Ekonomikos mokslas Lietuvoje

Turinys

Įvadas 3
1. Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m. 7
2. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. 10
3. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros. 15
3.1. P. Šalčius 15
3.2. A. Rimka 24
3.3. V. Jurgutis 27
3.4. D. Cesevičius 33
3.5. Dz. Budrys 40
3.6. A. Andrašiūnas 42
3.7. F. Kemėžis 44
Išvados 46
Literatūra 50Įvadas
Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimas nagrinėtas, bet toli gražu nepakankamai. Kai kas, be abejo, jau padaryta: parašyta ir monografinio pobūdžio darbų, ir nemažai straipsnių periodikoje. Didelė tarpukario Lietuvos ekonominės literatūros dalis sukaupta Klaipėdos J. Simonaitytės bibliotekos lituanistikos skyriuje. Lietuvos ekonominės minties istoriją jau prieš karą pradėjo nagrinėti profesoriai ekonomistai A. Rimka ir P. Šalčius. Be to P. . Šalčius parašė išsamią Lietuvos kooperacijos istoriją. Monografijoje atsispindi ir kooperatinių idėjų raida, o kooperacinės idėjos – tai neatskiriama ekonominės minties dalis.
Lietuvos ekonominės minties tyrinėjimai buvo tęsiami ir po karo. Pasirodė J. Maimino monografija (31). Parengta ne viena mokslų kandidato disertacija ir paskelbta nemažai straipsnių aukštųjų mokyklų mokslo darbuose ir kituose leidiniuose. Be J. Maimino, ekonominę mintį dar nagrinėjo V. Česnavičius, V. Lukoševičius, A. Makarevičius, A. Selvanas, A. Vengrys, D. Vėderaitė, A. Vitkūnas. Visų jų publikacijos yra suregistruotos politinės ekonomijos dėstytojų darbų bi ibliografinėje rodyklėje, parengtoje minint 200 metų sukaktį, kai Vilniaus universitete buvo įsteigta Politinės ekonomijos katedra (26).
Pastaruoju dešimtmečiu intensyviai dirba A. Čepėnaitė, tyrinėdama Lietuvos XIX a., V. Lukoševičius – XX a. ekonominę mintį ir kt.
Po karo rašytiems darbams, liečiantiems XX a., būdingas ideologinis at

tspalvis, susijęs su valdžios kategorišku reikalavimu autoriams laikytis klasinių pozicijų. Šių darbų mokslinę vertę šiandien sudaro ta surinkta medžiaga, kuria remiantis jie parašyti.
Reikalavimo laikytis klasinių pozicijų galėjo nepaisyti tik tie autoriai, kurie nesiruošė savuosius darbus publikuoti. Šiuo atveju minėtinas D. Cesevičius, parengęs didelės apimties rankraščius. Kai kuriuose iš jų nemažai dėmesio skiriama ekonominės minties istorijai (7).
Lietuvos ekonominės minties istorijos klausimai liečiami ir istorikų darbuose, ir kitokioje literatūroje, tačiau stinga šiai temai skirtų platesnių specialiųjų studijų, parašytų pačių ekonomistų. O tai aktualu, nes iš istorijos mokytis niekada nevėlu. Juo labiau kad istorija kartojasi. Ir mūsų dienomis, nustatant ekonominę politiką, sprendžiant bet kokią ekonomikos problemą, pravertų žinoti, kaip panašiais atvejais buvo daroma praeityje ir kas iš to išėjo.
Kad būtų aišku, kas lėmė ek konomikos mokslo atspalvį XX a., reikėtų prisiminti šio mokslo tradicijas šiame krašte ankstesniosiuose amžiuose.
Ekonominės minties atspindžiai Lietuvoje aptinkami dar iki XVI a. Įvairiuose didžiųjų kunigaikščių nuostatuose, mokesčių rinkimą bei ūkio tvarka liudijančiuose dokumentuose yra nemažai medžiagos ūkio istorijos bei ekonominės politikos klausimais. Tačiau profesionali ekonominė mintis ėmė reikštis tik su mokslo bei spaudos plitimu.
Ekonominės minties raida pakankamai gerai atspindėjo to meto ekonomines problemas. Neatsitiktinai įvairių krypčių atstovų darbuose aštriai keliamas baudžiavos klausimas. Valstiečių padėties problema iškėlė dauguma to meto autorių, re
eiškusių kartais visai skirtingas visuomenines pažūras. Buržuazinių ekonominių pažiūrų propagavimas Lietuvoje buvo gana daugiaplanis, nepasižymėjo vienos aiškios ekonominės koncepcijos plėtojimu. Vieni autoriai siūlė įgyvendinti merkantilizmo ekonominės politikos principus, kiti – atvirkščiai, gynė tokias ekonomines idėjas, kurios vėliau, gerokai išplėtotos, sudarė fiziokratų ekonominės teorijos turinį. Įsitvirtinus jėzuitams Lietuvoje plito kanoninė ekonominė mintis. Pažymėtina, kad beveik visi to meto autoriai, kėlę aktualius krašto ekonominius klausimus, buvo opozicijoje bajorų vykdomai ekonominei politikai.
Didelį vaidmenį ekonominės minties plėtojimuisi turėjo aštri reformacijos ir kontrreformacijos ideologinė kova Lietuvoje XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje.
Lietuvoje pažangus kalvinizmo atstovai pasisakė prieš bajorų ekonominę politiką ir buvo opozicijoje merkantilizmui. Atgimstančiam ankstyvosios krikščionybės. mokymui buvo svetimi fiskaliniai interesai ir ypač praturtėjimo aistra, akivaizdžiai dominavusi to meto bajorų ekonominėje politikoje.
Lietuviškoje publicistikoje iki XVII a. antrosios pusės nebeaptinkame darbų, konstruktyviau keliančių ekonomines problemas.
Apžvelgus tuo meto Lietuvos ekonominę mintį, galima neabejotinai teigti apie pažangios ekonominės minties plitimą Lietuvoje net stiprėjančio feodalinio režimo bei silpnėjančio valstybingumo sąlygomis.
Fiziokratinė ekonominė teorija kaip savarankiška ekonominė disciplina susiformavo Vilniaus universitete panaikinus jėzuitų ordiną (1773 m.) ir tuo pačiu Vilniaus akademiją performavus į Vyriausiąją mokyklą.
Paaštrėjus feodalizmo prieštaravimams, mėginta ugdyti pramoninę gamybą, lažinas keisti pinigine renta, steigti manufaktūras. Tačiau rezultatai buvo menki. Manufaktūros žlugo. Tai galima laikyti merkantilistinių ekonominių pažiūrų Lietuvoje savotišku su
usikompromitavimu. Šis reiškinis buvo viena iš priežasčių, paskatinusių susidomėjimą fiziokratų ekonominėmis pažiūromis.
1803 m. Vilniaus universitete buvo įkurta politinės ekonomijos katedra – manoma kad pirmoji Europoje. Iš jos sklido dvarininkiško ir kapitalistinio liberalizmo idėjos.
Vilniaus universitete pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais buvo siekiama politinės ekonomijos dėstymą derinti su kameralistika.
XIX a. pradžioje Europoje įsigaliojus A. Smito laisvosios prekybos koncepcijai, Lietuva nebuvo išimtis. Buvo propaguojama daugybė A. Smito teorijos interpretacijų.
1832 – 1862 m. laikotarpis sudaro atskirą tarpsnį Lietuvos ekonominė minties raidoje. Ekonominė mintis formavosi veikiama tiek bendros epochos dvasios, tiek konkrečių Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos ypatumų. Apie 1830 m. pasibaigė idealizmo ir romantizmo laikotarpis ir ėmė reikštis pozityvinis mąstymas, skatinęs grįžti prie realizmo. Antra vertus Lietuvoje šiuo laikotarpiu atsirado veiksnys, suvaidinęs reikšmingą vaidmenį feodalinės visuomenės kapitalistinio reformavimo procese – tautinis atgimimas.
Vilniaus universiteto uždarymas po 1863 m. sukilimo sudavė skaudų smūgį Lietuvos ekonominei minčiai: jos kūrybinis potencialas, pakilęs iki atskiros politinės ekonomijos katedros, jau negalėjo būti realizuotas. Akademinio teorijos plėtojimo galimybė buvo prarasta. Ekonominės tikrovės vertinimo iniciatyvą perėmė dvarininkai. Jie skatino praktinę ekonominių problemų tyrimo pakraipą, kurioje svarbiausia vieta teko pagrindinei feodalinio ūkio šakai – žemės ūkiui. Valstiečių ekonominių žinių spragą siekė užpildyti tautinio atgimimo veikėjai. Tolimesnį ekonominės minties atspalvį iki 1918 m. lėmė Rusijos vedama ekonominė politika Lietuvos atžvilgiu bei atskiros nelegalios opozicinės tautinio at
tgimimo organizacijos.
Trumpai pažvelgus į Lietuvos ekonominės minties istoriją, galima atkreipti dėmesį į atskirais atvejais sutinkamą ekonominių pažiūrų brandą visos europinės minties fone.
Kairiosios, bolševikinio tipo idėjos ūkiui pertvarkyti, skelbtos Lietuvos kompartijos ir jos pirmtakų, vadinamųjų revoliucinių demokratų, taip pat priklauso ekonominės minties sričiai, bet darbe jos netyrinėjamos, nes ne jos buvo lemiančios. Daugiausia bus analizuojamos liberalios ekonominės idėjos. Bet kurio mokslo plėtojimo priemonė yra jo dėstymas to krašto lavinimosi įstaigose ir dėstytojų požiūris į dėstomą dalyką. Todėl darbas parašytas, analizuojant ekonominio mokslo centrus, žymesnių dėstytojų skelbiamas idėjas šia tema. Taip pat ekonominė mintis buvo glaudžiai susijusi su Lietuvos vyriausybės vedamą ekonominę politiką. Kartais nelabai aišku, kas ką lėmė.
Čia nenagrinėjami ekonomikos mokslo atstovų požiūris po Lietuvos okupacijos. Nemanau, esąs aprėpęs visus pasirinktos temos aspektus. Bet bendrus 1918-1940 metų laikotarpio ekonominės minties bruožus pabandysiu atskleisti..1. Ekonominės politikos bruožai 1918-1940 m.
Ekonominį mintį kokiu tai mastu įtakoja ekonominė politika, todėl trumpai apžvelgsime jos bruožus.
1918 m. atsikūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystyti. Tačiau kai Lietuva turėjo pradėti savo ekonominę politiką, tada dar nebuvo nei pažangių ekonominių mokslų, nei žmonių, kurie daugiau ar mažiau būtų sugebėję ta kryptimi galvoti ir veikti.
Valdininkų su aukštoju ekonominių išsilavinimu buvo visai nedaug. Tai ir nenuostabu, nes Vakarų Europos universitetai ekonominių mokslų fakultetus iš tikrųjų ėmė steigti tik tarpukariu. Nebuvo jų ir Rusijoje. Iki to meto ekonomistai daugiausia buvo rengiami prie juridinių fakultetų, papildomai jiems destant kai kurioas ekonomines disciplinas. Tai buvo ir Kauno universitete. Tik ketvirtajame dešimtmetyje profesoriai A. Rimka, P. Šalčius ir kiti, nusižiūrėję į Vakarus, ėmė raginti, kad ekonomistams būtų dėstoma mažiau juridinių dalykų, o ekonominis skyrius prie Teisių fakulteto taptų savarankiškenis.
Ekonominės politikos kryptį, tikslus ir priemones tuomet diktavo momentų ir aplinkybių būtinybės ir tų aplinkybių bei reikalų geresnis ar blogesnis pažinimas ar nujautimas. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu vyravo politinės nepriklausomybės euforija, vyko aštrios politinės diskusijos tarp skirtingų politinių partijų, grupių, aiškinantis Lietuvos ateities kelio gaires. Perspektyvos ir giliau argumentuotos krašto ekonominio vystymo programos neturėjo nė viena iš partijų. Dauguma siūlomų ekonominių programų buvo smarkiai politizuotos, pagrindinis dėmesys buvo suteiktas politikai o ne ekonomikai. Todėl neatsitiktinai tuo metu dauguma intiligentų krypo į humanitarinius ir politinius mokslus, o ne ekonominkos studijas. Ši proporcija pasikeitė tik antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu, labiau susidomėta tiksliaisiais mokslais, ekonomika, vadyba ir kt.
Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas – demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą.
Šį įsitikinimą sustiprino 1922 m. pradėta vykdyti žemės reforma. Iš sudaryto valstybės žemės fondo, į kurį buvo paimtos visos rusų valdžios pasisavintos žemės ir dalis dvarų, valstiečiai gavo žemės. Už ją naujakuriai turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Tie mokesčiai buvo išskirstyti keliems metams. Savanoriai gavo žemės be atlyginimo, bet ir be teisės ją parduoti, neturint tam valdžios leidimo.
Nedidelę reikšmę formuojant ekonominę politiką turėjo ir spauda. Galima sakyti, jog nei viena Lietuvos partija, nei vienas politinis laikraštis dar neturėjo tokių ekonominių publicistų, į kurių nuomonę tikrai galima būtų atsižvelgti. Ekonominė publicistika žengė tik pirmuosius žingsnius.
Lietuvos ekonominė politika skyrėsi nuo Vakarų ekonominės politikos. Siekta formuoti tokią krašto ekonominę struktūrą, kad ji būtų atsparia konjunktūriniams svyravimams, kad svarbiausieji ekonomikos ir gamybos faktoriai sudarytų patogiausią derinį ir kad tų faktorių tarpusavio sąveikos būtų kuo pastovesnė ir ilgiausiai išlaikyta pusiausvyra.
Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę struktūrą. Daugiausia dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui. Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo organizuojami žemės ūkio kooperatyvai.
Taigi čia organizuoti ekonomiką buvo pradėta lyg ir iš kito galo, atvirkščiai, negu kitur. Jeigu Vakarų Europoje pirmiausia susiorganizavo privati pramonė, įsigalėjo stamieji bankai, o tik paskui pradėjo organizuotis žemės ūkio kooperatyvai, tai Lietuvoje buvo pasukta visiškai kituokiu keliu: dar nebuvo išvystyta nei pramonė, nei bankai, nei prekyba, o jau iš karto pradėta organizuoti stiprias žemės ūkio kooperatyvų sąjungas. Tai buvo sąjungos, kurios savo veikla ir galia pralenkė kitas ekonomikos šakas, nekalbant jau apie tai, kad jos plėtė savo veiklą ir į pramonę, ir į prekybą, o vėliau net į laivininkystę.
Tik autonomi.škai besitvarkantis Klaipėdos kraštas išlaikė savo senovinę struktūrą ir tiktai vėliau ją šiek tiek pakeitė, kad prisiderintų, bet ne prie Lietuvos, o daugiau prie Vokietijos ekonominės struktūros. Dėl to Lietuvos ekonominė struktūra negalėjo asimiliuotis su Klaipėdos krašto ekonomine struktūra, nors tų dviejų struktūrų suvienodinimas buvo vienas iš Lietuvos ekonominės politikos tikslų.
Tai, kad Lietuvos ekonominėje struktūroje vyravo valstybės palaikomas kooperatinis sektorius, labai daug lėmė krašto ekonomikos vystimosi tempus ir pobūdį. Kooperatinė ekonomika arba kooperatinės įmonės daug kuo skiriasi nuo privačių įmonių. Privačiai ekonomikai ir privačioms įmonėms paprastai būdinga spartesnė dinamika, efektyvesnis veržlumas, didesnė darbo energija, nes aukščiausias jų veikimo tikslas yra pelno siekimas. Kooperatinis sektorius, panašiai kaip ir valstybinis, pelną laiko ne pagrindiniu savo veiklos tikslu. Dėl to ekonominės veiklos motoras kooperatiniame sektoriuje veikia sulėtintai, jo mechanizmų apsisukimų skaičius čia būna mažesnis. O tai veikia ir viso krašto ekonomiką, ypač tokio krašto ekonomiką, kurios struktūroje vyrauja kooperatinis – valstybinis sektorius.
Kita vertus, per kooperatinį ekonomikos sektorių buvo galima lengviau kurti lietuvišką ekonomiką ir sumažinti krašte socialinę bei ekonominę įtampą. Be to, kooperatinį sektorių lengviau buvo galima valdyti, kontroliuoti ir reguliuoti, negu privatų sektorių, kuriam būdingas egoizmas, neatsižvelgimas į krašto politinius, tautinius, ekonominius poreikius. Tas klausimas Lietuvoje buvo gana aktualus, nes privatus sektorius pramonėje ir prekyboje daugiausia buvo nelietuviškas.
Dėl to, kad iš pradžių daug lėšų buvo skiriama kariniams tikslams, atitraukiant jas nuo ekonomikos, ekonominės pažangos tempai Lietuvoje buvo lėtesni, o ekonominės politikos priemonės mažiau efektyvios.
Dėl intiligentų, ypač išmokslintų ekonomistų, trūkumo ilgą laiką Lietuvoje ekonomikos ir ekonominės politikos reikalus lėmė agronomai ir kooperacijos veikėjai. Tai suteikė tam tikrą atspalvį ir visai ekonominei politikai.
Galbūt dėl to, sprendžiant ekonomikos klausimus, Lietuvoje buvo jaučiamas tam tikras nerangumas ir vengiama iniciatyvos. Tai, beje, pasakytina apie visas ekonomikos sferas: pramonę, prekybą, kreditą. Dėl to, galbūt, buvo delsiama vykdyti reformas. Uždelsta steigiant jūrinį-prekybinį laiviną, nors nemaža grupė Lietuvos jūrininkų, gavę valstybines stipendijas, buvo baigę jūrininkystės mokslus Suomijoje ir plaukiojo svetimų kraštų laivuose. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kurių įmonių steigimą.
Lietuvos ekonominės politikos vadovai nepasidavė raginimams, kad valstybė ekonomikos sferoje būtų aktyvesnė, kad ji labiau reglamentuotų ekonominį gyvenymą. Jie laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomikoje patys savininkai – ūkininkai, pramonininkai ar prekybininkai, savo ūkiuose ar įmonėse įgyvendinami tam tikrą mikroekonominę politiką, turi vadovautis savo rizika ir atsakomybe, o valstybės ekonominė politika (makroekonominė politika) privalo tik koordinuoti ir vairuoti mikroekonominių politikų visumą.2. Ekonomikos mokslo būklė Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m.
Po pirmojo pasaulinio karo susikūrusi Lietuvos Respublika daug ką turėjo pradėti nuo nulio. Trūko kvalifikuotų kadrų, kultūrinių tradicijų, modernios pramonės, savitos švetimo sistemos. Dabar, retrospektyviai žvelgiant į tuos praeities laikus, tiesiog sunku suprasti, kaip tauta per dvidešimt ūkinio ir politinio gyvenimo metų sugebėjo tiek daug nuveikti, įgauti savitą gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse. Ne išimtis ir ekonominis gyvenimas, ūkio studijų plėtojimas, ryški pažanga visose ekonomikos mokslo srityse. Šalis, kuri iki 1918 m. faktiškai težinojo tik “ūkių ekonomus”, įsikūrus universitetui. o vėliau ir kitoms respublikos aukštosioms mokykloms, sugebėjo parengti nemažą ekonominę literarūrą, nagrinėti įvairius, pirmiausia praktinio pobūdžio, ūkinius klausimus.
Lietuvoje iki 1918 metų nebuvo nei vieno didesnės apimties lietuvių kalba ne tik originalaus, bet ir verstinio veikalo, nei vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio leidinio, trūko ekonominių terminų. Palaipsniui visos šios bėdos buvo nugalėtos: atsirado periodinių ir neperiodinių ekonomikos srities leidinių bei originalių ir verstinių veikalų.
Reikia labai apgailestauti, kad iki šiol respublikos ekonomikos mokslo ir ūkinės minties istorija yra labai mažai tyrinėta. Šioje srityje ekonomistai yra atsilikę beveik nuo visų kitų respublikos sričių specialisyų. Nė apie vieną respublikos iškilesnį ekonomistą (V. Jurgutį, A. Rimką, P. Šalčių, Dz. Budrį) nėra išleista jokių atsiminimų knygų, jų darbus ir veiklą nagrinėjančių akademinių studijų.
Stalinizmo ir stagnacijos metais buvo sunku objektyviai įvertinti šių žymių tautos vyrų atliktą visuomeninę ir mokslinę veiklą. Vidurinei ir jaunesniajai kartai jie liko beveik nežinomi arba daugumos jų atliktas darbas buvo parodomas labai “iškreiptame veidrodyje”.
Pagrindinis Lietuvos ekonomikos mokslo centras buvo Kauno universitetas.
Kauno universitetas buvo įsteigtas 1922 m. pradžioje. Teisių fakultete buvo pradėta dėstyti politinę ekonomiją, kurios pirmaisiais studijų metais mokėsi ir būsimieji ekonomistai, ir teisininkai (ekonomikos skyrius Teisės fakultete buvo įkurtas 1923 m. pavasarį, mokslas jame truko 4 metus).
Nuo 1924 iki 1940 m. universiteto Teisės fakulteto Ekonomikos skyriuje išduotas 221 ekonomistų diplomas. Atskiras Ekonomikos fakultetas buvo įkurtas 1940 m. sausio mėn. Vilniaus universitete.
Sunki buvo ekonominių studijų pradžia: visko trūko. Stigo savų nacionalinių kadrų. Kai kuriuos kursus pradžioje teko skaityti svetimomis kalbomis. Iki 1930 m. ekonomikos mokslinis darbas universitete buvo dirbamas labai mažai. Nebuvo sąlygų. Suburtam dėstytojų kolektyvui pirmiausia reikėjo paruošti skaitomų kursų paskaitas, dėstomų dalykų programas, rengti seminarus. Vienas iš žymesnių ekonomikos skyriaus dėstytojų buvo pirmasis Finansų katedros vedėjas M. Pokrovskis, Lietuvos rusas, žymus carinės Rusijos pareigūnas. 1906 m. jis buvo Rusijos finansų viceministras, o 1916-1917 m. bene paskutinis Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras. Parašė rusiškai didelį mokslo veikalą “Finansų mokslo pagrindai”, kuris iš rankraščio buvo išverstas į lietuvių kalbą. 1929 m. iš universiteto pasitraukė.
Iki pasirodant G. Kaselio vadovėlio vertimui ir P. Šalčiaus “Ekonomikos pagrindams” buvo išverstas ir 1929 metais išleistas nedidelės apimties D. Konrado vadovėlis (atsakingu vertimo redaktoriumi pasirašė A. Rimka) (18). Tais pat metais (1936 m. antrasis papildytas leidimas) pasirodė Dz. Budrio (4) originalus vadovėlis, tiesa, skirtas aukštesniosioms mokykloms, bet, be abejonės, buvo skaitomas ir studentų, juo labiau kad jo autorius nuo 1932 m. universitete dėstė socialekonominę statistiką.
D. Konradas (J. Conrad, 1839-1915) buvo vokiečių ekonomistas, taip pat priklausęs neoklasikų mokyklai. Politinės ekonomijos objektu jis, kaip tai būdinga vokiečių autoriams, laikė liaudies ūkį. Žemę, darbą ir kapitalą (kurį sutapatino su gamybos priemonėmis) suprato kaip gamybos veiksnius, atitinkamai kuriems vyksta paskirstymas: žemės. renta, darbo užmokestis, pelnas. Kalbėjo apie vertę, tačiau ją laikė subjektyvia kategorija: “vertė yra tokio ar kitokio vertinimo padarinys arba santykis tarp žmogaus ir daikto” (18, 45). Gerybės (prekės) vertės dydis priklausąs nuo prekės naudingumo, jos retumo (tai susiję su darbo sąnaudomis jai pagaminti) ir tos prekės poreikio intensyvumo. Kainą D. Konradas tapatino su mainomąja verte, o pastarąją – su verte, todėl faktiškai kainos neskyrė nuo vertės. Aiškindamas, kaip nusistovi kainos, teigė, jog pasiūlos ir paklausos veikiamos jos svyruoja apie gamybos kaštus ir pelną kaip pagrindą. Klausimo, kas sudaro gamybos kaštus, nelietė. Pinigus suprato kaip prekę, kuri atlieka mokėjimo ir cirkuliacijos priemonės funkciją. Vadovėlyje daug aprašomosios medžiagos apie bankus, įmonių tipus ir pan.
Tokie svarbesni D. Konrado teoriniai teiginiai. Iš jo vadovėlio, kaip vėliau ir iš kitų leidinių, Kauno universitete taip pat buvo susipažįstama su neoklasikine teorija.
Moksliniai ekonominiai tyrimai universitete suintensyvėjo nuo 1930 metų. Į užsienį buvo pasiųsti stipendiatai: K. Sruoga, J. Bučas, Dz. Budrys. Žymaus teisininko, ilgamečio Teisės fakulteto dekano prof. P. Leono lėšomis buvo įsteigtas fondas, kuris skirdavo premijas už geriausius Teisės fakulteto studentų darbus. Iš ekonomistų pirmasis tokią premiją gavo P. Padalskis, vėliau tapęs Lietuvos ekonominės minties tyrinėtoju.
Po studijų Vokietijoje J. Bučas 1935 m. pirmasis iš universitetą baigusių ekonomistų apgynė daktaratą. Vėliau daktaratus apgynė P. Padalskis (1938), Dz. Budrys (1939), S. Stankus (1942).
D. Cesevičius, K. Sruoga, V. Juodeika, G. Valančius, L. Serbenta ir kt. apgynė daktaratus ekonomikos mokslų srityje užsienyje, dažniausiai Vokietijoje, Austrijoje. Fakultetas, įvertindamas atskirų žymesnių profesorių mokslinį darbą, suteikdavo jiems ekonomikos mokslų daktaro laipsnį už visus darbus. Taip, pavyzdžiui, 1939 m. buvo įvertinta prof. V. Jurgučio mokslinė veikla. Reikalavimai daktarantui buvo nemaži: ekonominė studija daktaro laipsniui gauti turėjo būti gerai parengta, išsami, originali. Pati asmenybė negalėjo kelti jokių abejonių dėl teorinio pasirengimo ir erudicijos.
Iš žymesnių universiteto profesorių ekonomistų reikia paminėti: A. Rimką, V. Jurgutį, P. Šalčių, D. Cesevičių. Pirmasis iš jų išsiskyrė analitiškumu, antrasis – iškalbingumu ir giliu filosofiniu požiūriu į ūkinius procesus. P. Šalčius Lietuvoje buvo žymiausias kooperacijos teoretikas ir praktikas.
Iš kitų fakulteto dėstytojų paminėtini: agronomas ir sociologas J. Aleksa, dėstęs žemės ūkio ekonomiką, K. Pakštas – ekonominės geografijos profesorius. Matematizuojant ekonominius tyrimus, neblogai užsirekomendavo A. Jurskis, draudimo matematikos, matematinės statistikos, finansų matematikos dėstytojas, pokario metais tragiškai žuvęs Gulage.
Universitete plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami visuomenės ūkio mokslai: politinė ekonomija, finansų mokslas, pasaulio ir šalies ūkio istorija, statistika, ekonominė geografija, ekonominė politika. Universitetą baigę studentai ne visada gerai buvo parengti dirbti praktinį ūkinį darbą įvairaus tipo įmonėse. Tarpukario Lietuvoje įmonės ūkio mokslai plačiausiai buvo dėstomi ir nagrinėjami Klaipėdos (nuo 1939 m. Šiaulių) prekybos institute.
Pagal savo pobūdį Klaipėdos prekybos institutą tiksliau būtų buvę vadinti “Ūkio mokslų institutu”, nes jis rengė ne vien vidaus ir užsienio prekybos įmonių, bet ir pramonės, kredito, bankų, draudimo, transporto, uostų, laivų ūkio ir kt. specialistus.
Kadangi šios mokslo institucijos gyvavimo istorija yra gana neilga, bet reikšminga, todėl yra tikslinga trumpai ją pateikti.
Prekybos institutas buvo įsteigtas 1934 m. Klaipėdos veiklaus ūkinio politiko E. Galvanausko iniciatyva. Iki 1940 m. birželio mėn. tai buvo privati institucija finansų ministro žinioje ir priežiūroje, valdžios finansuojama, tačiau besitvarkanti visiškai autonomiškai. Nuo 1940 m. rugsėjo mėn. institutas buvo suvalstybintas, bet paliktas finansų komis.aro žinioje.
Per 10 veikimo metų Prekybos institutas išleido 8 laidas, apie 250 jaunų išmokslintų komersantų, iš kurių apie 30 vėliau parašė ir apgynė diplominius darbus ir gavo diplomuoto prekybininko laipsnį. Dabar, kai mums taip reikalingi užsienio rinkų specialistai, Klaipėdos prekybos instituto patirtis turi būti išsamiai išnagrinėta, apibendrinta. Tai buvo pirma ir vienintelė Lietuvos istorijoje aukštoji ekonomikos mokykla, kur dėstytojų kadrus sudarė gerai teoriškai ir praktiškai parengti įvairių sričių specialistai. Be instituto rektoriaus E. Galvanausko, jame dirbo J. Pajaujis, M. Anysas, J. Augustinaitis, K. Avižonis, G. Galvanauskas, V. Statkus; daugelis iš jų vėliau paliko ryškius pėdsakus kitose intelektualinio darbo srityse. Deja, daugiausia JAV, kur jie buvo nublokšti antrojo pasaulinio karo audrų.
Trečias ir antras pagal svarbą ekonominių studijų centras Lietuvoje buvo Žemės ūkio akademija, įsikūrusi Dotnuvoje. Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) pradžių pradžia siekia 1911 m. Tais metais Dotnuvos dvare buvo įkurta žemės ūkio akademija. Įkurė ją Piotras Stolypinas, buvęs Kauno gubernijos bajorų vadas, o vėliau, 1906-1911 m., Rusijos Ministrų tarybos pirmininkas.
Žemės ūkio mokykla Dotnuvos dvare nustojo veikusi 1915 m., kai, artėjant vokiečiams, ir mokytojai, ir moksleiviai pasitraukė į Rusija. To paties profilio mokykla ten vėl buvo įkurta 1919 m., tik dėstoma buvo jau lietuvių kalba. Iš pradžių vadinta Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokykla, nuo 1922 m. rudens, įsteigus ir kultūrtechnikų specialybę, – Dotnuvos žemės ūkio technikumu. Paskutinę laidą technikumas išleido 1927 m. 1924 m. rudenį naujų moksleivių jau nepriimta, nuspręsta reorganizuoti jį į LŽŪA, atkėlus kai kuriuos skyrius iš Kauno universiteto.
Politinės ekonomijos pamokos technikume 1923/1924 m. jau vyko. Vedė jas lietuvių kalbos mokytojas Juozas Lazauskas (1892-1970). Vėliau jas vedė prof. F. Kemėžis (1879-1954), 1924 m. pradėjęs dėstyti politinę ekonomiją LŽŪA. Be to, socialiniais-ekonominiais mokslais, taip pat politine ekonomija moksleiviai domėjosi savarankiškai. Dauguma jų buvo jau suaugę, ne vienas grįžęs iš Rusijos, gerai dar menantis revoliucinius įvykius ten. Buvo skaitomi referatai. Pavyzdžiui, Albinas Celestinas Andrašiūnas skaitė: “Bruožai iš politinės ekonomijos”, “Kooperacijos teorija” ir kt.
Didelis to meto Lietuvos žemės ūkio akademijos privalumas, kad jos absolventai, pirmiausia agronomai, per studijas gaudavo gerą ekonominį išsilavinimą, mokėdavo dirbti su žmonėmis, ūkininkais, jų vaikais; komerciškai mąstė, todėl vėliau ne vienas iš jų tapo gerais ūkinių organizacijų vadovais, konkuruodami net su ekonomistais.
Reikšmingą darbą nagrinėdami politinę ekonomiją atliko žurnalai “Lietuvos ūkis” (1921-1928) ir ypač “Tautos ūkis” (1930-1940). Tai tikrai buvo respublikos ekonominių aktualijų ir konkrečių ūkinių problemų tyrimo organas. Nerasime tuo pudruoto mokslinio “akademizmo”, taip įsigalėjusio mūsų ekonominėje spaudoje stagnacijos metais.
Šiame leidinyje yra siekiama suteikti pačią benriausią informaciją apie tarpukario laikotarpio žymiausius Lietuvos ekonomistus aptariant jų darbą autobiografinių, o ne metodologinių-mokslinių požiūrių.
Veikė Ekonomistų draugija, tai buvo ekonomistų sąjunga, subūrusi ekonomikos skyrių baigusius absolventus, diplomuotus ekonomistus. Ji leido rimtą mokslinį ekonominį žurnalą “Ekonomika” (1935-1940), kurį redagavo prof. A. Rimka. Jis ėjo 4 kartus per metus. Jame buvo liečiami politinės ekonomijos klausimai. Reikia pastebėti, kad ir dabar tokio profilio mokslinio ekonominio žurnalo respublikoje nėra. Straipsnių iš politinės ekonomijos srities šiame žurnale yra paskelbęs, pavyzdžiui, D. Cesevičius, nuo 1933 m. su pertraukomis dėstęs ekonominę politiką..3. Tarpukario Lietuvos ekonomikos mokslo atstovai ir jų pažiūros.
3.1. P. Šalčius
Profesorius Petras Šalčius (1893-1958) gimė Prienų rajono Čiudiškių kaime didelėje valstiečių šeimoje, kurioje augo septyni broliai ir dvi seserys. Šeimoje tarp brolių, be Petro, būsimo profesoriaus, buvo ir Matas, žinomas kaip keliautojas ir žurnalistas. 1904 m. P. Šalčius įstojo į Marijanpolės gimnaziją, kur palaipsniui įsitraukė į visuomeninį gyvenimą: skaitė lietuviškus laikraščius (“Lietuvos žinios”, “Lietuvos ūkininkas”, “Aušrinė”), pradėdamas ir pats juose bendradarbiauti, apsilankydavo Marijanpolės žemės ūkio kooperacinių organizacijų susirinkimose.
1913 m. P. Šalčius, baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Tačiau teisė jo iš pat pradžių neviliojo. Jį traukė žemės ūkis ir kooperacija, todėl studijų metu didžiausią dėmesį skyrė čia dėstytiems ekonominiams dalykams, ypač kooperacijai.
Norėdamas pagilinti savo žinias kooperacijos srityje, P. Šalčius 1916-1917 m. greta tiesioginių studijų baigė aukštuosius (buvo ir žemesnieji) kooperacijos kursus prie Maskvos miesto A. Šaniauskio liaudies universiteto, kuriuose dėstė žymūs to meto rusų ekonomistai, tai A. Čajanovas, M. Tugan-Baranovskis, V. Železnovas, N. Makarovas, S. Prokopovičius ir kt. Norėdamas propaguoti kooperacijos idėjos lietuviams pabėgeliams, P. Šalčius iš rusų kalbos į lietuvių išvertė žymaus airių visuomenės veikėjo, publicisto ir kooperatininko J. Reselio knygą “Kooperacija ir tautos uždaviniai” (Petrapilis, 1917. – P. 76; antra laida Kaune, 1923). Taip pat paskelbė straipsnių kooperacijos klausimais lietuvių spaudoje Rusijoje.
Studijodamas Maskvoje, P. Šalčius sutiko 1917 m. Vasario ir Spalio revoliucijas. Jau tarybų valdžios metais – 1918 m. kovo mėnesį jis baigė aukštąjį mokslą ir išlaikė valstybinius egzaminus. Maskvoje įgijo ir pirmuosius kooperacinio darbo įgūdžius – čia 1917-1918 m. dirbo kooperatyvų instruktoriumi.
1918 m. pavasarį P. Šalčius grįžo į gimtąjį kraštą ir iškarto pradėjo propaguoti kooperacijos idėjos bei kooperatyvų steigimą. 1919-1920 m. P. Šalčius vadovavo Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijos kooperacijos departamentui, suorganizavo platų kooperatyvų tinklą bei įkūrė kelias kooperatyvų sąjungas. 1920-1925 m. buvo Lietuvos Kooperacijos bendrovių sąjungos valdybos pirmininku. Nedalyvaudamas jokių partijų veikloje, jis pasisakė už tai, kad būtų kuriami neutralūs kooperatyvai, nepriklausantys atskiroms partijoms (pvz., krikščionys demokratai kūrė “katalikiškus” kooperatyvus). Tuo metu P. Šalčius suorganizavo pirmuosius kooperatininkų kursus Lietuvoje, parašė ir išleido pirmuosius vadovėlius Lietuvos kooperatininkams, nemažą brošiūrų, populiariai aiškinančių kooperacijos teikiamą naudą, įvairių patarimų kooperatyvų steigėjams ir kitokių metodinių priemonių bei vertimų. Be to, 1919 m. pradėjo leisti kooperacijos laikraštų “Taika” (1919-1940), kurį pats apie 14 metų redagavo, aktyviai talkininkavo jam, parašęs apie kelis šimtus straipsnių.
1922 m. P. Šalčius pradėjo dirbti docentu Kauno universiteto Teisės fakultete, kur dėstė politinę ekonomiją, ekonominių teorijų istoriją ir kooperaciją. Vėliau išleido iš šių dalykų skaitytų paskaitų kursus bei kitas knygas. Tai: Kooperacija: Kooperacijos paskaitų kursas.- K., 1931. P. 358; Ekonomikos pagrindai. – K., 1933. – P. 515; Ekonominės doktrinos. – K., 1935. – P. 808; Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų. – K., 1937. – P. 277 ir kt. Nuo 1935 m. – profesorius, 1939 m. jam buvo suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis.
Be pedagoginio darbo, P. Šalčius toliau darbavosi kooperacijoje. Buvo renkamas Lietuvos kooperatyvų tarybos – idėjinio koopertatybų centro ir kitų kooperacinių organizacijų valdybų nariu, taip pat pirmininku, daug energijos skyrė “Lietūkio” veiklai gerinti ir plėsti. 1920 m. buvo išrinktas tarptautinės kooperatyvų sąjungos centro komiteto nariu, pradėjo bendradarbiauti Tarptautinės kooperatyvų sąjungos biuletenyje, parašė straipsnių apie Lietuvos kooperatyvų praeitį ir dabartį.
Kooperacija, vis daugiau plėtodamasi tarpukario laiko.tarpiu, Lietuvoje suvaidino svarbų vaidmenį. Pirmiausia ji gelbėjo valstiečius nuo beatodariško įvairių prekių ir prekybininkų išnaudojimo, kurie iki pirmojo pasaulinio karo, o ir vėliau tiesiog buvo monopolizavę, pasidaliję Lietuvos rinką.
Istorija taip nulėmė, kad žydai Lietuvoje daugiausia vertėsi prekyba, jie daugiausiai buvo ir tarpininkai superkant iš valstiečių jų darbo produktus. Augant nacionalinei buržuazijai, pasigirstavo ir nacionalistinio pobūdžio gaidelių: neikit pirkti pas žydą, pirkit pas krikščionį ir pan. P. Šalčiui buvo svetimas bet koks nacionalizmas. Turėdamas galvoje XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią, jis rašė: “Svarbu čia ne tautybė, bet pats tarpininkavimo pobūdis. Tarpininkas pirkdavo iš ūkininko produktus, skolindavo jam pinigus, aprūpindavo jį reikalingomis prekėmis, na ir pagaliau savo kerčemoje išviliodavo iš valstiečio paskutinį skatiką. Tiesa, laimei ne visuomet taip būdavo. Atsirasdavo ir stipresnių ūkininkų, kurie pradėdavo kiek galėdami atsispirti tarpininkų paslaugoms, ne tik produktus parduodant. Jie (pirkliai) susitardavo dėl kainų, sudarydavo savotiškus, vietinius sindikatus ir priversdavo ūkininką parduoti savo prekes primestinomis kainomis” (40, 15-16).
Panašiai viešpatavo pirkliai ir miestose,- sakė P. Šalčius. O kaip viskas pasikeičia įkūrus kooperatyvą? Iš narių įnašų (pajų) susidaro bendros lėšos. Bendrovės valdyba perka prekes iš urmo prekybininkų ir parduoda jas bendrovės nariams (ir ne nariams) pagal kainas, atitinkančias mažmenines kainas. Viskas lyg ir tas pats. Bet šiuo atveju skirtumas tarp mažmeninės ir didmeninės kainos lieka kooperatyvui kaip bendrovės pelnas. Jis gali būti panaudotas ir dažniausiai naudojamas kaupimui ir bendriems bendrovės reikalams, bet kai kada bent jau dalis jo gali būti paskirstyta nariams. Bendrovės pelnas skirstomas proporcingai ne narių įnašams (tai akcinės bendrovės principas), o įpirkimui, t.y. proporcingai tam kiekiui prekių, kurias tas ar kitas narys pirko bendrovėje. Tokiu atveju faktiškai prekybinė nuolaida sugrįžta pirkėjui. Įsisteigus vartotojų bendrovių sąjungai, sąjunga gali pirkti prekių be didmenininkų, tiesiog užsienyje, ir, vadinasi, pigiau, gali net įkurti savas gamybos įmonės, gali šį bei tą nuveikti kultūros srityje ir t.t.
Tačiau dėl kooperatyvų ir jų sąjungų valdytojų nesąžingumo pasitaikydavo įvairių sukčiavimų. Eiliniai nariai patirdavo nemažų nuostolių, tuo tarpu iš kooperatyvų daugiausia naudos turėjo pasiturtintys valstiečiai ir šiaip turtingesniaji. Nenuostabu, kad kai kas pasisakė viešai prieš kooperatyvus, paskelbę šūkį “Šalin kooperatyvus!” P. Šalčius tvirtai tikėjo kooperatyvų privalumais, ragino tiksliai laikytis kooperacijos principų, netoleruoti nesąžiningų žmonių, ne kiekvienas kooperatyvo narys, nepriklausomai nuo įnašų dydžio, turėjo vieną balsą. Jo išvada tokia: “Klaidas galima taisyti, trūkumus galima šalinti. Bet keista būtų, kaip sako, su pamazgomis išlieti ir kūdikį” (40, 18).
P. Šalčiaus išsamesnės kooperatinės pažiūros atspindi jo didelės apimties knygoje “Kooperatizmas”. Jis pabrėžė, kad tiriant kooperaciją, kaip ekonominį reiškinį, būtina ją įvertinti “visuomenės ūkio mokslo”, t.y. politinės ekonomijos, požiūriu. P. Šalčius nuomone, atsakyti į klausimą, kas yra kooperatyvai, kaip jie gali veikti ir veikia pelną, žemės rentą, darbo užmokestį ir kitas kapitalistinio ūkio kategorijas, ar gali kooperacija jas panaikinti.
P. Šalčius laikė, kad prekių kainos nusistovi susidūrus pasiūlai ir paklausai visos visuomenės mastu. Politekonominis nusiteikimas, be abejo, turėjo įtakos ir jo kooperacinėms pažiūroms. Kooperatyvus P. Šalčius laikė tarpine grandimi tarp privačiųjų ir viešųjų (municipalitetų, valstybės) įmonių. Jis ne kartą pabrėžė, kad kad principinis skirtumas tarp kooperatyvo ir privačios įmonės bei kolektyvinės jos atmainos – akcinės bendrovės yra tai, kad kooperatyvo pelnas skirstomas ne pagal įnašų dydį, bet pagal tai, kiek narys kooperatyve pirko arba kiek jam pardavė. Taigi smulkieji gamintojai ir. apskritai vartotojai, susijungdami į kooperatyvus, naudojosi stambių įmonių pranašumais ir kiekvienas savo veikla prisidėjo susidarant kooperatyvo pelnui. O šis pelnas susidarė iš prekybinės nuolaidos, įmonininko pelno ar palūkanų, žiūrint kokia kooperatyvo rūšis. Tik jis atitekdavo ne prekybininkui, pramonininkui ar bankininkui, o likdavo kooperatyve ir buvo naudojamas bendriems kooperatyvo reikalams ir skirstomas kooperatyvo nariams, proporcingai tam, kiek kiekvienas prisidėda prie kooperatyvo operacijų plėtojimo. Čia visa esmė. Todėl kooperacija nei pelno, nei kitų ekonominių kategorijų panaikinti negali.
Tuo remdamasis P. Šalčius nepritarė smulkiems buržuazinėms kooperacijos teorijoms. Viena iš šių teorijų krypčių susijusi su vadinamąja Nimo mokykla (miestas pietų Prancūzijoje), kurios bene žymiausias atstovas buvo Ch. Gide. Jis buvo ribinio naudingumo teorijos šalininkas ir laikė, kad politinėje ekonomikoje nepakankamai dėmesio skiriama vartotojui. Jo nuomone, vartotojų bendrovės, atimdamos iš prekybininkų pelną ir kurdamos nuosavas materialinės gamybos įmones, gali pasiekti, kad nusistovėtų “teisinga” kaina, t.y. tokia kaina, kuri tepadengtų gamybos kaštus ir užtikrintų gamybos plėtimąsi, bet į kurią neįeitų kapitalistų pelnai. O tai kaip tik ir reikštų, kad išnyktų pelnas ir visuomenėje įsitvirtintų nauja santvarka. Nimo mokyklai būdingas neklasinis vartotojo traktavimas.
P. Šalčius nuosekliai laikėsi liberalinio požiūrio į kooperaciją. Jo nuomone, kooperacija tegalėjo tolygiai paskirstyti nacionalines pajamas bei suvaidinti apskritai tam tikrą teigiamą kultūrinį, socialinį vaidmenį. O kalbant apie kapitalizmo pakeitimą kažkokia nauja santvarka, – sakė jis, – reikėtų įrodyti, kad “kooperatyvuose iš tikrųjų susidaro visai nauji visuomenės ūkio santykiai, svetimi dabartinei ūkio sistemai. Bet iš tikrųjų mes matome tuos pačius esmėje santykius: samdomąjį darbą, algą, pelną, procentus, rentą, tiesa, kooperacijos judėjimo daugiausiai kreipiamus plačios visuomenės naudai. Tuo būdu naują kooperatyvų kuriamą režimą tenka suprasti kaip visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio demokratinimą, neišeinant iš šių laikų visuomenės ūkio struktūros su jos pagrindiniais institutais” (41, 111).
Taigi kooperaciją P. Šalčius laikė ne priemone atskiriems asmenims pasipelnyti, pasinaudojus palankia rinkos konjunktūra ar pan., o būdu “visuomenės ūkiui demokratinti” (41, 125), teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas. Jis pritarė Ročdeilio teisingųjų pionerių suformulotiems principams ir juos propagavo, nuolat pabrėždamas, kad kooperatyvas “tarnauja narių ūkiams, o ne įdėtam į jį kapitalui”, todėl pelnas turi būti skirstomas pagal įpirkimą. Be to, kooperatyve “stengiamasi sudaryti ne tik narių ūkinį, bet ir dvasinį bendrumą”. O jungdamasi į sąjungas kooperatyvai “sudaro tikras tautinės ūkinės talkas, kuriose siekiama bendros visos tautos gerovės” (40, 23).
P. Šalčiaus mokslinių interesų sferoje, be kooperacijos, taip pat yra teorinė ekonomika (politinė ekonomija) ir ekonominės minties istorija. Šiose mokslo srityse Lietuvoje P. Šalčius atliko didelį darbą. Mes pažvelgsim į jo ekonomines pažiūras.
Ekonomika buvo pradėta destyti įsteigtame Kauno universitete. Pirmasiais studijų metais jos mokėsi būsimieji teisininkai ir ekonomistai Teorinė ekonomika Kauno universitete buvo dėstoma iki 1940 metų, kai Teisių fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą (P. Šalčius teorinę ekonomiką dėstė ir Vilniaus universitete, iki vokiečiams jį uždarant). Neturėdamas lietuviškojo vadovėlio, P. Šalčius iš pradžių kelerius metus naudojosi savo mokytojo, rusų ekonomisto M. Tugan-Baranovskio (1865-1919) vadovėlių “Osnovy političeskoj ekonomii”. Tai patvirtina tas faktas, kad P. Šalčius ją išvertė į lietuvių kalbą. Todėl antraisiais universiteto veikimo metais studentai jau galėjo naudotis lietuvišku vadovėliu (47).
Vadovėlyje kai kuriais atžvilgiais atsispindi marksistinė ekonominė teorija. Pvz., teorinės ekonomikos obje.ktu laikomi gamybiniai santykiai. Trumpai aptariamas kapitalas ir pridėdamoji vertė. Kapitalas – tai darbo produktas, kurio vertė, esant tam tikriems visuomenėje santykiams, ima savaime didėti. Pridėdamoji vertė sukuriama darbininkų neapmokėtu darbu. Darbo jėga yra prekė. Visa kita vadovėlyje su marksizmu mažai tesusiję.
Nagrinėdamas vertės teoriją, autorius sujungia D. Rikardo ir subjektyviosios austrų mokyklos teorijas. Jis teigė, kad kuo daugiau sunaudojama darbo prekei pagaminti, tuo prekė retesnė, tuo didesnis jos ribinis naudingumas. “Paskutiniojo naudingumo teorija iškėlė subjektyvinius, o darbo teorija – objektyvinius ūkiško vertinimo veiksnius. [.] iš tikrųjų tos dvi teorijos viena antrą papildo” (47, 35).
Siekiant, kad kiekvienas tam tikras darbo kiekis visuomenei duotų vienodą naudingumą, darbas tolygiai pasiskirsto tarp atskirų gamybos šakų. Pastaruoju pastebėjimu vis dėlto apčiuopiama tai, ką dabar vadiname visuomenine vartojamąja verte. Pinigais M. Tugan-Baranovskis laikė prekę, kuri, plėtojantis mainams, išsiskyria iš kitų prekių tarpo ir pradeda atlikti vertės mato ir kitas funkcijas. Tai, kad ekonominės kategorijos yra gamybinių santykių abstrakcijos – nenagrinėjama.
Vadovėlyje taip pat aiškinama, kad rinkos kainos nusistovi svyruojant pasiūlai ir paklausai. Pasiūla priklauso nuo prekių kiekio, o paklausa – nuo pirkėjų perkamosios galios ir vienos ar kitos prekės ribinio naudingumo. Rinkos kainos svyruoja apie vidutines kainas, nusistovinčias vykstant tarpšakinei konkurencijai, priklausomai nuo gamybos kaštų, kuriuos daugiausia sudaro darbo sąnaudos. Bet nereikia suprasti, kad Tugan-Baranovskis pripažino K. Markso gamybos kainos teoriją, nes, kalbėdamas apie pelną, jis minėtą teoriją kritikavo.
Pajamas M. Tugan-Baranovskis suskirstė į darbo (darbo užmokestis) ir nedarbo (pelnas, žemės renta) pajamas. Manė, jog darbo užmokestis darbininkui mokamas už parduodamą jo darbo jėgą, tačiau ignoravo darbo jėgos vertę, nulemiančiais darbo užmokestį veiksniais laikė visuomeninio darbo našumą ir “socialinę darbininkų klasės jėga”.
M. Tugan-Baranovskis teigė, jog pelnas atsiranda išnaudojant darbininkus. Tačiau nuosekliai šio teiginio nesilaikė, faktiškai jo atsisakė, tvirtino, kad, aiškinantis pelną, K. Markso kapitalo suskirstymas į pastovųjį ir kintamąjį neturi jokios reikšmės. Iš kitų jo samprotavimų matyti, jog ir gamybos priemonės, kaip darbo produktai, kuria pelną (todėl esą susidaro ir vidutinis pelnas). Pagrindiniais veiksniais, nulemiančiais pelno dydį, jis laikė visuomeninio darbo našumą.
Žemės rentą M. Tugan-Baranovskis siejo su ypatingomis žemės savybėmis, pripažino vadinamąjį mažėjančio dirvos derlingumo dėsnį, gynė valstiečių ūkio pastovumo teoriją. Nagrinėdamas visuomeninio kapitalo reprodukcijos klausimą, jis teigė, kad kapitalizmas sukuria pats sau neribotą rinką, nes gamyba plėtojama dėl gamybos. Perprodukcijos krizės daugiausia kyla todėl, kad tarp atskirų gamybos šakų atsiranda disproporcijos. Jo nuomone, socializmas turi remtis ne vien tik darbininkų interesais. Vadinasi, visa tai buvo skelbiama ir Kauno universitete. Tačiau M. Tugan-Baranovskio koncepcija buvo labai nenuosekli, nes autorius į vieną jungė labai įvairias teorijas: marksistinę (kalbėjo apie darbininkų išnaudojimą ir pridedamosios vertės gaminimą), D. Rikardo vertės teoriją (neskyrė konkretaus nuo abstraktaus darbo), klasikų teorijos interpretatorių, pavyzdžiui, Dž. Milio, pasisakymus apie tai, kad vertę ir pelną kuria ir gamybos priemonės, ribinio naudingumo, pasiūlos ir paklausos teorijas ir kita.
Be abejo, šiuos nenuoseklumus matė ir P. Šalčius. Be to, jis laikė neleistinu remtis tik vienu autoriumi, todėl savo paskaitose vis labiau paminėdavo ir kitų autorių darbus. Jo skaityto teorinės ekonomikos kurso pagrindą sudarė gamybos veiksnių, taip pat pasiūlos ir paklausos teorijos.
Vienu iš pagrindinių autorių, kurio pavyzdžiu P. Šalčius daugiausia sekė, buvo švedų ekonomistas G. Kaselis. Jo vadovėlį P. Šalčius taip pat išvetrė .į lietuvių kalbą (6). Be to parengė originalų darbą “Ekonomikos pagrindai” (42). Veikalo pratarmėje nurodoma, kad jis parašytas universitete skaitytų paskaitų pagrindu ir kad “autoriui rūpėjo ne sudaryti naują ekonomikos mokslo sistemą, o sistematiškai išdėstyti tai, kas jo nuomone, vertingiausio yra pasakyta atskiromis ekonomikos problemomis” (42, 5). Pateiktos literatūros sąraše, be G. Kaselio, yra A. Maršalo, Dž. Klarko ir kitų neoklasikų darbai, naudotasi ir kitokia literatūra, taip pat M. Tugan-Baranovskio vadovėliu. Nors svarbiausiais (kainų susidarymo, paskirstymo) klausimais daugiausia sekama ir remiamasi G. Kaseliu, tačiau aukščiau minėtas P. Šalčiaus darbas pasižymi tam tikru originalumu ir visais atžvilgiais neatkartoja G. Kaselio idėjų.
G. Kaselio (Gustav Cassel, 1866-1945) koncepcijai būdinga tai, jog jos autorius besąlygiškai atmetė vertės kategoriją, laikydamas, kad ją visiškai pakeičia kainos kategorija. 1918 m. savo veikalo pirmojo leidinio pratarmėje G. Kaselis rašė: “Jau pradėdamas visuomenės ūkio studijas, aš gavau įsitikinti, kad visas vadinamas vertės mokslas su jo begaliniais žodžių ginčiais ir jo scholastika yra pašalintas iš teoriškosios ekonomijos balastas” (6, VI). Jis manė, kad vertė ir pinigai neatskiriami. Kai tik imama kalbėti apie vertę, ji pakeičiama pinigais. O pinigai atsiranda kartu su mainais, kai įsigali paprotys visas gėrybes vertinti viena bendra gėrybe.
Kokia vis dėl to G. Kaselio nuomonė dėl kainų nusistovėjimo? Jo nuomonė kategoriška: kainos yra santykio tarp pasiūlos ir paklausos padarinys. Norėdamas tai pagrįsti, G. Kaselis samprotavo taip: gėrybių kiekis yra ribotas, o visuomenė siekia kuo geriau patenkinti savo poreikius kaip visumą. Todėl ji siekia vienus poreikius patenkinti pirmiausia ir kuo geriau, kiti poreikiai jai yra mažiau svarbūs. Atskiros gėrybės (vartojimo reikmenys, taip pat ir gamybos priemonės, kuriomis šie vartojimo reikmenys gaminami) atitinkamai turi skirtingą paklausą ir tam tikras kainas, nes pinigų kiekis tuo momentu yra tam tikro dydžio.
Tęsdamas savo samprotavimus, G. Kaselis nurodė, kad kiekvieno visuomenės poreikio tenkinimas susijęs su tam tikrais kaštais. Šiuos kaštus galų gale ir rodo kainos, susidarančios svyruojant pasiūlai ir paklausai, visuotinio kainų susidarymo proceso” metu (6, 68). Kaštai, susiję su gamybos veiksniais. Gamybos veiksniai – tai ir kapitalas (kapitalą G. Kaselis sutapatino su gamybos priemonėmis), ir darbininkų darbas, ir kapitalistų “darbas”, ir rizika, ir kapitalo savininkų laukimas, susijęs su kapitalo skolinimu, ir žemė. G. Kaselis pabrėžė, kad kartu su kainų susidarymu vyksta ir paskirstymas, kitaip sakant, atitinkamai gamybos veiksniams susidaro pelnas, darbo užmokestis, palūkanos ir žemės renta.
Pozityvus G. Kaselio, kaip ir kitų neoklasikų bei M. Tugan-Baranovskio, koncepcijos momentas yra tai, kad formuluojama optimalaus visuomenės poreikių tenkinimo problema, pabrėžiamas tokio tenkinimo būtinumas ir reikšmė ekonomikoje; remiantis tuo konstruojama tam tikra ekonomikos teorija.
G. Kaselio koncepcija, kaip minėta, atsispindėjo ir P. Šalčiaus paskaitose, ir jo “Ekonomikos pagrinduose”. Savo knygoje P. Šalčius pirmiausia stengėsi apibūdinti teorinės ekonomikos arba, kaip jis sakė, ekonomikos mokslo objektą. Jis nurodė, kad individualūs ūkiai į visuomeninį ūkį susijungia per darbo pasidalijimą ir kad gamybos procesas lemia “tam tikrus visuomeniškus tarp žmonių santykius” (43, 24). O “visuomenės ūkio reiškinių tyrinėjimas ir sudaro ekonomikos mokslo objektą” (43, 25). P. Šalčius taip pat pripažino ekonominius dėsnius, jų objektyvų pobūdį ir tai, kad jie, kaip gamtos dėsniai, “rodo nuolatos esamą ir reguliariai pasikartojantį santykį tarp tam tikrų reiškinių” (43, 31). Jis pabrėžė, jog ekonominės teorijos uždavinys yra “ūkiškų veiksmų dėsningumo nustatymas” (43, 29). Taigi teorinės ekonomikos objekto apibūdinimas yra artimas marksistiniam. To nerasimė G. Kaselio darbuose. Be to P. Šalčius pabrėžė, kad, plėtojantis mainams, “.atsiranda pirmaeilė ekonomikai problema – gėrybių mainymo problema, – su jos vertės ir kainos problemomis” (43, 25). Vadinasi G. Kaselis vertės problemą kategoriškai atmetė, o P. Šalčius faktiškai ją kėlė, nors toliau savo darbe negvildeno, apsiribodamas G. Kaselio pažiūrų dėl kainų susidarymo proceso išdėstymu. Kaip tik kainos susidaro svyrojant pasiūlai ir paklausai, visuomenei siekiant optimaliai patenkinti savo poreikius. Nagrinėdamas paskirstymo klausimus, P. Šalčius rėmėsi gamybos veiksnių teorija. Kaip ir G. Kaselis, jis skyrė keturias klases: verslovininkai, darbininkai, kapitalistai ir žemės savininkai. Marksistine prasme verslovininkai – tai funkcionuojantys kapitalistai, o kapitalistai – kapitalistai-savininkai. Šių klasių pajamas P. Šalčius laikė galimu suskirstyti į darbo pajamas ir nuosavybės pajamas. Darbo pajamas sudaro darbininkų darbo užmokestis ir verslovininkų “grynosios pajamos”, atsirandančios dėl verslovininkų ypatingos iniciatyvos (tai perteklinis pelnas, pelno tapatinimas su pertekliniu pelnu – Dž. Klarko idėja). Į verslovininkų pelną įeinanti ir premija už riziką. Darbo užmokestis priklausąs nuo darbo pasiūlos ir paklausos, o absoliutinis jo dydis – nuo visuomeninio produkto dydžio. Žemės rentą P. Šalčius, kaip ir G. Kaselis, taip pat siejo su atskiro gamybos veiksnio, žemės, pasiūla ir paklausa. O palūkanas laikė kaina už kapitalo naudojimą. Jos atsirandančios todėl, kad vartojimo reikmenys, kurie tinkami vartoti dabartyje, turi didesnę paklausą ir kainą negu gamybos priemonės, su kuriomis bus pagaminti vartojimo reikmenys ateičiai.
Dėstydamas teorinę ekonomiką Kauno universitete, P. Šalčius taip pat atliko tam tikrą darbą populiarindamas ekonominę teoriją liaudyje (44) ir šiek tiek gvildendamas jos problemas periodinuose leidiniuose (45).
Teorinę ekonomiką P. Šalčius laikė gyvu, besiplėtojančiu mokslu. Neatsitiktinai jis vengė griežtai laikytis kurio nors vieno autoriaus koncepcijos. Manė, kad, siekiant gilesnių teorinės ekonomikos studijų, yra būtina susipažinti su ekonominių teorijų, apskritai ekonominės minties raida. Jo pastangomis Kauno universitete buvo pradėtas skaityti ir ekonominių teotijų istorijos kursas. Šį kursą kurį laiką skaitė pats P. Šalčius, bet jo nuopelnas šiuo atžvilgiu buvo tas, kad parengė mokymo priemones.
Penktaisiais universiteto gyvavimo metais pasirodė jo “Visuomenės ūkio teorijos” (46), kurių pratarmėje jis tašė, kad “veikalo uždavinis yra pateikti pradedantiesiems studijuoti visuomenės ūkio mokslą” šio mokslo teorijų santrauką, “istoriškai joms skleidžiantis”, ir kartu “iškelti jo pagrindines problemas”. Norėdamas išsamiau aptarti, kaip, pavyzdžiui, vertės ir kainos problemas kai kurių autorių buvo sprendžiamos, po metų P. Šalčius išleido atskirą, ne per didelės apimties studiją (46). Tai rodo, kad vertės ir kainos problemos jį nuolat domino.
Prasidėjęs antrasis pasaulinis karas buvo naujo etapo ir P. Šalčiaus, ir visos Lietuvos gyvenime pradžia. 1939 metais perkėlus dalį Kauno universiteto į Vilnių, P. Šalčius išrenkamas prorektoriumi (dirbo šiose pareigose 1940 I-IX). Jis skyrė daug jėgų ir energijos ir Vilniaus universiteto veiklai, taip pat skaitė paskaitas..3.2. A. Rimka
Profesorius A. Rimka (1886-1944) – žymus Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, ekonomistas, mokslininkas.Gimė Lankeliškiose ir lankė Lankeliškių pradžios mokyklą, vėliau, 1898-1901 metais buvo ruošiamas eksterno egzaminams į mokytojų seminariją. Dėl lėšų stokos į seminariją neįstojo. 1901-1907 metais, kaip pats rašo autobiografijoje, teviškėje dirbo “visus ūkio darbus”. (Tėvas turėjo apie 15 ha ūkį). A. Rimka nuo mažens mėgo knygas, buvo sukaupęs nemažą lietuviškų knygų biblioteką. Aktyviau visuomeniniame gyvenime A. Rimka pradėjo reikštis rašydamas korespondencijas į lietuviškus laikraščius: “Ūkininką”, “Lietuvos ūkininką” ir kt. 1907 metų pradžioje Lankeliškiuose įsteigė “Šviesos” skyrių, kurio pirmininku buvo išrinktas jis pats. Savo korespondencijomis užsirekomendavo kaip gabus publicistas, todėl 1908 m. “Lietuvos ūkininko” leidėjų buvo pakviestas į Vilnių, į šio laikraščio redakciją, kur netrukus peremė redaktoriaus pareigas. Gyvendamas Vilniuje, V savišvietos reikalams parengė skaitytinių knygų bibliografinę rodyklę, į kurią įtraukė daugiausia pasaulietinio bei materialistinio turinio knygas, o 1914 m., rendamas jos antrąją laidą (išėjo 1920 m.), įtraukė ir kai kuriuos K. Markso bei F. Engelso kūrinius.
1911 m. atsidūręs užsienyje, A. Rimka kurį laiką gyveno Tilžėje, paskui Šveicarijoje, Olandijoje. 1912-1914 m. kaip laisvasis klausytojas studijavo ekonomiką Visuomenės ir prekybos mokslų akademijoje Franfurte prie Maino. Pragyvenimo šaltiniai buvo honorarai už rašinius “Lietuvos ūkininkui” ir kitiems laikraščiams.
Persikėlęs gyventi į Ameriką, redagavo liberalinius laikraščius “Jaunąją Lietuvą” ir “Ateitį”.
1917 m. atvyko į Rusiją. Čia įsijungė į Lietuvių tremtinių politinį gyvenimą, kuris po vasario revoliucijos buvo pastebimai suaktivėjęs. Savo pozicijomis jam artimiausi buvo nuosaikieji liaudininkai, pažįstami iš “Lietuvos ūkininko” laikų. Grįžęs į Lietuvą, 1918-1920 m. vadovavo Lietuvos žemės ūkio ministerijos statistikos skyriui, kartu buvo žemės reformos komisijos narys (vėliau sekretorius). Kaip liaudininkų atstovas buvo renkamas į Steigiamąjį seimą. Pasižymėjo bene kaip pagrindinis buržuazinės žemės reformos projekto kūrėjas. 1921-1923 m. tęsė studijas Visuomenės ir prekybos mokslų akademijoje Franfurte prie Maino. Nuo 1923 m. Kauno universiteto docentas, nuo 1930 m. – profesorius. Dėstė statistiką ir ekonominė politiką. Liaudininkams su socialdemokratais paėmus valdžią, trumpą laiką (1926 m. birželio – gruodžio mėn.) buvo finansų ministras. Krikdemų ir tautininkų atžvilgiu laikėsi opozicijos. 1928-1939 m. buvo Lietuvos banko statistikos ir ekonominių informacijų skyriaus vedėjas, 1935-1940 m. redagavo “Ekonomikos” žurnalą.
Tokios yra žymesnės A. Rimkos gyvenimo gairės.
Būdamas aktyvus visuomenės ir mokslo veikėjas, A. Rimka daugeliu visuomeninių klausimų turėjo užimti vienokią ar kitokią principinę poziciją. Nenuostabu, kad kilęs iš valstieęių jis į daug ką žvelgė valstiečio akimis. Jį baugino galimi radikalūs, revoliuciniai pertvarkimai visuomenėje, todėl linko liberalių reformų pusėn. Jo pažiūrų metodologinį pagrindą sudarė “gamybinių jėgų” koncepcija, kurią jis, matyt, perėmė jau 1912-1914 m., studijuodamas Vokietijoje. Šiai koncepcijai būdinga tai, kad neigiami gamybiniai santykiai ir jų reikšmė visuomenės raidai. Būtent vokiečių istorinės mokyklos atstovai ir jai artimi autoriai laikė, kad tik vystantis gamybinėms jėgoms (technikai, švetimui, mokslui ir t.t.) įmanomi tam tikri pakitimai visuomenėje lėtos evoliucijos keliu. Jų pažiūrose į visuomeninę santvarką nėra vietos gamybiniams santykiams. Panašiai klausimą kėlė ir A. Rimka.
A. Rimka laikė, kad ir socializmą įgyvendinti įmanoma tik palaipsniui, vystantis gamybinėms jėgoms. Pvz., atgaivinto “Varpo” puslapiose jis rašė: “Mes eisime prie tokio visuomenės surėdymo, kur visi produkcijos įrankiai bus visos liaudės nuosavybė” (34). O kitame numeryje tęsė: “[.] socializmas visai nėra tuščia svajonė, bet būtinas ir neišvengiamas visuomeninio bei eko.nominio gyvenimo plėtojimo laipsnis”. Ir toliau aiškino, kad jau daug kur matyti suvisuomenėjimo žymių:suvalstybinamos atskiros įmonės ir pan. Šį “socializacijos” procesą demokratai turi visaip remti. Tai rodo, kad valstybinio sektoriaus plėtimą kapitalizmo sąlygomis ir kitus panašius dalykus A. Rimka laikė keliu, vedančiu į socializmą. Dar aiškiau šiuo atžvilgiu savo mintis jis dėstė vėliau, 1918 m. Neigiamai atsakydamas į klausimą, ar greit būtų galima įgyvendinti socializmą, teigė, kad revoliuciniu būdu suvisuomeninus gamybos priemones, žlugtų civilizacija, nes neliktų pagrindo privačiai iniciatyvai. Socialistinė revoliucija negalinti pagerinti žmonių gyvenimo. “Vieninteliai teisingas ir tikras kelias žmonių būviui pagerinti – tai jųjų darbo našumo pakėlimas”. O darbo našumą kelti įmanoma tik tobulinant techniką ir darbo organizavimą. Tai savo ruožtu priklausą “nuo žmonių kultūros aukštumo ir jų išsilavinimo”. Todėl socializmą įgyvendinti “galima tik per ilgą, nuolatinį ir sistemingai vedamą darbo veikimą [.]” (35).
Vėliau, įsigalėjus buržuazinei santvarkai Lietuvoje, socializmo, kaip visuomeninės santvarkos idealo, A. Rimka neįšsižavėjo. Jis žavėjosi II Internacionalo veikėjais, kurie atmetę “revoliucinį principą ekonominei sanvarkai keisti” ir padarę išvadą, kad socializmas galįs būti įgyvendintas “žingsnis po žingsnio”, socializuojant (kitaip tariant, suvalstybinant) gamybos priemones palaipsniui, tik kai kuriose gamybos šakose, esant demokratijai (36, 7-10).
A. Rimka pritarė K. Kautskio požiūriui, kad gamybos priemonių suvisuomeninimas bus suderinamas su demokratija kaip daugumos valia tik tada, kai visuomenės daugumą sudarys proletarai. Ir dargi, sakė jis, turi būti įrodyta, kad kolektyvai naudojant gamybos priemones “socialinis produktas” nesumažės. Apskritai, jo nuomone, ginčias dėl to, kam turi priklausyti gamybos priemonės, buvo grynai akademinis. O svarbiausia esą tai, kad gamybos priemonių naudojimas “kiek galint didesnį socialinį produktą teiktų ir kad to produkto [.] pasklaida (distribucija) būtų kiek galint teisingesnė ir plačiųjų darbo žmonių kūno ir dvasios kultūrai naudingesnė” (38, 51).
Šie žodžiai rodo, kad ketvirtajame dešimtmetyje A. Rimka kaip ir ankščiau laikėsi požiūrio, faktiškai ignoruojančio gamybinius santykius. Manė, kad paskirstymas gali būti “teisingas” arba “neteisingas”, nepriklausomai nuo to, kam priklauso gamybos priemonės. Jis yra ne kartą pabrėžęs, kad bet kokia reforma, yra geistina ir gali būti sėkminga tik tada, jei nebus griaunamos gamybinės jėgos, nesmuks gamyba, o atvirkščiai, didės “socialinis produktas”.
Socialinės-ekonominės santvarkos, reformų klausimas Lietuvoje ypač aštriai iškilo antrajame dešimtmetyje, kai vyko karas ir visiems buvo aišku, kad visuomenės gyvenime neišvengiami esminiai pakitimai. A. Rimka laikėsi nuomonės, jog bet kurių permainų pagrindą turi sudaryti privati nuosavybė, samdomasis darbas it demokratija.
Prieškarinėje Lietuvoje A. Rimka buvo žymiausias statistikos specialistas. Jo darbai iš statistikos parašyti pagal paskutinį to meto mokslo žodį, pasižymi novatoriškumu ir neabejotinai turi tam tikrą išliekamąją vertę.3.3. V. Jurgutis
Profesorius Vladas Jurgutis (1885-1966) buvo neeilinė asmenybė, turėjusi didelės įtakos ekonomikai, ekonomikos mokslams bei visuomeniniam gyvenimui Lietuvos respublikoje.
Baigęs Kauno kunigų seminariją bei Peterburgo dvasinę akademiją, jis toliau studijavo ekonomikos mokslus Miuncheno universitete, žavėdamasis tokių labai žymių vokiečių ekonomistų, kaip Lujo Brentano (1844-1931) bei Valtero Loco, naujosios istorinės liberalinės mokyklos skelbiamomis idėjomis.
Bestudijuodamas ekonomikos mokslus Miunchene, V. Jurgutis ne tik gerai susipažino su vokiečių ekonomine mokykla, bet ir buvo veikiamas jos ryškiausių srovių bei atstovų. XIX amžiaus pradžioje vokietijoje vyravo naujosios istorinės mokyklos ekonominės idėjos, Jei senosios istorinės mokyklos atstovai (Rošeris, Hildebrandtas, Knisas) buvo ryškūs klasikinės ekonominės teorijos priešininkai, suabsoliutinę empyrinių tyrinėjimų reikšmę, tai vėlesnių šios tradicijos pasekėjų darbuose aptinkamas kur kas platesnis įvairių pažiūrių spektras, jungęs juos tik istorinių ekonominių reiškinių tyrinėjimo principu. Būtent šia prasme galime vertinti ir V. Jurgučio pažiūras, kaip būdingas istorinei vokiečių ekonominei mokyklai.
XIX a. antrosios – XX a. pirmosios istorinės mokyklos atstovų darbai turėjo neabejotinai didžiulę reikšmę ypač Europos ekonomikos istorijai pažinti bei naujoms socialinėms teorijoms atsirasti. Jie vengė abstrakčių ekonominių teorijų, nesiremiančių ekonominiais faktais, ir siekė ekonominius reiškinius interpretuoti bei vertinti žymiai platesniu visuomeninių reiškinių kontekstu. Gal šių pažiūrų veikiamas susiformavo ir V. Jurgučio tam tikras nepasitikėjimas grynai teoriniais darbais bei abstraktaus mąstymo “smaguriavimais”, kaip jis pats išsireikšdavo. Be abejonės, didelę įtaką V. Jurgučio ekonominėms pažiūroms turėjo Lui Brentano paskaitos bei pasaulėžiūra. Pastarasis, kaip vienas žymiausių tuo metu Europos pacifistų, tuo pačiu kėlė ir socialinių problemų, ypač skurdo, neatidėliotiną sprendimą. Apskritai jo pažiūros pasižymėjo žymiai didesniu liberalumu, negu kitų istorinės mokyklos atstovų, o ekonomikos studijos – gilia istorine analize. Jis yra laikomas vienu iš talentingiausių vokiečių istorinės mokyklos atstovų (50, 45). Tačiau analizuodami V. Jurgučio pažiūras matome, kad jam nebūdingas absoliutinis sekimas vieno ar kito to meto žymaus teoretiko pažiūromis. Pavyzdžiui, V. Jurgutis simpatizavo M. Veberio pažiūroms ir kai ką perėmė iš jo socialinės-ekonominės koncepcijos, nors pastarasis buvo vienas aršiausių Lui Brentano oponentų. V. Jurgutis buvo taip pat veikiamas G. Šmolerio darbų, jo vadinamojo genetinio priėjimo, siekiant atskleisti ekonomikos reiškinių esmę. Tačiau akivaizdu, kad G. Šmolerio, o ypač V. Zombarto ypatingos visuomeninės ir net ekonominės misijos suteikimas atskirai nacijai buvo V. Jurgučiui nepriimtinas. Jis, priešingai pastariesiems, labai vertino klasikinės ekonomikos teorijos tyrimus ir pats ieškojo “pamatinių ekonomikos dėsnių”, būdingų kiekvienam nacionaliniam ūkiui.
Susiformavo ir V. Jurgučio, kaip ekonomisto veiklos sfera-finansai ir kreditas. Steigiamajame Lietuvos Respublikos seime (1920-1922) jis vadovavo finansų ir biudžeto komisijai (o tuomet seimas turėjo nemažą biudžetinę iniciatyvą), dešimtmetį (1922-1929) vadovavo Lietuvos bankui, būdamas vienas iš pagrindinių lito valiutos kūrėjų ir faktiškai pinigų emisijos politikos vadovas.
Lietuvos ekonomistams ypač svarbu tai, kad profesorius V. Jurgutis ilgą laiką (nuo 1925 iki 1940 metų) buvo pagrindinis finansų ir kredito disciplinų dėstytojas ir Finansų ir kredito katedros vedėjas Kauno universitete ir dar kurį laiką (1940-1943 ir 1945-1946) Vilniaus universitete.
Fundamentalios V. Jurgučio studijos “Pinigai” (1938), “Bankai” (1940) ir “Finansų mokslo pagrindai” (1938) – tai ilgo ir kruopštaus mokslinio bei pedagoginio darbo vaisiai. Jų poreikis Lietuvoje šiandien vėl neabejotinai atgyja. Ne veltui V. Jurgutis vadinamas ne tik lito tėvu, bet ir lietuviškosios finansologijos pradin.inku bei finansinės terminijos kūrėju.
“Finansų mokslo pagrindai” – pirmasis stambus V. Jurgučio veikalas, išleistas plačiajai Lietuvos visuomenei ir ypač naudingas tiek ekonomistams praktikantams, tiek mokslininkams. Čia V. Jurgutis pripažįsta esąs vokiečių finansų mokslo pasekėjas, kadangi ši mokykla turėjo finansų mokslo plačiąja prasme tradicijas.
Įpynęs finansų mokslą ir visą ūkinį darbą į didesnių žmogaus tikslų bei uždavinių audinį, V. Jurgutis pereina prie nuoseklaus ir smulkaus finansų klausimų nagrinėjimo. Beje, ši pasaulėžiūrinė preambulė “Finansų mokslo pagrinduose” pasirodžiusioje spaudoje recenzijose susilaikė tam tikrų abejonių (8). D. Cesevičiui ir A. Rimkai, labiau laisvamaniškų pažiūrų, V. Jurgučio nuostatos atrodė kiek išeinančios iš objektyvių mokslo uždavinių, tačiau jie pripažino, kad tai visgi netrukdė autoriui išlaikyti mokslinės tyrinėjimų dvasios.
V. Jurgučio pasaulėžiūra tam tikra prasme buvo artima katališkojo modernizmo atstovams Lietuvoje. F. Kemėšis, A. Maceina, K. Paltarokas bandė aptarti socialinius ir ūkio klausimus, akcentuodami etines problemas bei jų ryšį su ekonominėmis. Toks požiūris nebuvo svetimas ir V. Jurgučiui. Tačiau gilesnis ekonomikos klausimų išmanymas bei didelė patirtis bankininkystės praktikoje labai sukonkretino jo mokslinę bei pedagoginę veiklą, kreipė tyrinėjimus viena linkme. Pavyzdžiui, F. Kemėšio knygoje “Socialinės bei politinės ekonomijos įvadas” (1938), kurioje autorius pateikė savo trylika metų skaitytą kursą Žemės ūkio akademijos studentams, jau iš esmės siekiama ir supolitinti ekonomikos mokslą, taip pat aptinkamos moksline prasme kiek nepagrįstos pastangos sukurti lietuvišką ekonomikos mokslą. Čia galime pastebėti taip pat ryškią istorinės vokiečių mokyklos įtaką, tik kiek kitų idėjų, negu plėtotų V. Jurgučio. Tautinės dvasios ar pagaliau galimus tautinės ekonominės politikos fenomenus F. Kemėšis jau tiesiogiai bandė pritempti prie tautinio mokslo kūrimo. Šiuo požiūriu V. Jurgutis propagavo priešingas pažiūras: ekonomika turi būti tvarkoma pagal bendrosius ekonomikos dėsnius, o kiekvienai mažiau patyrusiai civilizacijos kelyje tautai reikia mokytis iš klaidų ir laimėjimų jau išbandytos žmonijos patirties.
V. Jurgučio skelbiamos finansų koncepcijos, paremtos buržuazinėmis liberalinėmis idėjomis, bene ryškiausiai atspindėjo mokesčių teorijoje.
Pripažįstant nerevoliucinę proletariato klasinę kovą, kartu siekiama vualizuoti klasinį mokesčių pobūdį kapitalistenėje valstybėje. Įrodinėjama, jog mokesčiai esą panaudojami visos visuomenės reikalams. Šiuo aspektu svarstoma ekonominė, kultūrinė bei politinė mokesčių paskirtis, remiantis teze, jog valstybė, skirstydama mokesčius, rūpinasi apsaugoti silpnesniųjų klasių interesus. Tai siejasi su taip vadinama socialine mokesčių teorija.
Prieštaraujant šiam teiginiui, vis dėlto pripažįstama, kad kapitalistinės valstybės mokesčių politika remia turtingesniuosiuis sluoksnius vargingesniųjų žmonių sąskaita. Toji parama vaizduojama kaip savotiška iždo kompensacija turtingiesiems už tai, kad jie moka mokesčius pagal ekonominio pajėgumo principą.
V. Jurgutis nevengė kalbėti apie vienų ar kitų mokesčių daromą skriaudą vargingiesiems, Bet vėlgi bandė aiškinti, jog tą skriaudą valstybė rūpinasi išlyginti aukštos progresijos mokesčiais.
V. Jurgutis, kaip tai būdinga sociologinės finansų teorijos šalininkams, pasisakė už neatidėliotinas mokesčių reformas, propaguodamas teisingų mokesčių idėjas.
Neatsitiktinai giriamas “moderniųjų laikų”, tai yra tuometinio laikotarpio, mokesčių paskirstymas ir peikiama tarybinė mokesčių sistema, kaip neturinti žmogiškumo ar teisingumo pradmenų (20, 365).
Panašios idėjos vyravo finansų ir kredito seminaruose, nors jų vadovui ir nestokojo liberalizmo.
Monografija “Pinigai” skirta ne tiek konkrečiai ekonomikos sričiai pažinti bei tiesiogiai taikyti praktiniame ekonomisto darbe, kiek giliau ir plačiau surasti pagrindinį ekonominio gyvenimo instrumentą. V. Jurgutis vaizdžiai vadina pinigus “nervi rer.um” – daiktų nervais. “Pinigai, tie nervi rerum, yra ne vien kiekvieno privataus ūkio, bet ir viešojo bei tautos ūkių pagrindai, nes nuo pinigų santvarkos pareina ne tik tinkamas privataus ūkio darbas, bet ir ekonominė, kultūrinė bei politinė visos tautos gerovė [.] Pinigų istorijoje lyg kokiame kaleidoskope praeina visa ne tik pačios valstybės, bet ir visos tautos istorija” (49, 33).
Pasinaudodamas pinigais kaip vienu iš valstybės ir tautos gyvenimo veidrodžiu, V. Jurgutis atskleidžia glaudžius jų priklausomybės ryšius įvairiose epochose ir ypač XIX-XX amžiuose. Gausios ir kartais gana sudėtingos pinigų teorijos tartum savaime išnyra paprastame ir lengvame pinigų raidos bei politikos dėstyme. Dažniausiai su trumpu pristatymu pateikiama tik teorijos esmė, pagrindiniai postulatai bei kritinis jos įvertinimas istorinėje perspektyvoje. Pats V. Jurgutis daugiau simpatizavo tradicinėms, ypač XIX a. ekonomikos teorijoms, o ne modernioms interpretacijoms, dažnai labai nutolusioms nuo pinigų praktikos.
Neatsitiktinai A. Rimka savo recenzijoje apie “Pinigus” pavadino V. Jurgutį ekonomikos klasikų šalininku tiek teorijos, tiek metodologijos klausimais, o pačius “Pinigus” savo turiniu ir net forma labai artimus ekonomikos klasikų veikalams: istorijos faktai tiesiogiai siejami su einamojo gyvenimo problemomis bei ekonomikos mokslo teorija, aiški, gyva kalba, vengimas remtis šaltiniais ar tekstais, savarankiška aiškinamųjų problemų interpretacija (37).
Nors V. Jurgutis matė daug pranašumų ortodoksinės pinigų mokyklos pagrinduose, t.y. pinigų saitų su auksų išlaikyme, visgi negalima būtų jo laikyti kurios nors vienos pinigų teorijos šalininku. Pažymėjo, kad pinigų ir aukso saitų nutraukimas arba laisvos atviros aukso valiutos žlugimas dar labiau sustiprino psichologinių veiksnių reikšmę (49, 309). V. Jurgutis žmonių pasitikėjime savais pinigais įžvelgė didžiulę įtaką pinigų patvarumui, taupymui bei veiksmingo kredito užtikrinimui.
Pinigų esmės klausimu V. Jurgutis pasisako jau knygos įvade: “Pinigai, kaip tarpasmeninio ekonominiosusisiekimo tarpininkai, visa savo esme yra dinaminė jėga, todėl vargu ar įmanoma pinigų moksle nustatyti griežtą sieną tarp pinigų teorijos ir pinigų politikos, kaip mėgina daryti kai kurie ekonomistai” (49, 6). Pinigų esmę geriausiai galima atskleisti pagal jų funkcijas. Pinigų funkcija – rašo V. Jurgutis, – yra tarpininkauti tarpasmeniniam ekonominiam žmonių susisiekimui, arba, gal teisingiau, ekonominiam žmonių santykiavimui (49, 248).
Tuo V. Jurgutis prisijungia prie Helfericho pinigų esmės apibrėžimo, kuris teigia, kad pinigai yra nuolatinio ekonominio žmonių santykiavimo tarpininkas. Iš minėtos pagrindinės pinigų funkcijos V. Jurgutis pateikia penkias išvestines, kurios tik pagilina, suskaido pagrindinę: 1) mainų įrankis; 2)mokėjimo priemonė; 3) kapitalų judėjimo tarpininkas; 4) vertės matas ir 5) taupymo priemonė.
Čia galėtume palyginti su K. Markso pateiktomis pinigų funkcijomis, kur kaip pagrindinė nurodoma vertės matas.
Taip pat V. Jurgutis aptaria XX amžiaus pagrindinių pinigų teoretikų (Fišerio, Kaselio, Keinso) paieškas stabilizuoti pinigų vertę, parodydamas daugelio pinigų teorijų ribotumą bei ilgalaikės pastovios monetarinės0 politikos negalimumą.
V. Jurgučio “Pinigų” svarba Lietuvos visuomenei nė kiek nesumenkėja, jei įskaitysime ir tais pačiais metais Lietuvoje išleista D. H. Robertsono verstinį darbą “Pinigai” (redagavo J. M. Keinsas). Čia nenušviečiami ne tik pinigų istorijos bei jų teorijų klausimai, bet formuojamos tik tam tikros teorinės nuostatos, kurių laikėsi XX a. pradžios Kembridžo ekonomikos mokykla, vadovavusis daugiausia A. Maršalo ir A. Pigu idėjomis. D. H. Robertsonas savo knygoje kėlė paskolų procento įtakos pinigų kiekiui bei kainų lygiui klausimus, plačiai neaptardamas daugybės kitų svarbių pinigų teorijos klausimų. Anglijoje, jau esant gausiai “piniginei” literatūrai, nebuvo prasmės tai daryti. Ši knyga reikalavo jau paruošto skaitytojo. Taigi lyginant šias abi beveik v.ienu metu pasirodžiusiai knygas Lietuvoje, dar labiau akivaizdus V. Jurgučio “Pinigų” mums reikalingumas. Juose, be to, buvo šiek tiek atspindėtos ir D. H. Robertsono keliamos idėjos plačioje pasaulinės “piniginės” literatūros rinkoje.
1940 m. pasirodžiusi paskutinioji V. Jurgučio knyga “Bankai” vėlgi atveria ekonomikos pasaulį kiek nauju pjūviu – per bankų istoriją ir mokslą. Knygos įvade rašoma: “Kredito įmonės yra svarbus tautos turtų bei ekonominės gerovės kūrybos veiksnis”, bet “kur nėra tinkamų ekonominių veikimo sąlygų, kur nėra galingos pramonės, judrios, tvirtos prekybos, susirūpinusios krašto ūkio gerove sumanios valdžios, tenai ir geriausiai organizuotos kredito įmonės neturės jokios reikšmės krašto gyvenimui, tylės, kaip tyli didingi vargonai, kai prie jų nesėdi tinkamų privalumų menininkas” (21, 5). Toks kredito įmonių nesavarankiškumas bei priklausymas nuo kitų krašto ūkio veiksnių ypač išriškėjo XX a. ekonominio bei politinio gyvenimo verpetuose. Pirmą ir vienintelį kartą lietuviškoje literatūroje apžvelgta išsami kredito įmonių bei koncepcijų raida viduramžiais.
Taip pat V. Jurgutis parengė “Ekonominių mokslų pagrindų” kursą, kuris šiandien yra mažai kam žinomas. Jis buvo skaitytas ir nedideliu tiražu išleistas Vytauto Didžiojo karininkų kursuose. Parodydamas ekonominės gerovės bei turtų svarbą kultūrai, nepriklausomybei ir valstybės stiprumui, V. Jurgutis akcentuoja lemiamą viso to veiksnį – žmogaus kūrybinę galią, (o ne gamtos turtai ar geografinė padėtis). Šiame darbe V. Jurgutis plačiau neaptarė nei atskirų ekonomikos teorijų, nei ekonominių kategorijų turinio, tik bandė nutiesti pagrindines ūkio bei ekonominių idėjų raidos linijas.3.4. D. Cesevičius
D. Cesevičius gimė 1902 m. lapkričio 13 d. Panevėžio apskrities Smilgių valsčiaus Dabšionių kaime.1924 m. baigė Panevėžio gimnaziją. 19241928 m. studijavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos ir pedagogikos skyriuje. Būdamas studentu, jis aprašė pirmosios Lietuvoje ekonominės konferencijos eigą ir nurodė, kad iš kelių šimtų konferencijos dalyvių tik Universiteto ir Žemės ūkio akademijos atstovai ir patys aukštieji ūkinių organizacijų vadovai tesugebėję analizuoti ir suprasti ūkinius reiškinius. Kiti sėdėję ir tylėję. Ta proga D. Cesevičius rašė, kad jeigu kitose šalyse nusiskundžiama ekonominiu diletanizmu, tai apie Lietuvą nėra ko ir kalbėti. Čia ypač trūksta teoriškai ir praktiškai pasiruošusių ekonominio gyvenimo žinovų. Daug kam atrodo, kad ekonominis gyvenimas esąs gana aiškus ir paprastas, todėl specialausekonominio išsimokslinimo visai nereikią. “Tuo tarpu ekonominis gyvenimas yra labai vilingas: viskas čia, rodos, dedasi kasdieniniame gyvenime, viskas čia atrodo paprasta – kasdieniška ir aišku, o iš tikrųjų, galbūt nėra kitos tokios susipynusios visuomeninio gyvenimo srities, kaip ekonomika. Todėl ekonominio gyvenimo tvarkymas bei svarstymas reikalauja ypatingo pasiruošimo ir ypatingo galvojimo” (9, 405).
Pats D. Cesevičius, dirbdamas “Lietuvio” ir “Lietuvos aido” laikraščių redakcijose, susidomėjo ekonominiais dalykais ir 1928 m., nebaigęs filosofinių ir pedagoginių studijų Kauno universitete, išvyko studijuoti į Vokietiją. Čia 1932 m. baigė Kelno universiteto Ekonominių ir socialinių mokslų fakultetą, tapdamas diplomuotu ekonomistu. Dar po metų už disertaciją apie Lietuvos finansus jam buvo suteiktas ekonominių valstybės mokslų daktaro laipsnis. Grįžęs į Lietuvą, 1933 m. rudenį paskirtas asistentu Ekonominės politikos katedroje (Kauno universitete), o po dviejų metų, apgynęs habilitacinį darbą, pakeltas privatdocentu toje pat katedroje.
A. Smetona ir kiti tautininkai, neturėdami specialaus ekonominio išsimokslinimo, ekonominės teorijos klausimų savo publikacijose beveik nelietė, daugiausia pasitenkindami socialiniais politiniais samprotavimais. D. Cesevičius pasižymėjo tuo, kad savo straipsniose tautininkų “Vaire” ir ekonomistų draugijos leistoje “Ekonomikoje” nagrinėjo teorinius klausimus. Ne veltui buvo baigęs aukštuosius ekonominius mokslus užsienyje. Šie jo staipsniai turėjo nemažos įtakos formuojant tautininkų ideologiją ketvirtajame dešimtmetyje.
Jau antraisiais studijų Vokietijoje metais D. Cesevičius parašė straipsnį “Kapitalizmo problema” (10). Jame kėlė tarpukariu įvairių pažiūrų autorių plačiai svarstytą klausimą, būtent: ar kapitalistinė visuomenės santvarka gali ateiti prie kapitalizmo? Norėdamas išdėstyti savo požiūrį šiuo klausimu, D. Cesevičius nurodė, kad pirmiausia reikėtų nustatyti, kas yra kapitalizmas.
D. Cesevičiui geriausiai buvo žinoma vokiečių literatūra, jų autoriai. Vienas iš jų V. Zombartas (W. Sombart) kapitalizmo esme laikė pelno siekimo dvasią ir ekonominį racionalizmą. D. Cesevičiaus toks kapitalizmo apibūdinimas nepatenkino, nes juo daugiausia buvo akcentuojamas psichologinis momentas. D. Cesevičiui priimtinesnis buvo, kaip jis sakė, realistinis kapitalizmo supratimas. Tokį kapitalizmo supratimą, jo nuomone, pateikęs prof. K. Kumpmanas (K. Kumpmann) savo veikale “Kapitalizmas ir socializmas”, išleistame 1929 m. K. Kumpmano mintims D. Cesevičius visiškai pritarė. Sekdamas juo, kapitalizmo sampratą siejo su kitomis trimis sąvokomis: visuomenės ūkio pobūdžiu, visuomenės ūkio santvarka ir visuomenės ūkio sistema.
Visuomenės ūkio pobūdis, tai “ūkinimkavimo būdas, kuris natūraliai išauga iš paties visuomenės ūkio reikalų be jokio kokios nors viešosios jėgos ar visuomenės instancijos aktinio įsikišimo” (10, 212). Naujasis visuomenės ūkio pobūdis susiformavęs maždaug prieš šimtą metų – nuo XVIII iki XIX a. vidurio. Jo būdingi bruožai yra darbo pasidalijimas, mašinų naudojimas ir stambių įmonių ir fabrikų kūrimas. Tai ir esąs kapitalizmas. Kapitalizmą, rašė D. Ces.evičius, turi atitikti tam tikra visuomenės ūkio santvarka, kuri atspindi žmonių norą, koks turi būti visuomenės ūkis. Nuo XVIII a. vidurio ūkio santvarkai esąs būdingas ekonominis individualizmas, kuris remiasi liberalizmu ir ekonomizmu. O tai savo ruožtu yra ūkio laisvės ir kuo didesnio jo efektyvumo principai.
Ūkio santvarka glaudžiai sąveikaujanti su ūkio pobūdžiu vienas kitą veikdami, ir kaip to sąveikavimo rezultatas susidaranti visuomenės ūkio sistema. Nuo pat kapitalizmo pradžios susiklosčiusi sistema galinti būti pavadinta individualiu kapitalizmu. Tokia ji buvusi maždaug iki 1870 m., kai pradėjusios rodytis kitimo tendencijos. Todėl ypač aktualus ir esąs klausimas, kaip toliau keisis kapitalistinė visuomenės ūkio sistema.
Nuo XIX a. vidurio šiuo klausimu buvusi paskelbta jau ne viena pranašyste, bet nė viena dar neišsipildžiusi. K. Marksas buvęs ne koks nors utopininkas, o “didelis mokslininkas”, bet ar pildosi jo pranašavimai? Ne. Nors kapitalas koncentruojasi, bet smulkių įmonių ne mažėja, o daugėja, darbininkų padėtis ne blogėja, o gerėja ir kt. Netgi Rusijoje bolševikai “ekonomiško gyvenimo dėsnių” buvę priversti padaryti kapitalizmui žymių nuolaidų: ir pinigus panaikinti buvę atsisakyta, ir privatinė nuosavybė, nors ribotu mastu, bet buvusi leista, ir pan. Todėl, pasak A. Vėberio (Adolf Weber), reikia kalbėti ne apie kapitalizmo, o apie socializmo pabaigą. Kiti autoriai karteliuose ir darbo sąjungose matą kažką nepaprasto ir todėl “pranašauja naują visuomenės ūkio pobūdį, priešingą kapitalizmui ir konkurencijai” (11, 299).
Idėja apie kapitalizmo (individualizmo) ir socializmo (suvisuomenėjimo) savybių sintezę nebuvo nauja. Ji pradėta kelti Vokietijoje jau XIX a. pabaigoje. Vėliau ji buvo plėtojama. K. Kumpmano skelbta socialkapitalizmo koncepcija yra, galima sakyti, pradinė neoliberalinės socialinio rinkos ūkio koncepcijos formuluotė. Ši koncepcija pradiniu ir vėliau išbaigtesniu pavidalu buvo D. Cesevičiaus pažiūrų pagrindas. Ja jis vadovavosi teoriškai svarstydamas apskritai visuomenės raidą, ją taikė ir Lietuvos atžvilgiu.
Aptartame straipsnyje D. Cesevičius gvildeno abstraktesnius teorinius klausimus. Tačiau jame išdėstyta koncepcija, kuri, kaip sakyta, sudarė jo pažiūrų pagrindą, jis vadovavosi ir kituose savo straipsniuose ir rankraštiniuose darbuose. Neviename iš jų jis pratęsė kapitalizmo problemos nagrinėjimą. Šiuo atžvilgių reikšmingas yra straipsnis “Ginčas dėl “laissez-faire”, spausdintas per kelis “Vairo” numerius. Jame autorius aptarė liberalizmo likimą. “Vairo” redakcija, skelbdama jį, rado reikalinga pačioje pradžioje padaryti prierašą, kad ji ne visais atvejais galinti pritarti autoriaus optimizmui kapitalizmo, vadinasi, ir liberalizmo atžvilgiu. Tai rodo, kad D. Cesevičius nebuvo linkęs propaguoti tautininkų nuostatų, o dėstė savo požiūrį, kokį buvo susidaręs skaitydamas vokiečių literatūrą.
Liberalizmas D. Cesevičių domino ne tuo, “kaip jis gali pasireikšti visose kultūros šakose”, bet ekonomine prasme, kaip “ekonominės politikos sistema”.
D. Cesevičius rašė, kad perėjimas į liberalizmą ypač sunkiomis formomis pasireiškę Anglijoje: mašinos naikino amatus, fabrikuose buvo naudojamas moterų ir vaikų darbas it kt. Bet ne visur toks skaudus pereinamas tarpsnis buvęs. K. Marksas pasirėmęs būtent Anglijos pavyzdžiu, bet jo kritika tikusi tik pereinamajam tarpsniui. Bet jam pasibaigus, K. Markso ir kitų panašios teorijos nustojusios savo aktualumo, “nes tolimesnė liberalizmo įsigalėjimo eiga nebepatvirtino tų išvedžiojimų, kokius Marksas padarė, stebėdamas Anglijos darbininkų gyvenimą pačiu nelaimingiausiu metu” (11, 188).
K. Markso mokslas geresnę dirvą radęs Vokietijoje. XIX a. antrojoje pusėje čia prasidėję ekonominiai sunkumai. Imta ieškoti kokio nors kompromiso tarp liberalizmo ir marksizmo. Buvę priimti socialinio draudimo, darbo apsaugos, socialinės higienos ir kitokie įstatymai. Taip nusigręžta nuo liberalizmo, nes valstybė vėl pradėjusi kištis į ekonominį gyvenimą.
Valstybės kišimąsi. į ekonomiką Vokietijoje, rašė D. Cesevičius, labai paspartino pasaulinis karas. Pradėtos nustatinėti ne vien maisto, bet ir kitų prekių kainos. Panaši politika tęsta ir 1918 – 1923 metais. Buvusios įsteigtos verslo ir pramonės sąjungos, kurios užsakinėjo, kiek produkcijos įmonės turėjo pagaminti ir tą produkciją realizuodavo nustatytomis kainomis. Buvęs varžomas žaliavų ir draudžiamas prabangos daiktų importas ir pan. Visos tos priemonės :daugelio ekonomistų nuomone, padarė Vokietijai daug daugiau blogo ir sunaikino daugiau tautos turto substancijų, negu patsai karas” (11, 193). Todėl pradėta atsisakyti per didelio etatizmo. Pradėta išsamiau nagrinėti socialinė politika ir galimi jos padariniai.
Etatizmas, arba valstybės kišimasis į ekonomiką, nurodė D. Cesevičius, nesas vien tik Vokietijos savybė, o plintąs pastaroju metu ir kitose šalyse, netgi Anglijoje ir JAV. Čia jis, norėdamas pateikti įrodymų, paminėjo Dž. M. Keinsą ir Dž. M. Klarką ir trumpai aptarė jų pasiūlymus konjunktūrai stabilizuoti. Pasiūlimai iš tikrųjų negriovė liberalizmo. Ryšium su tuo D. Cesevičius pastebėjo, kad jeigu kas, “laikydamasis klasiškos politinės ekonomijos teorijos, megina kritikuoti liberalizmą, tam toji kritika sunkiai sekasi” (11, 337). Jis simpatizavo liberalizmui, todėl skeptiškai žvelgė į Keinso ir Klarko pasiūlimus regulioti ekonomiką. Tačiau D. Cesevičius puikiai suvokė, kad valstybė vienai ar kitaip turi kištis į ekonominį gyvenimą. Tai matyti iš jo socialkapitalizmo koncepcijos, kurią toliau plėtojo minimame straipsnyje.
Pasekęs liberalizmo istorinę raidą ir bandymus jį apriboti, D. Cesevičius teigė, kad geriausiai produktingumui, kitaip sakant, gamybos efektyvumui didinti tinka liberalizmas. Ir tik siekiant tam tikrų socialinių tikslų, gali būti imamasi, kaip jis sakė, ir socializmo.
Liberalizmas, teigė D. Cesevičius, nebuvo ir negali būti visą laiką pastovus, nesikečiantis. Vienoks jis buvęs iš pat pradžių, kitoks – XIX a. pabaigoje, o XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kaip daug kas pripažįsta, jis turis tapti socialliberalizmu.
Bet D. Cesevičius ne tik su tautininkais nesutiko, kurie, kaip žinia, autoriteto primatą pripažino, o apskritai priešinosi to metu tendencijai neigti liberalizmo principus, pasireiškusiai bolševikų ir fašistų praktika bei ją teisinusiai įvairių veikėjų samprotavimais ir veiksmais.
A. Smetona kalbėjo, kad teigiamos liberalizmo vertybės turi išlikti. Ar nebus čia D. Cesevičiaus įtaka? Šiap ar taip, jo straipsniai tautininkų teoriniame žurnale turėjo veikti viešąją nuomonę, turbūt ir tautininkų ideologiją.
Savo požiūrį į valstybės vaidmenį ekonomikoje D. Cesevičius lyg reziumuodamas glaustai išreiškė kitame savo straipsnyje, nurodydamas, kad valstybė, vykdydama ekonominę politiką, turi atsižvelgti į objektyvių ekonominį dėsnių veikimą, kitaip ūkis bus griaunamas. “Valstybės uždavinys ūkio atžvilgiu yra surasti protingą laisvės ir suvaržymo laipsnį, kad būtų pasiekta ūkiško ir socialinio gyvenimo pusiausvyra” (12, 300).
Objektyvių ekonominių dėsnių veikimą ir kad būtina į tai atsižvelgti D. Cesevičius pabrėždavo dažnai, iš tikrųjų šiuos dėsnius laikė ekonominio liberalizmo pagrindu. Vokiečių istorinės mokyklos nuostatą nepripažinti dėsnių ir ekonominės teorijos reikalingumo atmetė kaip visiškai nepriimtiną, prieštaraujančią tikrovei. Naigti dėsnius, teigė D. Cesevičius, reišktų manyti, kad ūkiniame gyvenime nesiekiama kuo mažiausiomis sąnaudomis kuo didžiausio ekonominio efekto. Tenkintis vien ūkio istorijos tyrinėjimais, kaip to reikalavo istorinės mokyklos atstovai, reikštų visai atsisakyti ekonomikos mokslo. “Ūkio teorija tada pereina į istorijos teoriją. Savarankiškai ūkio teorijai nebelieka vietos. Politikams, praktikams ir diletantams lieka tada laisvos rankos ekonomiško gyvenimo faktus ir reiškinius interpretuoti taip, kaip jiems naudinga. [.]. Ūkio teorijos tiesos ir ekonomiško gyvenimo reiškinių logiškai būtini sąryšiai jų nebevaržo” (13, 7).
Apie ekonominę teoriją D. Cesevičius kalbėjo ne šiai.p sau, o laikė ją būtina ūkio praktikai. Ūkio praktika – tai pirmiausia ekonominė politika, sakė jis. Kokia ji turėtų būti? Jis su pasitenkinimu minėjo Ž. Leskiuro straipsnį apie “bedoktrininę ekonomiką”, nurodydamas, kad “bendroji ekonomika arba ekonomikos teorija” vis labiau išsikristalizuoja, apsivalydama nuo bet kokių politinių ar ideologinių įtakų. Įgyja “mokslo pilietybę”. Tuo tarpu apie ekonominę politiką to dar negalima esą pasakyti. Bet ekonominė politika, teigė D. Cesevičius, tai mokslas apie valstybės naudojamas priemones ūkyje ir tų priemonių padarinius. Ji turi remtis ekonomikos teorija. Santykį tarp jų jis nustatė žodžiais: “Ekonomikos teorijoje nagrinėjama imanentiška ūkio automatika (be subjekto), o ekonominėje politikoje tiriamos priemonės, kuriomis ta imanetiška automatika gali būti keičiama bei koreguojama (subjektas čia valstybė) ekonomikoje veikiančių dėsnių bei būtinų sąryšių ribose” (14, 335).
Vadinasi D. Cesevičius buvo liberalizmo šalininkas, bet puikiai suvokė, kad vien liberalizmo principais vadovautis ekonominiame gyvenime neįmanoma, reikia ir tam tikro valstybės dalyvavimo ekonomikoje. Tačiau kaip tas dalyvavimas turi pasireikšti, jis nenagrinėjo, o daugiausia svarstė patį prinvipą, pabrėždamas, kad valstybės ekonomikos politika turi remtis ekonomikos teorija, neprieštarauti ekonominų dėsnių veikimui.
Socialkapitalizmo problematikai yra skirtos visos, bent jau žymesnės D. Cesevičiaus publikacijos preš karą. Ją gvildeno ir savo habilitaciniame darbe “Visuomeniškumo argumentas mūsų laikų ūkio santvarkoje”. Jame jis nurodė, kad visuomeniškumo argumentas atsiradęs valstybei pradėjus kištis į ūkio gyvenimą ir plėtojosi plėtojantis socialinei politikai, veikdamas labiau principais nesąs kokia nors išbaigta doktrina. “Tai yra daugiau įvairiausių reikalavimų ir pageidavimų mišinys, jungiamas pačios bendriausios, todėl maža ką pasakančios – visuomeniškumo idėjos”. Kažkas tarp “individualizmo ir socializmo” (15, 320).
1938 m. pradžioje D. Cesevičius, gaudamas Rokfelerio stipendiją, išvyko į Angliją ekonominių studijų tęsti Mančesterio, Oksfordo ir Londono universitetuose. 1939 m. persikėlė į JAV, į Čikagos universitetą. Tų pat metų rudenį, nebaigęs stažuotės, grįžo į Lietuvą. Jo pažiūros buvo jau susiformavusios, o stažuotės metu dar labiau jos sutvirtėjo, bet nepakito, kaip nepakito ir veliau, po karo, jau sovietiniu laikotarpiu.
Svarstydamas Lietuvos ekonomines aktualijos paskutiniaisiais jos nepriklausomybės metais, D. Cesevičius vadovavosi principu, kad valstybė įvairiais būdais turi veikti ekonomiką ir apskritai socialinį gyvenimą. Teisinio deficitinį finansavimą, nurodydamas, kad didėjant valstybės ūkiniam ir socialiniam aktyvumui, turi didėti ir biudžeto išlaidos, kurias vėliau padengia augančios įplaukos (16). O Lietuvos vyriausybei sumanus steigti ūkio tarybą, aiškino, kaip Anglijos valstybė numato tvarkyti ekonomikos reikalus (17).
Grįžęs į Lietuvą, D. Cesevičius iškart pasinėrė į visuomenės gyvenimą. Sutiko būti Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininku ir nuo 1939 m. gruodžio 2 d. jos šefo Respublikos Prezidento A. Smetonos juo buvo paskirtas. Dirbo finansų ministerijos generaliniu sekretoriumi.
Tautiškumo linkmei D. Cesevičius pritarė. Jis nurodė, kad kartu su kultūros ir civilizacijos pažanga visuomeninis gyvenimas vis labiau diferencijuojasi, atsiranda trintis tarp atskirų individų ir tautos. Tauta iškyla kaip visuma, kaip subjektas, kuriam turi paklusti individas.
Tautininkų sąjungos socialinio ekonominio nusistatymo pagrindu D. Cesevičius laikė tai, kad “moderninė tautinė valstybė yra socialinė valstybė”. Apie tai jis kalbėjo tautininkų suvažiavime, nurodydamas, kad tautinė valstybė socialinius ekonominius kaip ir visus kitus reikalus tvarkydama vadovaujasi tautinės bendruomenės artimesnio susigyvenimo mintimi ir siekia neleisti tautai sklaidytis, susipriešinti. “Todėl lygesnis turto ir pajamų pasiskirstymas, kiek jis nekenkia ūkiniam stiprėjimui, kapitalo augimui ir gyvesnės ūkinės ini.ciatyvos pasireškimui yra vedamoji tautinės ekonominės ir socialinės politikos mintis” (27).
Čia vėl matom pagrindinę D. Cesevičiaus koncepciją, būtent, kad valstybė turi kištis į ūkinį gyvenimą ir palaikyti jo pusiausvyrą, vykdydama tam tikrą ekonominę ir socialinę politiką. Šią koncepciją jis papildė nuostata, kad valstybė turi laikytis tautinės orientacijos, turi būti tautinė.3.5. Dz. Budrys
Dzidas Budrys gimė 1903 m. gegužės 12 d. buv. Raseinių apskrities Šimkaičių valsčiaus Paskynų kaime (dabar Jurbarko raj.). Dz. Budrio tėvai augino dešimt vaikų; tik Dzidui ir jo broliui Juozui pavyko pasiekti mokslo.
1913 metais Dz. Budrys pradėjo lankyti pradžios mokyklą. Prasidėjus karui, mokslą turėjo nutraukti. Pradinę mokyklą jis baigė tik 1918 metais ir įstojo į Jurbarko progimnaziją. 1919 metais persikėlė į Raseinių gimnaziją. Tėvai mažai tegalėjo padėti, tad reikėjo verstis privačiomis pamokomis.
1922 metų rudenį Dz. Budrys persikėlė į Kauną ir pradėjo dirbti raštininku Geležinkelių valdyboje. Atkakliai dirbdamas, per metus jis pasiruošė iš dviejų paskutinių gimnazijos klasių kurso ir kitą pavasarį eksternu išlaikė brandos egzaminus. Tų pat metų rudenį Dz. Budrys buvo priimtas studentu į Kauno universiteto Teisių fakulteto Ekonomikos skyrių. Pirmąją studentų ekonomistų grupę sudarė vos 18 žmonių. Studijuoti tais laikais buvo nelengva. Trūko literatūros. Kai kurios disciplinos buvo dėstomos rusų bei vokiečių kalbomis. Laiku – 1927 metais – studijas baigė ir gavo diplomus tik trys, tarp jų ir Dz. Budrys. Jis studijas baigė labai gerai ir gavo pirmąjį ekonomisto diplomą.
1926 – 1929 metais jis dėstė Kauno aukštesniojoje komercijos mokykloje bei jos pagrindu organizuotoje “Aušros” gimnazijoje politinę ekonomiją, ekonominęgeografiją, komercinę korespondenciją, prekių mokslą. 1935 metais Dz. Budrys dirbo Lietuvos banko informacijos skyriuje (šiam skyriui tuo metu vadovavo prof. A. Rimka) ir ruošė užsienio ir Lietuvos ekonomikos apžvalgas Lietuvos banko biuleteniui.
Tuo laikotarpiu Dz. Budrys rašė nemaža straipsnių ekonominių žinių populiarizacijos, ekonominių disciplinų dėstymo metodiniais klausimais, mokytojų profesiniais klausimais “Kultūroje”, “Švetimo darbe”.
1929 metais išėjo iš spaudos jo parašytas “Politinės ekonomijos vadovėlis”. Praplėsta jo laida pasirodė 1936 metais.
Rengdamas savąjį vadovėlį, naudojosi ir M. Tugan-Baranovskio, ir D. Konrado vadovėliais, o rengdamas naująją laidą – šiek tiek ir P. Šalčiaus darbu. Tą rodo kai kurių klausimų aiškinimas. Tačiau iš M. Tugan-Baranovskio vadovėlio, pavyzdžiui, stengėsi imti ir pabrėžti tai, kas moksliniu požiūriu ten buvo vertingesnio. Naudotasi ir kitokia literatūra.
Politinės ekonomijos objektas Dz. Budrio vadovėlyje apibūdinamas visai marksištiškai: tai visuomeniniai santykiai, kurie “iškyla tarp žmonių jų ūkiškame veikime” (4, 8). Vertės problema neignorojama, tačiau darbinė vertės teorija neiškeliama. Sekant D. Konradu, iš dalies pabrėžiamas subjektyvus veiksnys, nors antrajame leidime to nebematyti. Bet ir pirmajame, ir antrajame vadovėlio leidime vertė faktiškai sutapatinama su mainomąja verte ir kaina. Kaina laikoma “pinigų suma, už kutią prekės perkamos pardodamos”, o pinigais -prekės, kurios, plečiantis mainams, ima atlikti vertės mato, cirkuliacijos priemonės ir kitas funkcijas. Kainos nusistovi svyruojant pasiūlai ir paklausai.
Darbas, kapitalas ir gamta laikomi trimis gamybos veiksniais. Bet tradicinės gamybos veiksnių teorijos paskirstymo klausimu nesilaikoma. Darbo užmokesčiu suprantomas “atlyginimas už išnaudotą darbo jėgą” kurią “galima laikyti tam tikra preke” (4, 118). Pateikiamas kapitalo apibūdinimas yra artimas marksistiniam apibūdinimui, bet pabrėžiama, kad kapitalas, tai “toji žmonių darbo produktų dalis, kuria kapitalistas leidžia apyvarton, kad ji su svetimo darbo pagalba atneštų jam pelno[.]” Kitaip sakant, kapitalas dėl tam tikrų visuomeninių santykių gali lyg pats savaime augti. Toji naujai priaugusi vertybė yra vadinama viršvete (Mehrewert) (4, 34). Vadovaujantis tokiu kapitalo apibūdinimu, pelnas apibrėžiamas kaip nedarbo pajamos (darbo pajamomis laikomas darbininkų darbo užmokestis), kurių šaltinis yra svetimas neapmokėtas darbas, pasisavinimas kapitalistų todėl, kad jiems priklauso gamybos priemonės. Absoliutus pelno ir darbo užmokesčio dydis priklausąs nuo visuomeninio darbo našumo bei darbininkų ir kapitalistų socialinių jėg.ų santykio (4, 118). Buvo atiduodama duoklė M. Tugan-Baranovskio socialinei darbo užmokesčio ir pelno teorijai. Antrajame vadovėlio leidime, kalbant apie pelną, kiek nukrypstama į tą pelno aiškinimą, kurį buvo pateikęs P. Šalčius.
1938 metų rudenį jis apgynė ekonomikos mokslų daktaro disertaciją “Trumpalaikio žemės ūkio kreditavimo principai ir sistemos”, o 1939 metų pavasarį – habilitacijos darbą “Centrinių bankų atviros rinkos politika”, gavo privatdocento vardą ir tapo universiteto politinės ekonomijos ir statistikos katedros privatdocentu.
Dz. Budrys po antrojo pasaulinio karo kaip kairių pažiūrų ekonomistas buvo skyriamas aukštoms LTSR pareigoms, profesoriavo Vilniaus universitete, dėstė ekonomines doktrinas ir kitus dalykus.3.6. A. Andrašiūnas
A. Andrašiunas, 1927 baigęs technikumo agronomijos skyrių, ketvirtajame dešimtmetyje periodinėje spaudoje nemažai rašė aktualiais socialiniais ekonominiais klausimais.
Iš straipsnių matyti, kad A. Andrašiūnas, nors grynai politinės ekonomijos klausimų nenagrinėjo, buvo pakankamai gerai susipažinęs su klasikine politine ekonomija. Jis apibūdino liberalizmo ekonominę doktriną, nurodydamas, kad jos šalininkai geriausiu ekonominio gyvenimo reguliatoriumi skelbia laisvąją konkurenciją ir pasiūlos-paklausos dėsnį, o valstybės kišimasį į ūkinį gyvenimą laiko kenksmingu. Bet pats kritiškai žiūrėjo į šią doktriną, pabrėždamas, kad ekonomikos moksle vietoj jos vis labiau įsitvirtina reguliojamo, planuojamo ūkio teorija.
Lietuvoje, rašė A. Andrašiūnas, liberalizmo idėjos nebuvo plačiai paplitę ir nereikia dėl to apgailestauti. Pranašesnis yra reguliuojamasis ūkis, tik nereikėtų nukrypti į kraštutinumą, visai atsisakant privačios iniciatyvos. Taip pat nereikia aklai kopijuoti ūkinės praktikos kitose šalyse.
Lietuvoje reikia “palaipsniui įgyvendinti ekonominę demokratiją, t.y. sudaryti tokias sąlygas, kad visi piliečiai praktikoje galėtų įsigyti nekilnojamojo turto, kad tas turtas būtų kiek galima vienodžiau suskistytas [.]. Bet turtingumo ir pajamų išlyginimas turi eiti ne pasiturinčių turtą ir pajamas mažinant, bet naujus turtus kuriant bei gausesnius uždarbio šaltinius organizuojant” (1, 468).
Siekdama kelti “tautos gerbūvį”, valstybė turi sudaryti tokį “ūkio planą” arba programą, kurioje būtų išvarditos ne tik per tam tikrą laikotarpį siekiami tikslai, bet ir numatytos visos priemonės tiems tikslams pasiekti. Labiausiai tiktų pramonei plėtoti akcinės bendrovės, kurias steigtų valstybė, tačiau sau pasiliktų tik nežymią akcijų dalį, o likusias parduotų taip pat ir darbininkams. “Kievienos įmonės akcijų pasiskirstymo proporcija būtų tokia: 40 proc. darbininkams, 40 proc. kapitalistams arba kooperatyvams, 20 proc. valstybei ar savivaldybėms”. Esant tokiai padėčiai valstybė galėtų atlikti arbitro vaidmenį, o be to taip būtų įgyvendinama “turto demokratizacija” (2, 470).
Jis darė išvadą, kad “smulkiuose ūkiuose darbo efektyvumas yra keleriopai mažesnis, negu stambiuose ūkiuose” ir todėl “ūkių smulkėjimas bendrojo gerio sumėtimais yra aiškiai žalingas reiškinys” (3, 764). Išeitį A. Andrašiūnas matė gamybinėje kooperacijoje, kuri, jo įsitikinimu, galėjo sujungti stambaus ūkio racionalumą su kiek įmanoma tolygesnių žemės pasiskirstymų tarp valstiečių, Tik per kooperacija galima pasiekti optimalaus ūkių dydžio.3.7. F. Kemėžis
Kaip minėta, 1924 m. įsteigus LŽŪA, politinę ekonomiją joje pradėjo dėstyti F. Kemėžis, savo politinėmis pažiūromis artesnis labiau prie tautininkų. Akademijos studentams keliolika metų skaitytų paskaitų ciklą 1938 m. jis išleido atskirą knygą, kuri ir yra šaltinis, sprendžiant, sukokiomis politinės ekonomijos teorijomis buvo supažindinami akademijos studentai. Įžangoje autorius rašo, kad tai nėra originalus darbas, nes daugiausia sekama JAV ir Vakarų Europos ekonomistais. Tačiau pažymi, kad, ypač skyriuose apie pasiskirstymą, vartojimą, kooperaciją ir kitur, įkaišiojęs “ir savų originalių minčių”. Ir iš tikrųjų knygoje nesilaikoma vienos kurios nors teotijos, o eklektiškai jungiama daugelis jų.
Nagrinėdamas prekės vertės klausimą, F. Kemėžis daugiausia rėmėsi ribinio naudingumo teorija. Teigė, kad prekė turi dvi savybes: mainomąją vertę ir vartojamąją vertę. Mainomąją vertę jis sutapatino su kainą, o vartojamąją vertę su verte, laikė ją priklausoma nuo subjektyvaus pirkėjo vertinimo. Pirkėjo gi subjektyvų vertinimą apsprendžias poreikio svarbumas ir jo patenkinimo būtinumas, kitaip sakant ribinis naudingumas. Rinkoje prekių kainos nusistatančios svyruojant pasiūlai ir paklausai.
F. Kemėžis, be to, lietė ir kitas ekonomines kategorijas. Pinigų esmės jis neatskleidė, nes ją sutapatino su pinigų funkcijomis. Kapitalo, palūkanų, pelno, darbo užmokesčio ir kitų kategorijų aiškinimą susiejo su paskirstymo aiškinimu, o pastarąjį – su gamybos veiksnių teoriją. Jis rašė: “Yra žinomi keturi svarbieji gamybos faktoriai: žemė, darbas, kapitalas ir organizacija”, t.y. gamybos valdymas ir organizavimas. “Pagal tuos keturis gamybos veiksnius turime ir keturis didžiuosius pretendentus į gerybių dalybas” (22, 4).
Žemės savininkas gaunąs žemės rentą, kapitalo – palūkanas, įmonės “organizatorius” (funkcionojantis kapitalistas) – pelną, o darbo savininkas – darbo užmokėstį.
Žemės rentą, palūkanas, pelną ir darbo užmokestį F. Kemėžis suprato kaip gamybos veiksnių kainas, nusistovinčias pagal tuuos pačius principus, kaip ir bet kurių kitų prekių kainos, t.y. svyruojant pasiūlai ir paklausai, susiduriant pirkėjo subjektyviam vertinimui bei ribiniams gamybos veiksnio kaštams.
Kapitalų F. Kemėžis faktiškai suprato gamybos priemones o jo kaupimą bene vienitelis Lietuvoje aiškino, galima sakyti, pasiremdamas N. Senjoro susilaikymo teorija. “Taupymas sukuria naujus kapitalus. Taupymas – tai susilaikymas nuo kapitalo naudojimo. Asmuo ar įstaiga ne visas savo grynas pajamas suvartoja, jų dalį sutaupo, ir tie taupiniai ir sukuria naują kapitalą” (22, 305).
Kapitalizmo F. Kemėžis nelaikė tobula santvarka, nurodydamas pernelyg didelę kapitalų koncentraciją atskirų žmonių rankose, nuolat pasikartojančias ir vis gilėjančias ekonomines perprodukcijos krizes ir kt. Visa tai, sakė, susiję su tuo, kad kapitalistinė santvarka slopino teigiamosius žmogaus instinktus ir netrukdė pasireikšti neigiamiesiems.
Socializmas, įgyvendinamas Tarybų Sąjungoje, nežiūrint kai kurių teigiamų pasiekimų, kaip ateities santvarka netinkąs, nes panaikina privatinę nuosavybę, kuri esą yra žmonių įgimta ir sudaro vieną pagrindinių jo instinktų. Ateities santvarką turinti būti “kažkur viduryje [.] tarp liberalizmo ir socializmo” (22, 389).
Valstybė nuosavybę, ypač stambiąją, turi apdėti aukštais mokesčiais, turės būti plėtojama “ūkinė demokratija (didinamas “darbo tarybų”, profsąjungų vaidmuo), be to, turės vykti nuosavybės difuzija (daugiausia per akcijas ir kooperaciją). Kooperacijai F. Kemėžis teikė daug reikšmės: kooperacija pakeičianti “pelno motyvą tarnavimo motyvu”, visus padaranti darbininkais ir kartu savininkais, ugdanti savitarpio pagalbos jausmą ir t.t. Jis darė išvadą, kad “kooperacija gali konkuruoti su kapitalistine sistema ir iš palengvo ją iš šios pozicijos išstumti [.]” (22, 409).
Kapitalizmo kritika ir ieškojimas būdų tobulesnei socialinei santvarkai sukurti siejo F. Kemėžį su krikščioniškojo modernizmo srove. O jo skaitytaspolitinės ekonomijos kursas rodo., kad labiausiai, galima sakyti iš nemarksistinių ekonominių teorijų Lietuvoje buvo paplitusi vadinamoji gamybos veiksnių teorija. Šia teorija rėmėsi ir prof. P. Šalčius, dėstęs politinę ekonomiją Kauno universitete. Šiek tiek mažiau populiari buvo ribinio naudingumo teorija. Be F. Kemėžio paskaitų, ji tam tikru mastu buvo dėstoma ir K. Paltaroko sociologijos vadovėlyje “Socialis klausimas” (1921), naudotame universiteto Teologijos fakultete.
Peršasi išvada, kad Lietuvos Respublikoje po Kauno universiteto kitu mokslinės, kurybinės minties centru buvo LŽŪA. Joje buvo gvildenami ir socialiniai ekonominiai klausimai. Neatsitiktinai jos auklėtiniai, kuriuo faktiškai buvo ir A. Andrašiūnas, dirbdami agronomais, kultūrtechnikais, gyvai domėjosi socialinių gyvenimu.Išvados
Apibendrinant Lietuvos ekonomikos mokslų tyrinėjimus iki 1940 metų galime konstatuoti: visi tarpukario Lietuvos ekonomistai mokslininkai mažai skyrė jėgų grynajai ekonomikos teorijai. Turbūt buvo teisus dr. Juozas Kazickas, kai, atsigręždamas į praeitį, rašė: “Aš tik čia (Vakaruose) pamačiau, kad intelektualiniame gyvenime yra teoretikas kūrėjas ir kas yra praktikas. Su visu mano pasididžiavimu prof. V. Jurgučiui, kai aš paskaitau dabar jo paskaitas, tai jis buvo labai geras mokytojas, bet jo vadovėliai buvo savo rūšies aprašymas, informacija, bet ne teorinis jo paties kūrinys” (48, 17). A. Rimkos, P. Šalčiaus, D. Cesevičiaus, F. Kemėžio, moksliniai darbai taip pat visų pirma buvo skirti pasaulinei ekonominei minčiai propaguoti, Lietuvos ekonominės minties istorijos ir ypač valstybės ekonominės politikos klausimams. Akivaizdu, kad bundančiai Lietuvai tai buvo žymiai reikalingesnis darbas nei atitrauktų teorijų bei diskusijų plėtojimas. Ekonomistų teoretikų turėjome mažai 1940 – aisiais metais, neturime jų daug ir dabar.
Lietuvoje ekonomines idėjas platino daugiausia mokslus einantis ar jau juos baigęs Lietuvos jaunimas. 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, Lietuva beveik visą šimtmetį buvo be savos aukštosios mokyklos. Jaunimas daugiausia vykdavo studijuoti į Maskvos, Peterburgo, Varšuvos ir kitus Rusijos imperijos universitetus, o XX a. pasukdavo jau ir į Vokietiją, Austriją, Angliją, Šveicariją. Visai natūralu, kad studentai patekdavo į universitetų profesorių įtaką priimdami jų koncepcijas, kurias vėliau skelbdavo lietuviškoje spaudoje. Skelbdavo ir jau baigę mokslus. Aišku, stengdavosi jas susieti su Lietuvos politinėmis, ūkinėmis ir kitomis aktualijomis. Skaitydavo užsienyje leidžiamą literatūrą.
Maskvos ir kituose Rusijos universitetuose tarp liberaliosios profesūros buvo paplitusios marksistinės, vokiečių istorinės mokyklos ir tautininkų idėjos. Neatsitiktinai marksistinės idėjos atsispindėjo, pvz., buvusio Maskvos universiteto studento P. Šalčiaus ankstesnėse publikacijose lietuvių spaudoje. Bet atsispindėjo tik tokios, kokios buvo dėstomos Maskvos universiteto profesorių, t.y. iki K. Markso revoliucinių išvadų.
Visas ikikarinis Lietuvos ekonominės minties plėtojimas labiausiai buvo veikiamas Vokietijos ir Austrijos ekonominių mokyklų, ten buvusių teorinių ieškojimų. Vokiečių istorinės mokyklos idėjos buvo pripažįstamos ne tik jas bandant sujungti su marksistine teorija, bet apskritai jomis įvairiose publikacijose vadovaujamasi, neminint mokyklos vardo.
Iš vokiečių istorinės mokyklos koncepcijos paimtas teiginys, kad Lietuva turi eiti savitu keliu. Todėl Lietuvos visuomenės veikėjai privalo to kelio ieškoti, o ne kopijuoti kitų šalių partijų programas, sudarytas visai kitokiomis negu Lietuvos sąlygomis. Nustatant ekonominę politiką, turi būti atsižvelgdama tik į tautos ūkio interesus. Tokiam požiūriui susiformuoti turėjo reišmės tai, kad Vokietija XIX a. antrojoje pusėje, palyginti su kitomis Vakarų Europos šalimis, buvo atsilikusi.
Anglų mokyklos įtaka buvo žymiai mažesnė ir mažiau pastebima. Lietuvoje nebuvo matematinės ekonomikos mokyklos žymesnių atstovų; istorinės mokyklos pasekėjai formavo Lietuvos ekonomistų pažiūras, jų teorines koncepcijas; mokymo planus ir programas.

Tolesniais dešimtmečiais ekonomikos mokslas Lietuvoje gal jau būtų galėjęs pajėgiai ir prasmingai įsitraukti į pasaulinio mokslo tėkmę, tačiau 1940 metai buvo lemtingi ir jam. Kraštui praradus nepriklausomybę, nutrūko natūrali ekonomikos mokslų raida, prasidėjo ekonominių tyrimų planavimas, ekonominės teorijos supolitinimas, vietoj realios ūkinės tikrovės analizavimo – utopijų kūrimas.
Lietuvos ekonomikos mokslo nuostoliai karo metais yra labai įvairūs. Dalis ekonomistų, bijodami fizinio susidorojimo, slaptai apleido Tėvynę. Pirmuoju tokiu bėgliu buvo Prekybos instituto rektorius E. Galvanauskas, pabėgęs į Vokietiją 1940 m. rugpjūčio 4 d. D. Cesevičius, prof. J. Pajaujis buvo areštuoti ir negalėjo skaityti paskaitų. Itin sudėtinga buvo. D. Cesevičiaus gyvenimo istorija. Atmetęs artimųjų bendradarbių patarimą vykti į užsienį, dr. D. Cesevičius 1940 m. liepos 3 d. buvo įkalintas, o 1941 m. birželio 3 d. iš Vilniaus Lukiškių kalėjimo išvežtas į Sibirą. Karui pasibaigus, grįžo į Lietuvą ir 1945-1946 m. grąžintas į universitetą. Buvo Pramonės ekonomikos katedros vedėjas. Bet greitai buvo įkalintas ir vėl ištremtas į Sibirą. Grįžo į Vilniu jau 1956 m. ir jame gyveno iki mirties (1986 m.). Dirbti Universitete negalėjo, nes valdžios biurokratų buvo laikomas antraeiliu ar dar blogesniu piliečiu. Nepaisant ilgo kalinimo ir represijų, D. Cesevičius išliko taurus ir principingas žmogus.
Ne mažesnę žalą Lietuvos ekonomikos mokslui padarė mokymo planų ir programų keitimas, ekonominės teorijos suprimityvinimas ir supolitinimas. Ekonomikos mokslas pasidarė politikos tarnaitė. Prasidėjo objektyvus Lietuvos ekonomikos mokslo žlugimas, kuris truko 50 metų.
Palaipsniui buvo naikinamos ir Lietuvos ekonominės mokyklos. Jau 1941 m. pavasarį buvo numatyta panaikinti Prekybos institutą Šiauliuose. Nors 1940 m. rudenį Vilniaus universiteto Teisių fakulteto ekonomikos skyrius buvo reorganizuotas į atskirą Ekonomikos fakultetą, bet jis jau formavosi ne kaip rimta vakarietiško tipo akademinė institucija, bet buvo supolitintas, labai susiaurintas, orientuotas rengti ne ekonomistus-asmenybes, bet ekonomistus valdininkus. Tiesa, fakulteto profesūra labai neskubėjo su fakulteto pertvarkymu. 1941 m. birželio deportacijos palietė ir Lietuvos ekonomistus.
Padėtis nepagerėjo ir vokiečiams okupavus Lietuvą. Iš vokiečių didžiausius nuostolius patyrė Lietuvos studentija. Žydų tautybės studentams teko patirti žiauriausią savo tautos genocidą. Visa lietuvių tauta pajuto planingai vedamą ir Lietuvos kolonizaciją.
Lietuvos ekonomistų garbei reikia paminėti drąsų Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto prof. J. Aleksos poelgį. Jis kartu su buvusiu Lietuvos prezidentu K. Griniumi ir žymiu katalikų visuomenės veikėju M. Krupavičiumi 1942 m. įteikė vokiečių okupacinei valdžiai memorandumą dėl Lietuvos kolonizavimo, žydų persekiojimo ir bolševikų įvykdytos nacionalizacijos nepanaikinimo. Už tai visi trys autoriai 1942 m. gestapo buvo suimti; J. Aleksa ištremtas į Vokietiją. Po karo kurį laiką jis dirbo Mokslų Akademijos Ekonomikos institute, bet paskaitų skaityti jam nebuvo leista. 1949 m. J. Aleksa buvo ištremtas į Sibirą. Mirė tremtyje 1955 m.
Panašų kelią nuėjo ir prof. V. Jurgutis, 1941-1943 m. VU Ekonomikos fakulteto dekanas ir Lietuvos Mokslų Akademijos pirmininkas. Vokiečiams keršiant už lietuvių jaunimo nestojimą į organizuojamą SS legioną, jis buvo tarp tų Lietuvos intiligentų, kurie 1943 m. kovo mėn. buvo areštuoti ir išsiusti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Nors po karo grįžo į Lietuvą, dirbti su akademiniu jaunimu jam teko neilgai.
Didžiausius nuostolius ekonomikos mokslas patyrė 1944 m. – kai Lietuvą apleido prof. J. Pajaujis, dr. P. Padalskis, J. Pažemeckas, dr. S. Stankus, prof. dr. J. Kriščiūnas, G. Galvanauskas ir kt.
Įvairiai susiklostė jų likimas emigracijoje. Dalis iš jų paliko nemažą literatūrinį palikimą, daugiausia ūkio istorijos, ekonominės publicistikos srityje.
Lietuvos ekonomikos mokslą skaudžiai palietė ir antroji sovietinė okupacija, prasidėjusi 1944 m. Jau 1945 m. buvo areštuotas gabus ekonomistas A. Jurskis, finansistas varpininkas doc. T. Zaleckis.
Represijų susilaukė pagrindiniai tarpukario Lietuvos politinės ekonomijos profesoriai: dr. P. Šalčius ir kand. F. Kemėžis. Pirmąjį apkaltino “buržuazinės ideologijos skleidimu” ir pašalino iš universiteto, antrąjį atleido iš Žemės ūkio akademijos dar 1940 metais. Vokiečių okupacijos metu 1941-1944 m. F. Kemėžis profesoriavo Žemės ūkio akademijoje ir rašė studiją apie diktatūrinių režimų ekonominės teorijas ir jų politiką. Pokario metais buvo ištremtas į Sibirą, kur ir mirė (1954 m.).

Bet ne vien tiesioginis suemimas baugino pokario metais ekonomistus. Vyko paskaitų patikrinimai ir cenzūravimai, demokratijos pana.ikinimas moksle, politinis perauklėjimas lydėjo pokario meto ekonomistų kartą. Daug prarasta, bet istorijos naujai neperrašysi. Mūsų dabartinė ekonominė būklė – 1940-ųjų metų pasekmė ir padarinys.Literatūra
1. Andrašiūnas A. Mūsų visuomeniniai idealai. Naujoji Romuva. 1939. Nr. 21-22.
2. Andrašiūnas A. Mūsų pramonės ugdymas. Naujoji Romuva, 1938. Nr. 48.
3. Andrašiūnas A. Sodžiaus kultūros problema. Naujoji Romuva 1938. Nr. 48.
4. Budrys Dz. Politinės ekonomijos vadovėlis. K., 1929. 102 p.
5. Budrys Dz. Politinės ekonomijos raštų rinktinė. V., 1979. 646 p.
6. Cassel G. Teoriškoji socialekonomija. Vertė P. Šalčius. K., 1931. 616 p.
7. Cesevičius D. Lietuvos ekonominė politika 1918-1940 metais. V., apie 1965, 200 p.: (Mašinraštis).
8. Cesevičius D. Rec. V. Jurgutis. Finansų mokslo pagrindai. Ekonomika. 1938. Nr. 1(13), P. 62-64; Rimka A. Apie V. Jurgučio “Finansų mokslo pagrindus”. Ekonomika. P. 64-65.
9. Cesevičius D. Pirmoji Lietuvos ekonominė konferencija. Vairas. 1931. Nr. 11.
10. Cesevičius D. Kapitalizmo problema: 1. Kas yra kapitalizmas? Vairas. 1929. Nr. 3.
11. Cesevičius D. Kapitalizmo problema: 2. Ar baigiasi kapitalizmas? Vairas. 1930. Nr 1.
12. Cesevičius D. Valstybė ir ūkis. Vairas. 1934. Nr. 3.
13. Cesevičius D. Ekonomikos teorija ir ūkio praktika. Ekonomika. 1935. Nr. 1.
14. Cesevičius D. Moksliški ekonominės politikos sunkumai. Ekonomika. 1937. Nr. 4.
15. Cesevičius D. Visuomeniškumo argumentas mūsų laikų ūkio santvarkoje. Ekonomika. 1935. Nr. 4.
16. Cesevičius D. Kalbos apie biudžetą. Vairas. 1939. Nr. 1; Cesevičius D. Finansiniams metams pasibaigus. Vairas. Nr. 2.
17. Cesevičius D. Ūkio taryba. Vairas. Nr. 8.
18. Conrad J. Politinės ekonomijos vadovėlis. K., 1929. 186 p.
19. Čepenaitė A. Lietuvos ūkio tikrovė ir ekonominė mintis XIX a. Lietuvos ūkis. 1994. Nr. 4.
20. Jurgutis V. Finansų mokslo pagrindai. K., 1939. 354 p.
21. Jurgutis V. Bankai. K., 1940. 402 p.
22. Kemėžis F. Socialinės bei politinės ekonomikos įvadas. K., 1938. 201 p.
23. Laumenskaitė E. Ekonomikos mokslo genezė Lietuvoje (XVI-XVII a.). Lietuvos ūkis. 1994. Nr. 3.
24. Laumenskaitė E. Politinės ekonomijos mokslo formavimasis Lietuvoje. Liaudės ūkis. 1983. Nr. 4.
25. Laumenskaitė E. Vladas Jurgutis. V. 1994. 192 p.
26. Lietuvos politinės ekonomijos dėstytojų darbai. 1783-1983.: Bibliografinė rodyklė. Sudarė Černiauskienė I., Laumenskaitė E., Petrauskienė Z. V., 1983. 294 p.
27. Lietuvių Tautininkų S-gos pirmininko dr. D. Cesevičiaus kalba, pasakyta visuotiniame S-gos atstovų susirinkime. Lietuvos aidas. 1940. Sausio 11.
28. Lukoševičius V. Domas Cesevičius apie tautinę valstybę. Lietuvos ūkis. 1996. Nr. 5-6.
29. Lukoševičius V. Politinė ekonomija Kauno universitete. Liaudės ūkis. 1983. Nr. 9.
30. Lukoševičius V. Politinė ekonomija Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Lietuvos ūkis. 1992. Nr. 22.
31. Maiminas J. Teorijos ir tikrovė: Buržuazinių ekonominių teorijų ir programų Lietuvoje kritika (1919-1940 m.). V., 1960. 232 p.
32. Mančinskas Č. Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918-1940 metais. V., 1996. 244 p.
33. Pruskus V. Tautos ūkio idėjos tarpukario metais. Aljansas. 1995. Nr. 3-5.
34. Rimka A. Po septynerių metų. Varpas. 1913. Nr. 1.
35. Rimka A. Prie mūsų ideologijos ir taktikos. Varpas. 1918. Nr. 1.
36. Rimka A. Moderninės socializmo srovės. K., 1930. 56 p.
37. Rimka A. V. Jurgutis. Pinigai. K., 1938. Ekonomika. 1938. Nr. 3(15).
38. Rimka A. Varpininkų ideologija ir ekonominių Lietuvos reikalų tvarkymas. – Kn.: Varpininkų kelias., K. 1932.
39. Šalčius P. Raštai. V., 1991. 600 p.
40. Šalčius P. Dėkimės į ūkinę talką: būkime kooperatyvo nariais. K., 1939. 62 p..
41. Šalčius P. Kooperatizmas. K., 1939. 654 p.
42. Šalčius P. Ekonomikos pagrindai. K., 1933. 515 p.
43. Šalčius P. Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija. V., 1991. 365 p.
44. Šalčius P. Ekonomika: Mokslas apie ūkiškąją žmonių gerovę. – I dalis. K., 1931. 64 p.; II dalis. – K., 1932. 62 p. – Serija “Ūkininko skaitymai”; Šalčius P. Tautos ūkis ir kooperacija. K., 1934. 71 p.
45. Šalčius P. Bedoktrininė ekonomika. Ekonomika. 1937. Nr. 3(22). 280-286 p.; Šalčius P. Šis tas iš ekonomikos teorijos. Ekonomika. 1939. Nr. 4(20). 281-294 p.; 1940. Nr.. 1(21). 9-27 p.
46. Šalčius P. Visuomenės ūkio teorijos. K., 1927. 173 p.
47. Tugan-Baranovskis M. Politiškosios ekonomijos pagrindai. Vertė P. Šalčius. K., 1923. 319 p.
48. Vienas iš rezistentų kartos: dr. Pr. Padalis. V., Brooklyn, N.Y. 1974.
49. Jurgutis V. Pinigai. K., 1939. p. 402.
50. Селингмен Б. Основные течения современной экономической мысли. М., 1968. 600 c.

Leave a Comment