Lizingas

TURINYS
ĮVADAS 2
1. TEORINIAI SPRENDIMAI 2
1.1. LIZINGO SAMPRATA, PAGRINDINĖS CHARAKTERISTIKOS 2
1.2. PADĖTIS PASAULINĖJE LIZINGO RINKOJE 3
1.2.1 Lizingo atsiradimo istorija 3
1.2.2. Lizingo ypatybės atskirose šalyse 4
1.3. LIZINGO RŪŠYS 5
1.3.1. Finansinis lizingas 7
1.3.2. Operatyvinis lizingas 7
1.3.3. Grąžintinas lizingas 8
1.4. LIZINGO PROCEDŪROS ORGANIZAVIMO ETAPAI, SANDĖRIO RIZIKA 8
1.5. LIZINGO ĮMOKŲ SKAIČIAVIMO METODIKA 9
1.6. LIZINGO PATRAUKLUMAS 10
1.6.1. Lizingo privalumai nuomininkui 10
1.6.2. Lizingo privalumai nuomotojui 10
1.6.3. Lizingo privalumai lizingo objekto tiekėjui (gamintojui) 11
1.6.4. Lizingo trūkumai 11
1.7. LIZINGO POTENCIALIOSIOS NAUDOS ĮVERTINIMO METODAI 11
1.7.1. Lizingo potencialiosios naudos nuomotojui įvertinimo metodai.....................12
1.7.1.1. Vidinio pelningumo IRR metodas..............................12
1.7.1.2. Dualios pelningumo normos DRR metodas.............................13
1.8. IŠVADOS..............................13
2. TYRIMAI IR JŲ REZULTATAI 13
2.1. LIZINGO RINKOS LIETUVOJE ANALIZĖ 13
2.2. ALTERNATYVIŲ FINANSAVIMO ŠALTINIŲ LIETUVOJE ĮVERTINIMAS 14
IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS 18
LITERATŪROS SĄRAŠAS 20ĮVADAS
Šiandieninės Lietuvos ekonominėmis sąlygomis daugelis įmonių sprendžia finansines problemas, kylančias dėl pinigų stokos. Plečiant įmonės veiklą, vaadovams reikia rinktis iš kokių šaltinių finansuoti naujus projektus. Teoriškai jie turi tris alternatyvias finansavimo galimybes: naudoti įmonės uždirbtą pelną; didinti įmonės įstatinį kapitalą išleidžiant naujas akcijas ir skolintis. Neišsivysčiusioje Lietuvos kapitalo rinkoje dažnai nėra didelio išorinių kapitalo kaupimo šaltinių pasirinkimo. Jei vidinių įmonės išteklių nepakanka, o savininkai nelinkę arba nepajėgūs didinti akcinio kapitalo, tai paprastai tenka imti paskolą iš banko. Tačiau paskutiniu metu įvykę bankų bankrotai ir didelės bankų paskolų palūkanos formuoja neigiamą vadovų nuostatą skolinimuisi.

Kaip alternatyvos bankinėms paskoloms, iššsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse ypač paplitusios tokios finansavimo rūšys kaip lizingas ir faktoringas. Lietuvoje lizingo operacijos – sąlyginai nauja ir įdomi finansavimo rūšis, kurios naudojimo ypatumai daugeliui nėra žinomi. Todėl ir pasirinkau tokią darbo temą. Šiame darbe stengsiuos pateikti kuo daugiau in

nformacijos apie lizingo naudojimą tarptautinėje ir vidaus rinkoje, išryškindamas lizingo privalumus, jų naudingumą komerciniuose santykiuose, kompetentingų specialistų nuomonę apie šio alternatyvaus finansavimo šaltinio ateitį, metodus naudojamus pasirenkant alternatyvius finansavimo šaltinius, jų pritaikymo galimybes Lietuvoje.1. TEORINIAI SPRENDIMAI
1.1. Lizingo samprata, pagrindinės charakteristikos

Lizingas – tai netradicinė finansavimo sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir kreditavimo elementus. Jo esmė yra ilgalaikė nuoma, kurią įmonei – lizingo gavėjai – suteikia bankas, lizingo objektą gaminanti įmonė ar lizingo kompanija, vadinama lizingo davėju. Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį, lizingo davėjas perka įrengimą, mašinas, kitą nekilnojamąjį turtą ir išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokėjimų sumą, kurią šis moka per visą sutarties laiką.
Ekonominiu požiūriu lizingas – tai ilgalaikis prekinės formos kreditas, kai išnuomotos priemonės savininkas už suteiktą daiktinę paskolą gauna palūkanas.
Lizingas paplitęs išsivysčiusiose Vakarų šaalyse ir yra vienas iš labiausiai paplitusių mechanizmų, naudojamų šalies finansų rinkoje, nes suteikia naujų galimybių ir privalumų tiek lizingo davėjui, tiek lizingo gavėjui.
Lizingo objektas ir subjektas. Lizingo objektu gali būti įvairios paskirties kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas: pastatai, žemės sklypas, pramoniniai ir kiti įrengimai, kompiuterinė ir informacinė technika, orgtechnika, parduotuvių įranga ir apipavidalinimas, žemės ūkio mašinos, automobiliai, sunkvežimiai, lėktuvai ir t.t.
Lizingo objektas išnuomojamas skirtingam laikotarpiui. Nuoma gali būti:
– trumpalaikė (iki vienerių metų);
– vidutinė (nuo vienerių iki trejų metų);
– ilgalaikė (daugiau nei treji metai).
Per vi

isą nuomos laikotarpį nuosavybės teisę į nuomos objektą išlaiko lizingo davėjas.
Lizingo subjektas. Klasikiniam lizingui būdinga trišalė sutartis, t.y. kai sandoryje dalyvauja trys šalys – lizingo davėjas nuomotojas, lizingo gavėjas nuomininkas ir objekto gamintojas tiekėjas.
Svarbiausias vaidmuo lizingo operacijoje tenka nuomotojui lizingo davėjui. Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį, lizingo davėjas nuperka įrangą, mašinas, pastatus ar kitą materialųjį turtą ir, įrašęs juos į savo balansą, išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokestį. Nuomotojas lizingo objektą perka savo lėšomis arba šiam tikslui gauna banko paskolą. Taigi lizingo davėjas savotiškai finansuoja lizingo objekto vartotoją.
Lizingo davėju gali būti:
• komerciniai bankai ir jų filialai, kurių nuostatuose numatyta lizingo veikla;
• finansinės lizingo kompanijos, sukurtos specialiai lizingo operacijoms vykdyti. Jos gali veikti kaip banko padalinys;
• specializuotosios lizingo kompanijos, kurios be finansinių paslaugų teikia ir kitokio pobūdžio paslaugas: prižiūri ir remontuoja išnuomotą turtą, konsultuoja turto eksploatavimo klausimais, rūpinasi susidėvėjusių detalių keitimu, teikia juridines konsultacijas lizingo sutarčių rengimo klausimais ir t.t.
• specializuotosios lizingo kompanijos dažniausiai palaiko tiesioginius ryšius su tam tikros įrangos gamintojais arba jų atstovais;
• firmos, kurioms lizingo veikla nėra pagrindinis verslas, tačiau įstatuose ši veikla numatyta.
Paprastai tokios firmos turi finansinių išteklių ir pajėgumų nesudėtingoms lizingo operacijoms finansuoti.

Antrasis lizingo sandorio dalyvis yra lizingo objekto nuomininkas lizingo gavėjas. Nuomininku gali būti bet kuris ūkinis subjektas, nepriklausomai nuo jo nu
uosavybės tipo: akcinė bendrovė ar uždara akcinė bendrovė, individuali įmonė ar valstybinė įmonė.

Trečiasis lizingo operacijos dalyvis yra lizingo objekto pardavėjas tiekėjas, turintis juridinio asmens statusą: gamybinė įmonė, tiekimo-realizavimo organizacija, prekybos firma ir t.t.

Priklausomai nuo lizingo sandorio dydžio ir kitų sąlygų, lizingo operacijos dalyvių skaičius gali būti didesnis. Be jau išvardytų trijų šalių, lizingo operacijose gali dalyvauti brokerinės lizingo firmos. Jos tiesiogiai nevykdo objekto finansavimo, bet atlieka tarpininko funkcijas tarp tiekėjo, nuomotojo ir nuomininko lizingo procedūros metu. Pvz., užsienio šalyse pasirašant stambias milijonines lizingo sutartis dalyvauja nuo 5 iki 7 šalių: finansinės organizacijos, brokerinės firmos, transporto kompanijos ir kt. Lizingo susitarime gali dal.yvauti dvi šalys. Tuo atveju objekto tiekėjas ir nuomotojas yra vienas ir tas pats juridinis asmuo. Įmonė gamintoja, jos filialai arba dukterinės firmos rengia lizingo projektus ir juos realizuoja lizingo rinkoje.

1.2. Padėtis pasaulinėje lizingo rinkoje1.2.1 Lizingo atsiradimo istorija
Laikoma, jog visi ekonominiai teisiniai santykiai, susiję su lizingu, priklauso šiuolaikiniams ūkiniams santykiams. Tačiau taip iš tikrųjų nėra. Dokumentai liudija, jog nuoma žmonijai žinoma nuo senų laikų.
Išperkamosios nuomos sutarties ištakos siekia net Aristotelio laikus. Būtent Aristotelis teigė, kad “turto esmė yra jo naudojime, o ne teisėje į jį”. Kitaip sakant, tam kad gautum kažkokį tai pelną nebūtina turėti turto, pakanka tik teisės juo naudotis ir iš to

o gauti pajamas.
Nuomos sutartys buvo paplitusios IV a. pr.Kr. tokios sutartys buvo sudaromos Senovės Šumero valstybėje. Uro mieste rastos molinės lentelės liudija apie žemės ūkio įrankių, žemės, vandens šaltinių, buivolų ir kitų gyvūnų nuomą. Šios 1984m. rastos molinės lentelės pasakoja apie šventikus – nuomotojus, sudarinėjusius sutartis su vietiniais fermeriais. Tačiau senieji Šumero valstybės dokumentai nenurodo konkrečios lizingo atsiradimo datos ir tai nereiškia, jog tokios nuomos sutartys nebuvo sudarinėjamos anksčiau.
Anglų istorikas T.Clark, nagrinėjęs Hamurabio įstatymus, priimtus apie 1775-1750 m. pr. Kr., rado keletą straipsnių, kuriuose labai smulkmeniškai bei įvairiapusiškai išnagrinėti nuomos bei nuomos mokesčių variantai, turto užstato aplinkybės.
Kitos Senovės civilizacijos, įskaitant graikus, romėnus, egiptiečius, laikė nuomą patraukliu, prieinamu ir kartais netgi vieninteliu būdu įsigyti žemės, įrankių bei naminių gyvulių.
Kaip rodo istoriniai šaltiniai nuomojami buvo ne tik žemės darbų įrankiai, tačiau ir karinė technika.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose lizingo operacija paminėta 1066 metais, kai Vilhelmas Užkariautojas išsinuomavo iš Normandijos pirklių laivų Britanijos salų puolimui. Ši operacija nebuvo pamiršta, ir praėjus dviems amžiams, sudaryta pirmoji oficiali lizingo sutartis – kryžiuočiai, ruošdamiesi eiliniam kryžiaus žygiui, šiuo būdu įsigijo karo amunicijos.
XX a. vystantis pramonei Anglijoje, išaugo lizinguojamų prekių skaičius. Didžiausias vaidmuo čia teko sparčiai besivystančiai geležinkelio bei anglies kasybos pramonei.
Pirmoji specializuota lizingo bendrovė Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo įkurta 1952 metais “United States Leasing Corporation” (įkūrėjas – Henry Shonfeld). 1960-ųjų metų pabaigoje JAV lizingo operacijų apyvarta jau buvo vienas milijardas dolerių. Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos lizingas ėmė plisti ir Europoje. Štai 1979 metais įregistruota per 50 mlrd. JAV dolerių vertės lizingo operacijų.
Pasaulyje daugiausia lizingo būdu parduodami lengvieji automobiliai (38,8 proc.), pramonės įrengimai (24,3 proc.), kompiuteriai ir orgtechnika (13,9 proc.), krovininiai automobiliai (13,8 proc.), lėktuvai, vagonai, laivai (4,2 proc.). Automobiliai ir kitų transporto priemonių lizingas Lietuvoje taip pat laikomas itin perspektyviu rinkos segmentu.
Didžiausia dalis lizingo operacijų tenka trims žemynams: Š.Amerikai, Azijai, ir Europai, kuriose 1994 metais lizingo operacijos sudarė 93,9 proc. pasaulinės lizingo apyvartos. 1989 metais šių žemynų apyvarta sudarė 95,9 proc. pasaulinės rinkos. Iki 1993 metų pagal lizingo operacijų apyvartą pirmavo Š.Amerika, antra – Europa, trečia – Azija. 1993 metai pasižymėjo tuo, kad antrą vietą užėmė Azija, nustumdama į trečią Europą. Šis įvykis susijęs su stipria ekonomine krize, apėmusia Europą 1991 metų pabaigoje, ir audringu lizingo vystymusi tokiose Azijos šalyse, kaip Pietų Korėja, Hong-Kongas, Indonezija.1.2.2. Lizingo ypatybės atskirose šalyse
a) JAV
JAV tenka apie puse visos pasaulinės lizingo apyvartos. 1986m. JAV įrangos parduota išperkamosios nuomos būdu už 85 mlrd.USD.
Viena iš pagrindinių greito lizingo vystymosi JAV priežasčių – mokesčių lengvatos: pagreitinta amortizacija ir mokesčių lengvata investicijoms. Pavyzdžiui, perkant įrangos už 100.000,-USD, investicijų lengvata – 10 proc. Tačiau tokios nuolaidos galioja tik tada, kai sutartis atitinka nuomai keliamus reikalavimus:
– lizingo sutarties trukmė ne mažiau 30 metų;
– lizingo sutarties pratęsimas galimas, įvertinus įrenginio rinkos kainą;
– nepirkti įrenginio mažiau už protingą kainą, pvz., 1 USD;
– lizingo kompanija neprivalo peržiūrėti mokėjimų grafiko.
Iki 1977 metų firmos galėjo įsigyti įrengimų išperkamosios nuomos būdu, nerodydamos jų savo balansuose. Todėl įmonės, turinčios jau nemažus finansinius įsipareigojimus, galėjo įsigyti įrangos, nerodydamos išaugusios įsiskolinimų sumos. Tokiu būdu tikroji skola buvo slepiama nuo investuotojų ir kreditorių. 1976 metais priimtas įstatymas, kuriame buvo keletas punktų:
– nuosavybės teisė pasibaigus sutarčiai pereina nuomininkui;
– lizingo sutartis suteikia galimybę jai pasibaigus nupirkti turtą pigiau rinkos vertės;
– sutarties trukmė daugiau arba lygi 75 proc. turto naudingo naudojimo laiko.
Paskutiniu metu išaugo grįžtamojo lizingo (naftos tankeriai, geležinkelio konteineriai, kompiuteriai, lėktuvai), operatyvinio lizingo (transporto priemonės, spausdinimo įrenginiai) reikšmė.
b) Didžioji Britanija

Įvedus kai kurių mokesčių lengvatų, Didžiojoje Britanijoje lizingas sparčiau ėmė vystytis tik po 1970 metų. Kompanijos iš apmokestinamų pajamų galėjo 100 proc. nurašyti investicijas. Kompanijos šiomis mokesčių lengvatomis galėjo pasinaudoti tik ataskaitinių metų pabaigoje. Todėl jei įmonė investavo metų pradžioje, ji turėjo kurį laiką laukti naudos iš šios mokesčių lengvatos. Tačiau jei ji parduodavo įrengimus lizingo kompanijai ir po to jį iš pastarosios nuomodavosi (su sąlyga, kad lizingo įmonei finansiniai metai baigiasi anksčiau), tai nauda iš mokesčių lengvatų pasinaudodavo greičiau. Lizingo įmonės stengėsi kurti savo filialus su skirtingomis finansinių metų pasibaigimo datomis. Investicijų mokesčių lengvata neatlygintina, tačiau atgal ji sugrįžta per mokesčių mokėjimus. Vėliau mokesčiai buvo mažinami pamažu, tačiau tai ne iš karto atsiliepė lizingo vystymuisi.
c) Švedija

Švedijoje lizingas atsirado 60-ųjų metų pradžioje. Paprastai šiomis operacijomis naudojosi smulkios ir vidutinės įmonės. Bankai reikalavo tam tikrų įsipareigojimų. Iš pradžių buvo sudaromos sutartys, pagal kurias prekės tiekėjas įsipareigodavo atpirkti prekę, jei klientas neįvykdydavo savo įsipareigojimų lizingo kompanijai. Augant konkurencijai tarp lizingo kompanijų, šis pardavėjo įsipareigojimas sutartyse sutinkamas vis rečiau ir rečiau. Vidutinė sutarties trukmė paprastai trunka 3-5 metus, išskirtiniais atvejais iki 9 metų.
d) Italija
Pirma lizingo kompanija Italijoje susikūrė 1963 metais. Šiuo metu Italijos lizingo asociacija vienija 50 kompanijų. Stambiausia italų lizingo kompanija “Lokafit” lizinguoja žemės ūkio mašinas, darbo įrengimus, ofiso įrangą, kompiuterius, nekilnojamą turtą, transporto priemones. Šios įmonės steigėja “Bank Nasional de Lavoro”, įkūrusi firmas Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Kinijoje, Ispanijoje.
Užsienio šalių praktika rodo, kad 75 proc. lėšų lizingo sandoriui finansuoti specializuotos lizingo kompanijos gauna iš komercinių bankų kreditų forma ir tik 25 proc. sudaro kompanijos nuosavos lėšos. Banko ir specializuotos lizingo kompanijos tarpusavio santykiai grindžiami ilgalaikiu bendradarbiavimu ir tarpusavio pasitikėjimu. Už kreditą lizingo kompanija moka bankui palūkanas. Palūkanos yra įtraukiamos į lizingo gavėjo nuomos mokėjimų sumą. Palūkanų mokėjimo terminai paprastai sutampa su lizingo gavėjo nuomos mokėjimų terminais.
Komerciniai bankai suteikia specializuotai lizingo kompanijai dviejų rūšių kreditus:
– garantinį kreditą konkreč.iai lizingo operacijai finansuoti, kiekvieną kartą ištyrus kliento mokumą;
– kreditą įprastine tvarka, kaip eiliniam kreditoriui.
Labai dažnai pats komercinis bankas arba dukterinė banko įmonė tiesiogiai dalyvauja lizingo versle ir yra lizingo davėjas. Spaudos šaltiniai teigia, kad Europoje maždaug keturios iš penkių lizingo kompanijų yra dukterinės bankų įmonės. Gamybinių priemonių bankas įsigyja už savo nuosavas lėšas: įstatinį kapitalą (išskyrus lėšas, įdėtas į kitų bankų ar įmonių akcijas, pajus bei įšaldytas lėšas), rezervo ir kitus fondus, sukauptus pelno sąskaita, nepaskirstytą pelną ir iš šalies pritrauktas lėšas.
Lizingo operacijos garantuoja bankui kur kas mažesnę riziką nei įprastinis kreditavimas.
Apibendrinant apžvelgtas šalis, matome, jog:
– lizingo operacijomis pagrinde užsiima ne bankai, o jų specializuotos įmonės;
– lizingo operacijos stiprina ekonomikos sektorių, sukurdamos sąlygas strategiškai svarbių šakų vystymuisi, stimuliuoja kapitalo atėjimą į gamybinę sferą;
– tam tikrų mokesčių lengvatų įvedimas skatina lizingo operacijų vystymąsi.

1.3. Lizingo rūšys

Vakarų šalyse naudojamų lizingo formų įvairovė priklauso nuo įvairių požymių: sandorio dalyvių sudėties, nuomojamojo turto rūšies, turto amortizacijos sąlygų, išnuomotųjų priemonių priežiūros, sutarties dalyvių geografinės padėties, lizingo mokėjimų formos ir kt.

Suklasifikavus šiuos požymius, galima išskirti įvairias lizingo rūšis (žr.5 pav.).

Pagal sandoryje dalyvaujančių dalyvių sudėtį būtų galima skirti:
– tiesioginį lizingą;
– netiesioginį lizingą.
Tiesioginio lizingo operacijoje įmonė gamintoja (tiekėjas), sudariusi lizingo sutartį, perduoda įrengimą ar kitą turtą vartotojui, kuris naudojasi šiuo įrengimu ir moka sutartyje numatytus mokesčius.

Netiesioginis lizingas – kai lizingo operacijos vykdomos per tarpininką: lizingo kompaniją, banką ar draudimo firmą. Finansinė institucija perka gamybos priemonę ir už tam tikrą mokėjimų sumą suteikia teisę vartotojui naudotis šia gamybos priemone. Tradicinis netiesioginis lizingas – kai lizingo operacijoje gali dalyvauti vienas tarpininkas. Sudėtingame ir stambiame sandoryje gali dalyvauti keli tarpininkai.

Pagal nuomojamojo turto rūšį galima skirti:
• kilnojamojo turto lizingas;
• nekilnojamojo turto lizingas.
Kilnojamojo turto lizingas dar vadinamas mašininiu-techniniu lizingu.
Pagal nuomojamojo materialinio turto amortizacijos (susidėvėjimo) sąlygas ir dydį būtų galima išskirti visiškos ir dalinės amortizacijos lizingą. Visiškos amortizacijos lizingas – kai per visą lizingo sandorio laikotarpį vartotojas numatytais mokėjimais padengia visą nuomojamojo turto vertę. Dalinės amortizacijos lizingas – kai per visą lizingo sandorio laikotarpį padengiama tik dalis nuomojamojo turto vertės.
Pagal materialinio turto visiškos ir dalinės amortizacijos požymius skiriami du pagrindiniai lizingo tipai: finansinis ir operatyvinis.
Pagal išnuomotojo materialinio turto priežiūros sąlygas galima skirti grynąjį lizingą, lizingą su visiška ir daline priežiūra. Grynojo lizingo atveju išsinuomotą turtą prižiūri pats vartotojas – lizingo gavėjas. Jis atsako už įrengimo derinimą, remontą ir optimaliai efektyvų jo naudojimą. Lizingo su visiška priežiūra atveju išnuomotąjį turtą prižiūri nuomotojas lizingo davėjas. Nuomotojo priežiūros išlaidos įtraukiamos į lizingo mokėjimus pagal lizingo sutartį. Vakarų šalyse stambios ir finansiškai stiprios lizingo kompanijos, rengdamos lizingo sutartį, su klientu gali numatyti visišką nuomojamojo įrengimo priežiūrą kartu su papildomomis paslaugomis. Tokiu atveju lizingo kompanija ne tik prižiūri, remontuoja, draudžia įrengimą, bet ir aprūpina žaliavomis, medžiagomis, rengia kvalifikuotus kadrus, reklamuoja šiuo įrengimu pagamintą produkciją ir vykdo kitas marketingo funkcijas. Tai viena iš brangiausių lizingo rūšių.
Pagal lizingo sandoryje dalyvaujančių šalių geografinę padėtį (aptarnaujamos rinkos sektorius) galima būtų skirti vidaus ir išorės (tarptautinis). lizingas. Sudarius vidaus lizingo sutartį, visi sandorio dalyviai atstovauja tai pačiai valstybei. Sudarius išorės (tarptautinio) lizingo sutartį, bent vienas sandorio dalyvis yra kitos valstybės atstovas. Tarptautine lizingo sutartimi laikoma ir tokia sutartis, kai visos šalys atstovauja tai pačiai valstybei, tačiau bent viena iš jų turi bendrą kapitalą su užsieniu, tai yra bendra su užsienio kapitalu įmonė. Išorės lizingas savo ruožtu gali būti importo ir eksporto. Eksporto lizingo atveju užsienio valstybės partneris yra lizingo gavėjas; importo lizinge jis finansuoja sandorį ir yra laikomas lizingo davėju arba nuomotoju.
Pagal lizingo gavėjo atsiskaitymo su nuomotoju už naudojimąsi turtu formą skiriami: lizingas atsiskaitant pinigine forma, kompensacine bei mišria forma. Įrengimo ir kitokio turto vartotojas (nuomininkas) gali atsiskaityti už įrengimo nuomą pinigais arba prekėmis, pagamintomis šiuo įrengimu, bei įvairiomis paslaugomis. Mokėjimų dydis ir sąlygos aptariamos derybų metu ir patvirtinamos sutartimis.
Apžvelgsime būdingiausius lizingo tipus.1.3.1. Finansinis lizingas
Svarbiausias finansinio lizingo požymis – pagal lizingo sutartį išnuomoto turto terminas sutampa su visiška amortizacija. Lizingo sutartis garantuoja nuomojamos prekės savininkui (lizingo davėjui) investuotų į šį turtą lėšų grąžinimą, taip pat pelno iš lizingo operacijos gavimą. Pasibaigus sutarties terminui, turto nuosavybės teisė pereina lizingo gavėjui. Finansinio lizingo sutartyje nenumatyta galimybė anksčiau laiko nutraukti sutarties. Taip pat nenumatoma, kad perduotą turtą prižiūrėtų nuomotojas. Finansinio lizingo atveju nuomojamos prekės savininkas kartu perleidžia visą riziką ir naudą, susijusią su nuomojama nuosavybe, lizingo gavėjui.
Kad lizingas būtų pripažintas finansiniu, turi būti įvykdyta bent viena iš šių sąlygų :
Lizingo davėjas turi būti garantuotas, kad nuomininkas, pasibaigus sutarties laikotarpiui, numatytais mokėjimais visiškai padengs išnuomoto turto vertę ir taps jos savininku.
Jeigu pasibaigus sutarties galiojimo laikotarpiui įrengimo vertė nepadengiama, nuomininkas privalo nusipirkti (įsigyti) jį už likutinę vertę.
Lizingo mokėjimų suma (be procentų už nuomą ir kitų mokėjimų) turi būti numatyta tokio dydžio, kad padengtų 90-100  turto vertės.
Finansinio lizingo sutarties terminas sutampa su įrenginio amortizacijos laiku, t.y. finansinio
lizingo sutarties trukmė sudaro daugiau nei 75 proc. įrengimo naudingai naudojamo laiko.
Finansinio lizingo sutarties periodas dažniausiai trunka 5-10 metų ir numato visišką objekto susidėvėjimą.
Lizingo sutarties sąlygos leidžia nuomininkui:
• užpajamuoti išnuomotas priemones ir parodyti apskaitoje kaip ilgalaikį materialinį turtą;
• skaičiuoti išnuomoto turto susidėvėjimą;
• mokėti lizingo davėjui numatytus mokėjimus;
• pasibaigus sutarties terminui, perimti nemokamai arba pirkti pagal likutinę vertę išnuomotą turtą savo nuosavybėn.
Išnuomotos priemonės savininkas (lizingo kompanija, bankas ir kt.) gali:
• įsigaliojus lizingo sutarčiai, nurašyti į išlaidas išnuomoto turto vertę;
• gauti sutartyje numatytas mokėjimų sumas;
• pasibaigus sutarčiai, perduoti turtą nuomininko nuosavybėn.1.3.2. Operatyvinis lizingas
Svarbiausioji operatyvinio lizingo sutarties ypatybė ta, kad jos terminas yra trumpesnis, negu nuomojamo turto naudojimo laikas. Numatyti lizingo mokėjimai nepadengia viso turto vertės. Nuomojamojo turto savininkas gali nuomoti tą patį turtą daugelį kartų, tačiau neperleidžia nuomininkui nuosavybės teisių į nuomojamąją priemonę. Visą riziką ir naudą, susijusią su nuosavybės teisėmis, savininkas palieka sau.
Operatyvinio lizingo sutartyje numatyta nuomotojo galimybė prižiūrėti išnuomotąjį turtą. Priežiūros išlaidos įtraukiamos į lizingo mokėjimų sumą, kurią nuomotojui moka nuomininkas.
Pasibaigus sutarties terminui, turtas grąžinamas nuomotojui arba abi šalys pratęsia lizingo sutartį. Joje taip pat numatyta galimybė įsigyti turtą likutine verte.
Šio tipo sutartyse dažniausiai numatyta teisė nuomininkui pirma laiko nutraukti sutartį ir grąžinti objektą savininkui. Nuomininkui tai aktualu, nes jis turi galimybę grąžinti priemonę, jeigu ji moraliai paseno, nereikalinga arba atsirado finansinių lėšų įsigyti techniniu ir technologiniu požiūriu efektyvesnę priemonę.
Operatyvinio lizingo sutarties objektai – tai greitai morališkai senstantys įrengimai: kompiuterinė ir informacinė technika bei orgtechnika, automobiliai, lėktuvai ir t.t.1.3.3. Grąžintinas lizingas
Tai viena iš tiesioginio lizingo formų, kai sandoryje dalyvauja dvi šalys – lizingo objekto pardavėjas ir objekto pirkėjas.
Jo esmė – įmonė parduoda savo kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą lizingo kompanijai, tuo pat metu sudarydama su ja lizingo sutartį savo buvusio turto ilgalaikei nuomai. Taigi turto pardavėjas ir toliau naudojasi buvusiu turtu, bet jau lizingo pagrindais, kartu gaudamas iš pirkėjo pinigų sumą, numatytą objekto pardavimo-pirkimo sutartyje. Grąžintino lizingo operacijoje tiekėjas ir nuomininkas yra tas pats ūkio subjektas, o turtą pirkęs finansinis institutas yra nuomotojas arba lizingo davėjas.
Nuomininkui suteikiama teisė naudotis turtu už atitinkamą lizingui mokėjimų sumą. Ši suma nustatoma tuo pačiu principu kaip ir finansiniame ar operatyviniame lizinge: mokėjimų suma turi padengti visą investuotojo pinigų sumą, kuri buvo sumokėta perkant objektą, ir garantuoti vidutinę pelno normą investuotam kapitalui. Finansiniu požiūriu tai primena kreditinę operaciją.
Grąžintino lizingo sandoriu dažniausiai naudojasi įmonės, laikinai patekusios į finansinę krizę. Pardavusi turtą įmonė pritraukia papildomų lėšų, sustiprina savo finansinę būklę ir apsidraudžia nuo nepalankių pasekmių, jeigu kartais kristų įmonės akcijų kursas ar jas imtų supirkinėti vertybinių popierių rinkos dalyviai ar kitos firmos. Pasibaigus lizingo sutarties terminui, sutartyje numatyta galimybė įmonei išpirkti savo buvusį turtą pagal likutinę vertę ir atgauti nuosavybės teisę į objektą.
Užsienio šalių praktikoje naudojamas lizingas pagal likutinę vertę. Tai jau eksploatuotų, tačiau šiuo metu naudojamų įrengimų lizingas. Įmonė nuomotoja pasirašo lizingo sutartį su įmone nuomininke, perduodama jai teisę naudotis įrengimu.
Lizingo mokesčiai, kuriuos moka nuomininkas įrengimo savininkui, apskaičiuojami pagal likutinę vertę. Pasibaigus sutarties terminui, įrengimas grąžinamas šeimininkui. Lizingo pagal likutinę vertę sutartis taikoma įrengimams, kurių pradinė vertė yra labai didelė. Neįstengdama įsigyti brangaus įrengimo, įmonė pagal lizingo sutartį mielai ima naudotą įrengimą, už kurį reikia mokėti mažesnius lizingo mokėjimus nei už naują. Įrengimo savininkui toks variantas taip pat priimtinas, nes lizingo mokėjimai kompensuoja nuostolius dėl įrengimo prastovų.

1.4. Lizingo procedūros organizavimo etapai, sandėrio rizika

Lizingo kompanija ar bankas, įsigijęs lizingo objektą, atlieka nuomotojo funkcijas. Be to, jie atlieka ir kitus darbus: tiria ir analizuoja įvairių įrengimo rūšių paklausą, seka gamybos priemonių kainų svyravimus rinkoje, tiria remonto, techninės priežiūros, transporto paslaugų kainas. Jie numato pagrindines lizingo plėtojimo kryptis ir kontroliuoja padėtį lizingo objektų rinkoje. Dažniausiai stambios lizingo kompanijos sukaupia duomenų bazes apie atskiras įrengimų rūšis, paklausias lizingo rinkoje, bei potencialius klientus, pageidaujančius naudotis lizingo paslaugomis. Numatydami svarbiausias lizingo plėtojimo kryptis, pirmenybę teikia toms mašinų ir įrengimų rūšims, kurios skirtos plataus vartojimo prekėms gaminti ir paslaugų sferai plėtoti. Praktika rodo, kad labai dažnai iniciatyvos sudaryti lizingo sandorį imasi pats klientas (būsimas lizingo gavėjas). Jis pats užsiima reikiamo įrenginio paieška, tariasi su įmone gamintoja (tiekėja) dėl įrengimo pirkimo galimybių.
Lizingo procesą sąlyginai galima skirstyti į tris etapus. Pirmajame etape vykdomi visi parengiamieji darbai, susiję su juridinių sutarčių rengimu: analizuojamos ir vertinamos kiekvienos konkrečios sutarties sąlygos ir ypatumai, numatomi lizingo sutarties finansavimo šaltiniai.
Pirmajame lizingo procedūros etape parengiami ir įforminami tokie dokumentai:
• lizingo gavėjo paraiška lizingo davėjui (lizingo kompanijai arba bankui) dėl įrengimo nuomos;
• išvados apie lizingo projekto efektyvumą ir būsimojo nuomininko mokumą;
• nuomotojo užsakymas įrengimo tiekėjui;
• lizingo kompanijos sutartis su banku dėl paskolos gavimo lizingo sandoriui finansuo.ti.
Antrajame lizingo procedūros organizavimo etape po derybų pasirašoma lizingo sutartis ir įforminami tokie dokumentai;
• lizingo objekto pirkimo-pardavimo sutartis;
• lizingo objekto priėmimo eksploatuoti aktas;
• lizingo sutartis;
• perduodamo lizingo objekto techninio aptarnavimo sutartis;
• lizingo objekto draudimo sutartis.
Trečiasis etapas – lizingo objekto naudojimo periodas. Lizingo operacijos parodomos abiejų šalių buhalterinėje apskaitoje ir atskaitomybėje.
Buhalterinės apskaitos požiūriu lizingo gavėjas, skirtingai nuo lizingo davėjo yra pirkėjas. Pradėjus lizingo operaciją, nuomininkas savo balanso aktyve ir pasyve parodo išsinuomotą priemonę ir skolą lizingo davėjui.
Lizingo davėjas savo balanse aktyve išnuomoto objekto vertę rodo ne kaip ilgalaikį materialinį turtą, bet kaip priklausančią iš nuomininko gauti bendrąją jo sumą, o pasyve kaip būsimųjų laikotarpių pajamas rodo palūkanas, gaunamas iš lizingo davėjo už išnuomotą objektą.
Pasibaigus lizingo sutarties terminui, įforminami dokumentai dėl lizingo objekto tolesnio naudojimo:
• lizingo objekto nuomos laikotarpis gali būti pratęstas tomis pačiomis ar naujomis sąlygomis;
• nuomininkas gali įsigyti objektą pagal objekto likutinę vertę;
• objektas gali būti grąžinamas nuomotojui;
• objektas gali būti perparduotas tretiesiems asmenims.
Lizingo sandėrio rizika. Kiekvienas komercinis sandoris turi tam tikrą riziką visiems jo dalyviams. Šią riziką reikia suvokti, įvertinti į ją atsižvelgti sudarant lizingo sutartį. Dažniausia rizika lizingo gavėjui kyla tokiais atvejais, kai:
• lizingo davėjas per daug padidina lizingo objekto vertę;
• lizingo davėjas pristato žemos kokybės lizingo objektą;
• lizingo davėjas nėra lizingo objekto savininkas ir neturi teisės jį išnuomoti;
• lizingo davėjas atsisako įvykdyti savo garantinius įsipareigojimus, pateikus pretenzijas dėl objekto kokybės;
• lizingo objektas nukentėjo avarijoje, bet draudimo suma nepadengia visų nuostolių ir lizingo gavėjas neišgali savo lėšomis atlikti remonto;
• žymiai pablogėjo žaliavų rinkos būsena;
• labai sumažėja gatavos produkcijos realizavimo galimybės;
• lizingo objektas areštuojamas;
• lizingo objektas pavagiamas ar sugadinamas;
• į verslą įsiterpia kriminaliniai elementai;
• pasikeičia makroekonominė aplinka: vyriausybės nutarimai, muitinės apribojimai, įvežant lizingo objektą ar išvežant gatavą produkciją.

1.5. Lizingo įmokų skaičiavimo metodika

Nuomos mokestis visuomet nustatomas iš anksto už visą lizingo laikotarpį. Jį sudaro nuomojamos priemonės vertė bei palūkanos už naudojimąsi savininko kapitalu, įdėtų į nuomojamą priemonę. Tiek išnuomotos vertės grąžinimas, tiek palūkanos už naudojimąsi savininko kapitalu atskirai parodomi savininko ir nuomininko buhalterinėje atskaitomybėje.
Pirmos dalies ekonominė prasmė yra tai, kad nuomininkas (lizingo gavėjas) grąžina lizingo davėjui išlaidas, patirtas įsigyjant išnuomotą priemonę. Palūkanos už naudojimąsi kapitalu leidžia turto savininkui padengti visas išlaidas ir gauti pelną. Nuomos mokesčio sumos suderintos iš anksto, yra privalomos abiems pusėms ir sutarties galiojimo laiku nėra keičiamos. Nuomos mokesčio apskaičiavimo metodika priklauso nuo nuomos sąlygų, pradinių duomenų ir norimo rezultato, todėl yra keli apskaičiavimo būdai :
Pirmuoju atveju už išnuomotą priemonę nuomininkas moka lygiomis dalimis visą sutarties galiojimo
laiką, kartu padengdamas palūkanas už naudojimąsi savininko įdėtomis į išnuomotą priemonę lėšomis.
Antrasis metodas naudojamas skaičiuojant nuomos mokestį kai nurodyta tik bendra ir kasmetinių
mokėjimų sumos bei išnuomotų įrengimų vertė..1.6. Lizingo patrauklumas
Lizingas Vakarų šalyse vienas iš labiausiai paplitusių finansavimo mechanizmų. Jis suteikia naujų galimybių tiek lizingo davėjui, tiek lizingo gavėjui bei gamintojui (tiekėjui). Užsienio finansų specialistai skiria šiuos lizingo privalumus.1.6.1. Lizingo privalumai nuomininkui
1. Lizingas suteikia iki 100  lėšų turto įsigijimui. Dažnai nereikalaujama išankstinių mokėjimų ar depozitų.
2. Lizingas “neužšaldo” kapitalo, galima daugiau kapitalo skirti apyvartinėms lėšoms, kurios būna labai reikalingos kiekvienos įmonės veiklai. Tai suteikia įmonei didesnį likvidumą.
3. Nuomos mokesčiai, užfiksuoti lizingo kontrakte, padeda numatyti ir apskaičiuoti išlaidas, prognozuoti pinigų srautus.
4. Lizingas suteikia užtikrintumą, nes nenutraukiama sutartis, skirtingai nuo overdrafto, kuris turi būti būtinai apmokėtas pareikalavus.
5. Lizingas suteikia galimybę apsisaugoti nuo infliacijos. Įranga gali būti įsigyjama dabartine kaina, o nuomos mokesčiai mokami iš būsimų pajamų.
6. Lizingas gali neatsispindėti nuomininko balanse. Lizingas nėra skolinimasis, ir daugelyje šalių nėra apskaitos reikalavimų parodyti nuomojamą įrangą ir atitinkamus būsimų nuomos mokesčių įsipareigojimus nuomininko balanse.
7. Lizingas padeda išvengti paskolų ėmimo ir kapitalo investicijų apribojimų.
8. Lizingas padeda išvengti papildomos akcijų emisijos, ir tai apsaugo akcijas nuo galimo nuvertėjimo. Dažnai lizingas yra vienintelis būdas gauti finansavimą be papildomos akcinio kapitalo emisijos.
9. Lizingas yra paprasta, nesudėtinga operacija. Lizingas minimizuoja administracinius kaštus ir supaprastina mokesčių ir apskaitos procedūras, dokumentaciją.
10. Lizingas yra efektyvus mokesčių aspektu. Nuomos mokesčiai yra traktuojami kaip veiklos išlaidos ir minusuojamos dar prieš mokesčius.
11. Leidžia atsižvelgti į įmonės veiklos ypatumus (sezoniškumas, cikliškumas ir pan.).
12. Lizingo būdu įsigyjant įrengimus reikia žymiai mažiau laiko nei prašant kredito iš banko. Taip pat lizingas dažniausiai yra pigesnis investicijų finansavimo būdas negu banko paskolos rinkos palūkanos.1.6.2. Lizingo privalumai nuomotojui
1. Lizingas finansinėms institucijoms yra papildomas finansinis produktas, iš kurio galima gauti pelną šalia visų kitų finansinių paslaugų.
2. Lizingas sumažina riziką. Daugelyje šalių yra lengviau ir pigiau nuomotojui atgauti išnuomotą įrangą, jeigu nuomininkas nevykdo įsipareigojimų, negu užstato ar paskolos atveju. Vis dėlto kartais neįmanoma greitai atgauti nuomojamąją įrangą arba ji gali turėti žymiai sumažėjusią vertę, ypač jeigu buvo blogai prižiūrima. Be to, nuomininkas kartais gali savavališkai perduoti išnuomotą įrangą kam nors kitam.
3. Lizingas gali padidinti pelningumą. Mokesčių nauda, atsirandanti dėl įrangos įsigijimo, daugelyje šalių yra paprastai perduodama nuomininkui, sumažinant nuomos mokesčius, tačiau nuomotojas taip pat gali gauti papildomą atpildą, suteikdamas šią paslaugą.
4. Lizingas suteikia galimybę užmegzti ryšius su naujais gamintojais, tiekėjais. Dažnai nuomininkas pats randa tiekėją ir derasi dėl visų sąlygų, o nuomotojas skiria finansavimą, pats iš karto įsigydamas įrangą iš tiekėjo ir po to lizingo forma nuomodamas nuomininkui. Užmegzti kontaktai su įrangos gamintojais, tiekėjais gali būti panaudojami ateityje.
5. Lizingo dokumentacija nesudėtinga tiek nuomininkui, tiek ir nuomotojui. Ji yra paprastesnė nei paskolos atveju.
6. Lizingo kontraktas gali būti greitai užbaigiamas. Nuomininkas dažniausiai greitai priima sprendimus dėl lizingo;
7. Užtikrina techninių priemonių ir paslaugų, kurių pardavimas kitomis sąlygomis nenaudingas ar negalimas, realizavimą.1.6.3. Lizingo privalumai lizingo objekto tiekėjui (gamintojui)
1. Lizingo kompanija tampa pastoviu ir patikimu gamintojo partneriu, apmokančiu visą užsakymo vertę;
2. Dėl lizingo atsiranda galimybė įtraukti į potencialių pirkėjų sąrašą tuos vartotojus, kurie dėl savų ir skolintų lėšų trūkumo nėra ekonominių gamintojo interesų sferoje, t.y. palieka jį be potencialaus pelno;
3. Gamintojas pastoviai bendradarbiaujantis su lizingo kompanija, gali sumažinti išlaidas reklamai, vartotojų paieškai, rinkos tyrimams, nes šias paslaugas teikia lizingo kompanija.1.6.4. Lizingo trūkumai
1. Gavėjui duoda tik laikiną teisę naudotis įrengimais;
2. Gali kainuoti brangiau negu banko kreditas tiems patiems įrengimams įsigyti;
3. Nuomos mokestis mokamas per visą lizingo sutarties galiojimo laikotarpį, nes dėl mokslinės-techninės pažangos išnuomotas objektas gali būti neeksploatuojamas.
Kaip matome, lizingui būdinga daugiau teigiamų savybių nei neigiamų, o daugelio šalių lizingo vystymosi istorijos patirtis patvirtina svarbų lizingo vaidmenį ekonomikoje. Ypač ši finansavimo rūšis išpopuliarėja, įvedus mokesčių ir amortizacinių atskaitymų lengvatų.

1.7. Lizingo potencialiosios naudos įvertinimo metodai

Praktikoje dažnai susiduriama su uždaviniu, kaip parinkti keletą investicinių projektų iš pakankamai didelės jų apimties, kuomet investicinių lėšų apimtis yra ribota. Bendru atveju prieš pradedant keleto alternatyvų išrinkimo procesą, visas turimas alternatyvas visų pirma reikia suskirstyti į tarpusavyje nepriklausomas ir abipusiškai nesuderintas alternatyvas. Pačiai geriausiai alternatyvai išrinkti rekomenduojama taikyti esamos, būsimos ar vidutinės metinės vertės metodus. Koks kapitalinių įdėjimų efektyvumo įvertinimo metodas bebūtų išrinktas, vienaip ar kitaip jis susijęs su investicinių išlaidų diskontavimu, ir su pajamų iš kapitalinių įdėjimų tam pačiam laiko momentui diskontavimu, t.y. su tam tikrų dabartinių dydžių apskaičiavimu. Svarbiausias momentas čia yra palūkanų normos lygio, pagal kurį vykdomas diskontavimas, parinkimas. Sąlyginai šį dydį pavadinsime palyginamąja palūkanų norma, kadangi efektyvumo įvertinimas dažniausiai vyksta būtent lyginant kapitalinių įdėjimų variantus. Kokią normą reikia priimti konkrečioje situacijoje – ekonominio sprendimo ir prognozės reikalas. Kuo ji aukštesnė, tuo ryškiau atsispindi toks faktorius kaip laikas – labiau nutolę mokėjimai turi vis mažesnę įtaką dabartiniam srauto dydžiui. Iš pasakyto seka, kad gaunamos dabartinės pajamų iš kapitalinių įdėjimų vertės yra sąlyginės charakteristikos, kadangi iš esmės priklauso nuo priimtos ateičiai palyginamosios normos. Priklausomai nuo konkrečios susidariusios situacijos, laiko faktoriaus apskaita gali keistis, ir tai, kas atrodė svarbiausiu vienose sąlygose, gali visiškai atrodyti kitose. Parenkant palyginamąją normą iš principo orientuojamasi į egzistuojantį arba laukiamą apytikrį paskolos palūkanų lygį. Literatūroje rekomenduojama taikyti minimaliai patrauklią pajamų normą. Tačiau klausimas apie tai, koks turėtų būti minimalus lygis, lieka neapibrėžtas. Naudotinos diskontavimui palūkanų normos nustatyme svarbus momentas yra rizikos įvertinimas. Kadangi rizika investiciniame procese nepriklausomai nuo jo konkrečių formų galutiniam rezultatui pasirodo kaip realus pelningumo iš kapitalo sumažinimo galimybė, lyginant su laukiama prognoze, be to šis sumažėjimas vėl gi pasireiškia laike. Rizikos problema viena svarbiausių, lyginant ir renkant investicijų variantus. Rizikos priedo įtraukimas į palūkanų normos dydį yra paplitusi, tačiau ne vienintelė rizikos problemos sprendimo priemonė. Pastaruoju metu įvyko žymūs pasikeitimai bandant padidinti investicijų rezultatų patikimumą. Stambios firmos pradėjo naudoti įvairius sudėtingus metodus, tokius kaip jautrumo analizė (sensivity analysis), matematinės statistikos metodus, ekonominį – matematinį modeliavimą. Išvardyti metodai sumažina riziką tuo, kad leidžia asmeniui, priimančiam sprendimą, studijuoti daugiavariantinį galimų pasekmių vaizdą, priklausomai nuo sąlygų pasikeitimo – t.y. nuo įeinančių parametrų analizuojamų sistemose.

Investicijų efektyvumo finansinėje analizėje daugiausia taikomi keturi rodikliai: grynoji dabartinė vertė, atsipirkimo laikas, vidinė pelno norma, rentabilumas. Pažymėsim, kad užsienyje nėra vieningos investicijų efektyvumo metodikos. Iš tikrųjų kiekviena korporacija, vadovaudamasi sukaupta patirtimi, esamais finansiniais resursais, tikslais, siekiamais duotu momentu ir t.t., sukuria savo metodiką. 1960 metais tik nedaugelis įmonių naudojo pinigų srau.tų diskontavimo metodą. Tačiau situacija greitai pasikeitė. Gitman ir Forrester atlikti tyrimai parodė, jog 67,6 proc. iš apklaustų JAV kompanijų naudojo vidinio pelningumo metodą (IRR) ir 35,7 proc. grynosios dabartinės vertės metodą.
Taigi, jeigu banko paskolos palūkanų norma didesnė negu lizingo atveju, nuomininkui labiau apsimoka sudaryti lizingo kontraktą, o jeigu mažesnė – imti paskolą. Aprašytu atveju yra geriau pasinaudoti lizingu.1.7.1. Lizingo potencialiosios naudos nuomotojui įvertinimo metodai
Nuomotojo požiūriu įrangos pirkimas lizingui turi daugumą paskolos charakteristikų, todėl, ir sudarant lizingo kontraktą, nuomotojui svarbiausia nustatyti efektyvias palūkanų normas.
Įvertinimui naudojami du pagrindiniai metodai:
1. Vidinio pelningumo (IRR) metodas;
2. Dualios pelningumo normos (DRR) metodas.

1.7.1.1. Vidinio pelningumo (IRR) metodas

Lizingo potencialios naudos nuomotojui įvertinimui bus naudojamos tos pačios pradinės sąlygos, kaip ir nuomininko atveju.

Esmė yra ta, kad lizingo kontrakto galiojimo metu nuomotojas, po metų nuo kontrakto pradžios pradėjęs gauti nuomos mokesčius, dvejus metus gali reinvestuoti gautas sumas. Šio metodo trūkumas yra tai, kad daroma prielaida, jog reinvestuotos lėšos uždirba tokį patį pelną kaip pats lizingas, nors realiai lėšos labai retai reinvestuojamos su ta pačia pelno norma.
Taigi, tikslesniam įvertinimui buvo sukurtas dualios pelningumo normos (DRR) metodas.

1.7.1.2. Dualios pelningumo normos (DRR) metodas

Šio metodo pagrindinis skiriamasis bruožas yra tai, kad iš anksto numatoma palūkanų norma, kuri bus gauta už reinvestuojamas lėšas ir kuri paprastai yra žymiai mažesnė negu laukiama pelno norma iš lizingo.
Duali pelningumo norma atspindi maksimalią palūkanų normą, kurią nuomotojas gali mokėti už finansinius išteklius, nepatirdamas nuostolio (įvertinant ir numatytą pelną už reinvestuojamas lėšas). Jeigu nuomotojas turi pigesnį finansavimo šaltinį negu duali pelningumo norma, tas skirtumas bus jo pelnas. Pavyzdžiui, jeigu nuomotojas turės finansinio kapitalo šaltinį savo investavimui į lizingą už 13% per metus, jo bruto pelnas 3,6 % (16,6 %- 13% = 3,6%).

1.8. Išvados

1. Lizingas – netradicinė finansavimo sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir kreditavimo elementus:
– išperkamoji nuoma suteikiama tam tikram laikotarpiui;
– nuomininkas moka iš anksto nustatytus mokesčius ir tam tikrais terminais;
– nuomininkas moka lizingo davėjui nuomos mokesčius už išnuomotą turtą;
– nuosavybės teisę į turtą sutarties laikotarpiu išlaiko lizingo davėjas.
2. Kiekvienos šalies lizingo rinkos turi tam tikrų specifinių bruožų, tačiau joms būdinga tai, jog:
– lizingo operacijomis pagrinde užsiima ne bankai, o jų specializuotos įmonės;
– lizingo operacijos stiprina ekonomikos sektorių, sukurdamos sąlygas strategiškai svarbių šakų vystymuisi, stimuliuoja kapitalo atėjimą į gamybinę sferą;
– tam tikrų mokesčių lengvatų įvedimas skatina lizingo operacijų vystymąsi.
3 Lizingas paplitęs išsivysčiusiose Vakarų šalyse ir yra vienas iš populiariausių mechanizmų, naudojamų šalies finansų rinkoje, nes suteikia naujų galimybių ir privalumų tiek lizingo davėjui, tiek lizingo gavėjui.
4. Investuotojai pasirinkdami finansavimo šaltinį naudoja kiekybinę ir kokybinę alternatyvų analizę.
5. Atliekant lizingo alternatyvos kiekybinę finansinę analizę naudojami diskontavimo metodai. Jie pilnai neatspindi visų veiksnių nulemiančių investuotojo pasirinkimą finansavimo šaltinių atžvilgiu, tačiau sėkmingai gali būti naudojamas kaip viena iš svarbiausių sudėtinės analizės dalių. Jo ribotumas pasireiškia tuo, kad pinigų srautai priklauso nuo sutarties sąlygų, kurioms įvertinti reikalinga kokybinė analizė.2. TYRIMAI IR JŲ REZULTATAI
2.1. Lizingo rinkos Lietuvoje analizė

Teorinėje dalyje aptarėme pasaulio lizingo rinkas. Lietuvoje lizingo bendrovės pradėjo steigtis 1995 metais. Legaliai joms veikti leido 1994 m. gruodžio mėn. priimtos Komercinių bankų įstatymo pataisos, apskaitą reglamentuojantys aktai. Plečiantis lizingo veiklai Lietuvoje išryškėjo pagrindinės, dažniausiai naudojamos lizingo rūšys – tai finansinis bei veiklos lizingas. Tuo tarpu Finansinį lizingą reglamentuojančio įstatymo šiuo metu Lietuvoje nėra, tiesa, Teisingumo ministerija bei Ekonomikos ir privatizavimo institutas prie Ūkio ministerijos rengė lizingo įstatymo projektą, kuris taip ir nebuvo priimtas. Todėl šiuo metu pagrindiniai teisiniai dokumentai, reglamentuojantys ūkio subjektų tarpusavio santykius, yra ūkinės sutartys, nuomą bei kreditavimą reglamentuojantys aktai.
Lietuvoje viena po kitos kuriasi lizingu besiverčiančios kompanijos, nors šio verslo aplinka, ekspertų teigimu, nėra ideali ir neatitinka Europos šalių praktikos. Įstatymų spragas pajunta įmonės ar verslininkai, besinaudojantys lizingo paslaugomis. Dėl įstatyminių kliuvinių jos pabrangsta, o specialistų siūlomos pataisos padėčiai pagerinti stringa valdininkų stalčiuose.
Siekdami sutvarkyti šios veiklos teisinę bazę, didžiausių lizingo bendrovių vadovai įregistravo Lietuvos Lizingo Asociaciją (LLA). Pagal įmonių registrą apie 1100 įmonių tarp kitų savo veiklos rūšių nurodė ir lizingą. Tačiau į LLA atviras kelias tik toms, kurios iš lizingo veiklos per metus gauna ne mažiau kaip 70 % bendrųjų pajamų. LLA vienija šiuo metu septynis narius, trys iš jų yra užsienio bankų dukterinės kompanijos.
Lizingo rinka Lietuvoje gana sparčiai auga, įsisavinamos naujos lizingo paslaugos, atsiranda vis daugiau klientų, pageidaujančių įsigyti turtą lizingo būdu. Nepaisant Rusijos krizės, per 1998m. daugelio lizingo kompanijų portfeliai augo ir padidėjo 1,5-2 kartus.
Lietuvos lizingo rinka 2000 metais turėjo augti – ekspertai tada kalbėjo apie 10 % Manoma, kad rinka plėsis ne tik dėl padidėjusio pardavimo, bet ir dėl naujų finansinių paslaugų paklausos. Viena naujausių išperkamosios nuomos paslaugų – nekilnojamojo turto lizingas, pernai sudaręs apie 3 proc. viso lizingo portfelio, šiemet jis turėtų sudaryti 5-8 % lizingo rinkos portfelio.
Taigi, apibendrinant lizingo rinkos padėtį Lietuvoje, galima teigti, jog:
 Lietuvos lizingo rinka 2000 metais turėjo augti apie 10 %
 Rinka plėsis ne tik dėl padidėjusio pardavimo, bet ir dėl naujų finansinių paslaugų paklausos,
 1999 metai Lietuvos lizingo rinkai nebuvo lengvi,
 Viena naujausių išperkamosios nuomos paslaugų – nekilnojamojo turto lizingas,
 Populiariausia paslauga – automobilių lizingas,
 Lizingo bendrovės daugiau dėmesio skiria ne kiekybei, o lizingo portfelio kokybei gerinti,
 Lietuvoje lizingo bendrovių konkurencija nepakankama, todėl sąlygos vartotojui nėra palankios,
 Šiuo metu išperkamąja nuoma Lietuvoje daugiau naudojasi didelės ir vidutinės bendrovės.
Tikėtina, kad išsprendus kai kuriuos mokesčių klausimus, lizingas būtų dar populiaresnis ir puiki finansavimo šaltinio alternatyva, sudarydama palankias sąlygas ne tik firmoms, bet ir fiziniams asmenims.

2.2. Alternatyvių finansavimo šaltinių Lietuvoje įvertinimas

Nuomoti ar pirkti turtą? Jeigu ūkio subjektas turi galimybę rinktis – įsigyti turtą lizingo būdu ar pirkti gavus paskolą, tai jis turi palyginti išlaidas, patiriamas kiekvieno finansavimo būdu. Čia iškyla problema, kaip palyginti vienodo dydžio mokėjimus, mokamus skirtingu laiku. Jos sprendimas susideda iš dviejų piniginių srautų dabartinių dydžių palyginimo: mokėjimų, susijusių su turto įsigijimu, ir mokėjimų, nustatomų išperkamosios nuomos sutartimi. Be to, jei išperkamosios nuomos sutartis numato turto (pvz., įrengimo) remontą (ir, vadinasi, atitinkamos sąnaudos įeina į nuomos mokėjimą), tai perkant turtą į mokėjimų srautą rezultatų palyginimui būtina taip pat įskaityti išlaidas remontui, kurį vykdo savininkas. Diskontavimui naudojama p.alūkanų norma turi būti lygi kredito rinkos vertei. Išimtį sudaro likutinės turto vertės diskontavimas – čia gali būti taikoma kita ilgalaikė
norma (rentabilumo normatyvas).
Palyginti su paskola lizingas turi daug pranašumų. Norint gauti paskolą, bankui reikia įkeisti turtą, kurio vertė bent trečdaliu didesnė už suteikiamą paskolą. Vadinasi, įmonės neturinčios turto arba turinčios jo nepakankamai, neturi daug galimybių gauti paskolą turtui įsigyti. Lizingo bendrovės klientui nereikia turto užstatui. Lizingas ypač aktualus tiems verslininkams, kurie yra sudarę perspektyvius verslo planus, tačiau jiems įgyvendinti neturi reikiamo pinigų kiekio ir negali jų pasiskolinti banke, nes neturi užstato. Savotišku turto užstatu lizingo sandėryje tampa pats lizingo objektas, kuris lizingo bendrovės nuosavybe būna tol, kol nesumokamas paskutinis pinigų įnašas.
Tiesa, neseniai kai kurie bankai pradėjo siūlyti paskolas, kurių grąžinimą būtų galima garantuoti perkamo turto įkeitimu. Tačiau toks, pvz., nekilnojamojo turto, pirkimo būdas, nors ir palankesnis paskolos gavėjui, yra nepalankus turto pardavėjui. Pirma, pardavėjas pinigus už turtą gauna ne iš karto, kaip daugeliu atvejų, kai jį perka lizingo bendrovė, o tik tuomet kai baigiamos visos procedūros, susijusios su turto įregistravimu pirkėjo vardu ir įkeitimu. Tai gali trukti ir mėnesį. Antra, turtas įregistruojamas pirkėjo vardu, įkeičiamas kitam asmeniui ir tik tada už jį sumokama. Pardavėjas tam tikrą laiką, neturi nei pinigų, nei turto, be to, šis dar įkeičiamas. Perkant tokiu būdu įmonei gali būti sunkiau susitarti su pardavėju, be to, paskolos, kai įkeičiamas tik perkamas turtas, dar nėra labai paplitusios. Jos dažniausiai suteikiamos butams, gyvenamiesiems namams pirkti.
Taigi, įmonėms, neturinčioms įkeičiamo turto, arba savo turtą jau įkeitusioms bankams už paimtas paskolas, lizingas yra bene parankiausias ir vienintelis būdas ilgalaikiam turtui įsigyti.
Taip pat vienas iš lizingo privalumų – galimybė naudotis norimu daiktu neturint pakankamai pinigų jam įsigyti. Tereikia susirasti norimą lizingo objektą (transporto priemonę, nekilnojamąjį turtą) ir lizingo bendrovei sumokėti administracinį mokestį bei pradinę įmoką. Turtą nuperka ir jį įmonei naudotis perduoda lizingo bendrovė.
Labai svarbu įvertinti ir išlaidas, kurias klientas patiria sudarydamas tiek išperkamosios nuomos, tiek paskolos sutartį.
Išlaidas, kurias patiria ūkio subjektas, pasirašęs su lizingo bendrove sutartį, sudaro:
– vienkartinis administracinis mokestis;
– lizinguojamo turto draudimas;
– turto vertinimo išlaidos;
– turto notarinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, registracijos išlaidos.
Paskolos atveju, ūkio subjektas moka:
– administravimo mokestį;
– turto vertinimo išlaidas;
– turto notarinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, registracijos, įkeitimo išlaidas;
– įkeisto turto draudimą.
Administravimo mokesčio dydis panašus – paskolos 0,3-1,0 proc. nuo paskolos sumos, lizingo atveju – 0,5-1,0 proc. nuo turto vertės.
Turto draudimo skirtumai labiau išryškėja kai investicinio projekto tikslas – transporto priemonės įsigijimas. Nes įsigyjant nekilnojamąjį turtą ar išperkamosios nuomos būdu, ar įkeičiant nekilnojamą turtą paskolos atveju, turto draudimo išlaidos tos pačios.
Lizinguojant automobilį lizingo bendrovė be išimčių reikalauja, kad klientas savo lėšomis automobilį apdraustų. Draudžiant naują automobilį, draudimo bendrovei reikia sumokėti apie 5 proc. nuo jo vertės įnašą. Taip lizingo bendrovė apsidraudžia, kad ji nenukentėtų, jeigu automobilis bus pavogtas arba nukentės avarijos metu. Tai naudinga ir vairuotojui, kuris nepatirs nuostolių nelaimės atveju. Tačiau jeigu automobilis perkamas už banke gautą kreditą, reikalavimo būtinai jį apdrausti nėra. Tuomet bankas pageidauja, kad būtų apdraustas įkeičiamas turtas. Tačiau, pvz., buto draudimas kainuoja gerokai pigiau nei automobilio (0,2-0,3 %). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nauja transporto priemonė vis tiek paprastai drau.džiama CASCO draudimu, tai šiuo atveju draudimo išlaidos patiriamos dar didesnės.
Turto vertinimo, notarinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, registracijos išlaidos patiriamos abiem atvejais tos pačios. Tačiau, paskolos atveju klientas moka dar ir turto įkeitimo mokestį.
Kai kurie finansų specialistai spaudoje rašo apie griežtas lizingo sutarties sąlygas. Pastarieji perspėja būsimus išperkamosios nuomos (lizingo) bendrovių klientus, kad nereikėtų susižavėti tokių bendrovių skelbimais spaudoje, kadangi juose ne viskas pasakoma apie būsimąjį sandėrį. Klientui nepalankios detalės, galinčios jį net priversti persigalvoti, paaiškėja tik prieš pasirašant sutartį su lizingo bendrove. Su tuo nenorėčiau sutikti, kadangi pasirašydamas paskolos sutartį ar lizingo sutartį klientas turi ją perskaityti, išsiaiškinti neaiškias sutarties sąlygas. Visa tai jis gali atlikti pradinio pokalbio metu su šių finansinių institucijų darbuotojais.
Tie patys skeptikai akcentuoja tai, kad lizingo bendrovė turi teisę pasiimti turtą, jeigu piniginiai įnašai nemokami bent du mėnesius. Tuo atveju klientui negrąžinami ne tik periodiniai mokėjimai, bet ir pradinis įnašas įsigyjant turtą. Šiuo atveju žmogui geriau imti kreditą banke. Jeigu jis nesugeba kredito grąžinti, bankas perima įkeistą turtą ir vėliau jį parduoda. Padengęs savo išlaidas už išduotą kreditą, pinigų likutį bankas grąžina kredito gavėjui. Tai realus variantas, kadangi dabar bankų išduodami kreditai sudaro tik apie pusę įkeisto nekilnojamojo turto vertės. Su šiuo teiginiu taip pat nesutinku.

Manau, kad tiek banko, tiek lizingo bendrovės tikslas – nėra atsiimti išperkamosios nuomos būdu perduotą valdyti turtą, ar už paskolą įkeistą turtą, o uždirbti pajamas iš savo tiesioginės veiklos. Jei klientas dėl tam tikrų aplinkybių vėluoja mokėti pagal grafiką, informuoja apie tai bendroves, nėra piktybinis klientas, manau, kad tiek lizingo bendrovė, tiek bankas neskubės atimti turto, o bandys kartu spręsti susidariusią problemą. Vienas iš variantų paminėtų anksčiau galimas ir lizingo atveju.
Didelę įtaką lizingo bendrovės klientams turi bendra šalies ekonomikos įtaka. Vidutines ir nekintamas pajamas gaunantis lizingo bendrovės klientas gali nesugebėti atsiskaityti už automobilį net dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių. Jeigu atsitiktų, kad Lietuvoje būtų atsisakyta valiutų valdybos modelio, lito kursas, palyginti su kitomis užsienio šalių valiutomis, gali pasikeisti. Litui nuvertėjus, pavyzdžiui, 50 %, tiek pat sumažėtų ir realiosios žmogaus pajamos. Niekada nebūna taip, kad tik nuvertėjus pinigams, žmogaus atlyginimas padidėtų tuo pačiu metu. Paprastai tai daroma tik po kelių mėnesių. Jeigu anksčiau gaunamų pajamų vos pakako atsiskaityti su lizingo bendrove, smarkiai pasikeitus nacionalinės valiutos kursui, žmogui gali kilti rimtų problemų. Šiuo atveju mažiau rizikuoja žmogus perkantis automobilį darbui (pvz., krovinių gabenimui), o ne savo buities sąlygoms gerinti. Smarkiai padidėjus infliacijai, galima padidinti ir savo paslaugų kainą. Lengviau tokį pasikeitimą pergyventų žmogus, turintis savo verslą, galintis greitai pakeisti, pavyzdžiui, parduodamų prekių kainas. Tokiu atveju nuostolių patirtų ir lizingo bendrovė.
Lizingo paslaugas teikiančios firmos sunkiai išgyventų bendrą šalies ekonomikos nuosmukį. Prasidėjus masiniam firmų – tarp jų ir lizingo bendrovių klienčių – bankrotui, lizingo bendrovės netektų nuolatinio pajamų šaltinio, nors transporto priemones jos perimtų, o vėliau galėtų parduoti.
Smarkiai padidėjus nedarbo lygiui, dalis žmonių, norinčių išperkamosios nuomos būdu įsigyti automobilį, atsidurtų bedarbių gretose. Negalintis sumokėti klientas, netektų nuomojamo automobilio.
Kol kas Lietuvos lizingo bendrovės džiaugiasi puikiais veiklos rezultatais ir dideliais pelnais. Tai būtų galima paaiškinti tuo, jog lizingo firmų veikla dar tik įsisiūbuoja. Vos pora lizingo bendrovių buvo įsteigta 1996 metais, visos kitos darbą pradėjo palyginus neseniai. Prieš 5 ir daugiau metų tok.iais dideliais pelnais džiaugdavosi visi Lietuvos bankai ir net nelegalios kredito firmos, rinkusios iš gyventojų indėlius. Iš gausybės anksčiau veikusių legalių ir nelegalių finansinių institucijų išliko tik kelios.
Lizingo bendrovės Latvijoje ir Estijoje, atsiradusios gerokai anksčiau negu panašias paslaugas siūlančios Lietuvos firmos, tai jau patyrė. Atsiradus dideliam kiekiui už nemokumą perimtų palyginti naujų automobilių, gali kilti sunkumų juos parduodant.
Klientai dažniausiai išlošia įsigydami transporto priemones prieš Kalėdas, kai lizingo bendrovės siūlo įsigyti automobilių lengvatinėmis sąlygomis. Pabrangimą ir administravimo mokestį lizingo bendrovei dengia pardavėjas.
Viena iš pagrindinių problemų su kuria susiduria lizingo bendrovės tai pridėtinės vertės mokestis. Lizingo bendrovės valstybinės nėra pripažįstamos finansinėmis institucijomis, o laikomos prekybinėmis įstaigomis, todėl jų paslaugos yra apmokestinamos PVM. Kai klientas perka transporto priemonę automobilių salone, jis sumoka ir 18 % pridėtinės vertės mokestį, kuris įskaičiuojamas į automobilio kainą. Perkant jį per lizingo bendrovę, šis mokestis sumokamas palaipsniui, kartu mokant už automobilį. Tačiau šiuo atveju klientas dar sumoka pridėtinės vertės mokestį ir už automobilio pabrangimą. Tikėtina, kad išsprendus šią problemą nekilnojamo turto ir transporto priemonių lizingas būtų dar populiaresnis, nes susidarytų palankesnės sąlygos ne tik firmoms, kurios yra pagrindinės šių paslaugų naudotojos, bet ir fiziniams asmenims, kurie dažniausiai finansiškai nėra pajėgūs įsigyti naujas transporto priemones. Todėl jie pageidautų įsigyti naudotą transporto priemonę. Tačiau čia vėl iškyla PVM problema. Kadangi dažniausiai pardavėjas yra fizinis asmuo, lizingo įmonė įsigyja pastarąją už sutartą kainą, tačiau perduodama išperkamosios nuomos pagrindu nuomininkui, turtas apmokestinamas pridėtinės vertės mokesčiu, kurio fizinis asmuo, kadangi nėra PVM mokėtojas, jo neatsiima iš biudžeto. Vadinasi, transporto priemonės kaina iš karto išauga 18 % Taip pat ir su nekilnojamuoju turtu.
Beje, kaimyninėje Estijoje būsto finansavimas lizingo būdu yra labai paplitęs. Čia išperkamosios nuomos palūkanoms mokėti panaudota pajamų dalis nėra apmokestinama pajamų mokesčiu. Beje, nekilnojamasis turtas čia nėra laikomas PVM objektu, todėl, įsigydamas net nenaują būstą, lizingo gavėjas neprivalo mokėti šio mokesčio. Kol kas neigiamos įtakos nekilnojamojo turto plėtrai turi ir tai, kad juridiniai asmenys negali įsigyti žemės, todėl ji negali būti lizingo objektu. Išsprendus šias problemas, pagyvėtų nekilnojamojo turto rinka bei paspartėtų nekilnojamojo turto lizingo plėtra.
Kitas svarbus lizingo privalumas lyginant su paskola išryškėja buhalterinėje apskaitoje. Įmonėms pasirinkusioms pirmąjį (nulinį) investicijų apskaitos būdą, įsigyti nekilnojamą turtą, transporto priemones yra parankiau nei imti paskolą, nes joms taikomos pelno mokesčio lengvatos, t.y. sumokėtos turto išpirkimo įmokos tais metais traukiamos į investicijas, tuo sumažindamos apmokestinamąjį pelną. Paskolos atveju, turto, įsigyto iš skolintų lėšų, negalima traukti į investicijas.
Taigi atlikti kiekybinės analizės tyrimai parodė, jog skaičiavimai ir priimamas sprendimas priklauso nuo diskonto koeficiento, kuris parenkamas priklausomai nuo rizikos ir pinigų srautų judėjimo. Praktiškai visais atvejais renkantis lizingą ar paskolą rizika išlieka ta pati. Esant vienodai palūkanų normai, visiškai yra tas pats imti kreditą ir pirkti ilgalaikį turtą ar įsigyti pastarąjį išperkamosios nuomos būdu. Pinigų srautai priklauso nuo sutarties sąlygų. Palyginti su paskola lizingas turi daug pranašumų: norint gauti paskolą, bankui reikia įkeisti turtą, sumokėtos turto išpirkimo įmokos tais metais traukiamos į investicijas, tuo sumažindamos apmokestinamąjį pelną. Viena iš pagrindinių problemų su kuria susiduria lizingo bendrovės tai pridėtinės vertės mokestis. Taigi atlikus kiekybinę analizę bei išanalizavus kitas sutarties sąlyg.as, taip pat paties kliento finansines galimybes, norimo įsigyti objekto rūšį ir pan., investuotojas turi pats nuspręsti, kurį finansavimo šaltinį jam pasirinkti. Atliktas tyrimas parodė, jog lizingas Lietuvoje galima alternatyva banko paskolai.IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS
1. Lizingas – netradicinė finansavimo sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir kreditavimo elementus:
– išperkamoji nuoma suteikiama tam tikram laikotarpiui;
– nuomininkas moka iš anksto nustatytus mokesčius ir tam tikrais terminais;
– nuomininkas moka lizingo davėjui nuomos mokesčius už išnuomotą turtą;
– nuosavybės teisę į turtą sutarties laikotarpiu išlaiko lizingo davėjas.
2. Lizingui būdinga trišalė sutartis – lizingo davėjas nuomotojas, lizingo gavėjas nuomininkas ir objekto gamintojas tiekėjas.
3. Kiekvienoje šalyje lizingo operacijos vaidina svarbų vaidmenį ekonominiame gyvenime, tačiau jų vaidmuo gali būti didesnis arba mažesnis priklausomai nuo šalies išsivystymo lygio, jos vedamos politikos.
4. Vakarų šalyse naudojamų lizingo formų įvairovė priklauso nuo įvairių požymių: sandorio dalyvių sudėties, nuomojamo turto rūšies, turto amortizacijos sąlygų, išnuomotų priemonių priežiūros, lizingo mokėjimų formos ir kt. Labiausiai pasaulyje paplitęs lizingo skirstymas į finansinį (finance lease) ir operatyvinį lizingą (operating leasing). Pagrindinis šio skirstymo kriterijus – turto naudojimo terminas lyginamas su turto amortizaciniu laikotarpiu.
5. Vakarų šalyse lizingas – vienas iš labiausiai paplitusių finansavimo mechanizmų, suteikiantis naujų galimybių ir privalumų tiek lizingo davėjui, tiek lizingo gavėjui.
6. Atliekant lizingo alternatyvos kiekybinę finansinę analizę naudojami diskontavimo metodai. Labiausiai paplitęs grynosios dabartinės vertės metodas (net present value). Jis pilnai neatspindi visų veiksnių nulemiančių investuotojo pasirinkimą finansavimo šaltinių atžvilgiu, tačiau sėkmingai gali būti naudojamas kaip viena iš svarbiausių sudėtinės analizės dalių. Jo ribotumas pasireiškia tuo, kad pinigų srautai priklauso nuo sutarties sąlygų, kurioms įvertinti reikalinga kokybinė analizė.
7. Lizingas gali būti alternatyva banko paskolai.
8. Lietuvos lizingo rinkoje sudaromos finansinio ir operatyvinio lizingo sutartys. Lietuvos lizingo rinka yra gana jauna, todėl ji neveikia taip, kaip išvystytų užsienio šalių lizingo rinkos. Lizingo bendrovės labai atsargiai vertina savo klientų galimybes ir stengiasi jiems perkelti visą sandėrio riziką. Be to, Lietuvos lizingo bendrovių konkurencija nepakankama, todėl sąlygos vartotojams nėra palankios. Lizingo paklausa yra labai didelė, tačiau jos patenkinimą smarkiai riboja nepalankus lizingo sandorių apmokestinimas.
9. Darbe analizuotas investuotojo galimybės pasirenkant finansavimo šaltinį: lizingą ar paskolą. Atlikus kiekybinę finansinę analizę, galime teigti:
– paprastai palūkanos už nuomą yra apylygės ar kiek aukštesnės nei paskolos, o esant vienodai palūkanų normai, visiškai yra tas pats imti kreditą ir pirkti ilgalaikį turtą ar įsigyti pastarąjį išperkamosios nuomos būdu.
– skaičiavimai ir priimamas sprendimas priklauso nuo diskonto koeficiento, kuris parenkamas priklausomai nuo rizikos ir pinigų srautų judėjimo. Praktiškai visais atvejais renkantis lizingą ar paskolą rizika išlieka ta pati. Pinigų srautai priklauso nuo sutarties sąlygų.
10. Lizingas vienintelis finansavimo būdas įmonėms, neturinčioms turto įkeitimui arba jau įkeitusioms už paskolas bankams, bei ką tik susikūrusioms įmonėms, turinčioms perspektyvinius verslo planus.
Lietuvos lizingo rinka yra lengvai pažeidžiama, o jos įtaka krašto ekonomikai yra nepakankama – 4,5 % visų investicijų, kai Vakarų valstybėse šis rodiklis 15-25 % Todėl lizingo teisinio reguliavimo ir apskaitos modelio sunorminimas būtų vienas iš pagrindinių Lietuvos lizingo asociacijos uždavinių. Nes tai atvertų kelią investicijoms, kurios būtinos gamybai, paslaugų sferai vystyti, naujoms įmonėms ir darbo vietoms kurti, gaminiams ir technologijoms modernizuoti, pasiekti, kad jie savo kokybe atitiktų tarptautinius standartus. Todėl siekiant lizingo kompanijų efektyvesnės veiklos bei šios finansinės paslaugos didesnio populiarumo, siūlau:
1. Sutvarkyti lizingo santykių teisinę bazę, papildant Civilinį kodeksą nuostatomis, reglame.ntuojančiomis lizingo sutartį.
2. Didžioji dalis lizingo problemų yra susijusios su mokesčių, o ypač PVM, įstatymų nuostatomis. PVM įstatymo pakeitimai turėtų tapti pagrindiniais pakeitimais, siekiant suaktyvinti lizingo veiklą Lietuvoje. PVM mokestis nepagrįstai išauga, todėl ši paslauga tampa daugeliui žmonių, kurie nori išperkamosios nuomos būdu įsigyti butą ar automobilį, per brangi, nes PVM skaičiuojamas ir nuo turto vertės, ir nuo metinių palūkanų.
3. Lizingo kompanijos traktuojamos kaip prekybinės organizacijos ir jų mokamas kelių mokestis yra

0,3 proc., nors jų veikla pripažinta finansiniu tarpininkavimu. Dėl įvairių mokesčių kliuvinių,

lizingo kompanijų paslaugos dar labiau pabrangsta. Išsprendus šias problemas, manau, kad lizingo

kompanijos galėtų sumažinti savo paslaugų kainas, tuo padarydamos lizingą labai patraukliu

finansavimo šaltiniu ne tik įmonėms, bet ir fiziniams asmenims.
4. Gamybinėms įmonėms reikėtų suteikti palankesnes finansavimo sąlygas, visų pirma ilginti išperkamosios nuomos laikotarpį.
5. Lizingo kompanijos siekdamos sumažinti sandėrio riziką, gali naudoti kredito draudimą, drausdami klientus nuo finansinių įsipareigojimų nevykdymo, t.y. nuo nemokumo.
6. Lizingo kompanijos turėtų stengtis pasiūlyti kuo daugiau ir įvairesnių paslaugų (kol kas

lizinguojamas tik antrinėje rinkoje likvidus turtas).
Kiekvienos šalies klestėjimo pagrindas – efektyvus finansinių institucijų ir įmonių funkcionavimas, jų abipusis bendradarbiavimas. Tačiau, kaip rodo praktika, šių institucijų darnaus veikimo ne visada pavyksta pasiekti dėl jų interesų nesutapimo: klientai nori gauti kapitalo už minimalias palūkanas, tuo tarpu bankai, lizingo kompanijos nori gauti kuo didesnius procentus. Todėl manau, kad spartesnius augimo tempus pasieks ne tos lizingo kompanijos, kurios stengsis didinti savo apimtis, o tos, kurios sugebės diversifikuoti savo veiklą ir suderinti savo bei klientų norus.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. I.Dainauskienės “Lizingas” (1996) knygoje pateiktu lizingo apibrėžimu bei jo pagrindinėmis

charakteristikomis;
2. L.Priluckio “Finansinis lizingas: Teisiniai pagrindai, ekonomika, praktika” (1997) knygoje pateiktais lizingo įmokų skaičiavimo metodais;
3. Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų instituto 1997 metais organizuoto seminaro “Lizingas” konspektuose siūlomais lizingo naudingumo sutarties šalims įvertini

Leave a Comment