Lizingas

1022 0

TURINYS

ĮVADAS 2

1. TEORINIAI SPRENDIMAI 2

1.1. LIZINGO SAMPRATA, PAGRINDINĖS CHARAKTERISTIKOS 2

1.2. PADĖTIS PASAULINĖJE LIZINGO RINKOJE 3

1.2.1 Lizingo atsiradimo istorija 3

1.2.2. Lizingo ypatybės atskirose šalyse 4

1.3. LIZINGO RŪŠYS 5

1.3.1. Finansinis lizingas 7

1.3.2. Operatyvinis lizingas 7

1.3.3. Grąžintinas lizingas 8

1.4. LIZINGO PROCEDŪROS ORGANIZAVIMO ETAPAI, SANDĖRIO RIZIKA 8

1.5. LIZINGO ĮMOKŲ SKAIČIAVIMO METODIKA 9

1.6. LIZINGO PATRAUKLUMAS 10

1.6.1. Lizingo privalumai nuomininkui 10

1.6.2. Lizingo privalumai nuomotojui 10

1.6.3. Lizingo privalumai lizingo objekto tiekėjui (gamintojui) 11

1.6.4. Lizingo trūkumai 11

1.7. LIZINGO POTENCIALIOSIOS NAUDOS ĮVERTINIMO METODAI 11

1.7.1. Lizingo potencialiosios naudos nuomotojui įvertinimo metodai.....................12

1.7.1.1. Vidinio pelningumo IRR metodas..............................12

1.7.1.2. Dualios pelningumo normos DRR metodas.............................13

1.8. IŠVADOS..............................13

2. TYRIMAI IR JŲ REZULTATAI 13

2.1. LIZINGO RINKOS LIETUVOJE ANALIZĖ 13

2.2. ALTERNATYVIŲ FINANSAVIMO ŠALTINIŲ LIETUVOJE ĮVERTINIMAS 14

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS 18

LITERATŪROS SĄRAŠAS 20ĮVADAS

Šiandieninės Lietuvos ekonominėmis sąlygomis daugelis įmonių sprendžia finansines problemas, kylančias dėl pinigų stokos. Plečiant įmonės veiklą, vaadovams reikia rinktis iš kokių šaltinių finansuoti naujus projektus. Teoriškai jie turi tris alternatyvias finansavimo galimybes: naudoti įmonės uždirbtą pelną; didinti įmonės įstatinį kapitalą išleidžiant naujas akcijas ir skolintis. Neišsivysčiusioje Lietuvos kapitalo rinkoje dažnai nėra didelio išorinių kapitalo kaupimo šaltinių pasirinkimo. Jei vidinių įmonės išteklių nepakanka, o savininkai nelinkę arba nepajėgūs didinti akcinio kapitalo, tai paprastai tenka imti paskolą iš banko. Tačiau paskutiniu metu įvykę bankų bankrotai ir didelės bankų paskolų palūkanos formuoja neigiamą vadovų nuostatą skolinimuisi.

Kaip alternatyvos bankinėms paskoloms, iššsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse ypač paplitusios tokios finansavimo rūšys kaip lizingas ir faktoringas. Lietuvoje lizingo operacijos – sąlyginai nauja ir įdomi finansavimo rūšis, kurios naudojimo ypatumai daugeliui nėra žinomi. Todėl ir pasirinkau tokią darbo temą. Šiame darbe stengsiuos pateikti kuo daugiau in

nformacijos apie lizingo naudojimą tarptautinėje ir vidaus rinkoje, išryškindamas lizingo privalumus, jų naudingumą komerciniuose santykiuose, kompetentingų specialistų nuomonę apie šio alternatyvaus finansavimo šaltinio ateitį, metodus naudojamus pasirenkant alternatyvius finansavimo šaltinius, jų pritaikymo galimybes Lietuvoje.1. TEORINIAI SPRENDIMAI

1.1. Lizingo samprata, pagrindinės charakteristikos

Lizingas – tai netradicinė finansavimo sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir kreditavimo elementus. Jo esmė yra ilgalaikė nuoma, kurią įmonei – lizingo gavėjai – suteikia bankas, lizingo objektą gaminanti įmonė ar lizingo kompanija, vadinama lizingo davėju. Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį, lizingo davėjas perka įrengimą, mašinas, kitą nekilnojamąjį turtą ir išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokėjimų sumą, kurią šis moka per visą sutarties laiką.

Ekonominiu požiūriu lizingas – tai ilgalaikis prekinės formos kreditas, kai išnuomotos priemonės savininkas už suteiktą daiktinę paskolą gauna palūkanas.

Lizingas paplitęs išsivysčiusiose Vakarų šaalyse ir yra vienas iš labiausiai paplitusių mechanizmų, naudojamų šalies finansų rinkoje, nes suteikia naujų galimybių ir privalumų tiek lizingo davėjui, tiek lizingo gavėjui.

Lizingo objektas ir subjektas. Lizingo objektu gali būti įvairios paskirties kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas: pastatai, žemės sklypas, pramoniniai ir kiti įrengimai, kompiuterinė ir informacinė technika, orgtechnika, parduotuvių įranga ir apipavidalinimas, žemės ūkio mašinos, automobiliai, sunkvežimiai, lėktuvai ir t.t.

Lizingo objektas išnuomojamas skirtingam laikotarpiui. Nuoma gali būti:

– trumpalaikė (iki vienerių metų);

– vidutinė (nuo vienerių iki trejų metų);

– ilgalaikė (daugiau nei treji metai).

Per vi

isą nuomos laikotarpį nuosavybės teisę į nuomos objektą išlaiko lizingo davėjas.

Lizingo subjektas. Klasikiniam lizingui būdinga trišalė sutartis, t.y. kai sandoryje dalyvauja trys šalys – lizingo davėjas nuomotojas, lizingo gavėjas nuomininkas ir objekto gamintojas tiekėjas.

Svarbiausias vaidmuo lizingo operacijoje tenka nuomotojui lizingo davėjui. Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį, lizingo davėjas nuperka įrangą, mašinas, pastatus ar kitą materialųjį turtą ir, įrašęs juos į savo balansą, išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokestį. Nuomotojas lizingo objektą perka savo lėšomis arba šiam tikslui gauna banko paskolą. Taigi lizingo davėjas savotiškai finansuoja lizingo objekto vartotoją.

Lizingo davėju gali būti:

• komerciniai bankai ir jų filialai, kurių nuostatuose numatyta lizingo veikla;

• finansinės lizingo kompanijos, sukurtos specialiai lizingo operacijoms vykdyti. Jos gali veikti kaip banko padalinys;

• specializuotosios lizingo kompanijos, kurios be finansinių paslaugų teikia ir kitokio pobūdžio paslaugas: prižiūri ir remontuoja išnuomotą turtą, konsultuoja turto eksploatavimo klausimais, rūpinasi susidėvėjusių detalių keitimu, teikia juridines konsultacijas lizingo sutarčių rengimo klausimais ir t.t.

• specializuotosios lizingo kompanijos dažniausiai palaiko tiesioginius ryšius su tam tikros įrangos gamintojais arba jų atstovais;

• firmos, kurioms lizingo veikla nėra pagrindinis verslas, tačiau įstatuose ši veikla numatyta.

Paprastai tokios firmos turi finansinių išteklių ir pajėgumų nesudėtingoms lizingo operacijoms finansuoti.

Antrasis lizingo sandorio dalyvis yra lizingo objekto nuomininkas lizingo gavėjas. Nuomininku gali būti bet kuris ūkinis subjektas, nepriklausomai nuo jo nu
uosavybės tipo: akcinė bendrovė ar uždara akcinė bendrovė, individuali įmonė ar valstybinė įmonė.

Trečiasis lizingo operacijos dalyvis yra lizingo objekto pardavėjas tiekėjas, turintis juridinio asmens statusą: gamybinė įmonė, tiekimo-realizavimo organizacija, prekybos firma ir t.t.

Priklausomai nuo lizingo sandorio dydžio ir kitų sąlygų, lizingo operacijos dalyvių skaičius gali būti didesnis. Be jau išvardytų trijų šalių, lizingo operacijose gali dalyvauti brokerinės lizingo firmos. Jos tiesiogiai nevykdo objekto finansavimo, bet atlieka tarpininko funkcijas tarp tiekėjo, nuomotojo ir nuomininko lizingo procedūros metu. Pvz., užsienio šalyse pasirašant stambias milijonines lizingo sutartis dalyvauja nuo 5 iki 7 šalių: finansinės organizacijos, brokerinės firmos, transporto kompanijos ir kt. Lizingo susitarime gali dal.yvauti dvi šalys. Tuo atveju objekto tiekėjas ir nuomotojas yra vienas ir tas pats juridinis asmuo. Įmonė gamintoja, jos filialai arba dukterinės firmos rengia lizingo projektus ir juos realizuoja lizingo rinkoje.

1.2. Padėtis pasaulinėje lizingo rinkoje1.2.1 Lizingo atsiradimo istorija

Laikoma, jog visi ekonominiai teisiniai santykiai, susiję su lizingu, priklauso šiuolaikiniams ūkiniams santykiams. Tačiau taip iš tikrųjų nėra. Dokumentai liudija, jog nuoma žmonijai žinoma nuo senų laikų.

Išperkamosios nuomos sutarties ištakos siekia net Aristotelio laikus. Būtent Aristotelis teigė, kad “turto esmė yra jo naudojime, o ne teisėje į jį”. Kitaip sakant, tam kad gautum kažkokį tai pelną nebūtina turėti turto, pakanka tik teisės juo naudotis ir iš to

o gauti pajamas.

Nuomos sutartys buvo paplitusios IV a. pr.Kr. tokios sutartys buvo sudaromos Senovės Šumero valstybėje. Uro mieste rastos molinės lentelės liudija apie žemės ūkio įrankių, žemės, vandens šaltinių, buivolų ir kitų gyvūnų nuomą. Šios 1984m. rastos molinės lentelės pasakoja apie šventikus – nuomotojus, sudarinėjusius sutartis su vietiniais fermeriais. Tačiau senieji Šumero valstybės dokumentai nenurodo konkrečios lizingo atsiradimo datos ir tai nereiškia, jog tokios nuomos sutartys nebuvo sudarinėjamos anksčiau.

Anglų istorikas T.Clark, nagrinėjęs Hamurabio įstatymus, priimtus apie 1775-1750 m. pr. Kr., rado keletą straipsnių, kuriuose labai smulkmeniškai bei įvairiapusiškai išnagrinėti nuomos bei nuomos mokesčių variantai, turto užstato aplinkybės.

Kitos Senovės civilizacijos, įskaitant graikus, romėnus, egiptiečius, laikė nuomą patraukliu, prieinamu ir kartais netgi vieninteliu būdu įsigyti žemės, įrankių bei naminių gyvulių.

Kaip rodo istoriniai šaltiniai nuomojami buvo ne tik žemės darbų įrankiai, tačiau ir karinė technika.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose lizingo operacija paminėta 1066 metais, kai Vilhelmas Užkariautojas išsinuomavo iš Normandijos pirklių laivų Britanijos salų puolimui. Ši operacija nebuvo pamiršta, ir praėjus dviems amžiams, sudaryta pirmoji oficiali lizingo sutartis – kryžiuočiai, ruošdamiesi eiliniam kryžiaus žygiui, šiuo būdu įsigijo karo amunicijos.

XX a. vystantis pramonei Anglijoje, išaugo lizinguojamų prekių skaičius. Didžiausias vaidmuo čia teko sparčiai besivystančiai geležinkelio bei anglies kasybos pramonei.

Pirmoji specializuota lizingo bendrovė Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo įkurta 1952 metais “United States Leasing Corporation” (įkūrėjas – Henry Shonfeld). 1960-ųjų metų pabaigoje JAV lizingo operacijų apyvarta jau buvo vienas milijardas dolerių. Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos lizingas ėmė plisti ir Europoje. Štai 1979 metais įregistruota per 50 mlrd. JAV dolerių vertės lizingo operacijų.

Pasaulyje daugiausia lizingo būdu parduodami lengvieji automobiliai (38,8 proc.), pramonės įrengimai (24,3 proc.), kompiuteriai ir orgtechnika (13,9 proc.), krovininiai automobiliai (13,8 proc.), lėktuvai, vagonai, laivai (4,2 proc.). Automobiliai ir kitų transporto priemonių lizingas Lietuvoje taip pat laikomas itin perspektyviu rinkos segmentu.

Didžiausia dalis lizingo operacijų tenka trims žemynams: Š.Amerikai, Azijai, ir Europai, kuriose 1994 metais lizingo operacijos sudarė 93,9 proc. pasaulinės lizingo apyvartos. 1989 metais šių žemynų apyvarta sudarė 95,9 proc. pasaulinės rinkos. Iki 1993 metų pagal lizingo operacijų apyvartą pirmavo Š.Amerika, antra – Europa, trečia – Azija. 1993 metai pasižymėjo tuo, kad antrą vietą užėmė Azija, nustumdama į trečią Europą. Šis įvykis susijęs su stipria ekonomine krize, apėmusia Europą 1991 metų pabaigoje, ir audringu lizingo vystymusi tokiose Azijos šalyse, kaip Pietų Korėja, Hong-Kongas, Indonezija.1.2.2. Lizingo ypatybės atskirose šalyse

a) JAV

JAV tenka apie puse visos pasaulinės lizingo apyvartos. 1986m. JAV įrangos parduota išperkamosios nuomos būdu už 85 mlrd.USD.

Viena iš pagrindinių greito lizingo vystymosi JAV priežasčių – mokesčių lengvatos: pagreitinta amortizacija ir mokesčių lengvata investicijoms. Pavyzdžiui, perkant įrangos už 100.000,-USD, investicijų lengvata – 10 proc. Tačiau tokios nuolaidos galioja tik tada, kai sutartis atitinka nuomai keliamus reikalavimus:

– lizingo sutarties trukmė ne mažiau 30 metų;

– lizingo sutarties pratęsimas galimas, įvertinus įrenginio rinkos kainą;

– nepirkti įrenginio mažiau už protingą kainą, pvz., 1 USD;

– lizingo kompanija neprivalo peržiūrėti mokėjimų grafiko.

Iki 1977 metų firmos galėjo įsigyti įrengimų išperkamosios nuomos būdu, nerodydamos jų savo balansuose. Todėl įmonės, turinčios jau nemažus finansinius įsipareigojimus, galėjo įsigyti įrangos, nerodydamos išaugusios įsiskolinimų sumos. Tokiu būdu tikroji skola buvo slepiama nuo investuotojų ir kreditorių. 1976 metais priimtas įstatymas, kuriame buvo keletas punktų:

– nuosavybės teisė pasibaigus sutarčiai pereina nuomininkui;

– lizingo sutartis suteikia galimybę jai pasibaigus nupirkti turtą pigiau rinkos vertės;

– sutarties trukmė daugiau arba lygi 75 proc. turto naudingo naudojimo laiko.

Paskutiniu metu išaugo grįžtamojo lizingo (naftos tankeriai, geležinkelio konteineriai, kompiuteriai, lėktuvai), operatyvinio lizingo (transporto priemonės, spausdinimo įrenginiai) reikšmė.

b) Didžioji Britanija

Įvedus kai kurių mokesčių lengvatų, Didžiojoje Britanijoje lizingas sparčiau ėmė vystytis tik po 1970 metų. Kompanijos iš apmokestinamų pajamų galėjo 100 proc. nurašyti investicijas. Kompanijos šiomis mokesčių lengvatomis galėjo pasinaudoti tik ataskaitinių metų pabaigoje. Todėl jei įmonė investavo metų pradžioje, ji turėjo kurį laiką laukti naudos iš šios mokesčių lengvatos. Tačiau jei ji parduodavo įrengimus lizingo kompanijai ir po to jį iš pastarosios nuomodavosi (su sąlyga, kad lizingo įmonei finansiniai metai baigiasi anksčiau), tai nauda iš mokesčių lengvatų pasinaudodavo greičiau. Lizingo įmonės stengėsi kurti savo filialus su skirtingomis finansinių metų pasibaigimo datomis. Investicijų mokesčių lengvata neatlygintina, tačiau atgal ji sugrįžta per mokesčių mokėjimus. Vėliau mokesčiai buvo mažinami pamažu, tačiau tai ne iš karto atsiliepė lizingo vystymuisi.

c) Švedija

Švedijoje lizingas atsirado 60-ųjų metų pradžioje. Paprastai šiomis operacijomis naudojosi smulkios ir vidutinės įmonės. Bankai reikalavo tam tikrų įsipareigojimų. Iš pradžių buvo sudaromos sutartys, pagal kurias prekės tiekėjas įsipareigodavo atpirkti prekę, jei klientas neįvykdydavo savo įsipareigojimų lizingo kompanijai. Augant konkurencijai tarp lizingo kompanijų, šis pardavėjo įsipareigojimas sutartyse sutinkamas vis rečiau ir rečiau. Vidutinė sutarties trukmė paprastai trunka 3-5 metus, išskirtiniais atvejais iki 9 metų.

d) Italija

Pirma lizingo kompanija Italijoje susikūrė 1963 metais. Šiuo metu Italijos lizingo asociacija vienija 50 kompanijų. Stambiausia italų lizingo kompanija “Lokafit” lizinguoja žemės ūkio mašinas, darbo įrengimus, ofiso įrangą, kompiuterius, nekilnojamą turtą, transporto priemones. Šios įmonės steigėja “Bank Nasional de Lavoro”, įkūrusi firmas Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Kinijoje, Ispanijoje.

Užsienio šalių praktika rodo, kad 75 proc. lėšų lizingo sandoriui finansuoti specializuotos lizingo kompanijos gauna iš komercinių bankų kreditų forma ir tik 25 proc. sudaro kompanijos nuosavos lėšos. Banko ir specializuotos lizingo kompanijos tarpusavio santykiai grindžiami ilgalaikiu bendradarbiavimu ir tarpusavio pasitikėjimu. Už kreditą lizingo kompanija moka bankui palūkanas. Palūkanos yra įtraukiamos į lizingo gavėjo nuomos mokėjimų sumą. Palūkanų mokėjimo terminai paprastai sutampa su lizingo gavėjo nuomos mokėjimų terminais.

Komerciniai bankai suteikia specializuotai lizingo kompanijai dviejų rūšių kreditus:

– garantinį kreditą konkreč.iai lizingo operacijai finansuoti, kiekvieną kartą ištyrus kliento mokumą;

– kreditą įprastine tvarka, kaip eiliniam kreditoriui.

Labai dažnai pats komercinis bankas arba dukterinė banko įmonė tiesiogiai dalyvauja lizingo versle ir yra lizingo davėjas. Spaudos šaltiniai teigia, kad Europoje maždaug keturios iš penkių lizingo kompanijų yra dukterinės bankų įmonės. Gamybinių priemonių bankas įsigyja už savo nuosavas lėšas: įstatinį kapitalą (išskyrus lėšas, įdėtas į kitų bankų ar įmonių akcijas, pajus bei įšaldytas lėšas), rezervo ir kitus fondus, sukauptus pelno sąskaita, nepaskirstytą pelną ir iš šalies pritrauktas lėšas.

Lizingo operacijos garantuoja bankui kur kas mažesnę riziką nei įprastinis kreditavimas.

Apibendrinant apžvelgtas šalis, matome, jog:

– lizingo operacijomis pagrinde užsiima ne bankai, o jų specializuotos įmonės;

– lizingo operacijos stiprina ekonomikos sektorių, sukurdamos sąlygas strategiškai svarbių šakų vystymuisi, stimuliuoja kapitalo atėjimą į gamybinę sferą;

– tam tikrų mokesčių lengvatų įvedimas skatina lizingo operacijų vystymąsi.

1.3. Lizingo rūšys

Vakarų šalyse naudojamų lizingo formų įvairovė priklauso nuo įvairių požymių: sandorio dalyvių sudėties, nuomojamojo turto rūšies, turto amortizacijos sąlygų, išnuomotųjų priemonių priežiūros, sutarties dalyvių geografinės padėties, lizingo mokėjimų formos ir kt.

Suklasifikavus šiuos požymius, galima išskirti įvairias lizingo rūšis (žr.5 pav.).

Pagal sandoryje dalyvaujančių dalyvių sudėtį būtų galima skirti:

– tiesioginį lizingą;

– netiesioginį lizingą.

Tiesioginio lizingo operacijoje įmonė gamintoja (tiekėjas), sudariusi lizingo sutartį, perduoda įrengimą ar kitą turtą vartotojui, kuris naudojasi šiuo įrengimu ir moka sutartyje numatytus mokesčius.

Netiesioginis lizingas – kai lizingo operacijos vykdomos per tarpininką: lizingo kompaniją, banką ar draudimo firmą. Finansinė institucija perka gamybos priemonę ir už tam tikrą mokėjimų sumą suteikia teisę vartotojui naudotis šia gamybos priemone. Tradicinis netiesioginis lizingas – kai lizingo operacijoje gali dalyvauti vienas tarpininkas. Sudėtingame ir stambiame sandoryje gali dalyvauti keli tarpininkai.

Pagal nuomojamojo turto rūšį galima skirti:

• kilnojamojo turto lizingas;

• nekilnojamojo turto lizingas.

Kilnojamojo turto lizingas dar vadinamas mašininiu-techniniu lizingu.

Pagal nuomojamojo materialinio turto amortizacijos (susidėvėjimo) sąlygas ir dydį būtų galima išskirti visiškos ir dalinės amortizacijos lizingą. Visiškos amortizacijos lizingas – kai per visą lizingo sandorio laikotarpį vartotojas numatytais mokėjimais padengia visą nuomojamojo turto vertę. Dalinės amortizacijos lizingas – kai per visą lizingo sandorio laikotarpį padengiama tik dalis nuomojamojo turto vertės.

Pagal materialinio turto visiškos ir dalinės amortizacijos požymius skiriami du pagrindiniai lizingo tipai: finansinis ir operatyvinis.

Pagal išnuomotojo materialinio turto priežiūros sąlygas galima skirti grynąjį lizingą, lizingą su visiška ir daline priežiūra. Grynojo lizingo atveju išsinuomotą turtą prižiūri pats vartotojas – lizingo gavėjas. Jis atsako už įrengimo derinimą, remontą ir optimaliai efektyvų jo naudojimą. Lizingo su visiška priežiūra atveju išnuomotąjį turtą prižiūri nuomotojas lizingo davėjas. Nuomotojo priežiūros išlaidos įtraukiamos į lizingo mokėjimus pagal lizingo sutartį. Vakarų šalyse stambios ir finansiškai stiprios lizingo kompanijos, rengdamos lizingo sutartį, su klientu gali numatyti visišką nuomojamojo įrengimo priežiūrą kartu su papildomomis paslaugomis. Tokiu atveju lizingo kompanija ne tik prižiūri, remontuoja, draudžia įrengimą, bet ir aprūpina žaliavomis, medžiagomis, rengia kvalifikuotus kadrus, reklamuoja šiuo įrengimu pagamintą produkciją ir vykdo kitas marketingo funkcijas. Tai viena iš brangiausių lizingo rūšių.

Pagal lizingo sandoryje dalyvaujančių šalių geografinę padėtį (aptarnaujamos rinkos sektorius) galima būtų skirti vidaus ir išorės (tarptautinis). lizingas. Sudarius vidaus lizingo sutartį, visi sandorio dalyviai atstovauja tai pačiai valstybei. Sudarius išorės (tarptautinio) lizingo sutartį, bent vienas sandorio dalyvis yra kitos valstybės atstovas. Tarptautine lizingo sutartimi laikoma ir tokia sutartis, kai visos šalys atstovauja tai pačiai valstybei, tačiau bent viena iš jų turi bendrą kapitalą su užsieniu, tai yra bendra su užsienio kapitalu įmonė. Išorės lizingas savo ruožtu gali būti importo ir eksporto. Eksporto lizingo atveju užsienio valstybės partneris yra lizingo gavėjas; importo lizinge jis finansuoja sandorį ir yra laikomas lizingo davėju arba nuomotoju.

Pagal lizingo gavėjo atsiskaitymo su nuomotoju už naudojimąsi turtu formą skiriami: lizingas atsiskaitant pinigine forma, kompensacine bei mišria forma. Įrengimo ir kitokio turto vartotojas (nuomininkas) gali atsiskaityti už įrengimo nuomą pinigais arba prekėmis, pagamintomis šiuo įrengimu, bei įvairiomis paslaugomis. Mokėjimų dydis ir sąlygos aptariamos derybų metu ir patvirtinamos sutartimis.

Apžvelgsime būdingiausius lizingo tipus.1.3.1. Finansinis lizingas

Svarbiausias finansinio lizingo požymis – pagal lizingo sutartį išnuomoto turto terminas sutampa su visiška amortizacija. Lizingo sutartis garantuoja nuomojamos prekės savininkui (lizingo davėjui) investuotų į šį turtą lėšų grąžinimą, taip pat pelno iš lizingo operacijos gavimą. Pasibaigus sutarties terminui, turto nuosavybės teisė pereina lizingo gavėjui. Finansinio lizingo sutartyje nenumatyta galimybė anksčiau laiko nutraukti sutarties. Taip pat nenumatoma, kad perduotą turtą prižiūrėtų nuomotojas. Finansinio lizingo atveju nuomojamos prekės savininkas kartu perleidžia visą riziką ir naudą, susijusią su nuomojama nuosavybe, lizingo gavėjui.

Kad lizingas būtų pripažintas finansiniu, turi būti įvykdyta bent viena iš šių sąlygų :

Lizingo davėjas turi būti garantuotas, kad nuomininkas, pasibaigus sutarties laikotarpiui, numatytais mokėjimais visiškai padengs išnuomoto turto vertę ir taps jos savininku.

Jeigu pasibaigus sutarties galiojimo laikotarpiui įrengimo vertė nepadengiama, nuomininkas privalo nusipirkti (įsigyti) jį už likutinę vertę.

Lizingo mokėjimų suma (be procentų už nuomą ir kitų mokėjimų) turi būti numatyta tokio dydžio, kad padengtų 90-100  turto vertės.

Finansinio lizingo sutarties terminas sutampa su įrenginio amortizacijos laiku, t.y. finansinio

lizingo sutarties trukmė sudaro daugiau nei 75 proc. įrengimo naudingai naudojamo laiko.

Finansinio lizingo sutarties periodas dažniausiai trunka 5-10 metų ir numato visišką objekto susidėvėjimą.

Lizingo sutarties sąlygos leidžia nuomininkui:

• užpajamuoti išnuomotas priemones ir parodyti apskaitoje kaip ilgalaikį materialinį turtą;

• skaičiuoti išnuomoto turto susidėvėjimą;

• mokėti lizingo davėjui numatytus mokėjimus;

• pasibaigus sutarties terminui, perimti nemokamai arba pirkti pagal likutinę vertę išnuomotą turtą savo nuosavybėn.

Išnuomotos priemonės savininkas (lizingo kompanija, bankas ir kt.) gali:

• įsigaliojus lizingo sutarčiai, nurašyti į išlaidas išnuomoto turto vertę;

• gauti sutartyje numatytas mokėjimų sumas;

• pasibaigus sutarčiai, perduoti turtą nuomininko nuosavybėn.1.3.2. Operatyvinis lizingas

Svarbiausioji operatyvinio lizingo sutarties ypatybė ta, kad jos terminas yra trumpesnis, negu nuomojamo turto naudojimo laikas. Numatyti lizingo mokėjimai nepadengia viso turto vertės. Nuomojamojo turto savininkas gali nuomoti tą patį turtą daugelį kartų, tačiau neperleidžia nuomininkui nuosavybės teisių į nuomojamąją priemonę. Visą riziką ir naudą, susijusią su nuosavybės teisėmis, savininkas palieka sau.

Operatyvinio lizingo sutartyje numatyta nuomotojo galimybė prižiūrėti išnuomotąjį turtą. Priežiūros išlaidos įtraukiamos į lizingo mokėjimų sumą, kurią nuomotojui moka nuomininkas.

Pasibaigus sutarties terminui, turtas grąžinamas nuomotojui arba abi šalys pratęsia lizingo sutartį. Joje taip pat numatyta galimybė įsigyti turtą likutine verte.

Šio tipo sutartyse dažniausiai numatyta teisė nuomininkui pirma laiko nutraukti sutartį ir grąžinti objektą savininkui. Nuomininkui tai aktualu, nes jis turi galimybę grąžinti priemonę, jeigu ji moraliai paseno, nereikalinga arba atsirado finansinių lėšų įsigyti techniniu ir technologiniu požiūriu efektyvesnę priemonę.

Operatyvinio lizingo sutarties objektai – tai greitai morališkai senstantys įrengimai: kompiuterinė ir informacinė technika bei orgtechnika, automobiliai, lėktuvai ir t.t.1.3.3. Grąžintinas lizingas

Tai viena iš tiesioginio lizingo formų, kai sandoryje dalyvauja dvi šalys – lizingo objekto pardavėjas ir objekto pirkėjas.

Jo esmė – įmonė parduoda savo kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą lizingo kompanijai, tuo pat metu sudarydama su ja lizingo sutartį savo buvusio turto ilgalaikei nuomai. Taigi turto pardavėjas ir toliau naudojasi buvusiu turtu, bet jau lizingo pagrindais, kartu gaudamas iš pirkėjo pinigų sumą, numatytą objekto pardavimo-pirkimo sutartyje. Grąžintino lizingo operacijoje tiekėjas ir nuomininkas yra tas pats ūkio subjektas, o turtą pirkęs finansinis institutas yra nuomotojas arba lizingo davėjas.

Nuomininkui suteikiama teisė naudotis turtu už atitinkamą lizingui mokėjimų sumą. Ši suma nustatoma tuo pačiu principu kaip ir finansiniame ar operatyviniame lizinge: mokėjimų suma turi padengti visą investuotojo pinigų sumą, kuri buvo sumokėta perkant objektą, ir garantuoti vidutinę pelno normą investuotam kapitalui. Finansiniu požiūriu tai primena kreditinę operaciją.

Grąžintino lizingo sandoriu dažniausiai naudojasi įmonės, laikinai patekusios į finansinę krizę. Pardavusi turtą įmonė pritraukia papildomų lėšų, sustiprina savo finansinę būklę ir apsidraudžia nuo nepalankių pasekmių, jeigu kartais kristų įmonės akcijų kursas ar jas imtų supirkinėti vertybinių popierių rinkos dalyviai ar kitos firmos. Pasibaigus lizingo sutarties terminui, sutartyje numatyta galimybė įmonei išpirkti savo buvusį turtą pagal likutinę vertę ir atgauti nuosavybės teisę į objektą.

Užsienio šalių praktikoje naudojamas lizingas pagal likutinę vertę. Tai jau eksploatuotų, tačiau šiuo metu naudojamų įrengimų lizingas. Įmonė nuomotoja pasirašo lizingo sutartį su įmone nuomininke, perduodama jai teisę naudotis įrengimu.

Lizingo mokesčiai, kuriuos moka nuomininkas įrengimo savininkui, apskaičiuojami pagal likutinę vertę. Pasibaigus sutarties terminui, įrengimas grąžinamas šeimininkui. Lizingo pagal likutinę vertę sutartis taikoma įrengimams, kurių pradinė vertė yra labai didelė. Neįstengdama įsigyti brangaus įrengimo, įmonė pagal lizingo sutartį mielai ima naudotą įrengimą, už kurį reikia mokėti mažesnius lizingo mokėjimus nei už naują. Įrengimo savininkui toks variantas taip pat priimtinas, nes lizingo mokėjimai kompensuoja nuostolius dėl įrengimo prastovų.

1.4. Lizingo procedūros organizavimo etapai, sandėrio rizika

Lizingo kompanija ar bankas, įsigijęs lizingo objektą, atlieka nuomotojo funkcijas. Be to, jie atlieka ir kitus darbus: tiria ir analizuoja įvairių įrengimo rūšių paklausą, seka gamybos priemonių kainų svyravimus rinkoje, tiria remonto, techninės priežiūros, transporto paslaugų kainas. Jie numato pagrindines lizingo plėtojimo kryptis ir kontroliuoja padėtį lizingo objektų rinkoje. Dažniausiai stambios lizingo kompanijos sukaupia duomenų bazes apie atskiras įrengimų rūšis, paklausias lizingo rinkoje, bei potencialius klientus, pageidaujančius naudotis lizingo paslaugomis. Numatydami svarbiausias lizingo plėtojimo kryptis, pirmenybę teikia toms mašinų ir įrengimų rūšims, kurios skirtos plataus vartojimo prekėms gaminti ir paslaugų sferai plėtoti. Praktika rodo, kad labai dažnai iniciatyvos sudaryti lizingo sandorį imasi pats klientas (būsimas lizingo gavėjas). Jis pats užsiima reikiamo įrenginio paieška, tariasi su įmone gamintoja (tiekėja) dėl įrengimo pirkimo galimybių.

Lizingo procesą sąlyginai galima skirstyti į tris etapus. Pirmajame etape vykdomi visi parengiamieji darbai, susiję su juridinių sutarčių rengimu: analizuojamos ir vertinamos kiekvienos konkrečios sutarties sąlygos ir ypatumai, numatomi lizingo sutarties finansavimo šaltiniai.

Pirmajame lizingo procedūros etape parengiami ir įforminami tokie dokumentai:

• lizingo gavėjo paraiška lizingo davėjui (lizingo kompanijai arba bankui) dėl įrengimo nuomos;

• išvados apie lizingo projekto efektyvumą ir būsimojo nuomininko mokumą;

• nuomotojo užsakymas įrengimo tiekėjui;

• lizingo kompanijos sutartis su banku dėl paskolos gavimo lizingo sandoriui finansuo.ti.

Antrajame lizingo procedūros organizavimo etape po derybų pasirašoma lizingo sutartis ir įforminami tokie dokumentai;

• lizingo objekto pirkimo-pardavimo sutartis;

• lizingo objekto priėmimo eksploatuoti aktas;

• lizingo sutartis;

• perduodamo lizingo objekto techninio aptarnavimo sutartis;

• lizingo objekto draudimo sutartis.

Trečiasis etapas – lizingo objekto naudojimo periodas. Lizingo operacijos parodomos abiejų šalių buhalterinėje apskaitoje ir atskaitomybėje.

Buhalterinės apskaitos požiūriu lizingo gavėjas, skirtingai nuo lizingo davėjo yra pirkėjas. Pradėjus lizingo operaciją, nuomininkas savo balanso aktyve ir pasyve parodo išsinuomotą priemonę ir skolą lizingo davėjui.

Lizingo davėjas savo balanse aktyve išnuomoto objekto vertę rodo ne kaip ilgalaikį materialinį turtą, bet kaip priklausančią iš nuomininko gauti bendrąją jo sumą, o pasyve kaip būsimųjų laikotarpių pajamas rodo palūkanas, gaunamas iš lizingo davėjo už išnuomotą objektą.

Pasibaigus lizingo sutarties terminui, įforminami dokumentai dėl lizingo objekto tolesnio naudojimo:

• lizingo objekto nuomos laikotarpis gali būti pratęstas tomis pačiomis ar naujomis sąlygomis;

• nuomininkas gali įsigyti objektą pagal objekto likutinę vertę;

• objektas gali būti grąžinamas nuomotojui;

• objektas gali būti perparduotas tretiesiems asmenims.

Lizingo sandėrio rizika. Kiekvienas komercinis sandoris turi tam tikrą riziką visiems jo dalyviams. Šią riziką reikia suvokti, įvertinti į ją atsižvelgti sudarant lizingo sutartį. Dažniausia rizika lizingo gavėjui kyla tokiais atvejais, kai:

• lizingo davėjas per daug padidina lizingo objekto vertę;

• lizingo davėjas pristato žemos kokybės lizingo objektą;

• lizingo davėjas nėra lizingo objekto savininkas ir neturi teisės jį išnuomoti;

• lizingo davėjas atsisako įvykdyti savo garantinius įsipareigojimus, pateikus pretenzijas dėl objekto kokybės;

• lizingo objektas nukentėjo avarijoje, bet draudimo suma nepadengia visų nuostolių ir lizingo gavėjas neišgali savo lėšomis atlikti remonto;

• žymiai pablogėjo žaliavų rinkos būsena;

• labai sumažėja gatavos produkcijos realizavimo galimybės;

• lizingo objektas areštuojamas;

• lizingo objektas pavagiamas ar sugadinamas;

• į verslą įsiterpia kriminaliniai elementai;

• pasikeičia makroekonominė aplinka: vyriausybės nutarimai, muitinės apribojimai, įvežant lizingo objektą ar išvežant gatavą produkciją.

1.5. Lizingo įmokų skaičiavimo metodika

Nuomos mokestis visuomet nustatomas iš anksto už visą lizingo laikotarpį. Jį sudaro nuomojamos priemonės vertė bei palūkanos už naudojimąsi savininko kapitalu, įdėtų į nuomojamą priemonę. Tiek išnuomotos vertės grąžinimas, tiek palūkanos už naudojimąsi savininko kapitalu atskirai parodomi savininko ir nuomininko buhalterinėje atskaitomybėje.

Pirmos dalies ekonominė prasmė yra tai, kad nuomininkas (lizingo gavėjas) grąžina lizingo davėjui išlaidas, patirtas įsigyjant išnuomotą priemonę. Palūkanos už naudojimąsi kapitalu leidžia turto savininkui padengti visas išlaidas ir gauti pelną. Nuomos mokesčio sumos suderintos iš anksto, yra privalomos abiems pusėms ir sutarties galiojimo laiku nėra keičiamos. Nuomos mokesčio apskaičiavimo metodika priklauso nuo nuomos sąlygų, pradinių duomenų ir norimo rezultato, todėl yra keli apskaičiavimo būdai :

Pirmuoju atveju už išnuomotą priemonę nuomininkas moka lygiomis dalimis visą sutarties galiojimo

laiką, kartu padengdamas palūkanas už naudojimąsi savininko įdėtomis į išnuomotą priemonę lėšomis.

Antrasis metodas naudojamas skaičiuojant nuomos mokestį kai nurodyta tik bendra ir kasmetinių

mokėjimų sumos bei išnuomotų įrengimų vertė..1.6. Lizingo patrauklumas

Lizingas Vakarų šalyse vienas iš labiausiai paplitusių finansavimo mechanizmų. Jis suteikia naujų galimybių tiek lizingo davėjui, tiek lizingo gavėjui bei gamintojui (tiekėjui). Užsienio finansų specialistai skiria šiuos lizingo privalumus.1.6.1. Lizingo privalumai nuomininkui

1. Lizingas suteikia iki 100  lėšų turto įsigijimui. Dažnai nereikalaujama išankstinių mokėjimų ar depozitų.

2. Lizingas “neužšaldo” kapitalo, galima daugiau kapitalo skirti apyvartinėms lėšoms, kurios būna labai reikalingos kiekvienos įmonės veiklai. Tai suteikia įmonei didesnį likvidumą.

3. Nuomos mokesčiai, užfiksuoti lizingo kontrakte, padeda numatyti ir apskaičiuoti išlaidas, prognozuoti pinigų srautus.

4. Lizingas suteikia užtikrintumą, nes nenutraukiama sutartis, skirtingai nuo overdrafto, kuris turi būti būtinai apmokėtas pareikalavus.

5. Lizingas suteikia galimybę apsisaugoti nuo infliacijos. Įranga gali būti įsigyjama dabartine kaina, o nuomos mokesčiai mokami iš būsimų pajamų.

6. Lizingas gali neatsispindėti nuomininko balanse. Lizingas nėra skolinimasis, ir daugelyje šalių nėra apskaitos reikalavimų parodyti nuomojamą įrangą ir atitinkamus būsimų nuomos mokesčių įsipareigojimus nuomininko balanse.

7. Lizingas padeda išvengti paskolų ėmimo ir kapitalo investicijų apribojimų.

8. Lizingas padeda išvengti papildomos akcijų emisijos, ir tai apsaugo akcijas nuo galimo nuvertėjimo. Dažnai lizingas yra vienintelis būdas gauti finansavimą be papildomos akcinio kapitalo emisijos.

9. Lizingas yra paprasta, nesudėtinga operacija. Lizingas minimizuoja administracinius kaštus ir supaprastina mokesčių ir apskaitos procedūras, dokumentaciją.

10. Lizingas yra efektyvus mokesčių aspektu. Nuomos mokesčiai yra traktuojami kaip veiklos išlaidos ir minusuojamos dar prieš mokesčius.

11. Leidžia atsižvelgti į įmonės veiklos ypatumus (sezoniškumas, cikliškumas ir pan.).

12. Lizingo būdu įsigyjant įrengimus reikia žymiai mažiau laiko nei prašant kredito iš banko. Taip pat lizingas dažniausiai yra pigesnis investicijų finansavimo būdas negu banko paskolos rinkos palūkanos.1.6.2. Lizingo privalumai nuomotojui

1. Lizingas finansinėms institucijoms yra papildomas finansinis produktas, iš kurio galima gauti pelną šalia visų kitų finansinių paslaugų.

2. Lizingas sumažina riziką. Daugelyje šalių yra lengviau ir pigiau nuomotojui atgauti išnuomotą įrangą, jeigu nuomininkas nevykdo įsipareigojimų, negu užstato ar paskolos atveju. Vis dėlto kartais neįmanoma greitai atgauti nuomojamąją įrangą arba ji gali turėti žymiai sumažėjusią vertę, ypač jeigu buvo blogai prižiūrima. Be to, nuomininkas kartais gali savavališkai perduoti išnuomotą įrangą kam nors kitam.

3. Lizingas gali padidinti pelningumą. Mokesčių nauda, atsirandanti dėl įrangos įsigijimo, daugelyje šalių yra paprastai perduodama nuomininkui, sumažinant nuomos mokesčius, tačiau nuomotojas taip pat gali gauti papildomą atpildą, suteikdamas šią paslaugą.

4. Lizingas suteikia galimybę užmegzti ryšius su naujais gamintojais, tiekėjais. Dažnai nuomininkas pats randa tiekėją ir derasi dėl visų sąlygų, o nuomotojas skiria finansavimą, pats iš karto įsigydamas įrangą iš tiekėjo ir po to lizingo forma nuomodamas nuomininkui. Užmegzti kontaktai su įrangos gamintojais, tiekėjais gali būti panaudojami ateityje.

5. Lizingo dokumentacija nesudėtinga tiek nuomininkui, tiek ir nuomotojui. Ji yra paprastesnė nei paskolos atveju.

6. Lizingo kontraktas gali būti greitai užbaigiamas. Nuomininkas dažniausiai greitai priima sprendimus dėl lizingo;

7. Užtikrina techninių priemonių ir paslaugų, kurių pardavimas kitomis sąlygomis nenaudingas ar negalimas, realizavimą.1.6.3. Lizingo privalumai lizingo objekto tiekėjui (gamintojui)

1. Lizingo kompanija tampa pastoviu ir patikimu gamintojo partneriu, apmokančiu visą užsakymo vertę;

2. Dėl lizingo atsiranda galimybė įtraukti į potencialių pirkėjų sąrašą tuos vartotojus, kurie dėl savų ir skolintų lėšų trūkumo nėra ekonominių gamintojo interesų sferoje, t.y. palieka jį be potencialaus pelno;

3. Gamintojas pastoviai bendradarbiaujantis su lizingo kompanija, gali sumažinti išlaidas reklamai, vartotojų paieškai, rinkos tyrimams, nes šias paslaugas teikia lizingo kompanija.1.6.4. Lizingo trūkumai

1. Gavėjui duoda tik laikiną teisę naudotis įrengimais;

2. Gali kainuoti brangiau negu banko kreditas tiems patiems įrengimams įsigyti;

3. Nuomos mokestis mokamas per visą lizingo sutarties galiojimo laikotarpį, nes dėl mokslinės-techninės pažangos išnuomotas objektas gali būti neeksploatuojamas.

Kaip matome, lizingui būdinga daugiau teigiamų savybių nei neigiamų, o daugelio šalių lizingo vystymosi istorijos patirtis patvirtina svarbų lizingo vaidmenį ekonomikoje. Ypač ši finansavimo rūšis išpopuliarėja, įvedus mokesčių ir amortizacinių atskaitymų lengvatų.

1.7. Lizingo potencialiosios naudos įvertinimo metodai

Praktikoje dažnai susiduriama su uždaviniu, kaip parinkti keletą investicinių projektų iš pakankamai didelės jų apimties, kuomet investicinių lėšų apimtis yra ribota. Bendru atveju prieš pradedant keleto alternatyvų išrinkimo procesą, visas turimas alternatyvas visų pirma reikia suskirstyti į tarpusavyje nepriklausomas ir abipusiškai nesuderintas alternatyvas. Pačiai geriausiai alternatyvai išrinkti rekomenduojama taikyti esamos, būsimos ar vidutinės metinės vertės metodus. Koks kapitalinių įdėjimų efektyvumo įvertinimo metodas bebūtų išrinktas, vienaip ar kitaip jis susijęs su investicinių išlaidų diskontavimu, ir su pajamų iš kapitalinių įdėjimų tam pačiam laiko momentui diskontavimu, t.y. su tam tikrų dabartinių dydžių apskaičiavimu. Svarbiausias momentas čia yra palūkanų normos lygio, pagal kurį vykdomas diskontavimas, parinkimas. Sąlyginai šį dydį pavadinsime palyginamąja palūkanų norma, kadangi efektyvumo įvertinimas dažniausiai vyksta būtent lyginant kapitalinių įdėjimų variantus. Kokią normą reikia priimti konkrečioje situacijoje – ekonominio sprendimo ir prognozės reikalas. Kuo ji aukštesnė, tuo ryškiau atsispindi toks faktorius kaip laikas – labiau nutolę mokėjimai turi vis mažesnę įtaką dabartiniam srauto dydžiui. Iš pasakyto seka, kad gaunamos dabartinės pajamų iš kapitalinių įdėjimų vertės yra sąlyginės charakteristikos, kadangi iš esmės priklauso nuo priimtos ateičiai palyginamosios normos. Priklausomai nuo konkrečios susidariusios situacijos, laiko faktoriaus apskaita gali keistis, ir tai, kas atrodė svarbiausiu vienose sąlygose, gali visiškai atrodyti kitose. Parenkant palyginamąją normą iš principo orientuojamasi į egzistuojantį arba laukiamą apytikrį paskolos palūkanų lygį. Literatūroje rekomenduojama taikyti minimaliai patrauklią pajamų normą. Tačiau klausimas apie tai, koks turėtų būti minimalus lygis, lieka neapibrėžtas. Naudotinos diskontavimui palūkanų normos nustatyme svarbus momentas yra rizikos įvertinimas. Kadangi rizika investiciniame procese nepriklausomai nuo jo konkrečių formų galutiniam rezultatui pasirodo kaip realus pelningumo iš kapitalo sumažinimo galimybė, lyginant su laukiama prognoze, be to šis sumažėjimas vėl gi pasireiškia laike. Rizikos problema viena svarbiausių, lyginant ir renkant investicijų variantus. Rizikos priedo įtraukimas į palūkanų normos dydį yra paplitusi, tačiau ne vienintelė rizikos problemos sprendimo priemonė. Pastaruoju metu įvyko žymūs pasikeitimai bandant padidinti investicijų rezultatų patikimumą. Stambios firmos pradėjo naudoti įvairius sudėtingus metodus, tokius kaip jautrumo analizė (sensivity analysis), matematinės statistikos metodus, ekonominį – matematinį modeliavimą. Išvardyti metodai sumažina riziką tuo, kad leidžia asmeniui, priimančiam sprendimą, studijuoti daugiavariantinį galimų pasekmių vaizdą, priklausomai nuo sąlygų pasikeitimo – t.y. nuo įeinančių parametrų analizuojamų sistemose.

Investicijų efektyvumo finansinėje analizėje daugiausia taikomi keturi rodikliai: grynoji dabartinė vertė, atsipirkimo laikas, vidinė pelno norma, rentabilumas. Pažymėsim, kad užsienyje nėra vieningos investicijų efektyvumo metodikos. Iš tikrųjų kiekviena korporacija, vadovaudamasi sukaupta patirtimi, esamais finansiniais resursais, tikslais, siekiamais duotu momentu ir t.t., sukuria savo metodiką. 1960 metais tik nedaugelis įmonių naudojo pinigų srau.tų diskontavimo metodą. Tačiau situacija greitai pasikeitė. Gitman ir Forrester atlikti tyrimai parodė, jog 67,6 proc. iš apklaustų JAV kompanijų naudojo vidinio pelningumo metodą (IRR) ir 35,7 proc. grynosios dabartinės vertės metodą.

Taigi, jeigu banko paskolos palūkanų norma didesnė negu lizingo atveju, nuomininkui labiau apsimoka sudaryti lizingo kontraktą, o jeigu mažesnė – imti paskolą. Aprašytu atveju yra geriau pasinaudoti lizingu.1.7.1. Lizingo potencialiosios naudos nuomotojui įvertinimo metodai

Nuomotojo požiūriu įrangos pirkimas lizingui turi daugumą paskolos charakteristikų, todėl, ir sudarant lizingo kontraktą, nuomotojui svarbiausia nustatyti efektyvias palūkanų normas.

Įvertinimui naudojami du pagrindiniai metodai:

1. Vidinio pelningumo (IRR) metodas;

2. Dualios pelningumo normos (DRR) metodas.

1.7.1.1. Vidinio pelningumo (IRR) metodas

Lizingo potencialios naudos nuomotojui įvertinimui bus naudojamos tos pačios pradinės sąlygos, kaip ir nuomininko atveju.

Esmė yra ta, kad lizingo kontrakto galiojimo metu nuomotojas, po metų nuo kontrakto pradžios pradėjęs gauti nuomos mokesčius, dvejus metus gali reinvestuoti gautas sumas. Šio metodo trūkumas yra tai, kad daroma prielaida, jog reinvestuotos lėšos uždirba tokį patį pelną kaip pats lizingas, nors realiai lėšos labai retai reinvestuojamos su ta pačia pelno norma.

Taigi, tikslesniam įvertinimui buvo sukurtas dualios pelningumo normos (DRR) metodas.

1.7.1.2. Dualios pelningumo normos (DRR) metodas

Šio metodo pagrindinis skiriamasis bruožas yra tai, kad iš anksto numatoma palūkanų norma, kuri bus gauta už reinvestuojamas lėšas ir kuri paprastai yra žymiai mažesnė negu laukiama pelno norma iš lizingo.

Duali pelningumo norma atspindi maksimalią palūkanų normą, kurią nuomotojas gali mokėti už finansinius išteklius, nepatirdamas nuostolio (įvertinant ir numatytą pelną už reinvestuojamas lėšas). Jeigu nuomotojas turi pigesnį finansavimo šaltinį negu duali pelningumo norma, tas skirtumas bus jo pelnas. Pavyzdžiui, jeigu nuomotojas turės finansinio kapitalo šaltinį savo investavimui į lizingą už 13% per metus, jo bruto pelnas 3,6 % (16,6 %- 13% = 3,6%).

1.8. Išvados

1. Lizingas – netradicinė finansavimo sistema, jungianti ilgalaikės n

. . .

Join the Conversation

×
×