Komerciniai bankai ir ju veila Lietuvoje

Santrauka
Bankai – finansų institucijos, kurios teikia kreditus ir kurioms visuomenė patiki savo pinigus. Bankai yra kredito įstaigos, kuriose žmonių santaupos ugdomos į stambų kapitalą. Šiuo metu Lietuvoje veikia 10 Lietuvos banko licenciją turinčių bankų: AB bankas „Hansabankas“, AB bankas „NORD/LB Lietuva“, AB bankas „Snoras“, AB PAREX BANKAS, AB Šiaulių bankas, AB Ūkio bankas, AB VB būsto kreditų ir obligacijų bankas, AB Vilniaus bankas, UAB Sampo bankas, UAB Medicinos bankas. Lietuvos bankai dar neseniai susikūrė, mat Ūkio bankas, įkurtas 1989 birželį, yra pats seniausias privatus baankas Lietuvoje. Komercinių bankų kapitalą sudaro akcininkų pinigai. Vykdant tarptautinius atsiskaitymus, bankas privalo turėti savo sąskaitą kuriam nors kitos šalies banke. Sąskaitos savininkas informuojamas apie sąskaitos būklę SWIFT’O sistemos pagalba. Bankai atlieka atsiskaitymų, indėlių priėmimo/deponavimo ir kreditavimo funkcijas. Atsiskaitymai vyksta vekselių, indosamento, bankinio akcepto, akredityvų finansavimo pagalba. Lietuvoje banko mokėjimo kortelės atsirado prieš 10 metų. Banko kortelės gali būti individualios ir biznio (auksinės, sidabrinės, plastikinės). Kiek lėšų bus sukaupta šalies komercinių bankų sistemoje, priklauso nuo gyventojų pajamų dydžio. Bankų kreditai labai svvarbūs ekonomikai, nes iš jų finansuojama pramonė, žemės ūkis, prekyba, statyba bei paslaugų sektorius. Lietuvos bankai gali turėti filialus, veikiančius banko vardu ir atliekantys kelias arba dalį jo operacijų.

Turinys
Santrauka 1 Turinys 2
Įvadas 3
1. Veikiantys komerciniai bankai Lietuvoje 5
1.1. AB Bankas „Hansabankas“ 5
1.2. AB bankas „NORD/LB Lietuva“ 5
1.3. AB ba

ankas „Snoras“ 5
1.4. AB PAREX BANKAS 5
1.5. AB Šiaulių bankas 5
1.6. AB Ūkio bankas 6
1.7. AB VB būsto kreditų ir obligacijų bankas 6
1.8. AB Vilniaus bankas 6
1.9. UAB Sampo bankas 6
1.10. UAB Medicinos bankas 6
2. Komercinių bankų tipai 6
3. Bankų veiklos konkurencinė aplinka 7
4. Tarpbankiniai atsiskaitymai 9
5. Bankų funkcijos 10
5.1. Atsiskaitymai 11
5.1.1. Vekseliai 11
5.1.2. Indosamento 12
5.1.3. Bankinis akceptas 12
5.1.4. Akredityvų finansavimas 13
5.2. Bankų mokėjimo kortelės 14
5.2.1. Kortelių tipai 14
5.3. Indėlių priėmimas 15
5.4. Kreditavimas 16
5.4.1. Kreditavimo reikšmė 16
5.4.2. Faktoringas 17
5.4.3. Forfeitingas 17
6. Komercinių bankų kontrolė 18
6.1. Banko organizavimas 18
6.2. Komercinių bankų veiklos kontrolė 19
Išvados 21
Literatūra 22

Įvadas
Bankai (it. banco-stalas) – specialios ekonominės institucijos, telkiančios laikinai esančias lėšas ir santaupas, teikiančios kreditus, tarpininkaujančios atsiskaitymuose, leidžiančios apyvarton pinigus, vertybinius popierius, atliekančios su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas (1 šaltinis, 6psl.). Bankas parduoda pinigus paskolų pavidalu, kurios sudaro didžiausią bankų turto dalį. Taigi, bankas yra vienintelis kreditorius, vykdantis kredito operacijas.
Lietuvos bankininkystė dar jauna, palyginti su išsivysčiusiomis finansų rinkos šalimis, kurios jau turi šimtametines bankininkystės tradicijas. Lietuvai žengiant rinkos ekonomikos keliu, vis kūrėsi ir žlugo komerciniai bankai, išliko tik sttipriausieji. Rinkos ekonomika atmetė tuos, kurie nesugebėjo žaisti pagal taisykles. Stipriausieji bankai užima jiems skirtą vietą rinkos ekonomikoje: finansinis kapitalas, laisvas viename individualiame ūkyje, bankų gali būti panaudotas kitame ar perkeltas iš vienos ūkio šakos į kitą.
Nuo bankų prasideda valstybė, todėl būtina sukurti modernią bankininkystės sistemą. Lietuvoje vienas iš didžiausių ekonominių rūpesčių – stabili ir patikima bankų sistema, nes iš to, kaip ji funkcionuoja, galima spręsti apie visos šalies ekonomikos būklę. Manoma, kad ten kur stiprūs bankai, stipri ir ekonomika. Komercinių bankų re

eikšmė šalies ūkio plėtrai atsiskleidžia per pagrindines jų funkcijas. Tarpukario Lietuvos bankininko V. Jurgaičio teigimu, bankai „yra ne tik ūkio širdis, jie yra ir ūkio smegenys“, „iš vienų traukiantys pinigus tam, kad juos vėl vienu nustatytu planu pateiktų kitiems, kurie yra tų pinigų reikalingi produktingam gamybos darbui“.
Iš šių apibūdinimų galime spręsti, kokie svarbūs ir reikalingi yra šalies ūkiui bankai, vaidinantys strateginį vaidmenį ekonomikoje, be kurių būtų neįmanoma spręsti visuomenės raidos ūkinių problemų.
Ekonominei sistemai tolydžiai plėtojantis, finansų mechanizmas darėsi vis sudėtingesnis, kreditiniai sandoriai nepaprastai išplito ir dabar dauguma įvairių dydžių sandėrių vyksta per bankus. Bankas – finansų institucija, priimanti indėlius iki pareikalavimo ir teikianti komercines paskolas. Kitaip tariant, bankai yra sankcionuota indėlių priėmimo įstaiga, gaunanti piniginius indėlius iš asmenų bei visuomeninių ar kitokių įstaigų ir įsipareigojanti juos grąžinti indėlininkui pateikus reikiamą dokumentą. Bankai yra komercinės įstaigos, kurios gauna pelną už nenaudojamų indėlių įsiskolinimą tiems, kuriems reikia skolintis, o už paslaugą dažniausiai ima tam tikrą sumą.

Bankai tvarko šalies mokėjimo sistemą ir teikia įvairias paslaugas, susijusias su vertybiniais popieriais, investicijom, valiutų konvertavimu, vertybių saugojimu, konsultacijų teikimu ir t.t.

Skirtingai nuo gamybos įmonių, bankai tiesiogiai negamina materialinių vertybių, jie tik aprūpina ūkio ir finansų subjektus finansiniais ištekliais ir racionaliai organizuoja jų srautus. Bankų veiklos esmę atspindi ek
konomikoje vykdomos jų funkcijos. Tai yra finansinės institucijos, kurių veiklos objektas yra pinigai ir jiems prilygintos likvidžios priemonės – kvazipinigai.

Darbo tikslas: išanalizuoti komercinių bankų veiklą ir jų funkcijas Lietuvoje.

Uždaviniai:
• Susipažinti su komerciniais bankais, jų veikla ir funkcijomis Lietuvoje.
• Analizuoti teorijas, susijusias su komerciniais bankais.
Tyrimo objektas: veikiantys, licenciją turintys komercinai bankai Lietuvoje.

Tyrimo metodas: mokslinių knygų, dokumentų ir metinės ataskaitos analizė.

1. Veikiantys komerciniai bankai Lietuvoje
Šiuo metu Lietuvoje veikia 10 Lietuvos banko licenciją turinčių komercinių bankų. Be to, Lietuvoje yra 3 užsienio bankų skyriai, 3 užsienio bankų atstovybės, Lietuvos centrinė kredito unija ir 57 kredito unijos.
1.1. AB Bankas „Hansabankas“
2001 m. birželio 1 d. „Swedbank“ įsigijo 90,73% dydžio akcijų paketą ir Lietuvos taupomasis bankas tapo privataus kapitalo banku. 2001 12 21 baigtas AB Lietuvos taupomojo banko ir AB „Hansabankas“ reorganizavimas. LTB pavadinimas pakeistas į AB bankas „Hansa – LTB“. 2003 m. balandžio 25 d. Užregistruotas banko pavadinimas – AB bankas „Hansabankas“.
1.2. AB bankas „NORD/LB Lietuva“
1924 m. lietuvos žemės ūkio bankas – vienas iš seniausių bankų lietuvoje. Banko istorija siejasi su Lietuvos finansinės sistemos formavimosi pradžia. 2002 kovo mėn. užbaigtas Lietuvos žemės ūkio banko privatizavimas. Banko strateginiu investuotoju, įsigijęs 76,01% akcijų paketą tapo Vokietijos bankas NORD/LB. 2003 05 02 Lietuvos žemės ūkio banko pavadinimas pakeistas į NORD/LB Lietuva.
1.3. AB bankas „Snoras“
1992 03 17 įregistruotas Šiaulių krašto bankas. 1993 12 23 įregistruotas naujas banko pavadinimas „Snoras“. 1995 12 21 bankas perregistruotas į AB banką „Snoras“.
1.4. AB PAREX BANKAS
19961024 UAB Industrijos bankas buvo įregistruotas Lietuvos banke, o 19

998 07 16 reorganizuotas į AB Industrijos bakas. 2000 03 03 Latvijos bankas AS Parekss – banka įsigijo pagrindinį Industrijos banko akcinį paketą. 2000 10 05 banko pavadinimas pakeistas į AB Parex banką.
1.5. AB Šiaulių bankas
1992 vasario mėn. įregistruotas AB Šiaulių bankas. 1994 gruodį įregistruotas pirmasis banko filialas – bankas pradėjo formuoti savo tinklą, kurį šiuo metu sudaro 38 padaliniai 22 šalies miestuose.

1.6. AB Ūkio bankas
Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse – 1989 birželį dvylikos didžiūjų Kauno įmonių atstovai įkūrė komercinį banką – Ūkio bankas. Centrinio šalies banko Ūkio bankui išduota veiklos licecija, pažymėta pirmuoju numeriu, tai liudija, kad šis bankas yra pats seniausias privatus bankas Lietuvoje. Orientacija į besikeičiančią rinką ir jos įtakojamus klientų poreikius- vienas iš banko veiklos kertinių akmenų visais gyvavimo etapais.
1.7. AB VB būsto kreditų ir obligacijų bankas
Tai pats jauniausias komercinis bankas Lietuvoje. Įsteigtas 2003 gegužės mėn.
2.8. AB Vilniaus bankas
Vienas iš pirmųjų komercinių bankų Lietuvoje, įkurtas 1990 03 02. 1998 kovą pasirašyta strateginio bendradarbiavimo sutartis tarp trijų Baltijos šalių bankų: strateginis investuotojas – Švedijos Eesti Uhispank, Latvijas Unibanka ir Vilniaus banko. Gruodį bankas išleido tikslinę akcijų emisiją, kurią pasirašė strateginis investuotojas – Švedijos Skandinaviska Enskilda Banken (SEB), kuris šiomis dienomis yra pagrindinis banko akcinikas, valdantis 98% akcinio kapitalo. 1999 m. Vilniaus bankas įsigijo Lietuvos privatų banką „Hermis“. Po susijungimo Vilniaus bankas tapo didžiausiu Lietuvos banku, užimantis 39.4 % bankų ruinkos (2001 m.).
2.9. UAB Sampo bankas
Sampo – tai viena seniausių finansinių grupių Skandinavijoje. Sampo bankininkystės pradininkas – 1887 m. Suomijoje pradėjęs veikti valstybinis Pašto ir Taupymo bankas. 2000 m. Suomijos draudimo kompanija „Sampo Insurance Company plc“ įsigijo 99.999% UAB Lietuvos vystymo banko akcijų, pasikeitė banko pavadinimas – tapo UAB Sampo bankas. Sampo orientuojasi ne tik į vidutines ir stambias įmones, bet ir į smulkias bendroves.
2.10. UAB Medicinos bankas
Tai universalus komercinis bankas, įkurtas 1992m. Didžiausią banko akcinio kapitalo dalį valdo Lietuvos įmonės – 57.24% viso kapitalo, 36.98% užsienio įmonės ir 5.78% privatūs asmenys. Bankas turi 11 padalinių – tai yra filialai ir klientų aptarnavimo skyriai, veikiantys Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kupiškyje, Šalčininkuose ir Lazdijuose.
2. Komercinių bankų tipai
Komerciniai bankai būna universalūs ir specializuoti. Universalūs bankai vykdo visas pagrindines banko pinigų apyvartos ir kreditavimo funkcijas. Jiems galima priskirti ir didžiuosius Lietuvos bankus: Vilniaus banką, „Hansabankas“, „NORD/LB Lietuva“.
Tačiau bankai gali specializuotis vienoje ar kitoje srityje. Taip susiformuoja specializuoti bankai. Bankai gali specializuotis pagal vieną ar kelis kriterijus.

2.1 lentelė
SPECIALIZUOTI BANKAI
Funkcinė
specializacija Šakninė
specializacija Specializacija
pagal klientus Regioninė
specializacija

2.1 pav.

Funkcinė specializacija. Investiciniai ir inovaciniai bankai sukaupia ilgalaikes lėšas. Investiciniai bankai aktyviai dalyvauja pramonės esminiuose steigiamuosiuose procesuose. Jie dažniausiai organizuoja trečiųjų asmenų vertybinių popierių pirminę ir antrinę apyvartą, būna emisijos garantais ir kredituoja fondines operacijas. Kai kuriose šalyse investiciniams bankams draudžiama priimti indėlius, jų pasyvai formuojami iš savo esminės veiklos (vertybinių popierių leidimo) ir tarpbankinių kreditų. Inovaciniai bankai daugiau orientuoti į veiklą, kuri atsiperka negreitai ir dažniausiai būna rizikinga. Tai, pavyzdžiui, naujų veiklos sričių skatinimas, naujos technologijos ir technikos įdiegimas.
Atsisikaitymų ir depozitų bankai specializuojasi tiekti trumpalaikius kreditus. Yra bankų, kurie specializuojasi vykdyti specifinius atsiskaitymus su buvusiomis Sovietų sąjungos įmonėmis.
Taupomieji bankai pritraukia smulkius indėlius. Jie dažniausiai orientuojasi į gyventojų kreditavimą – įdėjimus į gyvenamąją statybą, smulkų verslą.
Hipotekos (žemės) bankai išduoda pakolas už įkeistą nekilnojamą turtą, dažniausiai žemę.
Be funkcinės, galima ir regioninė specializacija. Dažnai tokie yra taupomieji bankai, regioniniai, kurie aptarnauja regioną. Regionus gali aptarnauti ir dižiųjų bankų regionų filialai. Šakninės specializacijos bankai orientuojasi į tam tikrą ūkio šaką ar klientų grupę. Pavyzdžiui, Vilniaus bankas daugiau dėmesio skiria prekybos įmonėms (kredituoja importo ir eksporto operacijas), Šiaulių bankas daugiau orentuojasi į smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrą šalyje.

3. Banku veiklos konkurencinė aplinka
Galima skirti Lietuvos bankų tarpusavio ir išorinę konkurenciją. Išorinė konkurencija reiškiasi užsienio bankų įtaka Lietuvos bankams. Užsienio bankų tiesioginė įtaka kol kas nedidelė, tačiau jų veikla, be abejo, aktyvės.
Pasaulio bankų konkurencinę aplinką reikia analizuoti pagal tam tikroje kryptyje veikiančių bankų grupes. Įprasta bankus skirstyti pagal veiklos struktūra (universalūs ir specializuoti), geografinę veiklos sritį (lokaliniai, regioniniai, tarpregioniniai, tarptautiniai).
Lietuvos bankai dar neseniai susikūrė ir daugiausiai yra organizuoti pagal universalios veiklos principus. Galima jų klasifikavimo schema tokia:
3.1 lentelė

STAMBŪS BANKAI VIDUTINIAI BANKAI SMULKŪS BANKAI

Laikantis Lietuvos biuletenyje naudojamos klasifikacijos, apie bankų stabilumą galime spręsti iš dviejų rodiklių: akcinio kapitalo ir aktyvų dydžio. Priskyrimas stambiems, vidutiniams ir smulkiems bankams yra sąlygiškas, nes palyginus su Vakarų Europos valstybėmis Lietuvos bankai yra nedideli.
Komercinių bankų kapitalą sudaro akcininkų pinigai. Banko akcinikas yra fizinis ar juridinis asmuo ar įmonė, įstatymo nustatyta tvarka įsigiję bent vieną akciją. Banko akcininkų turi būti ne mažiau kaip 7, išskyrus tuos atvejus, kai kontrolinį paketą valdo Lietuvos vyriausybė ar užsienio bankas.

3.1 pav.
( 6 šaltis, 9 psl. )

4. Tarpbankiniai atsiskaitymai

Vykdant tarptautinius atsiskaitymus, bankas privalo turėti savo sąskaitą kuriame nors kitos šalies banke. Sąskaitoje atsispindi visos operacijos, kurias vykdo klientai, atitinkamai ir bankai korespondentai. Sąskaitos savininkas informuojamas apie sąskaitos būklę. Kiekvieną dieną, jei sąskaitoje atliekamas įrašas, yra sudaromas sąskaitos išrašas arba balansas, kuris perduodamas sąskaitos savininkui SWIFT’o sistemos pagalba. SWIFTAS – pasaulinė tarpbankinių finansinių atsiskaitymų telekomunikacijos priemonėmis organizacija. Ši sistema sukurta, kadangi buvo poreikis greitai ir saugiai persiųsti lėšas iš vienos šalies į kitą. SWIFTas apima visą pasaulį, dirba 24 h per parą.
Norint kontroliuoti įrašus, naudojamos vidinės korespondentinės sąskaitos NOSTRO ir LORO. NOSTRO – užsienio banko sąskaita pas mus. Įrašo padarymas sąskaitoje nereiškia, kad užskaitytų pinigų suma į kliento ir banko sąskaitą klientas gali naudotis.Tas pats ir su nurašyta suma. Ji taip pat yra kliento sąskaitoje.
Valiutavimas – papildomas atžymėjimas, kur nurodoma data. Debetuota suma negali naudotis nuo nurodytos datos. Kredituota suma klientas gali naudotis iš karto, kai pinigai užskaitomi į sąskaitą, bet turi mokėti iki nurodytos datos.
Komisiniai mokesčiai, kuriuos bankai korespondentai ima už paslaugas, nurodyti kainoraščiuose, kuriais bankai korespondentai apsikeičia, todėl kiekvienas bankas žino mokestį, kurį turi sumokėti už atitinkamą banko korespondento atliktą paslaugą ir kaip elgtis.
Vykdydami šią operaciją, skolina kitam bankui. Bankas, dėdamas indėlius į užsienio bankus, siekia išlaikyti likvidumą ir investuoti laikinai laisvas lėšas, kuo didesnio pelno.
Korespondentiniai ryšiai naudojami operacijoms, susijusioms su klientų poreikiais, vykdyti. Tai gali būti:
• mokėjimo pavedimai;
• inkasinės operacijos;
• atsiskaitymai atidarant akredityvus;
• mokėjimai pagal čekius;
• garantijų suteikimas;
• ir kitos.
Tarptautinėje pinigų apyvartoje tarp bankų dauguma komercinių sandorių atliekami ne dokumentiniais mokėjimais, tačiau nepaisant to, dokumentinės operacijos yra taip pat reikšmingos, nes prekyba tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių daugiausia vyksta naudojant akredityvus ar inkaso.
Atsiskaitymai čekiais naudojami tada, kai duodantis komandą bankas ir gavėjas neturi tarpusavio sąskaitos. Taip pat čekiais atsiskaitoma, kai įsipareigojimų sureguliavimas negali būti atliekamas pavedimu. Dažniausiai kliento pavedimu bankas prisiima įvairias garantijas ir atsako už savo įsipareigojimus. Šis operacijos tipas atliekamas gan dažnai tarptautinėje apyvartoje, nes užsienio šalių firmų atsiskaitymo mokumas negali būti patikimai įvertintas. Kai bankas yra patikimas, jis prisiima klientų įsipareigojimus ir suteikia garantijas. Šis įgaliojimas gali būti sustiprintas banko gavėjo šalyje garantuojančiu užsienio banko prašymu prisiimti papildomą garantiją. Visos operacijos turi atitinkamą kainą. Komisiniai mokesčiai, kuriuos moka bankai, nurodyti banko paslaugų kainoraščiuose, kuriais bankai korespondentai apsikeičia. Todėl kiekvienas bankas žino kito mokesčius. Tam tikrame bendradarbiavimo etape korespondentiniai ryšiai pasiekia aukščiausią lygį ir įjungiamos tarpbankinės operacijos, kurios paremtos tarpusavio paslaugų suteikimu. Šiame etape vykdomos operacijos, kylančios iš pačių bankų interesų ir nesusijusios su klientų aptarnavimu:
1. valiutos pirkimas-pardavimas;
2. prekyba pinigų rinkoje;
3. indėlių pritraukimas ir paskolos;
4. vertybinių popierių laikymas;
5. kliringinės bei kreditinės operacijos.
Valiuta gali būti perkama klientų poreikiams tenkinti arba patys bankai tarpusavyje ja prekiauja. To reikia tvarkant savo aktyvines operacijas bei norint pasipelnyti valiutų rinkoje. Vykdydami prekybą pinigų rinkoje, bankai skolina vieni kitiems pinigų sumas. Prie indėlių priklauso valiutinių indėlių gavimas iš nerezidentų be to bankas, dėdamas indėlį į užsienio banką, stengdamasis išlaikyti likvidumą ir investuoti laikinai laisvas lėšas. Paskolindamas indėlius, bankas siekia kuo didesnio pelno. Visos tarpbankinių operacijų rūšys reikalauja atskiros apskaitos, todėl iškyla kliringo operacijų būtinumas. Jas vykdant užsienio banke atidaroma einamoji sąskaita, kurioje vykdomos debetinės ir kreditinės operacijos. Atidarydami kliringo sąskaitą, bankai turi ypač pasitikėti vienas kitu. Klasikinė bankų operacija – kreditinė. Tai trumpalaikė paskola, kurią vienas bankas suteikia kitam bankui laikiniem sunkumam įveikti. Ji suteikiama vykdyti būtiniem mokėjimam ar trumpalaikiam likvidumo sunkumam
padengti. Taip susidaro kreditiniai santykiai, bet jie nėra grindžiami kredito sutartimis. Tokių santykių sureguliavimas remiasi tarptautinėmis taisyklėmis ir praktika. Tokie kreditiniai santykiai galimi tik susitarus.
5. Bankų funkcijos
Bankai atlieka tokias funkcijas:
• Atsiskaitymų funkcija garantuoja atsiskaitymų saugumą, patikimumą, sumažina grynųjų pinigų poreikius, nes atsiranda galimybė vykdyti nepiniginius atsiskaitymus tarp klientų. Atsiskaitymo funkcija apima ir valiutos, tauriųjų metalų keitimo operacijas, kuriose jie įvairiais kursais keičiami į grynuosius pinigus. Ji apima taip pat ir vekselių keitimą.
• Indėlių priėmimas/’deponavimas. Vienas iš svarbiausių bankų uždavinių – surinkti laisvas lėšas iš įmonių, privačių asmenų ir taip sukaupti ūkiui ir gyventojams kredituoti reikalingą kapitalą.
• Kreditavimo funkcijos tikslas – paskirstyti sukauptas lėšas įmonėms ir gyventojams, siekiant didžiausio efektyvumo tiek kreditus gaunančio, tiekjuos išduodančiojo požiūriu.

Lietuvos komercinių bankų operacijų nomenklatūra
4.1 lentelė
Atsiskaitymai Indėlių
priėmimas/deponavimas Kreditavimo funkcija
Operacijos su mokėjimo dokumentais (čekiais, akredityvais, vekseliais ir kt.).

Operacijos su vertybiniais popieriais (akcijomis, obligacijomis ir kt.).

Operacijos su užsienio valiuta atlikimas.

Operacijos su telegrafiniais ir elektroniniais atsiskaitymais (telegrafinės perlaidos, programinės irangos, atliekamos su SWIFT-elektroniniu paštu)

Tauriųjų metalų pirkimas ir pardavimas.

Indelių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimas į klientų atidarytas subsąskaitas.

Klientų vertybių saugojimas banko saugyklose.

Seifų, kamerų vertybėms ir dokumentams saugoti nuomojimas.

Paskolų ėmimas.

Mokėjimo dokumentų
(čekių, akredityvų, vekselių ir kt.) išleidimas.

Piniginių laidavimų, garantijų ir kitų laidavimo įsipareigojimų išdavimas.

Paskolų davimas

Kreditinių piniginių priemonių leidimas ir tvarkymas

Paslaugos komercinių bankų veiklos, finansų ir klientų investicijų tvarkymo klausimais

Šios funkcijos neatspindi visos bankų veiklos įvairovės. Dažnai yra skiriamos antrinės funkcijos: transportavimas, saugojimas, paruošimas ir kt.
Transportavimas – tai pinigų ar vertybinių popierių perkėlimas erdvėje iš vieno banko į kitą, klientams. Saugojimas – garantuoja patikėtų likvidžių priemonių saugumą. Saugumas tampa pagrindine funkcija, kai už tam tikrą atlyginimą saugomi klientų brangieji metalai, vertybiniai popieriai, papuošalai. Paruošimas reikalingas tam, kad būtų galima greitai atlikti operacijas: pinigai suskaičiuojami, surūšiuojami, parengiami reikalingi dokumentai. Išvardinti visų bankų funkcijų praktiškai neįmanoma, nes atskirose šalyse bankų veiklai priskiriamos skirtingos veiklos rūšys. Be jau minėtų trijų pagrindinių ir antrinių funkcijų, bankų veiklai gali būti priskiriamas draudimo rizikos priėmimas, įmonių konsultavimas, elektroniniai patarnavimai, nekilnojamo turto pardavimas ir pan.

5.1.Atsiskaitymai

5.1.1Vekseliai

Lietuvos Respublikos vekselių įstatyme, priimtame 1992 m. birželio 30 d., vekselis apibrėžiamas kaip “vertybinis popierius – dokumentas, kuriuo išrašantisjį asmuo besąlygiškai įsipareigoja (pasižada) tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam”. 1930 m. Ženevoje 25 valstybės pasirašė konvenciją dėl įsakomųjų ir paprastųjų vekselių. 1992 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublika atnaujino savo prisijungimą prie Ženevos konvencijos.
Pagal įforminimą vekseliai būna :
• Paprastieji (solo);
• Įsakomieji (trata).
Paprastieji (solo) vekseliai yra tokie, kuriuos išrašo skolininkas, besąlygiškai įsipareigodamas mokėti. Paprastaijame būna vienas skolininko parašas. Įsakomieji (trata) vekseliai yra tokie, kai vekselio davėjas įpareigoja kitą asmenį, kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui.
Pagal įsakomąjį vekselį veikia trys asmenys:
• Vekselio davėjas (trasantas);
• Mokėtojas (trasatas);
• Pirmasis vekselio savininkas (remitentas).
Kadangi įsakomąjį vekselį išrašo kreditorius, būtina, jog skolą pripažintų ir patvirtintų skolininkas – mokėtojas. Sutikimas mokėti vadinamas akceptu. Akceptas įrašomas vekselyje. Jis išreiškiamas žodžiu “akceptuotas” ar kitu analogišku žodžiu ir pasirašomas mokėtojo. Vien mokėtojo parašas vekselio pirmojoje pusėje laikomas akceptu.
Paprastajam vekseliui taikomos įsakomųjų vekselių nuostatos: dėl mokėjimo terminų, apmokėjimo, indosavimo ir kt. Mokėjimo pagal vekselį terminai:
• Vekselyje nurodoma konkreti data;
• Per tam tikrą laiką nuo vekselio išrašymo datos;
• Pateikus (tokį vekselį būtina pateikti ne vėliau kaip per vienerius metus);
• Per tam tikrą laiką nuo pateikimo.
Mokėjimo vieta:
Pagal Ženevos konvenciją vekselis gali būti apmokėtas trasato gyvenamojoje vietovėje ar trasanto gyvenamojoje vietovėje. Jei vekselyje nurodyta kita mokėjimo vieta, toks vekselis vadinamas domiciliniu.
5.1.2. Indosamentas

Kiekvienas vekselis gali būti perduotas indosamentu, net jei jame nėra įrašo „įsakymu“. Indosuoti vekselį galima net mokėtojo naudai, nepaisant to, jis vekselį akceptavo ar ne, taip pat vekselio davėjo ar kurio nors kito vekseliu įsipareigojusio asmens naudai. Šie asmenys gali tokį vekselį indosuoti toliau. Įrašas daromas vekselio antrojoje pusėje. Gali būti labai daug indosamentų, tokiu atveju klijuojama vekselio pratąsa (alonžas). Vekselio indosamentas turi būti besąlyginis.
Indosamentų rūšys:
• Vardinis indosamentas (perduodant vekselį, įrašomas vardas, pavardė ar firmos pavadinimas);
• Blankinis indosamentas (nenurodoma, kam perduodamas vekselis, tik indosatas pasirašo);
• Indosamentas be atsakomybės (indosantas gali padaryti įrašą, kad atsisako atsakomybės už neapmokėtus, protestuotus vekselius);
• Patikėtinis indosamentas (daromas perduodant vekselį bankui skolai išieškoti).
Kaip matome, paprastieji ir įsakomieji vekseliai turi nemažai panašumų, tačiau pagrindinis skirtumas – paprastąjį vekselį išrašo asmuo (importuotojas), kuris besąlygiškai pasižada sumokėti nurodytą sumą tiesiogiai eksportuotojui, o įsakomojo vekselio paskirtis – pervesti pinigus iš vieno asmens trečiajam. Kreditorius (eksportuotojas) įpareigoja importuotoją mokėti nejam, o kitai užsienio firmai, kuriaijis (eksportuotojas) skolingas. Užsienio prekyboje daugiausia naudojami komerciniai vekseliai – atsiradę sudarius konkretų prekybos sandorį. Paprastai šie vekseliai likvidūs, mažai pavojingi bankams.
Kaip jau minėjau, vekselis, kaip užsienio prekybos finansinis dokumentas, plačiai naudojamas tada, kai eksportuotojas suteikia kreditą importuotojui. Tada importuotoja akceptuoja vekselį, taip įsipareigodamas, suėjus nustatytam mokėjimo terminui, sumokėti eksportuotojui pinigus. Tokius vekselius bankai gali pirkti (diskontuoti). Bankai diskontuoja tik komercinius paprastuosius ir įsakomuosius vekselius, išrašytus konkrečiu terminu.
Priimami diskontuoti vekseliai turi atitikti visus teisinius reikalavimus:
• Jie turi būti sutvarkyti pagal Vekselių įstatymą;
• Trasatas (importuotojas) yra besąlygiškai akceptavęs visą įsakomojo vekselio sumą;
• Jų apmokėjimas patvirtintas ne mažiau kaip dviem parašais, t.y. vekselio davėjo parašu ir pirmojo vekselio savininko indosamentu;
• Nuo jų pateikimo diskontuoti iki jų apmokėjimo termino turi būti likę ne daugiau kaip 12 mėnesių ir ne mažiau kaip viena savaitė;
• Juose yra vardinis indosamentas bankui arba atviras (blankinis) vekselio pateikėjo indosamentas.
Diskontuojantis bankas paprastai reikalauja iš savo kliento, kad vekselis būtų išleistas konkrečiam prekių tiekimui. Be to, bankas įvertina vekselio pateikėjo, laiduotojų ir indosantų finansinę būklę (analizuojami finansinės atskaitomybės duomenys, naudojamasi audito įmonių paslaugomis, kita informacija). Ši užsienio prekybos finansavimo forma yra pigesnė nei naudojant einamosios sąskaitos perviršio finansavimo būdą, lankstesnė nei tiesioginės paskolos suteikimas.
Diskontuojant vekselius bankas gali finansuoti ir importuotoją, ir eksportuotoją.

5.1.3.Bankinis akceptas

Bankinis akceptas – terminuotas vekselis, kurį akceptavo bankas raštu pateikdamas sutikimą vykdyti įsipareigojimą, apmokėjimą (1 šaltinis, 45psl.). Akceptuodamas vekselį, bankas įsipareigoja sumokėti, suėjus vekselio mokėjimo terminui. Akceptas yra besąlyginis. Kaip jau minėjau, akceptas įrašomas vekselyje. Jis reiškiamas žodžiu “akceptuotas” ar kitu panašiu žodžiu, jį pasirašo banko įgaliotas asmuo. Eksporto atveju, eksportuotojui reikia pinigų, kad galėtų toliau plėsti savo verslą ir bendrovės likvidumą. Jei eksportuotojas turi savo banke specialią kreditinę liniją, tai jis gali išrašyti bankui vekselį ir gauti jo (bankinį) akceptą. Gavęs bankinį akceptą, eksportuotojas gali jį realizuoti. Taip eksportuotojui suteikiama paskola, tuo pat metu sukuriant perleidžiamą finansinį instrumentą. Importo atveju, importuotojas gali gauti bankinį akceptą, jei jis savo banke turi specialią kreditinę liniją. Taigi, importuotojas vėliau gali atsiskaityti su banku.

5.1.4. Akredityvų finansavimas

Akredityvas – tai dokumentas, patvirtinantis suteikti kreditą, nustatyti išlaidų akceptavimą bei skolos grąžinimo terminą (1 šaltinis, 55psl.). Pinigai išmokami tik tada, kai bankui pateikiami nustatyti dokumentai. Atsiskaitymas atidėto mokėjimo akredityvais vyksta tokia tvarka:
1. Eksportuotojas, išsiuntęs prekes, pateikia dokumentus tam bankui, kuriame bus atliekamas atsiskaitymas pagal akredityvą;
2. Bankas, nustatęs, kad pateikti dokumentai atitinka akredityvo sąlygas, sumoka pinigus eksportuotojui;
3. Šis bankas siunčia dokumentus bankui – emitentui;
4. Bankas – emitentas, nustatęs, kad pateikti dokumentai atitinka akredityvo sąlygas, sumoka pranešančiajam ar patvirtinančiajam bankui;
5. Bankas – emitentas išsiunčia dokumentus importuotojui;
6. Bankas debetuoja importuotojo sąskaitą.
Dokumentų persiuntimo rizika tenka bankui – emitentui, kai jame atsiskaitoma pagal akredityvą, arba gavėjui, kai atsiskaitoma pagal akredityvą pranešančiajame bei patvirtinančiajame banke. Reikia paminėti, kad atidėto mokėjimo akredityvas yra naudingas importuotojui, kadangijį finansuoja eksportuotojas.
5.2. Banko mokėjimų kortelės
5.2.1. Kortelių tipai
Lietuvoje kortelės atsirado prieš 10 metų. Leidimas jas naudoti leidžia integruotis į pasaulinę bankų veiklos sistemą, prisitraukti klientų. Dalyvavimas pasaulinėje kortelių sistemoje leidžia įsisavinti naujausias bankų technologijas, naudoti didelę infrastruktūrą.
Kortelės gali būti:
• Individualios;
• Biznio (auksinės, sidabrinės, platininės).
Pagal teikiamas paslaugas kortelės gali būti skirstomos taip:
l. Banko kreditinės kortelės. Jos naudojamos įvairioms prekėms ir paslaugoms apmokėti paskolos, išduotos banko, sąskaita. Pagrindinės paslaugos, kurias suteikia kortelė, yra šios:
• prekių ir paslaugų kainos apmokėjimas;
• prekių ir paslaugų pirkimas su nuolaida. Dažniausiai tai viešbučių, automobilių nuomos, restoranų sąskaitų apmokėjimas;
• dauguma kreditinių kortelių galima pasiimti grynųjų pinigų automatuose (iš bankomatų);
• nemokamas draudimas: gyvybės, sveikatos, turto, įsigyto su kortele;
• kitos mokamos draudimo paslaugos: darbingumo, nuomoto automobilio vagystės ir t.t.
2. Banko debetinės kortelės. Jos naudojamos prekėms ir paslaugoms apmokėti, gryniesiems pinigams gauti pinigų išdavimo punktuose, tiesiogiai lėšas nurašant nuo sąskaitos. Šiuo atveju reikalingas specialus įrenginys, kuris perskaitytų kliento sąskaitos numerį, taip pat kitą informaciją, užrašytą magnetinėje juostelėje arba mikroschemoje, ir perduotų šiuos duomenis informacijos apdorojimo kompanijai. Debetinių kortelių charakteristikos ir funkcijos:
• tai plastikinė kortelė, ant kurios grafiniu būdu ar kitaip pažymėtasjos turėtojo vardas, pavardė, sąskaitos numeris;
• kortelė turi magnetinę juostelę arba mikroschemą. Jos leidžia identifikuoti kortelę ir sąskaitą, nustatyti ar užtenka lėšų operacijai atlikti, taip išvengiant nesankcionuoto kreditavimo;

• kortelės grynųjų pinigų automatams. Tai debetinių kortelių porūšis. Jų pagalba klientas gali pasiimti grynųjų pinigų automate. Tai paprasčiausia kortelių teikiama paslauga. Dažnai ši kortelė išduodama visiems banko klientams, kurie atidaro čekines sąskaitas, kad jie iš pastarosios galėtų išsiimti pinigų.
Magnetinėje kortelių juostelėje užkoduotai įrašomas sąskaitos numeris, galiojimo laikas. Pati magnetinė juostelė turi 2-4 takelius. Tačiau , vis dėlto, magnetinės kortelės nėra labai saugios. Daug patikimesnės kortelės – su mikroschema. Į kortelę įstatyta mikroschema yra anksčiau įrašytos informacijos saugotoja, taip pat ja naudojamasi įrašant naują informaciją. Tai išplečia jos funkcines galimybes, padidina saugumą. Mikroschema turi kelis apsauginius laipsnius ir todėl padirbti informaciją, įrašytą joje, labai sunku ar net neįmanoma. Jeigu kortelę pavogė ir kažkas norija pasinaudoti, 3 kartus iš eilės neįvedus teisingo asmens identifikavimo kodo, mikroschema susinaikina arba kortelė sulaikoma.
Kitas labai didelis mikroprocesorinės kortelės privalumas- galimybė dirbti realiu laiko režimu. Tai reiškia, kad pardavėjui nereikia susisiekti su centriniu duomenų apdorojimo centru autorizacijos vykdymo metu. Pačioje kortelėje saugoma informacija apie sąskaitos būklę. Jeigu sąskaitoje (tiksliau, sąskaitos atvaizde, esančiame kortelėje) neužtenka pinigų – operacija neįvyks, nes neleis kortelė. Jeigu užteks, limito suma bus sumažinta ir į ją įrašytas naujas limitas. jeigu įnešami pinigai į sąskaitą, kortelę reikia įkišti į automatą, kad duomenys būtų perkelti į kortelę (atnaujinami duomenys apie sąskaitą).
Mikroprocesorinės kortelės informacinės galimybės kur kas didesnės nei kortelės su magnetine juostele. Jau dabar gaminamų mikroprocesorinių kortelių atmintis yra 1-64 kilobaitai (KB), kai magnetinė kortelė maksimaliai gali turėti 1 KB.
Pagrindinė priežąstis, dėl kurios ši pranašesnė technologija plačiai nepaplitus, – jos brangumas. Mikroprocesorinė kortelė 5-7 kartus brangesnė už kortelę su magnetine juostele. Bet tai dar ne didžiausios išlaidos. Blogiausia tai, kad reikia pakeisti visus pardavimo taškuose įrengtus terminalus ir imprinterius, visus grynųjų pinigų išdavimo automatus ir kt.
Pasaulyje yra ir kitų alternatyvų: 1981 metais išrasta optinė (lazerinė) kortelė. Įrašymas į ją ir skaitymas iš jos vyksta lazerio pagalba. Pagrindinis jos pranašumas – didelė informacijos apimtis. Bankinėse technologijose jos dar nepaplito, nes pati kortelė ir įranga jai aptarnauti kainuoja per daug, kad būtų rentabili.

5.3. Indėlių priėmimas

Kiek lėšų bus sukaupta šalies komercinių bankų sistemoje, priklauso nuo gyventojų pajamų dydžio: jei pajamos didelės – didesnę atlyginimo dalį galima taupyti nei šalyse, kur šis lygis žemas. Įvertinus pagrindinį ekonomikos augimo rodiklį Lietuvoje, matyti, kad vienam gyventojui paskutiniaisiais metais buvo sukurta 2097 JAV dolerių BVP, tačiau tai beveik 3-4 kartus mažiau nei neturtingiausiose Europos Sąjungos šalyse. Santaupų akumuliavimas taip pat priklauso nuo bankų sistemos stabilumo, gyventojų pasitikėjimo. Krizių laikotarpiais gyventojai praranda, dažniausiai, pasitikėjimą visa bankų sistema’. Visų pirma bankai turi garantuoti indėlių saugumą tiems, kurie nori taupyti. Indėlis banke iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip mano paskola bankui, ji lygi banko skolai man. Taigi indėliai apibūdinami, kaip banko paskolinis kapitalas. Banko indėliai (depozitai) būna: iki pareikalavimo, taupomieji, arba terminuotieji. Formuodamas indėlius, bankas išduoda paskolas arba perka vertybinius popierius.
Indėlių sąskaitos atidaromos Lietuvos ir užsienio valstybių juridiniams asmenims, -klientui ir bankui pasirašius nustatytos formos sutartį. Vykdydamas kito asmens pavedimą atidaryti indėlio sąskaitą jo vardu, klientas turi pateikti ir notaro patvirtintą įgaliojimą.
Bendrą indėlio sąskaitą gali atidaryti keli asmenys (indėlio bendrasavininkai) pasirašomoje indėlio sąskaitos sutartyje nurodydami, ar disponuos indėliu kartu ar kiekvienas atskirai.
Sąskaita kito asmens naudai sutartį pasirašęs asmuo disponuoja tol, kol asmuo, kurio vardu atidaryta sąskaita, kreipiasi į banką ir pateikęs asmens dokumentą, įgyja indėlininko teises ir pareigas.
Indėlių sąskaitos atidaromos ir nepilnamečiams. 15-kos metų jaunuolis gali pateikti mokyklos, savivaldybės ar kitos įstaigos išduotą dokumentą, kuriame būtų įrašyta asmens gimimo data bei antspaudu patvirtinta jo nuotrauka, savo laikinąjį arba kartu atvykusių tėvų pasus.
Kaupiamasis indėlis – tai tokia indėlių rūšis, kai sąskaitą galima nuolat papildyti mokėjimo pavedimais arba grynųjų pinigų įmokomis. Taigi, paskirtis atitinka jo pavadinimą. Sąskaitoje patogu kaupti lėšas, jei santaupos skirtos butui, automobiliui, baldams, buities įrangai ir pan.
Kaupiamąjį indėlį Lietuvoje galima turėti litais arba kita valiuta, dažniausiai JAV doleriais. Tačiau egzistuoja ribotos galimybes disponuoti indėliu:
• Neretai per ketvirtį iš kaupiamojo indėlio sąskaitos be mokesčio galima išsiimti grynaisiais pinigais ar pervesti į kitą savo sąskaitą nedidesnę sumą nei banko nustatyta suma.
• Išsiimant didesnę nei nustatyta sumą, bankui mokamas mokestis (apie 1,5 proc. nuo viršijančios sumos)
Kita indėlių rūšis – terminuoti indėliai. Lėšos terminuotam indėliui priimamos su indėlininku suderinus terminą. Terminuotojo indėlio sąskaitoje naudinga laikyti lėšas, kurias klientas nori “įdarbinti” banke apibrėžtą laiką: vienam trims mėnesiams, pusmečiui, devyniems mėnesiams, metams ar ilgiau. Už terminuotuosius indėlius bankas moka klientams didžiausias metų palūkanas, palyginti su kitomis indėlių rūšimis. Papildomi įnašai nepriimami. Pasibaigus terminui, jį galima pratęsti. Jei klientas su banku sutarties nepratęsia, Lietuvos ir užsienio asmenų indėlio lėšos pervedamos į einamąją sąskaitą.
Banko ir ūkio subjekto susitarimu gali būti sudaryta aptarnavimo sutartis, kurioje nustatytos teisės ir pareigos. Visos operacijos atliekamos, remiantis piniginių formų atsiskaitymo dokumentais, lėšos iš ūkio subjekto sąskaitų gali būti nurašytos tik esant joje lėšų ir savininkui sutikus. Išskyrus tuos atvejus, kai lėšos nurašomos ne ginčo tvarka ir pagal vykdomuosius raštus arjiem prilygintus dokumentus.
Sutartimi nustatytas metų palūkanas bankas skaičiuoja nuo lėšų įskaitymo į terminuotojo indėlio sąskaitą dienos iki priešpaskutinės sutarties termino dienos. Paskutinę sutarties galiojimo dieną terminuotojo indėlio sumą ir likusias palūkanas bankas perves į sąskaitą arba išmokės grynaisiais pinigais.
Pasirašant terminuotojo indėlio sutartį, neretai galima nurodyti bankui automatiškai pratęsti indėlio sutartį. Sutarties pratęsimas galios tokiai pat sumai ir laikotarpiui kaip ir pirminiame susitarime. Terminuotojo indėlio sutartį galima nutraukti numatytam terminui nepasibaigus. Tuo atveju terminuotojo indėlio suma bus grąžinta į nurodytą sąskaitą arba išmokėta grynaisiais pinigais. Tačiau iš sumos bankas išskaičiuos palūkanas, kurios buvo išmokėtos ar pervestos į kitą sąskaitą.
Indėliai iki pareikalavimo – tai indėlis, kai sąskaitos sąvininkas, pasirašydamas su banku sutartį, pageidauja, kad jo piniginė suma įdėta į banko sąskaitą, bet kokiu metu gali būti jam grąžinta. Bankas tokiam klientui moka palūkanas, tačiau jos yra nedidelės, palyginti su kitų indėlių rūšių palūkanomis.
5.4. Kreditavimas
5.4.1. Kredito reikšmė
Kreditavimas – tai komercinis pasitikėjimas, kurį bankas išreiškia skolininkui. Bankų kreditai labai svarbūs ekonomikai, nes iš jų finansuojama pramonė, žemės ūkis, prekyba, statyba bei paslaugų sektorius (1 šaltinis, 6 psl.).
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, šalies bankai, neturėdami pakankamai žinių ir patirties, stengdamiesi pritraukti kuo daugiau klientų, o gal ir norėdami pasipelnyti, teikdavo kreditus neįvertinę klientų finansinės būklės, už menkavertį užstatą arba visai be jo, remdamiesi abejotinais verslo planais, su didžiule rizika. To padarinys – bankrutavo 15 iš 27 bankų. Tačiau dabar sunku įvertinti, kiek pinigų bankai prarado dėl bankininkų neprofesionalumo, banko darbuotojų nesąžiningumo, dėl to, kad turėjo prisiimti pradedančių verslininkų verslo riziką, kai jie buvo apgauti ir prarado pinigus, ir dėl nepakankamos bankų priežiūros ir kontrolės, įsileidusios į Lietuvos bankininkystę dirbti daug abejotinos reputacijos žmonių. Aišku, bankų bankrotą lėmė ir šalies ekonominė aplinka, ir bendra ūkio padėtis.
Pagrindinis kreditavimo tikslas suteikti pelningą paskolą su minimalia rizika. Paskolų kokybė ir apimtis turi būti subalansuota su banko reikalavimais kurie keliami likvidumui, kapitalo, pelno normai. Kreditavimo procesas grindžiamas banko vadovybės ir kredito padalinių darbuotojų sugebėjimu rasti santykį tarp rizikos ir pelno. Kreditavimo procesas apima 3 funkcįjas:
• rinkos įsisavinimas ir kreditavimo analizė;
• kredito vykdymas;
• kredito patikrinimas;
Kai gaunamas prašymas kreditui suteikti analizuojama visa informacija norint nustatyti ar prašoma paskola atitinka komercinio banko normatyvus pagal pelningumą ir riziką. Kreditavimo analizė tapatinama su rizikos analize. Bandoma nustatyti skolininko norus ir galimybes grąžinti paskolą. Formali paskolos analizė yra skolininko prašymo vertinimas ir nuodugni kliento finansinė analizė.
Atliekama kiekybinė analizė. Tai informacijos surinkimas, finansinių ataskaitų analizavimas, skolininko piniginių lėšų prognozavimas, garanto įvertinimas ir analizės išvadų paruošimas, rekomendacijų pateikimas.
Kai suteikimui priimamas sprendimas apie tai pranešama skolininkui, nurodomas tikslas, mokėjimo grafikai, padengimai ir kitos sąlygos. Kai bankas paskolina klientui pinigines lėšas jie tampa partneriais, nes bankas nori parduoti savo paslaugas. Šalys sutinka su partneryste tačiau svarbu, kad jos gintų interesus. Todėl bankai įtraukia papildomas sąlygas, gali riboti skolininko veiklą arba turinčios draudžiamą pobūdį, nurodančios pageidautinas veiklos kryptis. Sąlygos leidžia apsidrausti nuo skolininko veiklos pasikeitimų, kas gali turėti neigiamą įtaką kredito grąžinimui.
5.4.2. Faktoringas
Faktoringas – prekybos ir apyvartinių lėšų finansavimo paslauga. Faktoringo paslaugas teikia bankai faktoriai arba jų dukterinės įmonės. Faktoringo principas: faktoringo firma perka savo klientų reikalavimus klientams ir per 2-3 dienas sumoka avansą, kurio dydis sudaro nuo 70 iki 90 proc. reikalaujamos pinigų sumos, likusiusm 10-30 proc. lėšų faktoringo firmos klientas atgauna tik po to, kai pirkėjai (skolininkai) apmoka už prekes (5 šaltinis, 69psl.).
Bendra Lietuvos faktoringo apyvarta per 2002m. padidėjo 1,5 karto ir siekė 1,685 mljrd. litų. Šiomis palaugomis daugiau naudojasi didmeninės ir mažmeninės prekybos bei paslaugų įmonės. Didžiąją Lietuvos faktoringo rinkos dalį užima „Hanza lizingas“ – 56,65 proc., Vilniaus banko lizingas – 39,48 proc.
Sutinkant su tarptautine faktoringo konvencija (1988 m.), faktoringas atliekamas, kai patenkinami du iš keturių reikalavimų:
1. Kreditavimas skolinių įsipareigojimų išankstinio apmokėjimo forma.
2. Tiekėjo buhalterinės apskaitos vedimas ir realizacijos apskaita.
3. Pirkėjo įsiskolinimų inkasavimas.
4. Tiekėjo draudimas nuo kredito rizikos.
5.4.3. Forfeitingas
Forfeitingas (pranc.-atsisakymas nuo teisių) – eksporto kreditavimas, perkant vekselius ar kitus skolos reikalavimus. Ši forma – komercinio kredito transformacija į bankinį. Jį atliekant pardavėjas – eksportuotojas, kuryįvykdė savo įsipareigojimus ir reikia inkasuoti importuotojo atsiskaitomuosius dokumentus su tikslu gauti grynus pinigus. Pirkėjas – bankas ar speciali kompanija. Pirkėjas prisiima komercines rizikas, susijusias su kliento nemokumu be teisės juos grąžinti eksportuotojui. Jei importuotojas nėra pirmos klasės paskolos gavėjas, turinčio nepriekaištingą reputaciją forfeiteris reikalauja importuotojo šalies neatšaukti banko garantijos. Forfeiteris, įsigijęs skolos reikalavimus, atskaičiuoja procentus už visą laikotarpį , per kurį jie išrašyti. Taip eksporto sandoris tampa sandoriu grynais pinigais. Forfeiteris gali dokumentus saugoti pas save. Taip išleistos jo lėšos įvertinamos kaip kapitalo įdėjimai, bet jis juos gali parduoti kitai forfeitingo firmai be apyvartinio pagrindo. Atėjus mokėjimo terminui, savininkas pateikia dokumentus bankui, kad jis juos apmokėtų. Forfeitoriai dirba su tratomis besąlygiškai perduodamomis skolos dokumentais, kuriuos galima parduoti. Forfeitingas gali būti atliktas bet kuria valiuta.
6. Komercinių bankų kontrolė
6.1. Banko organizavimas
Lietuvos Respublikos Komercinių bankų įstatyme (1994.12.21, Nr.1-720) numatyta, kad bankas veikia akcinio kapitalo pagrindu. Dukterinis bankas yra bankas, kuriame kitas bankas tiesiogiai ar netiesiogiai valdo akcinio kapitalo dalį, suteikiančią jam daugiau kaip 50 proc. balsų, t.y. galimybę kontroliuoti šio banko valdymą.
Kiekvienas bankas gali turėti filialus, kurie neturi juridinio asmens teisių ir yra Lietuvoje registruoto banko teritorinis padalinys, veikiantis banko vardu ir jo įgaliojimu atliekantis visas arba dalį banko operacijų. Gali būti steigiamos ir banko atstovybės, kurios taip pat yra teritorinis banko padalinys, atstovaujantis bankui užsienyje ar Lietuvos respublikoje, tačiau neatliekantis banko operacijų ir neužsiimantis kita komercine ar ūkine veikla.
Steigimą reglamentuoja komercinių bankų, jų padalinių bei bankų pagrindinio kapitalo padidinimo taisyklės patvirtintos LB 1993 07 01. Komercinių bankų įstatymas numato 2 banko įkūrimo būdus:
1. kai steigėjai įsigyja dalį statute numatyto kapitalo, likusi dalis renkama skelbiant viešą akcijų pasirašymą. Tai atviras būdas.
2. Kai visas akcijas įsigyja steigėjai arba steigėjai įsigyja dalį kapitalo, o akcijas platina savo nuožiūra. Tai uždaras būdas. Steigėjų skaičius turi būti ne mažiau 7 ir kiekvienas iš jų turi įsigyti
nemažiau kaip 2 proc. banko akcinio kapitalo. Banko akcininkais negali būti:
• Valstybinės valdžios ir valdymo institucijos, išskyrus LR Vyriausybę ir savivaldybes;
• Biudžetinės organizacijos;
• Šių bankų filialai ir įmonės
• Įmonės, kurių 10 proc. arba daugiau kapitalo sudaro šio banko investicijos.
Bankų veiklos riziką reglamentuojantys normatyvai:
1. Kapitalo pakankamumas;
2. Likvidumas;
3. Maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais;
4. Maksimali paskolos suma vienam skolininkui.
Kapitalo pakankamumo normatyvas – banko kapitalo ir turto bei nabalansin/ų įsipareigojimų, įvertintų pagal rizikos laipsnį, santykis. Lietuvoje nustatytas ne mažesnis kaip 10 proc.
Likvidumas – banko likvidaus turto santykis su einamais įsipareigojimais turi buti ne mažesnis kaip 30 proc.

Maksimali atvira pozicija užsienio valiuta – LB leidžia bendros, atviros pozicijos dydį ne didesnį kaip 30 proc. banko kapitalo, o vienos valiutos aitviros pozicijos dydis ne didesnis kaip 20 proc. banko kapitalo. Maksimali paskolos suma – ne daugiau 20 proc. banko kapitalo.
6.2. Komercinių bankų veiklos kontrolė
Skiriama nuolatinė operatyvioji ir vidinė bei išorinė revizija. Nuolatinę operatyviąją kontrolę atlieka tiesioginiai vadovai, bet dažniausiai jos nepakanka. Todėl labai svarbų vaidmenį atlieka vidinė revizija, kuri turi ne tik išsiaiškinti trūkumus, piktnaudžiavimus, bet ir numatyti priemones, kaip užkirsti jiems kelią. Iš to išplaukia reikalavimas, kad revizijos tarnyba būtų savarankiška, pavaldi tik paties aukščiausiojo lygio vadovybei. Tai labai svarbu Lietuvoje. Lietuvos bankai yra jauni, neturi darbo rinkos salygomis pakankamo patyrimo, reikiamo įvaizdžio užsienio partnerių akyse, todėl vidinės revizijos rezultatais (dažnai visiškai pelnytai) ne visada pasitikima. Todėl labai svarbus išorinis revizijos vaidmuo, kurią atlieka Lietuvos bankas bei tarptautinės audito organizacijos. Bankų kontrolę galima būtų segmentuoti taip:
• Ekonominiai normatyvai. Tai – kreditų klasifikavimas, rezervų sukūrimas, nuosavo kapitalo pakankamumas, kreditavimo limitai, ofšorinės operacijos, pinigų plovimas;
• Bankų veiklos finansinės analizės patikrinimas remiantis banko dokumentais. Tai būtina, kad galima būtų perspėti banką apie galimas perspektyvas;
• Patikrinimas. Bankų priežiūros įstaiga privalo įsitikinti vidaus kontrolės mechanizmo tvarka, veiksmingumu.
Pagrindinės Lietuvos banko taikomos kontrolės priemonės tokios:
• Tarpbankiniams kreditams gali būti suteikiamos valstybinės garantijos. Jos suteikiamos, kai banko veiklos balansas yra nepavojingas arba kai norima paremti valstybei svarbius bankus, yra ir kitų apribojimų.
• Reglamentuojamos komercinių bankų privalomosios atsargos. Visi bankai turi turėti Lietuvos banke tam tikro dydžio privalomąsias atsargas ir griežtai laikytis jų reguliavimo tvarkos
• Reglamentuojamas kapitalo pakankamumas, atsižvelgiant į banko kapitalo dalį atliekamose operacijose.
• Nuostoliams padengti turi buti sudaryti specialus atidėjimai. Atidėjimų normas banko vadovybė sudaro kiekvienai paskolų grupei, įvertinusi jų faktinę riziką.
Be to, nemaža reikalavimų išplaukia iš teisinių normų, reguliuojančių su bankine veikla gretimas sritis. Kredito klasifikacija ir resursų sukūrimas yra klasifikuojami pagal kokybę. Kadangi vyraujanti aktyvų forma – kreditai, tai savalaikis ir tikslus aktyvų portfelio įvertinimas reikšmingas nustatant banko padėtį. Greitas nepatikimų kreditų išaiškinimas banko valdybai leidžia imtis operatyvių veiksmų, kad sumažinti su tokiais kreditais susijusius nuostolius ir apginti banko interesus. Nesant principinių ir greitų veiksmų galimybės ištaisyti padėtį su abejotinom paskolom ir jų padengimo galimybėm sumažėja, o nuostoliai didėja. Patikima kreditinio portfelio informacija yra reikalinga bankų priežiūros įstaigoms kurios nustato bankų būsimus poreikius likvidžiom lėšom ir kapitalui, o taip pat komercinių bankų rezervų pakankamumo nuostoliams dėl paskolų padengimui. Kreditinio portfelio tikslus įvertinimas – svarbus bankų kontrolės elementas. Kai kuriuos kreditus galima klasifikuoti pagal pradelsto įsiskolinimo trukmę. Tokie kreditai nereikalauja gilios analizės. Bankai privalo nustatyti priemones ir kontrolės procedūras kad padėties įvertinimo procesas prasidėtų tuoj pat po paskolos pradelsimo.
Kapitalo pakankamumas vykdo įvairias funkcijas:
• Apsauginė funkcija.Didmsi pasitikėjimą, aprūpina bankus galimybe suteikti finansines paskolas, saugo nuo nuostolių indėlininkus ir kreditorius, nurodydamas nuostolių sumas, kurias bankas gali turėti, kol pilnai neišnyko galimybė pilnai dengti savo įsipareigojimus.Paprastai bankas būna mokus, kol nepaliestas akcinis kapitalas, t.y. kol aktyvų suma bent jau lygi įsipareigojimų sumai, atskaičius banko išleistus, nepadengtus įsipareigojimus ir pridėjus jo akcinį kapitala.
• Operatyvinės funkcijos. Jos yra laikomos antraeilėmis ir apima lėšų asignavimą žemei, pastatams, mašinoms, įrengimams pirkti, taip pat finansinių rezervų sukūrimą nenumatytiems atvejams.
• Reguliavimo funkcijos. Jos yra susijusios su ypatingu visuomenės suinteresuotumu bankų funkcionavimu, taip pat su įstatymais ir taisyklėmis, leidžiančiomis valstybės institucijoms kontroliuoti bankus.
Siekdama banko kapitalo ir kapitalo pakankamumo santykio skaičiavimus priartinti prie reikalavimų valstybėms – ES narėms, Lietuvos banko valdyba 1995.06.22 (nutarimu Nr.55) patvirtino naują kapitalo pakankamumo apskaičiavimo tvarką. Banko kapitalo ir aktyvų bei nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal rizikos laipsnį, santykis parodo kapitalo pakankamumą:

K
-————— l00proc. ≥ 13proc.

BA + NS

Čia K -banko pagrindinio ir papildomo kapitalo sumos;
BA – banko balanso aktyvai(turtas),įvertinti pagal rizikos laipsnį;
NS – banko nebalansiniai straipsniai, įvertinti pagal rizikos laipsnį.
Kontrolė atliekama dokumentų pagrindu numato finansinę balansinių ataskaitų analizę. Pagrindinis finansinės analizės privalumas – leidžia išaiškinti tik atsiradusius banko finansines problemas. Bankų priežiūra iškarto perspėja tokį banką. Pagrįsta finansinių duomenų analizė, kurią bankas periodiškai pristato bankų priežiūrai.

IŠVADOS
Bankai – tai universalios kredito įstaigos, savo klientam teikiančios visų rūšių kredito ir atsiskaitymų paslaugas, pritraukdami lėšas, kurios atsilaisvina vykstant ūkinės veiklos procesui. Jie suteikia šias lėšas laikinam naudojimui tiem, kas turi papildomo kapitalo poreikį, vykdo piniginio kapitalo mobilizacijos ir akumuliacijos funkcijas. Tokia bankų veikla turi realią naudą visoms suinteresuotoms šalims. Indėlininkai neša pinigines lėšas į bankus kaip depozitus ir gauna pajamas už palūkanas. Skolininkai gauna leidimą naudotis piniginiais fondais įvairiems periodams. Tai leidžia vykdyti verslo operacijas. Bankai gauna pajamas iš skirtumo tarp paskolų procento ir palūkanų normos už indėlius. Bankų skolininkai: vyriausybė, vietinės valdžios imančios lėšas biudžeto deficitui padengti, įmonės naudoja paskolas apyvartinėms lėšoms papildyti, gyventojai – pirkti ilgo vartojimo prekes ar gyvenamą būstą.
Komerciniai bankai, kaip finansiniai tarpininkai savo veiklos procese sukuria naujus reikalavimus ir įsipareigojimus, kurie tampa produktu pinigų rinkoje. Komercinių bankų tarpininkavimo esmė – naujų įsipareigojimų kūrimas ir jų pakeitimas kitų kontragentų įsipareigojimais, pinigų lėšų akumuliavimas iš įvairių šaltinių, išskyrus tiesioginį kontaktą indėlininkui ir paskolos gavėjui.
Komercinis bankas – tai kredito institucija, realizuojanti ekonominius interesus. Bankininkystė – pelningas biznis, kuris vadovaujasi tam tikrais principais, kurių svarbiausias – pelningumas. Pelnas susidaro kaip procentas, kuris imamas iš klientų ir įmokamas už bankines operacijas, kaip komisinis mokestis už paslaugas. Pagrindinis banko veiklos rodiklis – pelnas. Komercinis bankas – rizikos įmonė. Rizikuoti gali tik savo kapitalo dydžio rėmuose. Komerciniai bankai sudaro kiekvienos šalies, kurioje vyrauja rinkos ekonomika, kredito sistemos pagrindą bei koncentruoja pagrindinę dalį šalies resursų. Taigi, galima išskirti pagrindinius bankų bruožus:
l. Komerciniai bankai yra finansų sistemos centrai, ekonomikoje vaidinantys strateginį vaidmenį.
2. Pinigų kūrimas, santaupų akumuliavimas, kreditavimas, mokėjimai ir atsiskaitymai yra pagrindinės komercinių bankų funkcijos, kurių nevykdydami jie negalėtų egzistuoti ir normaliai funkcionuoti.
3. Šalies ekonominė aplinka, bendra ūkio padėtis lemia bankų veiklos rezultatus: ekonomikoje vyraujant pakilimui ir bankai pradeda gyvybingiau funkcionuoti.
4. Komerciniai bankai yra ne šalies ūkio kūrėjai, o tik kūrėjų įrankiai. Jie gali padėti pagreitinti vykstančius procesus, betjų formuoti nepajėgūs.
5. Komerciniai bankai, įgyvendindami Lietuvos banko politiką, kuria didžiausią šalies pinigų pasiūlos dalį.
6. Komerciniai bankai teikia svarbią paslaugą visiems ekonomikos sektoriams, akumuliuodami santaupas irjas panaudodami ekonominiams ir socialiniams poreikiams tenkinti.
7. Teikdami kreditus, bankai atlieka svarbią paslaugą šalies ūkiui:
kreditai leidžia plėsti gamybą, didėja kapitalas, pasiekiamas aukštesnis pragyvenimo lygis.
8. Kuo tobulesnė šalyje atsiskaitymų sistema, tuo greitesni atsiskaitymai tarp ūkio subjektų. Kad ir trumpas atsiskaitymų sistemos sutrikimas gali sukelti sumaištį šalyje, padaryti didelių nuostolių.

Literatura
1. Gediminas Smalenskas.Finansai.Vilnius 2002
2. Thomas Mayer, James S.Duesenberry, Robert Z.Aliber. Pinigai, bankai ir ekonomika.Vilnius 1995
3. Lietuvos informacinis institutas.Lietuvos bankų žinynas.Vilnius 1997
4. KTU. Ekonomika. VII. ISSN 1392-1258. 1998
5. Liongina Juozaitienė, Jurga Staponkienė. Verslo ir vadybos įvadas. VšĮ Šiaulių universiteto leidykla 2003
6. Šiaulių banko metinė ataskaita. Šiauliai 2003
7. Internatas. www.lb.lt

Leave a Comment