LIETUVOS VALSTYBĖ NUO SUSIDARYMO IKI LIUBLINO UNIJOS

LIETUVOS VALSTYBĖ
NUO SUSIDARYMO IKI LIUBLINO UNIJOS
Sąvokos
Aisčiai (lot. Aesti)- šiuo vardu Romos istorikas Tacitas 98m. pavadino Baltijos jūros rytiniame krante gyvenančias gentis. „Germanijoje“ jis rašė: „Dešiniajame savo krante Svebų jūra skalauja aisčių gentis. “. Šis vardas nuo IX a. pab. išnyksta, jo vietoje pradedamas vartoti „prūsai“.
Unija (lot. unio- sąjunga)- dviejų monarchinių valstybių susivienijimas.
Žemė- teritorinis administracinis vienetas. Iš baltų žemių anksčiausiai žinomos kuršių žemės.
Bajoras- privilegijuotas žemvaldys ar tokios kilmės žmogus.
Baltai- indoeuropiečių kilmės tautų bei genčių grupė, kalbėjusi giminingomis kalbomis bei tarmėmis (lietuviai, latviai, prrūsai, jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai).
Didysis kunigaikštis- kai kurių valstybių valdovo titulas; Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsigaliojo valdant Gediminui.
Kunigaikštis- karo vadas ir savo srities (žemės) valdovas. Lietuvoje pirminis kunigaikščio pavadinimas kilęs iš „kunigo“, suprantant jį kaip laisvųjų žemdirbių bendruomenės valdytoją.
Piliakalnis- specialiai įrengtas ir sutvirtintas kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis. Iki šių dienų Lietuvoje išliko apie 1000.
Ponų Taryba- stambiųjų feodalų- ponų taryba, 1440 m. LDK išrinkusi Kazimierą Jogailaitį ir už jį, nepilnametį, valdžiusi šalį. Ypatingas teises įgavo po 1447 m. privilegijos, kada tapo vaalstybės valdymo ir teismo vykdomuoju organu. Išliko iki Liublino unijos.
Privilegija- lengvata ar jų sistema, suteikiama asmeniui, luomui, gyvenvietei ar etninei grupei feodalinėje visuomenėje; raštas, kuriuo suteikiama išimtinė teisė.
Kalavijuočių ordinas buvo įkurtas 1202 m. Rygoje vokiečių vyskupo Alberto (m. 1229) iniciatyva. Ordino tikslas bu

uvo ginklu skinti kelią krikščionybei etninėse šiaurės baltų ir finų (lyvių, estų) žemėse, nes ankstesnės taikios misijos ten baigėsi nesėkme. Pavadinimas kilęs nuo raudono kalavijo simbolio, žymėto ant balto riterių apsiausto. Oficialiai vadinosi Kristaus kariuomenės broliais (lot. Fratres militiae Christi). Juridiškai Ordinas buvo vyskupo vasalas.
Vokiečių ordinas (arba „Kryžiuočių ordinas“; lot. Ordo Teutonicus, Ordo domus Sanctae Mariae Theutonicorum) kartu su Joanitų ir Tamplierių ordinais buvo vienas iš trijų didžiųjų riterių ordinų. Įkurtas Akroje 1190 m. per III kryžiaus žygį kaip ligonių slaugos ordinas; buvo pavaldus popiežiui ir Vokietijos imperatoriui.

Asmenybės
Algirdas (~1300-1377), Lietuvos didysis kunigaikštis (1345-1377). Gedimino sūnus. Buvo du kartus vedęs, turėjo kelias dukteris ir 6 ar 7 sūnus, iš kurių žinomiausi yra Jogaila, Skirgaila ir Švitrigaila. Prieš tapdamas Ldk Algirdas valdė Vitebsko kunigaikštystę (nuo 1318). 1345 m., padedamas brrolio Kęstučio, jis atėmė valdžią iš kito savo brolio – Jaunučio. Kęstutis, tada tapęs LDK submonarchu, rūpinosi LDK santykiais su kryžiuočiais ir Lenkija (Algirdo valdymo laikotarpiu etninė Lietuva išgyveno ~100 niokojamųjų kryžiuočių žygių ir surengė ~40 atsakomųjų žygių į Vokiečių ordino valdas), o pats Algirdas veikė daugiausia rytuose, plėsdamas bei stiprindamas Ldk valdžią dabartinių gudų ir ukrainiečių žemėse.
Gediminas (~1275-1341), pirmasis Lietuvos didysis kunigaikštis iš Gediminaičių dinastijos. ~1295-1316 m. – LDK submonarchas (ar bent jau Žemaičių kunigaikštis), 1316-1341 m. – Ldk.
Herkus Mantas (kronikose minimas kaip lot. Henricus Montemin lenk. Herkus Mo

onte vok. Henrich Monte) – 1260-1274 m. prūsų sukilimo žymiausias vadas. Kilęs iš Notangos žemės, Mantiminų giminės. Žuvo 1273 m. rugpjūčio pabaigoje, kai kryžiuočiai jį susekė, paėmė nelaisvėn ir nužudė (pakorė).
Jadvyga (lenk.: Jadwiga Andegaweńska; gimė 1372 m. vasario 15, mirė Krokuvoje 1399 m. liepos 17 d.) buvo Lenkijos karalienė, Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko I-ojo ir Elžbietos iš Bosnijos duktė.Po tėvo mirties 1382 m. paveldėjo Lenkijos sostą, o jos sesuo Marija – Vengrijos karūną.1386 m. vasario 18 d. Krokuvoje susituokė su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jogaila. Jadvyga kaip ir jos sesuo neturėjo pilnametystės sulaukusių vaikų.Romos katalikų bažnyčioje Jadvyga taip pat yra šv. Hedviga ir laikoma karalienių ir suvienytos Europos patrone.
Jogaila – Algirdo sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis (1377-1401) ir Lenkijos karalius (1386-1434). Pradėjo Lenkijos ir Lietuvos valdovų Jogailaičių dinastiją. Jogailos atliktas Lietuvos krikštas, skirtingai nuo trumpalaikio krikščionybės periodo Mindaugo valdymo laikais buvo nebegrįžtamas, šalis galutinai pasuko vesternizacijos keliu. Tuo pačiu Jogailos valdymo laikotarpis dalies istorikų vertinamas kaip lenkiškosios kultūros plitimo Lietuvoje pradžia. Tuo tarpu Lenkijoje Jogailos valdymas buvo Lenkijos „Aukso amžiaus“ pradžia. Kariniu požiūriu svarbiausias Jogailos valdymo laikotarpio laimėjimas buvo Vokiečių ordino sutriuškinimas Prūsijoje.
Šventasis Kazimieras (1458 m. spalio 3 d. – 1484 m. kovo 4 d.) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės princas. Dėl savo pamaldumo ir doro gyvenimo 1522 m. paskelbtas šventuoju. Atminimo diena – kovo 4 d.
Kęstutis (~1297 − 1382 m.), LDK submonarchas (nuo 13
337(?) ar 1345 iki 1381 m.) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1381-1382 m.). Gedimino sūnus, didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Žygimanto tėvas. Iki 1337(?) jis buvo Gardino ir Palenkės, nuo 1337(?) − taip pat Žemaičių, nuo 1337(?) ar 1345 m. − taip pat Trakų kunigaikštis (tikėtina, kad Trakų kunigaikštystę jis paveržė iš savo (netikro?) brolio Karijoto). Pasak daugumos istorikų, LDK submonarchu Kęstutis tapo po 1345 m. perversmo, kuomet jis kartu su Algirdu nuo didžiojo kunigaikščio sosto nuvertė Jaunutį.
Mindaugas (~1200-1263), Lietuvos didysis kunigaikštis (~1236-1251 ir 1261-1263 m.), taip pat pirmasis Lietuvos karalius (1251-1261 m.). Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė.
Vytautas (g. Senuosiuose Trakuose ~1350 m., mirė Trakuose 1430 m.), Lietuvos didysis kunigaikštis (1401-1429, realiai – 1392-1429; 1422-1423 m. – kartu ir Čekijos karalius). Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus, Jogailos pusbrolis.
Žygimantas Augustas (lenk.: Zygmunt II August; 1520 – 1572) – Žygimanto Senojo sūnus, Lenkijos karalius (1548 – 1572) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544 – 1572), paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas, kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos konfederaciją – Abiejų Tautų Respubliką.
Žygimantas Senasis (lenk.: Zygmunt I Stary; 1467 m. sausio 1 d. – 1548 m. balandžio 1 d.) – LDK valdovas ir Lenkijos karalius (1506-1548), priešpaskutinis Gediminaičių dinastijos atstovas, penktas Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgietės (lenk. Elżbieta Rakuszanka; Elžbietos tėvas imperatorius Albrechtas II Habsburgietis) sūnus. Lenkijos karaliumi vainikuotas 1507] m. sausio 24 d.
Publijus (arba Gajus) Kornelijus Tacitas (56–117 m.) – Romos imperijos rašytojas, istorikas, politinis veikėjas. Tacitas gimė viename iš italikų miestų Um
mbrijoje, raitelio šeimoje. Oratorystės meno įgūdžiai suteikė Tacitui galimybę kilti karjeros laiptais. Iš pradžių jam buvo suteikta kvestūra, 97 m. jis tapo Romos konsulas, o 111 – 112 m. buvo Azijos provincijos prokonsulas.

Dievai. Mitinės būtybės
Dievas daugelyje religinių sistemų antgamtinė esybė, garbinimo ir tikėjimo objektas. Dievo ar dievų egzistavimas yra tik tikėjimo (arba religijos), o ne mokslo objektas.
Aušrinė- sen. baltų nusileidžiančios ir virš horizonto pakylančios saulės spindulių deivė. Pagal ją žemdirbiai pradėdavo ir baigdavo dienos darbus.
Gabija- sen. baltų ugnies deivė, namų židinio globėja.
Gabija, mozaika, autorius – Vitolis Trušys (1978)

Laima- sen. baltų deivė- žmogaus likimo lėmėja.

Medeina- sen. baltų miško deivė.

Perkūnas- sen. baltų griausmo ir žaibų, teisingumo dievas, Žemės vaisintojas.

Velnias- mitinė būtybė, manoma, kad buvo vienas iš baltų dievų, globojusių mirusius, taip pat susijęs su žemdirbyste, medžiokle, amatais. Dėl krikščionybės įtakos tapo blogio simboliu.
Velnias sušalęs į ledą

Žemėpatis- sen. lietuvių namų dievas, gyvulių bandos globėjas. Buvo laikomas Žemynos broliu.

Žemyna- sen. baltų gyvybę duodanti, augalijos augimą ir derlingumą skatinanti deivė. Senovėje atlikdavo ir teisingumo deivės funkcijas.

Aitvaras- pagoniškojo panteono dieviška būtybė, atmosferos, vandens, ypač debesų, saugotojas, turintis ryšį su žeme ir jos turtais. Tai materialines gėrybes nešanti būtybė.

Aušrinė- grožio deivė, kuri buvo laikoma nepaprasto grožio mergele.

Kaukas- sen. lietuvių turtus nešanti mitologinė būtybė, šaltiniuose minima šalia aitvaro, barzduko.

Laumė- Laimos ir Raganos funkcijų vykdytoja žemėje. Iš čia ir dvilypumas: nuostabios darbininkės, verpėjos, audėjos, bet ir kenkėjos- mirties nešėjos žmonėms ir gyvuliams.

Ragana- deivė, gamtos cikliškumo saugotoja, neleidžianti gyvybės jėgoms peržengti savo ribų, mirties ir atgimimo globėja.
Milda – meilės, laisvės ir piršlybų deivė, pagal T. Narbutą. Jai paskirtas balandžio mėnuo, Vilniaus Antakalnyje esą stovėjo jos šventykla. Kiti šaltiniai Mildos nepatvirtina, todėl neaišku, ar ši deivė senovės lietuvių tikėjime iš tiesų egzistavo. Šiuo metu Milda yra populiarus lietuviškas vardas.
Šventaragis – lietuvių mitologinis kunigaikštis, po mirties sudegintas Neries ir Vilnelės santakoje. Jis prisakęs kitus didžiuosius kunigaikščius nuo deginti šioje vietoje ir šitaip pagrindęs nekrokultu besiremiančią kulto centralizaciją.

Įvykiai

Baltų genčių susidarymas
10-9 tūkst. pr. Kr. Lietuvoje apsigyveno pirmieji gyventojai. Jie buvo medžiotojai klajokliai. 4-2 tūkst pr. Kr. atsikelia indoeuropiečiai – klajokliai, gyvulių augintojai. Senieji gyventojai susimaišė su jais ir taip po keletą šimtmečių atsirado baltai. Baltų genčių formavimasis truko tūkst. metų. V-VI a. – susiformavo visos jų žinomos gentys. Vakarų: Pūsai, Jotvingiai, Kuršiai; Rytų: Žemaičiai, Aukštaičiai, Latgaliai, Žiemgaliai, Kuršiai, Sėliai.

Pirmasis Lietuvos paminėjimas šaltiniuose
Lietuvos vardą pirmą kartą, kaip rašytinis šaltinis, mini 1009 m. Rytų Vokietijos miesto Kvedlinburgo analai:
„1009 metais šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų”.

Vytauto privilegija žydams – Pirmieji įstatymai, kurie mini žydus, buvo Vytauto privilegijos Trakų žydams 1388 birželio 24 d., Bresto (Brastos) – 1388 Liepos 21 d. Vėliau (1388-1389) privilegijos buvo suteiktos Gardino, Lucko, Voluinės Vladimiro žydams. Vytauto privilegijomis žydų bendruomenės tapo pavaldžios tik didžiajam kunigaikščiui arba jo vietininkui, o žydai – laisvaisiais gyventojais. Visas žydų bylas ir ginčus nagrinėjo žydų bendruomenė (kahalas), remdamasi savo įstatymais. Už žydo (kaip ir bajoro) galvą reikėdavo atsakyti savo galva. Žudiko turtą pasiimdavo didysis kunigaikštis. Už žydo turto vagystes buvo kariama. Iš privilegijų matyti žydų verslai – palūkininkavimas, prekyba (privilegijoje nėra duomenų apie žydus amatininkus arba žemdirbius). Už privilegijas ir teises žydai mokėjo didžiajam kunigaikščiui mokesčius.

Karas dėl Livonijos (1558–1583) vyko tarp Rusijos ir jos vakarinių kaimynų dėl buvusio Livonijos ordino teritorijos kontrolės. Livonija Rusijai buvo svarbi kaip galimas tiesioginis išėjimas į Baltijos jūrą, nepriklausant nuo Švedijos ar Lietuvos.
Saulės mūšis- mūšis, įvykęs 1236 09 22 Saulės žemėje. Lietuvių pajėgos, vadovaujamos kunigaikščio Vykinto, sutriuškino Kalavijuočių ordino ir jo talkininkų kariuomenę, vadovaujamą magistro Folkevino.

Mindaugo krikštas ir karūnacija- krikštas įvyko 1250 m. pab. ar 1251 m. pr. Kartu pakrikštyti sūnūs Ruklys ir Rupeikis, žmona Morta ir dvariškiai. 1253m. įsteigta Lietuvos vyskupija, priklausiusi tiesiogiai popiežiui. 1253 m. Mindaugas karūnuotas Lietuvos karaliumi.
Mindaugo krikštas. XVII a. paveikslo, vaizduojančio Lietuvos vyskupą Vitą, fragmentas

Durbės mūšis- žemaičių kariuomenės mūšis su Livonijos ir Kryžiuočių ordinais bei jų talkininkais, įvykęs 1260 07 13 prie Durbės ežero. Žemaičiams vadovavo Treniota. Tai buvo didžiausias lietuvių laimėjimas XIII a. karuose su kryžininkais.

Mindaugo nužudymas- 1263 m. Mindaugas sudarė sutartį su Aleksandru Nevskiu ir viešai atsimetė nuo ordino. Po to kartu su Treniota Mindaugas nužygiavo į Livonijos žemes, tačiau žygis nebuvo sėkmingas – laiku neatėjo pagalba iš Novgorodo. Dėl nesėkmės Mindaugas padarė priekaištų Treniotai. Treniotos pyktis prieš Mindaugą atsinaujino.
Pagoniškoji reakcija Lietuvoje ėmė viršų. Vyskupas Kristijonas dar 1259 m. patraukė Vokietijon. Treniota ėmė ruošti sąmokslą prieš Mindaugą, kuris, tapęs karaliumi, priešų įsigijo dar daugiau. Tarp nepatenkintųjų iškilo Mindaugo svainis Daumantas, nes Mindaugas buvo paveržęs Daumanto žmoną. Treniota ir Daumantas 1263 m. rugsėjo 12 d. nužudė Mindaugą ir du jo sūnus.

Algirdo ir Kęstučio valdymas- Algirdas ir Kęstutis valdydami Lietuvą pasiskirstė savo atakos ir veiklos sritimis. Vakaruose santykiuose su ordinais pagrindinę rolę atliko Kęstutis ir rytuose santykiuose su Mongolais – Totoriais, bei Maskva, pagrindinę rolę atliko Algirdas. Tačiau jeigu rytuose ar vakaruose vykdavo kariniai mūšiai, arba karinės operacijos, Kęstučio ir Algirdo pajėgos susijungdavo. Algirdo valdymo metais galime apibendrinti kaip totalų karinių veiksmų laikotarpį. Algirdas ir Kęstutis neužsiiminëjo diplomatiniais problemų sprendimais visas problemas jie spręsdavo ginklo ,o ne derybų pagalba.

Lietuvos valstybės susikūrimas- Lietuvos valstybės susikūrimą paskatino nuolatiniai karai, poreikis gintis. Iš pradžių buvo itin daug mažų apylinkių, kurios turėjo savo vadus. Šios apylinkės, nuolat puldinėjamos priešų, ėmė jungtis. Nuo XII amž. antros pusės lietuviai patys ėmė puldinėti rusus ir pasiekdavo labai tolimas rusų sritis. Dideliems žygiams vadovavo kuris nors vienas vadas, kurį išrinkdavo susibūrę kariai. Po sėkmingo žygio tas pats vadas išlaikydavo savo valdžią ir toliau. Palaipsniui iš daugybės kunigaikštėlių išsiskyrė mažesnis jų skaičius.
1219 m sudarant taiką su Voluinės kunigaikštyste, Lietuvai atstovavo 21 kunigaikštis. Tačiau galingesni šalino silpnesnius ir galiausiai Mindaugas pašalino visus kunigaikščius ir liko vienas valdovas visame krašte.

Gedimino laiškai- Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 6 laiškai, siųsti į Vakarų Europą. Išliko jų nuorašai. Laiškų tikslas- įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočiai yra ne krikščionybės platintojai, bet užkariautojai, sutrukdyti vokiečių kolonistų kėlimąsi į Prūsiją, kviesti į Lietuvą pirklius, amatininkus ir žemdirbius.

Krėvos sutartis- LDK ir Lenkijos dinastinės sąjungos sutartis, 1385 08 14 sudaryta Krėvoje. Jogaila patvirtino savo pasižadėjimą su broliais ir valdiniais apsikrikštyti, sumokėti buvusiam Lenkijos karalaitės Jadvygos sužadėtiniui Vilhelmui Habsburgui 200 000 florinų už nutrauktas sužadėtuves, grąžinti Lenkijai belaisvius, Lietuvos ir Rusijos žemes prijungti prie Lenkijos karalystės.

Lietuvos krikštas- krikščionybės įvedimas LDK. Trys svarbiausios Lietuvos krikšto datos:
1. Didžiojo kunigaikščio Mindaugo, jo šeimos ir artimųjų krikštas, įvykęs 1251 m.;

2. Aukštaitijos krikštas, pradėtas 1387 m. Didžiojo kunigaikščio Jogailos;

3. žemaičių krikštas, pradėtas 1413 m.

Astravos sutartis- Jogailos ir Vytauto sudaryta 1392 08 04 Astravos dvare (netoli Lydos). Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę. Jam atiduotas valdyti Vilnius. Vytautas pasižadėjo likti Lenkijos karaliaus vasalu.

Žalgirio mūšis- LDK ir Lenkijos jungtinės kariuomenės mūšis su Kryžiuočių ordinu, įvykęs 1410 07 15 ties Žalgiriu (Griunvaldu). Jungtinei lietuvių- lenkų kariuomenei turėjo vadovauti Lenkijos karalius Jogaila, tačiau faktišku vadovu buvo LDK kunigaikštis Vytautas. Dėl Vytauto panaudoto „totoriško“ manevro (pasitraukimo) kryžiuočiai patyrė triuškinamą pralaimėjimą.

Torūnės taika- 1. 1411 02 01 LDK ir Lenkijos taikos sutartis su Kryžiuočių ordinu, pasirašyta Torūnėje. Jos sąlygos neatitiko Žalgirio mūšio pergalės. Pagal sutartį LDK atgavo Žemaitiją tik iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. Ordinas turėjo sumokėti 100 000 Prahos grašių kontribuciją. Sutartis galiojo iki Melno taikos sutarties 1422 m.; 2. 1466 10 19 Lenkijos ir Kryžiuočių ordino taikos sutartis pasibaigus Trylikos metų karui. Lenkija atgavo Baltijos pajūrį ir gavo laisvą išėjimą į jūrą Vyslos upe.
Horodlės unija – Horodlėje Lietuva ir Lenkija susitarė, kad po Vytauto mirties LDK galės turėti savo didįjį kunigaikštį. Taip pat didįjį Lietuvos kunigaikštį ir Lenkijos karalių abiejų valstybių bajorai rinks pasitardami. Taigi Horodlės aktais buvo panaikinta Vytauto ir Jogailos susitarimų nuostata, pagal kurią po Vytauto mirties LDK atitektų Jogailai ir Lenkijos karalystei. Pripažinus kunigaikščio valdžios tęstinumą buvo pripažintas ir LDK atskirumas nuo Lenkijos.
Melno taika- LDK ir Lenkijos taikos sutartis su kryžiuočiais, pasirašyta 1422 09 27 kariuomenės stovykloje prie Melno ežero. Kryžiuočiai galutinai atsisakė Užnemunės ir Žemaitijos. Sutartimi nustatytos sienos išliko iki Versalio taikos.
Lucko suvažiavimas- Vidurio ir Rytų Europos valdovų suvažiavimas, įvykęs 1429 01 09-29 dienomis Lucke. Šv. Romos imperijos imperatorius Zigmantas I pasiūlė Vytautą vainikuoti karaliaus vainiku.

Kazimiero privilegija- 1447 05 05 žemės privilegija Lietuvos dvasininkams, bajorams ir miestiečiams, kuria patvirtinamos bajorų laisvės, feodalams priklausantieji valstiečiai atleidžiami nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui ir pritvirtinami prie žemės. Privilegija suteikta Kazimierui išvykstant į Lenkiją užimti karaliaus sosto.

Lietuvos sotinių kaita:
VORUTA. Daugelis istorijos mylėtojų seniausia Lietuvos sostine laiko Vorutą. Iš tiesų Voruta Lietuvos “sostine” tapo palyginti neseniai. 1892 m. lenkų istorikas Julijušas Liatkovskis monografijoje apie Mindaugą nedviprasmiškai paskelbė, kad Mindaugo sostinė buvusi Voruta, o ta Voruta – tai Varnėnų miestelis (dabar Baltarusijoje).
NAUGARDUKAS. Beveik kiekvienas baltarusis pasakys, kad tikroji Mindaugo sostinė – Naugardukas. Baltarusijoje nepriimta tuo abejoti. Tenai manoma, kad tai tiesiog faktas, kurį privalu žinoti kiekvienam. Bet ir kai kurie žymūs Lietuvos istorikai laikėsi šios nuomonės.
KERNAVĖ. Kernavė, kaip pirmoji Lietuvos sostinė, pirmą kartą aprašyta Lietuvos antrajame metraštyje (apie 1515 m.). Pasak metraščio, Kernavės įkūrėjas Kernius buvo ir pirmasis Lietuvos kunigaikštis, nes būtent jis sugalvojęs Lietuvos vardą.
TRAKAI IR VILNIUS. Lietuvos antrajame metraštyje pateikiama gerai žinoma legenda apie tai, kaip Gediminas perkėlė sostinę į Vilnių. Jo sostinė vis dar buvusi Kernavė, bet medžioklės metu jis aptikęs gražų kalną, prie kurio įkūrė Trakus ir į juos perkėlė savo sostinę. Tačiau netrukus Gediminas vėl išvyko į medžioklę ir surado dar geresnę vietą sostinei – Vilnių. Čia susapnavo ir garsųjį sapną apie geležinį vilką. Taip Lietuvos sostinė dar kartą pakeitė vietą ir atsidūrė Vilniuje

Svarbiausi šaltiniai
Krėvos sutartis, Krėvos unija – lenkų bajorų ir LDK valdovo Jogailos sutartis, pasirašyta 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje. Po pusę metų trukusių derybų šia sutartimi Jogaila įsipareigojo:
• vesti vienuolikametę mirusio Lenkijos karaliaus Liudviko dukterį Jadvygą;
• sumokėti Austrijos princui Vilhelmui 200 tūkst. florinų kompensaciją dėl jo nutrauktų sužadėtuvių su Jadvyga;
• savo jėgomis ir lėšomis atgauti ir sugrąžinti Lenkijai priklausančias žemes;
• paleisti į nelaisvę paimtus krikščionis – 40 000 ar 45 000 lenkų;
• krikštytis bei pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus;
• prijungti Lietuvą prie Lenkijos karūnos
Vesdamas sosto paveldėtoją Jadvygą, Jogaila tapo Lenkijos karaliumi.
Jogailos privilegijos
Vilniaus Vyskupui:
1387 m. vasario 17 d. privilegija Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupystę. Taip valdovo aktu iš didžiojo kunigaikščio žemių fondo buvo sukurta pirmoji Lietuvoje stambi latifundija, kurios dydis pranoko bet kurio didžiausio to meto žemvaldžio valdas. Žemės valdomis bei kitaip materialiai buvo aprūpintos ir steigiamos bažnyčios. Bažnyčios žemės bei jose gyvenę valstiečiai buvo atleisti nuo visų prievolių, net nuo karo tarnybos, taip pat nuo mokesčių valdovui bei apsaugoti nuo pasaulietinės valdžios kišimosi į teismo ir administracijos reikalus.
Bajorams:
1387 m. vasario 20 d. Jogailos privilegija visi krikštą priėmę bajorai katalikai, atliekantys karinę tarnybą, gavo nuosavybės teises į tėvonines žemes, teisę laisvai jomis disponuoti, nevaržomai tvarkyti dukterų ištekinimo ir kitus moterų turto reikalus šeimoje. Bajorų tėvoninės valdos buvo atleistos nuo visų darbo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus pilių statybą bei remontą. Tačiau 1387 m. privilegija nepanaikino bajorų natūrinių ir piniginių mokesčių valdovui. Bajorų tėvoninės valdos ir toliau liko pavaldžios didžiojo kunigaikščio teismo jurisdikcijai.
Vilniaus miestui:
1387 m. kovo 22 d. Jogailos privilegija Vilniui suteikta Magdeburgo teisė. Vilnius tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kurio miestiečių bendruomenei buvo suteikta savivalda. Tiesa, Magdeburgo teisė veikė ne visoje tuometinio Vilniaus teritorijoje. Greta miestiečių administracijos valdomos miesto dalies buvo teritorijos, vadinamosios jurzdikos, pavaldžios didžiajam kunigaikščiui, vyskupui ar bajorams.

Kazimiero privilegija – 1447 m. Kazimiero privilegija numatė bažnytinių vietų skyrimą tik lietuviams. Patvirtinama disponavimo turtu teisė, ją galėjo paveldėti vaikai, o vaikų nesant – žmona, kol ištekės už kito vyro. Bajorų veldimai atleidžiami nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus tuos, kuriems žemė suteikta paties Kazimiero. Prievolės valstybei išliko, pasižadama svetimšalių neskirti Lietuvos pareigūnais. Teismo teisė, valstiečių atleidimas nuo prievolių kunigaikščiui ir garantija dėl pabėgusių valstiečių grąžinimo sudarė juridines sąlygas baudžiavai. Šia privilegija galutinai nutrauktas ryšys tarp didžiojo kunigaikščio ir valstiečių.
Kvedlinburgo miesto analai- XI a. pr. vokiečių pametinių įrašų kronikinis kūrinys. Rašytas Kvedlinburgo Šv. Servacijaus vienuolyno dvasininko.

Kazimiero teisynas- Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio kazimiero 1468 02 29 patvirtintas pirmasis teisės normų rinkinys. Juo buvo pradėtas Lietuvos teisės kodifikavimas. Jį sudarė 25 straipsniai. Galiojo 1468-1529m.

Leave a Comment