Logistikos konspektai

1.Logistikos savoka ir terminai.
Logistika-tai su įmonės tikslais susijusios planavimo ir valdymo priemonės, optimaliam medžiagų, lėšų ir informacijos srautams užtikrinti, vykdant produkcijos gamybą, kuri prasideda gamybos veiksniu ir informacijos rinkimu, apdorojimu perdavimu ir baigiasi pagamintos produkcijos paskirstymu. Logistikos valdymas-tai prekių paslaugų ir informacijos srautų planavimo, diegimo ir kontrolės procesai, kurių tikslas patenkinti vartotojų poreikius.
Logistikos strategija. pagrindinis kompanijos logistikos tikslas – efektyviai ir ekonomiškai užtikrinti reikiamų klientų aptarnavimo lygį. Logistikos kanalas apima visas įmonėje esančias grandis tarp pirminio žaliavų šaltinio ir galutinio vartojimo. Reeversinė logistika – tai veiksmai susiję su gamybos pakavimu, paskirstymu, atliekų pašalinimu. Logistikos sąnaudų įtaka pelnui. Jei reikia padidinti pelną, tai padaryti lengviau pasinaudojant logistikos elementais t.y. sumažinti sąnaudas nei padidinti pardavimo apimtis. Konkurentų įtaka. Tarptautinei kompanijai yra svarbu efektyviai valdyti tiekimo grandinę, kada žaliavos perkamos vienoje pasaulio dalyje, gaminama kitoje, o dar kitoje yra vartotojas. Išskiriamos 3 finansinės politikos: 1. konservatyvi finansinė politika – kai įmonė kaupia didelius atsargų, vertybinių popierių ir pinigų kiekius, o jų panaudojimas neefektyvus. Nuosaiki finansinė politika – kai įmonės attsargos auga proporcingai produkcijos realizavimo augimui. 3. agresyvi finansinė politika – kai įmonė stengiasi pasiekti maksimalų realizuojamos produkcijos kiekį su minimaliomis apyvartinėmis lėšomis.
Tai susiję su didele rizika, bet minimaliai įšaldomos lėšos, sumažėja sandėliavimo išlaidos bei paskolų palūkanos.
2.log vaidmuo verslo sistemoje.
Pagal logistikos principus ir

r dėsnius verslo įmonės sugebėjo pelningai dirbti ne vien plečiant rinka, bet ir optimaliai planuojant ir organizuojant žaliavų ir produkcijos srautus susijusius su įmonės ekonomikos kontrole. Logistika taikoma ne tik gamybinėje bet ir komercinėje bei finansinėje verslininkystėje. Įmonėms atsirado galimybė materialiomis ir nematerialiomis priemonėmis optimizuoti įvairių verslo šakų rodiklius ir užtikrinti ekonomikos kontrolę.
Logistika padeda iš esmės pertvarkyti neefektyvias ir nelanksčias įmonių valdymo struktūras, kurioms reikia papildomų išteklių ir kurios yra susijusios su dideliais laiko ir materialinių išteklių nuostoliais.
3.Logistikos pritaikymo sritys ir uždaviniai:
1. Aprūpinimo logistika – optimalus žaliavų ir medžiagų pristatymas į gamybos sandėlius iki jų panaudojimo gamybai priemonių planavimas ir vykdymas. 2. Sandėliavimo logistika – optimalus sandėlių sistemos išdėstymo organizavimo, jų aprūpinimo reikalinga technika planavimas ir vykdymas. 3. Gamybos logistika – optimalus produkcijos srauto nuo žaliavų perdirbimo ikki gatavos produkcijos perdavimo skirstytojams planavimas ir vykdymas. 4. Ttransp logistika – transporto rūšių bei maršrutų parinkimo, krovimo, iškrovimo, perdavimo planavimas bei vykdymas. 5. Atsarginių detalių logistika – optimalus atsarginių detalių aprūpinimo planavimas ir vykdymas. 6. Remonto darbų logistika – technologinių įrenginių darbo, palaikant techninę būklę planavimas ir vykdymas. 7. Paskirstymo logistika – gatavos produkcijos paėmimo iš gamybos vietų ir tolesnio pateikimo pirkėjams planavimas ir vykdymas.
8. Atliekų šalinimo logistika – nereikalingų medžiagų ir atliekų šalinimo planavimas ir vykdymas 9. informacijos logistika – efektyvus informacijos kaupimo ir panaudojimo planavimas ir vykdymas. 10. Logistikos ša
akos (pristatymo logistika, karinė logistika, ligoninių logistika) – atitinkamų šakų aprūpinimas. Šie uždaviniai yra neizoliuoti vienas nuo kito, bet sudaro vientisą logistikos koncepciją. Pagal logistikos koncepciją susiformulavę logistikos uždaviniai, kurie pristatant materialines vertybes, turi būti apkalbami: atitinkamas kiekis, atitinkamas objektas, privalo būti pristatytas į atitinkamą vietą, atitinkamu laiku, atitinkamos kokybės, atitinkamais kaštais.
4. Ryšys tarp marketingo ir logistikos
Marketingo filosofinis pagrindas – reikia žinoti savo rinkos norus ir poreikius ir sugebėti juos tenkinti efektyviau nei konkurentai. Marketingo klausimai: produktas, kaina, reklama, rėmimas. Logistikos uždavinys – laikas, klientas, kaina. Jei pagrindinio marketingo tikslą apibūdintume, kaip paklausos kūrimą ir skatinimą, tai logistikos tikslas – paklausos tenkinimas. Pagrindinis kriterijus (klientų aptarnavimo lygio), kuriuo yra nustatomas balansas tarp norimo kliento aptarnavimo lygio ir tam lygiui užtikrinti reikalingos sąnaudos.
5.Pagrindinės logistikos operacijos ir su jom susijusios sąnaudos. : 1. Klientų aptarnavimo lygis ir sąnaudos, reikalingos tam lygiui pasiekti. pagr sąn-nuostoliai dėl prarastų klientų.-prarasti pardavimai ir negatyvūs atsiliepimai. Nustačius klientų aptarn lygį reikia minimizuoti sąnaudas. 2. Transportavimo sąnaudos gali būti skirstomos pagal klientus, produktus, kanalo tipus. Priklauso nuo siuntos dydžio, svorio, atstumo. 3. Sandėliavimo – priklauso nuo sandėliuose atliekamų operacijų ir nuo sandėlio parinkimo principo (vietos ir kiekio) 4. Užsakymų apdorojimo ir informacijos sistemų eksploatavimo sąnaudų – investicijų į užsakymų apdorojimo sistemas dydį lemia klientų aptarnavimo kokybę ir garantuoja geresnę operacijų kontrolę. 5. Atsargų la
aikymo sąnaudos – tai sąnaudos, kurios kinta kintant atsargų kiekiui: draudimas+mokesčiai, pinigai kuriuos gautų įmonė investavusi ne į atsargas o kitur, sandėliavimo ploto sąnaudos, rizikos sąnaudos.
6.Logistikos kanalas (operacijos susietos su rinka) apima visas firmas, esančias grandinėje tarp pirminio žaliavų šaltinio ir galutinio vartojimo. Logistikos kanalas apima tiek firmos funkcinių sričių (pirkimas, marketingas, gamyba) tiek kanalo narių (tiekėjai, klientai, trečiosios šalys) integraciją. Logistikos kanalo valdymas yra procesas, kai gamybos ir pirkimų atlikimo laikai susiejami su rinkos poreikiais. Pagrindinis logistikos kanalo valdymo uždavinys – priimti konkurencinį iššūkį ir pagreitinti įmonės reakciją į rinkos poreikius. Kiti uždaviniai – sumažinti sąnaudas, pagerinti kokybę, padidinti lankstumą, sutrumpinti reagavimo laiką.
7. Logistikos valdymas- tai prekių paslaugų ir informacijos srautų planavimo, diegimo ir kontrolės procesai, kurių tikslas patenkinti vartotojų poreikius. Pagrindinis logistikos valdymo uždavinys – nustatyti klientų aptarnavimo lygį ir sumažinti bendrąsias logistikos sąnaudas. (Apskaitos sistema) logistikos valdymo objektai yra veiksmai, kuriuos galima būtų suskirstyti į 2 grupes: fizikiniai ir sandorių veiksmai. Fizikiniai – prekės kūrimas, jos judėjimas, saugojimas. Sandorių veiksmai – eina prieš arba po fizikinių veiksmų. Jie apima sandorių santykių valdymą (žaliavų, medžiagų, komponentų pirkimas. Gatavos produkcijos realizavimas) ir užsakymo ciklo valdymas (informacijos srautų valdymas ir kontrolė, kad būtų sukurtas aukštas klientų aptarnavimo lygis) Logistika – procesas o ne funkcija. Logistikos valdymo elementai: logistikos kanalai (logistikos kanalas ap
pima visas firmas, esančias grandinėje tarp pirminio žaliavų šaltinio ir galutinio vartotojo), misija (kliento norų tenkinimas. Log valdymas laiduoja, kad kiekvienas kanalo narys prisideda prie klientų poreikio tenkinimo, kad didėtų produkto vertė). Vertės kūrimas (tai reiškia tam tikrą klientų aptarnavimo lygio kūrimą). Čia turi būti paveiks.
8.Logistikos strategija. Pagrindinis kompanijos logistikos tikslas – efektyviai ir ekonomiškai užtikrinti reikiamą klientų aptarnavimo lygį. Logistikos strategija – tai bendrosios įmonės strategijos rūšis. Kad logistikos veikla būtu suderinta su visos įmonės strategija, reikia atsakyti į tokius klausymus – kokio aptarnavimo iš įmonės tikisi klientai, kiek stipri yra konkurencija klientų aptarnavimo požiūriu, kaip dirba įmonė palyginti su konkurentais, ypač tose srityse, kur labai svarbus aptarnavimo lygis. Į šiuos klausimus padeda atsakyti įmonės vidaus ir aplinkos auditas. Remiantis analize nustatomos stipriosios ir silpnosios pusės rinkos atžvilgiu. Iš to seka logistikos tikslai ir uždaviniai. Tuos logistikos tikslus galima pasiekti –kokybišku valdymu, sąnaudų kontrole, operatyviu atsaku.
9. Logistikos sistemų teorija. Logistikos sisteminio požiūrio esmė – reikia skaičiuoti ne tik atskirų operacijų atlikimo sąnaudas, bet ir visos logistikos sistemos veiklos sąnaudas bendrųjų sąnaudų koncepcija. Logistikos elementai – klientų aptarnavimas, paklausos prognozė, dokumentacijos srautai, tarpgamykliniai srautai, atsargų valdymas, užsakymo atlikimas, pakavimas, atsarginės detalės ir garantinis aptarnavimas, gamyklų ir sandėlių išdėstymas, gamybos planavimas, pirkimai, prekių grąžinimai, atliekų šalinimas, transporto judėjimo valdymas, sandėlių ir paskirstymo centrų valdymas. Tradicinis logistikos kompleksas – atsargos, įranga, komunikacija, konsolidavimas. Transportas, medžiagų valdymas, gamybos planavimas.
10. Sisteminė logistikos valdymo koncepcija. Sistemą galima apibrėžti kaip visumą dalių, kurias jungia tam tikri ryšiai. Sistemos gali būti uždaros ir atviros. Ši koncepcija teigia, kad logistikos skyrių darbas turi būti koordinuojamas atsižvelgiant į visumos tikslus. Jeigu tai didina logistikos sistemų efektyvumą ir geriną klientų aptarnavimo kokybę, marketingo skyrius turi sutikti su žemesniu klientų aptarnavimo lygiu, gamybos skyrius turi būti pasirengęs gaminti mažesnėmis partijomis, transporto skyrius – dažniau pristatyti prekes mažesniais kiekiais. Tradicinis logistikos kompleksas susideda iš: 1.atsargų 2.įrangos 3.komunikacijos 4.atsakomybės 5.transporto 6.medžiagų valdymo. 7.gamybos planavimo.
11.Suformuluota bendrųjų sąnaudų koncepcija. Logistikos sisteminis požiūris atsirado apie 1956m., kada pirmą kartą buvo suformuluotas bendrųjų sąnaudų koncepcijos pagrindas. Jo esmė – reikia skaičiuoti ne atskirų operacijų atlikimo sąnaudas, o visos logistikos sistemos veiklos sąnaudas. Bendrųjų sąnaudų koncepcija apimanti logistikos elementų visumą.1) klientų aptarnavimas, 2) paklausos prognozė, 3) dokumentacijos srautai, 4) tarpgamykliniai srautai, 5) atsargų valdymas, 6) gamybos planavimas, 7) atliekų šalinimas, 8) transporto judėjimo valdymas, 9) sandėlių ir paskirstymo centrų valdymas. Sistemų teorija sako, kad nepriklausomai nuo elementų skaičiaus, tai yra sistemos dydžio, pats principas nesikeičia ir todėl bendrųjų sąnaudų koncepcija tinka bendroms organizacijoms. Sisteminė logistikos valdymo koncepcija teigia, kad dalių darbas turi būti koordinuojamas atsižvelgiant į visumos tikslus.
12. Logistikos priemonės. Logistikos priemonėmis vadinama būdų, objektų ir pagalbinių priemonių visuma, naudojama logistinėm užduotim vykdyti. Priemonės skirstomos: materialios ir nematerialios priemonės. Nematerialios priemonės, tai logistinės veiklos ir sprendimų būdai. Priemonės sudarytos: 1) analizės, 2) planavimo ir prognozės, 3) idėjų kūrimo, 4) kitokių priemonių (pagal veiklą). Išorinės analizės priemonės: 1)rinkos analizė, 2) šakų analizė, 3) konkurentų analizė. Įmonės vidaus priemonės. Įmonės vidaus priemonėms nagrinėti naudojama analizė: potencialo; stiprumo ir silpnumo; galimybių ir rizikos; spragų; portfelio; rodiklių; lūžio taško; silpnų vietų.
13. Strateginis logistikos planavimas. Strateginiu planavimu nustatoma įmonės ir jos padalinių ilgesnio laikotarpio strategija – nuo 5 iki 10 metų. Strateginis planavimo objektas įvertina įmonės veiksnius, šaltinius ir veiklą, kurie sudaro galimybes įmonei pasiekti teigiamų ūkinės veiklos rezultatų. Strateginių galimybių veiksniai neturi nuolatinės reikšmės ir jie nuolat keičiasi. Strat. planavimo uždaviniai: jas pažinti; sukurti naujas; jas padaryti naudingas. Strat. planavimas nustato: pažinti galimybes ir jas panaudoti; vengti rizikos; įgyti reikšmę ir ją išplėsti; sumažinti trūkumus arba juos pašalinti.
Strateginio logistikos planavimo schema:
strateginė aplinkos ir įmonės analizė

strateginių tikslų sudarymas

strategijos ieškojimas ir įvertinimas:

1. kaštų ir naudos analizė

2. kaštų ir efektyvumo analizė

3. rentabilumo analizė

priemonių nustatymas

strategijos kontrolė

14.Potencialas. Įmonės vidaus priemonėms nagrinėti naudojami analizės metodai: 1) potencialo, 2) galimybių ir rizikos, 3) rodiklių, 4) lūžio taško, 5) silpnų vietų. Potencialo analizė. Įmonės potencialą sudaro jos pajėgumas (ištekliai), kompetencija. Norint pažinti, reikia atlikti visų įmonės sričių analizę. Analizė apima sritis: gamybos sritis; marketingo sritis; tyrimo ir plėtros; medžiagų; finansų; personalo. Gamybos sritis: 1) modernizavimo laipsnis, 2) įrengimų našumas, 3) įrengimų rūšys, 4) gamybos organizavimas, 5) specializacija. Gamybos specializavimas – darbo pasidalijimo forma pasižyminti tuo, kad įvairūs gaminiai ir jų detalės gaminami atskirai tam tikslui sukurtuose gamybos šakose, įmonėse ar jų padaliniuose. Gamybos specializacija įgyvendinama kuriant spec. techniką ir technologiją, tobulinant gamybos organizavimą, didinant vienos rūšies gamybos apimtį ir t.t. Kiekvienos pramonės šakos ypatumai turi įtakos jos specializacijai. Pramonėje skiriamos 3 pagrindinės gamybos specializacijos rūšys: 1) daiktinė, 2) detalinė, 3) technologinė. Marketingo sritis. Produkcija: asortimentas; produkcijos tikslas sprendžiant klientų problemas; produkcijos kokybė; produkcijos apipavidalinimas; produkcijos struktūra; produkcijos pardavimo stimuliavimo įtaka gamybos programai. Realizavimas: pardavimo organizavimo rūšys ir efektyvumas; reklamos koncepcija; visuomenės nuomonės formavimas; klientų aptarnavimas.
15. Įmonės vidaus priemonių analizė. Įmonės vidaus priemonėms nagrinėti naudojama analizė: a) potencialo- įmonės potencialą sudaro jos pajėgumas, kompetencija, norint ją aiškiai pažinti, reikia atlikti visų įmonės sričių analizę, b) galimybių ir rizikos- tai aplinkos, rinkos, šakų, silpnų ir stiprių vietų analizės visuma. Ji padeda patikrinti kryptis ir tendencijas, kurios įmonei yra kaip galimybė, tačiau taip pat gali sukelti pavojų įmonės tikslams, c) portfelio- ji kilusi iš finansų srities ir atlieka išlyginimo arba kompensavimo funkciją., d) rodiklių- dažniausiai naudojama: analizei, užduotims,
kontrolei. Jie perteikia koncentruotą informaciją apie įmonės ekonominius faktus, procesus ir jų tarpusavio priklausomybę, e) lūžio taško, f) silpnų vietų.”
16. Lūžio taško analizė. Lūžio taško nustatymas gali būti panaudotas ir analizei ir kontrolei.

A

A

K KF

Kiekis
A- produkcijos apyvarta, KF – pastovūs kaštai, KP – proporcingi kaštai
Skaičiavimu išreikštas lūžio taškas yra pastovių kaštų santykis su kaštų padengimo dalimi

KF
LT=

1 – KP/A
PVZ.: produkcijos apyvarta 750 000Lt; pastovūs kaštai 187 500Lt; proporcingi kaštai 450 000Lt. Skaičiuojame lūžio tašką.

187 500
LT= =468 750Lt

1- 450 000/750 000
Lūžio taško metodu apskaičiuojamas gamybinio pajėgumo panaudojimo laipsnis.

LT 468 750
LT panaudojimo laipsnis = *100%= * 100 =62,5%

A 750 000
Skirtumas tarp 100% ir lūžio taško panaudojimo yra vadinamas garantiniu koeficientu kuris parodo koks procento kiekis duoda pelną arba pasiekiama nuostolio riba.
17.Modernioji logistika.Naujo mokslinio ir mokomojo logistikos dalyko objektas yra materialiniai ir su jais susiję informaciniai bei finansiniai srautai. Platus logistikos taikymas ūkinėje praktikoje paaiškinamas laiko intervalų tarp žaliavos įsigijimo ir prekių pateikimo galutiniam vartotojui trumpinimo būtinumu. Logistika leidžia minimizuoti prekių atsargas ir daugeliu atvejų apskritai jų atsisakyti, gerokai sutrumpinti prekių pristatymo laiką, pagreitinti informacijos gavimo procesą, pagerinti aptarnavimo kokybę. Principinis logistinio požiūrio naujumas pasireiškia organiniu informacijos, transporto, sandėlių ūkio, atsargų, komercinės veiklos ir daugelio kitų sistemų tarpusavio ryšio koordinavimu bei integracija į bendrą sistemą, siekiant pageidautino rezultato mažiausiomis laiko, išteklių, finansų sąnaudomis ir kartu turint tikslą kuo geriausiai aptarnauti vartotoją.
Reikia papildomai įvertinti tai, kad šiuolaikinė logistika racionaliausiu būdu integravo didžiausius tradicinės vadybos laimėjimus. Aišku, jog visa tai pritaikius gerokai padidėja organizacijų konkurencinės galimybės.
Todėl tie, kurie sugebės suprasti logistiką kuo anksčiau bei ją įgyvendinti kasdienėje įmonės praktikoje, įgaus nepalyginamai didesnį pranašumą prieš tuos, kurie to nepadarys. Tačiau reikia įvertinti, kad ypač stambiose organizacijose modernioji logistika pareikalaus labai apgalvotai ją diegti, atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, konkrečius tyrimus, rodančius logistinio požiūrio naudą, taip pat reikės didesnių išlaidų. Neturint aiškaus supratimo ir atitinkamų žinių, negalima pradėti logistikos taikyti įmonių veikloje.
18.Gamybos logistika. Gamybos logistika yra susijusi su įmonės logistika bei yra visuma užduočių ir su jomis susijusių priemonių, padedančių užtikrinti optimalų gamybos proceso transformacijoms reikalingą informacijos, medžiagų ir vertybių srautą. Gamybos logistika gamybos ekonomikoje atlieka su srautais susijusias koordinavimo funkcijas. Gamybos logistikos tikslas yra siekimas, kad į gamybą būtų diegiamos tobulinimo, supaprastinimo bei taupymo priemonės. Šios priemonės susijusios su: gamybos pagerinimu pagal pirkėjų pageidavimą; gamybos lankstumo didėjimu; gamybos trukmės mažinimu; atsargų mažinimu; optimaliu gabenimo procesų organizavimu gamyboje; dalių įvairovės, asortimento platumo ir variantų skaičiaus mažinimu; partijų dydžių išlyginimu; gamybinio pajėgumo suderinamumu; gamybos veiksnių panaudojimo gerinimu; gamybos kaštų sumažinimu; apgalvotomis nuosavos gamybos ir gavimo iš šalies kombinacijomis.
Kiekvieno gaminio kaštai susideda iš gamybos ir aprūpinimo (cirkuliacijų) kaštų. Skirtingų gaminių kaštai pasiskirsto nevienodai. PVZ.: perdirbant žaliavą praktiškai yra lygūs. Galutinės produkcijos (automobiliai, buitinė technika.) gamybos kaštai sudaro apie 25%, cirkuliaciniai iki 75%.Gamyba ↔Logistikos aprūpinimas ↔ Vartojimas. Logistikos aprūpinimo pagrindą praktiškai sudaro tarp gamintojo ir vartotojo vykstantis valdomas procesas.
19. Gamybos grandinė logistikoje. Kiekviena gamyba turi keletą arba kelias dešimtis tarpusavyje susijusių operacijų. Jų visuma kartu su logistiniu aprūpinimu ir sudaro vadinamąją gamybos grandinę. Gamybos grandinės skirstomos į paprastąsias (kai reikia apdirbti tik vieną medžiagą arba pagaminti vieną detalę) ir sudėtines. Paprastoji: atvežtos T → sandėlis → apdirbimas → sandėliavimas. Sudėtinė: komplektuojančios dalys, surinkimo vienetai.
20. Transporto grandinė, ir jų logistika. Tr.paskirtis- pristatyti krovinius iš vieno taško į kitą. Krovinių arba keleivių vežimas gali būti paprastas ir sudėtinis(mišrus, kai naudojama keleta tr.priemonių). Dar sudėtingesnis yra krovinių transportavimas, nes be paties vežimo turi būti organizuotas apmokėjimas už krivinius, jų vežimą, ekspedijavimą bei kitas paslaugas, taip pat krovinys ir krovinio vežimo priemonės turi boti apdraustos. Svarbu krovinio supakavimas, nuo jo priklauso krovinio pakrovimo, iškrovimo, vežimo, perkrovimo, sandėliavimo ir kitos sąlygos. Dažniausia krovinio vežimo procedūra: krovinių ekspedijavimo kompanija gavusi užsakymo iš siuntinio siuntėjo ar gavėjo pradeda formuoti lobistinė grandinę: nustatomi vežimo maršrutai, transporto rūšys, nuo kurių priklauso kaina, pristatymo laikas, patikimumas, saugumas. Krovinys gali būti ekspedijuojamas vieno ekspeditoriaus arba keletos ekspeditorių kurie organizuoja ir atsako už krovinį tik konkretaus maršruto atskirtose dalyse.
21. Transporto grandinės logistinio aprūpinimo fragmentas. Sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis tarp pirkėjo ir pardavėjo. Pirkėjas pateikia paklausimą pervežti krovinį ekspeditoriui, kuris suformuoja pervežimo pasiūlymą ir pateikia pirkėjui (užsakovui). Pirkėjas pateikia užsakymą ekspeditoriui: užsako transportą/konteinerį, konteineris pristatomas į pakrovimo vietą, konteineris pakraunamas, užsakomas transportas konteineriui pristatyti į uostą ar geležinkelio stotį. Tada pervežamas konteineris į uostą ar gel.stotį, konteineris muitinamas, vėliau vyksta konteinerio pervežimas jūra arba geležinkeliu, konteineris išmuitinamas kitame uoste, užsakomas transportas pristatyti konteinerį pirkėjui, konteineris pristatomas pirkėjui.
22.Uosto vieta lobistinėje grandinėje. Šiuolaikinė gamyba ypač jei yra tarptautinė dažniausiai susijusi su vežimais jūra. Todėl visoje transporto grandinėje uostas užima labai svarbią vietą. Sprendžiant lobistinius uždavinius šiuolaikiniame pasaulyje uostai įgauna didelę reikšmę ne tik kaip krovinių perkrovimo ir sandėliavimo vieta bet ir kaip dalinės gamybos skirstymo centrų vieta. Bendroje gamybos grandinėje uostai atlieka dvigubą vaidmenį jungia atskiras transporto rūšis(vidaus vandens .išskyrus oro) ir vis dažniau imasi papildomų funkcijų: dalinė gamyba, distribucija, krovinių sandėliavimą prieš paskirstant ir t.t. Uostai gali būti 3 tipų: 1) Tradiciniai- atliekantys krovinių pakrovimo ir saugojimo darbus. 2) Be krovos ir krovinių saugojimo papildomai atliekantys distribucines funkcijas bei dalinį perdirbimą.3) Vykdantis krovos darbus krovinių saugojimo bei distribucines funkcijas ir gamyba. Klaipėdos uostas priklauso 2 grupei. Uostui kaip vienam iš pagrindinių transporto grandinių rūšių labai svarbus lobistinis aprūpinimas. Jo esmė visų transporto rūšių ritmingo darbo parengimas krovinių atitinkamai transporto priemonei sukaupimas ir patogiausias jų išdėstymas kad kuo mažesnėmis kainomis būtų atlikti būtini darbai.
23.Uosto laisvosios muito zonos ir LEZ tarpusavio ryšis. Laisvosios muito ir ekonominės zonos turi savo privalumų ir trūkumų. Pagr. privalumas- procedūrų supaprastinimas ir muito mokesčio už prekes kol jos yra uosto laisvojoje muito zonoje LEZ nemokėjimas. Kai gamyba LEZ vyksta iš žaliavų kurios atvežtos per uostą LEZ mažėja gamybos kaštai nes komplektavimo dalys neapmokestinamos muito ir PVM o formalumų supaprastinimas leidžia mažinti sandėliavimo plotus ir pagreitinti komplektavimo detalių medžiagų ir gatavos produkcijos apyvartos kas mažina galutinę gatavos produkcijos savikainą. Uostų laisvųjų muitų trūkumai: 1. Uosto teritorijos plotas yra ribotas. Dėl užsitęsusių krovinių saugojimo uoste mažėja krovinių apyvarta kas verčia plėsti uosto teritoriją. 2. Uosto infrastruktūrai vystyti būtinos detalės papildomos investicijos kurios atsiperka gana lėtai per 20-50 metų.
Vienas pagr. LEZ tikslų- pritraukti užsienio investicijas. Tai lemia keleta veiksnių: 1. Politinės padėtis šalyje.2. Transportas ir ryšiai.3. Juridinė aplinka.4. Darbo jėgos resursai ir kaina.5. Gamtosaugos problemos.6. Investicijoms palankūs įstatymai.. LEZ trūkumai kad į jas dažniausiai veržiasi sąlyginai nešvarios technologijos.
24.Vandens transportas. Visas vandens transportas kroviniams gabenti yra skirstomas į 2 rūšis:1.Jūrų transportas.2. Vidaus vandenų transportas.
1.Jūrų transportas. Šios transporto rūšies pranašumą už kitas transporto rūšis ypač už oro lemia žemesnės pervežimo kainos ypač gabenant ilgais nuotoliais masinius krovinius kuriems gabenimo trukmė neturi įtakos ir dėl jų ypatingų savybių neįmanoma panaudoti kitų transporto priemonių. Gabenant krovinius jūrų transportu yra skiriamas 2 rūšys: 1. Maršrutiniai (linijiniai).2. Nemaršrutiniai (užsakomieji). Maršrutinių reisų pranašumai: platus įvairių tipų pasirinkimas, aiškus terminų nustatymas eksportuotojui, sandėliavimo, reguliarus atvykimas į maršruto uostus. Nemaršrutiniais laivais kroviniai gabenami užsakomąsias(frachtavimo) sutartis dažniausiai šie reisai vadinami čarteriniais. Nemaršrutinių reisų privalumai: frachtų normos yra nustatomos pagal gabenimo rinkos konjunktūrą- paklausą ir pasiūlą, galimybė pasirinkti maršrutą ir uostą. Trūkumai- naudojantis nemaršrutiniais reisais iškyla trūkumų : laivo tinkamumas kroviniui, terminų laikymasis ir laivo stovėjimo uoste trukmė, jūrų kelias gali tapti sudėtingas ir ilgas.
2.Vidaus vandenų transportas. VVT iš esmės tinka gabenti masiniams kroviniams kurių pristatymas nėra svarbus ir skubus. Planuojama sukurti vientisą Europos VVT sistemą kuriai padedant atsirastu galimybė šiek tiek atlaisvinti Europos automobilių kelių ir geležinkelio sistemą.
25.Laivų tipai: stumiamieji- taikomi vidaus vandenyse ir skirti sudvejintoms baržoms ar jų junginiams stumti, krovininiai-skirti kroviniams gabenti jūromis ir vidaus vandenimis, krovininiai biriems kroviniams gabenti- skirti jūros ir vidaus vandenimis, tanklaiviai- skirti skystiems produktams gabenti didelių gabaritų laivai skirstomi jūromis ir vidaus vandenimis gabenti, konteinervežiai- veža konteinerius jūros vandenimis, fideriai –skirti mažiems konteineriams gabenti nedideliems atstumams, lichteriai- skirti plaukioti jūra plukdo baržas, rolkeriai(ro-ro)- skirti antžeminėms transporto priemonėms gabenti.
26.Uosto taikomos rinkliavos. Uosto rinkliavos ir tarifai naudojami išlaidoms padengti bei uosto vystymuisi .Visi laivai plaukiantys į Klaipėdos uostą privalo mokėti būtinas rinkliavas numatytas uoste . Jos susideda iš sekančių rinkliavų : tonažo ;kanalo ;švyturio ;locmano ;laivų judėjimo reguliavimo ;inkaro ;sanitarinės ;žmonių gelbėjimo ir kovos su užterštumu; švartavimo ;krantinės ;keleivių .Įplaukęs į uostą , laivo kapitonas sutinkamai su Tarptautine 1969 m. konvencija (Lietuva įstojo 91 m.) dėl laivų matmenų nustatymo per laivo agentą arba tiesiogiai privalo pateikti Klaipėdos valstybinei jūrų uosto direkcijai duomenis apie laivą:maksimalų laivo ilgį , m ( L ) ;maksimalų laivo plotį , m ( B ) ;maksimalią laivo grimzlę , m ( iki vasaros vaterlinijos – T ) ;bendrą laivo talpą , t ( BT ).
Uosto rinkliavos jūrų laivams skaičiuojamos naudojant bendrą laivo talpą ( BT ) , nurodytą pagal laivo matavimo liudijimą , o jei laivas tokio dokumento neturi – pagal Lloyd’o knygos įrašą ; vidaus vandenų laivams – pagal sandaugą : M  L  B  T ;
Laivui prieš išplaukiant iš uosto , jo kapitonas privalo apmokėti visas uosto rinkliavas. Rinkliavų dydžiai skaičiuojami eurais. Lietuvos Respublikoje įregistruoti laivai moka nacionaline valiuta pagal Lietuvos Respublikos banko nustatytą euro ir lito kursą mokėjimo dieną.
27. Intermodaliniai ir multidaliniai vežimai. Paprastai yra kuriama ištisa intermodalinių vežimų struktūra kurios pagrindą sudaro mišrusis (multimodalinis vežimo principas). Kranto infrastruktūra daugelyje Vakarų Europos šalių organizuojama krovinių kaupimo principu kai viena kaupimo vieta surenka vietinių krovinių 100 km. spinduliu. Lietuvoje patogiausios pagr. terminalų išdėstymo vietos kuriose kertasi pagrindiniai transporto koridoriai ir kelios transporto sistemos. Kaupimo terminalai lengvai montuojami ir greitai atsiperka. Atvežta prekė kuri turi būti išsiųsta nurodytu adresu įvedama į banką kur iš karto nustatomas optimalus vežimo būdas ir išrašoma sąskaita po to ji patenka į krovinių tvarkymo vietą iš kur bus išgabenta numatyta kryptimi. Nuvežus krovinius į vietą užsakymo įvykdymo patvirtinimas gaunamas el. Paštu arba kai automobilio vairuotojas pristato vežimo dokumentus.
28.Incoterms sistemos taikymas. 1936 m. Tarptautiniai prekybos rūmai pirmą kartą nustatė tarptautines taisykles- INCOTERMS sąlygas. 1991 m. liepos 1 d. Šios sąlygos buvo patikslintos galioti iki šių dienų. INCOTERMS sąlygos išimtinai reguliuoja santykius tarp pardavėjo ir pirkėjo- paskirsto tarp abiejų pusių išlaidas ir riziką susijusią su kontrakto sudarymu ir jo vykdymu. INCOTERMS sąlygos skirstomos į 4 grupes: 1 grupė: EXW- pardavėjas pateikia prekes pirkėjui nuosavoje teritorijoje. 2 grupė: FCA- pardavėjas pristato prekes į nustatytą vietą ir perduoda jas ekspeditoriui. FAS- pardavėjas pristato prekes į prieplauką prie laivo borto pirkėjas sumoka už pakrovimą ir riziką prisiima sau. FOB- pardavėjas įvykdo įsipareigojimą kai prekės pakraunamos į laivą pirkėjas nuo šio momento prisiima riziką dėl prekių sugadinimo arba netekties. 3 grupė: CFR- pardavėjas sumoka pristatymo į paskyrimo uostą išlaidas ir frachtą pirkėjas prisiima netekties sugadinimo ir kitas išlaidas. CIF- kaip ir CFR tik pardavėjas prisiima draudimą. CPT- pardavėjas sumoka frachtą iki nurodytos paskyrimo vietos. CIP- taip pat kaip ir CPT tik plius draudimas ir pirkėjas turi žinoti kad šis draudimas yra minimalus. 4 grupė: DAF- pardavėjas gavęs muitinės leidimą prekes pristato į teritoriją esančią greta kitos šalies muitinės. DES- pardavėjas įvykdo savo įsipareigojimus kai prekės laivo denyje yra paruoštos pirkėjui paskyrimo uoste pardavėjas prisiima visas išlaidas ir riziką. DEQ- pardavėjas pristato prekes į paskyrimo uosto prieplauką ir prisiima riziką. DDP- pardavėjas gavęs muitinės leidimą turi prisiimti prekių pristatymo į nurodytą vietą ir išlaidas.
INCOTERMS sąlygos galioja jei abi susitariančios šalys įrašo jas į kontraktą arba atskiru susitarimu.
29.Įmonės vidaus transporto organizavimas. Organizuojant įmonės vidaus transportą reikia išsiaiškinti ir nusistatyti: 1.Transp. ūkio uždavinius ir sudėtį. 2. Krovinių srautus. 3. Gabenamų krovinių apimtį. 4. Transp. priemonių rūšis ir kiekį. 5. Krovinių pervežimo organizavimo. Krovinių srautas- tai krovinių kiekis gabenamas viena tarp dviejų krovimo punktų kryptimi per tam tikrą laiko tarpą matuojamas t / km . Krovinių apyvarta- tai bendras krovinių kiekis per tam tikrą laiko vienetą. Transporto priemonės: 1. Pagal aprūpinimo sritį arba paskirtį. 2. Pagal darbo rėžimą. 3. pagal judėjimo kryptį. 4. pagal mechanizavimo ir automatizavimo lygį. Pasirinkus transporto priemonės rūšį pirmiausia yra nustatoma vidinė krovos apyvarta tonomis: Q pr = Qm x Kan / Ddn;

Kan- metinė krovinių apyvarta; Qm- koeficientas įvertinti apyvartos netolygumo; Ddn- darbo dienų skaičius per metus. Toliau apskaičiuojamas transporto priemonių skaičius Ntr = Qpr x tr / gtr tmp kg kl ; tr- vieno reiso trukm4 valandomis, gtr- keliamoji galia(t) . tmp- darbo trukmė per pamainą, kg- keliamosios galios koeficientas, kl- darbo laiko panaudojimas.
Tr = l/v1+l/v2+tpa+tiš ; l- atstumas iki paskirties vietos, v1- transporto priemonės greitis su kroviniu, v2- be krovinio. tpa- krovinio trukmė, tiš-iškrovimo trukmė. Įmonėse praktikuojamos dvi maršrutinės krovinių pervežimo sistemos: 1. Švytuoklinė ( tarp dviejų punktų ) 2. Žiedinė ( tarp daug punktų )
30.Krovinių apyvartos ir priemonių skaičiaus nustatymas. Parinkus transporto priemonės rūšį numatoma kiek tokių priemonių reikės kiekvienam krovinių srautui. Nustatoma vidutinė paros krovinių apyvarta tonomis: Qpr = Qm x (Kan / Ddn)
Qpr – vidutinė krovinių apyvarta tonomis; Qm – metinė krovinių apyvarta tonomis; Kan – koeficientas įvertinantis apyvartos netolygumus; Ddn – darbo dienų skaičius per metus.
Apskaičiuojamas transporto priemonių skaičius: Ntn = Qpr x (tr / qtr x tmp x kq x ke)
Ntr – transporto priemonių skaičius; tr – vieno reiso trukmė h; qtr – transporto priemonių keliamoji galia t.; tmp – trans priem darbo trukmė per pamainą h; kq – keliamoji galia, koeficientas įvertinantis trans priem keliamosios galios panaudojimą; ke – darbo laiko panaudojimas (koeficientas rodantis, kaip panaudojamos transp priem darbo laikas).
Vieno reiso trukmė apskaičiuojama: tr = (l / V1) + (l / V2) + tpa + tiš
l – atstumas iki paskirties vietos; V1 – trans priem greitis su kroviniu; V2 – trans priem greitis be krovinio; t – laikas (pa – pakrovimo; iš – iškrovimo).
Įmonėse praktikuojamos 2 maršrutinės krovinių pervežimo sistemos: švytuoklinė – krovinių pervežimo sistema tinka vienodam krovinių srautui gabenti tarp 2 punktų. Žiedinė – naudojama kroviniams vežti tarp keleto ir daugiau pastovių punktų, tarp kurių yra vienodi krovinių srautai.
31. Pervežimų maršrutizavimas. Praktikuojamos dvi maršrutinės krovinių pervežimo sistemos: 1. Žiedinė. 2. Švytuoklinė (linijinė). Šios sistemos sėkmingai gali būti taikomos tiek gamybinės įmonės viduje krovinių transportavimui, tiek centriniuose sandėliuose, prekių išvežiojimui į prekybos punktus. Gamyboje žiedinis maršrutizavimas naudojamas kroviniams vežioti tarp keletos pastovių punktų tarp kurių yra vienodi krovinių srautai. Prekyboje žiedinis maršrutas dažniausiai taikomas aprūpinant prekėmis nedideles parduotuves. Važiuojama nuosekliai iš anksto nustatyta kryptimi nuo vienos įmonės prie kitos, kol iškraunamas visas krovinys. Kartu iš parduotuvių surenkama tara ir nereikalingi padėklai. Pasirenkant žiedinį maršrutą, transporto veiklos efektyvumui visada svarbūs nuotoliai tarp parduotuvių, prekių gavimo (pakrovimo) vietos dislokacija. Kuo atstumai tarp šių objektų mažesni, geros jų pasiekimo sąlygos, tuo transporto veikla sėkmingesnė ir rezultatyvesnė. Žiediniu maršrutu pristatomos prekės ir stambioms mažmeninėms įmonėms, tačiau prekių partija yra nedidelė. Tai dėl to, kad parduotuvė nuolat gautų šviežių, parduoti paruoštų prekių: vaisių ir daržovių, duonos, pieno, ir kt. Kasdienės paklausos prekių parduotuvės tų prekių gauna net keletą kartų per dieną. Todėl tenka sudaryti prekių pristatymo grafikus, žiedinius transporto maršrutus, kurie reikalauja specialaus koordinavimo ir valdymo. Gamyboje švytuoklinė (linijinė) krovinių pervežimo sistema tinka vienodam krovinių srautui gabenti tarp dviejų punktų. Prekyboje Švytuoklinis (linijinis), prekių pristatymo maršruto tipas yra paprastesnis, lengviau organizuojamas. Kiekvienu prekių tiekimo atveju transporto priemonė, pristačiusi krovinį į parduotuvę, vėl grįžta į sandėlį paimti naujos prekių partijos. Šiuo atveju prekių siuntos yra labai didelės, skirtos stambioms parduotuvėms. Labai svarbus šio maršruto momentas – optimalus transporto priemonės keliamojo pajėgumo panaudojimas. Tenka derinti pristatomos prekių partijos dydį, o tai ne visada patogu parduotuvėms. Tačiau praktiškai švytuoklinis maršrutas dažnai derinamas su žiediniu maršrutu ir pasiekiama neblogų rezultatų. Tai lemia geografinės sąlygos, kelių tinklas, parduotuvių prekių asortimentas ir dydis, teritorinis jų išdėstymas ir kt.

32 MEDŽIAGŲ ŪKIO ORGANIZAVIMO PRINCIPAI MŪ nagrinėjamas vadovaujantis gamybinės logistikos samprata. T.y. apimant visą žaliavų, medžiagų, nebaigtos gamybos, ga-tavos produkcijos, racionalaus judėjimo, transportavimo, sandėliavimo planavimą, organizavimą, kontrolę ir su tuo susijusios informacijos apdorojimą. Organizuojant MŪ struktūrą, vadovaujamasi dviem principais: 1) funkcinis principas – užtikrinamas poreikio išsiaiškinimas, sutarties sudarymas ir kt. funkcijos; 2) objektinis principas – įgyvendinamas išskiriant gaunamuosius ir tiekiančiuosius objektus. MŪ organizavimui keliami reikalavimai: 1) Aprūpinimo, sandėliavimo, transportavimo funkcijų apjungimas vienoje logistikos sistemoje; 2) MŪ turi aprūpinti visomis medžiagomis ir įrengimais, bei pirkimas turi būti organizuojamas pirkimo skyriuje, o ne techninių tarnybų; 3) turi būti sukurtas griežtas organizacinis reglamentas: medžiagų kodai, formuliarai, parašo teisė.;4) gamybos aprūpinimas vykdant projektinę gamybą, esamų medžiagų sandėliuose paruošimas, markiravimas ir kt.

33. MEDŽIAGŲ POREIKIO NUSTATYMAS Žaliavų, medžiagų ir energetinių išteklių poreikis priklauso nuo jų sunaudojimo normų produkcijos vienetui ir gamybinės programos. Nustatymo metodai pasirenkami priklausomai nuo paskirties ir medžiagų vartojimo ypatybių. Dažniausiai naudojami šie metodai: 1) tiesioginio apskaičiavimo. Gaminamos produkcijos kiekio ir medžiagos, reikalingos vienam vienetui pagaminti, sandauga; 2) patyrimo statistinį metodą galime naudoti kai šių metodų medžiagos poreikis pagrindžiamas pagal ankstesnio laikotarpio apyskaitinius duomenis, atsižvelgiant į gamybinės programos pokyčius; 3) dinaminių koeficientų metodas panašus į patyrimo statistinį, tačiau medžiagų poreikis apskaičiuojamas sudauginant faktišką medžiagų sunaudojimą per praėjusį laikotarpį, gamybinės programos pokyčio indeksą ir medžiagų sunaudojimo normų vidutinio sumažėjimo indeksą; 4) analogijos metodas. Jo esmė ta jog nustatant medžiagų poreikį naujiems gaminiams, jis atitinkamais koeficientais prilyginamas analogiškam senam gaminiui, kuriam medžiagų sunaudojimo normos jau pagrįstos. Nustatant naudojama trijų elementų sandauga: medžiagos sunaudojimo norma analogiška baziniam gaminiui, planuojamo naujo gaminio gamyba, koeficientas įvertinantis naujo gaminio medžiagos sunaudojimo ypatybes.
34. GAMYBOS ATSARGOS Kad būtų užtikrintas tolygus gamybos procesas, reikia turėti tam tikrų medžiagų atsargų. Atsargos kasmet didėja ir tai susiję su gamybos apimties, produkcijos nomenklatūros didėjimu. Gamybos atsargų dydžiai gali būti išreiškiami absoliutiniais, santykiniais ir piniginiais rodikliais. 1) absoliutinės atsargos – atsargos apskaičiuojamos natūriniais vienetais (tais vnt., kuriais atitinkama medžiaga matuojama); 2) santykinės atsargos išreiškiamos dienomis. Dienos rodo medžiagų buvimo kelyje, iškrovimo, perdavimo į sandėlius ir t.t. Santykinės atsargos = absoliutinė atsarga natūriniais vienetais padalinti iš medžiagų sunaudojimo normos; 3) piniginės atsargos – pinigine verte atsargos apskaičiuojamos sudarant planus ir apskaičiuojant apyvartines lėšas. Atsargų dydį lemia: minimalios normos, medžiagų pristatymo periodiškumas, pristatymo būdai. Normuojant atsargas, reikia nustatyti medžiagų atsargą dienomis (santykinė atsarga). Žinant šią atsargą, galima apskaičiuoti maksimalias ir minimalias atsargas. Maksimalia atsarga laikoma didžiausia leistina atsarga ir už ją didesnės atsargos vadinamos viršnormatyvinėmis atsargomis. Minimali atsarga – tai tokia atsarga, kuri gali būti panaudota gamybai, neperžengiant draustinės atsargos. Einamosios atsargos užtikrina tolygų gamybos procesą. Einamoji atsarga = vidutinė vienos dienos medžiagų sąnaudų normos natūriniais vienetais ir vidutinės medžiagų pristatymo dienomis trukmės sandauga. Draustinė atsarga įmonėje turi būti nedidelė. Ji naudojama sutrikus pristatymui arba esant medžiagų pereikvojimui. Ji = vidutinė vienos dienos medžiagų sąnaudų normos natūriniais vienetais ir vidutinio medžiagų pristatymo vėlavimo dienomis sandaugai.
35. GREITO ATSARGŲ PAPILDYMO (GAP) VAIDMUO ŠIUOLAIKINĖJE TIRKIMO GRANDINĖJE Metodo esmė, kad tiekėjas kontroliuoja ir valdo atsargų kiekius pirkėjų sandėliuose, tarpusavy suderintų minimalių ir maksimalių sandėlio likučių ribose. Norint užtikrinti efektyvų medžiagų ir produktų valdymą, šis principas turi būti taikomas visoje integruotoje tikrinimo grandinėje. To pasėkoje šiuolaikinės įmonės aprūpinimo logistikoje buvo sukurtas GAP metodas ir jo pagrindinis tikslas – pagerinti biznio procesą tarp gamintojo ir tiekėjo. Taikant GAP strategiją, gamintojui užtikrinama: 1) savalaikis reikiamų medžiagų kiekio pristatymas; 2) ilgalaikio tiekimo saugumas; 3) lankstumas, atsižvelgiant į gamybos poreikių svyravimą; 4) sandėlių apkrovimo sumažinimas. Iš GAP metodo galima išskirti šiuos metodo veikimo principus: 1) gamintojas įsipareigoja nupirkti iš tiekėjo visą kiekį medžiagų, kurios buvo numatytos gamintojo poreikių plane, tarpusavyje nustatytame ir suderintame laikotarpyje; 2) tiekėjas turi užtikrinti reikiamą žaliavų kiekio pristatymą į gamintojo sandėlius pagal jam pateiktą išankstinio poreikio planą, kuris dažniausiai derinamas 4 savaitėms; 3) gamintojas ir tiekėjas tarpusavyje suderina gamintojo sandėliuojamų medžiagų minimalias ir maksimalias ribas. Įdiegus GAP valdymo metodą praktikoje, pradedama šiuolaikiška, efektyviai valdoma, medžiagų ir žaliavų tiekimo grandinė.
36. SANDĖLIŲ ŪKIO ORGANIZAVIMAS Sandėlių ūkis turi užtikrinti nesutrinkamą gamybos arba prekybos įmonės aprūpinimą visomis reikalingomis darbo priemonėmis. Sandėlių uždavinius sąlyginai galima suskirstyti į 3 grupes. 1) Saugant ir pervežant krovinius, reikia tinkamai organizuoti materialinių vertybių priėmimą pagal kiekį ir kokybę, deramai medžiagas sandėliuoti, saugoti jas nuo gedimų, geriau panaudoti sandėlių plotus ir talpyklas, mechanizacijos priemones, sandėlių įrengimus, racionaliai organizuoti transporto darbą, kelti sandėlio darbuotojų darbo našumą, įdiegiant sandėlių ir pakrovimo – iškrovimo darbų kompleksinę mechanizaciją bei kompiuterizuotą apskaitą. 2) Aprūpinant gamybą, materialines vertybes reikia išdėstyti tiksliai, kad jas būtų galima greitai rasti, laiku tiekti reikiamais kiekiais, geros kokybės ir būtino asortimento; rūpintis taupiu ir racionaliu medžiagų naudojimu; atskirais atvejais organizuoti medžiagų paruošimą gamybai. 3) Greitinant medžiagų apyvartą, reikia kuo trumpiau laikyti gatavą produkciją sandėliuose; nuolat sekti sandėlio atsargų normas, laiku pranešti apie atliekamas materialines vertybes.
37. GABENAMŲ KROVINIŲ IŠORINIS ĮPAKAVIMAS Krovinių įpakavimas atlieka 4 funkcijas:1) apsauginė (apsaugo krovinį ir aplinką); 2) racionalizavimo (palengvina krovos darbus ir sandėliavimą); 3) ekonominė (įpakavimo kaštai turi būti nedideli ir įpakavimo medžiagos turi būti daugkartinio naudojimo arba perdirbamos); 4) pardavimo (reklama ir informacija).
38. Padėklai ir konteineriai. Svarbi prekių transportavimo priemonė yra konteineris -standartinė dėžės ar kitos formos tara prekėms ir kroviniams transpor¬tuoti, pritaikyta mechanizuotai perkelti ir iškrauti. Konteineris gali turėti ir kitą formą, pvz., bako, rezervuaro, specialios konstrukcijos, kokiems nors ypatingiems kroviniams (pvz., radioaktyvioms medžiagoms) laikyti ir transportuoti. Pasaulinėje praktikoje naudojami keli šimtai įvairiau¬sios formos ir paskirties konteinerių. Jie skirstomi pagal talpą, konstruk¬ciją ir paskirtį. Konteinerių skirstymas pagal talpą arba keliamąjį pajėgu¬mą: 1. Labai maži (iki 50kg.) 2. Maži (50-200kg) 3. Vidutiniai (0,2 – 2 t.) 4. Dideli (1 – 10t.) 5. Labai dideli (10 -30t.). Labai mažos ir mažos talpos konteineriai labai plačiai naudojami ne tik prekėms vežti, bet ir prekybos logistikos procesams parduotuvėse. Iš jų pirkėjams parduodamos prekės, o po to jie vėl grąžinami gamintojams. Tai labai patogu ir ekonomiška, nes nereikia atlikti prekių perkrovimo operacijų įvairiose jų judėjimo grandyse. Vidutinės, didelės ir labai didelės talpos konteineriai naudojami tik prekėms transportuoti. Tai patogu, nes nereikia perkrauti prekių, konteineris visas įkeliamas ar iškeliamas iš transporto priemonių: automobilių, laivų, vagonų. Dideli ir labai dideli konteineriai neretai daromi priekabų formos, turi ratus. Galima vilkiko pagalba transportuoti, užvežti ar nuvežti nuo vagono platformos ar laivo denio, triumo. Didesniuose konteineriuose talpinami mažesnės talpos konteineriai. Todėl konteinerių matmenys yra unifikuoti, priderinti prie euro-padėklo. Pagal konstrukciją konteineriai skirstomi į atvirus ir uždarus, pa¬prastus ir sudėtingus, t. y. ypatingos konstrukcijos. Gaminami su specialiomis šilumai ir šalčiui nelaidžiomis sienelėmis, karštiems ir užšaldytiems produktams vežti. Tokie vadinami izoterminiais konteine¬riais. Dėka tokių konteinerių, taip pat specialių transporto priemonių -refrižeratorių – įmanoma gabenti neatšildant produktų, juos galima transportuoti dideliu nuotoliu. Konteinerių įvairovė, labai palengvina visus logis¬tikos procesus.
39. EKONOMIŠKIAUSIAS UŽSAKYMŲ KIEKIS (EUK)EUK tai užsakomų atsargų kiekis, optimizuotas pagal užsakymo ir atsargų laikymo sąnaudas, ne pagal bendrąsias logistikos sąnaudas. P – užsakymo sąnaudos (Lt), D – metinė paklausa arba produkto suvartojimas, C – metinės atsargų laikymo išlaidos (% nuo produkto vertės), V – vidutinė atsargų vieneto kaina arba vertė (Lt). EUK metodą galima laikyti tik tada, kai patenkinamos šios sąlygos: 1) paklausa yra pastovi ir jos dydis yra iš anksto žinomas; 2) atsargos papildomos periodiškai tuo pat metu; 3) atsargų įsigijimo kaina nepriklauso nei nuo užsakymo dydžio, nei nuo laiko; 4) transportavimo sąnaudos nepriklauso nei nuo užsakymo dydžio, nei nuo laiko; 5) visiškai patenkinama paklausa; 6) kiekvieno produkto atsarga nesusijusi su kito produkto atsarga; 7) galima planuoti veiklą kiek nori laiko į priekį. EUK koreguojamas atsižvelgiant į 2 veiksnius: nuolaidos perkant didelį kiekį ir pervežimo nuolaidos. Q’=2r*D/C+(1-R)Q0 , kur Q’ – maksimalus kiekis, kuris gali būti užsakytas, siekiant gauti nuolaidą; r – kainos nuolaida procentais, jeigu užsakomas didelis kiekis; D – metinė paklausa; C – metinės atsargų laikymo išlaidos (%); R – pervežimo nuolaida (%);Q0 – EUK iki koregavimo (dar negavus nuolaidų).
40. TARPTAUTINĖ LOGISTIKA Tarptautinė logistika sprendžia tas pačias problemas kaip ir verslo logistika, tačiau svarbiausias skirtumas yra tas, kad medžiagų, gatavos produkcijos bei paslaugų judėjimas vyksta globaliai. Kaip ir verslo logistika, bendrąja prasme tarptautinė logistika naudojama tais pačiais tikslais, tik kur kas plačiau. Tarptautinė logistika nuo vidaus, arba verslo logistikos , skiriasi šiais požymiais:
– tarptautinis krovinių gabenimas susijęs su įvairių transporto priemonių naudojimu;
– tarptautinis krovinių ir paslaugų judėjimas susijęs su kur kas daugiau tarpininkų. Transporto frachtuotojai yra daug svarbesni nei vidaus rinkoje, nes jie geriau žino tarptautines krovinių gabenimo sąlygas;
– finansavimo galimybės ir apmokėjimo formos bei sąlygos gali skirtis, atsižvelgiant į užsienio šalių įstatymus;
– išryškėja šalių vyriausybių vaidmuo ir įtaka užsienio prekybai. Yra žinoma, kad užsienio prekyba iš dalies yra skatinama, o ir tam tikras protekcionizmas būdingas beveik visoms užsienio prekybos sritims. todėl atsiranda naujų kliūčių ir apribojimų.
– kalba, verslo tradicijos bei papročiai gali turėti nemažos įtakos logistinės sistemos veikimui.
41. KROVINIŲ PAGRINDINIAI TERMINALAI IR KROVINIŲ KAUPIMO VIETOS Sandėliai yra privatūs ir viešieji. Pastarieji skirstomi:1) merčandaizingo (angl. merchandise); 2) šaldytuvai; 3)muitinės sandėliai – saugomos prekės, už kurias dar nesumokėtas akcizas; 4) namų ūkio daiktų sandėliai (angl. Household goods warehouses); 5) specializuoti žemės ūkio, pvz., kviečių; 6) specializuoti birių, skystų, dujinių produktų – naftos, smėlio ir pan.
42. KOKYBĖS KONTROLĖS ORGANIZAVIMAS IR LOGISTIKOS VALDYMAS

Leave a Comment