Kokiomis sąlygomis planavimas garantuoja mokyklos sėkmę?

KOKIOMIS SĄLYGOMIS PLANAVIMAS GARANTUOJA MOKYKLOS SĖKMĘ?

Kultūros studijų esė

Su planavimu nuolat susiduriame savo kasdieniame gyvenime. Planuojame dienos darbus, pirkinius, atostogas, karjerą. Taigi, planavimas nėra fenomenas, jis mums gerai pažįstamas. Tačiau tokius planus paprastai laikome mintyse, griežtai neapibrėždami jų. Kas kita yra planavimas kokioje nors organizacijoje. Tokie planai pasižymi taisyklėmis, principais, orientavimusi į tikslus. Rimantas Želvys, daugelio knygų apie vadybą autorius, drastiškai rašo: „Neturint plano galimybės pasiekti tikslą tampa labai neaiškios, sunku įvertinti organizacijos darbo veiksmingumą“. Sutinku, tai aktualu verslui: nuo efektyvaus verslo pllano priklauso atsakymas į Šekspyro klausimą „būti ar nebūti?“ Bet ar taip reikia to mokyklai?
Taip, mūsų laikais švietimui, kaip ir verslui, keliama vis daugiau ir daugiau reikalavimų. Tėvams, mokiniams, visuomenei reikia, kad mokykla taptų moderni, atvira, kokybiška, lanksti. Esu tikra, dauguma pedagogų taip pat mano, jog naujovės reikalingos. Teisus šiuo atžvilgiu Kauno technologijos universiteto profesorius Robertas Jucevičius , teigęs, jog „moderniosios organizacijos [.] skirtumas yra jos „kūrybinis destruktyvumas. Jo orientacija į kitimą, inovacijas, status quo keitimą siekia pokyčių visame kame, kas yra įpprasta.“ Kūrybinį destruktyvumą suprantu kaip gyvybiškumą. A.Iljinas, kuris daug rašė apie įmonės planavimą, mano, kad organizacijos gyvybiškumas, naujoviškų organizacijos pakitimų lanksčiu įrankiu laikomas strateginis planavimas. Netapsiu atradėja, sakydama, jog šioje vietoje ypač reikšmingas tampa visų organizacijos narių indelis.
Bet ar visi mo

okyklos bendruomenės sugeba identifikuoti save su ateinančiomis į mokyklą naujovėmis, rasti sau nišą gausiam naujovių antplūdy ir suprasti savo rolę planavimo procese?
Visi mes žmonės, o aplinka, vertybės, kultūra, poreikiai daro mus skirtingus. Todėl vienus iš mūsų tie procesai koncentruoja, mobilizuoja, o kitus – išmuša iš vėžių, jiems kyla nerimas, susierzinimas ir pagaliau, nenoras ką nors daryti apskritai. Kaip pasiekti, kad bent jau dauguma „susirgtų“ siekimu tapti geresniais, t.y. vizijos siekimu, naujų idėjų, pokyčių įgyvendinimu per planavimo procesus? Tokių dalykų neįmanoma pasiekti prievarta. Tačiau, kad žmonės „užsidegtų“, reikia, kad jie išmoktų tam tikrų dalykų. Reikia sukurti žmogui tokias sąlygas, kurios leistų jam atsižvelgus į asmenines ir bendras vizijas išsiugdyti tokias savybes: įsipareigojimą ir atsakomybę, komunikavimą, entuziazmą ir poreikį tobulėti.
Bet, kaip žinia, toks žmoniškasis faaktorius: skirtingų pažiūrų, siekių, intencijų ir pagaliau asmeninių vizijų susidūrimas – sukelia problemines, konfliktines situacijas. O strategija, vizija, nepaisant nieko, turi susidėlioti ir pavirsti planu. Ką gi daryti? Ir štai šioje vietoje posakis „problemos – mūsų draugai“, nors ir skamba kiek paradoksaliai, tačiau akivaizdžiai nusako mokyklos situaciją. Juk besimokant, problemos neišvengiamos (kad ir pavyzdžiui mokslo tiesų, objektyvios realybės ir vertybių, kultūros konfliktas). Bet būtent problemos priverčia mus ieškoti sprendimų. Čia kyla logiškas klausimas: kiek leistinos tos problemos planuojant ir įgyvendinant pokyčius mokykloje? Ma
anyčiau, jos vertingos tiek, kiek skatins norą siekti užsibrėžtos mokyklos bendros vizijos. Drįstu argumentuoti tai Pareto principu: nedidelė dalis priežasčių (čia – konfliktų) įtakoja didelę dalį rezultatų (čia – pokyčių).
Taigi, tik bendros kūrybinės veiklos, problemų sprendimo, aktyvaus bendruomenės įsitraukimo (kai kiekvienas jaučia atsakomybę ir yra pasirengęs kaitai), orientavimosi į bendrą viziją sąlygomis mokyklos strateginis planavimas bus sėkmingas. Juk, kaip rašė socialinių mokslų daktarė Romualda Dobranskienė, vizija (tuo pačiu ir planas) be veiksmo yra paprasčiausia svajonė, o veiksmas be vizijos – sugaištas laikas.

Leave a Comment