kuršių marios

KURŠIŲ MARIOS, lagūna Baltijos pietryčiuose, į pietus nuo Klaipėdos. Plotas 1584 km . Šiaurės dalis priklauso Lietuvai, pietinė-Kaliningrado sričiai. Ilgis 93 km, didžiausias plotis 46 km. Didžiausias gylis 5,9 m ( marių vid. dalyje ), vidutinis gylis 3,8 m. Vandens tūris 6,0 km.
KRANTAI. Kuršių marios ištįsusios iš šiaurės į pietus.;pietuose plačiausios, į šiaurės tolydžio siaurėja ( forma panaši į trikampį ). Šiaurėja Klaipėdos sąsiauriu jungiasi su Baltija ; prie pat jūros sąsiauris yra 390 m pločio. Vakaruose marias nuo Baltijos skiria Kuršių nerija. Jos rytiniame ( marių ) krante yra kyšulių – ragų; didžiausi ( iš šiaurės į pietus ): Agilo, Bulvikio, Grrobšto, Rasytės. Didžiausios įlankos : Agilo, Pervalkos, Karvaičių, Didžioji ir Mažoji Preilos, Brukio. Pietiniai marių krantai daugiausia žemi, pelkėti. Prie jų vietomis, ypač vidurinėje dalyje, ties Pustų ragu, yra bangų abrazijos atidengtų ir nugludintų riedulių sankaupų. Į rytus nuo marių yra Nemuno deltos žemuma, kurios krantai taip pat žemi, pelkėti. Čia yra 2 dideli kyšuliai: šiauriau – 5-6 m virš vandens iškilęs moreninis akmeningas Ventės ragas, piečiau – žemas samplovinis smėlinis Liekų ragas; 2 didelės įlankos – Kniaupas ir Gaurinė, arba karklė. Tarp ventės rago ir Klaipėdos krantai viietomis kiek aukštesni. Kranto linijos ilgis 324 km.
Dugnas gana vienodas, ypač pietinėje dalyje – Budume, kur vyrauja apie 5 m gylis. Čia yra 3 nedidelės seklumos. Žymiausia jų – Labgaršva ( apie 1 km, gylis apie 1,6 m ) yra per 3,5 km į šiaurę nuo Deimenos žiočių. Marių šiaurinėje dalyje du

ugnas taip pat gana lygus, gylis apie 2 m, tik vakariniu pakrašiu, palei Kuršių neriją, tesiasi 3-5 m gylio pavandeninė rina – Panerijos duburys. Jis susidarė dėl dugno grunto deformacijos, slenkant kopoms į priekį. Duburys yra laivybos farvateris. Sudėtingiausias dugno relfas yra dubens centre – Vidmarėse ( tarp Kuršių nerijos, Ventės bei Liekų ragų ; čia įteka Atmeta ir Skirvytė ).Vidmarių gylis daugiau kaip 5 m; yra seklumų: akmeningos kalvos ( gylis 1,8 m ) ir Akmenės ( 1,9 ) seklumos, smėlinga Ežios sekluma ( ilgis 8 km; gylis apie 1, 2 m ).
Kuršių marių dugne, ypač šiaurinėje ir centrinėje dalyse, gruntas daugiausia smėlingas.Dumblingos nuosėdos dengia beveik visą dubens pietinę dalį ir visus marių pagilėjimus. Priekrantėje išilgai Kuršių nerijos vėjas pripusto kopų smėlio. Ties pietų krantu, Rybačiu ( Rasyte ) ir apie Ventės ragą dugne yra moreninio priemolio ir riedulių. Maarių dugno nuosėdose, ypač dumble, daug orgagininės kilmės vietinių ir upių suplugdytų medžiagų. Nuosėdos nesluoksniuotos, nes stipresnės bangos išjudina ne tik visą vandens storymę, bet ir nuosėdas. Nuosėdos labai išlygina marių dugną.Per metus jų susikaupia vidutiniškai 4,4 milijono m. Dėl to marių vandens tūris 1840-1958 sumažėjo 0,53 km.
HIDROLOGINIS REŽIMAS. Į mares įteka 25 upės ir upeliai. Be Nemuno deltos šakų Atmatos, Skirvytės, Hilijos ir Pakalnės, įteka Danė, Nemunynas, Deimana ir kitos mažesnės upės. Iš marių Deimena ir Priegliumi galima nuplaukti į Aistmares. Marių baseinas 100`500 km, jo
o 98 / prklauso Nemunui. Per metus ( 1812- 1968 tyrimų duomenimis ) upė atplugdo vidutiniškai 23,1 km vandens ; daugiause atplugdė 1916 ( 33,8 ), mažiausiai – 1842 ( 15,1 km ). Iš kritulių prirenka vidutiniškai 1,4 km. Per Klaipėdos sąsiaurį iš jūros įteka apie 5 km vandens. Iš marių per metus išgaruoja apie 1 km vandens, į jūrą išteka 28,5 km. Vanduo mariose per metus pasikeičia vidutiniškai 4,7 karto. Kai pučia silpnas vėjas ir vandens lygio skirtumas tarp marių ir Baltijos nedidelis, ties Klaipėda paviršiumi į jūrą teka lengvesnis gėlas marių vanduo, o prie dugno atvirkščiai – sunkesnis druskintas jūros vanduo letai teka į marias. Klaipėdos sąsiauryje vienos krypties srovė iš marių į jūrą pavasarį be pertrūkio kartais išsilaiko ištisus mėnesius, o iš jūros į marias neteka daugiau kaip 7 dienas iš eilės. Stipriausia srovė į marias susidaro, pučiant audringiems vakarų, šiaurės vakarų arba šiaurės vėjams. Didžiausias į marias įtenkančios srovės greitis Klaipėdos sąsiauryje išmatuotas 1970 11 10 ( 1,13 m/s ), o iš marių ištekantčios-1958 10 04 ( 2m/s ). Pačiame marių dubenyje srovės nepastovios, silpnos, jų greitis retai viršija 0,3 m/s. Vyrauja į šiaurę tekančios srovės. Atvirose mariose didžiausias bangų aukštis siekia 2,5 m.

Pavasarį marių vandens lygis būna aukščiausias. Vasarą gerokai sumažėjus upių nuotėkiui, jis priartėja prie jūros lygio. Rudenį, kai jūros lygis ima slūgti, o sausumos nuotekis kiek padidėja, marių lygis vėl pakyla.Marių vidutinis daugiametis vandens lygis aukštesnis už jūros lygį ties Rybačiu 15 cm, Klaipėdos sąsiauryje 3,6 cm. Absoliuti lygio sv
vyravimo amplitudė pietinėje dalyje, ties Otkrytoje ( Rende ), 1835-1965 siekė 218,6 cm, o šiaurinėje dalyje, Klaipėdos sąsiauryje, 241 cm. Per pavasario polaidį gerokai pakilęs ir dar papildomai vėjo patvengtas Nemuno ir marių vanduo užieja marių rytų ir pietų didelius sausumos plotus ( 1958 pavasarį Lietuvoje užliejo 57`000 ha, o Kaliningrado srityje 74`000 ha ).
TERMINIS IR CHEMINIS REŽIMAS. Marių vandens terminiam režimui būdinga homotermija, nes vėjas gerai išmaišo visus vandens sluoksnius. Ryškių ir pastovių temperatūros, mineralizacijos ir biogeninių elementų skirtumų nesusidaro. Giedromis ir ramiomis vasaros dienomis pakraščiuose vanduo įšyla iki 25*C. Labiausiai ( iki 28 C ) buvo įšilęs ties Nida 1954 vasarą. Jūros vanduo, vasarą įsiveržęs į marių šiaurinę dalį, vandenį keletu laipsnių atšaldo, o žiemą ir anksti pavasarį – sušildo. Vidutinė metinė vandens temperatūra einant iš pietų į šiaurę , žemėja . Marios užšąla gruodžio antroje pusėje .1911-72 ledo danga vidutiniškai išsilaikė 110 dienų per metus .Vandens skaidrumas pavasarį ,tuoj po audrų ,ir vandens žydėjimo metu apie 0.5 m. Ties upių žiotimis ir marių šiaurinėje dalyje ,įsiveržus jūros vandeniui ,skaidrumas žiemą ir rudenį gali būti daugiau kaip 2 m. Marių vandenyje gana daug ištirpusio deguonies bei biogeninių elementų ; fosforo ,kalio , azoto , geležies ,silicio ,kalcio.
AUGALIJA IR GYVŪNIJA . Vandens augalija gausiausia ir įvairiausia rytų ir pietų pakraščuosia, užtakiuose, apie upių žiotis. Čia ji sudaro didžiules makrofitų ( plačialapių plūdžių, vandens le
elijų, lūgnių, meldų, nendrių ) juostas; jos nusitęsia nuo kranto į marias iki 3-3,5 m gylio. Vandens ir priekrančių augalija nelabai įvairi – rasta 114 rūšių. Fitoplanktono 176 rūšys, porūšiai ir formos. Iš dumblių daugiause rasta titnagdumblių, vyraujančių pavasarį; gausu ir žaliadumblių, kurių ypač padaugėja vasarą ir rudenį. Vandens žydėjimo metu, vasaros pabaigoje, 1 litre marių vandens randama iki 4 milijonai fitoplanktono individų
( keliolika kartų daugiau negu ežeruose ). Zooplangtono ir dugne gyvenančių bestosinių gyvūnų aprašytos 108 formos. Po didesnių pavasario potvynių, kai upės į marias atneša daugiau maisto, 1 m dugno ploto esti iki 200g bestosinių gyvūnų. Kuršių mariose ir Nemuno deltoje yra 50 rūšių žuvų, priklausantčių 16 šeimų. Gausiause karpinių šeima – 22 rūšys. Iš dugninių žuvų vyrauja karšiai, o iš peleginių – stintos, bet gausu ir starkių, ešerių, kuojų.
ŽVEJYBA .1928-38 mariose per metus vidutiniškai būdavo sužvejojama 56,5 kg/ha. Po 2 pasaulinio karo daugiause sugauta 1954m ( 58,7 kg/ha ). Dabar per metus leidžiama sugauti 35kg/ha . Daugiause sugauta kuojų ( apie 13`000cnt per metus ), karšių ( apie 10`000 cnt ) ir stintų ( apie 6`00 cnt ). Sumažėjo ungurių, žiobrių, lašišų, sykų ištekliai.
LAIVYBA . Per mares ir toliau Nemunu eina svarbiausias vidaus vandens kelias Klaipėda – Kaunas. Juo plugdoma statybinės medžiagos , anglys ir kiti kroviniai. Nuo 1962 m mariomis tarp Kauno ir Klaipėdos kursuoja greitieji keleiviniai laivai “ Raketa “. Marių šiaurinėje dalyje yra Klaipėdos prekybos ir žvejybos uostas.
GEOLOGINĖ RAIDA . Marios susidarė maždauk prieš 5`000 metų . Spartčiau auganti Kuršių nerija atitvėrė Baltijos įlanką. Dalis tos įlankos vėliau virto pamario žemuma, o likusi dalis susiliejo su pietuose buvusiu pajūrio ežeru.
TYRIMO ISTORIJA . Kuršių marios labiausiai ištirtos hidrologiniu ir hidrobiologinio požiūriu. Tyrimo medžiagą apibendrinta kolektyviniuose darbuose “Kuršių marios“(1978, 2t.),“Kuršių marių biogeochemija“ (1983 rusų k. ) .

Leave a Comment