Lyderio analizė

Turinys

1. Įvadas 3
2. Trumpa lyderio veikla ir gyvenimo momentai 4
3. Pagrindiniai asmenybės bruožai 5
4. Charizmatiškumas 7
5. Vadovavimo stiliai 8
6. Išvados 12
7. Literatūra 13

Įvadas

Sąvoka lyderis skirtingiems žmonėms turi skirtingą reikšmę. Lyderis gali asocijuotis su karvedžiu, vedančiu į puolimą lengvosios kavalerijos būrį, su simfoninio orkestro dirigentu, jis gali priminti įkvėptą svarbaus politiko kalbą ar net mažos religinės sektos vadovo skelbiamas nesąmones. Vienaip lyderiavimą apibūdintų žurnalistas ar vadybos profesorius, priklausomas nuo vadovo, kuris įsileidžia jį į savo bendrovę arba moka už konsultavimo paslaugas. Kitaip lyderiavimą vertintų bihevioristinės pakraipos mokslininkas, tiriantis formalių ir neformalių lyderių veikimą grupėse. Bet kuriuo atveju lyyderiavimo reiškinys yra neišvengiamas ir būtinas žmonių veiklos aspektas, tačiau jis vis dar nėra iki galo suprastas.
Norint suformuoti bendrą lyderiavimo koncepciją, reikia atrasti tuos kertinius dalykus, kurie lyderį išskiria iš aplinkos. Tyrimai rodo, kad apklausose vadovai, nežiūrint jų srities, skirtingos nacionalinės kultūros, pateikia labai panašią lyderio koncepciją, iš atskirų bruožų formuojančią bendrą vaizdą. Čia svarbūs du esminiai aspektai: lyderiai yra tam tikro tipo asmenys, turintys tam tikrus bruožus, ir patekę į tam tikras aplinkybes. Apskritai, vadovai piešia labai aiškų, bet laabai siaurą lyderio portretą. Taip yra todėl, kad pirmiausiai pati sąvoka “lyderis” asocijuojasi ne su įprastine, kasdieniška veikla, o, priešingai, su herojiškumu, didvyriškumu. Vis tik toks lyderiavimo traktavimas leidžia geriau suvokti jo esmę.
Smulkiau panagrinėsime iškilios asmenybės-lyderio, t.y. Aleksandro Makedoniečio, pa

agrindinius gyvenimo momentus, asmenybės bruožus, situaciją ir aplinkybes, lėmusius jo kaip lyderio iškilimą, charizmatiškumą, vadovadimo stilių.

Trumpa lyderio veikla ir gyvenimo momentai

Aleksandras buvo Makedonijos karaliaus Filipo II-ojo ir Epyro princesės Olimpijos, trečiosios Filipo II-ojo žmonos, sūnus. Pagal motinos liniją jis yra Epyro karaliaus Aleksandro sūnėnas. Epyras buvo teritorija apėmusi šiuolaikinius Graikijos Epyro regioną ir pietinę Albaniją.
Aleksandras Didysis (Makedonietis), garsiausias senojo pasaulio užkariautojas, gimė 356 m.pr.Kr. Makedonijos sostinėje Peloje. Jo tėvas, karalius Pilypas II, buvo tikrai nepaprastų sugebėjimų žmogus. Pilypas perorganizavo Makedonijos armiją, įvykdė karinę reformą ir sukūrė įžymiąją falangą. Jis pirmasis pasinaudojo savo armija užkariaudamas aplinkinius šiaurės Graikijos regionus, o po to patraukė į pietus ir užkariavo didžiąją pačios Graikijos dalį. Vėliau Pilypas sukūrė Graikijos miestų – valstybių federaciją bei tapo jos vaadovu. Jis planavo stoti į karą su didžiule Persijos imperija Graikijos rytuose, tačiau 336 m.pr.Kr. prasidėjus invazijai, 46 m. Pilypas buvo nužudytas.
Aleksandro tėvo mirtis tai ir buvo situacija, lėmusi Makedoniečio kaip lyderio iškilimą.

Mirus tėvui, Aleksandras buvo tik 20 m., tačiau sėkmingai užėmė sostą. Pilypas rūpestingai rengė sūnų tapti jo įpėdiniu, ir jaunasis Aleksandras jau turėjo karinės patirties. Tėvas neignoravo sūnaus intelektualinio lavinimo. Aleksandro mokytojas buvo puikus filosofas Aristotelis, turbūt didžiausias senojo pasaulio filosofas ir mokslininkas.

Ir Graikijos, ir šiaurinių teritorijų Pilypo užkariauti žmonės, ja

am mirus, matė gerą progą nusimesti makedoniečių jungą, tačiau į sostą atsisėdęs Aleksandras per dvejus metus sugebėjo pažaboti abu regionus. Paskui jo žvilgsnis nukrypo į Persiją. Persai 200 metų valdė milžinišką teritoriją, kuri driekėsi nuo Viduržemio jūros iki Indijos. Nors Persija nebebuvo savo galybės viršūnėje, ji vis dar buvo didžiausia, stipriausia ir turtingiausia pasaulio imperija. 334 m.pr.Kr. Aleksandras įsiveržė į Persijos imperiją. Kadangi dalį armijos jis turėjo palikti namuose, kad kontroliuotų nuosavybę Europoje, Aleksandras turėjo su savimi tik 35 000 karių. Tai buvo labai mažos pajėgos palyginti su persų armijomis. Nepaisant to, Aleksandras laimėjo daug svarbių mūšių su persais. Jam sekėsi dėl 3 pagrindinių priežasčių. Pirma, Pilypo jam palikta armija buvo geriau apmokyta bei organizuota nei persų pajėgos. Antra, Aleksandras buvo genialus, turbūt geriausias visų laikų vadas. Trečia – paties Aleksandro drąsa. Nors kiekvieno mūšio pirmosioms stadijoms jis vadovaudavo iš užnugario, lemiamu etapu kavaleriją vesdavo pats. Tai buvo rizikinga, ir jį dažnai sužeisdavo. Tačiau jo kariai matė, kad Aleksandras dalijasi su jais pavojumi ir neprašo jų rizikuoti ten, kur nedrįstų pats. Tai stipriai įtakojo jų moralę.
Iš pradžių Aleksandras vedė savo karius per Mažąją Aziją, sutriuškindamas mažesnes ten išsidėsčiusias persų armijas. Po to, patraukęs į Šiaurės Siriją, jis sumušė didžiulę persų armiją prie Isos. Toliau pajudėjęs į pietus, po sunkios 7 mėnesių apgulties, Al
leksandras užkariavo Finikijos miestą – salą Tirą, dabartiniame Libane. Apgulęs Tirą, Aleksandras gavo iš Persijos karaliaus žinią, siūlančią Aleksandrui pusę jo imperijos mainais į taikos sutartį, tačiau Aleksandras nesutiko.
Po Tiro žlugimo Aleksandras toliau žygiavo į pietus. Po 2 mėn. apgulties buvo paimta Gaza. Egiptas pasidavė be kovos. Aleksandras kurį laiką apsistojo Egipte, kad pailsėtų kariai. Ten, nors dar tik 24 m., jis buvo karūnuotas faraonu ir paskelbtas dievu. Po to jis vedė savo armijas atgal į Aziją ir 331 m.pr.Kr. lemiamame mūšyje prie Gaugamelų galutinai sutriuškino daug didesnę persų armiją.

Po šios pergalės Aleksandras vedė savo karius į Babiloną bei Persijos sostines Sūzus ir Persepolį. Kad nepasiduotų Aleksandrui, Persijos karalius Darijus III, 330 m.pr.Kr. buvo nužudytas savo pareigūnų. Tačiau Aleksandras vis tiek sumušė bei nužudė Darijaus įpėdinį, po 3 metų kovos pavergė visą Rytinį Iraną ir prasiveržė į Centrinę Aziją.
Turėdamas po savo kojomis visą Persijos imperiją, Aleksandras dabar galėjo grįžti namo ir perorganizuoti savo naująsias dominijas. Tačiau užkariavimų troškulys vis dar nebuvo numalšintas, ir jis žygiavo toliau, į Afganistaną. Iš ten jis vedė savo armijas per kalnus į Indiją. Po daugybės pergalių Vakarų Indijoje jis ketino žygiuoti į Rytų Indiją. Tačiau po ne vienerius metus trukusių mūšių išvarginti kariai atsisakė žygiuoti toliau, ir Aleksandras nenoromis grįžo į Persiją.
Grįžęs į Persiją, maždaug metus Aleksandras praleido perorganizuodamas savo im
mperiją bei armiją. Perorganizavus armiją, Aleksandras ketino tęsti užkariavimus. Yra žinoma, kad jis planavo pulti Arabiją ir regionus į šiaurę nuo Persijos imperijos. Galbūt jis ketino dar sykį atakuoti Indiją ar užkariauti Romą, Kartaginą ir vakarinį Viduržemio jūros baseiną. Kokie jo planai bebūtų, tolimesni užkariavimai neįvyko. 323 m.pr.Kr. birželio pradžioje, vis dar Babilone, Aleksandras staiga susirgo karštlige ir po 10 dienų, būdamas 33 metų mirė.
Aleksandras nebuvo įvardijęs savo įpėdinio, ir netrukus po jo mirties prasidėjo kova dėl valdžios. Tuo laikotarpiu buvo išžudyti Aleksandro vaikai, motina, žmonos ir imperiją pasidalino jo karvedžiai.

Pagrindiniai asmenybės bruožai

Beveik visi lyderiai yra karvedžiai arba politikai. Dauguma žmonių, paprašytų išvardinti asmenis, buvusius iškiliais savo laikotarpio lyderiais, pateikia gana tipinį sąrašą, į kurį įtraukiamos tokios pavardės kaip Čerčilis, Hitleris, Napoleonas, Stalinas, Kenedis, Cezaris ir pan. Ne išimtis ir Aleksandras Makedonietis. Daugelis jų veikė konkrečių kritinių savo šaliai įvykių metu. Pvz. Makedonietis užėmė sostą, kai buvo nužudytas jo tėvas. Krizės atveju kas nors turi imtis atsakomybės. Tuo tarpu nacionalinių sukrėtimų ar konfliktų metu vadovavimo dažniausiai imasi būtent politikai ir generolai. Dauguma visiems žinomų lyderių iškilo kaip tik tada, kai reikėjo suvaldyti jų žmonėms gresiančias krizes. Karinis ar politinis kontekstas garantuoja konflikto buvimą. Žmonės, perimantys vadovavimą tokiomis sąlygomis, privalo numatyti konfliktą, o dauguma net slapta ieško jo.

Ryžtingi. Kritiniu atveju sprendimus reikia priimti greitai ir imtis kardinalių veiksmų. Lyderiai tai ir daro. Pirmiausia jie yra veiksmo žmonės, o ne mąstytojai. Būtent dėl to jie ir tampa savo šalininkų didvyriais. Krizę sunku kontroliuoti bet kuriuo atveju, tačiau nepalyginti lengviau, jeigu jūs pats esate jos iniciatorius. Daugelis žinomų lyderių yra prisidėję prie juos iškėlusios krizės sukėlimo ar sustiprinimo. Ne vienas lyderis sukelia daugybę krizių, kad garantuotų sau galimybę kontroliuoti padėtį tiesiogiai, autokratiniu stiliumi. Iš esmės lyderiai yra stiprios asmenybės, iš anksto nusiteikusios prisiimti valdžią ir atsakomybę už esamą padėtį bei kitus žmones.

Charizmatiški. Charizma – tai bruožas, kurį lengviau stebėti scenoje ar stadione, negu racionaliai aiškinti vadovėlyje ar posėdžių salėje. Charizmatiniai lyderiai turi magišką trauką. Sakoma, kad charizma yra dievo dovana, įgimtas žavesys, todėl charizmatinis lyderiavimas – tai lyderiavimas, kuris kyla ne iš racionalių pagrindų. Charizmatiniai lyderiai įkvepia savo šalininkus, išjudindami pačius giliausius psichologinius klodus. Štai kodėl žmonės jaučia, kad Aleksandras, ir Hitleris, ir Kenedis buvo nuostabūs lyderiai. Jie darė poveikį tuo pačiu psichologiniu lygmeniu ir išjudino tuos pačius psichologinius klodus. Šalininkams susitapatinimas su lyderiu iškelia asmeninį “aš”, užpildo vidinę tuštumą.

Lyderiai atsiduria tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Lyderiai atitinka savo laikotarpį. Galbūt jiems tiesiog pasisekė laiku atsidurti tam tikros epochos įvykių fone. Jeigu Aleksandras Makedonietis būtų gimęs kitoje vietoje kitu laiku, galbūt jis būtų baigęs savo dienas kaip valkata, dailininkas arba psichiatrinės ligoninės pacientas. Nors ir keista, bet aplinkybės sąlygoja lyderį labiau, negu lyderis sąlygoja aplinkybes.
Drąsūs. Lyderiai, žengiantys priekyje, yra drąsūs. Jie rodo pavyzdį kitiems, jie asmeniškai rizikuoja, jie nori būti pirmieji. Tai padaro juos švytinčiu fakelu. Lyderiai energijos – ir teigiamos, ir neigiamos – semiasi iš kitų. Būti priekyje nuostabu. Tačiau tas, kuris yra priekyje, yra ir labiausiai pažeidžiamas. Išsikišusi vinis gauna per galvą plaktuku. Protingas lyderis yra drąsus, o kvailas tiesiog negalvoja apie padarinius. Bet ar kas nors gali iš anksto pasakyti, kuris yra koks?
Aleksandro buvo tikrai drąsus, nors kiekvieno mūšio pirmosioms stadijoms jis vadovaudavo iš užnugario, lemiamu etapu kavaleriją vesdavo pats. Tai buvo rizikinga, ir jį dažnai sužeisdavo. Tačiau jo kariai matė, kad Aleksandras dalijasi su jais pavojumi ir neprašo jų rizikuoti ten, kur nedrįstų pats. Tai stipriai įtakojo jų moralę.
Nugalėtojai. Visi lyderiai gali būti laikomi nugalėtojais tam tikru požiūriu. Jie visi tapo nemirtingais – ar tiksliau, nemirtingais tapo jų vardai ir įvaizdžiai. Kaip karo vadas Aleksandras buvo nepralenkiamas – per 11 kariavimo metų nepralaimėjęs nė vieno mūšio. Tačiau jų sėkmė nebuvo besąlygiška. Daugumai puikiai sekėsi tam tikrą laiką, o paskui juos ištiko liūdna pabaiga.

Susilaukia liūdno galo. Daugelis anksčiau minėtų lyderių pralaimėjo karus ar rinkimus, buvo ištremti ar nužudyti. Tokio likimo priežastys glaudžiai susiję su tomis pačiomis savybėmis, dėl kurių jie ir tapo lyderiais. Tie patys veiksniai iš pradžių tarnauja lyderiams, o paskui juos pribaigia. Egzistuoja teorija, teigianti, kad grupė, organizacija, valstybė, patekusi į pavojingas, stresines aplinkybes, savo lyderiu renkasi individą, besijaučiantį blogiausiai – t.y. patį ambicingiausią, mažiausiai subalansuotą ir nestabilų, silpniausią ar, kitaip sakant, didžiausią paranojiką. Tokia mintis atrodytų keista, bet taip nėra. Ir tai galima pastebėti tiek asmeniniu, tiek ir nacionaliniu lygiu. Pats daugelio lyderių ambicingumas ir nestabilumas yra vienas veiksnių, verčiančių juos organizuoti ir struktūruoti aplinką, pritraukti šalininkų ir žengti į savo tikslą. Jei krizė nėra stipri arba jos apskritai nėra, ją galima sukelti ar sustiprinti, kad susidarytų sąlygos atlikti herojiškus žygdarbius ir sutelkti šalininkus dėl idealo. Visiškai aišku, kad daugeliui grupių, organizacijų ir valstybių susitelkti labai padeda išorinė grėsmė. Tačiau paranoja – prastas visuomeninės sutarties atnaujinimo pagrindas, ir realybė galų gale išsklaido net ilgiausiai trunkančias kolektyvines fantazijas.

Lyderiai yra mirę. Nei trečiasis reichas, nei Geležinė uždanga negalėjo egzistuoti amžinai ar net ilgai. Lyderiai – taip pat. Visi jie mirę. Mirtingumas tinka lyderio įvaizdžiui; tai jį iškelia. Daug lengviau sukonstruoti neklystančio įvaizdį seniai mirusiam lyderiui, negu sukurti tokį gyvo asmens įvaizdį. Mirusiojo įvaizdis – tai viskas, kas liko. Jį lengvai galima retušuoti, spalvinti ir aukštinti. Gyvųjų atveju po kauke egzistuoja realus žmogus, o tai gali būti nepatogu visiems suinteresuotiesiems. 323 m.pr.Kr. birželio pradžioje, vis dar Babilone, Aleksandras staiga susirgo karštlige ir po 10 dienų, būdamas 33 metų mirė.
Beveik visi lyderiai yra vyrai. Į lyderių sąrašą beveik be išimčių įtraukiami tik vyrai. Taip yra todėl, kad dažnai lyderiavimas vertinama kaip vyriškos veiklos sritis. Tai nereiškia, kad moterys nemokomos būti lyderėmis. Tiesiog moterys yra išmokytos, jog efektyvus vadovavimas reikalauja papildomų įgūdžių komplekto, kuris nesutampa su tradicine lyderio koncepcija.
Herojiška vyriška lyderystė neapima visų lyderio funkcijų. Dėl tos pačios priežasties negalima tapatinti lyderio ir vadovo sąvokų. Ne visi herojiško lyderio bruožai būtini efektyviam vadovavimui.

Charizmatiškumas

Charizma – graikų kalbos žodis, reiškiantis gabumą, talentą. M.Weberis pradėjo vartoti šį terminą valdžiai, paremtai asmeninėmis savybėmis, apibūdinti. Pasak M.Weberio “charizma turi vadintis nekasdieniška asmeninė kokybė, dėl kurios asmenybė laikoma apdovanota antgamtiškomis arba antžmogiškomis, arba mažų mažiausiai specifiškai nekasdieniškomis, ne kiekvienam pasiekiamomis galiomis arba savybėmis, arba yra vertinama kaip Dievo siųsta arba pavyzdinė ir todėl pripažįstama “vadu”. Žmonės patraukliems lyderiams paklūsta daug neklausinėdami, jais pasitiki ir klauso, yra prie jų prisirišę, solidarizuojasi su jų tikslais. Taigi patrauklumas yra skiriamasis lyderio bruožas.

Žavesys yra vienas elementų, skiriančių įprastą vadovą nuo tikrojo organizacijos vadovo. Žavūs vadovai žadina intensyvius pavaldinių jausmus – meilę ar neapykantą. Pavaldiniai nori susitapatinti su vadovu. Svarbus žavesio aspektas yra sugebėjimas įkvėpti. Toks vadovavimas pakelia pavaldinių motyvaciją. Manoma, kad Aleksandras buvo labai gražus ir dažnai itin gailestingas sumuštiems priešams. Antra vertus, jis buvo ir žiauraus būdo egomaniakas. Kartą būdamas girtas, jis susiginčijo ir nužudė artimą savo bendrą Kleitusą, kuris anksčiau buvo išgelbėjęs jo gyvybę. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Aleksandras buvo biseksualus. Tuo metu vyrams buvo populiaru turėti meilužius vyrus, bet tam labai aktyviai priešinosi Aleksandro motina Olimpija, kuri labai pavydėjo savo sūnui.
Nors ir yra manoma, kad charizmatiškumas yra Dievo dovana, tačiau norintys tapti efektyviais lyderiais gali išsiugdyti minėtus bruožus.

Vadovavimo stilius

Lyderio veiklos stilių išskyrimas ir aprašymas – tai populiarus tradicinis požiūris, akcentuojamas lyderio elgesio ypatingumas (ką ir kaip jis daro). Remiantis atliktų tyrimų rezultatais, buvo išskirti buvo trys pagrindiniai lyderiavimo-vadovavimo stiliai – autoritarinis, demokratinis ir liberalus.
Autokratinis vadovavimo stilius pasižymi stipria valdymo centralizacija, visos valdžios koncentracija vienose rankose. Vadovas autokratas vienvaldiškai priima visus sprendimus, susijusius su ne tik pačiomis sudėtingiausiomis, bet ir gana paprastomis problemomis. Šis vadovavimo stilius visiškai nevertina pavaldinių savarankiškumo. Priešingai, iš jų reikalaujama besąlygiško paklusnumo vykdant įsakymus, iniciatyva ne tik kad neskatinama, bet netgi slopinama. Vadovas autokratas į pavaldinius žiūri kaip tingius, neatsakingus, nedrausmingus darbuotojus, kurie gerai dirba tik nuolat kontroliuojami. Autoritarinis lyderis pagrindinį dėmesį skiria darbo tikslų įgyvendinimui, todėl jo vadovaujama grupė (palyginti su kitomis) kartais gali pasiekti patį didžiausią veiklos efektyvumą (ypač tada, kai veikla trunka neilgai arba kai susidaro ekstremalios sąlygos). Geriausiu būdu pasiekti aukštų rezultatų, laikomas materialinis skatinimas bei nuobaudos. Pagrindinė tokio vadovavimo priemonė yra įsakymas, todėl didžiausią naudojamos dokumentacijos dalį sudaro įsakymai, instrukcijos, papeikimai.

Autokratinio stiliaus vadovui santykiuose su pavaldiniais būdingas pagarbos trūkumas. Bendraudamas su jais vadovas dažnai būna nemandagus, net grubus. Pats neretai kritikuodamas kitų darbą, ypač nemėgsta prieštaravimų ir kritikos savo atžvilgiu. Į ją jis nereaguoja, o į tai darančius asmenis žiūri kaip į nekompetentingus bei besikėsinančius į jo valdžią. Ypatingą dėmesį skiria savo formalaus autoriteto išsaugojimui per įvairius išorinės valdžios atributus: pabrėžtinai oficialia bendravimo su pavaldiniais maniera, išskirtiniu kabinetu ir pan. Tuo tarpu bendraudamas su aukštesniais vadovais ar žmonėmis, kurie gali būti jam naudingi, jis dažnai būna nuolankus ir pataikaujantis.

Autokratinis vadovas su pavaldiniais ryšius palaiko tik nurodymų ir kontrolės dėka. Informacija perduodama tik viena kryptimi. Informuoti darbuotojus apie įmonės padėtį, jos strateginius tikslus ir perspektyvą, savo sprendimus vadovas nemato jokio reikalo. Jeigu vyksta pasitarimai, jie dažniausiai būna formalūs, nes visus klausimus vadovas jau būna išsprendęs.

Autokratais dažniausiai tampa valdingi, užsispyrę, dažnai save pervertinantys žmonės, kuriems toks vadovavimo stilius gali tapti gera priedanga nuslėpti nekompetenciją. Nors pasitaiko ir geranoriškų autokratų, besirūpinančių pavaldiniais, išklausančių jų, tačiau visiškai ignoruojančių jų nuomonę, kai priimami konkretūs sprendimai.

Autokratinio vadovavimo stiliaus naudojimas turi nemažai neigiamų pasekmių. Ypač tai pasakytina apie santykių kolektyve pobūdį bei pavaldinių elgsenos ypatumus. Toks vadovavimas dažnai sąlygoja kolektyvo susiskaidymą, nepasitikėjimą vienas kitu. Pavaldiniai stengiasi įtikti vadovui, jam pataikauja, peikia ir skundžia kitus. Vadovas autokratas pavaldinių tarpe dažnai turi “favoritų”, kurie, jausdamiesi arčiau vadovo, gauna daugiau informacijos, turi tam tikrų privilegijų ir tuo didžiuojasi. Likusieji jaučiasi nuskriausti ir jaučia priešiškumą. Visa tai iškreipia santykius kolektyve ir sąlygoja įtemptos atmosferos susiformavimą.

Dar vienas akivaizdus trūkumas – pavaldinių pasyvumo bei formalaus požiūrio į darbą susiformavimas. Darbuotojai pripranta prie vienvaldiškų sprendimų, nesiima atsakomybės spręsti savarankiškai net paprasčiausių klausimų, o laukia vadovo įsikišimo. Todėl dažnai gabiausi, žinantys savo vertę darbuotojai palieka darbovietę, vyksta nuolatinė darbuotojų kaita. Be to, susiformuoja ir darbuotojų elgesys, orientuotas ne į racionalų darbą, o į vadovo taikomą vertinimo sistemą. Toks požiūris sąlygoja tikrai ne pačius geriausius darbo rezultatus.

Reikia pažymėti, kad šuo metu autokratinis vadovavimo stilius vis labiau praranda populiarumą. Daugumos organizacijų personalas yra pakankamai aukšto išsilavinimo, turintis ambicingus asmeninius siekius. Vadovauti tokiems darbuotojams autokratiniais vadovavimo metodais tampa vis sunkiau, kadangi darbuotojai tiesiog nepriima tokio elgesio su jais.

Tačiau, nors neatitikdamas šiuolaikinių sąlygų, autokratinis vadovavimo stilius turi ir teigiamų pusių. Yra užtikrinamas operatyvus problemų sprendimas, valdymo vieningumas ir veiksmų koordinavimas. Vadovai autokratai pasižymi ir tam tikrais teigiamais bruožais – energija, greita reakcija, sumanumu, darbštumu, sugebėjimu aiškiai formuluoti užduotis, organizuoti savo ir pavaldinių darbą. Patyrę nesėkmę, jie nepasimeta, o dar energingiau imasi darbo. Priima sprendimus nedvejodami, ryžtingai juos įgyvendina. Bendrai paėmus, teigiamus autokrato bruožus pavaldiniai dažnai vertina geriau negu vadovo liberalo.
Demokratinis vadovavimo stilius remiasi valdžios pasidalijimu, įtraukiant pavaldinius į valdymą ir sprendimų priėmimą. Esminis demokratinio vadovavimo bruožas yra tas, kad vadovas linkęs daugumą klausimų spręsti kolegialiai, pasiliekant sau teisę priimti sprendimą po to, kai klausimas apsvarstytas kolektyve. Demokratiškas vadovas, skirtingai nei autokratas, žmones valdo be grubaus spaudimo, remdamasis jų sugebėjimais ir gerbdamas juos. Jis skatina pavaldinių iniciatyvą, savarankiškumą. Vadovas demokratas nesikiša į darbo detales, nesistengia kontroliuoti kiekvieno pavaldinių žingsnio. Tačiau jis seka darbo eigą, nes pavaldiniai privalo jį informuoti apie tai, kaip jiems sekasi. Vadovas linkęs kontroliuoti darbo rezultatus, o ne jo eigą. Pripažindamas pavaldinių teisę spręsti patiems, demokratinis vadovas darbuotojams suteikia galimybę tiksliau suvokti darbo ar sprendžiamo klausimo esmę, panaudoti savo intelektualinį ir profesinį potencialą bei suteikia galimybę tobulėti.

Demokratiškas vadovas nurodymus pavaldiniams duoda pasiūlymų ir patarimų forma, juos formuluoja aiškiai ir įtikinamai. Pavaldinių pastangos, iniciatyva, geri darbo rezultatai nelieka nepastebėti. Už juos negailima teigiamo įvertinimo ir pagyrimo.

Su pavaldiniais vadovas demokratas visada elgiasi pagarbiai, mandagiai, taktiškai. Bendraudamas niekada nepabrėžia savo pranašumo, neiškelia savęs virš kolektyvo. Demokratas nebijo pripažinti ir savo klaidų, konstruktyviai reaguoja į kritiką. Jo vadovaujamame kolektyve aktyviai keičiamasi ne tik tiesiogine darbo informacija, bet ir bendrais strateginiais klausimais, kalbama apie sunkumus ir laimėjimus. Pavesdamas pavaldiniui užduotį, vadovas suteikia daugiau informacijos, nei reikia tam klausimui išspręsti. Tai leidžia darbuotojams geriau suvokti atliekamo darbo esmę ir svarbą, jaustis savarankiškesniems, jiems nereikia kiekvienu klausimu kreiptis į vadovą pagalbos, nurodymų ar papildomos informacijos. Demokrato vadovaujamuose kolektyvuose paprastai vyrauja sveika, darbinga atmosfera, tarp darbuotojų susiklosto draugiški ir bendradarbiavimu pagrįsti santykiai.

Nors demokratinis vadovavimo stilius yra vienas efektyviausių, tačiau ir jame galima rasti kai kurių trūkumų. Kadangi dauguma problemų sprendžiamos kolegialiai, gali nukentėti sprendžiamų klausimų operatyvumas. Kartais laikas gaištamas pasitarimuose, svarstant antraeilius klausimus. Dar vienas trūkumas yra tas, kad vadovas gali išvengti atsakomybės ir užkrauti ją kolektyvui, nes sprendimas buvo priimtas kolegialiai.
Liberalus vadovavimo stilius pasižymi minimaliu vadovo kišimusi į pavaldinių veiklą. Vadovas liberalas nedemonstruoja savo užimamos padėties, jam sunku įsakinėti, kontroliuoti pavaldinius. Jis labai atsargiai priima sprendimus. Vadovo nurodymai dažnai primena prašymus, nes nenorėdamas gadinti tarpusavio santykių su pavaldiniais toks vadovas vengia griežtai įsakinėti. Vadovas, besiremiantis šiuo stiliumi, paprastai yra neaktyvus, nenuoseklus savo veikloje, jį lengva paveikti iš šalies. Vadovas liberalas linkęs nusileisti aplinkybėms, gali be ypatingos priežasties atšaukti anksčiau priimtą sprendimą. Dažnai vadovas nepriima vieno ar kito sprendimo, teisindamasis, kad jo teisės ir įgaliojimai yra riboti.

Pavaldiniai, turintys didelę veiksmų laisvę, savo nuožiūra kelia sau uždavinius ir juos realizuoja. Todėl teisingai sakoma, kad vadovą liberalą dažnai valdo pavaldiniai ir aplinkybės, o ne jis juos. Įvairūs klausimai taip pat svarstomi formaliai, nes sprendimų įgyvendinimas priklauso tik nuo pačių vykdytojų iniciatyvos.
Bendraudamas su pavaldiniais vadovas liberalas pabrėžtinai mandagus, geranoriškas ir taktiškas. Jis visada išklauso kritiką ir kitų nuomones, tačiau radikaliai keisti ką nors nesugeba. Toks vadovas nėra reiklus, nemoka įtikinti, nesugeba apginti savo nuomonės. Jis lengvai atsisakys savo principų, jei tai gali pakenkti jo populiarumui kolektyvo ar vadovybės akyse.

Vadovas liberalas neturi polinkio organizaciniam darbui, silpnai valdo ir kontroliuoja kolektyvo darbą. Dažnai jis tampa tik tarpininku, laukiančiu nurodymų iš viršaus, bet ne savarankiškai priimančiu sprendimus vadovu. Sudėtingose situacijose liberalus vadovas dažnai pasimeta. Jam nepakanka ryžto priimti ir įgyvendinti sprendimą. Toks vadovas nesiekia karjeros, priešingai, jis tarsi gėdijasi valdžios. Todėl dažnai susiklosto situacija, kad toks vadovas neturi autoriteto pavaldinių akyse. Besistengdamas sutvirtinti savo autoritetą, liberalus vadovas bando įsiteikti savo pavaldiniams: suteikia jiems įvairias privilegijas, nepagrįstai moka premijas, duoda neįvykdomus pažadus, atidėlioja prasto darbuotojo atleidimą ir pan.

Liberalus vadovavimo stilius yra tinkamas, kai darbas yra individualus ir kūrybiškas, nes kai kuriuos jo trūkumus kompensuoja vadovo erudicija ir profesinis autoritetas. Tačiau sudėtingomis ir dinamiškomis sąlygomis šį vadovavimo stilių taikyti netinka.

Aleksandrui Makedoniečiui būdingas autokratinis vadovavimo-lyderiavimo stilius. Nes jis pats save laikė ir dievu, ir įstatymu, savo valdžią grindė jėga, vienvaldiškai ir nedvejodamas priimdavo sprendimus ir ryžtingai juos įgyvendindavo, visą valdžią laikė savo rankose. Pagrindinį dėmesį skyrė darbo tikslų įgyvendinimui, todėl jo vadovaujama grupė pasiekė patį didžiausią veiklos efektyvumą, t.y. per 11 kariavimo metų nepralaimėjo nė vieno mūšio, kariaudamas Aleksandras įkūrė daugiau kaip 20 naujų miestų. Garsiausias buvo Aleksandrija Egipte, kuris greitai tapo vienu svarbiausių pasaulio miestų ir reikšmingu mokslo bei kultūros centru. Svarbiais tapo ir kai kurie kiti miestai, tokie kaip Heratas ir Kandaharas Afganistane. Laimėjęs 3 svarbiausius mūšius, jis nutraukė didingosios Persijos imperijos viešpatavimą. Vėliau prie savo karalystės Aleksandras prijungė didžiulius Azijos ir Afrikos plotus. Galiausiai su savo kariais perkopė Himalajų kalnus, ko tuo metu dar nebuvo pavykę padaryti nė vienam žmogui iš Vakarų pasaulio, įžengė į Egiptą ir Indiją, tapo turtingiausiu žmogumi visoje žemėje ir užkariavo visą tuomet žinomą pasaulį.

Išvados

Aleksandras turbūt dramatiškiausia figūra istorijoje, o jo karjera bei asmenybe buvo žavimasi visais laikais. Jis buvo užsimojęs tapti didžiausiu visų laikų karžygiu ir, atrodo, užsitarnavo šį titulą. Kaip karys, jis buvo talentingas ir drąsus, kaip karo vadas ir lyderis, jis buvo nepralenkiamas – per 11 kariavimo metų nepralaimėjęs nė vieno mūšio. Tuo pačiu jis buvo intelektualus, mokytas Aristotelio ir branginęs Homero poeziją.

Aleksandro užkariavimai buvo labai reikšmingi, suartinant Graikijos bei Artimųjų Rytų civilizacijas ir praturtinant abi kultūras. Per Aleksandro žygius ir tuoj po jų graikų kultūra greitai plito į Iraną, Mesopotamiją, Siriją, Judėją bei Egiptą. Be to, Aleksandro dėka plito graikų įtaka į anksčiau nepasiektas sritis – Indiją bei Centrinę Aziją. Helenizmo amžiuje (tuoj po Aleksandro karjeros) rytiečių idėjos – ypač religinės paplito graikų pasaulyje. Būtent ši helenizmo kultūra – iš esmės graikiška, bet su ryškiais rytietiškais bruožais ilgainiui paveikė Romą.

Literatūra

1. http://www.speros.lt/go/865/aleksandras_didysis_makedon.html
2. http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-269.htm
3. http://lt.wikipedia.org/wiki/Aleksandras_Makedonietis
4. Violeta Šilingienė „Lyderiavimas“

Leave a Comment