinti jų motyvaciją savarankiškam darbui, pagalbai vienas kitam ir žinių gilinimui. Nes sėkmingas sprendimas glūdi tame, kad pamokos turi būti įdomios, skatinti mokinio smalsumą, norą daugiau sužinoti, savarankiškai dirbti ir mąstyti. Ilgą laiką mokykloje buvo taikomi tradiciniai metodai, pamokos buvo vienodos, dabar, kai mokytojas gali rinktis mokymo programas ir metodus, jis turi galimybę pasirinkti geriausiai mokymo tikslams tinkamus metodus atsižvelgdamas į mokinių individualias psichologines, fiziologines savybes ir kt., tokiu būdu padarydamas pamokas įvairesnėmis ir įdomesnėmis. Mokytojo ir mokinio akimis geriausia pamoka yra ta, kurioje mokytojas jaučia palikęs dalį savęs, o mokinys – suradęs save.Koks mokymo metodas yra geriausias, galima pasakyti tik tada, kai tiksliai įvertinamos mokinių savybės ir mokymo tikslai. Kiekvieną mokymo metodą galima naudoti labai įvairiai, net ir tada kai mokomo dalyko turinys yra maždaug toks pats. Tiesa, mokymo metodų skirstymas į tradicinius ir netradicinius yra labai sąlyginis. Netradiciniais mes linkę laikyti tuos metodus, kurie retai taikomi, bet yra svarbūs šiuolaikinio ugdymo procese.
MOKYMOSI PADĖTI VIENAS KITAM KONTEKSTAS
Mokymo ir mokymosi sėkmė priklauso nuo tokių veiksnių: mokymo turinio žinių, gebėjimo valdyti klasę, mokymo įgūdžių, mokinio sąveikos organizavimas, svarbiausi mokymosi bendradarbiaujant elementai, mokytojo vaidmuo, teigiamos tarpusavio priklausomybės stiprinimas, asmeninės atsakomybės skatinimas, bendravimo įgūdžių ugdymas, mokymosi vertinimas, mokymosi bendradarbiaujant struktūros ir mokymo strategijų. Pvz., mokymo modeliavimo įgūdžiai padeda mokiniams suprasti ir elgtis taip, kaip iš jų reikalaujama. Tai daro įtaka klasės valdymui bei mokinių domėjimuisi taikoma mokymo strategija. Tarkim, mokytojas nutaria vesti pamoką apie mokymasi vienas kitam padėti per pamoką, pertarauką ir t.t.. Modeliuodamas procedūras, kuriomis pereinama prie grupių, atitinkamus bendravimo įgūdžius bei užduoties atlikimo veiksmus, mokytojas užtikrina, kad mokiniai žinos, kaip jiems elgtis, ir sėkmingai įsitrauks į šią veiklą. Turinio išmanymas taip pat turi įtakos gebėjimui efektyviai taikyti mokymo įgūdžius ir strategija, o šie savo ruožtu veikia klasės valdymą.Mokymo turinys – tai mokomo dalyko esmė. Mokymo strategijos – tai būdai, kurių pagalba mes perteiksim tas žinias mokiniui. Pvz., mes galime pasinaudoti šiomis strategijomis: mokymasis padėti, tiesioginio aiškinimo strategija, sąvokų mokymasis, tyrimas, sisteminamieji įvadai, atminties modeliai, sinektika, imitavimas, minčių schemų sudarymas ir kt. strategijos. Yra įvairūs mokymo strategijų skirstymai, Joyce ir Weil (1986) išskyrė tokias pagrindines strategijų grupes: Informacijos apdorojimo grupei priklausantys modeliai padeda mokytis mokomojo dalyko sąvokų ir įgyti informacijos, išmokti tyrimo būdų bei logiškai mąstyti. Pvz.: sąvokų mokymasis, induktyvusis mąstymas, tiriamasis mokymas, sisteminamieji įvadai, atminties modeliai, kognityvioji raida, biologijos mokslo tyrimas. Asmeninės grupės modeliai skatina individą tobulėti, geriau save pažinti, vertinti ir jausti atsakomybę apsisprendžiant. Pvz.: nedirektyvusis mokymas, sinektika, supratingumo lavinimas, klasės susirinkimo modelis. Bendravimo grupės modeliai orientuoti į grupėje kartu dirbančių mokinių energiją ir koordinavimą. Svarbiausi tikslai – problemų sprendimas, bendravimo įgūdžių formavimas ir grupinis akademinės medžiagos mokymasis. Pvz.:mokymasis padėti vienas kitam, vaidmeninis žaidimas, teisinis tyrimas, laboratorinis mokymas, skatinimas bendrauti.
Elgsenos grupės modelių tikslas – įgyti informacijos ir įgūdžių bei mokytis elgesio suteikiant atgalinį ryšį arba pastiprinant veiklą. Pvz.: atsitiktinumų valdymas, savikontrolė taikant operantinius metodus, treniruočių modelis, jautrumo (stresui) mažinimas, ryžto lavinimas. Mokymo modelio veiksmingumas susijęs su kiekvienu kitu modeliu, be to, turi įtakos ir mokinio stilius. Netgi kai koks nors modelis siekiant tam tikro tikslo yra neabejotinai veiksmingiausias, jį nebūtina kiekvienąkart pasirinkti, nes kitas modelis kelia kitokius, ne mažiau svarbius tikslus, be to, tas kitoks modelis mokiniui gali būti aiškesnis ir paveikesnis.Mokymo įgūdžiai gali būti sekantys: tikslų formulavimas, užduoties analizė, tikslų paskirties aptarimas, visų mokinių įtraukimas, stebėjimas ir kontrolė bei prisitaikymas, klausimų kėlimas, įvairių lygmenų mąstymo skatinimas, gebėjimas išlaukti, pateikti aiškius nurodymus, modeliuoti, organizuoti atitinkamas pratybas, laikyti mokinius atsakingus, informuoti apie rezultatus, sudominti, suprasminti mokymąsi, modeliuoti sėkmę, padėti geriau įsiminti, skatinti perkelti, sukurti mokomąją aplinką, padėti pabaigti, prisitaikyti prie mokymosi stilių ir kt. Mokytojui reikia suprasti, kad nors turinys, klasės valdymas, mokymo įgūdžiai ir strategijos techniniu požiūriu yra labai svarbūs dalykai, vis dėl to tai, kaip juos įgyvendinti ir susieti, jis turi mokėti spręsti pats. Tai lemia jo mokymo filosofija. Kadangi mokymas suvokiamas visybiškai, tai mokytojui svarbiausia yra mokiniai, jų patirtis ir reikmės. Sėkmingai mokymuisi svarbus geras klasės klimatas, kurį veikia mokytojo ir mokinių emocijos. Mokytojai, kurie ugdo mandagumą, humorą, atjautą, entuziazmą ir atidą ir geba tai susieti su techniniais aspektais, iš tiesų moko sėkmingai.Iš veiksmingo mokymosi padėti vienas kitam tikimasi geresnio savęs vertinimo, geresnio pažangumo, ilgesnio išlaikymo atmintyje, labiau su užduotimi susijusio elgesio, geresnių bendradarbiavimo įgūdžių, stipresnės vidinės motyvacijos, palankesnio požiūrio į mokyklą, palankesnio požiūrio į mokytojus, daugiau aukštesnio lygmens mąstymo, daugiau teigiamo psichologinio prisitaikymo.Mokinių sąveikos organizavimas-tai mokymosi arba užduoties organizavimas, kurį galima organizuoti trejopai: rungtyniavimas, individuali veikla arba bendradarbiavimas. Kiekvienas apibrėžia mokinių sąveiką vienų su kitais, su mokytoju ir su mokomąja medžiaga. Pvz.: rungtyniavimo apibūdinimas gali būti toks – kai aš paseksiu savo tikslą, tu negalėsi pasiekti savojo, ir priešingai; arba toks – dažnai lyginu save su kitais; nenoriu, kad mano varžovams sektųsi taip pat gerai kaip ir man. Individuali veikla, kai mokinys prisiima atsakomybę už savo darbo rezultatus, tai, kad jis pasieks savo tikslą, nėra susiję su tuo, ar kiti pasieks savąjį. Pagalba vienas kitam – kai vieno žmogaus darbo rezultatai priklauso nuo grupės, ir atvirkščiai, t.y. grupės sėkmė priklauso nuo visų jos narių sėkmės, todėl grupės nariai labiau rūpinasi vienas kitu.Svarstydamas, kaip pamokose subalansuoti rungtyniavimo, individualios veiklos ir pagalbos vienas kitam modelius mokytojas turėtų atsižvelgti į:• Aplinkos keliamus ugdymo ir ugdymo programos tikslus;• Savo filosofines pažiūras į mokymą ir mokymąsi;• Mokinius ir jų įgytus bei įgytinus įgūdžius;• Klasėje vyraujančią kultūrą• Kitus jam svarbus faktorius Jei mokytojas nusprendžia galiausiai derinti visus tris, mokiniai turėtų stengtis formuoti įgūdžius, kurių reikia visų trijų tipų situacijoms. B. Bennett su bendradarbiais siūlo supažindinti mokinius su rungtyniavimu, individualia veikla ir pagalba vienas kitam. Išbandę visus sąveikos būdus, mokiniai galės trumpai apibendrinti ir palyginti tai, ką patys pastebėjo ir kokią nuomonę susidarė apie kiekvieną.Mokiniams susipažinus su visais sąvokos modeliais mokytojas turėtų paklausti: kaip jie jautėsi, kas jiems krito į akis. Pvz., galima duoti jiems užpildyti lentelę iš trijų stulpelių, kurių pavadinimai: rungtyniavimas, individuali veikla ir pagalba vieni kitiems. Paskui galima diskutuoti.Svarbiausi mokymosi padėti vienas kitam elementai:• Teigiama tarpusavio priklausomybė – visi grupės nariai, siekdami bendro tikslo, jaučiasi susiję vieni su kitais. Tikslai formuluojami taip, kad komandos nariai vieni kitus vertintų ir rūpintųsi vieni kitų mokymuisi bei gebėjimu bendrauti. Kad grupei pasisektų, turi pavykti kiekvienam jos nariui.• Asmeninė atsakomybė – kiekvienas grupės narys laikomas esąs atsakingas už tai, ką išmoksta. Be to, ir grupinė atsakomybė – stebima ir vertinama tiek kiekvieno nario, tiek ir visos grupės pažanga.• Glaudi sąveika – grupės nariai būna arti vienas kito ir kalbasi, padrąsina vienas kitą, kas visi padarytų tai, kas užduota. Tai jiems padeda judėti į priekį.• Bendravimo įgūdžiai – kai grupės veikla būtų efektyvi, reikia sąveikos su žmonėmis įgūdžių (pvz.: daryti ką nors paeiliui, padrąsinti, išklausyti, pasiaiškinti, padėti, tikrinti, ar supranta). Šie įgūdžiai padeda keistis informacija, spręsti, valdyti konfliktus.• Vertinimas – grupės nariai įvertina savo darbų pastangas ir numato, ką tobulins.Padėti mažai grupei veiksmingai mokytis – tai padėti jos nariams suvokti darbo išvien svarbą. Tai galima padaryti įtraukiant į mažos grupės patirtį šiuos penkis svarbiausius elementus, nes jie, be to, padeda šalinti ir su grupės darbu susijusius sunkumus.Garsus prancūzų romanistas ir dramaturgas Jules Romains savo karjeros pradžioje sukūrė teoriją (umanizmą), kurią vėliau perkėlė į keletą puikių pjesių ir apsakymų. Jos esmė ta, kad susibūrę žmonės taip ir lieka pavieniai individai, kol koks nors ypatingas įvykis arba tikslas, arba emocija paverčia juos grupe, o tada grupė pati gyvena, jaučia ir mąsto nepalyginti energingiau ir intensyviau negu bet kuris iš jos narių.MOKYTOJO VAIDMUO
Mokytojo vaidmenį per mokymąsi padėti vienas kitam pamoką galima suskirstyti į keturias svarbiausias fazes:I Spręsti prieš prasidedant pamokai:
a) Akademinių ir socialinių tikslų įvardijimas; pamokos paprastai turi dvejopą tikslą: akademinį ir socialinį. Akademiniai tikslai susiję su pažintiniu turiniu bei įgūdžiais, kurių reikia išmokti. Socialiniai tikslai susiję su bendravimo įgūdžiais, kurie išryškėja ir taikomi praktiškai.b) Reikiamo grupės dydžio nustatymas. Grupės dydis padeda siekti akademinių ir socialinių tikslų. Mokytojas, spręsdamas kokio dydžio turi būti grupė, turi atsižvelgti į šiuos dalykus: – Partneriškas darbas paprastai skatina įsitraukti į veiklą. Dirbant poroje, sunku likti neįtrauktam. Pradėkite nuo porų arba trijų mokinių grupių.– Užduotys, kurioms reikia įvairiopo mąstymo ir daugelio įgūdžių bei plataus išmanymo, paprastai sėkmingiausiai atlieka didesnės grupės (pvz. 3-4 mokinių).– Kuo grupė didesnė, tuo jos nariai turi būti labiau įgudę palaikyti gerus darbo santykius.– Grupės dydį gali lemti užduoties pobūdis bei turimos priemonės.– Kuo mažiau laiko skiriama veiklai, tuo mažesnė turi būti ir grupė, kad visi kaip galima labiau į ją įsitrauktų. c) Mokinių skirstymas į grupes. Mišrioms grupėms lengviau siekti mokymosi padėti vienas kitam tikslų. Nuspręsti bus paprasčiau turint omeny keletą dalykų:– Mišrios grupės rekomenduotinos daugeliui užduočių. Jos gali būti mišrios gebėjimų, kultūrinės kilmės, lyties, mokymosi stiliaus atžvilgiu.– Mokytojo parinkta grupė paprastai esti geriausiai suderinta. Skirstydami mokinius į grupes, mokytojai gali kurti situacijas, leidžiančias atsiskyrėliams arba specialių poreikių turintiems mokiniams pajusti, kad grupė juos palaiko.– Norint nustatyti, kiek laiko grupės nariai turėtų dirbti kartu, reikia atidžiai stebėti, kaip jie bendradarbiauja. Neretai grupė turi dirbti kartu pakankamai ilgai, kol jos darbas tampa sėkmingas. Išformuoti grupę, kuriai sunkiai sekasi, paprastai nėra konstruktyvu, nes mokiniai pripranta nenagrinėti problemų. Komandos, kurioms sunku, reikia pavadovauti sprendžiant problemas, o išlaikyti grupes paprastai verta. d) Patalpos sutvarkymas. Prieš mokiniams susirinkant, mokytojas turi pagalvoti, kaip sustatyti kėdes ir suolus, kaip pamokyti greitai ir be triukšmo susėsti grupėmis, pažymėti konkrečių grupių vietą (pvz.:žymekliais arba piešiniais). Sutvarkyta patalpa turi įtakos mokinių sąveikai. Sutvarkius taip, kad komandos nariai būtų labai arti vienas kito, ir palikus vietos tarp grupių, kad mokytojui būtų nesunku prieiti, padidėja tikimybė, jog grupės narių sąveika bus sėkminga. e) Medžiagos parengimas. Mokytojas turi parengti visą būtiną medžiagą arba skatinamąsias priemones.II Organizuoti pamoką:a) Teigiamos tarpusavio priklausomybės formavimas. Mokiniai labiau linkę dirbti kartu, kai jaučiasi vieni su kitais susiję ir mano negali vieni be kitų atlikti grupei skirta užduotį. Atidžiai formuojant teigiamą tarpusavio priklausomybę, galima šiuos įsitikinimus ir jausmus sustiprinti. Iš esmės tai reiškia, kad grupei reikia suformuluoti bendrą tikslą bei rūpintis visų komandos narių atsakomybe jo siekiant. Pvz.: mokiniai jaučia daugiau atsakomybės dirbti kartu ir siekti bendro tikslo, kai kiekvienas komandos narys turi svarbų vaidmenį, kai dalijamasi bendra medžiaga ar priemonėmis, kai už gerus rezultatus apdovanojama.b) Mokomosios užduoties aiškinimas. Rūpindamasis, kad mokiniai suprastų, ką jų grupė privalo atlikti, mokytojas turi gerai paaiškinti ir, jei reikia, parodyti, kaip atlikti užduotį. Be to, mokytojas gali padėti mokiniams suvokti užduoties tikslą, susiedamas ją su ankstesne, dabartine ir gal būt būsima jų patirtimi. Kad perėjimas prie grupių vyktų sklandžiai, mokytojas gali patikrinti, ar mokiniai gerai suprato jiems skirta uždutį.c) Sėkmės kriterijų aiškinimas. Grupės turėtų žinoti, kaip bus nustatomi arba vertinami jų veiklos rezultatai. Mokiniai gali kartu su mokytojais apibrėžti šiuos kriterijus. Pvz., ar komandos arba grupės turi: 1) tik atlikti užduotį, 2) teisingai atsakyti, 3) pateikti minimalų minčių arba paaiškinimų skaičių, 4) parodyti tam tikrus bendravimo ir pagalbos įgūdžius.d) Asmeninės atsakomybės formavimas. Asmeninė atsakomybė formuojama tada, kai mokiniai iš anksto žino, kad toliau jie patys individualiai turės atlikti užduotį arba formuotis pagalbos vienas kitam įgūdžius. Mokytojui ugdant asmeninę atsakomybę, mokinys labiau susirūpina, o paskui ir įsitraukia į veiklą. Užtikrinti asmeninę atsakomybę galima atsitiktiniai pakviečiant mokinį atsakyti komandos vardu, visiems komandos nariams parašais patvirtinant savo dalyvavimą ir medžiagos mokėjimą bei tikrinant komandos narius grupei dirbant.e) Pageidaujamo elgesio apibūdinimas. Mokytojas arba mokiniai konkrečiai apibūdina elgesį, kuris būtų ir tinkamas, ir pageidautinas per pamokas. Kuo tiksliau pageidaujamas elgesys apibrėžiamas, tuo didesnė tikimybė, jog mokiniai ims taip elgtis. Mokiniams geriau seksis tą įgūdį susiformuoti, jei mokytojas padės jiems suprasti, dėl ko bendravimo įgūdžiai tokie svarbūs ir ką reikia “daryti ar sakyti”. Aiškiai ir prasmingai apibrėžus bendravimo įgūdį, taip pat galima veiksmingai išnagrinėti, kaip jie tą įgūdį praktiškai taiko.III Stebėti ir kontroliuoti grupės darbą bei įsiterpti į jį:a) Mokinių elgesio stebėjimas ir kontrolė. Komandoms dirbant, mokytojas vaikšto po kambarį ir stebi, kaip mokiniams sekasi. Tai skatina mokinių atsakomybę ir padeda mokytojui nuspręsti, kada įsiterpti. Pastebėtus dalykus vertėtų pasižymėti ir, grupėms apžvelgiant savo darbą, suteikti grįžtamąją informaciją. Mokiniai taip pat gali padėti kontroliuoti (pvz.: būdami komandos stebėtojais), bet turėtų tai daryti tik tada kai stebimas elgesys išmoktas.b) Įsiterpimas į grupės darbą. Mokytojui gali tekti įsikišus padėti arba pamokyti pagalbos vienas kitam įgūdžius. 1) Pagalba atliekant užduotį gali būti susijusi su nurodymų paaiškinimu, procedūrų peržiūrėjimu, užduočiai atlikti reikiamų įgūdžių formavimu, atsakymais į klausimus bei klausimų pateikimu. Padėdami mokiniams atlikti užduotį, stenkitės kaip galima remtis jų įgūdžiais bei išmanymu. Tada komandos nariai nuteikiami pirmiausiai kreiptis pagalbos vieni kitus. Pvz.: mokinio paklaustas, mokytojas, užuot atsakęs, gali užduoti klausimą visai komandai. 2) Ugdyti pagalbos vienas kitam įgūdžius gali prireikti, kai grupei nesiseka bendradarbiauti. Kai tai esti, reikia nedelsiant imti formuoti reikiamus bendravimo ir pagalbos įgūdžius. Pvz.: jeigu vienas grupės narių neprisideda, reikia išmokti kiekvieną įtraukti į veiklą. Nors kartkartėmis įsiterpti būtina, elkitės taip tik tada, kad neišvengiama. Pvz.: kai grupės procesas arba rezultatas yra nenuspėjamas ir sudėtingas, mokytojas įsikišdamas gali susilpninti grupės bendradarbiavimą, supaprastinti mąstymą ir padidinti tikimybę, jog mokiniai kreips dėmesį į mokytojo nuomonę.IV Įvertinti grupės darbo rezultatą ir procesąPabaiga. Mokiniai turi apibendrinti ir apmąstyti savo mokymąsi. Mokytojo vaidmuo -sudaryti tam galimybę. Pabaiga leidžia ir mokiniams, ir mokytojui išryškinti svarbiausias mintis, kelti klausimus ar kurti įžvalgas.Pabaiga apima ir mokymosi įvertinimą, ir bendravimo įgūdžių analizę.1) Įvertinti akademinius tikslus – tai nustatyti, kaip gerai mokiniai atliko skirtą užduotį, ir suteikti jiems atgalinę informaciją. Tai gali padaryti mokytojas arba mokiniai. Pvz.: a) vieną atsitiktiniai pasirinktą grupės narį mokytojas paprašo atsakyti už grupę į klausimą; b) grupės nariai gali susirinkti po individualios apklausos raštu ir aptarti kilusius sunkumus.2) Įvertinti socialinius tikslus – tai išnagrinėti, kaip grupė veikė ir ypač – kaip sėkmingai jos nariai pasitelkė reikiamus įgūdžius. Nagrinėjama dviem aspektais:• Apmąstoma, kas grupei pavyko;• Nustatoma, ką kitą kart būtų galima atlikti geriau.Pvz., tai gali padaryti: a) grupės nariai, aptardami savo indėlį į sėkmingą grupės darbą; b)kiekviena komanda, sutardama, kaip kitąkart pagerinti bendrą narių darbą.Tai, kad mokiniai analizuoja ir apmąsto grupės veiklą, turi lemiamą reikšmę mokymosi padėti vienas kitam sėkmei.Tai gi apibendrinant, mokytojo vaidmuo būtų mokėti sudarinėti grupes; išjudinti, sukurti bendrumo pojūtį; ugdyti ir pabrėžti gebėjimą bendrauti bei padėti vienas kitam; duoti nurodymų, apsvarstyti vaidmenis ir tikrinti, kaip suprato; stebėti ir kontroliuoti dirbančias grupes, jei reikia įsiterpti; teikti atgalinę informaciją apie mokymosi rezultatus.TEIGIAMOS TARPUSAVIO PRIKLAUSOMYBĖS STIPRINIMAS
Teigiama tarpusavio priklausomybė esti tada, kai visi grupės nariai suvokia būtinybę dirbti išvien, kad įvykdytų bendrą užduotį. Paprastai vien suskirsčius mokinius į grupes neužtikrinama, kad visi tą būtinybę suvoks. Formuodami teigiamą tarpusavio priklausomybę, mokytojai gali padėti mokiniams pajusti su kitais ryšį ir pareigą kartu mokytis.
Teigiamos tarpusavio priklausomybės formavimo būdai:1. Tikslo pagrindu – nustatomas bendras tikslas; kiekvienas pasiekia, jei pasiekia visi.Tikslu grindžiamos tarpusavio priklausomybės formavimo būdai:• Reikalauti iš grupės vieno darbo arba rezultato.• Nustatyti mažiausią kriterijų už tam tikrą teisingų grupės atsakymų skaičių arba už tai, kiek kartų mokiniai turi pademonstruoti tam tikrą bendravimo įgūdį• Individualias užduotis priimti tik tada, kai visi komandos nariai atliko savo namų darbus. Tada partneriai jaučiausi esą atsakingi už vieni kitų tikrinimą ir pagalbą kitiems siekiant komandos tikslo.2. Paskatinimo pagrindu – visi komandos nariai gauna tą patį apdovanojimą, jei kiekvienam jos nariui pavyksta.Paskatinimu grindžiama teigiama tarpusavio priklausomybė esti tada, kad kiekvienas komandos narys siekia apdovanojimo, kurį gali pelnyti tik tuomet, kad įgyvendinamas bendras tikslas. Arba apdovanojamas kiekvienas grupės narys, arba neapdovanojimas nė vienas. Skiriant paskatinimą pravartu žinoti:• Paskatinimas turėtų atitikti mokytojo filosofiją bei mokinių poreikius.• Išoriniai apdovanojimai gali veiksmingai skatinti motyvaciją pradedant diegti mokymąsi padėti vienas kitam, sustiprėjus vidinei motyvacijai (pvz., kai tiesiog norima dirbti su grupe), mokytojui nevertėtų pasitelkti išorinių apdovanojimų.Paskatos turėtų būti mokiniams patrauklios, antraip jos nebus veiksmingos siekiant sumanyto tikslo. Paskatinimų sąrašus galėtų sudaryti patys mokiniai.3. Priemonių pagrindu – grupė gauna vieną priemonių komplektą.• Reikėtų apriboti priemonių kiekį. Pvz.; duoti grupei vieną vadovėlį, vieną pieštuką ir vieną atsakymų lapą.• Kiekvienam grupės nariui duoti kitokį uždavinį ar darbą. Kiekvienas turės papasakoti kitiems, kaip sprendė ar atliko savo, kad visi galėtų pasirengti kontroliniam darbui.• Išdalyti medžiagą, kad kiekvienas komandos narys būtų atsakingas už konkrečią darbo dalį, kurios reikia norint atlikti visos komandos užduotį.4. Vaidmens pagrindu – kiekvienam grupės nariui skiriamas su kitų vaidmenimis susijęs ir juos papildantis vaidmuo.Skiriant vaidmenį pravartu žinoti: kadangi vaidmenys būna socialiniai ir darbo, tai užuot svarstę kokį vaidmenį skirti, tiesiog reikia sutelkti dėmesį į užduoties keliamus reikalavimus ir mokinių reikmes; kiekvienas mokinys turėtų gauti įvairių vaidmenų, kad galėtų sustiprinti silpnesnius įgūdžius, įtvirtinti stipresnius ir įgyti naujų; mokiniai greičiau ir lengviau išmoks naujų vaidmenų, kai tie vaidmenys paaiškinami arba modeliuojami, stebimi ir pripažįstami; kai kurie vaidmenys yra ir socialiniai ir darbo, pvz.:tikrintojo reikia, kad grupė sėkmingai atliktų savo mokomąsias užduotis, o sykiu tam, kad visi komandos nariai įsitrauktų į veiklą.5. Nuoseklumo pagrindu – visa užduotis padalijama į atskiras dalis ir paprastai atliekama nustatyta tvarka. Komanda atlieka darbą “konvejeriu” arba “grandininės reakcijos” būdu. Pvz.: rengdami ataskaitą, vienas aiškinasi bibliotekoje, vienas iliustruoja, vienas rašo tekstą, vienas jį redaguoja.Komandos nariai, atlikdami visą grupės užduotį, keičiasi vaidmenimis. Pvz.: sprendžiant sąlygos uždavinius, pirmas mokinys uždavinį perskaito garsiai, tada antras užrašo lygtį, o trečias ją išsprendžia. Sprendžiant kitą uždavinį, vaidmenimis apsikeičiama;antrasis kaito, trečiasis užrašo lygtį, o pirmasis sprendžia.6. Modeliavimo pagrindu – komandos nariai modeliuoja hipotetinę situaciją, kaip pasiekti tikslą arba išlikti. Pvz. “išlikimo” situacija“kaip išlikti dykumoje”.7. Išorės veiksnių pagrindu – grupės rungtyniauja su išorės veiksniais; kitom grupėm, ankstesniais grupės rezultatais, laiku, valstybiniu standartu, bendru praėjusių metų rezultatu.8. Aplinkos pagrindu – grupės narius sieja fizinė aplinka. Pvz.; kiekvienai grupei paskirti konkrečią susitikimų vietą; susitikimo vietose sustatyti stalus, suolus, kėdes arba sudėti pagalves; reikalauti, kad visi grupės nariai būtų pažymėtose vietose; grupės diskusijai kėdes sustatyti taip, kad jų kojos liestųsi.9. Tapatinimosi pagrindu – komandos nariai jaučia, kad juos sieja grupės pavadinimas, emblema, vėliava, moto, daina ir pan.NETRADICINIAI PAMOKOS METODAI PER PAGALBA VIENAS KITAM
Jei mokytojas pasiryžo vesti tokią pamoką, jis gali naudotis įvairiais mokymo metodais, taip pat ir netradiciniais, norėčiau savo referate parodyti kaip galima taikyti kai kuriuos iš jų, kad jie palengvintų pamoką ir atneštų naudos. Mokymosi padėti vienas kitam metodai: grupės dydis 3-8 žm. (geriau, kad būtų porinis skaičius). Kaip jau minėjau, mažesnės grupės tinka tada, kada mokytojas nori visus įtraukti į darbą. Dirbant grupėmis (komandomis). Mokiniai vieni su kitais bendradarbiauja, o ne varžosi, tarp mokinių sumažėja prieštaravimų, priešiškumo. Grupei, kurią sudaro 4-6 žmonės duodama užduotis ar prašoma parengti projektą. Mokiniai paprastai darbus pasiskirsto, padeda vieni kitiems, giria ir kritikuoja vieni kitų pastangas, vertina, kiek kuris prisidėjo dirbdamas. Bendra patirtis padeda išsklaidyti išankstinį nepasitikėjimą, sukuria palankią nuostatą.
Skiriant mokinius į grupes, paisoma, kad į kiekvieną ir geresnių, ir silpnesnių mokinių vienodas skaičius, būtų ir berniukų, ir mergaičių. Mokiniai gali dirbti poromis, keisdamasi vaidmenimis “mokytoja” ir “mokinys”, “klausinėtojas” “atsakinėtojas”, ir ieškodami kitų būdų užduotims atlikti, jie suvokia, kad jų tikslas ne tik atsakyti, bet ir suvokti problemą,. Kai tikrinamos mokinių žinios jie dirba kiekvienas atskirai, savarankiškai. Įvertinant komandos darbą, yra skaičiuojamas kiekvieno mokinio įnašas, t.y. nustatomas lyginant per paskutinį tikrinimą gautą jo įvertinimą su praeitų užsiėmimų įvertinimų vidurkiu.Ši vertinimo sistema, parodanti kiekvieno mokinio indėlį, suteikia galimybę kiekvienam jų maksimaliai prisidėti prie bendro grupės rezultato, bet tik tuo atveju, kai mokinys labai stengiasi ir pavyzdingai atlieka užduotis.Yra keli labiausiai paplitę mokymo grupėse variantai:Vaikų klausimų metodas: klausimus pagal numatytą temą mokytojui pateikia kiekvienos komandos atstovai (prieš tai jie komandose patys griežtai atrenka tikslingiausius), kartu su mokytoju sprendžia, kiek laiko ir kaip dirbs. Nes gebėjimas kelti klausimus yra svarbi kūrybinio mąstymo sąlyga. Kaip sakė J. Thurber: “Geriau mokėti paklausti, nei žinoti visus atsakymus”. Todėl šio metodo dėka, vaikai lavina šį savo gebėjimą.Meno metodas:vaikų ugdymui taikomi meniniai vaizdai. Mokomoji medžiaga turi būti tiesiog sunkte persunkta vaizdų, mokytojas pats tampa kūrėju, menininku. Šis metodas labiausiai tinka jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokiniams.Jei mokytojo tikslas yra išugdyti savo auklėtiniuose sugebėjimą kritiškai ir savarankiškai mąstyti, bet tuo pačiu ir skatintini jų bendradarbiavimą bei pagalbą vienas kitam, jis gali naudotis diskusijos ir debatų metodais.Diskusija: ugdomas gebėjimas mąstyti savarankiškai, kritiškai ir kūrybiškai, mokiniai bendradarbiauja tarpusavyje, gali laisvai paklausti ir atsakyti, bendraujant laikomasi taisyklių, tam tikros bendravimo kultūros, mokytojas netiesiogiai vadovauja rodydamas iniciatyvą, reziumuodamas, spręsdamas ginčus, tačiau aktyviai nesireiškia.Argumentai “už” ir “prieš”: Diskusijos atmaina, padeda mokiniui suvokti dialogo ir diskusijos etiką, kalbėti pagristai, argumentuotai, ugdo kritinį mąstymą, logiką. Metodas teikia galimybę žinių integracijai.“Maltinukas”: Dar viena diskusijos forma. Dalyviai sudaro vidinį ir išorinį ratus. Vidiniame sėdi 2-3 dalyviai, kurie tarpusavyje diskutuoja, išorinio rato dalyviai tylėdami stebi diskusiją, jei nori išsakyti savo nuomonę, turi pakeisti kurį nors vidurinio rato dalyvį tuo metu, kai šis nekalba, tai daroma priėjus ir palietus nekalbančiojo petį. Dirbant apibrėžimas laikas, o pasibaigus darbui grupėje daromas aptarimas.Debatai: Savotiškos žodinės kautynės. Išskiriami aktyvūs dalyviai, stebėtojai ir publika. Šis metodas labiau tinka vyresniųjų klasių mokiniams, skatina jų savarankišką verbalinį kūrybinį mąstymą, sužadina emocijas ir drąsą. Debatų metodo atmaina – kampų metodas (trys priešingos stovyklos: už, prieš, neapsisprendusieji; iš kelių mokytojo siūlomų pozicijų pasirenkama viena, artimų pažiūrų mokiniai susigrupuoja, po to tarp grupių vyksta debatai).Situacijų žaidimas: Tikslas – mokyti vaikus kritiškai vertinti dabartinę situaciją, kelti problemas, ieškoti jų sprendimo būdus. Šis metodas gali būti naudojamas per visų dalykų pamokos, ypač efektyviai istorijos, geografijos pamokose.Modeliavimas: Tai yra išmokimo stebint metodas, yra stebimi kitų elgesio modeliai. Pagrindinė išmokymo stebint prielaida – dėmesys. Modeliu gali būti mokytojas, filmas, literatūra ir kt. Šis metodas padeda ne tik įgyti žinių, bet ir skatina motyvaciją, moko socialinių įgūdžių, tinkamo elgesio, ugdo kūrybiškumą.Aš apžvelgiau ne visus metodus, jų yra daugiau. Kaip mokytojas sugebės pritaikyti juos savo pamokoje priklauso nuo jo kūrybiškumo, klasės pasiruošimo ir motyvacijos, be to, ir nuo paties mokytojo asmenybės.IŠVADOS
Lietuvos švietimo reformos lėmė tai, kad mokyklose pradėta stengtis humanizuoti ir demokratizuoti mokyklą, paruošti vaikus tam, kad gyvenime jiems reikės spręsti įvairias problemas, kūrybiškai taikyti mokykloje įgytas žinias. Gal būt ateityje jiems prireikės ir bendradarbiavimo įgūdžių, sugebėjimų dirbti vienoje komandoje ar padėti vienas kitam.
Todėl mokytojas, kuris savo darbe taiko mokymosi padėti vienas kitam principą, mokymą padaro ne tik sėkmingų, bet ir išmoko vaikus kartu kūrybiškai spręsti problemas, priimti atsakomybę ne tik už savo, bet ir už grupės darbą. Nagrinėjant mokymosi bendradarbiaujant kontekstą, radom tokius jo pranašumus:• Teigiama tarpusavio priklausomybė – visi grupės nariai, siekdami bendro tikslo, jaučiasi susiję vieni su kitais. Tikslai formuluojami taip, kad komandos nariai vieni kitus vertintų ir rūpintųsi vieni kitų mokymuisi bei gebėjimu bendrauti. Kad grupei pasisektų, turi pavykti kiekvienam jos nariui.• Asmeninė atsakomybė – kiekvienas grupės narys laikomas esąs atsakingas už tai, ką išmoksta. Be to, ir grupinė atsakomybė-stebima ir vertinama tiek kiekvieno nario, tiek ir visos grupės pažanga.• Glaudi sąveika – grupės nariai būna arti vienas kito ir kalbasi, padrąsina vienas kitą, kas visi padarytų tai, kas užduota. Tai jiems padeda judėti į priekį.• Grupės nariai vienodai dalijasi vadovavimu.• Bendravimo įgūdžiai – kai grupės veikla būtų efektyvi, reikia sąveikos su žmonėmis įgūdžių (pvz.: daryti ką nors paeiliui, padrąsinti, išklausyti, pasiaiškinti, padėti, tikrinti, ar supranta). Šie įgūdžiai padeda keistis informacija, spręsti, valdyti konfliktus.• Vertinimas – grupės nariai įvertina savo bendradarbiavimo pastangas ir numato, ką tobulins.• Mokytojas ir mokiniai analizuoja grupių veiklą. Numato, ką reikės keisti.• O netradicinių pamokos metodų taikymas padeda padaryti tas pamokas įdomiomis ir naudingomis ir mokiniams, ir pačiam mokytojui, nes kiekvienas šios sąveikos narys turi ką duoti vienas kitam.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Teresevičienė M., Gedvilienė G., Mokymasis bendradarbiaujant, Vilnius, 2000.2. Bennett, C. Rolheiser-Bennett, L. Stevahn, Mokymasis bendradarbiaujant, Vilnius, 2000.3. Netradiciniai pamokos metodai, Mokykla, 1995, Nr.10-11.4. Petrulytė A., Kūrybiškumo ugdymas mokant, Vilnius, 2001.5. Černius J., Mokytojo pagalbininkas, Kaunas, 1992.
6. Tepperwein K., Menas mokytis nepavargstant, Vilnius, 1998.7. Aktyvaus mokymo metodai, Vilnius, 1999.8. Permainos, 2001, Nr.2,4,6.