Konkurencijos galimybė Lietuvoje

Referatas
KONKURENCIJOS GALIMYBĖS LIETUVOJE

Vilnius – 2004
TURINYS

1. KONKURENCIJOS SAMPRATA 3
2. KONKURENCIJOS POLITIKA LIETUVOJE ŠIANDIEN 3
3. KONKURENCIJOS ĮSTATYMAS 4
3.1. Koncentracija 6
3.2. Nesąžininga konkurencija 7
3.3. Konkurencijos taryba 8
3.4. Ūkio subjektams taikomos sankcijos 9
4. ANTIDEMPINGO ĮSTATYMAS 10
5. IŠVADOS 13
LITERATŪRA 15

1. KONKURENCIJOS SAMPRATA

Konkurencija – tai savotiškos gamybos bei prekybos įmonių ar paslaugų teikėjų varžybos dėl vartotojų palankumo, lojalumo. Konkurencija yra būtinas šiuolaikinės ekonomikos atributas, skatinantis kokybės gerėjimą, bei inovacijų diegimą.
Laisvos ekonomikos priešininkai teigia, kad konkurencija yra plėšrūniško pobūdžio, tačiau kita vertus ją riboja vartotojai – jie renkasi vienokią ar kitokią jiems geriausią produkciją pagal savo pasirinktus kriterijus – patogumą, kokybiškumą, kainą, saugumą. Todėl gamintojai, prekybininkai ar paslaugų teikėjai, atitinkantys vaartotojų reikalavimus, neturėtų per daug jaudintis, nes konkurencija tėra kova dėl potencialaus vartotojo, kuris tikrai rinksis tai, kas jam paranku ir priimtina. Visgi šiandien susiduriama su kitokiu požiūriu į konkurenciją, kai ji traktuojama kaip kova su konkurentais, o ne kova dėl kliento. Taip pat klaidinga konkurenciją tapatinti su reiškiniu, kai dėl vartotojo varžosi kelios analogišką produkciją gaminančios ar paslaugas teikiančios įmonės. Juk prekė ar paslauga konkuruoja su visomis kitomis įvairiausio pobūdžio prekėmis bei paslaugomis. Kitaip tariant, konkurencija reiškia ne tai, kad paanašią prekę ar paslaugą parduoda keletas pardavėjų, o tai, kad kiekvienas norintis gali laisvai pasiūlyti pirkėjui savo prekę ar paslaugą.

2. KONKURENCIJOS POLITIKA LIETUVOJE ŠIANDIEN

1999 m. priimtas Konkurencijos įstatymas. Šio įstatymo tikslas – suderinti Lietuvos konkurencijos teisę su Europos Sąjungos reikalavimais. Šiame įstatyme jau yr

ra nuostata, kad valdžios institucijų priimti teisės aktai negali diskriminuoti ūkio subjektų ar jų grupių. Visgi čia apibrėžti dideli apribojimai privatiems sprendimams, o efektyvių priemonių, kaip apriboti rinkos monopolizavimą valdžios pagalba – nenumatyta.
Lietuvoje komunalinių paslaugų, elektros energijos, geležinkelio transporto ir kitose srityse vis dar vyrauja senosios monopolijos. Jos dažnai įtvirtinamos teisės aktais. Todėl galima teigti, jog viena vertus Lietuvoje sudaromos sąlygos konkurencijai, kita vertus, konkurencija ribojama, proteguojant kai kurias monopolijas.
Pastaruoju metu kuriami planai, kaip restruktūrizuoti monopolijas. Dažnai restruktūrizavimas įsivaizduojamas kaip būtinas žingsnis iki privatizavimo. Mechaninis įmonių skaidymas tegali duoti labai ribotą naudą, o kartais ir apskritai nėra tikslingas.
Kai kuriuos produktus ar paslaugas parduoti rinkoje įmanoma tik esant koncentracijai rinkoje. Dažnai verslo suskaidymu iš rinkos tiesiog pašalinama efektyvi verslo organizavimo foorma, kuri, beje, gali būti priimtiniausia vartotojui.
Kitas būdas, kuriuo bandoma apriboti monopolijų veiklą – administracinis kainų reguliavimas. Tačiau ir tai nėra optimalu ir efektyvu. Visų pirma kainos susiformuoja rinkoje, o dirbtinis jų nustatymas gali būti pražūtingas. Jei nustatomos kainų “lubos”, tuomet, esant mažesnėms kainoms, atsiranda mažiau norinčių gaminti panašią produkciją ar teikti panašias paslaugas. Jei nustatoma riba, žemiau kurios negali būti suformuotos kainos, tuomet potencialūs konkurentai, net ir galėdami pagaminti produkciją mažesnėmis išlaidomis, negalės jos pateikti žemesnėmis kainomis ir nežinia, ar po
otencialiam konkurentui tai atrodys priimtinas veiklos variantas.
2001 metais priimtas Antidempingo įstatymas, kuriame numatomi apsaugos nuo dempingo mechanizmai. Būta nusiskundimų dėl to, kad minėtieji mechanizmai netaikomi, tačiau LLRI nuomone, daugiau problemų kelia ne tų priemonių netaikymas, o pačios priemonės; pavyzdžiui antidempingo muitai – tai priemonė, kuri nedraudžiama tarptautiniais susitarimais, todėl priimtina tiems, kas reikalauja didesnės apsaugos nuo taip vadinamos nesąžiningos užsienio konkurencijos. Svarbu ir tai, kad panašiai kaip ir konkurencijos, taip ir antidempingo sąvokos dažnai neteisingai interpretuojamos – įvežamos produkcijos kainos lyginamos ne su panašios produkcijos kainomis kilmės šalyse, o su kainomis eksporto šalyje, t.y. Lietuvoje.

3. KONKURENCIJOS ĮSTATYMAS

Įstatymu siekiama suderinti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančią teisę bei saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. Čia numatoma, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, neatsižvelgiant į ūkinės veiklos pobūdį, išskyrus numatytas išimtis. Tačiau, jeigu Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys nustato kitokius konkurencijos apsaugos reikalavimus, taikomos tų sutarčių nuostatos.
Įstatyme apibrėžta konkurencijos ribojimo sąvoka, t.y. veiksmai, sudarantys kliūtis konkuruoti atitinkamoje rinkoje ar galintys susilpninti, iškraipyti arba kitaip neigiamai paveikti konkurenciją. Tokiais veiksmais laikomi:
1. susitarimai tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti prekės kainas ar kitas pirkimo – pardavimo sąlygas;
2. susitarimai pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ir pan.;
3. susitarimai nustatyti tam tikros prekės ga

amybos ar pardavimo kiekius;
4. susitarimai riboti produkcijos techninę pažangą ar investicijas;
5. konkurentų susitarimai dalyvauti ar nedalyvauti arba pateikti suderintus pasiūlymus viešajame pirkime, konkurse ar kituose panašaus pobūdžio pirkimuose.
6. Kita.
Visgi įstatyme yra numatytos ir išimtys. Tarkim dėl paminėtų susitarimų gali būti suteikta bendroji ar atskiroji išimtys, jei susitarimas skatina investicijas ar techninę bei ekonominę pažangą, gerina prekių paskirstymą ir sudaro galimybes vartotojams gauti naudos. Tačiau jei susitariančiųjų šalių veikla neriboja įstatyme numatytų tikslų siekimo, nesuteikia šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje, tuomet tai laikoma išimtiniais atvejais, ir šie susitarimai taip pat nėra apribojami.
Bendrosios išimties taikymo sąlygomis gali būti susitarimai dėl licencijų naudoti prekių ir paslaugų ženklus, pramoninį dizainą ar kitus intelektinės nuosavybės objektus, dėl kurių gali būti tam tikrų prekių gamybos, pardavimo, kainų ar kitokių konkurencijos ribojimų, jei tai susiję su paminėtų elementų apsauga. Tokius susitarimus turi teisę sudaryti visi ūkio subjektai, jei tik jie tenkina bendrosios išimties suteikimo ir taikymo sąlygas. Šių sąlygų daugiau yra numatoma Europos sąjungos konkurenciją reglamentuojančiuose teisės aktuose. Įmonės turi teisę kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl patvirtinimo, kad numatoma sutartis atitinka bendrosios išimties sąlygas, ir jei per vieną mėnesį nuo kreipimosi įregistravimo Konkurencijos taryba nepateikia neigiamo atsakymo, laikoma, kad patvirtinimas yra duotas. Vėliau įmonės konkurencijos tarybai tu
uri pateikti informaciją apie esmines sutarties sąlygas.
Norėdamos gauti atskirąją išimtį, įmonės privalo iki sutarties sudarymo ar jos įsigaliojimo pateikti Konkurencijos tarybai prašymą suteikti šią išimtį bei pateikti sutartis ir dokumentu, kurie pagrįstu, jog sutartis skatins investicijas, techninę ar ekonominę pažangą, pagerins prekių paskirstymą, nesukels apribojimų, kurie nereikalingi paminėtiems tikslams siekti ar kt. Jei per 3 mėnesius Konkurencijos taryba nepriima nutarimo dėl atsisakymo suteikti atskirąją išimtį, laikoma, kad atskiroji išimtis yra suteikta. Jei priimamas nutarime dėl atsisakymo, tuomet nurodomi pagrindiniai motyvai, dėl kurių atskiroji išimtis negali būti suteikiama. Atskiroji išimtis gali būti panaikinta, jei Konkurencijos taryba išsiaiškina, kad pasikeitė aplinkybės, kurios įgalino suteikti atskirąją išimtį, taip pat ir tuo atveju, kai nustatoma, jog buvo pateikta melaginga ar ne visa informacija bei susitariančios šalys pažeidė privalomus įsipareigojimus.
Konkurencijos įstatyme nurodoma, kad draudžiama įmonėms piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. (Dominuojanti padėtis – tai vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri leidžia daryti vienpusę lemiamą įtaką rinkoje efektyviai ribojant konkurenciją.) Jei ūkio subjekto rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų, laikoma kad jis užima dominuojančią padėtį. Taip pat jeigu kiekvienas iš trijų ar mažiau ūkio subjektų, kuriems tenka didžiausios rinkos dalys, kartu sudaro 70 proc. ar daugiau rinkos, laikoma, kad jie užima dominuojančią padėtį. Naudojimuisi dominuojančia padėtimi priskiriama:
1. tiesioginis, netiesioginis nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo – pardavimo sąlygų primetimas;
2. prekybos, gamybos ar techninės pažangos ribojimas darant žalą vartotojams;
3. sutarties sudarymą, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu.

3.1. Koncentracija

Jei įmonės nori vykdyti koncentraciją, jos privalo apie tai pranešti konkurencijos tarybai. Ši, savo ruožtu, šiam veiksmui turi duoti leidimą. Tačiau toks leidimas nėra būtinas, jei koncentracijos dalyvių suminės bendrosios pajamos paskutiniais metais prieš koncentracijos pradžią neviršijo 30 mln. Litų ir jei kiekvieno iš koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendros pajamos paskutiniais prieš koncentracijos pradžią metais yra mažesnės negu 5 mln. litų. Bendru atveju suminės bendrosios pajamos suvokiamos kaip besijungiančių ūkio subjektų bendrųjų pajamų suma.
Jeigu koncentracijoje dalyvauja komercinis bankas ar kita kredito įstaiga, tuomet vietoj bendrųjų pajamų skaičiuojamas vienas dešimtadalis balansinio turto sumos, jei dalyvauja draudimo įmonė, tai vietoj bendrųjų pajamų skaičiuojama draudimo įmokų suma. Kitaip tariant, bendrųjų pajamų skaičiavimo specifika priklauso nuo įmonės veiklos pobūdžio. Koncentracijos kontrolei taikomą bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarką nustato Konkurencijos taryba.
Pranešimas apie koncentraciją Konkurencijos tarybai turi būti pateiktas per 7 dienas nuo pasiūlymo sudaryti sutartį, įsigyti akcijas ar turtą pateikimo, sutarties sudarymo ar kitų įstatymais numatytų įvykių. Kai konkurencijos taryba gauna pranešimą apie koncentracijos vykdymą, ji privalo apie tai pranešti “Valstybės žiniose”, nurodydama koncentracijos pobūdį ir koncentracijos dalyvius.
Laikoma, kad koncentracija nevykdoma, kai komerciniai bankai, kitos kredito įstaigos, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai, kolektyvinio investavimo subjektai ar kitos panašios įstaigos įsigyja daugiau kaip 1/4 kitos įmonės akcijų su tikslu jas perleisti, kai nesinaudojama įsigytų akcijų suteikiama balsavimo teise.
Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi pranešimą apie koncentraciją, priima nutarimą leisti arba neleisti vykdyti koncentraciją. Nutarime, kuriuo leidžiama vykdyti koncentraciją, konkurencijos taryba įvardija koncentracijos dalyvių veiklos apribojimus. Konkurencijos tarybos nutarimų išvados skelbiamos “Valstybės žiniose”.

3.2. Nesąžininga konkurencija

Konkurencijos įstatymas draudžia bet kokius veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai jie gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Vadinasi draudžiama savavališkai naudoti žymenis, kurie yra tapatūs ar panašūs į kitos įmonės pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekės ženklą; pateikti klaidingą informaciją apie savo ar kitos įmonės prekių kiekį, kokybę, sudėtines dalis, vartojimo savybes, pagaminimo vietą, būdą, kainą ar nuslėpti riziką, susijusią prekių vartojimu; taip pat draudžiama pateikti, naudoti informaciją, kuri yra kitos įmonės komercinė paslaptis. Nesąžiningais veiksmais laikomas ir siūlymas konkurento darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar nevykdyti savo pareigų bei reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimas.
LR Konkurencijos įstatymas numato ir priemones, kaip kovoti su neteisėtais konkurencijos veiksmais. Tarkim ūkio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl:

1) neteisėtų veiksmų nutraukimo;

2) padarytos žalos atlyginimo;

3) įpareigojimo paskelbti vieną ar kelis konkretaus turinio ir formos pareiškimus, paneigiančius anksčiau pateiktą neteisingą informaciją;
4) prekių, jų pakuotės ar kitų priemonių, tiesiogiai susijusių su nesąžiningos konkurencijos vykdymu, konfiskavimo ar sunaikinimo, jeigu kitaip negalima pašalinti pažeidimų.

3.3. Konkurencijos taryba

Įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojanti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo yra konkurencijos taryba. Ji kontroliuoja, kaip įmonės, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikosi Konkurencijos įstatymo nustatytų reikalavimų; nustato dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką, nustato ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje rinkoje. Jos kompetencijoje yra valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimtų teisės aktų ar kiti sprendimų atitikimo Konkurencijos įstatymui analizė. Pati konkurencijos taryba tiria nesąžiningos konkurencijos veiksmus tik tais atvejais, jeigu šie veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Esant pagrindui, ji kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Jeigu reikalavimas neįvykdytas, Taryba turi teisę valstybės valdymo institucijų sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldos institucijų sprendimus – apygardos administraciniam teismui.

Šios tarybos nariai gali dirbti tik Konkurencijos taryboje, taip pat mokslinį, pedagoginį ar kūrybinį darbą, tačiau tam būtinas Konkurencijos tarybos sutikimas.
Konkurencijos tarybos nutarimai priimami balsų dauguma, jei balsai pasiskirsto vienodai tuomet lemiamas yra Konkurencijos tarybos pirmininko balsas. Pirmininkas ne tik vadovauja Konkurencijos tarybos darbui bet ir atstovauja Konkurencijos tarybai Lietuvos Respublikoje ir užsienyje, LR Seimui ir Vyriausybei teikia kasmetines Konkurencijos tarybos veiklos ataskaitas.
Konkurencijos taryba savaime pradėti tyrimą gali priimdama motyvuotą nutarimą, tačiau tyrimo dėl konkurenciją ribojančių veiksmų gali būti reikalaujama. Tai padaryti turi teisę:
• ūkio subjektai, kurių interesai yra pažeisti dėl konkurenciją ribojančių veiksmų;
• valstybės valdymo ir savivaldos institucijos;
• ūkio subjektų ir vartotojų interesams atstovaujančios asociacijos ar sąjungos.
Reikalavimas turi būti pateiktas raštiška forma, kurioje pateikiami faktiniai duomenis apie konkurenciją ribojančius konkurentų veiksmus ar aplinkybes, šiuos parodymus patvirtinantys dokumentai. Visgi konkurencijos taryba tyrimą atlikti gali atsisakyti, jei, jos nuomone, pateikti įrodymai yra nereikšmingi ar nedarantys didelės žalos. Bylos Konkurencijos tarybos posėdžiuose nagrinėjamos viešai. Išnagrinėjus bylą konkurencijos taryba priima nutarimą, kuriame nurodomos Konkurencijos įstatymo pažeidimo aplinkybės, pažeidėjo kaltės įrodymai, pažeidėjo, pareiškėjo bei kitų asmenų paaiškinimai, pateikti Konkurencijos tarybai, bei jų įvertinimas, priimamo nutarimo motyvai ir teisinis pagrindas. Konkurencijos tarybos nutarimą, priimtą pagal šį straipsnį, gali pakeisti arba panaikinti tik teismas.
Konkurencijos tarybos nutarimų rezoliucinė dalis skelbiama “Valstybės žiniose”.

3.4. Ūkio subjektams taikomos sankcijos

Konkurencijos taryba gali:
• priversti ūkio subjektus nutraukti neteisėtą veiklą,
• įpareigoti ūkio subjektus, įvykdžiusius koncentraciją, dėl kurios buvo sukurta dominuojanti padėtis ir ribojama konkurencija, atlikti veiksmus, kurie panaikintų susiklosčiusios koncentracinės padėties pasekmes,
• skirti ūkio subjektams šiame įstatyme nustatytas pinigines baudas.
• gavusi Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo sankciją, Konkurencijos taryba įmonėms, nevykdančioms paskirtų sankcijų, gali laikinai sustabdyti eksporto ir importo bei bankines operacijas, licencijos, verstis atitinkama veikla, galiojimą. Konkurencijos tarybos nutarimai yra privalomi institucijoms, galinčioms taikyti tokius apribojimus, ir turi būti vykdomi nedelsiant. Apribojimai panaikinami, kai įvykdomos Konkurencijos tarybos paskirtos sankcijos.

Už Konkurencijos įstatymo pažeidimus taikomos piniginės baudos kurios svyruoja nuo 1000 iki 100000 litų. Baudos skirstomos atsižvelgiant į padarytos žalos dydį, dėl pažeidimo padarymo atitekusių pajamų dydį, pažeidimo trukmę, įtaką pažeidimo darymo procese, lengvinančias (sunkinančias) aplinkybes.

4. ANTIDEMPINGO ĮSTATYMAS

Antidempingo įstatymo paskirtis – ginti vietinius gamintojus, nuo dėl dempingo patiriamos žalos. Įstatyme pateiktas toks dempingo apibrėžimas:
Dempingas – svarstomos prekės pardavimas iš eksportuojančios šalies į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kaina, mažesne už tos prekės normaliąją vertę (palyginamąją kainą). Normalioji vertė (palyginamoji kaina) – kaina, įprastomis prekybos sąlygomis nepriklausomų vartotojų sumokėta ar priklausanti sumokėti už svarstomą prekę, skirtą vartoti eksportuojančios šalies rinkoje. Skirtumas tarp normaliosios vertės ir eksporto kainos vadinamas dempingo skirtumu.
Tyrimus dėl dempingo atlieka ir sprendimus priima vyriausybės įgaliota institucija – Ūkio ministerija. Tyrimas nustatyti dempingą, jo mąstą ir poveikį inicijuojamas vietinių gamintojų prašymu. Prašymą vietinių gamintojų vardu gali pateikti fizinis, juridinis asmuo, jiems atstovaujančios asociacijos, išimtiniu atveju – ministerija, kurios valdymo sričiai yra priskirta svarstomos prekės gamyba.
Prašymas laikomas pateiktu vietinių gamintojų jei pateikėjai gamina daugiau negu 25 proc. svarstomos prekės, arba pateikėjai sudaro 50 proc. ar daugiau visų svarstomos prekės gamintojų.
Ūkio ministerija išnagrinėjusi gautą prašymą, ne vėliau kaip per 45 kalendorines dienas priima sprendimą atlikti tyrimą arba jo neatlikti (sprendimas neatlikti tyrimo priimamas jei prašymui pritaria nepakankamai vietinių gamintojų, prašyme pateikti įrodymai yra nepakankami arba dempingo skirtumas ar (ir) importo kiekis yra nereikšmingi).
Dėl tyrimo neturi būti stabdomos ar ribojamos svarstomos prekės importo procedūros.
Tyrimas paprastai turi būti baigtas per 1 metus, tačiau prireikus dėl naujų svarbių objektyvių priežasčių tyrimo trukmė gali būti pratęsta, tačiau ne ilgiau kaip 6 mėnesiams.
Ūkio ministerija , priėmusi sprendimą atlikti tyrimą , visiems žinomiems vietiniams gamintojams, importuotojams, užsienio gamintojams bei eksportuotojams parengia ir pateikia atitinkamus klausimynus, kuriuose nurodoma, kokios informacijos reikia tyrimui. Gavėjui turi būti skirta ne mažiau kaip 30 kalendorinių dienų atsakymams pateikti.
Jei suinteresuota šalis nebendradarbiauja su ūkio ministerija, trukdo atlikti tyrimą, atsisako pateikti reikalingą informaciją, ją pateikia pavėluotai arba pateikia tik jos dalį, arba nustatoma, kad suinteresuotoji šalis pateikė neteisingą informaciją, priimant sprendimus neteisinga informacija atmetama ir vadovaujamasi pateikta informacijos dalimi, bei Ūkio ministerijos turimais įrodymais. Tokiu būdu priimtas sprendimas gali būti mažiau palankus šiai šaliai, nei tas kuris būtų buvęs, jei šalis būtų bendradarbiavusi.
Dempingo tyrimo metu vadovaujamasi tik raštu pateikta informacija .
Dempingo daromai žalai įvertinti nagrinėjami trejų ankstesnių metų duomenys. Informacija, susijusi su laikotarpiu po sprendimo atlikti tyrimą priėmimo, nesvarstoma.
Reali vietinių gamintojų dėl dempingo patiriama žala pasireiškia neigiamu poveikiu jų ekonominiams rodikliams. Žala vietiniams gamintojams nustatoma išnagrinėjus šiuos veiksnius:

1) svarstomos prekės importo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kiekius bei šio importo poveikį panašių prekių kainoms vidaus rinkoje;

2) svarstomos prekės importo poveikį vietinių gamintojų būklei.
Žalos grėsmė turi būti pagrįsta faktiniais duomenimis, o ne vien pareiškimais, prielaidomis ar galimybėmis. Aplinkybių, dėl kurių dempingas sąlygotų žalą, pasikeitimas turi būti aiškiai numatomas ir neišvengiamas.
Kai yra preliminariai nustatyti dempingo faktas, žala, priežastinis ryšys tarp svarstomos prekės importo ir vietinių gamintojų patiriamos žalos bei dempingo skirtumas, tyrimo metu gali būti taikomas laikinasis antidempingo muitas, jei tai atitinka Lietuvos valstybės interesus ir yra būtinas norint išvengti žalos, kuri dėl dempingo būtų padaryta tyrimo laikotarpiu.

Laikinojo antidempingo muito dydis neturi viršyti preliminariai nustatyto dempingo skirtumo ir turi būti mažesnis už jį, jei šio mažesnio muito dydžio pakanka žalai vietiniams gamintojams pašalinti.

Laikinasis antidempingo muitas gali būti pradėtas taikyti ne anksčiau kaip praėjus 60 kalendorinių dienų ir ne vėliau kaip po 9 mėnesių nuo sprendimo atlikti tyrimą įsigaliojimo dienos.

Laikinasis antidempingo muitas gali būti taikomas 6 mėnesius. Vyriausybės nutarimu laikinojo antidempingo muito taikymas gali būti pratęstas dar 3 mėnesiams.
Tyrimų metu kiekvienas svarstomos prekės gamintojas ar eksportuotojas gali savo iniciatyva pateikti arba Ūkio ministerijos siūlymu priimti įsipareigojimą dėl kainos, tačiau įsipareigoti negali būti reikalaujama.
Jei priėmusi įsipareigojimą dėl kainos Ūkio ministerija nustato, kad šio įsipareigojimo pakanka pašalinti preliminariai ar galutinai nustatytą žalą vietiniams gamintojams, jos sprendimu tyrimas sustabdomas, nebent gamintojas arba eksportuotojas prašo kitaip. Jeigu dėl turimos informacijos ribotumo Ūkio ministerijai kyla įtarimas, kad priimtas įsipareigojimas dėl kainos nepakankamas dempingui ar žalai pašalinti, ji gali priimti sprendimą tyrimo nestabdyti.
Vyriausybė, apsvarsčiusi ministerijos pateiktas tyrimo išvadas bei siūlymus, sprendžia, ar tikslinga taikyti antidempingo muitą. Jei svarstomai prekei taikomas laikinasis antidempingo muitas, siūlymą taikyti antidempingo muitą ministerija turi pateikti Vyriausybei ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį iki laikinojo antidempingo muito taikymo termino pabaigos.
Jei Ūkio ministerijos pateiktos tyrimo išvados rodo, kad yra dempingas, žala vietiniams gamintojams bei priežastinis ryšys tarp svarstomos prekės importo ir vietinių gamintojų patiriamos žalos ir, atsižvelgiant į valstybės interesus, antidempingo muitą taikyti yra tikslinga, Vyriausybė priima nutarimą taikyti antidempingo muitą, nustato jo dydį ir datą, nuo kurios jis pradedamas taikyti. Ši data paprastai yra ne ankstesnė kaip po 30 kalendorinių dienų nuo ją nustatančio Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo dienos.
Jei atlikus tyrimą dempingas ir žala vietiniams gamintojams nenustatyti arba nėra priežastinio ryšio tarp svarstomos prekės importo ir vietinių gamintojų patiriamos žalos, Ūkio ministerija priima sprendimą baigti tyrimą nesiūlydama Vyriausybei taikyti antidempingo muitą.
Antidempingo muitas taikomas tik toms svarstomoms prekėms, kurios išleidžiamos laisvai cirkuliuoti Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje nuo Vyriausybės nutarime taikyti šį muitą nustatytos datos, išskyrus atvejus, kai priimamas sprendimas taikyti antidempingo muitą prekėms, importuotoms per tyrimo laikotarpį. Svarstomoms prekėms, importuojamoms iš tų užsienio gamintojų ar eksportuotojų, kurių įsipareigojimai dėl kainos buvo priimti, antidempingo muitas netaikomas.
Antidempingo muitas taikomas visiems eksportuotojams, kurių svarstomos prekės importas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją daro žalą vietiniams gamintojams.
Antidempingo muito dydis importuojamai svarstomai prekei, atsižvelgiant į nustatytą dempingo skirtumą ir žalos mastą, nustatomas individualiai pagal kiekvieną eksportuotoją ar gamintoją.
Antidempingo muitas negali būti didesnis už tyrimo metu nustatytą dempingo skirtumą, bet gali būti mažesnis už jį, jei mažesnio muito pakanka žalai vietiniams gamintojams pašalinti.
Antidempingo muitas turi būti taikomas tik tol, kol jis yra būtinas dempingui, sukeliančiam žalą vietiniams gamintojams, neutralizuoti.

5. IŠVADOS

Konkurencija yra rinkos ekonomikos pagrindas. Siekdama užtikrinti rinkos ekonomikos sukūrimą ir funkcionavimą Lietuvos Respublika turėjo užtikrinti galimybę ūkio subjektams nevaržomai konkuruoti rinkoje įstatymų ribose.
Teisės aktų, užtikrinančių sąžiningą konkurenciją, priėmimo būtinumą lėmė ir Lietuvos Respublikos siekis tapti Europos Sąjungos nare. Šiuo metu konkurenciją Lietuvoje reglamentuoja du teisės aktai: Konkurencijos įstatymas ir Antidempingo įstatymas, o konkurencijos sąžiningumą tiesiogiai prižiūri dvi institucijos: Konkurencijos taryba ir Ūkio ministerija.
Konkurencijos įstatymas apibrėžia draudžiamų susitarimų, dominuojančios padėties, nesąžiningos konkurencijos sąvokas ir numato nesąžiningos konkurencijos ribojimo veiksmus, bei atsakomybę už konkurencijos ribojimą. Kita vertus įstatymas, turintis suteikti Ūkio subjektams veiksmų laisvę tuo pačiu riboja ūkio subjektų teises, jei kalbėsime apie reikalavimus ūkio subjektams gauti konkurencijos tarybos leidimą prieš koncentracijos sąvoką atitinkančius susijungimus. Tokio leidimo reikalavimas yra savotiškas koncentracijos ribojimas – taigi ribojamas ne naudojimasis dominuojančia padėtimi, o galimybė tokią padėtį įgyti. Konkurencijos įstatymas suteikia dideles galias konkurencijos tarybai, galinčias sąlygoti korupcijos atsiradimą ir tuo pačiu priešingą lauktam rezultatą – nelygias galimybes ūkio subjektams.
Antidempingo įstatyme išvengta tokio griežtumo ir nėra tokios didelės galimybės korupcijos atsiradimui, tačiau šis liberalumas gali lemti ir įstatymo neveiksmingumą. Nustatyti dempingo atvejus ir juos ištirti yra labai sunku, be to nėra griežtos atsakomybės už informacijos nepateikimą ar melagingos informacijos pateikimą.

LITERATŪRA

1. Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Konkurencijos ir antimonopolinė politika.[Žiūrėta 2004 m. vasario 20 d.]. Prieiga per internetą:
2. Lietuvos respublikos konkurencijos įstatymas. Aktuali redakcija. [Žiūrėta 2004 m. vasario 20d.]. Prieiga per internetą:
3. Lietuvos respublikos antidempingo įstatymas. Aktuali redakcija. [Žiūrėta 2004 m. vasario 20d.]. Prieiga per internetą:
4. (EB) Tarybos Reglamentas dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Bendrijos narėmis nesančių valstybių (384/96). [Žiūrėta 2004 m. vasario 20d.]. Prieiga per internetą:

Leave a Comment