ĮVADASJau nuo pat žmonijos pradžios, kai pirmi žemės gyventojai išmoko kalbėti žodžiais, gestais ar mimikomis parodyti savo jausmus, prasidėjo komunikavimas tarpusavyje. Šiuolaikinėje visuomenėje komunikavimas tampa vis svarbesnis ir reikšmingesnis bendravimo reiškinys, be kurio neapseitų nei viena organizacija.Komunikavimas – tai bendravimas, kuris vyksta tarp dviejų arba grupės asmenų. Nustatyti ar organizacijoje vykstanti komunikacija yra efektyvi ar ne – visai ne sunku, tik reikia stebėti tiek organizacijos vadovo poziciją, pavaldinių ar aplinkinių asmenų poelgius, mimikas ar veiksmus. Ir iš minėtų bruožų galima suprasti kiek efektyvi yra tos organizacijos vidinė ir išorinė komunikacija.
Darbo tikslas – nustatyti, kaip vyksta komunikavimas organizacijoje.
Uždaviniai:• Apžvelgti komunikavimo ir organizacijos sąvokas bei prasmes.• Išsiaiškinti, kaip ir kokios rūšies komunikacija vyksta organizacijoje.• Nustatyti komunikavimo problemas.• Pateikti išvadas.
I. KOMUNIKAVIMO IR ORGANIZACIJOS SAMPRATA1.1. KOMUNIKACIJOS IR ORGANIZACIJOS APIBŪDINIMAI
Turbūt kiekvienas iš mūsų galėtų savais žodžiais apibrėžti komunikacijos apibrėžimą. Todėl skirtingi autoriai pateikia savo apibrėžimus:• Komunikacija suprantama kaip informacijos perdavimas tarp dviejų partnerių, partnerio darbo kontrolė ir jo būsenos keitimas. (Večkys A., 2007, p.11)• Komunikacijos sąvoka turi dvi reikšmes: 1) susisiekimas (transportas, ryšiai), 2) bendravimas, keitimasis patyrimu, mintimis, išgyvenimais. (Dumbliauskienė M., 2002, p.6)• Komunikacija – tai pokalbis, informacijos platinimas, televizija, literatūros kritika ar rankos gestas. (Dumbliauskienė M., 2002, p.6)• Komunikacijos sąvoką yra apibrėžęs ir L. Jovaiša (1993):„Komunikacija: 1)Žmonių socialinių ryšių funkcija keičiantis moksline, gamybine ir kt. patirtimi. 2) Tarpasmeninė arba grupinė žmonių veikla, keičiantis patirtimi žodiniais ir nežodiniais signalais: ši veikla vadinama bendravimu.“ Taigi šie L. Jovaišos apibrėžimai leidžia terminus“ bendravimas“ ir „komunikacija“ naudoti kaip sinonimus. Terminas „komunikacija“ daugiau akcentuoja ryšio tarp subjektų mechanizmą, formą, informacijos perdavimo būdus, kanalus ir dažniau vartojamas nagrinėjant organizacijos veiklą.(Baršauskienė V., 2002, p.6)
• Vos tik atsiranda tam tikras ryšys tarp dviejų ar daugiau žmonių prasideda bendravimo procesas, kurį dauguma specialistų laiko sinonimu su žodžiu komunikacija.(Misevičius V., Urbonienė R., 2006, p.9)Kaip ir komunikacijos taip ir organizacijos sampratą skirtingi autoriai nusako savaip:• Organizacija yra socialinė struktūra, susidedanti iš dviejų ar daugiau asmenų, kurie dirba kartu tam, kad pasiektų vieną ar keletą bendrų tikslų. (Chreptavičienė V., 2003, p.4)• Organizacija priimta laikyti individų grupes, tam tikrais būdais veikiančias kartu siekiant tikslo. (Baršauskienė V., Janulevičiūtė – Ivaškevičienė B., 2007, p.126)• Organizacija – tai socialiniai vienetai, turintys tikslą, tikslingai struktūrizuotas veiklos sistemas su atviromis ribomis. (Baršauskienė V., Janulevičiūtė – Ivaškevičienė B., 2007, p.126)Apibendrinant galima teigti jog, komunikacija – tai procesas, kai vienas ar daugiau individų sugeba prakalbinti kitą ar kitus individus, kad atsirastų tarpusavio ryšys ir gaunamos informacijos supratimas, kuri ir sudaro komunikavimo pagrindą. Kalbant apie organizaciją – tai vienokia ar kitokia veikla užsiimanti žmonių grupė. Taigi komunikaciją organizacijoje galima apibrėžti kaip dalykinį bendravimą.1.2. KOMUNIKAVIMO POBŪDISKaip rašoma Žyginto Pečiulio knygoje „Efektyvi komunikacija“, komunikuojantis žmogus primena pasakų slibiną, sukiojantį dvylika savo galvų. Kodėl dvylika? Tai – kūno, balso ir šnekamosios kalbos kanalai, dvylika raktų, kuriais galime mėginti atrakinti bet kurias duris. Norėdami sėkmingai komunikuoti, neturime pamiršti nė vieno. Tik rakindami kiekvienu iš tų dvylikos raktų, atversime ir didelės auditorijos ar vieno pašnekovo simpatijos duris. (Pečiulis Ž., 2004, p. 24 – 25)Todėl norėdami sėkmingos komunikacijos pasėkmių pravartu žinoti, kaip yra skirstoma verbalinė komunikacija:• Pirma tai masinė komunikacija – tai, kai kalbama apie žmonėms, atsitiktinai susibūrusiems kurioje nors vietoje. Pavyzdžiui tai galėtų būti laidotuvės. Šios komunikacijos priemonės galėtų būti spauda, radijas, televizija, kinas it t. t. …• Antra – organizuota komunikacija vadinama tada, kai žmonės specialiai susirenka turėdami bendrą tikslą, pavyzdžiui, į pamoką, paskaitą, mitingą ar minėjimą. • Trečia – grupinė komunikacija, ji prasideda tada, kai bendraujama grupėje tam, kad būtų išspręstas kuris nors konkretus klausimas. Visi grupės nariai aktyviai dalyvauja šioje komunikacijoje ir paprastai būna pasiskirstę, funkcijomis. Grupinio darbo formos yra diskusija, debatai, forumas. • Ketvirta – tarpasmeninė komunikacija- tai bendravimas ne didelėje, pavyzdžiui, 3 – 5 žmonių grupelėje, norint pasidalinti nuomonėmis, patirtimi ir pan. • Ir galų gale paskutinė penkta komunikacijos rūšis – tai asmeninė komunikacija, kai bendrauja du žmonės. Jų tikslai gali būti labai įvairūs. (Nauckūnaitė Z., 2000, p. 20-21)1.3. KOMUNIKACIJOS PROCESASKalbėdami apie šiandieninius įvykius mūsų visuomenėje, neišvengiame garsių politikų pasisakymo tautai. Arba kita labai svarbi komunikavimo tema šiais laikais tai skurdi socialinė padėtis Lietuvoje.Taigi komunikavimas ir prasideda būtent nuo to, kad politiniai, ekonominiai, socialiniai, kultūriniai pokyčiai Lietuvos gyvenime kelia naujus reikalavimus komunikacijai, kaip besivystančiam, atviram, vientisam procesui. Komunikacija padeda sukurti demokratinę bendriją ir kartu išsaugoti kiekvienos jos nario individualumą, teisę rinktis politines, moralines, ekonomines sistemas. Vykstant Vakarų kultūrų integracijai, vis labiau jungiantis į nuolat atsinaujinančių žinių visuomenę, labai svarbu mokėti bendrauti dalykinėje, politinėje, socialinėje veikloje, efektyviausiai valdant žodinę raišką, sakytinę kultūrą. Turimos žinios apie verbalinę komunikaciją dažnai esti buitinės ir nesusistemintos. O kiekvienam vertėtų susikurti tvirtus saviugdos pagrindus, kad optimaliai būtų galima priimti ir perteikti nerašytinę informaciją, būtiną sėkmingai profesinei veiklai. Niekas negali pakeisti žmogaus žodžio įtaigumo. (Belinienė J., 2000, p.9-11) Komunikacijos procas yra grįžtamasis ryšys, kuriame dalyvauja siuntėjas , žinia , kuri yra perduodama bei suskirstoma į: užkodavimo procesą , persiuntimą ir iššifravimą . Ir paskutinysis šio proceso dalyvis tai informacijos gavėjas. (Baršauskienė V., 2002, p.11) Aikškiai suprasti šį procesą galima pažiūrėję į žemiau pateiktą schemą.II. KOMUNIKACIJOS RŪŠYS
Bendravimo lygius organizacijoje, juose vykstančius procesus veikia išorinė aplinka. Išorinės sąlygos, bendras gyvenimo lygis, įvairūs pokyčiai politikoje, socialinėje aplinkoje, visuomenėje veikia žmones, todėl nesklandumai organizacijos išorėje turi įtakos ir nesklandumams organizacijos viduje. Šie du poliai- vidus ir išorė- yra susiję, todėl tarpusavio santykiai organizacijos viduje priklauso nuo įvairių išorės aplinkos veiksnių. Būtent tobuli žmogiškieji santykiai ir padeda ne tik suvokti šiuos trikdžius, bet ir nukreipti žmonių bendravimą ta linkme, kuri leistų sumažinti nuostolius ir pastūmėtų žmones į efektyvią veiklą. (Baršauskienė V., 2002, p.9)2.1. VIDINĖ KOMUNIKACIJA ORGANIZACIJOJEBėgant laikui vis daugiau ir daugiau įmonių praranda gerus bei kvalifikuotus darbuotojus, tai atsitinka dėl žmogiškojo supratimo trūkumo. Laikas bei faktai parodė, kad vienokios ar kitokios įmonės darbuotojai eina į darbą su malonumu tik tada, kai toje įmonėje vyrauja „gera atmosfera“. Tai reiškia, jog žmogui, savaime suprantama, reikia žmogiško bendravimo. Būtent tuomet, kai valdžia palaiko gerą bendravimą su savo darbuotoju, tuomet abi puses patenkintos. Darbdavys- dėl efektyvaus darbo rezultatų, o darbuotojas- dėl „geros atmosferos“ darbe.Skirtingi autoriai vidinę komunikaciją apibrėžia skirtingai:• Vidinė komunikacija- tai informacijos mainai įmonės viduje.Šiame procese dalyvauja visi: darbuotojai, vadovai, labai dažnai darbinė informacija dalijamasi ir šeimoje. (Tapinienė J., 2006)• Vidinė komunikacija- komunikacija vyksta organizacijos viduje. (Baršauskienė V., 2002, p.6) • Vidinė dalykinė komunikacija yra pagrindinė priemonė, be kurios nutrūktų daugelis procesų, vykstančių organizacijoje. (Chreptavičienė V. 2003, p.4)Tradiciniai vidinės komunikacijos tikslai yra: gerinti darbuotojų tarpusavio santykius, nutiesti informacinį tiltą tarp vadovybės ir žemesnių grandžių darbuotojų, pastaruosius informuoti apie įmonės tikslus, planus, pokyčius, vizijas ir pan. Vidinė komunikacija taip pat padeda siekiant sulaukti grįžtamojo ryšio iš žemesnių grandžių darbuotojų – tokiu būdu darbuotojai būna ne tik informuoti, bet ir įtraukti į įmonės veiklą, išklausyti. Visa tai daroma tam, kad darbuotojai žinotų, ko įmonė siekia, ir padėtų įgyvendinti tuos tikslus. (Tapinienė J., 2006)Vidinė komunikacija vyksta organizacijos viduje. Pirminė vidinių komunikacijos kanalų organizacinė funkcija yra suteikti galimybę vykdyti ir koordinuoti formalias užduotis. Vidinė komunikacija gali būti suprantama kaip organizacijos narių tarpusavio sąveika siekiant tam tikro tikslo. (Baršauskienė V., Janulevičiūtė- Ivaškevičienė B., 2007, p.127)2.2. IŠORINĖ KOMUNIKACIJA ORGANIZACIJOJEIšorinė komunikacija- komunikacija su pagrindine auditorija organizacijos išorėje. (Baršauskienė V., 2002, p.6) Kiekviena organizacija yra atvira socialinė sistema, neatskiriamai susijusi su išorine aplinka. Vystydama veiklą, organizacija keičiasi su išorine aplinka informacija, idėjomis, gauna išteklius, tuo užtikrinamas organizacijos funkcionavimas. (Chreptavičienė V. 2003, p.4)Dalykiniai kontaktai neatskiriamai susiję su noru išlaikyti geranoriškus asmeninius santykius. Versle reikia patraukti darbuotojų, tiekėjų, klientų ar vartotojų dėmesį, suformuoti ir palaikyti ilgalaikius santykius su jais. Todėl, be specifinių verslo tikslų, netgi formali, dalykinė žinia visada atitiks ir žmogiškuosius tikslus, paremtus pasitikėjimu ir draugiškumu. (Baršauskienė V. 2002, p.5)Labai svarbu organizacijai turėti gerus santykius su išore, kitaip sakant visuomene ar kitomis organizacijomis. Išorinė komunikacija leidžia įgyvendinti didžiąją dalį organizacijos viešųjų ryšių tikslus: skleisti informaciją apie pačią bendruomenę, kurti bei propoguoti organizacijos įvaizdį, galbūt jei reikia ieškoti remėjų, įtakoti valstybinių institucijų ar organizacijų veiksmus, bei kitus panašius tikslus. Kaip rašoma daugeliuose šaltiniuose išorinė komunikacija tai viešieji ryšiai. (Baršauskienė V., 2002, p.16)Viešieji ryšiai yra pozityvus, savalaikis ir efektyvus komunikavimas su visomis objektui aktualiomis publikomis. Viešieji ryšiai negali ir neturi apsiriboti tik bendravimu su žiniasklaida, tiek kaip tikslinė publika, tiek kaip komunikacijos kanalu. Efektyvų komunikavimą su visomis objektui aktualiomis publikomis viešųjų ryšių specialistai gali užtikrinti tik aktyviai bendradarbiaudami su organizacijos vadovų teisininkais, partneriais ir kitais specialistais. (Baršauskienė V., 2002, p.16)Taip pat, teigiamas vidinis nusistatymas, palankumas sau ir kitam žmogui sąlygoja sėkmingą bendravimą su aplinkiniais žmonėmis. Gana sunku sugebėti optimistiškai, maloniai kalbėti su kiekvienu sutiktu žmogumi, tačiau turėdami tokių sugebėjimų, tampame mėgstamais, gerbiamais ir vertinamais. Ne mažiau svarbu yra suformuoti linksmo, geranoriško asmens įvaizdį, kurį sąlygoja aukštas savivertės jausmas. Tai iš karto pajunta aplinkiniai ir atsako mums tuo pačiu- pripažinimu, pagarba, maloniu abipusiu bendravimu. (Baršauskienė V., 2002, p.16)Išorinės komunikacijos perduodama informacija yra tarp konkrečios organizacijos ir išorinės aplinkos. Tokia komunikacija vyksta reklamuojant, pateikiant užsakymus, keičiantis informacija. Efektyvi išorinė komunikacija formuoja pozityvų organizacijos įvaizdį. (Baršauskienė V., Janulevičiūtė- Ivaškevičienė B., 2007, p.126)2.3. VERTIKALIOJI KOMUNIKACIJA Vertikali komunikacija – tai keitimasis inforamacija tarp skirtingų hierarchinių lygių. Informacija, perduodama vadovų pavaldiniams, yra „žemyn“ einanti komunikacija, o informacija, perduodama pavaldinių vadovams,- „aukštyn“ einanti komunikacija. (Baršauskienė V., Janulevičiūtė- Ivaškevičienė B., 2007, p.128)Vertikaliai komunikacijai priskiriama informacija, kuri keliauja hierarchijos laiptais iš viršaus žemyn arba atvirkščiai. Vertikalią komunikaciją nagrinėjame tuomet, kai norime ištirti ryšį tarp vadovų ir pavaldinių. Šis komunikacijos aspektas ypač aktualus didelėse organizacijose, kurių struktūroje daug hierarchinių lygių. Dažnai vertikali komunikacija suprantama vienpusiškai kaip informacijos perdavimas iš viršaus žemyn, tai yra informacijos „pumpavimas“ iš vadovų pavaldiniams. Tačiau ne mažiau svarbi vertikalios komunikacijos dalis yra atgalinis ryšys iš darbuotojų vadovams – informacija iš apačios į viršų. (Žibūda T., http://www.ovc.lt/lt.php/publikacijos/straipsniai/vidine_komunikacija_vidines_komunikacijos_tobulinimas/182;content;1)Būtent vertikalios komunikacijos sklandumas puikiai atspindi organizacije vyraujančią vidinę atmosferą.2.4. HORIZONTALIOJI KOMUNIKACIJA Formaliuose komunikacijos tinkluose svarbu užtikrinti ne tik vertikalųjį informacijos judėjimą (iš vadovų pavaldiniams ir iš pavaldinių – vadovams), bet ir horizontalųjį, t.y., keitimąsi informacija tarp vieno lygio organizacijos narių, dirbančių tame pačiame ar skirtinguose organizacijos padaliniuose. Sklandžiai vykstanti horizontali komunikacija padeda sėkmingiau koordinuoti užduotis ir dalintis informacija, spręsti iškylančias problemas ir konfliktus. Be to, turėdami galimybių bendrauti tarpusavyje, darbuotojai tiesiog užmezga daugiau jiems malonių santykių ir tai teigiamai veikia bendrą darbuotojų savijautą organizacijoje. (Jakštaitė Vinkuvienė A., http://www.ovc.lt/lt.php/publikacijos/straipsniai/komunikacija_visapusis_informacijos_sklidimas_organizacijoje_formalus_ir_neformalus_komunikacijos_tinklai/184;content;1) Kuo didesnė organizacija tuo labiau išvystyta horizontali komunikacija. (Baršauskienė V., Janulevičiūtė B., 2007, p.127)Horizontalios komunikacijos privalumai:• Palengvėja užduočių koordinavimas;• Bendradarbiams lengviau keistis darbine informacija;• Padeda spręsti problemas ir įveikti konfliktus tarp bendradarbių. (Baršauskienė V., Janulevičiūtė B., 2007, p.128)2.5. NEFORMALI KOMUNIKACIJA Informacija mus lydi visur, nes esame vieni su kitais susiję glaudžiais socialiniais ryšiais. Bendravimas yra neišvengiama būtinybė ir kartu viena svarbiausių žmogaus vertybių. Bendraudami kartais keičiamės ir neformalia informacija, kuri nėra patikrinta, patikima, bet tikėtina. Tai gandai. Jie tenkina mūsų smalsumą ir aiškina tai, ko oficiali informacija paaiškinti negali. Ir daro tai labai operatyviai. (Pruskus V., 2007, p.5) Gandas yra vienas iš kalbėsenos pasitenkinimo būdų. Jis niekada nenusibosta, nes kalbėti žmogui yra vienas iš didžiausių malonumų. (Pruskus V., 2007, p.5) Taip pat gandas pasižymi tuo, kad, viena vertus, jis yra tam tikras žinojimas, arba informacija, kita vertus, tai to žinojimo perdavimas kitam bendravimo metu. Taigi gando gyvavimas ir poveikis priklauso nuo šio proceso darnumo. (Pruskus V., 2007, p.5) Neformalus tinklas gali apimti nuo dviejų žmonių iki visos organizacijos darbuotojų. Organizacijoje gali būti keli tarpusavyje nesusiję arba susieti (turintys bendrų narių) tinklai. Neformalių komunikacijos tinklų formavimąsi nulemia asmeninės draugystės ir simpatijos, bendri darbuotojų interesai, fizinis žmonių išsidėstymas organizacijoje. Jų atsiradimo beveik neįtakoja formalieji organizacijos aspektai: organizacijoje egzistuojanti hierarchinė struktūra ar organizacijos vadovai. (Jakštaitė Vinkuvienė A., http://www.ovc.lt/lt.php/publikacijos/straipsniai/komunikacija_visapusis_informacijos_sklidimas_organizacijoje_formalus_ir_neformalus_komunikacijos_tinklai/184;content;1) Neformalūs komunikacijos tinklai yra svarbūs, nes jais perduodama labai daug informacijos. Tokiu keliu informacija paprastai perduodama daug greičiau nei formaliais kanalais, nes egzistuojantis neformalus tinklas sudaro galimybę susisiekti apeinant formalius kanalus, jei jie atima daug laiko, yra ne visuomet patogūs ir kt. (Jakštaitė Vinkuvienė A., http://www.ovc.lt/lt.php/publikacijos/straipsniai/komunikacija_visapusis_informacijos_sklidimas_organizacijoje_formalus_ir_neformalus_komunikacijos_tinklai/184;content;1) Neformalus bendravimas (komunikavimas) turi pagrindinį tikslą, kad asmuo galėtų suprasti kitą ir būtų suprastas. Dažniausiai skiriami tokie pagrindiniai šio bendravimo lygmenys: 1) Asmeninis- tai asmens vidaus atskleidimas ir pažinimas, bendravimas tarp artimųjų šeimoje, su giminėmis, bičiuliais ir draugais. 2) Tarpasmeninis- tai neformalus asmenų bendravimas, trunkantis ilgesnį ar trumpesnį laiką ir atspindi tam tikrą intelektualinį, emocinį ar fizinį bendraujančiųjų artumą, kuriuos sieja tam tikras bendras požymis- bendra veikla, priklausymas tai pačiai organizacijai, bendri interesai ir kt. (Misevičius V., Urbonienė R., 2006, p.10-11) Galima teigti, jog neformalios komunikacijos metu, kitaip sakant gandais, kurie priklauso nuo organizacijoje esamu tarpusavio santykių, darbuotojai bendrauja laisva forma. Jie dalinasi nuomonėmis, taip jas perduodami vienas kitam.III. KOMUNIKACIJOS PROBLEMOS3.1 KOMUNIKACIJOS PROCESO INFORMACINĖS PROBLEMOSPagrindinės informacinės problemos:• Žinios formulavimo problema – tai abejonės dėl žinios turinio; nepakankamas situacijos ar gavėjo pažinimas; emociniai konfliktai; nesugebėjimas išreikšti idėjas. Jeigu žmogui nesiseka su šiais uždaviniais susidoroti, komunikacijos procesas prasideda netinkamai ir gali greitai nutrūkti. (Barškauskienė V., 2002, p.48)• Abejonės dėl žinios turinio. Komunikacija nėra dažnai sėkminga, nes siuntėjas stengiasi sudėti į žinią viską, ką tik žino. Kai žinia perpildyta informacijos, ją labai sunku suvokti. Todėl reikia spręsti, ką įtraukti, kiek detalių pateikti ir kokia tvarka. Norint išvengti šių nesklandumų, prieš pradėdamas rašyti, siuntėjas turėtų išsiaiškinti, kas bus gavėjas, koks jis. (Barškauskienė V., 2002, p.49)• Situacijos ar gavėjo nepakankamas žinojimas. Parašyti tinkamai žinią sunku ir tada, jeigu siuntėjas nežino, kam ji bus panaudota. Jeigu susirašinėjama su tos pačios srities specialistu, galima vartoti terminus, kurie bus visiškai neaiškūs kitos specilizacijos gavėjui. (Barškauskienė V., 2002, p.49)• Emociniai konfliktai- tai siuntėjo priešingos emocijos apie informaciją arba gavėją. (Barškauskienė V., 2002, p.49)• Žinios išreiškimo sunkumai. Rašymo įgūdžių stoka taip pat gali sutrukdyti žinią pateikti efektyviai. (Barškauskienė V., 2002, p.49)• Žinios perdavimo problemos – tai bloga popieriaus kokybė; pirštų žymės; nešvarumai; popieriaus spalva; kitos dėmės; bloga spauzdinimo kokybė; nepakankami tarpai tarp eilučių ir žožių, bei kitos kliūtys. (Barškauskienė V., 2002, p.49)3.2. VERTIKALIOS KOMUNIKACIJOS PROBLEMOSKalbant apie vertikalios komunikacijos problemas, pirmiausia pastebimas prastas atgalinio ryšio iš darbuotojų organizavimas. Pagrindinės to priežastys yra psichologinis atstumas tarp vadovų ir pavaldinių, procedūrų nebuvimas darbuotojams pareikšti savo pasiūlymą dėl darbų tobulinimo, darbuotojų nuomonė nuvertinama, nelaikoma naudinga, nors dažnai taip tikrai nėra. Svarbiausia, ką vadovai turėtų sužinoti iš savo pavaldinių t. y., kokia yra tikroji situacija organizacijoje ir kaip klientai vertina darbuotojų paslaugas ar konkrečios įmonės gaminamus produktus ar teikiamas pslaugas. Eilinis darbuotojas turi daugiau galimybių pajusti tikrąjį organizacijos pulsą negu vadovas, o klientus aptarnaujantis ar pardavimų personalas turi patikimų žinių apie rinkos nuotaikas. (Žibūda T., http://www.ovc.lt/lt.php/publikacijos/straipsniai/vidine_komunikacija_vidines_komunikacijos_tobulinimas/182;content;1)3.3. HORIZONTALIOS KOMUNIKACIJOS PROBLEMOSTiriant horizontalios komunikacijos trikdžius galima paminėtini šiuos:• Darbuotojų specilizacija. Tai atskirų valdymo funkcijų darbuotojų grupės kai kada pasižymi profesiniu uždarumu bei saviizoliacija.• Konkurencija ir motyvacijos stygius. Kai konkuruojantys darbuotojai nelinkę dalintis naujovėmis ir naudotis grupinio darbo privalumais.• Didelis darbo krūvis. Tai kai tarpusavio darbui nebelieka laiko.• Bei kiti trikdžiai. (Misevičius V., 2003, p.136)Taip pat komunikaciją tarp vienodo lygio organizacijos darbuotojų trukdo: • Tarpusavio konkurencija – ypač, jei dėl ko nors jaučiama grėsmė. Jei įmonėje skatinama individuali konkurencija, žmonės taip pat nenorės dalintis idėjomis ir turima informacija;
• Per didelis užimtumas – „nebėra laiko kalbėtis“; • Fizinės kliūtys – mažai galimybių bendrauti „akis į akį“. (Jakštaitė Vinkuvienė A., http://www.ovc.lt/lt.php/publikacijos/straipsniai/komunikacija_visapusis_informacijos_sklidimas_organizacijoje_formalus_ir_neformalus_komunikacijos_tinklai/184;content;1)IŠVADOSApibendrinant komunikacijos reikšmę organizacijai, galime teigti, kad atvira, veiksminga komunikacija yra didelis organizacijos šaltinis, daugeliu atveju prisisdedantis prie organizacijos tikslų įgyvendinimo bei sėkmingos ir efektyvios komunikacijos tarp darbuotojų ir darbdavių.Komunikacijos organizacijoje efektyvumą ir sklandumą lemia daugelis aspektų: tai darbuotojų tarpusavio santykiai, įmonių vadovo santykiai su darbuotojais, taip pat organizacijos bendravimas su išore. Be šių asmenų, įmonių, organizacijų tarpusavio bendravimo bei žmogiškojo suvokimo, negalėtų būti sėkmingai ir efektyviai vykdoma organizacinė veikla.
LITERATŪRA
1. Baršauskienė, Viktorija. (2002). Dalykinė komunikaciji. Kauno technologijos universitetas.2. Baršauskienė, Viktorija; Janulevičiūtė- Ivaškevičienė, Birutė. (2007). Komunikacija: teorija ir praktika. Kaunas.3. Bielinienė, Janina. (2000). Iškalbos menas. Vilnius.4. Chreptavičienė, Virginija. (2003). Dalykinė komunikacija organizacijoje. Kaunas.5. Dumbliauskienė, Marytė. (2002). Kartografinės komunikacijos pagrindai. Vilniaus universiteto leidykla.6. Misevičius, Vilius. (2003). Verslo etikos ir bendradarbiavimos organizavimo pagrindai. Kaunas.7. Misevičius, Vilius; Urbonienė, Roma.(2006). Dalykinio bendravimo pagrindai. Šiaulių universiteto leidykla.8. Nauckūnaitė, Zita. (2000). Iškalbos mokymas. Kaunas.9. Pečiulis, Žygintas. (2004). Efektyvi komunikacija. „Versus aureus“ leidykla.10. Pruskus, Valdas. (2007). Neformalios komunikacijos ritualai. Vilnius.11. Večkys, Algirdas. (2007). Pramoninės komunikacijos procesų valdyme. Kaunas.12. Jakštaitė Vinkuvienė, Almanta. Visapusis informacijos sklidimas organizacijoje: formalūs ir neformalūs komunikacijos tinklai. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008m. vasario 23d.]. Prieiga per internetą: .13. Tapinienė, Jurga. (2006). Vidinė komunikacija- būdas užsidirbti ar pririšti darbuotojus [interaktyvus]. [žiūrėta 2008m. vasario 22d.]. Prieiga per internetą: .14. Žibūda, Tadas. Vidinės komunikacijos tobilinimas. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008m. vasario 24d.]. Prieiga per internetą: .