MAKSAS VĖBERIS (Max Weber)

Įvadas

Biurokratija kaip valstybės valdžios organizavimo būdas yra pastaruoju metu labiausiai paplitusi pasaulyje – ir demokratinėse, ir totalitarinėse valstybėse. Biurokratijos principus ir pageidaujamas valdininkų – biurokratų – savybes dar šio amžiaus pradžioje aptarė vokiečių sociologas Maksas Vėberis (Max Weber). Tačiau panašu, kad jo minėti principai liko nevisiškai ar ne visur įgyvendinti arba neužtikrina objektyviai priimtino valdymo. Todėl biurokratijos tyrinėjimai dabar apima ne tiek idealų biurokratijos modelį, kiek – pripažįstant biurokratinės valdymo organizavimo formos pranašumus – jos trūkumus ir apskritai įvairias biurokratijos formas bei biurokratų kaip ypatingos vaaldininkų grupės interesus.

Taigi pats terminas “biurokratija” gali reikšti ir teigiamą, bene vienintelį priimtiną šiuolaikinės valstybės valdymo organizavimo būdą, ir neigiamą, dažniau vartojamą buitine prasme, biurokratijos kaip niekam neatsakingų, korumpuotų, nepatikimų, visuomenės nemėgstamų valdininkų, valdžios apibūdinimą. Taigi šioje apžvalgoje ir bus parodyta, kokią biurokratiją matė ir norėjo matyti jos teoretikas M.Vėberis ir kokią ją mato kai kurie dabartiniai tyrėjai, pateikiama teigiama ir neigiama biurokratijos, kaip klasikinės valdymo sistemos, pusė. Taip pat šiame darbe trumpai pristatomas ir pats Maksas Vėberis, pateikiama gllausta jo biografija bei minimi garsiausi veikalai. (1; p.179)

1. Trumpa Makso Vėberio biografija.
Pagrindiniai veikalai

Gimė: 1864 04 21 Erfurte(Vokietija)
Mirė: 1920 06 14 Miunchene(Vokietija)

Vienas garsiausių klasikinės mokslinės vadybos atstovų buvo Maksas Vėberis. Kilęs iš turtingos ir įtakingos šeimos, M.Vėberis buvo sociologas, taip pat dirbo leidybos vadybininku, daug rašė yvairia tematika, vė

ėliau tapo vyriausybės patarėju. (3, 22psl.)

Baigęs teises, ekonomikos, istorijos bei filosofijos studijas, M.Vėberis tapo sociologu, ekonomistu bei ekonomikos istoriku, dėstė įvairiuose universitetuose. Remdamasis istorijos tyrinėjimų rezultatais, jis sukūrė savo “suvokiamąją sociologiją”, teigusi, kad visuomenės mokslai neįgalina vienareikšmiškai nustatyti jokių priežastinių ryšių. svarbiausias jo veikalas “Ekonomika ir visuomenė. Suvokiamosios sociologijos pagrindai” , išleistas 1922 m. po autoriaus mirties, iki mūsų dienų neprarado savo reikšmės kaip socialinių mokslų etalonas. Sociologija M.Vėberis apibūdino kaip „mokslą apie socialinį veiksmą“, pasireiškiantį visose visuomenės gyvenimo srityse. Nuolat pasikartojantys elgesio stereotipai virsta institucijomis (antuoka, profesija, valdžia ir t.t.), o institucijos išreiškia visauotinai pripažintą tvarkos sanprtą. Priešingai nei K.Marksas, Vėberis atmetė prielaidą, kad visuomeninį gyvenimą lemia tik ekonominiai veiksniai. Nuo 1903 m. Vėberis leido „Socialinių mokslų archyvą“. Straipsnyje „Objektyvumas“ sociologijos požiūriu“ (1904 m.) jiis išdėstė istorija besiremiančios kultūrologijos bei sociologijos pagrindus. Traktate „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“ (1905 m.) vėberis analizvo ryšį tarp puritoniškojo religingumo, racionalaus gyvenimo būdo ir šiolaikinio kapitalizmo atsiradimo. Visų didžiųjų religijų tyrimus vėberis apibendrino veikale „pasaulinių religijų ekonomikos etika“ (1915 m.) ir juo pagrindė rligijos sociologiją. Vėberis buvo ir aktyvus politinis veikėjas – dalyvavo Versalio taikos derybose, buvo vienas iš Vokietijos demokratinės prtijos steigėjų. (2; p. 364-365)

Namas Erfurte, kuriame ilgą laiką gyveno ir dirbo vokiečių
sociologas Maksas Vėberis.

2. M. Vėberio biurokratijos modelis

2.1 Biurokratijos pranašumai

Šio šimtmečio pr

radžioje M.Vėberis pastebėjo, kad biurokratija yra jau vien techniškai pranašesnė už kitas iki tol buvusias valdymo organizavimo formas “taip, kaip gamyba, pasitelkiant mašinas, už nemechaninę gamybą”. Jis atskyrė politikų ir valdininkų valdymą ir parodė, kad jų interesai priešingi: valdininkas siekia sąžiningai įvykdyti bet kokį, net prieštaraujantį jo įsitikinimams įsakymą, tuo įgyvendindamas valstybinę valdžią, o politikas remiasi asmenine atsakomybe už jo siūlomus ar priimamus sprendimus. Taigi valdininkas turi atlikti savo pareigas sine ira et studio – nepiktai ir bešališkai. Kuo labiau dehumanizuojamas, išvalomas nuo “nesuskaičiuojamų” dalykų biurokratinis valdymas, tuo jis labiau priimtinas šiuolaikinėmis sąlygomis. Pagrindiniai biurokratinio valdymo pranašumai, pasak Vėberio, yra šie: tikslumas, greitis, dalyko žinojimas, tęstinumas, diskretiškumas, griežta subordinacija, trinties, materialinių ir personalinių kaštų mažėjimas, stabilumas, patikimumas, disciplinos griežtumas. Biurokratinis valdymas pranašus dar ir tuo, kad jis gali atlikti bet kokius valdymo veiksmus ir gana intensyviai. Biurokratinio valdymo rezultatai “suskaičiuojami”, juos galima prognozuoti. Tuo jis pranašesnis už kolegialųjį (labai lėtas, susijęs su nuolatiniais konfliktais ir kompromisų ieðkojimu, priklausomas nuo lyderių ar “viršūnių”) ar garbės pareigūnų (neturi tęstinumo, yra gana mėgėjiškas, todėl didina ne tiek ekonominius kaštus, kiek praradimus dėl netikslumų ir atidėliojamų sprendimų) valdymą. Įdomu, kad būtent privataus, didelių mastų verslo valdymą M.Vėberis laiko “neprilygstamu griežtos biurokratinės struktūros pavyzdžiu”. Šiuolaikinėje visuomenėje pi
irmiausiai kapitalistinei rinkos ekonomikai reikia tikslaus, nedviprasmiško ir, svarbiausia, kiek įmanoma greitesnio valdymo mechanizmo. Modernios komunikacijos priemonės informaciją skelbia labai greitai, todėl verslui taip pat privalu kuo greičiau į ją reaguoti. Per optimalų laiką reaguoti, tvirtina M.Vėberis, paprastai gali tik biurokratinė organizacija. Taigi šiuolaikinėje visuomenėje esti tik du pasirinkimo variantai: biurokratija ir diletantizmas. Tačiau pats biurokratinis valdymas efektyvus gali būti tik tada, kai valdininkui darbas biurokratinėje struktūroje yra pagrindinis ar bent jau prioritetinis užsiėmimas.

2.2 Biurokratijos charakteristika

Manydamas, kad kiekvienos tikslų siekiančios organizacijos, susidedančių iš tūkstančių individų, veikla turi būti rūpestingai kontroliuojama, vokieciu sociologas m.Vėberis suformulavo biurokratinio valdymo teoriją. Joje pabrėžė griežtai nustatytos hierarchijos, valdomos pagal griežtai nustatytas taisykles ir ladžios liniją, poreikį. Jo manymu ideali organizacija yra biurokratinė. Jos veikla ir tikslai yra racionaliai apgalvoti ir darbo pasidalijimas yra aiškiai apibrėžtas. Vėberis taip pat tikėjo, kad reikia akcentuoti profesinę kompetenciją, ir kad darbas turi būti vertinamas tik pagal nuopelnus.

Šiandien mums biurokratija asocijuojasi su didelėmis, beasmenėmis organizacijomis, kurios labiau rūpnasi beasmeniu efektyvumu, nei žmogaus poreikiais. Tačiau mes turime elgtis atsargiau, tokią neigiamą konotaciją prilipdydami Vėberio pavartotam “biurokratijos” terminui. Kaip ir mokslinio valdymo teoretikai, Vėberis siekė pagerinti socialiai svarbių organizacijų veiklą, jų operacijas padaryti valdomas ir produktyvias. Nors dabar mes inovacijas bei įvairiapusiškumą vertiname ly

ygiai taip pat kaip ir efektyvumą bei sugebėjimą nuspėti ateitį, Vėberio pateiktas biurokratinio valdymo modelis žymiai paspartino tokių didžiulių korporacijų kaip “Fordo” formavimąsi. Biurokratija buvo ypatingas santykių modelis, ir jam Vėberis numatė didžią ateitį. (3, p. 35-36)

Viena iš pagrindinių biurokratinės valdymo organizavimo formos sąlygų yra, pasak Vėberio, oficialios ir fiksuotos įstatymais ar taisyklėmis jurisdikcijos principas. T.y. biurokratiškai valdomai struktūrai reikalingos valdininkų pastangos paskirstomos kaip oficialios pareigos, o galia leisti įsakymus (naudoti prievartą), vykdant šias pareigas, yra griežtai ribojama. Valdymo struktūrą idealiu atveju sudaro individualūs pareigūnai, todėl M.Vėberis vadina tokią valdymo organizavimo formą “monokratija”. Kaip tik jurisdikcijos principo M.Vėberis pasigenda tradicinėse visuomenėse: “Nuolatinė ir vieša valdžia su fiksuota jurisdikcija yra ne istorijos taisyklė, bet veikiau išimtis”. Šitaip suprantama biurokratija išsivystė tik moderniosiose bendruomenėse – vyriausybėse, išsiplėtojus kapitalizmui – privačiame versle, armijose, politinėse partijose, interesų grupėse ir kitur. “Biurokratinės administracijos vystymasis ir nuolatinis plėtimasis [.] yra ne kas kita, kaip moderniosios Vakarų visuomenės pagrindas”,- teigia M.Vėberis. Kartu jis pripažįsta, kad stabilios, griežtos, intensyvios ir prognozuojamos administracijos poreikį sukūrė socializmo vystymasis. Valdininko pareigoms egzistuoja laisvas konkursas, į jas priimami tik asmenys, turintys tinkamą pasiruošimą (taigi skiriami, o ne renkami – tarp renkamų pareigūnų negali būti hierarchijos), be to, jiems nuolat teikiama informacija, kaip geriau vykdyti savo pareigas ir naudotis teisėmis. Jie lieka asmeniškai laisvi, ir paklūsta aukštesnių pareigūnų sprendimams tik pagal savo oficialius įsipareigojimus. Jei kompetencija yra nesusieta su asmeniu, tačiau pats asmuo nėra laisvas, M.Vėberis siūlo vartoti terminą “patrimonialinė biurokratija”. Kita biurokratinio valdymo savybė yra hierarchijos principas. Subordinacija pagrįstoje sistemoje žemesniųjų valdininkų sprendimais nepatenkintiems valdomiesiems paliekama teisė apskųsti jų darbą aukštesnėms institucijoms. Tačiau tai nereiškia, kad aukštesnė institucija turi vykdyti žemesniosios funkcijas – Vėberis net pastebi taisyklę, kad jei jau kuri nors institucija yra įkuriama, ji ir toliau egzistuos ir bus perimta kito valdininko. Be to, biurokratinėje hierarchijoje aukščiausią postą būtinai užima asmuo, kuris yra bent jau nevisiškai biurokratiškas (tačiau jo kompetenciją taip pat griežtai riboja įstatymai ir taisyklės) – išrinktas, pasisavinęs postą arba gavęs jį paveldėjimo keliu. Kitaip sakant, biurokratijos kategorija apibūdina kontrolės (valdymo) įgyvendinimą tam tikro administracinio personalo priemonėmis. Šiuolaikinėje kontoroje viskas pagrįsta rašytiniais dokumentais, todėl, natūralu, atsirado daugybė raštininkų ir kitokių pavadinių. Aktyviai įsitraukusių į viešąjį padalinį valdininkų ir jų darbo priemonių visumą M.Vėberis vadina “biuru”, o dirbančių privačioje įmonėje – “ofisu”. Jame dirbantys valdininkai turi būti profesionalūs. Biuro taisyklės daugma stabilios ir nuodugnios, o šių taisyklių (ypač jurisprudencijos, administracinių padalinių arba verslo vadybos) žinojimas ir yra techninis valdininko pasirengimas. Moderni civilinės tarnybos organizacija atskiria biurą nuo privataus valdininkų gyvenimo, nes valdininkas, dirbdamas biure, naudojasi visuomenės lėšomis ir įranga. Tai tinka ir verslo įmonei, ir netgi jos vadovui: čia taip pat atskiriamos lėšos, skiriamos verslui (jo vystymui) ir paties verslininko gaunamos pajamos. Iš kitos pusės, valdininkas privalo dirbti visiškai atskirtas nuo administracijų nulemiančių sąlygų ir nesisavindamas savo posto. Dar vienas reikalavimas valdininkui yra dirbti ne tiek, kiek reikalauja susitarimas ar taisyklės, o tiek, kiek reikia įgyvendinti užduotį. Už tai jam turi būti fiksuotai atlyginama pagal vietą biurokratinėje hierarchijoje bei jo atsakomybę. Be to, valdininkas visuomet gali atsistatydinti, o jo darbdavys atleisti valdininką gali tik tam tikromis griežtai nustatytomis aplinkybėmis. Taigi biurokratinis aparatas sudaro galimybes kilti karjeros laiptais; tokį procesą lemia aukščiau esančių valdininkų sprendimas. Šitoks valdymo organizavimas, teigia M.Vėbris, atskiria valdininkų asmeninius ir viešuosius interesus. Vis dėlto kai kurie vėlesni tyrinėtojai mano, kad šis asmeninių ir viešųjų interesų atskyrimo principas nėra pakankamas ir juolab retai pastebimas praktikoje. Pasak Vėberio, tai, kad valdymas apsiriboja vien taisyklėmis, yra esminis modernaus valdymo požymis: valstybinei valdžiai suteikta galia tvarkyti tam tikrus reikalus neleidžia “biurui” valdyti kiekvieną konkretų atvejį reglamentuojančiais sprendimais, kaip būdavo patrimonialistinėje, privilegijomis pagrįstoje visuomenėje, bet tik išleisti bendrąsias taisykles. Valdininkų žinių kriterijus lemia tai, kad biurokratija laikoma racionaliu valdymo būdu. Be to, biurokratijos dominavimą užtikrina ne vien valdininkų techninės žinios ir pasirengimas vykdyti savo pareigas, bet ir patyrimas savo poste – specialių ir reikalingų dokumentų žinojimas. Iš kitos pusės, šitaip sumažinamas administracijos vadovo – dažnai renkamo – vaidmuo ir netgi užgožiama demokratija. Biurokratijos dominavimas turi du svarbius požymius: slaptumą ir formalizmą. Biurokratinė administracija visąlaik siekia veikti slapta, kad apsaugotų savo žinias ir veiksmus nuo kritikos. Biurokratijos veiksmų slaptumas padeda ne tik apsaugoti, bet ir išlaikyti ar net išplėsti į išorę nukreiptus jos interesus. Tačiau biurokratija siekia slpatumo ne vien gindama savo interesus, t. y. sąmoningai, bet dažnai ir instinktyviai. Kartais galima stebėti biurokratijos bei piliečių rinktų atstovų (parlamento) susidūrimus, kai parlamentas, pasitelkęs savo ekspertus ir veikiamas interesų grupių, stengiasi sukurti savo techninės informacijos šaltinius. Taigi biurokratų interesus atitinka mažai informuotas ir todėl mažai galintis nuspręsti parlamentas. Kartu valdininkų interesas yra užtikrinti kuo saugesnę savo poziciją, todėl stengiamasi spręsti kuo mažiau nukrypstant nuo taisyklių, o tai, teigia M.Vėberis, kai kuriais atvejai gali būti netgi palanku valdomiems piliečiams. M.Vėberis mano, kad dar labiau negu parlamentas nuo biurokratijos poveikio yra neapsaugotas absoliutus monarchas, nes vienintelė institucija, kuria jis remiasi, yra biurokratinė administracija. Perėjimas prie konstitucinės vyriausybės taip pat lydimas biurokratinės valdžios didėjimo, nes visi sprendimai, prieš patekdami monarchui, turi būti koncentruojami biurokratinės struktūros vadovo (ministro pirmininko) rankose. Apskritai, konstitucinės monarchijos atveju egzistuoja trys potencialūs priešininkai: monarchas, parlamentas ir biurokratija. Vis dėlto šiuo atveju monarcho pozicija valdininkijos atžvilgiu stipri kaip jokioje kitoje istorinėje valdžios formoje, nes jam suteikta teisė oficialiai keisti nepriimtinus pareigūnus.

2.3 Biurokratinio mechanizmo pastovumas

Toks biurokratijos mechanizmas yra, galima sakyti, nesugriaunamas: tai galima paaiškinti ir išorinėmis, ir vidinėmis priežastimis. M.Vėberis teigia, kad tie, kas nusprendžia atsilaikyti prieš biurokratinio valdymo sprendimus, turi susijungti į savo organizaciją, o ji lygiai taip pat tampa biurokratinė. Pačioje biurokratinėje organizacijoje polinkis atsilaikyti prieš griaunantį išorės poveikį yra objektyvus ir materialus, tačiau savo esme idealistinis. M.Vėberis lygina biurokratinę administraciją su nesustojančiu mechanizmu, kuriame paprastas valdininkas tėra tik sraigtelis, negalintis nei jo sustabdyti, nei paleisti. Todėl jis yra susietas su kitomis to socialinio mechanizmo dalimis, o jų visų siekis yra matyti šį mechanizmą judantį ir taip įgyvendinantį visuomenės poreikius. Kadangi visuomenės gerovė vis labiau priklauso nuo biurokratinių organizacijų (ypač kapitalistinėse bendrovėse), idėjos atsisakyti biurokratijos atrodo vis labiau utopiškos. Be to, M.Vėberis teigia, kad biurokratija yra gyvybinga ir gali atkurti savo veiklą tada, kai į ją buvo pasikėsinta, nes tokia savybė yra viena pagrindinių biurokratijos techninio žinojimo dalių. Tačiau čia jis mato dar vieną, dabartiniu požiūriu pavojingą, fenomeną. Kadangi biurokratijos mechanizmas yra objektyviai neišvengiamas, be to, biurokratinis valdymas, skirtingai nuo feodalinio, nėra susietas su personalijomis – ir su aukščiausio posto turėtojo asmeniu – jį galima lengvai priversti dirbti kiekvienam, kuris žino, kaip įgauti biurokratinio aparato kontrolę. Taigi priešas, okupavęs valstybę, teturi pakeisti keletą svarbiausių vadovų, o visas biurokratinis aparatas tęs veiklą, nes ji atitiks visų, ir priešo, interesus. Biurokratinė struktūra, rašo M.Vėberis, išsilaikė Prancūzijoje nuo Pirmosios imperijos, tuo vis labiau mažindama technines revoliucijos kaip naujų valdžios organizacijų sukūrimo būdo galimybes, taigi visas revoliucijas biurokratinė valdymo struktūra pakeitė perversmais. Vis dėlto tai, kad biurokratija neišvengiama, tiesiogiai nenurodo jos reikšmės, lygiai kaip ir tai, kad kadaise buvo neišvengiama vergovė nereiškia, kad vergai buvo labai reikšmingi. Kiekvienu atveju biurokratijos vaidmenį reikia aiškintis atskirai. Tačiau bendra tendencija, kaip minėta, yra per didelė biurokratijos galia, kai “politinis šeimininkas” tampa diletantu prieš techninių žinių turintį valdininką. Vienintelė išimtis, pasak Vėberio, yra privačių ekonominių interesų grupės, kurių žinios yra išsamesnės už valstybės valdininkų sukauptus duomenis, o paslaptys buhalterinėse knygose paslėptos giliau negu savo ketinimus slepia oficialūs pareigūnai. Taip M.Vėberis aiškina, kodėl kapitalizmo epochoje vyriausybė sunkiai gali daryti įtaką ekonomikai: jos sprendimus dažnai paverčia niekais arba pritaiko savo interesams daugiau žinių turintys privačių intereesų grupių specialistai. (8)

3. L. fon Mises neigiamas požiūris į biurokratiją

Praėjus keliems dešimtmečiams po vadinamojo idealistinio M. Vėberio biurokratijos modelio, mokslininkas Liudvigas fon Mises (Ludwig von Mises) pastebėjo, kad “biurokratas”, “biurokratija” ir “biurokratiškas” yra terminai, vartojami neigiama, įžeidžiančia, kritikuojančia prasme. “Niekas nevadina savęs biurokratu,- teigė fon Mises,- ir niekas neabejoja, kad biurokratija yra visapusiškai bloga ir neturėtų egzistuoti teisingame pasaulyje”. Biurokratizmo esmė, pasak fon Mises, yra valstybės laikymas dievu. Kitaip sakant, jei paprastas pilietis pažeidė įstatymus, jis yra kaltas, nes veikė asmeniniais tikslais. Tačiau jei įstatymus pažeidė valdininkas, tik “reakcingųjų” teismų jis gali būti pripažintas techniškai kaltu – morališkai jis teisus, nes sulaužė žmonių,o ne dieviškuosius įstatymus. Pasak fon Mises, nuo tokio požiūrio iki Hitlerio ir Stalino totalitarizmo tėra vienas žingsnis. Fon Mises pabrėžė, kad, piliečio požiūriu, valdininkai turėtų veikti ne kaip valstybės vikarai, bet kaip teisėtai priimtų įstatymų tarnai, nes net “blogiausia teisė yra geriau už biurokratinę tironiją”. Skirtumas tarp bandito ir mokesčių inspektoriaus yra ne tas, kad pirmasis siekia savo interesų patenkinimo, o antrasis tarnauja valstybei, o tas, kad mokesčių inspektorius atstovauja teisei. Valstybė vienintelė gali naudoti prievartą, ir, kad jos negalėtų naudoti “valstybės tarnai” savo nuožiūra, būtini įstatymai. “Valstybės tarnai” tik turi juos vykdyti. M.Vėberio sampratą, kad politikai turi būti atsakingi už sprendimų priėmimą, o valdininkai – tik juos vykdyti, fon Mises praplėtė, teigdamas, kad valdininkai turi būti neatsakingi už sprendimus ar jų netinkamumą. Iš kitos
pusės, jei dėl valdininkų veiksmų randasi kokios nors naudos, jie negali teigti, kad tai jų nuopelnas, nes nėra nuopelnas teisingai įvykdyti tai, ką nusprendė aukštesnės institucijos. Be to, biurokratai negali prisiimti daugiau nuopelnų dėl visuomenės gerovės, nes visuomenės gerovei pasiekti vienodai svarbūs visi asmenys. Netgi jei yra labiau nusipelniusių žmonių, paprastai tokie žmonės veikia jausdami pareigą. L. fon Mises griežtai kritikavo vokiečių valstybės tyrinėtojų mokymą apie valstybės tarnautojus, pagal kurį pastarieji aukojasi daugiau už kitus, ir, jei valstybė turėtų mokėti jiems tikrą atlyginimą, o ne išlaikyti savo tarną, net žemiausių pagal rangą valstybės tarnautojų pareigos turėtų būti apmokamos geriau negu kieno nors kito. Kaip valstybės suverenumo ir neklystamumo atstovo, tokio valdininko liudijimai teisme turėtų būti svaresni už kitų piliečių. Pasak fon Mises, tai gryniausia nesąmonė, kadangi pagrindinis motyvas stoti į valstybės tarnybą buvo ne pasiaukojimas, bet didžiausios pajamos ir geriausios socialinės garantijos, kartu šie postai buvo mažiau apkrauti darbu, o iš jų atleisti tegalėjo teismas, nustatęs, kad valdininkas nevykdė pareigų. Tirdamas valdininkų interesus, L. fon Mises atkreipė dėmesį į biurokrato kaip rinkėjo paradoksą ir taip pat praplėtė M. Vėberio teiginius apie valdininkų interesus matyti silpną parlamentą. Demokratinėje valstybėje jis kaip rinkėjas yra savęs kaip biurokrato suverenas, taigi kartu ir darbuotojas, ir darbdavys. Tačiau jo kaip darbuotojo interesas, fon Mises nuomone, yra didesnis, kadangi visuomenės turtams jis atneša mažiau naudos negu iš jų pasiima. Kartu, būdamas suinteresuotas gauti vis didėjantį atlyginimą, kaip rinkėjas jis gali nepritarti biudžeto balansavimui ir tuo paskatinti negatyvius ekonominius procesus. Čia pasibaigia visi “idealistiniai” biurokrato siekiai. Šis paradoksas kelia dar vieną, bendresnį pavojų. Pasak fon Mises, atstovaujamoji demokratija negali egzistuoti, kai didelė dalis rinkėjų yra valstybės išlaikomi. Kai parlamente susirenka ne mokesčių mokėtojų, bet algų, subsidijų ir kitų pajamų gavėjų atstovai, demokratija pasibaigia.

4. Biurokratai ir jų asmeniniai interesai

Idealioji M. Vėberio biurokratija turėjo veikti per valdininkų asmeninius interesus. Perspektyvos kilti karjeros laiptais, gauti didesnius atlyginimus ir daugiau prestižo kartu su formalia galios hierarchija turėjo versti valdininkus pritaikyti realiai priimamus sprendimus prie formalių taisyklių nurodymų. Dar reikšmingesni valdininkų asmeniniai interesai, kaip parodė kai kurie tyrimai, yra tikrovėje. 1991 metais paskelbto tyrimo duomenys rodo, kad administracinio aparato darbuotojai yra linkę balsuoti už kairiasias partijas, kurios nesiekia mažinti valdininkų skaičiaus. Kitas, šiuolaikinėje visuomenėje, galima sakyti, neišvengiamas, asmeninių interesų pavyzdys yra valdininkų elgesys, apsisprendžiant, ar įsidarbinti, likti ar išeiti iš kokios nors organizacijos. Šiuo atveju visuomeninis darbuotojas kaip ir kiti asmenys veikia kaip (darbo) rinkos subjektas, taigi pagal rinkos taisykles, o jos suponuoja asmeninių interesų siekimą. Tačiau Mortenas Egebergas (Morten Egeberg) teigia, kad nereikėtų painioti biurokratų kaip rinkėjų, kandidatų į darbo vietą, visuomeninių sąjungų narių ir pan. siekių maksimaliai padidinti savo naudą su asmeniniais jų kaip valstybės pareigūnų interesais. Norint tiksliau nustatyti, kokiose situacijose valdininkų asmeniniai interesai tampa svarbūs, pasirenkant vieną iš galimų sprendimo alternatyvų, reikia išskirti du sprendimų priėmimo (policy-making) tipus. Pirmąjį galima pavadinti esminių sprendimų priėmimu. Tai tokia veikla, kuria užsiima daugiausia valdininkų daugumoje padalinių. Esminiai sprendimai pirmiausia priimami dėl socialinių, gynybos, švietimo, sveikatos apsaugos, transporto ir kitų reikalų. Neabejotina, kad valdininkai turi šiose srityse asmeninių interesų, tačiau, apskritai kalbant, tikimybė, kad kuris nors asmuo nuspręs daugiau lėšų skirti, pavyzdžiui, geležinkelio, o ne automobilių kelių vystymui dėl to, kad naujasis greitkelis eis netoli jo namų, yra nedidelė. Žinoma, kai visa biurokratinė institucija yra sudaryta iš tam tikros grupės atstovų tokia tikimybė gali didėti. Antrasis tipas yra institucinių (administracinių) sprendimų priėmimas. Šiuo atveju kalbama apie paties administracinio aparato reikalų tvarkymą: jo organizaciją, personalo parinkimą ir kt. Tik nedidelei daliai valdininkų tai yra pagrindinė veiklos rūšis, tačiau, kylant link administracinės hierarchijos viršūnės, valdininkai vis labiau įsijungia į šią veiklą. Institucinių sprendimų priėmimui valdininkų asmeniniai interesai yra kur kas svarbesni. Be to, jie gali daryti įtakos ir esminių sprendimų priėmimui. Veikdami savo kaip grupės interesais, valdininkai gali vykdyti tokią kadrų politiką, kai į tarnybą bus priimami panašaus išsilavinimo ar pan. asmenys, ir tai sudarys jau minėtą esminių sprendimų asmeniniais interesais pavojų. Dar vienas svarbus M. Egebergo nurodytas savo interesais besivadovaujančio valdininko požymis yra abejingumas esminiams sprendimams. Toks valdininkas (kaip manė ir L. fon Mises) stengsis vien gauti didesnį atlyginimą, tuo didindamas biudžeto išlaidas, tačiau nebus suinteresuotas didinti biudžeto išlaidų esminiams sprendimams. Tiesa, turint omeny griežtas visuomeninių pareigūnų darbo taisykles, nustatytas atlyginimo ribas bei audito sistemas, lieka neaišku, ar valdininkai siekia didinti išlaidas vien savo interesų vedami, ar jų veikla motyvuoja organizaciniai tikslai ir institucinės vertybės. Kitas asmeninių valdininkų interesų raiškos būdas yra alternatyvus minėtajam, t. y. racionalus, kai biurokratai, siekdami tam tikros veiklos srities (tai neatitinka M. Vëberio biurokrato supratimo, pagal kurį valdininkas yra konkretaus uždavinio griežtoje postų hierarchijoje atlikėjas), daro įtaką darbo pasiskirstymui ir taip siūlo organizacinius sprendimus, palankiausius jiems patiems. Taigi tarp įvairių biurokratinės organizacijos padalinių (“agentūrų”) kyla konfliktų dėl įgaliojimų ir jurisdikcijos. Metju Holdenas jaunesnysis (Matthew Holden, Jr.) vadina jurisdikcijos didinimo siekį “biurokratiniu imperializmu”. Tokį asmeninių valdininkų interesų poveikį M. Egebergas aiškina dviem pagrindiniais veiksniais. Pirmasis yra kultūra, nes kultūra kaip bendriausia vertybių sistema apibrėžia ir legitimumą, kuriuo remiasi asmeniniais interesais besivadovaujantis pareigūnas, ir pilietinių teisių ribas. Štai pavyzdžiui korupcija, nors yra universalus reiškinys, bet pripažįstamas daugiau nevakarų kultūrų fenomenu. Kitas veiksnys yra organizacinė struktūra – nagrinėjant sprendimo pobūdį, svarbu, kokiame kontekste ir su kokiais kitais pareigūnais bendraudamas valdininkas turi priimti sprendimą, koks yra aplinkos vaidmuo, kokia institucijos istorijos ir tradicijų reikšmė.(7)

5. Idealus biurokratinio valdymo modelis

M.Vėberis puikiai suprato, kad pramonės revoliucijos metu vyksta socialiniai visuomenės virsmai. Visuomenei tampant gerokai racionalesne, reikėjo naujų mokslinės vadybos formų. M.Vėberis laikėsi nuomonės, kad organizacija tokioje visuomenėje būtų žymiai efektyvesnė, jei būtų sudarytos ‘vadovaujančios linijos’. Giliau analizuodamas organizacijų racionalumą, M.Vėberis įvedė sąvoką ’biurokratija’. Tuo metu jis išskyrė tokias organizacijų struktūrines charakteristikas :

1. Hierarchinė struktūra. M.Vėberis teisingai teigė, kad racionali organizacijos darbuotojų vadyba ir kontrolė geriausiai pasiekiama esant hierarchinei organizacijos valdymo struktūrai. Vadybinės linijos, ryšiai, plintančios ir besišakojantys iš viršaus žemyn, sudaro optimalią vadybinę struktūrą.

2. Darbo pasidalijimas. M.Vėberis teigė, kad skaidant sudėtingas užduotis į atskiras operacijas, veiksmus, gaunamas racionaliausias darbo pasidalijimas. Organizacijos vadovai privalo racionaliai skaidyti ir atidžiau kontroliuoti skirstomas užduotis. Tapo aišku, kad individualiai atliekant susmulkintas užduotis, išryškėja darbuotojų sugebėjimai, kvalifikacija ir sąžiningumas, nes labai palengvėja galimybės sugretinti skirtingų darbuotojų atliktus panašius darbus.

3. Reguliavimo principai. Priimant sprendimus ir juos vykdant veikia daug tarpasmeninių santykių. Tarp bendradarbių- horizontalūs bendradarbiavimo santykiai, tarp vadovų ir pavaldinių- vertikalūs, reguliuojamieji vienpusiai iš viršaus žemyn. M.Vėberis teigė, kad darbuotojai, vadybininkai, net savininkai gali keistis, ateiti į organizacijąir išeiti iš jos. Svarbu, kad organizacijoje būtų teisingai suderintos ir užfiksuotos taisyklės, reguliuojančios organizacijos veiklos reguliavimo struktūrai, nepriklausomai nuo aukščiau minėtų asmenų kaitos, organizacija dirbs stabiliai ir užtikrintai.

4. Technologinis aprūpinimas. M.Vėberis buvo įsitikinęs ir kitiems vadybininkams tegė, kad kiekviena organizacija turi sudaryti kaip galima geriau techniškai aprūpintas darbo vietas. Būtina taip sujungti darbo vietas į technologines linijas, kad darbuotojų nevaržytų jokiais požiūriais: šeios, mokymosi, ligos ir kitais atvejais.

5. Ryšiai su savininkais. Jei organizacijos vadovas yra savininkas, jis stengiasi greičiau gauti naudos, nei moksliškai ir pagrįstai didinti produkcijos efektyvumą. M.Vėberis teigė, kad norint pašalint šį trūkumą, reikia samdyti profesionalius vadybininkus, savininkams paliekant stebėtojų, patarėjų funkcijas ir tik retkarčiais leidžiant priimti atsakingus sprendimus. Tokiu atveju vdybiniai nutarimai yra kvalifikuoti ir pasiekiamas optimaliausias organizacijos tobulinimo lygis.

6. Vadybos jėga. M.Vėberis suprato, kad kiekvienas kompetetingas ir veiklus vadybininkas turi būti stiprus ir įtakingas. Bet kuris vadybininkas devolvuojasi ir netenka vadybininko galios, jeigu jo sprendimai nėra iki galo vykdomi. Tik tokiu atveju organizacija dirba racionaliai, pasiekia reikiamų tikslų. Jeigu vadybininkas nesugeba pelnyti darbuotojų pasitikėjimo, jis rizikuoja būti išstumtas iš valdymo struktūros.

7. Dokumentų saugojimas. Kiekviena racionali, teisingai funkcionuojanti organizacija yra ilgalaikė ir pergyventa ne vieną darbuotojų kartą, todėl būtina saugoti, kaupti archyve finansinius ir kitus rašytinius dokumentus, kurie sudaro pagrindą buvusių situacijų analizei ir teisingų sprendimų priėmimui. Svarbu ne tik saugoti visus reikalingus dokumentus, bet ir sudaryti sąlygas kuo didesniam vadybininkų skaičiui juos analizuoti. Tik tokiu atveju bus išvengta potencialių klaidų. (4; p. 22-25)

Bene ryškiausias M.Vėberio nuopelnas vadybai yra tas, kad apibendrinęs administracinių organizacijų valdymo prūsų patyrimą, suformulavo vadinamuosius universalius „idealios biurokratijos“ principu, kuriais jo nuomone, turi vadovautis kievienas valdymo subjektas.

Ideali biurokratija – tai optimaliai suprojektuota valdančioji organizacija, kur visos darbo operacijos iš anksto numatytos, kur kiekviena sdarbuotojas tiksliai žino, ką ir kada privalo daryti ir ko neprivalo. Darbuotojo teisės ir pareigos, skatinimas ir nuobaudos tiksliai užfiksuotos ir kiekvienas užima tas pareigas, kurioms jis labiausiai tinka pagal savo žinias, sugebėjimus, patirtį ir darbo rezultatus, t.y. pagal kompetenciją.

Jo idelios sistemos pagrindiniai principai yra šie:
• Visa veikla organizacijoje suskaidoma į elementarias, paprastas operacijas. Joms atlikti kiekvienos sistemos grandžiai griežtai nustatomi uždaviniai ir pareigos. Protingas galimas darbo padalijimas sudaro sąlygas efektyviam specialistų darbui, kurie visiškai atsako už efektyvų savo paregų atlikimą.
• Organizacija dirba hierarchijo sprincipu. Ši hierarchija paprastai turi piramidės formą, kur kiekviena sžemiau esantis tarnautojas ar padalinys pavaldus aukštesniam. Kiekvienas žemiau esantis tarnautojas atsako prieš aukštesnį asmenį ne tik už savo veiksmus, bet ir už jam pavaldžių asmenų darbą. Tam jis turi turėti autoritetą ir valdžią, kuri ribojama organizacijos rėmu.
• Organizacijos veikla reguliuojama „Taisyklių sistema“. Tokia taisyklių sistema padeda rengti bendruosius standartus, bendrąsias taisykles, kad įvairios grandys būtų vienodos. Aiškios taisyklės ir instrukcijos nusako kiekvieno organizacijos nario atsakomybę ir veiklos koordinavimo formas.
• Idealus vadovas vadovauja savo aparatui formalia, beasmene dvasia, be antipatijos ar simpatijos kam nors, t.y. nerodydamas jokių jausmų, jokio entuziazmo.

Normalus organizacijos funkcionavimas nereikalauja asmeninių emocijų. Organizacijos viduje ir santykiuose su klientais turi vyrauti bešališka pažiūra. Jeigu vadovas susiformuoja savo pažiūrą į vieną ar kitą pavaldinį ar klientą, tai ji neišvengiamai darys neigiamą įtaką jo oficialiems sprendimams. Vadovas pats to nejausdamas, vertindamas vieno pavaldinio darbą gali būti nuoladus, o su panašiai dirbančiu – nepagrįstai priekabus. Todėl, tarnybiniuose reikaluose asmeninis požiūris labai trukdo efektyviam darbui. Toks vadovas, kuris neišlaiko reikiamo atstumo ir yra asmeniškai suinteresuotas savo pavaldinių ir klientų reikalais, pavaldiniams tampa šališkas (neobjektyvus) ir tuo pačiu vienų interesus priešina su kitais.
• Organizacijoje tarnyba grindžiama kvalifikacijos sutikimu su užimama pareiga. Organizacijos darbuotojai negali būti atleidžiami savavališkai. Tarnyba – tai karjera. Darbuotojo augimas sistemoje turi būti grindžiamas amžiumi arba sėkminga veikla, arba vienu ir kitu. Sistemos politika kadrų atžvilgiu turi tarp tarnautojų vystyti korporacijos (sąjungos, draugijos) dvasią, auklėti jų atsidavimą organizacijai. Dėl to tarnautojų ir organizacijos interesai sutampa, o tai skatina ir intensyvų darbą.
Daugelis XIX a. vadybos mokyklų ir atskiri vadybininkai interpretavo M.Vėberio teiginius apie biurokratizmą, kaip vertingą įžangą į organizacijų teoriją ir praktiką. Akivaizdu, kad M.Vėberis buvo labiau susidomėjęs savo biurokratizmo apibrėžimo ir turinio plėtoti, negu įvairių organizacijų formų analize. Jis tikėjosi, kad organizacijos, vystantis pramonei, mokslinei techninei pažangai, taps uždaresnės. Visuomenei vystantis racionaliau keisis ir organizacijų charakteristikos, todėl M.Vėberis domėjosi socialiniais visuomenės principais. (5; p. 26-29)

6. Klasikinės vadybos teorijos trūkumai

Klasikinės vadybos teorija suformulavo daugelį teiginių, kuriais remiamasi ir šiandien. Tačiau jiems būdinga ir nemaža trūkumų:
• Šios teorijos tinkamesnės stabilioms ir paprastoms, o ne šių dienų dinamiškoms ir kompleksinėms organizacijoms.
• Daugelis principų pateikiami kaip universalūs, tačiau šiandien jų negalima taikyti be išlygų.
• Nors atskirais atvejais ir įvertinamas žmogaus veiksnys, tačiau apskritai į darbuotoją žiūrima kaip į darbo įrankį.

Klasikinės teorijos buvo pagrindas naujoms vadybos teorijoms susiformuoti ir šiuolaikinėms vadybos rekomendacijoms parengti. (9; p. 46)

Išvados

M. Vėberio biurokratijos koncepcija šiuo atveju yra svarbi kaip biurokratijos teorijos ir praktikos tyrimas, kuriuo ir dabar remiasi valdininkijos tyrėjai. Tačiau, kitaip negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, tai nėra idealus valdymo organizavimas, tiksliau, idealaus valdymo organizavimo modelis. Pats M.Vėberis, remdamasis ir stebėjimais, ir galimų valdininkijos veiksmų analize, nurodė, kokie biurokratų interesai, pirmiausia asmeniniai, trukdo suprasti biurokratiją kaip idealų valdymą. Vis dėlto didžioji dalis jo darbų buvo skirta bendrai charakterizuoti biurokratinį aparatą ir parodyti jo pranašumus.

Tuo tarpu antrojo autoriaus – L. fon Mises neigiama pozicija biurokratijos atžvilgiu pareikšta jau pirmajame jo darbo puslapyje. Tačiau įžiūrėti aiškų prieštaravimą M. Vėberiui šiame veikale sunku, dažniau L.fon Mises išplėtoja pastarojo pastebėtus demokratijos trūkumus nei kritikuoja patį M.Vėberį. Apskritai L. fon Mises darbe esti emocionalumo, tačiau kaip “šaltas dušas” požiūryje į biurokratiją (beje, buitiniame lygyje jo nė nereikia – čia galima visiškai sutikti su mokslininko požiūriu į biurokratiją) jis yra naudingas.

M. Egebergo tyrimas tęsia šiame referate iškeltą, tegu ir neesminę, biurokratų ir jų interesų temą, susiedamas tų interesų kilimą su kultūra ir pačios organizacijos struktūra. Biurokratų interesų požiūriu aktualus ir pripažinimas, kad korupcija valdymo aparate yra neišvengiamas reiškinys. Apibendrinant referate pateiktą medžiagą, galima sutikti ir su neigiamu požiūriu į biurokratiją, ir su teiginiu, kad ji yra bent jau kol kas neišvengiama ir neturi tinkamo pakaitalo.

Literatūra

1. Малькщльм Уорнера. Классики менеджмента. Санкт- Петербург, 2001.
2. Kanbay F. 1000 pasaulio įžymybių. Vilnius: Tyrai, 2000.
3. Stoner James A.F., Freeman Edward R., Gilbert D. Vadyba. Kunas: Poligrafija ir informatika, 1999.
4. Razauskas R.,Staškevičius A.T. Vadybos mokslo pradininkai ir jų palikimas. Vilnius: Technika, 1996.
5. Zakarevičius P. Vadyba. Kaunas: VDU leidykla, 1998.
6. Nuotraukos iš:

bse.unl.edu/undergrad/Germany/htm

www.hint.no/~ran/sosiolog/storthus.gif

www.mweber.hpg.com.br/
7. Weberis M. Politika kaip politinis pašaukimas // Politologija, 1992.
8. Holden M., Jr. Imperialism in Bureaucracy // Bureaucratic Power in National Policy Making. Ed. by F.E.Rourke. Boston, Toronto, 1986.
9. Sakalas A., Vanagas P. Ir kt. Pramonės įmonių vadyba. Kaunas: Technologija, 2000.
10. Interneto puslapis: http://www.criticism.com/md/weber1.html [2003 10 06]

Leave a Comment