Įmonių jungimosi tipai: samprata, privalumai, trūkumai

TURINYS

ĮVADAS 3
1. ĮMONĖS SĄVOKA (SAMPRATA) 4 5
2. ĮMONIŲ JUNGIMASIS 5

2.1. Privalumai 5

2.2. Trūkumai 5
3. ĮMONIŲ NUOSAVYBĖS TIPŲ KITIMAS 6
4. ĮMONIŲ SUSIVIENIJIMO FORMOS 10
IŠVADOS 14
LITERATŪROS SĄRAŠAS 15

ĮVADAS

Nagrinėdami šalies, tautos ūkį, pastebime, jog jį sudaro daugybė įvairiausių įmonių, besiskiriančių dydžiu, naudojamomis techninėmis priemonėmis bei tų priemonių moderniškumu, nuosavybės forma ir t.t. Visas tas margumynas yra atsiradęs per ilgą žmonijos raidą.

Tolimoje praeityje, žiloje senovėje žmogus ėmė medžiagą iš gamtos, ją perdirbo ir apdirbo, jei ne visai plikomis rankomis, tai vis dėl to labai primityviomis priemonėmis. Ir šiandien Lietuvoje dar yra primityvių pavienių ūkių greta milžiniškų, modernių įmonių, kuriose ga amybos procesai ir gamybos priemonės nepaprastai sudėtingi. Moderniškos pramonės įmonės gamina milžinišką naujų daiktinių verčių kiekį. Tarp tų dviejų įmonės tipų, tarp tų dviejų kraštutinumų arba priešingų polių turime visą gamą įvairaus dydžio, įvairių nuosavybės formų.

Įmonės gali būti klasifikuojamos atsižvelgiant į keliasdešimt skirtingų kriterijų kiekybinių ir kokybinių rodiklių. Šis klasifikavimas gali būti panaudotas įvairiais valdymo tikslais – rengiant tiek išorinio naudojimo duomenis statistikos apskaitai, sprendžiant regioninės (savivaldybių, apskričių) raidos klausimus, tiek ir naudoti įmonėje, svarstant įvairias įmonės valdymo problemas. Ir visa ta ai – istorinės pažangos padarinys. Todėl verta nors truputį apžvelgti įmonių sąjungas, susivienijimus, jungimosi tipus ir t.t., kurie bent iš dalies parodys, paaiškins ir šiandieninius veiksmus bei reiškinius Lietuvos ūkyje. Bet pirmiausia reikia suprasti, kas yra įmonė.

ĮMONĖS SĄVOKA (SAMPRATA)

Įmonė dažniausiai apibūdinama ka

aip produkcijos gamintoja ar patarnavimų vykdytoja, kuriai būdingas techninis, organizacinis ir ūkinis vieningumas. Įmonės gamybos rezultatai (pelnas, rentabilumas) pasiekiami optimaliai organizuojant darbo objektų (žaliavų, medžiagų), darbo priemonių (įrengimų, pastatų) ir darbo subjektų (darbininkų, tarnautojų, specialistų) sąveiką.
Nagrinėjant įmonę kaip socialinę, ekonominę sistemą, reikia įvertinti, kad ją turi sudaryti daugiau negu vienas elementas, susijęs su kitais elementais tam tikrais ryšiais. Tada vyks gamybos procesai, ši sistema turės tokių savybių, kurių neturi atskiri elementai.
Dėl įmonę sudarančių elementų bei ryšių tarp jų įvairovės įmonę galima vertinti kaip mechaninę, socialinę, informacinę ar net energetinę sistemą. Paprastai išskiriami socialinis, techninis ir ekonominis posistemiai (žr. 1 pav.).
Įmonė gali būti traktuojama kaip gamybinių veiksnių visuma, leidžianti savininkui realizuoti savo tikslus (didinti pajamas, kelti socialinį prestižą, siekti ekonominės valdžios). Jei įm monė traktuojama kaip socialinė sritis, tai akcentuojami darbuotojų, akcininkų ir savininkų interesai, mėginama juos suderinti, siekiant didžiausio sistemos efektyvumo. Jeigu akcentuojamas poreikių tenkinimo vaidmuo, vis tiek gamybos plėtimo ir gerovės galimybės priklauso nuo įmonių veiklos rezultatų (gamybos apimties, kainų).

Gerovė Gamybos

veiksnys

ĮMONĖ

Gamybos

veiksnys

Resursai Gaminiai

Gerovė

1 pav. Vidinė įmonės struktūra

Įmonė palaiko su aplinka, visuomene, politine ir teisine sistema ryšius, kurie yra sudėtingi ir įvairūs. Iš 2 paveikslo matome, kad įmonė yra atvira sistema, jos veikla priklauso nuo aplinkos ir kartu veikia aplinką.
Įmonių veiklą reglamentuoja įs

statymai, Vyriausybės nutarimai. Tačiau tai reikėtų vertinti ne kaip įmonės autonomijos apribojimą, bet kaip rinkos apsaugojimą.
Įmonės turi juridinio asmens teises, sąskaitas bankuose, sudaro sutartis su kitomis organizacijomis ir atsako už prisiimtų įsipareigojimų vykdymą, taip pat ir už įmonės veiklą bei perspektyvą.

2 pav. Išorinių įmonės ryšių schema

ĮMONIŲ JUNGIMASIS

Įmonės jungiamos turint tam tikrų strateginių ir finansinių tikslų. Vis dažniau jungiantis įmonėms dalyvauja ir užsienio kapitalas. Šis jungimas paliečia ne tik savininkų, vadybininkų ir kitų darbuotojų interesus, bet ir visos visuomenės interesus, todėl vyriausybės institucijos jį kontroliuoja. Sujungtos įmonės praranda sprendimų priėmimo autonomiją.
Įmonių jungimas gali turėti ir teigiamų ir neigiamų padarinių.
Teigiami padariniai gali būti tokie:
1. Padidėja gamybos, sandėliavimo, transportavimo efektyvumas, nes gaunama gamybos išlaidų ekonomija dėl masto, didėja darbo našumas.
2. Daugiau lėšų ir kitų išteklių gali būti skirta mokslo tiriamiesiems, konstravimo ir kitiems darbams, kuriais patobulinami gaminiai ir pats gamybos procesas.
3. Sukoncentravus kapitalą daugiau lėšų skiriama rinkos tyrimams, rinkodaros kanalams plėtoti, reklamai, ryšiams su visuomene, gaminių eksportui remti ir kt.
4. Daugiau lėšų skiriama darbuotojų rengimui, kvalifikacijos tobulinimui.
5. Gali būti samdomi už didesnius atlyginimus energingesni, kvalifikuotesni darbuotojai, vadovai.
6. Galima siekti didesnės įtakos visuomenei, užsiimti lobizmu.
7. Gali būti gaunamas sinerginis efektas, kai bendras rezultatas didesnis, negu prieš tai buvę pavieniai rezultatai.
Greta privalumų, įmonių jungimas gali turėti ir neigiamų padarinių:
1. Gali sumažėti įmonės veiklos la

ankstumas, subiurokratėti padidėjęs valdymo aparatas.
2. Gali būti viršytos šalyje leidžiamos rinkos koncentracijos ribos. Manoma, kad viršijus šias ribas, ribojama, trukdoma gamintojų tarpusavio konkurencija, o tai dažnai daro žalą vartotojams. Lietuvoje pagal 1992 metais priimtą Konkurencijos įstatymą ūkio subjektas laikomas užėmęs dominuojančią padėtį, jei jo tam tikros prekės rinkos dalis yra didesnė nei 40 procentų. Tuo atveju įmonės veiklą ima kontroliuoti Konkurencijos taryba ir už šį pažeidimą įmonei gali būti paskirta įvairaus dydžio piniginė bauda. Įmonių jungimą reglamentuoja ir Europos Sąjungos konkurencijos įstatymo 86 straipsnis „Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas“.
3. Gali padidėti nedarbas ir sumažėti ekonominis efektyvumas tam tikrame regione.
4. Jei tuose procesuose dalyvauja stambus užsienio kapitalas, strategiškai svarbios veiklos sritis valstybėje gali pradėti kontroliuoti savininkai iš užsienio (Lietuvos pavyzdys – naftos perdirbimo ir transportavimo verslo JAV bendrovė „Williams“, „Lietuvos telekomas“).

ĮMONIŲ NUOSAVYBĖS TIPŲ KITIMAS

Įmonė gali būti susijungus keliomis skirtingomis formomis. Tirdami įmonių kapitalo dydžio ir struktūros raidą (trečiasis finansinis įmonės veiklos tyrimo aspektas), pamatysime, kad pirmiausia pramonės įmonės buvo steigiamos vieno ar keleto asmenų sudedant reikalingą nuosavą kapitalą gamybos priemonėms įsigyti. Tai buvo vieno ar keleto asmenų bendrijos. Tie negausūs kapitalo savininkai buvo drauge ir įmonės vedėjai. Tačiau didinant įmones, t.y. įsigyjant daugiau įrengimų, pastatų, plečiant gamybą, kelių žmonių grupė jau nebegalėjo sudėti reikalingo nuosavo kapitalo. Teko ieškoti kito kapitalo pa

arūpinimo būdo, būtent – pritraukti daugiau dalyvių, kurie sudėtų reikalingą didelį kapitalą. Taip atsirado kapitalo arba akcinės bendrovės.
Technikos pažanga, ypač mašinų naudojimas, pakeitė ne vien įmonės kapitalo dydį ir jo struktūrą, bet ir joje dirbančių skaičių bei sudėtį ir paties darbo organizavimą.
Tobulesnė gėrybių rinka ir technikos pažanga įgalino įmones padėti gaminių standartizaciją ir plėsti masinę gamybą, mažinti gamybos išlaidas ir tuo būdu pasiekti vis platesnius vartotojų sluoksnius ir plėsti savo išorinius santykius, ypač realizuojant (parduodant). Vis didesnė įmonių konkurencija vertė jas jungtis į sąjungas savo išorinių santykių derinimo tikslais. Gaminių tipų nustatymas ir jų standartizacija leidžia sudaryti įmonių sąjungas (kartelius, sindikatus, koncernus, konsorciumus ir t.t.).
Trumpai aptarkime įmonių sąjungas ir susivienijimus.
Karteliai – vienos gamybos šakos įmonių sąjungos, kurių tikslas yra veikti gaminių pardavimo ir medžiagų (žaliavų ir kuro) pirkimo rinką.
Pagal veiklos tikslą arba santykių su rinka veikimo sritį yra tokie karteliai:
 Medžiagos (žaliavos ir kuro) pirkimo karteliai. Susitariama laikytis vienodų pirkimo sąlygų, vienodų kainų arba vienų ir kitų drauge.
Kartelinio susitarimo požymiai buvo užfiksuoti 2001 m. viduryje Lietuvos degalų rinkoje. Tuometinė Lietuvos konkurencijos tarnyba atliko tyrimą kilus įtarimų, kad 1999-2000 m. sutartyse, sudarytose tarp „Mažeikių naftos“ ir didelių naftos produktais prekiaujančių bendrovių, galimos konkurenciją ribojančios nuostatos. Išnagrinėjus visas tuo metu sudarytas sutartis, paaiškėjo, kad buvo sukurta degalų importą stabdanti sistema: sutartyje buvo fiksuojamas susitarimas vykdyti vienodą ilgalaikę prekybos degalais strategiją, jose buvo užfiksuota neimportuoti degalų. Iš rinkos buvo išstumiami konkurentai, galintys į Lietuvą įvežti degalų, ir rinkoje įsivyravo vieno gamintojo produktai. Bendrovės, pasirašiusios tokias sutartis su „Mažeikių nafta“, pelnėsi, kitos nukentėjo. Už konkurencijos įstatymo pažeidimą konkurencijos taryba skyrė baudas AB „Mažeikių nafta“ (100000 Lt) ir mažesnio dydžio baudas penkioms uždarosioms akcinėms bendrovėms („Lukoil Baltija“, „Lietuva Statoil“, „Uotas“, „Pakrijas“, „Vaizga“). Buvo pastebėta, kad tos sutartys turėjo kartelinio susitarimo požymių. Tačiau tvirtinti, kad degalų rinkoje egzistavo kartelis neleido ta aplinkybė, kad tose bendrovėse buvo taikomos šiek tiek besiskiriančios mažmeninės kainos;
 Pardavimo karteliai – susitariama laikytis vienodų savo gaminių pardavimo sąlygų, vienodų pardavimo kainų;
 Rizikos išlyginimo karteliai – sutartimi kiekvienam kartelio nariui nustatoma gamybos kvota ir pardavimo rajonas. Kadangi įmonių narių vietovės sąlygos yra nevienodos, vadinasi, skirtinga tuo atžvilgiu yra ir jų savikaina. Todėl ieškoma būdų išlyginti kartelio narių pelną ir nuostolius.
Sindikatai – įmonių horizontalios sąjungos. Sindikatas yra juridinis asmuo, savo vardu atlieka jam pavestas bendras visiems sindikato nariams funkcijas. Tos funkcijos priklauso nuo susitarimo: gaminių platinimas (reklama, pardavimo sąlygos, pardavimo agentai, kaina), kvotos, gaminių rūšies kontrolė ir t.t. Sindikato pelnas skirstomas nariams proporcingai pagal kvotą.
Trestas (angl. trust) – paprastai yra horizontali sąjunga, apimanti visą kraštą (tautos ūkį) arba didelę jo dalį. Čia pramonės įmonės – nariai de facto ir net de jure – nustoja savo ūkinio ir juridinio savarankiškumo. Kontroliuojami ne tik išoriniai santykiai, bet ir vidiniai, būtent gamyba, organizavimas ir t.t. Tai yra aukščiausios pramonės įmonių susijungimo laipsnio (koncentracijos) organizacija. Paprastai tresto pagrindą sudaro didelis bankas kaip finansinis centras.
Korporacija (lot. corporation) – juridiškai savarankiškų juridinių asmenų asociacija (sąjunga), kuri irgi yra savarankiškas juridinis organas. Pavyzdžiui, Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija. Be to, prisimintina, kad taip JAV vadinamos akcinės bendrovės.
Konsorciumas (lot. consortium) – laikinas savanoriškas įmonių susivienijimas, sukuriamas numatytiems uždaviniams įvykdyti. Pavyzdžiui, pastatyti stambų objektą – tunelį po Lamanšu, įgyvendinti sudėtingą mokslinį techninį projektą – hidroelektrinės Afrikoje, Pietų Amerikoje ir t.t. Įvykdžius numatytus uždavinius, konsorciumo veikla nutraukiama arba pertvarkoma sutarčių pagrindu į kitokį įmonių susivienijimą. Ekonomikos terminų žodyne apie šį junginį parašyta šitaip: „Konsorciumas – monopolijų susiliejimo forma – laikinas nepriklausomų firmų, organizacijų ir vyriausybių susibūrimas į grupę, jungiant savo išteklius ir patirtį kokiam nors projektui įgyvendinti, pavyzdžiui, įvykdyti didelę statybos programą, pagaminti lėktuvą ir t.t.“
Koncernas – įmonių susivienijimas, kuris vykdo bendrą veiklą savanoriškai centralizuodamas mokslo ir technikos bei gamybos plėtrą, investicinę, finansinę, gamtosauginę, tarptautinę ekonominę ir kitą veiklą, taip pat aptarnaudamas įeinančias į jį įmones ne veltui. Tuo būdu į koncerną gali jungtis vienos ar keleto įvairių ekonomikos šakų įmonės. Galimi ir tarptautiniai koncernai, turintys savo sudėtyje ir užsienyje esančių įmonių. Koncerno darbą organizuoja specialiai sudaroma valdymo sistema, kuriai įmonės dalyvės savanoriškai perduoda dalį savo įgaliojimų ir funkcijų. Centrinis organas (paprastai valdyba) atlieka bendrą susivienijimo vadovavimą ir kontrolę. Operatyviai vadovauti įmonių veiklai valdyba paveda direktoriams (vadybininkams, valdytojams). Būdinga ir tai, kad centralizuojama koncerno apskaita, ataskaitos ir kontrolė.
Koncerno dalyviai tuo pat metu negali įeiti į kitų koncernų sudėtį. Užsienyje gerai žinomi koncernai FIAT, Volkswagen, General Motors ir kt.
Ar yra Lietuvoje koncernų? Yra, pora iš jų aptarsime.
Kaune yra įsikūręs SBA koncernas, įeinantis į didžiausių Lietuvos įmonių penketuką. Koncernui priklauso daugiau kaip 20 įmonių. Dabar koncernas veiklą susiaurino iki trijų pagrindinių krypčių – prekybos naftos produktais, baldų ir lengvosios pramonės įmonių valdymo. Koncernas įsigijo kontrolinį „Kauno baldų“ įmonės akcijų paketą. Jam priklauso apie 40 proc. šalies baldų pramonės įmonių pajėgumų. SBA koncernui pavyko atgaivinti „Šilutės baldų“ įmonę, kurios turtas buvo užstatytas bankui, o finansinė būklė buvo kritiška.
SBA koncernas turi dukterinių bendrovių Baltarusijoje ir Rusijoje.
Dar vienas koncernas “Achemos grupė” įkurtas 2001 metais ir šiuo metu valdo daugiau kaip 30 įmonių, kurios dirba chemijos, farmacijos pramonės ir gavybos, maisto pramonės, prekybos, energetikos, statybos ir remonto, logistikos, transporto ir krovos, finansinių operacijų, viešbučių, sveikatos ir pramogų, mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo, žiniasklaidos, leidybos ir reklamos srityje. Bendros koncerno įmonių pajamos 2004 metais sudarė apie 1 440 274 000 litų. Koncerno įmonėse dirba daugiau kaip 5 000 darbuotojų.
Koncerno įkūrimas sudarė sąlygas tarpusavyje susijusias įmones sujungti i darnią sistemą, leidžiančią sutelkti valdymo kompetenciją, operatyviai diegti naujas technologijas, visuotinai taikyti naujausius vadybos pasiekimus bei kokybės standartus. Atskirų verslo vienetų konsolidacija sudaro prielaidas mažinti administracines išlaidas, gerinti apskaitą, optimizuoti investicijų planavimą.
Tokiu būdu “Achemos grupė” dinamiškoje verslo aplinkoje tampa konkurencingesne, sparčiau besivystančia ir patrauklesne savo verslo partneriams. Koncerno strategija yra paprasta – operatyviau ir kokybiškiau bendradarbiauti su užsakovais, sukuriant aiškesnę ir efektyvesnę organizacijos struktūrą. Mes koncentruojame planavimą ir valdymą tam, kad mūsų verslo partneriai greičiau, lengviau ir už mažesnę kainą gautų viską, ką jiems gali pasiūlyti koncerno įmonės.
Koncerno vadovybė “Achemos grupės” veiklą vysto taip, kad ji sukurtų kuo didesnę vertę savo akcininkams ir būtų kuo patikimesniu partneriu savo produktų ir paslaugų pirkėjams. Buvimas kartu leidžia geriau suprasti besikeičiančias rinkos sąlygas ir būti stipresniems verslo globalizacijos procese. Sutelkus pastangas, koncerno įmonės siekia kurti produktus, kurie sėkmingai konkuruotų Europos bei pasaulio rinkose ir užtikrintų sėkmę jų vartotojams.
Mes tikime laisvos konkurencijos rinkoje teikiama nauda ir stengiamės būti globalizuotos ekonomikos dalimi. Koncernas “Achemos grupė” šiandien yra vienas iš Lietuvos verslo lyderių, o koncerno įmonių produkcija keliauja į Europos Sąjungos, Amerikos, Azijos šalis. Vienas iš pagrindinių mūsų verslo aspektų yra nuolatinės pastangos tobulėti ir būti pasiruošusiems ekonomikos vystymosi padiktuotiems naujiems reikalavimams.
“Achemos grupė” dinamiškai vysto savo veiklą, efektyvindama turimas verslo sritis ir atsakingai žvelgia i ateitį, siekdama būti rimtu ir patikimu verslo partneriu globalioje Europos ir pasaulio ekonomikoje.
Dauguma koncerno “Achemos grupė” įmonių aktyviai dalyvauja Lietuvos Pramonininkų Konfederacijos veikloje.
Istoriškai koncernai kūrėsi kaip vertikalios įmonių sąjungos. Jų tikslas – derinti veiklą įmonių, atliekančių įvairias gamybos proceso stadijas, pradedant nuo žaliavos (medžiagos) kainos ir baigiant galutinio produkto pateikimu vartotojams. Koncernas yra ūkinis vienetas. Kiekviena koncernui priklausanti įmonė atlieka tam tikrus darbus – žaliavų kasimas (paruošimas), apdirbimas, perdirbimas, įvairių rūšių gaminių (galutinių) gamyba ir t.t. derinama ne vien gamyba, bet ir finansai. Vadinasi, koncernas gali savarankiškai vykdyti pardavimo kainų politiką, daryti didelę įtakai rinkai.
Koncernų yra labai įvairių formų. Jos priklauso nuo sudarytų sutarčių (statuso). Įmonių juridinis savarankiškumas išlieka.
Pramoninė grupė – tai susijusių įmonių ir organizacijų grupė. „Lietuvos pramonės konkurencingumo“ leidinyje rašoma, jog „.dabartiniu metu itin paplitęs tyrimo būdas, kuomet analizuojami pasirinkto sektoriaus ryšiai su kitais pagalbiniais sektoriais, vadinamas pramoninių grupių (angl. clusters) analizė. Pramoninė grupė, kurios sąvoką pasiūlė bei analizės metodiką sukūrė amerikiečių mokslininkas M. Porteris, apima ne tik konkretaus pramonės sektoriaus įmones, bet ir jų tiekėjus, distributorius, paslaugų teikėjus bei kitokiais būdais susijusias įmones ir institucijas. Pramonės grupės analizė praktiškai reiškia, jog nagrinėjamas visas gamybos procesas nuo žaliavų gavimo iki jo pateikimo vartotojui.
Kontroliuojanti (motininė) (angl. holding company) – tai bendrovė, kuri turi kontrolinį paketą dukterinėje ar kitoje įmonėje. Kontrolinis paketas (daugiau kaip 50 proc. nominalios vertės akcijų) šiai bendrovei suteikia teisę skirstyti pajamas, skirti visus ar daugumą narių valdyboje ar kontroliuojamų įmonių direktorių taryboje. Kontroliuojanti bendrovė dažnai vadinama motinine bendrove, kuri kartu su dukterinėmis ir kitomis įmonėmis sudaro grupę. Į tokios bendrovės finansinę atskaitomybę įeina motininės bendrovės balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, taip pat balansas ir visos grupės (nuostolių) ataskaita (vadinamasis konsoliduojamasis balansas ir ataskaita).
Kai tokia įmonė valdo atskiras bendroves, besiverčiančias skirtinga gamybine veikla, bet kiekvieną bendrovę daugiau ar mažiau kontroliuoja pagrindinė (motininė) bendrovė, kontroliuojančiosios bendrovės yra naudojamos kaip diversifikuotos ir konglomeracinės plėtros priemonės. Taip Lietuvoje veikia kai kurios kontroliuojančios investicijų bendrovės (pvz., „Invalda“ ir kt.).
Dukterinė įmonė (bendrovė) – įmonė, kurią kontroliuoja kontroliuojanti bendrovė. Ji paprastai kontroliuoja direktorių tarybos sudarymą arba turi daugiau kaip 50 proc. akcijų. Dukterinė bendrovė gali būti arba visiška nuosavybė (jei akcinis kapitalas visas priklauso patronuojančiai bendrovei), arba dalinė nuosavybė patronuojančios bendrovės, jei dalis akcinio kapitalo nepriklauso tai bendrovei. Dukterinės bendrovės yra savarankiški juridiniai asmenys, už kurių įsipareigojimus motininė bendrovė neatsako, todėl dukterinės bendrovės dažnai sudaromos (įkuriamos) rizikingoms operacijoms. Informacija apie dukterinių bendrovių veiklą yra įtraukiama į bendrą grupės finansinę ataskaitą.
Kolektyvinė įmonė (dar kitaip vadinama liaudies įmone) – įmonė, sukurta ir vykdanti ūkinę veiklą kolektyvinės nuosavybės pagrindu. Skirtingai nuo kooperatyvo, kolektyvinė įmonė nenumato narystės, taigi ir ypatingų teisių valdyti įmonę. Tokią teisę turi kooperatyvo nariai. Turtas, kuris yra kolektyvinės įmonės nuosavybė, dalijamas į visų jos darbuotojų indėlius (akcijas).
Neretai pas mus pasisakoma prieš šią ūkininkavimo formą. Bet prieš peikdami ar iš principo atmesdami žemės ūkio bendroves Lietuvoje kaip kolektyvinio ūkininkavimo formą, pasidairykime plačiau, pažiūrėkime, kaip kitose šalyse ji vertinama. Štai JAV yra daugiau kaip 10 tūkst. įmonių, kurių darbuotojai (kolektyvai) visiškai ar iš dalies valdo savo bendrovės akcijas. Taigi vyksta savotiškas įmonių perdavimas darbuotojų kolektyvui. Kasmet tokių įmonių padaugėja 600-700. Jų veiklos rezultatai geresni. Pavyzdžiui, pardavimų apimtis didėja 10-11 proc. sparčiau negu įprastose įmonėse. Tokios įmonės skatinamos net per mokesčių politiką. Pavyzdžiui, savo įmonės akcijoms įsigyti suteikiamos paskolos su mažesnėmis palūkanomis ir naudojamasi kitomis lengvatomis. Šį pavyzdį pateikėme, kad parodytume, jog privačios nuosavybės esmės ir vaidmens rinkos ekonomikoje supratimas nėra susiaurinamas, net sakytume, savotiškai sudogmatinamas.
Akcijos darbuotojams parduodamos pagal ESOP (Employee‘s Stock Ownership Plan) programą. Įmonių perėjimas į personalo nuosavybę dažniausiai būna susijęs su ypatinga padėtimi, kai įmonei gresia bankrotas ir ją išpirkti yra vienintelis būdas išsaugoti darbo vietas.
Argi Lietuvos kaime (ir ne tik kaime) ne tokia padėtis kaip tik ir yra? Bet juk mūsų kaimui išeitis siūloma ne pagal kitų šalių sukauptą patirtį (pavyzdžiui, kibucai Izraelio žemės ūkyje), ne ieškant santykių kaime harmonizavimo, o, atvirkščiai, priešpriešos tarp kaimo žmonių kūrimo, brukant „teorija“ grindžiamą žemės ūkio bendrovių griovimo idėją. Lietuvos Žemės ūkio bendrovių asociacija negavo reikiamo ideologinio pritarimo išlaikant kaime kolektyvinio ūkininkavimo būdo teigiamas savybes.
Žemės ūkio bendrovė – yra fizinių asmenų įsteigta įmonė žemės ūkio gamybinei ir prekybinei veiklai, sujungus jų turtą į bendrąją nuosavybę. Lietuvoje tokių bendrovių steigimą reglamentuoja Žemės ūkio bendrovių įstatymas. Nuosavas kapitalas formuojamas iš narių įnašų – pajų, suteikiančių bendrovės nariams teisę dalyvauti bendrovės veikloje ir gauti atitinkamą dalį jo pelno. Jei bendrovės veikla pelninga, pajininkams išmokami dividendai – pelno dalis, proporcinga pajaus vertei. Pajus galima įmokėti pinigais, medžiaginėmis vertybėmis, kurios pereina į bendrovės nuosavybę. Jie gali būti ir protinės veiklos rezultatai.
Bendrovės narių ir samdomų darbuotojų santykius su bendrove reguliuoja samdos ir kiti darbo įstatymai. Bendrovė turi teisę laikyti paslaptyje informaciją apie savo gamybinę ir prekybinę veiklą.
Argi Lietuvoje neturime gražiai ūkininkaujančių žemės ūkio bendrovių? Štai „Lietuvos ryto“ žinutėje „Pasvalyje – naujoviška pieno firma“ rašoma: „Kompleksiškai rekonstruotą gyvulininkystės kompleksą pradėjo eksploatuoti „Draugystės“ žemės ūkio bendrovės žemdirbiai. Tai pirmoji tokio tipo pieno ferma rajono ūkiuose. Joje dabar laikoma 400 melžiamų karvių.
Per kelerius mėnesius Švedijos „Alfa Laval Agri“ specialistai sumontavo automatizuotą melžimo aikštelę, pašarų maišytuvus – dalytuvus, 10 tonų talpos pieno šaldytuvą. Taip pat įrengta kompiuterinė sistema.
Pasak „Draugystės“ žemės ūkio bendrovės vadovo Juozo Jarašiūno, nors visa šio komplekso įranga kainavo per 2 mln. litų, ūkio žemdirbiai nesigaili išleistų lėšų“.
Kooperacija – tai įstatymu pagrįstas pastangų ir išteklių sutelkimas jos dalyvių bendriems tikslams įgyvendinti. Tuo tikslu gali būti steigiamos kooperatinės bendrovės (kooperatyvai). Kooperatinę bendrovę Lietuvoje gali sukurti grupė fizinių ir juridinių asmenų. Kapitalo ir narių sudėtis yra nepastovi. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, ji atsako tik turimu turtu. Bendrovės nariai dalį pelno gauna kaip pajų dividendus, kurie yra proporcingi pajaus ir bendrovės nario turtui. Lietuvoje bendrovių veiklą reglamentuoja Kooperacijos įstatymas.

ĮMONIŲ SUSIVIENIJIMO FORMOS

Europos Sąjungos dokumentuose pasakyta, kad susijungimas, susiliejimas (angl. merger) reiškia neuždraustą dviejų ar daugiau įmonių sąjungą. Šiuo atveju iki tol buvusių savarankiškų įmonių savininkų (dažniausiai akcininkų) interesai derinami taip, kad būtų tenkinami jau bendri interesai.

Kiek kitokia jungimo forma yra įgijimas (angl. acquisition). Šiuo atveju viena įmonė (bendrovė) įsigyja visą ar dalį kitos įmonės turto (kapitalo). Įsigytoji dalis gali sudaryti didžiausią kapitalo dalį, kai viršijama balansinio akcinio kapitalo 50 procentų dalis, arba mažąją dalį.

Tuo atveju, kai įgyjama didžioji kapitalo dalis, literatūroje anglų kalba dažnai vartojamas ir terminas takeover, reiškiantis paglemžimą. Kartais tas paglemžimas vyksta gana griežtomis priemonėmis ir jam priešinasi perimamos įmonės vadovybė.

Europos Sąjungos dokumentuose apie paglemžimą parašyta, kad jis reiškia vienos įmonės kontrolę kitos įmonės, draugiškos ar besivaržančios, atžvilgiu.

Savarankiškos įmonės gali bendradarbiauti, pasirašiusios susitarimus ir sudariusios strateginius aljansus. Čia siekiama tam tikrų prekybinių tikslų. Šie aljansai būna įvairaus tipo – tiekimo ar pirkimo susitarimai; rinkodaros ar paskirstymo susitarimai; pažangios patirties licencijų susitarimai; frančizės ar bendros įmonės susitarimai.

Įmonės gali įkurti ir bendras įmones (angl. joint ventures). Jos būna įvairių tipų – akcinės bendrosios įmonės (angl. equity joint ventures, EJV), neakcinės bendrosios įmonės (angl. nonequity joint ventures, NEJV) ir tarptautinės bendrosios įmonės (angl. international joint ventures, IJV). Pirmuoju atveju dvi teisiškai atskiros motininės įmonės investuoja kapitalą ir dalyvauja valdant bendrą įmonę, o ji gali veikti kaip atskiras vienetas. Ši forma yra panaši į susijungimą (merger). Kuriant ne akcinę bendrąją įmonę (angl. NEJV) irgi suliejami ištekliai, tačiau nekuriama atskira įmonė.

Kuriant tarptautines bendras įmones (angl. IJV) siekiama palengvinti įėjimą į rinkas (išvengti ar bent pasiekti mažesnių muito mokesčių), mažinti gamybos išlaidas (kai kitoje šalyje gamybos ištekliai pigesni), mažinti riziką ir įsigijimo išlaidas.

Kuriant įvairius minėtus junginius būtina pagrįsti jų motyvavimą, strateginį racionalumą, numatyti reguliavimo tvarką, ekonominę naudą, parinkti finansavimo metodus, numatyti kaip bus vertinama junginio veikla. Kuriant šiuos įmonių junginius ir siekiat išvengti skaudžių klaidų, literatūroje rekomenduojami tam tikri nuoseklūs veiksmai (kūrimo etapai).

3 pav. Įmonių susivienijimo formos

Nors daugelis įmonių apima tik ją vieną, kai kurios (ypač stambios) gali valdyti kelias ar net keliasdešimt. Tuo atveju kuriami tam tikri skirtingi susivienijimai. Jų galima įvairovė parodyta 3 paveiksle.

Tinkamai parengtos įmonių sąjungos, įvairios jų jungimosi formos turi gražių perspektyvų. Štai 1998 metų rudenį Mažeikių pieninės ir „Pasvalio sūrio“ akcininkai pritarė bendrovių reorganizavimuisi į kontroliuojančios įmonės tipo bendrovę „Pieno žvaigždės“. Mažeikių ir Pasvalio bendrovių tuometiniams akcininkams atitinkamai priklausė 62 proc. ir 38 proc. kontroliuojančios įmonės akcijų. Ši „Pieno žvaigždžių“ bendrovė buvo pirmasis Lietuvoje lygiaverčių pelningų pienininkų bendrovių susivienijimas.
Įmonių asociacija – tai savanoriška įmonių sąjunga, koordinuojanti ir vykdanti jos narių pavestus uždavinius, savo veikla atstovaujanti jų interesams. Asociacijos gali kurtis pagal šakinius, funkcinius ir teritorinius požymius. Pavyzdžiui, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, aludarių asociacija, teritoriniai pramonės ir prekybos rūmai, Žemės ūkio rūmai ir pan. Svarbiausi asociacijų uždaviniai tokie:
1) gauti informaciją, konsultuoti ir tobulinti savo narius;
2) apibendrinti ir įvertinti asociacijos narių vidinę ekonominę informaciją, analizuoti ir lyginti giminingų įmonių veiklą;
3) standartizuoti, klasifikuoti ir specializuoti medžiagas, produkciją, gamybą;
4) analizuoti darbo, kapitalo, prekių ir žaliavų rinkų poveikį tiesioginei asociacijos narių veiklai;
5) atstovauti asociacijos narių interesams valstybinės valdžios ir valdymo organuose;
6) bendradarbiauti ekonominiais ir profesiniais klausimais su užsienio valstybių partneriais.
Viena iš tokių asociacijų yra Lietuvos melioracijos įmonių asociacija įkurta 1991 metais. Centriniame asociacijos aparate dirba keturi specialistai. Asociacijos pagrindinis tikslas – atstovauti ir ginti savo narių interesus valstybinėse ir kt. institucijose, konsultuoti įmones, rūpintis jų atestavimu ir statybos apimties plėtra. Asociacija yra LR Žemės ūkio rūmų ir Lietuvos pramoninkų konfederacijos narė, bendradarbiauja su Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjunga, Lietuvos statybininkų asociacija, palaiko ryšius su užsienio šalių giminingomis organizacijomis. Lietuvos melioracijos įmonių asociaciją atstovauja 67 žmonėms, iš kurių 56 yra statybinės, 3 – specializuotos statybinės industrijos, 4 – projektavimo ir 4 kita veikla užsiimantys žmonės.
Statybiniams darbams vadovauja atestuoti specialistai. Visos įmonės turi geras gamybines bazes, melioracinę – statybinę techniką, šiuolaikinę įrangą ir instrumentus statybų technologiniams procesams valdyti ir kontroliuoti. Statybinės ir projektavimo įmonės turi kvalifikacijos atestatus savo techninei veiklai atlikti, juose sparčiai diegiama arba jau funkcionuoja kokybės vadybos sistema, atitinkanti ISO 9000 standarto reikalavimus.
Statybos įmonės stato hidrotechnikos statinius, pramoninius ir gamybinės paskirties objektus, tiltus, nuotėkų įrenginius, tiesia kelius, gatves, rengia inžinerinius tinklus, lietinimo sistemas, atlieka pernelyg drėgnos žemės sausinimo ir kt. darbus. Projektavimo įmonės rengia įvairių statinių projektus, o statybinės industrijos bendrovės gamina įvairius gaminius statyboms.
Taip pat Lietuvos statybininku asociacija. 1993 m. dvidešimt keturios tuo metu stambiausios Lietuvos statybos įmonės, pritarus Lietuvos Vyriausybei, įkūrė Lietuvos statybininkų asociaciją. Asociacija privalėjo ir privalo įmonėms padėti spręsti ekonomines, juridines, finansines problemas, atstovauti valdžios ir valdymo institucijose, dalyvauti ruošiant juridinius aktus bei reglamentus, telkti pastangas ieškant rinkų šalyje ir užsienyje. Šiuo metu asociacija jungia 125 atestuotas projektavimo, statybos, statybinių medžiagų ir konstrukcijų gamybos, mokymo, draudimo bei kai kurias kitas įmones ir organizacijas. Lietuvoje pastaraisiais metais pastatyta arba rekonstruota raiškios architektūros administracinių pastatų, bankų, viešbučių, prekybinių objektų, statomi šiuolaikiniai komfortabilūs gyvenamieji namai, gamtosauginiai, pramonės bei inžineriniai statiniai. Daugelis projektavimo ir statybos įmonių turi statybų užsienyje patirtį arba dirba su užsienio investitoriais Lietuvoje. Projektavimo įmonės turi galimybę naudotis ne tik Lietuvos, bet ir Europos šalių normatyvais. Pramonės įmonės yra modernizuotos, gamina šiuolaikinę aukštos kokybės produkciją, dauguma iš jų turi tarptautinius kokybės sertifikatus. Siekdamos sutvarkyti kokybės valdymo sistemas bei turėti galimybę dalyvauti ne tik šalies, bet ir tarptautiniuose konkursuose, daugelis įmonių įdiegė arba diegia kokybės valdymo sistemas pagal tarptautinius standartus ISO 9000 ir ISO 14000. Asociacija tampriai dirba su valstybės ir valdžios institucijomis, Lietuvos pramonininkų konfederacija (esame jos narys) ruošdami verslui palankius įstatymus, nutarimus bei reglamentus.
Pramonės, prekybos ir amatų rūmai irgi yra įmonių asociacijos forma. Jų veiklos galimos kryptys yra šios: 1) užsienio prekyba; 2) gamybos racionalizavimas ir ūkio plėtojimas; 3) profesinis mokymas ir tobulinimas; 4) mokesčių, kainų, kreditų klausimai; 5) biržų monitoringas (stebėsena), statistika, ekonominių apžvalgų ir pranešimų rengimas.
Tiek įmonių asociacija, tiek ir pramonės bei prekybos rūmai yra juridinis asmuo. Jų turtą sudaro narių materialiniai ir finansiniai įnašai, įplaukos už asociacijos teikiamas paslaugas, labdara ir kitos savanoriškos aukos. Tačiau įplaukas gautas iš bet kokių šaltinių, taip pat iš ūkinės veiklos, asociacija gali naudoti tik jos įstatuose numatytiems uždaviniams įgyvendinti. Šios įplaukos asociacijos nariams kaip pelnas neskirstomos.
Įmonės filialai (Subsidiaries) ir atstovybės (Representative Offices). Pagal Lietuvos Respublikos įmonių įstatymą įmonės gali steigti savo filialus ir atstovybes. Įmonės filialai bei atstovybės veikia pagal įmonės įgaliojimą. Įmonės filialui steigti taikomos įmonių steigimo bei registravimo taisyklės.
Įmonių filialai steigiami atitinkamos rūšies įmonių nustatyta tvarka.

IŠVADOS

Plėtojantis mainams, ūkyje išsiskyrė savarankiški amatų ūkiai. O iš jų arba šalia jų ėmė kurtis vis didesnės įvairios rūšies pramonės ir kitos įmonės. Paskutiniu metu Lietuvoje vis daugiau įmonių jungiasi į įmonių sąjungas, susivienijimus, tokius kaip korporacija, konsorciumas, kooperacija, kolektyvinė įmonė, žemės ūkio bendrovė, įmonių asociacija ir kt.

Veltui įmonės nesijungtų, jos jungiasi turėdamos tam tikrų strateginių ir finansinių tikslų. Galbūt susijungimas duoda didesnį pelną, ar yra geriau patenkinami visuomenės poreikiai, galbūt dėl to, kad būtų lengviau išsilaikyti įmonei ir nebankrutuoti, gal todėl, kad atlaikytų kitų įmonių konkurenciją. Kad ir kokie tikslai bebūtų, bet kuo toliau, tuo labiau šis jungimasis pastebimas ir vis dažniau jungiantis įmonėms dalyvauja ir užsienio kapitalas. Lietuva tobulėja ir vis daugiau įmonių savo filialų ar atstovybių įsteigia ir užsienio šalyse.

LITERATŪRA

1. Jurgis Žvinklys, Eduardas Vabalas. Įmonės ekonomika. Vilniaus vadybos kolegija, Vilnius, 2001.
2. B. Martinkus, S. Žičkienė, V. Žilinskas. Įmonės ekonomika. Šiaulių universiteto leidykla, 2002.
3. http://www.achemosgrupe.lt/apie-koncerna.htm
4. http://www.sba.lt/lt/main/about
5. http://www.statybininkai.lt/about_lt.html
6. http://www.lmia.lt/

Leave a Comment