Komandos vaidmuo

. Kas yra komanda?

Įvairūs autoriai skirtingai apibūdina komandas. Čia pateikiame keletą komandų apibūdinimų variantų.

Komanda vadiname du ar daugiau žmonių, kurie tarpusavyje yra susiję ir daro vienas kitam įtaką, siekdami bendro tikslo (Stoner, 488).

Komanda – tai žmonių grupė, galinti veiksmingai imtis bet kokio darbo, kuriam atlikti ji ir buvo sukurta (Everard, Morris, 176).

Komanda – tai du ar daugiau žmonių, kurie dirba kartu, siekdami vieno tikslo (Nelsonas, Ekonomis, 180).

Komanda – iš kelių darbuotojų susibūręs darbo vienetas, kuris vieną ar kelis uždavinius gali išspręsti gerokai efektyviau nei paavieniai darbuotojai (Sakalas,257).

Kam tos komandos?

· Komandos leidžia panaudoti visų darbuotojų – ne tik vadybininkų ir vadovų – žinias, sprendžiant organizacijos problemas. Gerai sudaryta komanda sujungia įvairių pakraipų ir lygių darbuotojus ir padeda rasti geriausią būdą, siekiant užsibrėžto tikslo.
· Komandos leidžia grupei dirbti veiksmingai. “Veiksmingai” vadinama tai, kai darbo kokybė, kurią galima pasiekti per turimą tam tikrą laiką, yra geriausia, kai visiškai ir ekonomiškai naudojamasi komandos turimais (vidiniais ir išoriniais) ištekliais.
· Kiekvienas narys padaro daugiausia, ką jis gali, ir tik komandoje, kur vieni kitus palaiko.
· Paskiras naarys ir komanda visada sąveikauja – kiekvienas nuolatos prisitaiko, kad komanda dirbtų optimaliai. Grupės nariui bendri darbo rezultatai yra svarbesni nei individualūs, iš kiekvieno jie reikalauja nusiteikimo ir pasiruošimo bendradarbiauti.

2. KOMANDŲ TIPAI

B.Nelsonas ir P.Ekonomis išskiria tris komandų tipus: oficialųjį, neoficialųjį ir savarankiškąjį, ku

uris turi oficialios ir neoficialios komandos bruožų.

2.1.Oficialios komandos

Oficialią komandą suformuoja organizacijos vadovai tam tikram tikslui pasiekti. Oficialios komandos tipai gali būti tokie:
ü Užduočių vykdytojai: oficialios komandos sudaromos laikinai, sprendžiant kokią problemą.
ü Komitetai: tai ilgalaikės ar nuolatinės komandos, atliekančios nuolatines organizacijos užduotis.
ü Darbo komandos: jas sudaro vadybininkas ar vadovas ir visi jam tiesiogiai pavaldūs darbuotojai.
Oficialios komandos yra svarbios daugeliui organizacijų, nes nuo pat įkūrimo jose paprastai daug bendraujama. Naujienos, tikslai ir kita informacija plinta nuo vieno darbuotojo kitam per oficialias komandas. O jų struktūra leidžia patvirtinti užduotis bei išgirsti komandos narių nuomonę apie atliktas užduotis, veiklą ir pan.

2.2.Neoficialios komandos

Neoficialios komandos yra įprastos darbuotojų asociacijos, kurios spontaniškai susiburia oficialioje organizacijos struktūroje.

Nors neoficialios komandos neturi konkrečių tikslų ar užduočių, kurias būtų patvirtinę vadovai, jos turi didelę reeikšmę organizacijoms, kadangi:
ü Neoficialios komandos sąlygoja darbuotojams galimybę gauti informaciją ne tik oficialiais, vadovybės patvirtintais kanalais, bet ir iš neoficialių šaltinių.
ü Neoficialios komandos suteikia (sąlyginai) saugų iškrovos būdą, kai garas dėl iškilusių sunkumų nuleidžiamas ieškant sprendimų ir diskutuojant su kitų organizacijos skyrių darbuotojais – už oficialios komandos ribų.

2.3.Savarankiškos arba superkomandos

Savarankiškos komandos turi ir oficialios, ir neoficialios komandos bruožų. Šias komandas paprastai samdo vadovai, o jos netrukus prisiima atsakomybę ir imasi darbo. Savarankišką komandą dažniausiai sudaro nuo 3 iki 30 narių, kurių užduotis – susirinkti kartu ir sp

pręsti bendrus darbo reikalus. Savarankiškos komandos kartais vadinamos intensyvios veiklos komandomis, įvairiatikslėmis, ar superkomandomis (Nelsonas, Ekonomis 188-189).
J.A.F.Stoner šias komandas vadina superkomandomis arba aukšto atlikimo lygio komandomis.
Kuo superkomandos skiriasi nuo kitų oficialių komandų? Jos ignoruoja tradicinę “židinio hierarchiją” – griežtai nustatytą tvarką, kai darbininkai yra apačioje, o vadovai viršuje. Gerai organizuotos superkomandos valdo pačios save, sudaro savo darbo kalendorinius grafikus, nustato savo rezultatyvumo normas, užsisako darbui reikalingus įrenginius ir medžiagas, gerina produkto kokybę, bendrauja su vartotojais ir kitomis superkomandomis.
Tačiau superkomandos gali būti visiška pražūtis labai paprastoms problemoms spręsti. Superkomandos labiausiai pasiteisina tada, kai reikia spręsti sudėtingas problemas ar tenka “prasimušti” pro administracijos grandis, stabdančias pažangą; šiuo atveju yra svarbi tarpfunkcinė koncepcija.
Superkomandos nėra absoliučiai teisingas pasirinkimas kiekvienai kompanijos kultūrai.

2.4.Savivaldos komandos

Superkomandos, kurios valdosi pačios be jokios formalios priežiūros, vadinamos savivaldos komandomis, arba savivaldos darbo grupėmis. Šios komandos pasižymi:
ü Komanda atsako už “santykinai visą užduotį”.
ü Komandos nariai kiekvienas turi įvairių su užduotimi susijusių įgūdžių.
ü Komanda turi teisę nustatyti tokius dalykus kaip darbo metodai, grafikai, skirtingų užduočių skyrimas nariams.
ü Grupės kaip visumos atliekamos veiklos rezultatyvumas – atlyginimo ir grįžtamojo ryšio pagrindas.
Tokių grupių buvimas pramonėje reiškia, kad individualią užduočių vykdymo strategiją pakeitė grupiniai metodai darbui atlikti (Stoner,491 – 492).

J.A.F.Stoner išskiria formalias ir neformalias komandas. Taip pat pritaria, jog šiandien yra komandų, ku

urios turi bruožų, būdingų abiem tipams.

2.5.Formalios komandos

Formalias komandas ar grupes sukuria vadovai sąmoningai, joms skiriamos tam tikros užduotys, kad jos padėtų organizacijai siekti tikslų (Stoner,489).

Pati populiariausia formali grupė – komandavimo komanda, kurią sudaro vadovas ir darbuotojai, atsiskaitantys tam vadovui.

Kitas formalių komandų tipas – komitetas. Jis yra ilgalaikis ir sprendžia pasikartojančias problemas bei priima sprendimus.

Kai kurios formalios komandos laikinos. Jas galima vadinti užduoties “pajėgomis”, arba projekto komandomis.
Šios komandos sukuriamos spręsti konkrečiai problemai ir paprastai išformuojamos, kai užduotis įvykdoma ar problema išsprendžiama.

2.6.Neformalios komandos

Neformalių komandų ar grupių susikuria visur, kur tik susiburia žmonės ir tarpusavyje nuolat bendrauja. Tokių grupių susidaro ir formalioje organizacijos struktūroje. Jų nariai yra linkę aukoti kai kuriuos savo individualius poreikius komandos, kaip visumos poreikių labui. Lyg ir atsidėkodama už tai komanda juos remia ir gina.

Neformalių grupių funkcijos. Išskiriamos keturios pagrindinės funkcijos:
ü Jos remia ir stiprina savo narių pripažįstamas bendras vertybes ir normas.
ü Jos suteikia savo nariams socialinio pasitenkinimo, padėties, saugumo jausmą. Neformalios grupės sudaro darbuotojams galimybę pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais, kartu papietauti ir galbūt pabendrauti po darbo. Taigi, neformalios grupės patenkina žmogaus draugystės, paramos ir saugumo poreikius.
ü Neformalios grupės padeda savo nariams komunikuoti. Neformalių grupių nariai sužino apie jiems aktualius dalykus savo neformaliais ryšių kanalais, kurie dažnai papildo formaliuosius. Ne vienas vadovas dažnai na

audojasi neformaliais tinklais, kad perduotų žinias “neoficialiu būdu”.
ü Neformalios grupės padeda spręsti problemas. Jos gali padėti sergančiam ar pavargusiam darbuotojui, arba sugalvoti būdų, padedančių įveikti nuobodulį ir rutiną. Gana dažnai toks grupinis problemos sprendimo būdas padeda organizacijoms, pvz., kai tokių grupių nariai pasiūlo savo neproduktyviai dirbantiems bendradarbiams pasitempti. Tačiau tokios grupės gali ir sumažinti organizacijos efektyvumą, pvz., kai jos verčia naujus darbuotojus sumažinti jų dedamas pastangas taip, kad jos neverstų abejoti normaliais, įprastais grupės darbo standartais.
Šalia visų šių funkcijų, neformalios grupės gali būti laikomos referentinėmis grupėmis – t.y. grupėmis, su kuriomis mes lyginame ir tapatiname save (tokiomis, kurios turi patrauklumo galios). Šios grupės daro didžiulį poveikį organizacijų gyvenimui, nes žmonės yra linkę modeliuoti savo elgesį pagal tas grupes.

3.KOMANDŲ CHARAKTERISTIKOS

Kembridžo psichologas Meredithas Belbinas savo vadybos tyrinėjimais nustatė, kad komandos sėkmę daugiausia lemia jos narių asmeninių ypatybių derinys. Tai nėra vien techninė komandos narių kompetencija, svarbiausia jų sąveikos būdas.
Galima stulbinančiai tiksliai numatyti, ar tam tikra komanda dirbs sėkmingai, ar jai nesiseks. Daugiausia problemų kyla dėl to, kad netinkamai parenkami komandų nariai.
Formuojant komandas pramonėje, įprasta laikytis principo: komanda tikriausiai bus gera, jei sugebėsite sutelkti geriausią buhalterį, tyrinėtoją, gamybininką, prekybininką ir kt. ir jiems vadovauti paskirti kompetentingą pirmininką. Su darbu susijusios savybės ir kompetencija iškeliamos į pirmąją vietą. Belbino nuomone, dažnai komandoje daug sėkmingiau dirba ne tokie iškilūs savosios profesijos atstovai. Į krūvą suėjusius labai protingus žmones paprastai ištinka “analizės paralyžius”; jei kas nors iškelia mintį, tai jo kolegos ima ją narstyti, ir viskas įstringa. 3.1.Komandos nariu vaidmenys

Stebint sėkmingas komandas, įsitikinta, kad nariai patys prisiima vieną arba daugiau tam tikrų vaidmenų, kurie būtini norint sėkmingai dirbti. Tokių vaidmenų yra aštuonetas:
ü Kompanijos darbuotojas. Sumanymus ir planus paverčia praktinėmis darbo procedūromis ir sistemingai bei veiksmingai vykdo nustatytus planus.
ü Pirmininkas. Kontroliuoja kaip komanda siekia grupės tikslų; mato komandos stipriąsias ir silpnąsias ypatybes; užtikrina kad komandos narių galimybės būtų kuo geriau panaudojamos.
ü Formuotojas. Nustato būdą, kaip panaudoti komandos energiją; sutelkia dėmesį į tikslus ir prioritetus.
ü Ikvepejas. Iškelia naujų idėjų ir naujų veiklos strategijų, ypatingą dėmesį skirdamas pagrindiniams klausimams, ir mėgina sužadinti naują komandos požiūrį į jai iškylančias problemas.
ü Ištekliu tyrinetojas. Žvalgo ir praneša apie idėjas, laimėjimus ir išteklius už grupės ribų; užmezga komandai galinčius būti naudingais išorinius kontaktus, vadovauja deryboms.
ü Stebetojas – vertintojas. Analizuoja problemas ir įvertina idėjas bei pasiūlymus, kad komandai būtų lengviau pasverti ir priimti sprendimus.
ü Komandos zmogus. Palaiko ir skatina komandos narių stipriąsias ypatybes (pvz.,
ü paremia pasiūlymą); palaiko suklydusius komandos narius, puoselėja komandos dvasią.
ü Atlikejas –uzbaigiantysis. Užtikrina, kad komanda kiek tik įmanoma būtų apsaugota nuo visokių klaidų, uoliai ieško tokių darbo aspektų, kuriems reikia daugiau negu įprasta dėmesio, skatina komandą skubėti.

1 lentelėje išvardyti vaidmenys ir būdingi bruožai, teigiamos ypatybės ir leistinos tų vaidmenų atlikėjų silpnybės.
Pirmininko ir įkvėpėjo vaidmenys yra svarbiausi, ir jų atlikėjai turi vienas su kitu gerai sutarti: antraip įkvėpėjo idėjos niekuomet neduos gerų rezultatų.
Skirtingi žmonės gerai atlieka skirtingus vaidmenis komandoje; jie gali turėti vieną pagrindinį vaidmenį, tačiau gana kompetentingai gali atlikti ir kitą. Tačiau gali rastis keblumų, jei yra du dominuojantys pirmininkai, du įkvėpėjai ar per daug stebėtojų – vertintojų.
Kad ir kokia būtų komandos sudėtis, visi komandos nariai privalo būti pilnateisiai. Geri komandos nariai žino savo vietą komandoje, keičia savo vaidmenį, pasirenka savo sritį (mokytojams dažnai tai sunku padaryti), kuria vaidmenis kitiems ir padaro tuos darbus, kurių kiti ypač vengia.
Viena iš hierarchinės organizacijos problemų yra ta, kad ne visada lengva į komandas suburti tuos žmones, kurių iš tikrųjų reikia. Išmintingas vadybininkas vengia kurti komandas vien exofficio (pagal pareigas – lot.) pagrindu (Everard, Morris, 178 – 181).

Leave a Comment