konkurencingumo veiksniai

KONKURENCINGUMO VEIKSNIAI

Verslo įmones veikia konkurencingumo veiksniai rinkoje, kuriuos formuoja aplinka. Juos galima grupuoti į išorinius (netiesioginio poveikio elementus) ir vidinius (tiesioginio poveikio elementus). Vidinius veiksnius, dar kitaip vadinamus įtaką darančius asmenis, sudaro tiekėjai, vartotojai, akcininkai ir daugelis kitų, kurie daro tiesioginę įtaką organizacijai. Darantys įtaką asmenys išsamiau aptariami kitame poskyryje. Išorinė aplinka – socialiniai, technologiniai, politiniai ir ekonominiai veiksniai. Išorinio poveikio organizacijai jie nedaro. Šių dviejų aplinkų vaidmuo aptariamas tolesniuose skyriuose. Tiesioginio ir netiesioginio poveikio elementų įtaka įmonei ir konkurencingumo veiksnių schema paarodoma šiame paveiksle:

1. VIDINIAI VEIKSNIAI

Tiesioginio poveikio aplinką sudaro įtaką darantys asmenys, kuriuos galima skirstyti į dvi kategorijas. Išoriniams įtaką darantiems priskiriamos profesinės sąjungos, vartotojai, tiekėjai, konkurentai, specialiųjų interesų grupės ir vyriausybės tarnybos. Vidiniams įtaką darantiems priklauso darbuotojai, akcininkai ir direktorių valdyba. Toliau šiame skyriuje aptarsime kiekvienos grupės poveikį organizacijai.

1.1 Išoriniai įtaką darantys asmenys:

Vartotojai. Vartotojas gali būti įvairių formų: įstaiga – mokykla, ligoninė ar vyriausybės tarnyba; įgaliotinis ar gamintojas; ir privatus asmuo. Vartotojai perka organizacijos gaminius ir paslaugas, naudodami pinigus. Vartotojų aptarnavimo formos ir paardavimo metodai skiriasi. Dažniausiai marketingo vadovas tiria potencialius klientus ir prekių realizavimo rinką, ir remdamasis tyrimų duomenimis vadovauja marketingo kampanijai.
Tiekėjai. Įmonė savo gaminiams gauti ir paslaugoms pateiki turi įsigyti išteklių – žaliavų, įrenginių, darbo jėgos ir energijos. Nuo to, ką organizacija pa

asiima iš aplinkos bei kaip tuos išteklius panaudoja, priklauso jos galutinio gaminio kokybė, patikimumas, įpakavimas ir kaina. Todėl kiekviena organizacija yra priklausoma nuo tiekėjų, kurie parduoda išteklius ir siekia iš jų greito pristatymo, kokybiško darbo bei kuo mažesnių pardavimo kainų.
Vyriausybė. Valstybinė valdžia turi užtikrinti, kad būtų laikomasi laisvosios rinkos principų. Rengia įstatymus, kurie užtikrina ekonominę laisvę, tačiau neleistų piknaudžiauti ekonomine galia. Šiam tikslui įkuriamos reguliuojančios agentūros, kurios nustato pagrindines taisykles, kurioms turi paklusti verslo žmonės. Taip pat vyriausybė skatina ekonomikos stabilumą ir augimą, gina pramonę.
Specialiųjų interesų grupės. Žmonių grupės, susiorganizavusios panaudoti politinius procesus, kad sustiprintų savo poziciją rūpimais klausimais. Įmonės vadovas organizuodamas savo veiklos strategiją, turi atsižvelgti į esamas ir vėliau galinčias atsirasti tikslines grupes. Vadovas nėra užtikrintas, kad jo organizacijos dėėl ko nors neužsipuls kam nors atstovaujanti grupė. Tarp specialiųjų interesų grupių savo svarba išsiskiria vartotojų teisių gynėjai ir aplinkos saugotojai.
Vartotojų gynėjai. Nepatenkinti įsigyta preke ar paslauga vartotojas gali rinktis: arba pasitraukti, tai yra pradėti naudotis kito verslininko paslaugomis, arba viešai pareikšti savo nepasitenkinimą, protestuoti. Nuo vartotojo ištikimybės kompanijai priklauso, kurį kelią jis pasirinks. Vartotojo pasitraukimas sumažins klientų bazę ir nesuteiks vadovams progos suvokti vartotojų poreikius ir ištaisyti šią kliūtį. O protestu siekiama atlyginimo už skriaudą. Vartotojai kelia bylas teisme, re
eikalauja, kad įsikištų reguliuojanti agentūra, bando paveikti įstatymų leidėjus. Protesto būdus naudojantis judėjimas vadinamas vartotojų gynėjais.
Žiniasklaida. Žiniasklaida ir komunikacijos priemonės pateikia visuomenei išsamius duomenis: bendrąsias naujienas, specialias tyrimo ataskaitas, apybraižas. Nušviečia ekonomikos ir verslo reikalus, nes tai liečia daugybę žmonių. Dėl vis plačiau naudojamų ryšio palydovų, naujienos perduodamos labai greitai. Daugelis stambių organizacijų vadovų supranta, kad jų veiklos veiksmai gali tapti informavimo priemonių tyrimo objektu. Todėl įmonėse yra įsteigiami ryšių su visuomene ir marketingo skyriai, kurie padeda bendrauti su žiniasklaidos atstovais.
Profesinės sąjungos. Įmonės vadovas įvairiais būdais stengiasi rasti žmonių, turinčių organizacijai reikalingų įgūdžių ir patirties. Jei įmonė samdo profesinei sąjungai priklausančius darbuotojus, sąjunga ir vadovai dažniausiai sudaro sutartį dėl atlyginimų, darbo sąlygų, darbo laiko ir pan.
Finansų institucijos. Organizacijos priklauso nuo įvairių finansų įstaigų, kaip antai, komerciniai bankai, investicijų bankai, draudimo kompanijos, suteikiančios lėšų joms plėstis ir veikti; naujiems įrenginiams įsigyti. Darbo ryšiai su finansų institucijomis yra labai svarbūs, dažniausiai už šių kūrimą ir palaikymą yra atsakingi įmonės finansų vadovas ir administracijos vadovas.
Konkurentai. Organizacija norėdama išplėsti savo dalį rinkoje, turi rinktis iš dviejų galimybių: 1) rasti naujų vartotojų – toje pačioje rinkoje ar ieškodama būdų išplėsti rinką, arba 2) nugalėti konkurentus prasiskverbus ir įsitvirtinus naujoje rinkoje. Nesvarbu, kurį atveji firma pasirinks, ji būtinai turi iš
šnagrinėti informaciją apie konkurentes rinkas ir sukurti savo konkurencinę strategiją, kurios tikslas pasiekti kuo didesnę vartotojų bazę.

1.2 Vidiniai įtaką darantys asmenys:

Darbuotojai. Vadovas savo komandoje siekia matyti gerai išsilavinusius ir lanksčius darbuotojus. Pagal veiklos pobūdį jie yra skirstomi į specialistus (rengia konkrečius veiklos sprendimus) ir tarnautojus (siauros specializacijos darbuotojai, aptarnaujantys vadovus ir specialistus).
Akcininkai ir direktorių valdybos. Didelių atvirų korporacijų valdymo struktūra leidžia akcininkams pasinaudoti balsavimo teise ir daryti įtaką įmonei.
Vadovų vaidmuo. Vadovai ypač suinteresuoti organizacijos veikla, kaip ir visi darbuotojai. Tačiau vadovas vienas iš svarbiausių valdymo subjektų, kuris atlieka daug vaidmenų. Ši atsakomybė verčia dažnai turėti reikalų su įvairiais vidiniais ir išoriniais įtaką darančiais asmenimis ir derinti jų reikalavimus. Siekdamas, kad organizacija veiktų efektyviai, vadovas turi palaikyti santykius su svarbiausiais įtaką darančiais asmenimis.

2. IŠORINIAI KONKURENCINGUMO VEIKSNIAI
Išorinės aplinkos netiesioginio poveikio komponentai daro įtaką organizacijoms dviem būdais. Pirmiausia, tam tikros jėgos gali priversti sudaryti grupę, kuri vėliau tampa įtaką darančiais asmenimis. Antra, netiesioginio poveikio elementai sukuria klimatą: greitai besikeičianti technologija, ekonomikos augimas arba nuosmukis, pažiūrų į darbą pokyčiai. Tame klimate organizacija gyvuoja ir jai tenka į jį reaguoti. Pavyzdžiui šiuolaikinė kompiuterių technologija leidžia gauti, kaupti, koordinuoti ir perduoti daugybę informacijos apie individus. Bankai ir kitos verslo firmos panaudoja šią technologiją informacijai apie potencialių pirkėjų kreditus saugoti, kaupti, apdoroti ir

r keistis. Individai, kuriems nerimą kelia galimas piktnaudžiavimas šiais duomenimis, gali sukurti specialių interesų grupę, siekiančią savanoriškų pokyčių bankų veiklos praktikoje. Jei ši grupė suorganizuotų sėkmingą tam tikro banko boikotą, tai ji imtų daryti tam bankui įtaką ir prasiskverbtų į jo tiesioginio aplinką.
Fahey ir Narayanan sugrupavo šias sudėtingas sąveikas į keturių plačių veiksnių grupes, kurios veikia organizaciją ir į kurias vadovai turi atsižvelgti. Tai socialiniai, ekonominiai, politinia – įstatyminiai ir technologiniai kintamieji.
Šiuos kintamuosius smulkiau galima pavaizduoti lentele:
Socialiniai Ekonominiai Politiniai – įstatyminiai Technologiniai
Gyvenimo būdo pasikeitimaiVartotojų aktyvumasGimstamumasGyventojų pasiskirstymas pagal amžiaus grupesGyventojų religiniai skirtumaiVisuotinos vertybės, įsitikinimai BNP tendencijosPalūkanų normaInfliacijos tempasPinigų pasiūlaEkonomikos ciklo stadijaNedarbo lygisDarbo užmokesčių/kainų kontrolėDevalvacija/revalvacijaEnergijos pasiekiamumo kaina Antimonopolinis reguliavimasReklamos reguliavimasVartotojų teisių įstatymasAplinkos apsaugos įstatymaiMokesčių įstatymaiPolitinis klimatas ir politinis stabilumas Valstybinės tyrimo ir vystymo išlaidosPramonės išlaidos tyrimui ir vystymuiPatentinė apsaugaNaujos prekėsNaujų technologijos pasiekimų perkėlimas iš laboratorijų į rinką

2.1 Socialiniai veiksniai (kintamieji)
Fahey ir Narayanan socialinius kintamuosius skirsto į tris kategorijas: demografija, gyvenimo stilius ir socialinės vertybės. Demografiniai ir gyvenimo stiliaus pokyčiai veikia organizacijos darbo jėgos pasiūlos ir vartotojų sudėtį, jų išsidėstymą ir lūkesčius. Socialinės vertybės sudaro visų kitų socialinių, politiniu, technologinių bei ekonominių pokyčių pagrindą ir lemia pasirinkimus, kuriuos žmonės daro savo gyvenime.
Demografiniai pokyčiai, pirmiausia, lemia darbo jėgos pasiūlą. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV greito maisto restoranų savininkai ir kiti tradicinių paauglių darbo vietų darbdaviai turėjo įdarbinti namų šeimininkes arba pensininkus šiose laikino darbo vietose, nes neužteko šį darbą dirbti norinčių paauglių. Be to, amžiaus vidurkio didėjimas reiškia, kad vadovai ateityje gali susidurti su kvalifikuotų darbininkų trūkumu, kai tik “vaikų bumo” kartos atstovams ateis pensijos laikas.
Antra, gyventojų sudėties pokyčiai sukuria socialinių problemų, liečiančių vadovus (šiandien JAV daug darbuotojų yra apsupti dviejų kartų: jie turi rūpintis savo vaikais ir padėti senstantiems tėvams, todėl daug pagrindinių korporacijų yra sukūrusios yra sukūrusios specialias programas, kad galėtų padėti darbuotojams rūpintis tėvais). Trečia, demografija formuoja daugelio produktų rinką.

Vertinant konkurencinę aplinką rinkoje, mes privalome žinoti vartotojų prioritetų ar gyvenimo būdo pasikeitimus, nes tai smarkiai įtakos mūsų konkurencinę elgseną rinkoje: ar mes įvesime naują prekę į rinką, atitinkančią vartotojų prioritetų pasikeitimus, ar eisime į naują rinkos segmentą.
Gyvenimo stiliai
Pasak Fahey ir Narayanan, gyvenimo stilius yra “žmonių pažiūrų ir vertybių išorinis demonstravimas”.
Socialinės vertybės
Pastaraisiais metais socialinių vertybių pokyčiai susilpnino mūsų lygių galimybių įsipareigojimus ir pramonės reguliavimą, pakeitė mūsų vertinimus apie naujos technologijos kainas ir naudą, pavyzdžiui pagalbines priemones rimtai sergantiems žmonės, ir padidino vartotojų, moterų ir mažumų socialinius bei ekonominius poreikius.
Savaime suprantama, socialinės vertybės įvairiose šalyse skirtingos. Pavyzdžiui, Japinijoje, kur daug darbuotojų vaisą savo darbinį gyvenimą dirba toje pačioje kompanijoje, žemesniųjų lygių darbuotojai daug laisviau negu Amerikoje dalyvauja priimant sprendimus ir nustatant kompanijos politiką.
2.2 Ekonominiai veiksniai (kintamieji)
Tradiciniai ekonomikos rodikliai:
· Nacionalinės pajamos ir nacionalinis produktas
Bendrasis (visuminis) nacionalinis produktas
Asmeninės pajamos
Disponuojamos/turimos asmeninės pajamos
Asmeninio vartojimo išlaidos
Mažmeninis pardavimas
· Santaupos
Asmeninės santaupos
Verslo santaupos
· Investavimas
Pramonės investicijos
Naujos įrangos užsakymai
Investavimas į atsargas
Gyvenamojo fondo projektas
· Kainos, atlyginimai ir našumas
Infliacijos lygis
Plataus vartojimo prekių kainų (indekso) kitimas
Gamintojo kainų (indekso) kitimas
Žaliavų kainų (indekso) kitimas
Vidutinis valandinis uždarbis
Valandinis išdirbis verslo sektoriuje
· Darbo jėga ir užimtumo lygis
Darbuotojų sudėtis pagal amžių, lytį ir klasę
Nedarbo lygis
· Vyriausybės veikla
Valstybinis perteklius/deficitas
Išlaidų pasiskirstymas pagal tipą
Valstybinis prekių ir paslaugų pirkimas
Valstybės išlaidos
Pinigų masės pokyčiai
· Tarptautiniai sandoriai
Valiutos keitimo kursai
Eksporto pasiskirstymas pagal rūšį
Importo pasiskirstymas pagal rūšį
Prekybos balansas: prekyba, prekės bei paslaugos
Investicijos užsienyje
Savaime aišku, kad bendrosios ekonominės sąlygos ir kryptys yra lemiamos organizacijos sėkmei. Algos, tiekėjų ir konkurentų nustatytos kainos ir vyriausybės fiskalinė politika turi įtakos ir gamybos bei paslaugų kaštams, ir rinkos sąlygoms, kuriomis parduodami produktai ir teikiamos sąlygos.
Tradiciniai ekonominiai rodikliai įvertina nacionalines pajamas ir nacionalinį produktą, kainas, atlyginimus, darbo našumą, užimtumą, vyriausybės veiklą ir tarptautinius santykius (žr. Tradiciniai ekonomikos rodikliai). Visi šie veiksniai laikui bėganti kinta, ir vadovai turi skirti daugiau savo organizacijų laiko ir išteklių, kad galėtų numatyti ekonomiką ir galimus pokyčius. Kadangi ekonomikos pokyčiai dabar tapo norma, o nebe išimtimi, tai ši vadovui keliama užduotis yra tikrai sudėtinga.

2.3 Politiniai – įstatyminiai veiksniai (kintamieji)
Kokią poziciją pasirinks vyriausybė tos kompanijos, su kuria turi reikalų, vadovų atžvilgiu: griežtą ar atlaidžią? Ar bus griežtai verčiama laikytis antimonopolinių įstatymų, ar jie bus ignoruojami? Ar vyriausybė slopins, ar skatins vadovų veiksmų laisvę? Visi šie klausimai – politiniai kintamieji, o atsakymas į juos labai priklauso nuo politinių procesų ir politinio klimato. Politinis procesas apima konkurenciją tarp skirtingų interesų grupių, kurių kiekviena siekia pastumti į priekį savo vertybes ir savo tikslus. Politiniai – įstatyminiai veiksniai įtakoja tiek pirkėjus tiek ir tiekėjus. UAB reglamentuoja šie Lietuvos Respublikos įstatymai ir teisiniai aktai:
Lietuvos Respublikos konstitucija,
Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas;
Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas;
Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas;
Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymas;
Lietuvos Respublikos apskaitos pagrindų įstatymas;
Visuomeninio maitinimo taisyklės.

2.4 Technologiniai veiksniai (kintamieji)
Technologiniai kintamieji: nauji laimėjimai gaminių ar mokslo srityje, taip pat mokslo pažanga, galinti daryti poveikį organizacijos veiklai.Technologiniai kintamieji apima fundamentalių mokslo šakų, tokių kaip fizikos, laimėjimus, taip pat produktų, procesų ir medžiagų tobulinimą. Technologijos lygis visuomenėje ar tam tikroje pramonės šakoje plačiu mastu lemia, kokie produktai bus gaminami ir kokios paslaugos bus teikiamos, kokia įranga bus naudojama ir kaip operacijos bus valdomos.

2.5 Išorinių konkurencingumo veiksnių valdymas
Vadovai stebi išorinius konkurencingumo veiksnius dėl ankstyvų įspėjamųjų ženklų apie pasikeitimus, kurie vėliau darys įtaką jų organizacijų veiklai. Pvz., akylas vadovas, pastebėjęs bendrųjų vartotojų išlaidų mažėjimo tendencijas, užuot laukęs, kol sumažės pardavimo apimtys, susiaurins prabangos prekių gamybą.
Informacija apie netiesioginio poveikio aplinką ateina iš kelių šaltinių: neoficialiais pramonės šakos kanalais, iš kitų organizacijų vadovų, iš organizacijos veiklos duomenų, iš vyriausybės bei statistinių pranešimų, bendro pobūdžio finansinių ir verslo leidinių, naudojantis kompiuterio duomenų bazių paslaugomis ir kt. Užuominos, prognozės, statistika, paskolos – bet kas gali įspėti vadovą apie tendenciją, kurią derėtų stebėti. Tada vadovas gali užsakyti tolesnius tyrimus, kad išsiaiškintų potencialiai svarbias stebėjimo kryptis. Taikydami statistinio prognozavimo metodus, vadovai gali numatyti socialinių, ekonominių, politinių – įstatyminių ir technologinių veiksnių pokyčius ir taip parengti alternatyvius ateities planus.

3. M. PORTER’IO KONKURENCINIŲ JĖGŲ MODELIS
Nei vienas autorių savo darbuose nepateikia konkurencinės aplinkos kompleksinio vertinimo modelio, leidžiančio susisteminti ir įvertinti ekonomikos subjektų konkurencinę aplinką. Tačiau dauguma autorių konkurencinei aplinkai vertinti siūlo taikyti M. Porter penkių konkurencinių jėgų modelį.
1975 – 1980 m. amerikiečių mokslininkas, konkurencinės analizės specialistas M. E. Porter sukūrė konkurencines strategijos koncepciją. Autorius teigia, jog įmonės dėmesio centre yra ne tik vartotojų poreikių tenkinimas, bet ir taip vadinamos konkurencinės jėgos. Modelio esmė ta, kad konkurencinę aplinką kuria ne tik, o dažnai ne tiek konkurentai, bet ir tie rinkos subjektai, kurie iš pirmo žvilgsnio su konkurencija neturi nieko bendro. M. Porterio penkių konkurencinių jėgų modelį galima pavaizduoti taip:

Potencialūs konkurentaiNaujų konkurentų įėjimo grėsmė
Tiesioginiai konkurentai
TiekėjaiDerybinis tiekėjų spaudimas
PirkėjaiDerybinis pirkėjų spaudimas
PakaitalaiProduktų pakaitalų grėsmė

1. Potencialūs konkurentai. Naujų įmonių atsiradimas didina šakos gamybos pajėgumus. Tai gali sukelti kainų kritimą ir pelno normos mažėjimą. Nurodomos šešios pagrindinės kliūtys naujiems konkurentams įeiti į rinką:
· Gamybos masto ekonomija;
· Produkcijos diferencijavimas;
· Didelių kapitalinių įdėjimų poreikis;
· Vienkartinės pirkėjų išlaidos;
· Galimas pasiskirstymo kanalų trūkumas;
· Papildomos sąnaudos, nepriklausančios nuo gamybos apimties.
2. Rinkoje veikiančių įmonių konkurencija. Konkurenciniai veiksmai gali būti prekių pardavimas sumažintomis kainomis, reklama, papildomų paslaugų ir garantijų suteikimas vartotojams ir kt. Rungtyniavimas kyla tais atvejais. Kai konkurentai patiria sunkumų arba turi galimybių pagerinti savo padėtį. Konkurencijos intensyvumas gali būti įvairus. Konkurencijos intensyvumą lemiantys veiksniai:
· Didelis konkurentų skaičius arba maždaug lygios jų jėgos;
· Mažas šakos augimas;
· Dideli pastovieji kaštai ar atsargos;
· Diferencijavimo nebuvimas;
· Pajėgumų padidėjimas;
· Konkurentų įvairovė;
· Strateginis reikšmingumas (didelės konkurencinės ambicijos);
· Dideli išėjimo barjerai.
3. Prekės pakaitalai. Šios šakos įmonės konkuruoja plačiąja prasme su kitomis šakomis, gaminančiomis produkciją, tenkinančią tą patį poreikį. Prekių pakaitalų atsiradimas riboja galimybes gauti pelną, kadangi nustatomos kainos ribos, nors ne visuomet paprasta nustatyti prekes pakaitalus.
4. Vartotojų galimybės. Vartotojų grupių poveikio jėga priklauso nuo rinkos struktūros. Jėga didesnė, jei pirkėjų grupė tenkina šitokius kriterijus:
· Ji sukoncentruota arba perka didelį kiekį, palyginti su tiekėjo pardavimo apimtimi;
· Perkama produkcija sudaro didelę jos sąnaudų dalį;
· Produkcija standartizuota arba nediferencijuota;
· Nedideli kaštai, susiję su tiekėjo pakeitimu;
· Jų pelno norma nedidelė;
· Nuo perkamos produkcijos nelabai priklauso pirkėjų gaminamos produkcijos ar paslaugų kokybė;
· Ji gerai informuota.
5. Tiekėjų galimybės. Tiekėjai gali daryti spaudimą, grasindami padidinti kainą arba pabloginti prekių ir paslaugų kokybę. Stiprias pozicijas turintys tiekėjai gali sumažinti pelningumą šakoje, kurioje neįmanoma, padengti kaštų padidėjimo didinant kainas. Sąlygos, kurioms esant tiekėjai yra stiprūs, panašios į tas, kurioms esant yra stiprūs pirkėjai. Tiekėjų grupė laikoma stipria, jei ji tenkina šitokius kriterijus:
· Joje dominuoja keletas įmonių, koncentracija didesnė negu šakoje, kurioje parduoda savo produkciją;
· Jai netenka konkuruoti su prekėmis pakaitalais;
· Pirkėjai nėra svarbiausi užsakovai;
· Jos produkcija turi lemiamą reikšmę šakai;
· Jos produkcija diferencijuota;
· Negalima ar sunkiai realizuojama vertikali integracija.

IŠVADOS
Taigi, kaip matome iš atlikto darbo, verslo įmones, bendroves, organizacijas nuolat veikia įvairūs veiksniai, sąlygojantys konkurencingumo lygį. Terminas “konkurencija” kilęs iš lotyniško žodžio concurrentia, reiškiančio susidūrimą, varžymą. Terminas senas kaip ir juo nusakomas reiškinys. Konkurencijos šaknys gilios, jos esmė yra būtinumas nuolat kovoti už egzistavimą. Verslininkų konkurencijos neišvengiamumą lemia pirkėjų prioritetas pardavėjų atžvilgiu dabartinėse rinkose. Ir priešingai, esant pardavėjo rinkai, konkuruoja pirkėjai. Todėl labai svarbu žinoti kokie veiksniai įtakoja konkurencingumą, kad, kam nors nepasisekus, galėtume iš anksto parengti alternatyvius verslo planus. Taigi, savo darbe smulkiau išnagrinėjome vidinius (profesinės sąjungos, vartotojai, tiekėjai, konkurentai, specialiųjų interesų grupės, vyriausybės tarnybos darbuotojai, akcininkai ir direktorių valdyba) bei išorinius (socialinius, ekonominius, politinius – įstatyminius, technologinius) konkurencingumo veiksnius, pasistengėme viską susisteminti ir pateikti keletą pavyzdžių, kad būtų paprasčiau suvokti faktų esmę. Kaip papildomą informaciją pateikėme Porter’io konkurencinių jėgų modelį.

KONKURENCINGUMO VEIKSNIAI

Verslo įmones veikia konkurencingumo veiksniai rinkoje, kuriuos formuoja aplinka. Juos galima grupuoti į išorinius (netiesioginio poveikio elementus) ir vidinius (tiesioginio poveikio elementus). Vidinius veiksnius, dar kitaip vadinamus įtaką darančius asmenis, sudaro tiekėjai, vartotojai, akcininkai ir daugelis kitų, kurie daro tiesioginę įtaką organizacijai. Darantys įtaką asmenys išsamiau aptariami kitame poskyryje. Išorinė aplinka – socialiniai, technologiniai, politiniai ir ekonominiai veiksniai. Išorinio poveikio organizacijai jie nedaro. Šių dviejų aplinkų vaidmuo aptariamas tolesniuose skyriuose. Tiesioginio ir netiesioginio poveikio elementų įtaka įmonei ir konkurencingumo veiksnių schema parodoma šiame paveiksle:

1. VIDINIAI VEIKSNIAI

Tiesioginio poveikio aplinką sudaro įtaką darantys asmenys, kuriuos galima skirstyti į dvi kategorijas. Išoriniams įtaką darantiems priskiriamos profesinės sąjungos, vartotojai, tiekėjai, konkurentai, specialiųjų interesų grupės ir vyriausybės tarnybos. Vidiniams įtaką darantiems priklauso darbuotojai, akcininkai ir direktorių valdyba. Toliau šiame skyriuje aptarsime kiekvienos grupės poveikį organizacijai.

1.1 Išoriniai įtaką darantys asmenys:

Vartotojai. Vartotojas gali būti įvairių formų: įstaiga – mokykla, ligoninė ar vyriausybės tarnyba; įgaliotinis ar gamintojas; ir privatus asmuo. Vartotojai perka organizacijos gaminius ir paslaugas, naudodami pinigus. Vartotojų aptarnavimo formos ir pardavimo metodai skiriasi. Dažniausiai marketingo vadovas tiria potencialius klientus ir prekių realizavimo rinką, ir remdamasis tyrimų duomenimis vadovauja marketingo kampanijai.
Tiekėjai. Įmonė savo gaminiams gauti ir paslaugoms pateiki turi įsigyti išteklių – žaliavų, įrenginių, darbo jėgos ir energijos. Nuo to, ką organizacija pasiima iš aplinkos bei kaip tuos išteklius panaudoja, priklauso jos galutinio gaminio kokybė, patikimumas, įpakavimas ir kaina. Todėl kiekviena organizacija yra priklausoma nuo tiekėjų, kurie parduoda išteklius ir siekia iš jų greito pristatymo, kokybiško darbo bei kuo mažesnių pardavimo kainų.
Vyriausybė. Valstybinė valdžia turi užtikrinti, kad būtų laikomasi laisvosios rinkos principų. Rengia įstatymus, kurie užtikrina ekonominę laisvę, tačiau neleistų piknaudžiauti ekonomine galia. Šiam tikslui įkuriamos reguliuojančios agentūros, kurios nustato pagrindines taisykles, kurioms turi paklusti verslo žmonės. Taip pat vyriausybė skatina ekonomikos stabilumą ir augimą, gina pramonę.
Specialiųjų interesų grupės. Žmonių grupės, susiorganizavusios panaudoti politinius procesus, kad sustiprintų savo poziciją rūpimais klausimais. Įmonės vadovas organizuodamas savo veiklos strategiją, turi atsižvelgti į esamas ir vėliau galinčias atsirasti tikslines grupes. Vadovas nėra užtikrintas, kad jo organizacijos dėl ko nors neužsipuls kam nors atstovaujanti grupė. Tarp specialiųjų interesų grupių savo svarba išsiskiria vartotojų teisių gynėjai ir aplinkos saugotojai.
Vartotojų gynėjai. Nepatenkinti įsigyta preke ar paslauga vartotojas gali rinktis: arba pasitraukti, tai yra pradėti naudotis kito verslininko paslaugomis, arba viešai pareikšti savo nepasitenkinimą, protestuoti. Nuo vartotojo ištikimybės kompanijai priklauso, kurį kelią jis pasirinks. Vartotojo pasitraukimas sumažins klientų bazę ir nesuteiks vadovams progos suvokti vartotojų poreikius ir ištaisyti šią kliūtį. O protestu siekiama atlyginimo už skriaudą. Vartotojai kelia bylas teisme, reikalauja, kad įsikištų reguliuojanti agentūra, bando paveikti įstatymų leidėjus. Protesto būdus naudojantis judėjimas vadinamas vartotojų gynėjais.
Žiniasklaida. Žiniasklaida ir komunikacijos priemonės pateikia visuomenei išsamius duomenis: bendrąsias naujienas, specialias tyrimo ataskaitas, apybraižas. Nušviečia ekonomikos ir verslo reikalus, nes tai liečia daugybę žmonių. Dėl vis plačiau naudojamų ryšio palydovų, naujienos perduodamos labai greitai. Daugelis stambių organizacijų vadovų supranta, kad jų veiklos veiksmai gali tapti informavimo priemonių tyrimo objektu. Todėl įmonėse yra įsteigiami ryšių su visuomene ir marketingo skyriai, kurie padeda bendrauti su žiniasklaidos atstovais.
Profesinės sąjungos. Įmonės vadovas įvairiais būdais stengiasi rasti žmonių, turinčių organizacijai reikalingų įgūdžių ir patirties. Jei įmonė samdo profesinei sąjungai priklausančius darbuotojus, sąjunga ir vadovai dažniausiai sudaro sutartį dėl atlyginimų, darbo sąlygų, darbo laiko ir pan.
Finansų institucijos. Organizacijos priklauso nuo įvairių finansų įstaigų, kaip antai, komerciniai bankai, investicijų bankai, draudimo kompanijos, suteikiančios lėšų joms plėstis ir veikti; naujiems įrenginiams įsigyti. Darbo ryšiai su finansų institucijomis yra labai svarbūs, dažniausiai už šių kūrimą ir palaikymą yra atsakingi įmonės finansų vadovas ir administracijos vadovas.
Konkurentai. Organizacija norėdama išplėsti savo dalį rinkoje, turi rinktis iš dviejų galimybių: 1) rasti naujų vartotojų – toje pačioje rinkoje ar ieškodama būdų išplėsti rinką, arba 2) nugalėti konkurentus prasiskverbus ir įsitvirtinus naujoje rinkoje. Nesvarbu, kurį atveji firma pasirinks, ji būtinai turi išnagrinėti informaciją apie konkurentes rinkas ir sukurti savo konkurencinę strategiją, kurios tikslas pasiekti kuo didesnę vartotojų bazę.

1.2 Vidiniai įtaką darantys asmenys:

Darbuotojai. Vadovas savo komandoje siekia matyti gerai išsilavinusius ir lanksčius darbuotojus. Pagal veiklos pobūdį jie yra skirstomi į specialistus (rengia konkrečius veiklos sprendimus) ir tarnautojus (siauros specializacijos darbuotojai, aptarnaujantys vadovus ir specialistus).
Akcininkai ir direktorių valdybos. Didelių atvirų korporacijų valdymo struktūra leidžia akcininkams pasinaudoti balsavimo teise ir daryti įtaką įmonei.
Vadovų vaidmuo. Vadovai ypač suinteresuoti organizacijos veikla, kaip ir visi darbuotojai. Tačiau vadovas vienas iš svarbiausių valdymo subjektų, kuris atlieka daug vaidmenų. Ši atsakomybė verčia dažnai turėti reikalų su įvairiais vidiniais ir išoriniais įtaką darančiais asmenimis ir derinti jų reikalavimus. Siekdamas, kad organizacija veiktų efektyviai, vadovas turi palaikyti santykius su svarbiausiais įtaką darančiais asmenimis.

2. IŠORINIAI KONKURENCINGUMO VEIKSNIAI
Išorinės aplinkos netiesioginio poveikio komponentai daro įtaką organizacijoms dviem būdais. Pirmiausia, tam tikros jėgos gali priversti sudaryti grupę, kuri vėliau tampa įtaką darančiais asmenimis. Antra, netiesioginio poveikio elementai sukuria klimatą: greitai besikeičianti technologija, ekonomikos augimas arba nuosmukis, pažiūrų į darbą pokyčiai. Tame klimate organizacija gyvuoja ir jai tenka į jį reaguoti. Pavyzdžiui šiuolaikinė kompiuterių technologija leidžia gauti, kaupti, koordinuoti ir perduoti daugybę informacijos apie individus. Bankai ir kitos verslo firmos panaudoja šią technologiją informacijai apie potencialių pirkėjų kreditus saugoti, kaupti, apdoroti ir keistis. Individai, kuriems nerimą kelia galimas piktnaudžiavimas šiais duomenimis, gali sukurti specialių interesų grupę, siekiančią savanoriškų pokyčių bankų veiklos praktikoje. Jei ši grupė suorganizuotų sėkmingą tam tikro banko boikotą, tai ji imtų daryti tam bankui įtaką ir prasiskverbtų į jo tiesioginio aplinką.
Fahey ir Narayanan sugrupavo šias sudėtingas sąveikas į keturių plačių veiksnių grupes, kurios veikia organizaciją ir į kurias vadovai turi atsižvelgti. Tai socialiniai, ekonominiai, politinia – įstatyminiai ir technologiniai kintamieji.
Šiuos kintamuosius smulkiau galima pavaizduoti lentele:
Socialiniai Ekonominiai Politiniai – įstatyminiai Technologiniai
Gyvenimo būdo pasikeitimaiVartotojų aktyvumasGimstamumasGyventojų pasiskirstymas pagal amžiaus grupesGyventojų religiniai skirtumaiVisuotinos vertybės, įsitikinimai BNP tendencijosPalūkanų normaInfliacijos tempasPinigų pasiūlaEkonomikos ciklo stadijaNedarbo lygisDarbo užmokesčių/kainų kontrolėDevalvacija/revalvacijaEnergijos pasiekiamumo kaina Antimonopolinis reguliavimasReklamos reguliavimasVartotojų teisių įstatymasAplinkos apsaugos įstatymaiMokesčių įstatymaiPolitinis klimatas ir politinis stabilumas Valstybinės tyrimo ir vystymo išlaidosPramonės išlaidos tyrimui ir vystymuiPatentinė apsaugaNaujos prekėsNaujų technologijos pasiekimų perkėlimas iš laboratorijų į rinką

2.1 Socialiniai veiksniai (kintamieji)
Fahey ir Narayanan socialinius kintamuosius skirsto į tris kategorijas: demografija, gyvenimo stilius ir socialinės vertybės. Demografiniai ir gyvenimo stiliaus pokyčiai veikia organizacijos darbo jėgos pasiūlos ir vartotojų sudėtį, jų išsidėstymą ir lūkesčius. Socialinės vertybės sudaro visų kitų socialinių, politiniu, technologinių bei ekonominių pokyčių pagrindą ir lemia pasirinkimus, kuriuos žmonės daro savo gyvenime.
Demografiniai pokyčiai, pirmiausia, lemia darbo jėgos pasiūlą. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais JAV greito maisto restoranų savininkai ir kiti tradicinių paauglių darbo vietų darbdaviai turėjo įdarbinti namų šeimininkes arba pensininkus šiose laikino darbo vietose, nes neužteko šį darbą dirbti norinčių paauglių. Be to, amžiaus vidurkio didėjimas reiškia, kad vadovai ateityje gali susidurti su kvalifikuotų darbininkų trūkumu, kai tik “vaikų bumo” kartos atstovams ateis pensijos laikas.
Antra, gyventojų sudėties pokyčiai sukuria socialinių problemų, liečiančių vadovus (šiandien JAV daug darbuotojų yra apsupti dviejų kartų: jie turi rūpintis savo vaikais ir padėti senstantiems tėvams, todėl daug pagrindinių korporacijų yra sukūrusios yra sukūrusios specialias programas, kad galėtų padėti darbuotojams rūpintis tėvais). Trečia, demografija formuoja daugelio produktų rinką.

Vertinant konkurencinę aplinką rinkoje, mes privalome žinoti vartotojų prioritetų ar gyvenimo būdo pasikeitimus, nes tai smarkiai įtakos mūsų konkurencinę elgseną rinkoje: ar mes įvesime naują prekę į rinką, atitinkančią vartotojų prioritetų pasikeitimus, ar eisime į naują rinkos segmentą.
Gyvenimo stiliai
Pasak Fahey ir Narayanan, gyvenimo stilius yra “žmonių pažiūrų ir vertybių išorinis demonstravimas”.
Socialinės vertybės
Pastaraisiais metais socialinių vertybių pokyčiai susilpnino mūsų lygių galimybių įsipareigojimus ir pramonės reguliavimą, pakeitė mūsų vertinimus apie naujos technologijos kainas ir naudą, pavyzdžiui pagalbines priemones rimtai sergantiems žmonės, ir padidino vartotojų, moterų ir mažumų socialinius bei ekonominius poreikius.
Savaime suprantama, socialinės vertybės įvairiose šalyse skirtingos. Pavyzdžiui, Japinijoje, kur daug darbuotojų vaisą savo darbinį gyvenimą dirba toje pačioje kompanijoje, žemesniųjų lygių darbuotojai daug laisviau negu Amerikoje dalyvauja priimant sprendimus ir nustatant kompanijos politiką.
2.2 Ekonominiai veiksniai (kintamieji)
Tradiciniai ekonomikos rodikliai:
· Nacionalinės pajamos ir nacionalinis produktas
Bendrasis (visuminis) nacionalinis produktas
Asmeninės pajamos
Disponuojamos/turimos asmeninės pajamos
Asmeninio vartojimo išlaidos
Mažmeninis pardavimas
· Santaupos
Asmeninės santaupos
Verslo santaupos
· Investavimas
Pramonės investicijos
Naujos įrangos užsakymai
Investavimas į atsargas
Gyvenamojo fondo projektas
· Kainos, atlyginimai ir našumas
Infliacijos lygis
Plataus vartojimo prekių kainų (indekso) kitimas
Gamintojo kainų (indekso) kitimas
Žaliavų kainų (indekso) kitimas
Vidutinis valandinis uždarbis
Valandinis išdirbis verslo sektoriuje
· Darbo jėga ir užimtumo lygis
Darbuotojų sudėtis pagal amžių, lytį ir klasę
Nedarbo lygis
· Vyriausybės veikla
Valstybinis perteklius/deficitas
Išlaidų pasiskirstymas pagal tipą
Valstybinis prekių ir paslaugų pirkimas
Valstybės išlaidos
Pinigų masės pokyčiai
· Tarptautiniai sandoriai
Valiutos keitimo kursai
Eksporto pasiskirstymas pagal rūšį
Importo pasiskirstymas pagal rūšį
Prekybos balansas: prekyba, prekės bei paslaugos
Investicijos užsienyje
Savaime aišku, kad bendrosios ekonominės sąlygos ir kryptys yra lemiamos organizacijos sėkmei. Algos, tiekėjų ir konkurentų nustatytos kainos ir vyriausybės fiskalinė politika turi įtakos ir gamybos bei paslaugų kaštams, ir rinkos sąlygoms, kuriomis parduodami produktai ir teikiamos sąlygos.
Tradiciniai ekonominiai rodikliai įvertina nacionalines pajamas ir nacionalinį produktą, kainas, atlyginimus, darbo našumą, užimtumą, vyriausybės veiklą ir tarptautinius santykius (žr. Tradiciniai ekonomikos rodikliai). Visi šie veiksniai laikui bėganti kinta, ir vadovai turi skirti daugiau savo organizacijų laiko ir išteklių, kad galėtų numatyti ekonomiką ir galimus pokyčius. Kadangi ekonomikos pokyčiai dabar tapo norma, o nebe išimtimi, tai ši vadovui keliama užduotis yra tikrai sudėtinga.

2.3 Politiniai – įstatyminiai veiksniai (kintamieji)
Kokią poziciją pasirinks vyriausybė tos kompanijos, su kuria turi reikalų, vadovų atžvilgiu: griežtą ar atlaidžią? Ar bus griežtai verčiama laikytis antimonopolinių įstatymų, ar jie bus ignoruojami? Ar vyriausybė slopins, ar skatins vadovų veiksmų laisvę? Visi šie klausimai – politiniai kintamieji, o atsakymas į juos labai priklauso nuo politinių procesų ir politinio klimato. Politinis procesas apima konkurenciją tarp skirtingų interesų grupių, kurių kiekviena siekia pastumti į priekį savo vertybes ir savo tikslus. Politiniai – įstatyminiai veiksniai įtakoja tiek pirkėjus tiek ir tiekėjus. UAB reglamentuoja šie Lietuvos Respublikos įstatymai ir teisiniai aktai:
Lietuvos Respublikos konstitucija,
Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas;
Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas;
Lietuvos Respublikos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas;
Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymas;
Lietuvos Respublikos apskaitos pagrindų įstatymas;
Visuomeninio maitinimo taisyklės.

2.4 Technologiniai veiksniai (kintamieji)
Technologiniai kintamieji: nauji laimėjimai gaminių ar mokslo srityje, taip pat mokslo pažanga, galinti daryti poveikį organizacijos veiklai.Technologiniai kintamieji apima fundamentalių mokslo šakų, tokių kaip fizikos, laimėjimus, taip pat produktų, procesų ir medžiagų tobulinimą. Technologijos lygis visuomenėje ar tam tikroje pramonės šakoje plačiu mastu lemia, kokie produktai bus gaminami ir kokios paslaugos bus teikiamos, kokia įranga bus naudojama ir kaip operacijos bus valdomos.

2.5 Išorinių konkurencingumo veiksnių valdymas
Vadovai stebi išorinius konkurencingumo veiksnius dėl ankstyvų įspėjamųjų ženklų apie pasikeitimus, kurie vėliau darys įtaką jų organizacijų veiklai. Pvz., akylas vadovas, pastebėjęs bendrųjų vartotojų išlaidų mažėjimo tendencijas, užuot laukęs, kol sumažės pardavimo apimtys, susiaurins prabangos prekių gamybą.
Informacija apie netiesioginio poveikio aplinką ateina iš kelių šaltinių: neoficialiais pramonės šakos kanalais, iš kitų organizacijų vadovų, iš organizacijos veiklos duomenų, iš vyriausybės bei statistinių pranešimų, bendro pobūdžio finansinių ir verslo leidinių, naudojantis kompiuterio duomenų bazių paslaugomis ir kt. Užuominos, prognozės, statistika, paskolos – bet kas gali įspėti vadovą apie tendenciją, kurią derėtų stebėti. Tada vadovas gali užsakyti tolesnius tyrimus, kad išsiaiškintų potencialiai svarbias stebėjimo kryptis. Taikydami statistinio prognozavimo metodus, vadovai gali numatyti socialinių, ekonominių, politinių – įstatyminių ir technologinių veiksnių pokyčius ir taip parengti alternatyvius ateities planus.

3. M. PORTER’IO KONKURENCINIŲ JĖGŲ MODELIS
Nei vienas autorių savo darbuose nepateikia konkurencinės aplinkos kompleksinio vertinimo modelio, leidžiančio susisteminti ir įvertinti ekonomikos subjektų konkurencinę aplinką. Tačiau dauguma autorių konkurencinei aplinkai vertinti siūlo taikyti M. Porter penkių konkurencinių jėgų modelį.
1975 – 1980 m. amerikiečių mokslininkas, konkurencinės analizės specialistas M. E. Porter sukūrė konkurencines strategijos koncepciją. Autorius teigia, jog įmonės dėmesio centre yra ne tik vartotojų poreikių tenkinimas, bet ir taip vadinamos konkurencinės jėgos. Modelio esmė ta, kad konkurencinę aplinką kuria ne tik, o dažnai ne tiek konkurentai, bet ir tie rinkos subjektai, kurie iš pirmo žvilgsnio su konkurencija neturi nieko bendro. M. Porterio penkių konkurencinių jėgų modelį galima pavaizduoti taip:

Potencialūs konkurentaiNaujų konkurentų įėjimo grėsmė
Tiesioginiai konkurentai
TiekėjaiDerybinis tiekėjų spaudimas
PirkėjaiDerybinis pirkėjų spaudimas
PakaitalaiProduktų pakaitalų grėsmė

1. Potencialūs konkurentai. Naujų įmonių atsiradimas didina šakos gamybos pajėgumus. Tai gali sukelti kainų kritimą ir pelno normos mažėjimą. Nurodomos šešios pagrindinės kliūtys naujiems konkurentams įeiti į rinką:
· Gamybos masto ekonomija;
· Produkcijos diferencijavimas;
· Didelių kapitalinių įdėjimų poreikis;
· Vienkartinės pirkėjų išlaidos;
· Galimas pasiskirstymo kanalų trūkumas;
· Papildomos sąnaudos, nepriklausančios nuo gamybos apimties.
2. Rinkoje veikiančių įmonių konkurencija. Konkurenciniai veiksmai gali būti prekių pardavimas sumažintomis kainomis, reklama, papildomų paslaugų ir garantijų suteikimas vartotojams ir kt. Rungtyniavimas kyla tais atvejais. Kai konkurentai patiria sunkumų arba turi galimybių pagerinti savo padėtį. Konkurencijos intensyvumas gali būti įvairus. Konkurencijos intensyvumą lemiantys veiksniai:
· Didelis konkurentų skaičius arba maždaug lygios jų jėgos;
· Mažas šakos augimas;
· Dideli pastovieji kaštai ar atsargos;
· Diferencijavimo nebuvimas;
· Pajėgumų padidėjimas;
· Konkurentų įvairovė;
· Strateginis reikšmingumas (didelės konkurencinės ambicijos);
· Dideli išėjimo barjerai.
3. Prekės pakaitalai. Šios šakos įmonės konkuruoja plačiąja prasme su kitomis šakomis, gaminančiomis produkciją, tenkinančią tą patį poreikį. Prekių pakaitalų atsiradimas riboja galimybes gauti pelną, kadangi nustatomos kainos ribos, nors ne visuomet paprasta nustatyti prekes pakaitalus.
4. Vartotojų galimybės. Vartotojų grupių poveikio jėga priklauso nuo rinkos struktūros. Jėga didesnė, jei pirkėjų grupė tenkina šitokius kriterijus:
· Ji sukoncentruota arba perka didelį kiekį, palyginti su tiekėjo pardavimo apimtimi;
· Perkama produkcija sudaro didelę jos sąnaudų dalį;
· Produkcija standartizuota arba nediferencijuota;
· Nedideli kaštai, susiję su tiekėjo pakeitimu;
· Jų pelno norma nedidelė;
· Nuo perkamos produkcijos nelabai priklauso pirkėjų gaminamos produkcijos ar paslaugų kokybė;
· Ji gerai informuota.
5. Tiekėjų galimybės. Tiekėjai gali daryti spaudimą, grasindami padidinti kainą arba pabloginti prekių ir paslaugų kokybę. Stiprias pozicijas turintys tiekėjai gali sumažinti pelningumą šakoje, kurioje neįmanoma, padengti kaštų padidėjimo didinant kainas. Sąlygos, kurioms esant tiekėjai yra stiprūs, panašios į tas, kurioms esant yra stiprūs pirkėjai. Tiekėjų grupė laikoma stipria, jei ji tenkina šitokius kriterijus:
· Joje dominuoja keletas įmonių, koncentracija didesnė negu šakoje, kurioje parduoda savo produkciją;
· Jai netenka konkuruoti su prekėmis pakaitalais;
· Pirkėjai nėra svarbiausi užsakovai;
· Jos produkcija turi lemiamą reikšmę šakai;
· Jos produkcija diferencijuota;
· Negalima ar sunkiai realizuojama vertikali integracija.

IŠVADOS
Taigi, kaip matome iš atlikto darbo, verslo įmones, bendroves, organizacijas nuolat veikia įvairūs veiksniai, sąlygojantys konkurencingumo lygį. Terminas “konkurencija” kilęs iš lotyniško žodžio concurrentia, reiškiančio susidūrimą, varžymą. Terminas senas kaip ir juo nusakomas reiškinys. Konkurencijos šaknys gilios, jos esmė yra būtinumas nuolat kovoti už egzistavimą. Verslininkų konkurencijos neišvengiamumą lemia pirkėjų prioritetas pardavėjų atžvilgiu dabartinėse rinkose. Ir priešingai, esant pardavėjo rinkai, konkuruoja pirkėjai. Todėl labai svarbu žinoti kokie veiksniai įtakoja konkurencingumą, kad, kam nors nepasisekus, galėtume iš anksto parengti alternatyvius verslo planus. Taigi, savo darbe smulkiau išnagrinėjome vidinius (profesinės sąjungos, vartotojai, tiekėjai, konkurentai, specialiųjų interesų grupės, vyriausybės tarnybos darbuotojai, akcininkai ir direktorių valdyba) bei išorinius (socialinius, ekonominius, politinius – įstatyminius, technologinius) konkurencingumo veiksnius, pasistengėme viską susisteminti ir pateikti keletą pavyzdžių, kad būtų paprasčiau suvokti faktų esmę. Kaip papildomą informaciją pateikėme Porter’io konkurencinių jėgų modelį.

Leave a Comment