1. Kaina- piniginė vertės išraiška.
2. Kainos f-jos: 1)apskaita ir kontrolė:naudojamos fiziškai skirtingoms prekėms įvertinti.2)Mokėjimų ir pajamų susidarymas: kaina suprantama kaip pinigų kiekis, kurį pirkėjas sumoka pardavėjui už įsigijamą prekę.Taigi kainos leidžia nustatyti mokėjimus, kurios moka įvairūs ekon.
subjektai.3)išteklių paskirstymas:kainų reikia paisyti skirstant išteklius,kurie yra riboti, įvairių kategorijų vartotojams, paskirstant pirkėjų pajamas.Tačiau paskirstymo f-ją kainos gali atlikti tik reguliuojamos valstybės.4)skatinimo f-ja:gali skatinti gamybą, vartojimą, išteklių taupymą.5)Pasiūlos ir paklausos reguliavimas siejasi su skatinamąja ir paskirstymo f-ja:kaina turi reguliuoti S ir D santykį.
3. Rinkodaros specialistai siūlo tokį kainos nustatymo nuoseklumą: 1)tikslų formulavimas; 2)paklausos nustatymas; 3)savikanos apskaičiavimas;
4)konkurentų prekių ir prekių kainų analizė; 5)kainodaros pasirinkimas;
6)galutinės prekių kainos nustatymas;
4. 3 pagr.kainodaros metodų grupės. Kaina g.b.nustatyta:1)Savikainos pagrindu:2)Orientuojantis į paklausą3)-//- į konkurenciją.
5. Kainų lygio ir dinamikos kaitos veiksnius galima suregulioti į 5
gr.:1)veiksniai lemiantys kainą – kinta visuomeniškai būtinoms darbo sąnaudoms arba vertės dydžiu.2)-//- -modifikuojant prekę;3)veiksniai, dėl kurių rinkos kainos nukrypsta nuo gamybos kainų;4)Veiksniai, susiję su pinigais ir infliacija;5)Pagal kt. požymius klasifikuojami kainodaros veiksniai.
6. Svarbiausi veiksniai lemiantys visuomeniškai būtinų darbo sąnaudų dydį ir struktūrą yra šie:1)techninis darbo aprūpinimas; )kvalifikacija; 3)darbo patirtis ir kultūra; 4)darbo intensyvumas; 5)mokslo ir technikos pažangos rezultatų panaudojimas gamybos technologijoje; 6)gamybos darbo organizavimas ir valdymas; 7)gamybos priemonių kiekis ir jų efektyvumas;
8)gamybos mastas ir koncentravimas; 9)geografinė ir gamtinės sąlygos
7. Daugelis valstybės išleidžiamų įstatymų ir normatyvinių aktų yra svarbūs formuojant tiek vidaus tiek užsienio kainas ir jie yra laikomi kainos formuojančiais veiksniais:1)valstybiniai aktai tiesiogiai ar netiesiogiai keičiantys kainų santykį, lygį arba dinamiką; 2)iššaldantys bei reguliuojantys kainų ir darbo užmokesčio lygį; 3)piniginių ženklų emisija;
4)apmokestinimo dydžio ir pobūdžio nustatymas; 5)antitrestinė, antikartelinė, antimonapolinė įstatymų leidybą; 6)politikos įgyvendiniomas, eksporto valstybinis subsidijavimas, dempingo ir kt.administracinių priemonių kainų ppolitikoje įvedimas, nacionalinės valiutos kurso keitimas ir kt.priemonės, leidžiančios palaikyti vidines kainas, aukštesnes už importo.
8. Svarbiausi kainodaros procesą reguliuojantys veiksniai yra šie: 1)įm.
gebėjimas laisvai nustatyti kainas; 2)sprendimų dėl kainų priėmimo sparta;
3)prekių kurioms t.b. nustatytos kainos, kiekis; 4)nepriklausomų realizavimo rinkų skaičius; 5)asmenų, nustatančių kainos,kvalifikacija ir skaičius; 6)laikas ir lėšos kainodaros procesui organizuoti; 7)info reikalingos kainoms nustatyti, kiekis ir sudėtingumas.
9.Vertė(suvokiama)=suvokiama nauda/suvokiami kaštai; Vertė vartotojui=norimų f-jų gavimas/kaina arba teikiama nauda/kaina
10. Įm. gali turėti įv.kainodaros tikslus:1)išlikimo – nustatyti tokią kainą, kuri leistų išsilaikyti rinkoje, jeigu gresia žlugimas; 2)pelningumo
– gauti didžiausią arba pastovų pelną, pasiekti tam tikrą pelningumo lygį;
3)apimties – pasiekti tam tikrą pardavimo apimtį ar užimti tam tikrą rinkos dalį; 4)padėties išsaugojimo – čia daugiau dėmesio skiriama ne kainoms, o kitiems konkuravimo būdams; 5)prestižo – suformuoti tam tikrą požiūrį į prekę; 6)kt. specifiniai įm. tikslai.
12. Galima išskirti šias kainų politikos kryptis:1)nustatyti mažesnį nei konkurentų kainą;2)laikytis rinkos kainų;3)nustatyti didesnę nei konkurentų
,pabrėžiant aukštą prekių kokybę;4)kainą nustatyti pagal kurio nors vieno konkurento kainą;5)kaną susieti su nustatyta investuoto kapitalo pelno forma, didinti realizaciją mažesnėmis nei konkurentų kainomis, nereaguojant į jų kainų politiką;6)laikytis kainų, stabdančių prasiskverbimą į rinką;7)nuolat keisti realizacijos apimtį siekiant užtikrinti kainų ir pelno stabilumą;8)užtikrinti rinkos pasiūlos stabilumą nedaug keičiant technologiją, įrengimus, personalą;9)siekti kainų, užtikrintų dideles pajamas iš viso prekių asortimento, o ne iš atskirų prekių;10)nustatyti konkurentams nepalankias kainas, kurios verstų juos pasitraukti iš rinkos;11)nustatyti mažas, įskaitant ir dempingo kainas, užtikrinančias prasiskverbimą į rinką.
13. Galutinė kaina ir nuolaidos dažniausia priklauso nuo šių veiksnių:1)prekių rinkos, konjunktūros (sudėties);2)perkamo įrenginio ar kt.prekes įvaldymo lygio;3)perkamos prekės pasiūlos monopolizavimo laipsnio;4)galimų konkurentų analogiškų prekių kainų;5)įm. suinteresuotumo gauti užsakymą;6)įm. populiarumo vidaus ir užsienio rinkoje;7)lengvatų ir atsiskaitymo už prekes tvarkos;8)prekių paruošimo transportuoti, saugoti, vartoti;9)pardavėjo šalies ekon. – politinės padėties;10)įm. pardavėjos finansinės būklės;11)asmeninių derybinių savybių, kvalifikacijos, nusistovėjusių ryšių pastovumo, patikimumo,…;
14. Didelė kaina taikytina tada, kai prekė yra kokybiškai nauja, gali tenkinti visai kitus poreikius nei konkurentų prekė
15. Mažų kainų politika leidžia greičiau prasiskverbti į rinką. Tokia politika g.b. taikoma:1)prekėms, su kuriomis rinkoje siekiama ilgalaikių tikslų;2)prekėms, kurių gamybos ir realizavimo masto didinimas sparčiai mažina sąnaudas 1 prekei (vienetui);3)prekėms, kurių paklausa priklauso nuo kainos (elastingoms pr.); 4)tolesnės perspektyvos prekėms, kurios dar tik atsiranda.
16. Yra išskirtini tokie kainodaros būdai:1)visuminių arba bendrųjų kaštų pagal vidutinius pastovius ir kintamus kaštus pridedant pelno normą.2)Nenuostolingumo:nustatomas tam tikras pelno dydis, kad nebūtų nuostolinga 3)pagal produkto vertingumą, naudingumą ir reikšmingumą;4)pagal susiklosčiusį rinkoje kainos lygį;5)konkurencinių pasiūlymų (aukciono)
būdas;6)pagal nusistovėjusius klientų tarpusavio santykius ir tradicijas;7)pagal prasiskverbimo į rinką taktiką;8) pagal kintančius kainos nustatymo metodiką;9)pagal tarptautinių prekybos sąlygų vartojimą (incoterms); 10)Etinis , tai kai paisoma pirkėjų interesų nedidinti mažai elastingų prekių kainų.11)Prestižinis – kai nustatomos patrauklios kainos dėl kainos ir kokybės tarpusavio priklausomybės.;12)pagal susitarimą;13)pagal analogiją (tų pačių ir panašių prekių kainas);14)pagal
2 kategorijų kainų sistemą, pvz.kai nustatomos vienos kainos mažmeninei prekybai, o kitos didmeninei.15)psichologinis, siekiant paveikti pirkėjus apsispręsti pirkti.
17. Taikydama nenuostolingumo metodą, Įm. prekės kainą gali nustatyti keliais variantais., vienas iš jų kaštai +antkainis Įmonei svarbu nustatyti tokią kainą, kad garantuotų jai norimą pelną. Apskaičiuojant kaštus, įvertinami kintamieji ir pastovieji kaštai, antkainis suprantamas kaip pelno dydis prekės vienetui. Šis būdas palankus gamintojui, kuris gauna pelną už kiekvieną prekę.Kainos nustatymas gali būti pagristas lūžio taško (išlaidų padengimo taško) radimu. Jo apskaičiavimas padeda atsakyti į klausimą, kokia turi būti mažiausia pardavimo apimtis, kad būtų galima padengti susidariusias gamybos išlaidas. (grafikas)
18. Taikydama nenuostolingą metodą, įmonė, esant nedidelėms rinkos sąlygų pokyčiams, dažnai nekeičia savo prekes kainos.Taip elgdamasi įmonė ignoruoja paklausą, todel gali atitikti taip, kad prekė neturės paklausos.
Orientacija vien į kaštus reiškia, kad kaina nėra panaudojama kaip aktyvus komercinis instrumentas. Tokia kainų politika mažina įmonės veiksmų laisvę rinkoje, nesudaro galimybių nustatyti palankiausią įmonei kainą. Todel, skaičiuojant kainas, reikia remtis ir veiksmais, susijusiais su paklausą, t.y. įmonė turi rasti dviejų dalykų pusiausvyrą – to, ką norėtų už prekę sumokėti pirkėjai, ir įmonės kaštų tai prekei gaminti.
19. Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti ekonomikoje yra naudojama elastingumo sąvoka. Elastingumas, priklausomai nuo jo apibrėžimo ir tikslo yra nustatomas dvejopai.1)Kai norima elastingumų paaiškinti , jis apibrėžiamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekio kitimas procentais kainai pakitus %.2)Kai norima matematiškai apskaičiuoti elastingumą, jis apibrėžiamas kaip paklausos ir pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir kainų procent. padidėjimo santykis. [Es] = Δ S% / Δ P% ; [Eo] = Δ D%
/ Δ P% Paklausos elastingumo koeficientas yra neigamas, todėl kad jis išreiškia atvirkščią kainos ir paklausos kiekio priklausomybę.
(grafikai)Yra 5 skirtingi elastingumo dydžiai: 1)absoliutus elastingumas, tai kai be galo mažas kainų skirtumas sąlygoja didelį paklausos padidėjimo procentą. E d=Es yra begalinis;2)santykinis elastingumas – tai kai tam tikras kainų kitimas lemia didesni paklausos kiekio pasikeitimą Ed,s
(1;3)vieneto elastingumas – kai tam tikras kainų kietimas išreikštas procentais sąlygoja tokį patį paklausos ar pasiūlos kiekio pasikeitimą.
Ed=1 Es(1;4)santykinis neelastingumas – kai kainų pasikeitimas sąlygoja mažesnį paklausos pasikeitimą Es(1; Ed(1; 5)absoliutus neelastingumas –
kai kainų kitimas nepakeičia paklausos Es=Ed=0.
20. Įm.,nustatydama prekės kainą šiuo metodu, remiasi ne gamybos kaštais, o verte, kurią prekė turi vartotojams. Kainų lygio pagrindas yra nustatomas pagal tai, kaip vartotojai suvokia prekę, kokią reikšmę jai suteikia savo vaizduotėje. Vartotojų vertinimai ir atsispindi paklausoje, todėl nustatant kainą, remiamasi egzistuojančios paklausos pokyčiu.
Paskui paklausai išaugus, įm. kainą padidina ir atvirkščiai. Čia kaštai yra tik ribojantis veiksnys, rodantis, ar įm. gaus planuojamą pelną, jei nustatys paklausos lygį atitinkančią kainą.
Kainos keitimo ir perkamo prekių ar paslaugų kiekio rinkoje ryšys yra gana pastovus ir jis paprastai formuluojamas kaip paklausos dėsnis. Paklausą gali pasiekti kitų prekių kainų kitimas rinkoje, kai kitos sąlygos nekinta. Poveikis yra skirtingas priklausomai nuo to, ar prekės yra substitutai, ar papildančios viena kitą.
21. Į konkurentus orientuotos kainos nustatymo metodo esmė. Nustatydama kainas šiuo metodu, įmonė daugiausiai remiasi konkurentų kainomis. Savo prekei ji nustato tokią kainą, kokią analogiškai prekei nustato jos konkurentai arba truputį didesnę/mažesnę. Taip elgdamasi įmonė orientuojasi į rinkos kainų dydį, neatsižvelgia į paklausą ar kaštus. Ji nekeičia savo kainos tol, kol konkurentai nekeičia savųjų. Šiuo metodu kainas nustato įmonės, veikiančios konkurencinėse rinkose.
22. Kainos nustatymo sekant konkurentus esmė. Nors konkurentai turi kitokią sąnaudų struktūrą, tikslus, pardavimų galimybes ir finansinius išteklius, tačiau paprastai sekama artimiausiu ir didžiausiu konkurentu, artimiausiu pagal kainą, kokybę, nustatant mažesnes kainas negu jo. Šis metodas populiarus, kai sunku apskaičiuoti išlaidas arba sunku nuspėti klientų reakciją. Įmonė kreipia mažiau dėmesio į kaštus, o daugiau rinkos konkurencijai.
23. Bendrųjų(visuminių) kaštų metodo esmė. Naudojant visas sąnaudas kainai nustatyti, prie kintamų pridedamos pastovios išlaidos proporcingai indėliams, kuriuos atskiri kintami kaštai įneša į tą gaminį. Tokiu būdu įmonė padengia savo sąnaudas ir gauna iš anksto numatytą pelną.
24. Bendrųjų kaštų metodo trūkumai. 1.neatsižvelgiama į paklausą; 2. bet kuris sąnaudų priskyrimo savikainai būdas yra nerealus prekės pobūdžio ir rinkos sąlygų požiūriu.
25. Tipinis produkto gyvavimo ciklas. Pelno gavimo priklausomybė nuo ciklo stadijos. Stadijos: įvedimas, augimas, branda, smukimas. Produkto įvedimo stadijoje yra stebimas lėtas pardavimų augimas. Augimo stadijoje sparčiai didėja pardavimai ir pelnas. Brandos stadijoje pardavimai stabilizuojasi, pelnas maximizuojamas. Smukimo st. pastoviai mažėjantys pardavimai ir pelnas.
26. Kaip siejasi kainodara ir produkto gyvavimo ciklas? Priklausomai nuo to, kokioje stadijoje yra produktas, turi būti keičiama ir kainodara.
Reikia nepamiršti, kad: produkto gyvavimas yra ribotas; spartėjant technologijų vystymuisi, produkto gyvavimo ciklas trumpėja, tada trumpėja ir pelningumo ciklo trukmė; pardavimus ir pelną galima prognozuoti;
daugiausiai dėmesio turi būti skiriama kainodarai produkto įvedimo į rinką ir kūrimo stadijoms.
27. Naujo produkto kainodaros ypatumai. Šiuo atveju paprastai turima labai mažai info apie tokio produkto paklausą, konkurentus, kaštus ir kitus veiksnius, kurie turi įtakos produkto sėkmei. Mažai žinoma apie rinką.
Todėl kainodaros sprendimus reikia priimti turint mažai duomenų ir su didele tikimybe, kad gali būti padarytos klaidos, prognozuojant paklausą, kaštus ir konkurentų elgseną. Maksimalios kainos ribos nustatymas priklauso nuo vartotojo paklausos, žemutinę apibrėžia kaštai. Reikia nepamiršti, kad pirkėjai dažnai žiūri į kainą kaip į vertės rodiklį.
28. Kainodaros ypatumai augimo stadijoje. Paklausa produktui auga. Daugėja konkurentų, gaminančių panašių prekių. Todėl nusistovi rinkos kaina. Reikia parinkti tokią kainą, kuri atsižvelgiant į konkurencines sąlygas, padėtų pasiekti pardavimų apimtis, užtikrinančias norimo pelno gavimą.
29. Kainodaros ypatumai brandos stadijoje. Svarbu peržiūrėti buvusius kainodaros sprendimus ir nuspręsti, ar reikia keisti kainą. Čia veikia daug konkurentų, rinkos sąlygos nėra palankios kainos didinimui. Todėl kainodaros sprendimas yra mažinti kainą arba palikti tokią pačią. Norint tinkamai įkainoti produktą, svarbu nustatyti, kada jis pasiekė brandą.
30. Brandos pasiekimo simptomai konkurenciniu požiūriu. 1)gamintojo vardo įtakos susilpnėjimas pirkėjų pirmenybių eilėje; 2)fizinių skirtumų tarp produktų mažėjimas; 3)daug organizacijų konkurenčių, siūlančių savo analogišką produktą; 4)rinka yra persipildžiusi; 5)gamybos metodų stabilizavimasis.
31. Kainodaros ypatumai smukimo stadijoje. Čia kainodaros sprendimui yra svarbūs tiesioginiai kaštai. Konkurencija mažina kaina ir artina ją prie tiesioginių kaštų. Tiesioginiai kintamieji kaštai apsprendžia minimalią kainą, priimtiną pardavėjui. Bet kokia kaina virš tiesioginių kintamų kaštų daro indėlį į pelną. Todėl šioje stadijoje gamybos kaštai tampa kainodaros pagrindu.
32. Kainų slenksčių modelio esmė. Daugelis vartotojų prieš darydami pirkimo sprendimą vertina ne vieną specifinę kainą, o tam tikrą jam priimtiną kainų intervalą. Nustatomi aukštasis kainų slenkstis (aukščiausia kaina, kurią pirkėjas pasiruošęs mokėti) ir žemasis (mažiausia kaina, kuri gali būti sumokama neprarandant kokybės). 33. Tiesioginio klausimo metodas. Paskirtis-
išsiaiškinti pirkėjų aukštąjį ir žemąjį kainų slenksčius. Vartotojams pateikiami klausimai: kokia yra minimali kaina, t.y., žemiau kokios kainos jis rimtai suabejos prekės kokybe, ir kokia yra maximali kaina, t.y., ar verta tiek mokėti.
34. Tiesioginio klausimo metodo trūkumai. a)gali sukelti neigiamą reakciją,nes respondentai atsakydami į tiesioginio pobūdžio klausimus galvos, kad jų įvardijamos kainos yra per žemos ar per aukštos,todėl atsakymai gali būti neobjektyvus. b)metodas suteikia tik labai ribotą kiekį informacijos,kad būtų galima pagal maksimalų teigiamų reakcijų skaičių nustatyti priimtiniausią kainą pirkėjui.
35. Jautrumo kainai matavimo metodo esmė. Šis metodas naudojamas pirkėjo apklausai praplečiant pateikiamų klausimų ratą: a) kokiai kainai esant pirkėjas susimąstys, kad produktas pigus ir jo kokybė kelia abejonių. b)
kokiai kainai esant pirkėjas galvos, kad produktas nebrangus ir jo kokybė neabejojame. c) kokiai kainai esant pirkėjas galvoja, kad produktas brangus,bet jį verta pirkti dėl kokybės. d) kokiai kainai esant pirkėjas galvoja, kad produktas brangus ir jo neverta pirkti nepaisant kokybės.
36. Kainų kategorizavimo metodo esmė. Šiuo metodu siekiama nustatyti pirkėjams priimtinas kainas ir kainų slenksčius surūšiuojant tam tikra kainų seka į mažesnes grupes, vad. kategorijomis, pagal suvokiamą šių kainų panašumą arba nepanašumą.Privalumas: besąlygiškai neapibrėžia vienintelių priimtinų kainos ribų.Be to respondentams yra pateikiamas klausimas, kuriuo prašoma nurodyti labiausiai priimtinas kainas,leidžia pagrįstai nustatyti ar egzistuoja viena kaina, išsiskiriant kaip geriausio gaminio ar paslaugos kaina.Šis metodas leidžia patiems respondentams sudaryti nuosavą kategorijų sistemą, savitą tiek kategorijų skaičiumi,tiek tų kategorijų pločiu.Todėl galima tikėtis,kad tokia rezultatų skalė atspindės tikrąjį vartotojų suvokimą apie produkto kainą.
37. Kainų rūšys. fiksuotos kainos; kontrakto; biržų; pasaulinės; loko;
zoninė; dempingo; pariteto; tikslinė; informacinės; intervencinės;
limituotos; transferinės; vartotojo; kainos “nuimančios grietinėlę”;
keistos; taškų; linijinės; sezoninės; galutinės; neto; daugialypės;
reklaminės; bazinės.
38. Fiksuota kaina. Tai tvirtai nustatyta kaina,kurios negalima nei sumažinti, nei padidinti. Kartais kontrakte gali būti numatyta,kad fiksuota kaina gali keistis prekių pristatymo metu.Dažniausiai leidžiama keisti 3-5
proc. nuo fiksuotos kainos.
39. Dempingo kaina. Tai eksporto kaina, kai ji mažesnė negu eksportuotojo šalies vidaus rinkoje 20 arba 8 proc. už pasaulinę kainą. Procentai gali būti numatyti ir kitokie. Užfiksavus dempingo kainą pagal antidempingo įstatymą prekė turi grįžti į savo šalį tokia pat kaina kaip ir eksporto šalyje.Antidempingas neleidžia žlugdyti silpnesniųjų valstybių gamybos.
40. Pariteto kaina. Kai galima keisti savo produkciją į atitinkamą kiekį kitos produkcijos.
41. Intervencinės kainos. Nustatomos ES šalyse, pagal kurias iš gamintojų superkama produkcija.Šios kainos yra kaip garantas produkcijos gamintojams,nes jei kaina nukrinta žemiau, produkcija realizuojama pagal anksčiau nustatytas kainas, nepriklausomai nuo padėties rinkoje.
42. Transferinė kaina. Taikoma atsiskaitant tarp įmonių priklausančių tai pačiai korporacijai.Tai daugiau vidinė kaina.
43. Vartotojo kaina. Tai prekės įsigijimo kaina su pristatymo antkainiu, taros, sandėliavimo ir kt. išlaidomis susijusiomis su prekės įsigijimu.
44. Keistos kainos. Nustatomos litais ir centais artimais litui (5,99 Lt).
45. Galutinė kaina. Tai kaina, kurią moka vartotojas-pirkėjas.
46. Kumuliacinė (kaupiamoji) nuolaida. Dar vadinama kiekybinė. Jos priklauso nuo metinių užsakymų dydžio, bet nepriklauso nuo pavienio pirkimo dydžio.Ji palanki stambiems pirkėjams.
47. Nekumuliacinė nuolaida. Priklauso nuo vienkartinio užsakymo dydžio –
kuo didesnis užsakymas, tuo didesnė nuolaida.
48. Apyvartos (boninė) nuolaida. Nuolaida daroma nuolatiniams klientams pagal nupirktų prekių apimtį per nustatytą laikotarpį.Jos daromos stambiems didmeninės prekybos pastoviems partneriams (6-8 proc. nuo apyvartos).
49. Centinė nuolaida. Skatinanti realizavimą. Suteikiama pirkėjui nubraukiant centus.
50. Dekortas. Yra prekių kainos nuolaida pagal jos kokybę.Jei prekės neatitinka standarto ir yra blogesnės kokybės arba jų gauta mažiau negu numatyta kontrakte, tada atitinkamai tokių prekių kainos yra mažinamos.
Šiuo atveju kontrakte reikia numatyti dėl kokių konkrečių defektų kaina bus sumažinama tam, kad išvengti nesutarimų ir nesusipratimų.
51. Nuolaida apmokant grynais. Nuolaidą paprastai sudaro apie 2 proc.prekių kainos.Jei sumokama per 10 dienų-20 proc.kainos, o likusi suma sumokama per
1 mėn.
52. Uždaros nuolaidos. Taikomos tarp partnerių vykdančius specialius susitarimus, taip pat specialius vyriausybės nutarimus,kurie yra neskelbiami.
53. Skonto nuolaida. Daroma dėl greito apmokėjimo.Jei apmokama per 10 dienų
– nuolaida 3-5 proc.,jei per 20 dienų – 2 proc.,iki 30 dienų – 0,5 arba visai nėra.
54. Grandininė nuolaida. Gali būti bendra įvairių nuolaidų derinių procentinė išraiška nuo prekės kainos.
55. Kainų strategijos. Jų gali būti daug ir įvairių.Dažniausiai naudojamos tokios: 1) ”grietinėlės nugriebimo”; 2)skverbimosi; 3) kainos ir kokybės;
4) orientuotos į konkurentus; 5) lanksčiosios kainodaros strategija.
56. Nugriebimo strategija. Kai naujai prekei nustatoma aukšta kaina ir kol įmanoma iš to stengiamasi gauti maksimalios naudos.Ši strategija dažniausiai taikoma naujoms prekėms arba įėjus į naujas geografines sritis.Ypač gerai tinka, kai pateikiama prekė,kuri itin gerai tenkina vartotojų poreikius, tuomet vartotojai siekia įsigyti prekes,kad ir kokia aukšta būtų kaina.Pirmiausia,rinkos dalis apima tuos segmentus,kurių pirkėjai nėra labai jautrūs kainai. Taip pat atsižvelgiama,ar konkurentai neturi galimybės lengvai prasiskverbti į rinką ir sumažinti kainą.
“Nugriebus grietinėlę” įmonė pradeda mažinti kainą,tuo pačiu išplėsdama pirkėjų ratą.
57. Skverbimosi strategijos esmė.
Nustačius nedidelę kainą,siekiama įeiti į rinką arba išplėsti jos dalį.Kai kurios įmonės vietoj to,kad nustatyti dideles kainas ir užimti nedidelius, bet pelningus rinkos segmentus, nustato mažas naujų prekių kainas ir greitai stengiasi prasiskverbti į rinką,pritraukti kuo daugiau vartotojų, užimti didelę rinkos dalį.Mažos kainos tinkamos tuomet, kai vartotojai jautriai reaguoja į kainas.Naudojant šią strategiją įmonei gali iškilti problemų,kai rinka pasirodo mažesnė negu tikėtasi arba kai nepavyksta užimti pakankamai didelės rinkos dalies.Šiuo atveju lieka galimybė didinti ją arba mažinti.Mažinant – mažėja pelnas;didinant sulaukiama neigiamos vartotojų reakcijos.Kad to išvengti stengiamasi pardavimą didinti kitomis marketingo priemonėmis (reklama,asmeninis pardavimas).
58. Kainos ir kokybės strategijos esmė. Nustatydama kainą įmonė turi žinoti, kokią kainos ir kokybės poziciją užima prekė.Galimi 9 variantai:
kaina aukšta – kokybė aukšta; kaina aukšta – kokybė vidutinė; kaina aukšta
– kokybė žema; kaina vidutinė – kokybė aukšta; kaina vidutinė – kokybė vidutinė; kaina vidutinė – kokybė žema; kaina žema – kokybė aukšta; kaina žema – kokybė vidutinė; kaina žema – kokybė žema.
59. Į konkurentus orientuota strategija. Kai kurios įmonės nustato savo prekės kainą žemesnę negu artimiausio konkurento.
Joms atrodo,kad mažesnė kaina pritrauks daugiau vartotojų,tačiau dažnai pasitaiko taip,kad vartotojas tokių prekių nevertina kaip konkuruojančių analogų.Įmonė taikydama šią strategiją turi numatyti visus galimus konkurentų atsakomuosius veiksmus.Reaguojant į konkurentų kainų pasikeitimus, įmonė privalo užduoti klausimus: * kodėl konkurentai pakeitė kainą; * ar tai buvo padaryta norint užimti didesnę rinkos dalį,kad prisitaikyti prie kintančių kainų; * ar konkurentų kainų pasikeitimas laikinas ar visam laikui; * kaip tai atsilieps mūsų įmonės pelnui ir užimamai rinkos daliai, jei ji nesiims kitų priemonių; * ar kitos įmonės į tai reaguos; * kokia būtų konkurentų ir kitų įmonių reakcija.
60. Kainų diferencijavimo atvejai. 1) Kainų diferencijavimas siekiant paklausos didėjimo,
2) Kainų diferencijavimas siekiant trumpalaikio turto apyvartumo, 3) Kainų diferencijavimas valdant paskirstymo funkcionalumą.
61. Kainų diferencijavimo taikymo sritys. 1) Kainų diferencijavimas paskirstymo kanalams; 2) kainų diferencijavimas vartotojams mažmeninėje prekyboje.
62. Kaip prognozuojamos kainos. Kainos prognozuojamos taip: remiantis įvairiais rodikliais nustatančiais rinkas ir įvairius kitus ciklinio ar neciklinio pobūdžio veiksnių pakitimus, įvertinamas kainų kitimas prognozuojamu laikotarpiu.Sudaryti prognozę sudėtinga ir sunku.
Dabartinėmis sąlygomis paklausos sudedamųjų dalių raidos tendencijos greitai kinta,t.y. anksčiau buvęs veiksnių nustatančių kainų dinamiką tarpusavio ryšys ateityje gali būti visai kitoks. Prognozės rengimą apsunkina ir tai,kad sudėtinga gauti išsamią,patikimą informaciją.
62. Kaip prognozuojamos kainos? Prognozė įvertina galimą kainų kitimą, priklausomai nuo to ar kaina didėja ar mažėja, keičiasi ir prekės realizavimo ar pirkimo taktika. Kainos prognozuojamos remiantis įv.rodikliais nustatančiais rinkos ir įv. kitus ciklinio ar ne ciklinio pobūdžio veiksnių pakitimus, įvertinamas kainų kitimas prognozuojamu laikotarpiu.
63. Pradinė info kainoms prognozuoti trūkumai: 1.kiekiniai ir vertiniai prekės realizavimo duomenys ne visada yra pakankamai tikslūs;
2.įv.ekonominiai veiksniai naudojami sudarant prognozę taip pat dažnai pateikiami nepakankamai detalizuoti ir pavėluoti; 3.konkrečių šakų duomenys dažnai yra pasenę ir nepalyginami.
64. Kainų prognozavimo metodai: 1.ekstropoliacijos-naudojamas sudarant svarbiausių rodiklių, apibūdinančių rinkos konjunktūrą praėjusiu laikotarpiu, statistines eilutes.; 2.ekspertiniai vertinimai-remiasi specialistų patirtimi, žiniomis ir intuicija.; 3.ekonominiai-matematiniai vertinimai . Viena iš svarbiausių šio metodo sėkmės prielaidų yra tokių rodiklių parinkimas, kurie turėjo įtaką kainų dinamikai ne tik praeityje bet ir turės ateity; 4.įv.minėtų metodų deriniai-norint įvertinti perspektyvesnius gamybinius kaštus ir ilgo gamybos ciklo techniškai sudėtingų gaminių kainas galima remtis esamo momento kaštų duomenimis, juos koreguojant prognozuojamu infliacijos tempu.
65. Valst.kainų reguliavimo ilgalaik.tikslai: Tai vyriausybės turimų teisinių ir materialinių galimybių panaudojimas siekiant stabilizuoti ar pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Tikslai: sustabdyti infliacinį kainų augimą dėl galimo pinigų nuvertėjimo; pašalinti kainų disproporcijas konkrečioms prekėms ir paslaugoms;siekti, kad DU nedidėtų proporcingai kainų kitimui; teikti valstybei kontroliamajai gamybai subsidijas; padėti tarp.ryšiams; perskirstyti nacionalines pajamas; spręsto ekonom.,soc.
problemas.
66. Kokiais būdais valstybė gali reguliuoti kainas rinkoje?1. ekonominiu-
reguliuojant rinkoje paklausos ir pasiūlos santykį. 2.administraciniu-
tiesiogiai keičiant ar stabilizuojant kainas. Svarbus veiksnys reguliuojant kainas yra emisinė politika, nukreipta į pinigų kiekio cirkuliacijoje apribojimą, kuriuo politika veikia kainas mažindama bendrą paklausą.
67. Ekonominio valstybės kainų reguliavimo esmė: reguliuojant rinkoje paklausos ir pasiūlos santykį.
68. Administracinio valst.kainų regul.esmė: tiesiogiai keičiant ar stabilizuojant kainas. Reguliavimą atlieka spec.valstybiniai organai remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais bei konkrečiomis ek ir soc sąlygomis.
69. Svarbiausi valst.kainų regul.trūkumai:
1. adm.kainų reguliavimas pažeidžia laisvos konkurencijos principą, kuris yra svarb.rinkos raidos elementas, adm.kainodaros sąlygomis gamintojai ir vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją apibrėžia valst.organai.
Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes reguliuojamas pagr.mainų elementas – kaina. 2.adm.būdu reguliuojamos kainos paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė arba nenori, arba negali atsižvelgti į vid.rinkoje veikiančius veiksnius, jei jie prieštarauja valstybės ekonom. arba kainų politikai. 3 adm kainų regul-mas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių, tai apsunkina šalies dalyvavimą tarptaut.mainuose. 70.
Kas yra kontraktas? yra pagr.dokumentas, kuris reguliuoja ek.santykius ir nuo to, kaip jis sudarytas priklauso požiūris į partnerį, jo prestižas. Gerai parengta sutartis leidžia išvengti nereikalingų ginčų, nesusipratimų tarp kontrahentų. 71. Koks kontrakto sudarymo tikslas? Norint sudaryti kontraktą būtina suderinti kas bus jo subjektas, kas objektas.
Subjektas nusako veiksmų arba operacijų rūšį, objektas-tai daiktines ir materialinės priemonės, kurias reikia parduoti ir t.t. 72. Kokia kontrakto sudarymo esmė. kontraktas suteikia jį pasirašiusioms šalims tam tikras teises ir pareigas. 73. Kontrakto subjektas-fiziniai ir jurid.asmenys.
74. Kontrakto objektas-tai daiktinės ir materialinės priemonės, kurias reikia parduoti, perduoti, dovanoti ir/ar neturintis teisės liečiančios ir sudarančios kontrakto operacijos esmę. Komercinių operacijų objektas yra produkcija, paslaugos, gamybinio ir mokslinio-techninio bendradarbiavimo rezultatai, kurie realizuojant įgavo prekės formą, prekių pavadinimai nusakant jų pagr.charakteristikos. 75. Laikoma, kad kontraktas sudarytas, kai šalys tarpusavyje susitaria dėl visų svarbiausių jo sąlygų: (remiantis šiomis taisyklėmis: valios išreiškimo, išsiuntimo, priėmimo, atpažinimo).
76. Kurios šalies teise vadovaujasi kontrahentai? 77. Kas yra kontrahentas?Kontrakto šalys. 78. Kuo remiasi LR kontraktų sudarymo teisė?Remiasi LR civiliniu kodeksu, prekybos įstatymu, komercinio arbitražo įstatymu, viešųjų pirkimų įst,, konkursų organizavimo nuostatais, kt.teisiniais norminiais aktais.
79. Vienos konvencijos, pasirašytos 1980m. tikslai: Nors Vienos Konvencija priimta buvo 1980 m., bet įsigaliojo tik nuo 1988 m. sausio 1 d. Vienos
Konvencija yra vieningų normų, reguliuojančių tarptautinės prekybos santykius, sistema. Ji padeda vienodai suprasti ir vertinti atskirų šalių teises ir pareigas, nurodytas tarptautinėse pirkimo – pardavimo sutartyse.
Ji taikoma sudarant prekių pirkimo – pardavimo sutartis tarp šalių, kurių komercinės įmonės yra skirtingose valstybėse. Konvencija reguliuoja tarptautinių prekių pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymą ir jų vykdymą.
80. GATT tikslas: 1947 m. įkurta Tarpvyriausybinė org-ja, kuri buvo kaip pasaulinis forumas daugiašalių derybų muitų ir prekybos tarifų barjero mažinimo klausimais; 1995 m. perorganizuota į Pasaulio prekybos org-ją.
81. Oferta –pasiūlymas sudaryti sutartį-siūlymas vienam ar keliems konkretiems asmenims, kai nurodomos sutarčiai sudaryti būtinos sąlygos, jeigu jos yra pakankamai apibrėžtos ir išreiškia pasiūliusio asmens įsipareigojimus. Pasiūlymas sudaryti sutartį yra pakankamai apibrėžtas, jeigu jame nurodytos prekės ir tiesiogiai ar netiesiogiai nustatytas jų kiekis bei kaina arba numatoma jų nustatymo tvarka. Pasiūl.sudaruti sutartį, skirtas nenustatytiems asmenims, laikomas tiktai kvietimu pareikšti ofertą, jeigu siūlantis tiesiogiai nenumato ko kita.
O.įsigalioja, kai ją gauna ofertoje nurodytas asmuo. Oferta – rašytinis, žodinis ar išplaukiantis iš elgesio pranešimas apie norą sudaryti teisinę sutartį, iš kurio sąlygų aišku, kad sutartis bus sudaryta, kai tik asmuo, kuriam adresuota oferta priims ją (akceptuos).
82. Paprastoji oferta gali būti išsiųsta daugeliui įmonių ir gali būti atšaukta.
83. Tvirtoji oferta duodama nustatytas subjektui ir negali būti atšaukta.
84. Išvardinkite, kokius žinote prekinius dok.:1. Sąskaita-
pagr.atsiskaitymo dok., kuriame nurodoma pardavėjo, pirkėjo pav., atsiskaitymo ir transportavimo dokumentų Nr., prekės atkrovimo ir paskyrimo vieta pgl bazines tiekimo sąlygas, pilna prekių pavad., kiekis, kaina, bendra suma, prekių pristatymo sąlygos , įpakavimas, kokybė. 2.sąskaita-
faktūra-įšrašoma pirkėjui priėmus prekes.3. sąskaita specifikacija-
išrašoma, kai į parduodamų prekių siuntą įeina įvairios prekės. Joje nurodoma prekių vieneto kainą pagal jų rūšį, atskiros rūšies prekių suma ir bendra siuntos suma. 4.sąskaita proforma; 5.specifikacija; 6.įpakavimo lapas; 7.kokybės sertifikatas; 8.garantinis įsipareigojimas.
85. Išvardinkite, kokius žinote transportavimo dokumentus: konosamentai, važtaraščiai, prekių priėmimo perdavimo aktai, saugojimo ir sandėliavimo pažymėjimai.
86. Išv., muitinės dok.: muitinės deklaracijos, exporto-importo licenzijos, prekių kilmės sertifikatai-nustatytos formos prekių identifikavimo dok., krovinių lydraščiai-įrašyta info tranzito vykdytojui ir kt.
87. Išv.pagr.atsiskaitymo už prekes formas: Atsiskaitymas čekiais, vekseliais; ats.bankui pervedimu, akredityvais, inkaso, grynaisiais, konsignacija, apmokėjimas dalimis, atidėtas atsiskaitymas, išankstinis apmokėjimas, avansiniai apmokė., atsiskaitymai kortelėmis.
88. Kas yra čekis? Vert.popierius-tam tikra teisine forma sudarytas čekio davėjo pavedimas bankui, kad jis besąlygiškai išmokėtų arba apmokėtų jame įrašytą pinigų sumą. Rūšys: riboti, atsiskaitomieji, bankų, euročekiai, kelionių čekiai.
89. Kas yra vekselis? Yra finansinis vert.popierius-dokumentas, kuriuo išrašantis jį asmuo besąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą kredito sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam. Vekselis gali būti paprastasis ir trata.
90. Dokumento akreditavimo esmė: Dokumentinis akreditavimas-tai viena labiausiai paplitusių tarp prekybos atsiskaitymo formų, pagal pardavėjo rinką atsiskaitymo formos išdėstomos tokia rizikos mažėjimo tvarka:
mokėjimo pavedimas; čekis, vekselis, dok.inkaso, dok. akreditavimas, išankstinis apmokėjimas.
91. Išv.akredityvų rūšis: Atsiskaitymas akredityvais –akredityvas-tai tam tikros sumos rezervavimas akredityvą atidariusiame banke. Tai yra banko sąskaita, kuri atidaroma pirkėjo pavedimu pardavėjui jį aptarnaujančiame banke. Yra tokio rūšys; dokumentinis, atšaukiamas, neatšaukiamas, laiduotas, rezervinis, švarus, pateikiamasis, diskontavimo, su avansu, automatiškai atnaujinamas akredityvas.
92. Atsiskaitymų inkaso esmė-atsiskaitymai vykdomi dalyvaujant ir tarpininkaujant exportuotojo ir importotojo bankams. Exportuotojas pateikęs prekes perduoda inkasuojančiam savo šalies bankui prekinius atsiskaitymo dok.pagal kontrakto sąlygas ir persiunčia mokėtojo bankui. Jei dok.atitinka kontrakto sąlygas, importuotojas akceptuoja duodamas sutikimą apmokėti už pateiktą siuntą.
93. Kreditų tipai: Kreditas masiniam exportuotojui; ilg.kreditai;
lombardinis kr.; kreditinės linijos
94. Kokią informaciją paprastai apima užsakymo sąlygos? Užsakymo sąlygose surašomi techniniai-ekonominiai rodikliai, kuriuos turi įvykdyti užsakymo atlikėjas. Užsakymo sąlygos apima tokią info: užsakymo produkto arba darbų charakteristika; bendri užsakymo reikalavimai; ypatingi užsakymo reikalavimai; garantinio įnašo mokėjimo sąlygos; užsakymo atlikimo terminai; kontrakto kainos nustatymo būdai; užsakymo atlikimo projektas;
kontrakto išskaidymas į atskirus elementus ir kt. Taip pat nurodomi punktai arba rodikliai, dėl kurių vyko konkursas arba derybos. Pvz: kontrakto kainos dydis, rangovo pelno dydis, užsakymo atlikimo trukmė, darbų atlikimo organizavimo būdai ir pan.
95. Atviro konkurso esmė. Atvirą konkursą paprastai užsakovas organizuoja tada, kai jis užsako pagaminti standartinę produkciją. Tam, kad pagamintų šią produkciją, iš rangovo nereikalaujama atlikti didelės techninės užsakymo analizės.
96. Atviro konkurso etapai. Užsakovas, numatęs organizuoti konkursą, parengia ir viešai paskelbia bendro pobūdžio pranešimą apie organizuojamą konkursą. Pranešimai išsiunčiami įmonėms dalyvauti konkurse kontraktui gauti. Pranešime nurodomos techninės ekonominės užsakymo sąlygos, konkurso rengimo vieta, laikas.Po pranešimo rangovai, nutarę dalyvauti, gauna užsakymo sąlygas. Remdamiesi jomis, rangovai pateikia pasiūlymus užsakymui atlikti užsakovo nustatyta forma. Pasiūlymai pateikiami raštu uždara forma.
Užsakovas išsirenka rangovą, pasiūliusį geriausią variantą. Užsakovo pasirinkimą gali nulemti: minimali kaina, kuo palankesnės mokėjimo sąlygos, kuo trumpesni atlikimo terminai. Pranešama pasirinktam rangovui raštu, kad jo pasiūlymas priimtas.
97. Atviro konkurso privalumai. Leidžia pasinaudoti rangovų konkurencija ir taip pasirinkti sau naudingiausią pasiūlymą; čia paprastai vyksta didelė konkurencija, todėl šiuo būdu sudaryti kontraktams būdingos palyginti mažesnės kainos; jų organizavimo paprastumas, palyginti su uždaraisiais konkursais ir tiesioginėmis derybomis. 99. Uždaro konkurso esmė.Čia dalyvauja tik užsakovų pakviestos įmonės, o ne visos norinčios.
Užd.konkursas paprastai organizuojamas, kai: užsakymas nedidelis; darbams nereikia ypatingos kompetencijos; užsakymas yra specifinis ir darbus gali atlikti tik ribotas rangovų skaičius.
100. Uždaro konkurso etapai. 1)užsakovas įvertina pasiūlymus, taip sumažindamas pretendentų kontraktui gauti skaičių. Tai vyksta tokiu nuoseklumu: išsiunčiamas pranešimas potencialiems rangovams, viešai neskelbiamas arba skelbia viešai spaudoje. Apsisprendę rangovai teikia pasiūlymus. Užsakovas juos įvertinęs išsirenka vieną. 2)užsakovas tiesiogiai derasi su rangovu. Po šių derybų galutinai suderinamos užsakymo atlikimo sąlygos, ir tarp šalių pasirašomas kontraktas.
101. Uždaro konkurso privalumai. Užsakovui uždaram konkursui rengti reikia palyginti mažiau išlaidų, nes reikia mažiau pasiūlymų įvertinti. Rangovui taip pat reikia mažiau išlaidų, nes šiuo atveju pateikiamas palyginti mažesnis pasiūlymas užsakymui gauti.
102. Uždaro konkurso trūkumai. Nepašalina rangovų konkurencijos. Ji tik labiau paslėpta negu atvirame konkurse. Čia daugiau pasireiškia ne kainų, o mokslinio-techninio ir inžinerinio-gamybinio rangovų lygio konkurencija.
103. Tiesioginių derybų esmė. Naudojamos, kai yra techninė būtinybė, kai užsakymui atlikti rangovas turi turėti ypatingą techninį patyrimą ir žinias, (o tokių tinkamų siauros specializacijos rangovų tėra nedaug) arba kai reikia kuo greičiau pradėti ir baigti užsakymą, arba kai analogiškas kontraktas atiduodamas vienam tam pačiam rangovui. Be to, tiesiog.derybos yra uždaro konkurso baigiamasis etapas.
105. INCOTERMS sąlygų tikslai. 1)nugalėti kliūtis, kurias sukuria skirtingų kalbų vartojimas, nevienodos tradicijos ir sąlygos užsienio šalyse;
2)išvengti nevienodo tų pačių prekybos sąlygų traktavimo pasauliniu mastu ir taip sumažinti ginčų, teisminių bylų skaičių ir dėl jų patiriamas išlaidas ir eikvojamą laiką; 3)sukurti universalų žinyną, kuris būtų priimtinas visoms pagrindinėms tarptautinėms finansinėms ir teisminėms institucijoms; 4)skatinti tarptautinių prekybinių ryšių plėtojimą.
106. INCOTERMS sąlygų esmė. Jomis išreikštos pardavėjo ir pirkėjo pareigos, susijusios su prekių pardavimu, perdavimu ir gabenimu. Jos turi svarbią reikšmę įmonės apskaitoje. Jomis išreiškiamas rizikos, t.y., nuosavybės teisių, perėjimo iš pardavėjo pirkėjui momentas.
107. Įsipareigojimai ir rizika pagal INCOTERMS taisyklių E grupę. Joje yra viena sąlyga EXW, kuri reiškia, kad pardavėjas savo teritorijoje ar sandėliuose sutartu laiku paruošia prekes išvežimui. Pirkėjas savo sąskaita ir rizika turi pakrauti prekes į transporto priemones, apdrausti krovinį, sumokėti už jo transportavimą, pasirūpinti eksportui reikalingais dokais ir sumokėti su tuo susijusias išlaidas. Rizika ir nuosavybės teisė iš pardavėjo pirkėjui pereina pardavėjo teritorijoje, prieš pakraunant prekes į transporto priemonę. Sudaromas aktas.
108. Įsipareigojimai ir rizika pagal INCOTERMS taisyklių F grupę. F grupėje yra 3 sąlygos, pagal kurias pardavėjas įsipareigoja pristatyti prekes pirkėjo nurodytam vežėjui. FCA- prekės pristatymas pirkėjo ekspeditoriui į
…(nurodoma kažkokia vieta).Rizika ir nuosavybės teisė iš pardavėjo pirkėjui perėjo prekes perdavus vežėjui, kuris gali būti arba pirkėjo atstovas, arba transporto kompanija. Vežėjas turi būtinai pasirašyti krovinio priėmimo perdavimo aktą. FAS- apmokėta iki laiko, nurodomas išsiuntimo uosto pavadinimas. Esant šiai sąlygai, rizika ir nuosavybė iš pardavėjo pirkėjui pereina krovinio peravimo metu. FOB- apmokėtas transportavimas iki laivo ir pakrovimas į laivą. Rizika ir nuosavybės teisė iš pardavėjo pirkėjui pereina prekes pakrovus į laivą. Pasirašomas priėmimo pardavimo aktas.
109. Įsipareigojimai ir rizika pagal INCOTERMS taisyklių C grupę. 4
sąlygos. Pagal jas pardavėjas įsipareigoja pasamdyti vežėją, bet neprisiima atsakomybės dėl galimo prekių praradimo ar apgadinimo jas transportuojant.
Taip pat pardavėjas nekompensuoja jokių išlaidų po prekių perdavimo vežėjui.CFR- kaina ir krovinys; CPT- už transportavimą sumokėta iki..(tam tikros vietos); CIF- kaina, draudimas ir transportavimas, paskirties uosto vieta; CIP- už transportavimą ir draudimą sumokėta iki.. (paskirties vietos).
110. Įsipareigojimai ir rizika pagal INCOTERMS taisyklių D grupę. Joje 5
sąlygos. Pagal jas pardavėjas įsipareigoja padengti visas išlaidas bei jam tenka prekių pardavimo rizika iki nurodytos vietos. Dažniausiai tai būna pirkėjo šalies teritorijoje arba pirkėjo įmonės padalinyje.DAF-prekės pristatymas iki valstybės sienos; DES- parduota laive; DEQ- parduota krantinėje; DDU- pristatyta, muitas nesumokėtas; DDP- pristatyta, muitas sumokėtas.
111. Kokius pagrindinius momentus apima kiekviena INCOTERMS sąlyga? Apima pirkėjo ir pardavėjo teises ir pareigas, rizikos (atsakomybės) ir kaštų perdavimą ir pardavimą pirkėjui.
112. Galima išskirti tokias kontraktų rūšis: gamybos; finansiniai; lizingo;
faktoringo; for feitingo; know-how; komerciniai; kitos.
113. komerciniai kontraktai g.b:pirkimo-pardavimo;importo-
eksporto;barterio; komiso; konsignacijos;klizingo ; paskirstymo;
tarpininkavimo; kiti. Komerc. kontraktai g.b. skirstomi pagal apmokėjimo sąlygas: pinigais; prekėmis; mišria forma.
114. Yra skirstomos tokios pirkimo-pardavimo kontraktų rūšys:
1)vienakartinio teikimo;(tai išankstinis susitarimas,numato prekių kiekio pateikimą tam tikrai datai.Vienkartinio kontrakto rūšys:su trumpais tiekimo terminais;-//-su ilgal.;) 2)kontraktai periodiniais teikimais;(numato reguliarų tam tikro prekių kiekio tiekimą per tam tikrą kontrakto sąlygose numastytą laikotarpį, kuris g.b.ir trumpalaikis(iki1metų),ir ilgal.
3)kontraktai komplektiniams įrenginiams teikti.(Jie skiriasi savo įvairove,sudėtingų turiniu,daugybe skirtingų kontrakto sąlygų, pirkėjų ir pardavėjų įsipareigojimų formulavimas.
115. Kontraktą paprastai sudaro:1)preambulė;2)kontrakto objektas;3)prekės kokybės nustatymo būdas;4)kaina ir bendra kontrakto suma;5)prekių pristatymo terminas;6)mokėjimo sąlygos;7)prekių įpakavimas ir markiravimas;8)pardavėjo garantijos ir sankcijos; 9)draudimas;
10)arbitražas; 11)fors mažorinė sąlyga (nenugalimos jėgos aplinkybės)12)kt.sąlygos
116. Faktoringas – tai operacija,kurios metu yra parduodami tam tikros įm.
debitoriniai įsiskolinimai. Faktoringo pagrindą sudaro teikėjo mokestinių reikalavimų perleidimas faktoringo įmonei. Faktoringu yra vadinamas pirkėjų skolų pardavimas faktoringo kompanijai su nedidele nuolaida.
Faktoringo operacijų privalumai:
1) padidiną įm likvidumą; 2)sumažina įm. finansinę riziką, o tai didina konkurencingumą ir prestižę.
117. Forfeitingas – yra prekybos finansavimo būdas, t.y. nepadengtų įsiskolinimų pirkimas ir pardavimas, Tai labai lanksti paslauga ir ji pritaikoma ir modifikuojama tam, kad geriausia patenkinti eksportotojo poreikius. Kai jis gauna apmokėjimą už savo prekes greitai po jų pristatymo. Tai dažniausiai būna vekselių komplektai. Taigi pardavėjas vietoj pinigų gauna skolinę pasižadėjimą sumokėti tam tikrą pinigų sumą nurodyta laiku. Pardavėjas, gavęs vekselių komplektą parduoda jį bankui arba specialiai forfeitingo kompanijai be teisės jį išpirkti ir taip gauna grynuosius pinigus sandorio pradžioje. Šio atvėju bankas arba forfeitingo kompanija prisiima įsipareigojimą apmokėti vekselį. Forfeitingo pranašumai:
1)pagreitina kapitalo apyvartą; 2)išlaisvina nuo nemokumo ir rizikos;
3)nesusidaro didelių debitorinių įsiskolinimų;
4) apsaugo nuo palūkanų normos rizikos.
118. Kliringas – tai atsiskaitymų be grynųjų pinigų sistema, kurios pagrindas yra abipusių įsipareigojimų ir reikalavimų užskaitymas. Ši sistema sumažina bankų poreikį gryniesiems pinigams. Atsiskaitymai bankuose g.b. organizuojami keliais būdais: 1) sumos už liekvieną kontraktą padedamos atskirai; 2) bankai per dieną kaupia klientų įsipareigojimus ir reikalavimus sumos atskirai.
119. Lizingo sutartimi priemonės savininkas perduoda nuomininkui teisę ja naudotis apibrėžtą laikotarpį už tam tikrą mokestį. Paprastai lizingo sutartis(priešingai nei nuomos)negali būti nutraukta, peržiūrėta ar pakeista.Tuo garantuojamas savininkui investuotų lėšų į nuomojamą turtą susigrąžinimas.
120. Know-How kontraktai tarptautinėje praktikoje yra suprantamos kaip naujos techninės žinios, inovacijos ir patirtis. Prie Know-How priskiriami techniniai sprendimai, padaryti naujų išradimų lygiai, bet dėl vienų ar kt. priežasčių ……..užpatentuoti.
121. Konsignacija – tai tokia importo ar eksporto forma, kai prekės pateikiamos realizuoti rinkoje, o atsiskaitima už jas realizavus.Konsignacijos sąlygomis konsignantas(arba eksportotojasar pardavėjas) pateikia prekes į konsignatoriaus rinką jas realizuoti už jas nesumokėjus. Nerealizuotas prekes konsignantas turi teisę susigrąžinti.
122. Prekybos barterinių mainų pagrindu esmė ta, kad prekių arba paslaugų pirkėjas atsiskaito su pardavėju ne pinigais, o kitu turtu ar paslaugomis.
Tokie prekybiniai santykiai įforminami barteriniu kontraktu. Pagal tokį kontraktą kiekviena šalis tampa ir pirkėja ir pardavėja.
123. Tai išankstinis 2 asmenų- pirkėjo ir pardavėjo – sutartis pirkti arba parduoti kapitalą būsimu laiku, sandorį pasirašant sutarta kaina. Tokia sutartis įsipareigoja abi šalis.Jei esate sandorio pirkėjas, jūs įsipareigojate nupirkti ateityje tam tikrą prekių kiekį nustatytomis kainomis.Jei esate ateities sandorio pardavėjas , jūs įsipareigojate teikti ateityje tam tikrą sutartų prekių kiekį nustatytomis kainomis. Jus esate sandorio pirkėjas, jus tikitės, kad kainos kils,ir sutinkate pirkti šios dienos kainomis.Jei esate pardavėjas, jūs manote, kad kainos kris, ir taip pat sutinkate sandorį pasirašyti šios dienos kainomis.
115. Kontrakto turinys. Preambulė, kontrakto objektas, prekės kokybės nustatymo būdas, kaina ir bendra kontrakto suma, prekių pristatymo terminai, mokėjimo sąlygos, prekių įpakavimas ir markiravimas, pardavėjo garantijos ir sankcijos, draudimas, arbitražas, fors mažorinė išlyga arba negalimos jėgos aplinkybės, kitos sąlygos.