Kainodaros klausimynas

1. Kaina- piniginė vertės išraiška.
2. Kainos f-jos: 1)apskaita ir kontrolė:naudojamos fiziškai skirtingoms
prekėms įvertinti.2)Mokėjimų ir pajamų susidarymas: kaina suprantama kaip
pinigų kiekis, kurį pirkėjas sumoka pardavėjui už įsigijamą prekę.Taigi
kainos leidžia nustatyti mokėjimus, kurios moka įvairūs ekon.
subjektai.3)išteklių paskirstymas:kainų reikia paisyti skirstant
išteklius,kurie yra riboti, įvairių kategorijų vartotojams, paskirstant
pirkėjų pajamas.Tačiau paskirstymo f-ją kainos gali atlikti tik
reguliuojamos valstybės.4)skatinimo f-ja:gali skatinti gamybą, vartojimą,
išteklių taupymą.5)Pasiūlos ir paklausos reguliavimas siejasi su
skatinamąja ir paskirstymo f-ja:kaina turi reguliuoti S ir D santykį.
3. Rinkodaros specialistai siūlo tokį kainos nustatymo nuoseklumą: 1)tikslų
formulavimas; 2)paklausos nustatymas; 3)savikanos apskaičiavimas;
4)konkurentų prrekių ir prekių kainų analizė; 5)kainodaros pasirinkimas;
6)galutinės prekių kainos nustatymas;
4. 3 pagr.kainodaros metodų grupės. Kaina g.b.nustatyta:1)Savikainos
pagrindu:2)Orientuojantis į paklausą3)-//- į konkurenciją.
5. Kainų lygio ir dinamikos kaitos veiksnius galima suregulioti į 5
gr.:1)veiksniai lemiantys kainą – kinta visuomeniškai būtinoms darbo
sąnaudoms arba vertės dydžiu.2)-//- -modifikuojant prekę;3)veiksniai, dėl
kurių rinkos kainos nukrypsta nuo gamybos kainų;4)Veiksniai, susiję su
pinigais ir infliacija;5)Pagal kt. požymius klasifikuojami kainodaros
veiksniai.

6. Svarbiausi veiksniai lemiantys visuomeniškai būtinų darbo sąnaudų dydį
ir struktūrą yra šie:1)techninis darbo aprūpinimas; )kvalifikacija; 3)darbo
patirtis ir kultūra; 4)darbo intensyvumas; 5)mokslo ir technikos pažangos
rezultatų panaudojimas gamybos technologijoje; 6)gamybos darbo
organizavimas ir valdymas; 7)gamybos prriemonių kiekis ir jų efektyvumas;
8)gamybos mastas ir koncentravimas; 9)geografinė ir gamtinės sąlygos
7. Daugelis valstybės išleidžiamų įstatymų ir normatyvinių aktų yra svarbūs
formuojant tiek vidaus tiek užsienio kainas ir jie yra laikomi kainos
formuojančiais veiksniais:1)valstybiniai aktai tiesiogiai ar netiesiogiai
keičiantys kainų santykį, lygį arba dinamiką;

2)iššaldantys bei
reguliuojantys kainų ir darbo užmokesčio lygį; 3)piniginių ženklų emisija;
4)apmokestinimo dydžio ir pobūdžio nustatymas; 5)antitrestinė,
antikartelinė, antimonapolinė įstatymų leidybą; 6)politikos įgyvendiniomas,
eksporto valstybinis subsidijavimas, dempingo ir kt.administracinių
priemonių kainų ppolitikoje įvedimas, nacionalinės valiutos kurso keitimas
ir kt.priemonės, leidžiančios palaikyti vidines kainas, aukštesnes už
importo.
8. Svarbiausi kainodaros procesą reguliuojantys veiksniai yra šie: 1)įm.
gebėjimas laisvai nustatyti kainas; 2)sprendimų dėl kainų priėmimo sparta;
3)prekių kurioms t.b. nustatytos kainos, kiekis; 4)nepriklausomų
realizavimo rinkų skaičius; 5)asmenų, nustatančių kainos,kvalifikacija ir
skaičius; 6)laikas ir lėšos kainodaros procesui organizuoti; 7)info
reikalingos kainoms nustatyti, kiekis ir sudėtingumas.
9.Vertė(suvokiama)=suvokiama nauda/suvokiami kaštai; Vertė
vartotojui=norimų f-jų gavimas/kaina arba teikiama nauda/kaina
10. Įm. gali turėti įv.kainodaros tikslus:1)išlikimo – nustatyti tokią
kainą, kuri leistų išsilaikyti rinkoje, jeigu gresia žlugimas; 2)pelningumo
– gauti didžiausią arba pastovų pelną, pasiekti tam tikrą pelningumo lygį;
3)apimties – pasiekti tam tikrą pardavimo apimtį ar užimti tam tikrą
rinkos dalį; 4)padėties iišsaugojimo – čia daugiau dėmesio skiriama ne
kainoms, o kitiems konkuravimo būdams; 5)prestižo – suformuoti tam tikrą
požiūrį į prekę; 6)kt. specifiniai įm. tikslai.
12. Galima išskirti šias kainų politikos kryptis:1)nustatyti mažesnį nei
konkurentų kainą;2)laikytis rinkos kainų;3)nustatyti didesnę nei konkurentų
,pabrėžiant aukštą prekių kokybę;4)kainą nustatyti pagal kurio nors vieno
konkurento kainą;5)kaną susieti su nustatyta investuoto kapitalo pelno
forma, didinti realizaciją mažesnėmis nei konkurentų kainomis, nereaguojant
į jų kainų politiką;6)laikytis kainų, stabdančių prasiskverbimą į
rinką;7)nuolat keisti realizacijos apimtį siekiant užtikrinti kainų ir
pelno stabilumą;8)užtikrinti rinkos pasiūlos stabilumą nedaug keičiant
technologiją, įrengimus, personalą;9)siekti kainų, užtikrintų dideles
pajamas iš viso pr
rekių asortimento, o ne iš atskirų prekių;10)nustatyti
konkurentams nepalankias kainas, kurios verstų juos pasitraukti iš
rinkos;11)nustatyti mažas, įskaitant ir dempingo kainas, užtikrinančias
prasiskverbimą į rinką.
13. Galutinė kaina ir nuolaidos dažniausia priklauso nuo šių
veiksnių:1)prekių rinkos, konjunktūros (sudėties);2)perkamo įrenginio ar
kt.prekes įvaldymo lygio;3)perkamos prekės pasiūlos monopolizavimo
laipsnio;4)galimų konkurentų analogiškų prekių kainų;5)įm. suinteresuotumo
gauti užsakymą;6)įm. populiarumo vidaus ir užsienio rinkoje;7)lengvatų ir
atsiskaitymo už prekes tvarkos;8)prekių paruošimo transportuoti, saugoti,
vartoti;9)pardavėjo šalies ekon. – politinės padėties;10)įm. pardavėjos
finansinės būklės;11)asmeninių derybinių savybių, kvalifikacijos,
nusistovėjusių ryšių pastovumo, patikimumo,.;
14. Didelė kaina taikytina tada, kai prekė yra kokybiškai nauja, gali
tenkinti visai kitus poreikius nei konkurentų prekė
15. Mažų kainų politika leidžia greičiau prasiskverbti į rinką. Tokia
politika g.b. taikoma:1)prekėms, su kuriomis rinkoje siekiama ilgalaikių
tikslų;2)prekėms, kurių gamybos ir realizavimo masto didinimas sparčiai
mažina sąnaudas 1 prekei (vienetui);3)prekėms, kurių paklausa priklauso nuo
kainos (elastingoms pr.); 4)tolesnės perspektyvos prekėms, kurios dar tik
atsiranda.
16. Yra išskirtini tokie kainodaros būdai:1)visuminių arba bendrųjų kaštų
pagal vidutinius pastovius ir kintamus kaštus pridedant pelno
normą.2)Nenuostolingumo:nustatomas tam tikras pelno dydis, kad nebūtų
nuostolinga 3)pagal produkto vertingumą, naudingumą ir reikšmingumą;4)pagal
susiklosčiusį rinkoje kainos lygį;5)konkurencinių pasiūlymų (aukciono)
būdas;6)pagal nusistovėjusius klientų tarpusavio santykius ir
tradicijas;7)pagal prasiskverbimo į rinką taktiką;8) pagal kintančius
kainos nustatymo metodiką;9)pagal tarptautinių prekybos sąlygų vartojimą
(incoterms); 10)Etinis , tai kai paisoma pirkėjų interesų nedidinti mažai
elastingų prekių kainų.11)Prestižinis – kai nustatomos patrauklios kainos
dėl kainos ir kokybės tarpusavio priklausomybės.;12)pagal
susitarimą;13)pagal analogiją (tų pačių ir panašių prekių kainas);14)pagal
2 kategorijų kainų sistemą, pvz.kai nustatomos vienos kainos mažmeninei
prekybai, o ki
itos didmeninei.15)psichologinis, siekiant paveikti pirkėjus
apsispręsti pirkti.
17. Taikydama nenuostolingumo metodą, Įm. prekės kainą gali nustatyti
keliais variantais., vienas iš jų kaštai +antkainis Įmonei svarbu nustatyti
tokią kainą, kad garantuotų jai norimą pelną. Apskaičiuojant kaštus,
įvertinami kintamieji ir pastovieji kaštai, antkainis suprantamas kaip
pelno dydis prekės vienetui. Šis būdas palankus gamintojui, kuris gauna
pelną už kiekvieną prekę.Kainos nustatymas gali būti pagristas lūžio taško
(išlaidų padengimo taško) radimu. Jo apskaičiavimas padeda atsakyti į
klausimą, kokia turi būti mažiausia pardavimo apimtis, kad būtų galima
padengti susidariusias gamybos išlaidas. (grafikas)
18. Taikydama nenuostolingą metodą, įmonė, esant nedidelėms rinkos sąlygų
pokyčiams, dažnai nekeičia savo prekes kainos.Taip elgdamasi įmonė
ignoruoja paklausą, todel gali atitikti taip, kad prekė neturės paklausos.
Orientacija vien į kaštus reiškia, kad kaina nėra panaudojama kaip aktyvus
komercinis instrumentas. Tokia kainų politika mažina įmonės veiksmų laisvę
rinkoje, nesudaro galimybių nustatyti palankiausią įmonei kainą. Todel,
skaičiuojant kainas, reikia remtis ir veiksmais, susijusiais su paklausą,
t.y. įmonė turi rasti dviejų dalykų pusiausvyrą – to, ką norėtų už prekę
sumokėti pirkėjai, ir įmonės kaštų tai prekei gaminti.
19. Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti ekonomikoje yra naudojama
elastingumo sąvoka. Elastingumas, priklausomai nuo jo apibrėžimo ir tikslo
yra nustatomas dvejopai.1)Kai norima elastingumų paaiškinti , jis
apibrėžiamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekio kitimas procentais kainai
pakitus %.2)Kai norima matematiškai apskaičiuoti elastingumą, jis
apibrėžiamas kaip paklausos ir pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir
kainų procent. padidėjimo santykis. [Es] = Δ S% / Δ P% ; [Eo] = Δ D%
/ Δ P% Pa
aklausos elastingumo koeficientas yra neigamas, todėl kad jis
išreiškia atvirkščią kainos ir paklausos kiekio priklausomybę.
(grafikai)Yra 5 skirtingi elastingumo dydžiai: 1)absoliutus elastingumas,
tai kai be galo mažas kainų skirtumas sąlygoja didelį paklausos padidėjimo
procentą. E d=Es yra begalinis;2)santykinis elastingumas – tai kai tam
tikras kainų kitimas lemia didesni paklausos kiekio pasikeitimą Ed,s
(1;3)vieneto elastingumas – kai tam tikras kainų kietimas išreikštas
procentais sąlygoja tokį patį paklausos ar pasiūlos kiekio pasikeitimą.
Ed=1 Es(1;4)santykinis neelastingumas – kai kainų pasikeitimas sąlygoja
mažesnį paklausos pasikeitimą Es(1; Ed(1; 5)absoliutus neelastingumas –
kai kainų kitimas nepakeičia paklausos Es=Ed=0.
20. Įm.,nustatydama prekės kainą šiuo metodu, remiasi ne gamybos kaštais, o
verte, kurią prekė turi vartotojams. Kainų lygio pagrindas yra nustatomas
pagal tai, kaip vartotojai suvokia prekę, kokią reikšmę jai suteikia savo
vaizduotėje. Vartotojų vertinimai ir atsispindi paklausoje, todėl nustatant
kainą, remiamasi egzistuojančios paklausos pokyčiu. Paskui paklausai
išaugus, įm. kainą padidina ir atvirkščiai. Čia kaštai yra tik ribojantis
veiksnys, rodantis, ar įm. gaus planuojamą pelną, jei nustatys paklausos
lygį atitinkančią kainą. Kainos keitimo ir perkamo prekių ar paslaugų
kiekio rinkoje ryšys yra gana pastovus ir jis paprastai formuluojamas kaip
paklausos dėsnis. Paklausą gali pasiekti kitų prekių kainų kitimas rinkoje,
kai kitos sąlygos nekinta. Poveikis yra skirtingas priklausomai nuo to, ar
prekės yra substitutai, ar papildančios viena kitą.
21. Į konkurentus orientuotos kainos nustatymo metodo esmė. Nustatydama
kainas šiuo metodu, įmonė daugiausiai remiasi konkurentų kainomis. Savo
prekei ji nustato tokią kainą, kokią analogiškai prekei nustato jos
konkurentai arba truputį didesnę/mažesnę. Taip elgdamasi įmonė orientuojasi
į rinkos kainų dydį, neatsižvelgia į paklausą ar kaštus. Ji nekeičia savo
kainos tol, kol konkurentai nekeičia savųjų. Šiuo metodu kainas nustato
įmonės, veikiančios konkurencinėse rinkose.
22. Kainos nustatymo sekant konkurentus esmė. Nors konkurentai turi kitokią
sąnaudų struktūrą, tikslus, pardavimų galimybes ir finansinius išteklius,
tačiau paprastai sekama artimiausiu ir didžiausiu konkurentu, artimiausiu
pagal kainą, kokybę, nustatant mažesnes kainas negu jo. Šis metodas
populiarus, kai sunku apskaičiuoti išlaidas arba sunku nuspėti klientų
reakciją. Įmonė kreipia mažiau dėmesio į kaštus, o daugiau rinkos
konkurencijai.
23. Bendrųjų(visuminių) kaštų metodo esmė. Naudojant visas sąnaudas kainai
nustatyti, prie kintamų pridedamos pastovios išlaidos proporcingai
indėliams, kuriuos atskiri kintami kaštai įneša į tą gaminį. Tokiu būdu
įmonė padengia savo sąnaudas ir gauna iš anksto numatytą pelną.
24. Bendrųjų kaštų metodo trūkumai. 1.neatsižvelgiama į paklausą; 2. bet
kuris sąnaudų priskyrimo savikainai būdas yra nerealus prekės pobūdžio ir
rinkos sąlygų požiūriu.
25. Tipinis produkto gyvavimo ciklas. Pelno gavimo priklausomybė nuo ciklo
stadijos. Stadijos: įvedimas, augimas, branda, smukimas. Produkto įvedimo
stadijoje yra stebimas lėtas pardavimų augimas. Augimo stadijoje sparčiai
didėja pardavimai ir pelnas. Brandos stadijoje pardavimai stabilizuojasi,
pelnas maximizuojamas. Smukimo st. pastoviai mažėjantys pardavimai ir
pelnas.
26. Kaip siejasi kainodara ir produkto gyvavimo ciklas? Priklausomai nuo
to, kokioje stadijoje yra produktas, turi būti keičiama ir kainodara.
Reikia nepamiršti, kad: produkto gyvavimas yra ribotas; spartėjant
technologijų vystymuisi, produkto gyvavimo ciklas trumpėja, tada trumpėja
ir pelningumo ciklo trukmė; pardavimus ir pelną galima prognozuoti;
daugiausiai dėmesio turi būti skiriama kainodarai produkto įvedimo į rinką
ir kūrimo stadijoms.
27. Naujo produkto kainodaros ypatumai. Šiuo atveju paprastai turima labai
mažai info apie tokio produkto paklausą, konkurentus, kaštus ir kitus
veiksnius, kurie turi įtakos produkto sėkmei. Mažai žinoma apie rinką.
Todėl kainodaros sprendimus reikia priimti turint mažai duomenų ir su
didele tikimybe, kad gali būti padarytos klaidos, prognozuojant paklausą,
kaštus ir konkurentų elgseną. Maksimalios kainos ribos nustatymas priklauso
nuo vartotojo paklausos, žemutinę apibrėžia kaštai. Reikia nepamiršti, kad
pirkėjai dažnai žiūri į kainą kaip į vertės rodiklį.
28. Kainodaros ypatumai augimo stadijoje. Paklausa produktui auga. Daugėja
konkurentų, gaminančių panašių prekių. Todėl nusistovi rinkos kaina. Reikia
parinkti tokią kainą, kuri atsižvelgiant į konkurencines sąlygas, padėtų
pasiekti pardavimų apimtis, užtikrinančias norimo pelno gavimą.
29. Kainodaros ypatumai brandos stadijoje. Svarbu peržiūrėti buvusius
kainodaros sprendimus ir nuspręsti, ar reikia keisti kainą. Čia veikia daug
konkurentų, rinkos sąlygos nėra palankios kainos didinimui. Todėl
kainodaros sprendimas yra mažinti kainą arba palikti tokią pačią. Norint
tinkamai įkainoti produktą, svarbu nustatyti, kada jis pasiekė brandą.
30. Brandos pasiekimo simptomai konkurenciniu požiūriu. 1)gamintojo vardo
įtakos susilpnėjimas pirkėjų pirmenybių eilėje; 2)fizinių skirtumų tarp
produktų mažėjimas; 3)daug organizacijų konkurenčių, siūlančių savo
analogišką produktą; 4)rinka yra persipildžiusi; 5)gamybos metodų
stabilizavimasis.
31. Kainodaros ypatumai smukimo stadijoje. Čia kainodaros sprendimui yra
svarbūs tiesioginiai kaštai. Konkurencija mažina kaina ir artina ją prie
tiesioginių kaštų. Tiesioginiai kintamieji kaštai apsprendžia minimalią
kainą, priimtiną pardavėjui. Bet kokia kaina virš tiesioginių kintamų kaštų
daro indėlį į pelną. Todėl šioje stadijoje gamybos kaštai tampa kainodaros
pagrindu.
32. Kainų slenksčių modelio esmė. Daugelis vartotojų prieš darydami pirkimo
sprendimą vertina ne vieną specifinę kainą, o tam tikrą jam priimtiną kainų
intervalą. Nustatomi aukštasis kainų slenkstis (aukščiausia kaina, kurią
pirkėjas pasiruošęs mokėti) ir žemasis (mažiausia kaina, kuri gali būti
sumokama neprarandant kokybės). 33. Tiesioginio klausimo metodas. Paskirtis-
išsiaiškinti pirkėjų aukštąjį ir žemąjį kainų slenksčius. Vartotojams
pateikiami klausimai: kokia yra minimali kaina, t.y., žemiau kokios kainos
jis rimtai suabejos prekės kokybe, ir kokia yra maximali kaina, t.y., ar
verta tiek mokėti.
34. Tiesioginio klausimo metodo trūkumai. a)gali sukelti neigiamą
reakciją,nes respondentai atsakydami į tiesioginio pobūdžio klausimus
galvos, kad jų įvardijamos kainos yra per žemos ar per aukštos,todėl
atsakymai gali būti neobjektyvus. b)metodas suteikia tik labai ribotą kiekį
informacijos,kad būtų galima pagal maksimalų teigiamų reakcijų skaičių
nustatyti priimtiniausią kainą pirkėjui.
35. Jautrumo kainai matavimo metodo esmė. Šis metodas naudojamas pirkėjo
apklausai praplečiant pateikiamų klausimų ratą: a) kokiai kainai esant
pirkėjas susimąstys, kad produktas pigus ir jo kokybė kelia abejonių. b)
kokiai kainai esant pirkėjas galvos, kad produktas nebrangus ir jo kokybė
neabejojame. c) kokiai kainai esant pirkėjas galvoja, kad produktas
brangus,bet jį verta pirkti dėl kokybės. d) kokiai kainai esant pirkėjas
galvoja, kad produktas brangus ir jo neverta pirkti nepaisant kokybės.
36. Kainų kategorizavimo metodo esmė. Šiuo metodu siekiama nustatyti
pirkėjams priimtinas kainas ir kainų slenksčius surūšiuojant tam tikra
kainų seka į mažesnes grupes, vad. kategorijomis, pagal suvokiamą šių kainų
panašumą arba nepanašumą.Privalumas: besąlygiškai neapibrėžia vienintelių
priimtinų kainos ribų.Be to respondentams yra pateikiamas klausimas, kuriuo
prašoma nurodyti labiausiai priimtinas kainas,leidžia pagrįstai nustatyti
ar egzistuoja viena kaina, išsiskiriant kaip geriausio gaminio ar paslaugos
kaina.Šis metodas leidžia patiems respondentams sudaryti nuosavą kategorijų
sistemą, savitą tiek kategorijų skaičiumi,tiek tų kategorijų pločiu.Todėl
galima tikėtis,kad tokia rezultatų skalė atspindės tikrąjį vartotojų
suvokimą apie produkto kainą.
37. Kainų rūšys. fiksuotos kainos; kontrakto; biržų; pasaulinės; loko;
zoninė; dempingo; pariteto; tikslinė; informacinės; intervencinės;
limituotos; transferinės; vartotojo; kainos “nuimančios grietinėlę”;
keistos; taškų; linijinės; sezoninės; galutinės; neto; daugialypės;
reklaminės; bazinės.
38. Fiksuota kaina. Tai tvirtai nustatyta kaina,kurios negalima nei
sumažinti, nei padidinti. Kartais kontrakte gali būti numatyta,kad fiksuota
kaina gali keistis prekių pristatymo metu.Dažniausiai leidžiama keisti 3-5
proc. nuo fiksuotos kainos.
39. Dempingo kaina. Tai eksporto kaina, kai ji mažesnė negu eksportuotojo
šalies vidaus rinkoje 20 arba 8 proc. už pasaulinę kainą. Procentai gali
būti numatyti ir kitokie. Užfiksavus dempingo kainą pagal antidempingo
įstatymą prekė turi grįžti į savo šalį tokia pat kaina kaip ir eksporto
šalyje.Antidempingas neleidžia žlugdyti silpnesniųjų valstybių gamybos.
40. Pariteto kaina. Kai galima keisti savo produkciją į atitinkamą kiekį
kitos produkcijos.
41. Intervencinės kainos. Nustatomos ES šalyse, pagal kurias iš gamintojų
superkama produkcija.Šios kainos yra kaip garantas produkcijos
gamintojams,nes jei kaina nukrinta žemiau, produkcija realizuojama pagal
anksčiau nustatytas kainas, nepriklausomai nuo padėties rinkoje.
42. Transferinė kaina. Taikoma atsiskaitant tarp įmonių priklausančių tai
pačiai korporacijai.Tai daugiau vidinė kaina.
43. Vartotojo kaina. Tai prekės įsigijimo kaina su pristatymo antkainiu,
taros, sandėliavimo ir kt. išlaidomis susijusiomis su prekės įsigijimu.
44. Keistos kainos. Nustatomos litais ir centais artimais litui (5,99 Lt).
45. Galutinė kaina. Tai kaina, kurią moka vartotojas-pirkėjas.
46. Kumuliacinė (kaupiamoji) nuolaida. Dar vadinama kiekybinė. Jos
priklauso nuo metinių užsakymų dydžio, bet nepriklauso nuo pavienio pirkimo
dydžio.Ji palanki stambiems pirkėjams.
47. Nekumuliacinė nuolaida. Priklauso nuo vienkartinio užsakymo dydžio –
kuo didesnis užsakymas, tuo didesnė nuolaida.
48. Apyvartos (boninė) nuolaida. Nuolaida daroma nuolatiniams klientams
pagal nupirktų prekių apimtį per nustatytą laikotarpį.Jos daromos stambiems
didmeninės prekybos pastoviems partneriams (6-8 proc. nuo apyvartos).
49. Centinė nuolaida. Skatinanti realizavimą. Suteikiama pirkėjui
nubraukiant centus.
50. Dekortas. Yra prekių kainos nuolaida pagal jos kokybę.Jei prekės
neatitinka standarto ir yra blogesnės kokybės arba jų gauta mažiau negu
numatyta kontrakte, tada atitinkamai tokių prekių kainos yra mažinamos.
Šiuo atveju kontrakte reikia numatyti dėl kokių konkrečių defektų kaina bus
sumažinama tam, kad išvengti nesutarimų ir nesusipratimų.
51. Nuolaida apmokant grynais. Nuolaidą paprastai sudaro apie 2 proc.prekių
kainos.Jei sumokama per 10 dienų-20 proc.kainos, o likusi suma sumokama per
1 mėn.
52. Uždaros nuolaidos. Taikomos tarp partnerių vykdančius specialius
susitarimus, taip pat specialius vyriausybės nutarimus,kurie yra
neskelbiami.
53. Skonto nuolaida. Daroma dėl greito apmokėjimo.Jei apmokama per 10 dienų
– nuolaida 3-5 proc.,jei per 20 dienų – 2 proc.,iki 30 dienų – 0,5 arba
visai nėra.
54. Grandininė nuolaida. Gali būti bendra įvairių nuolaidų derinių
procentinė išraiška nuo prekės kainos.
55. Kainų strategijos. Jų gali būti daug ir įvairių.Dažniausiai naudojamos
tokios: 1) ”grietinėlės nugriebimo”; 2)skverbimosi; 3) kainos ir kokybės;
4) orientuotos į konkurentus; 5) lanksčiosios kainodaros strategija.
56. Nugriebimo strategija. Kai naujai prekei nustatoma aukšta kaina ir kol
įmanoma iš to stengiamasi gauti maksimalios naudos.Ši strategija
dažniausiai taikoma naujoms prekėms arba įėjus į naujas geografines
sritis.Ypač gerai tinka, kai pateikiama prekė,kuri itin gerai tenkina
vartotojų poreikius, tuomet vartotojai siekia įsigyti prekes,kad ir kokia
aukšta būtų kaina.Pirmiausia,rinkos dalis apima tuos segmentus,kurių
pirkėjai nėra labai jautrūs kainai. Taip pat atsižvelgiama,ar konkurentai
neturi galimybės lengvai prasiskverbti į rinką ir sumažinti kainą.
“Nugriebus grietinėlę” įmonė pradeda mažinti kainą,tuo pačiu išplėsdama
pirkėjų ratą.
57. Skverbimosi strategijos esmė. Nustačius nedidelę kainą,siekiama įeiti į
rinką arba išplėsti jos dalį.Kai kurios įmonės vietoj to,kad nustatyti
dideles kainas ir užimti nedidelius, bet pelningus rinkos segmentus,
nustato mažas naujų prekių kainas ir greitai stengiasi prasiskverbti į
rinką,pritraukti kuo daugiau vartotojų, užimti didelę rinkos dalį.Mažos
kainos tinkamos tuomet, kai vartotojai jautriai reaguoja į kainas.Naudojant
šią strategiją įmonei gali iškilti problemų,kai rinka pasirodo mažesnė negu
tikėtasi arba kai nepavyksta užimti pakankamai didelės rinkos dalies.Šiuo
atveju lieka galimybė didinti ją arba mažinti.Mažinant – mažėja
pelnas;didinant sulaukiama neigiamos vartotojų reakcijos.Kad to išvengti
stengiamasi pardavimą didinti kitomis marketingo priemonėmis
(reklama,asmeninis pardavimas).
58. Kainos ir kokybės strategijos esmė. Nustatydama kainą įmonė turi
žinoti, kokią kainos ir kokybės poziciją užima prekė.Galimi 9 variantai:
kaina aukšta – kokybė aukšta; kaina aukšta – kokybė vidutinė; kaina aukšta
– kokybė žema; kaina vidutinė – kokybė aukšta; kaina vidutinė – kokybė
vidutinė; kaina vidutinė – kokybė žema; kaina žema – kokybė aukšta; kaina
žema – kokybė vidutinė; kaina žema – kokybė žema.
59. Į konkurentus orientuota strategija. Kai kurios įmonės nustato savo
prekės kainą žemesnę negu artimiausio konkurento. Joms atrodo,kad mažesnė
kaina pritrauks daugiau vartotojų,tačiau dažnai pasitaiko taip,kad
vartotojas tokių prekių nevertina kaip konkuruojančių analogų.Įmonė
taikydama šią strategiją turi numatyti visus galimus konkurentų
atsakomuosius veiksmus.Reaguojant į konkurentų kainų pasikeitimus, įmonė
privalo užduoti klausimus: * kodėl konkurentai pakeitė kainą; * ar tai buvo
padaryta norint užimti didesnę rinkos dalį,kad prisitaikyti prie kintančių
kainų; * ar konkurentų kainų pasikeitimas laikinas ar visam laikui; * kaip
tai atsilieps mūsų įmonės pelnui ir užimamai rinkos daliai, jei ji nesiims
kitų priemonių; * ar kitos įmonės į tai reaguos; * kokia būtų konkurentų ir
kitų įmonių reakcija.
60. Kainų diferencijavimo atvejai. 1) Kainų diferencijavimas siekiant
paklausos didėjimo,
2) Kainų diferencijavimas siekiant trumpalaikio turto apyvartumo, 3) Kainų
diferencijavimas valdant paskirstymo funkcionalumą.
61. Kainų diferencijavimo taikymo sritys. 1) Kainų diferencijavimas
paskirstymo kanalams; 2) kainų diferencijavimas vartotojams mažmeninėje
prekyboje.
62. Kaip prognozuojamos kainos. Kainos prognozuojamos taip: remiantis
įvairiais rodikliais nustatančiais rinkas ir įvairius kitus ciklinio ar
neciklinio pobūdžio veiksnių pakitimus, įvertinamas kainų kitimas
prognozuojamu laikotarpiu.Sudaryti prognozę sudėtinga ir sunku.
Dabartinėmis sąlygomis paklausos sudedamųjų dalių raidos tendencijos
greitai kinta,t.y. anksčiau buvęs veiksnių nustatančių kainų dinamiką
tarpusavio ryšys ateityje gali būti visai kitoks. Prognozės rengimą
apsunkina ir tai,kad sudėtinga gauti išsamią,patikimą informaciją.
62. Kaip prognozuojamos kainos? Prognozė įvertina galimą kainų kitimą,
priklausomai nuo to ar kaina didėja ar mažėja, keičiasi ir prekės
realizavimo ar pirkimo taktika. Kainos prognozuojamos remiantis
įv.rodikliais nustatančiais rinkos ir įv. kitus ciklinio ar ne ciklinio
pobūdžio veiksnių pakitimus, įvertinamas kainų kitimas prognozuojamu
laikotarpiu.
63. Pradinė info kainoms prognozuoti trūkumai: 1.kiekiniai ir vertiniai
prekės realizavimo duomenys ne visada yra pakankamai tikslūs;
2.įv.ekonominiai veiksniai naudojami sudarant prognozę taip pat dažnai
pateikiami nepakankamai detalizuoti ir pavėluoti; 3.konkrečių šakų duomenys
dažnai yra pasenę ir nepalyginami.
64. Kainų prognozavimo metodai: 1.ekstropoliacijos-naudojamas sudarant
svarbiausių rodiklių, apibūdinančių rinkos konjunktūrą praėjusiu
laikotarpiu, statistines eilutes.; 2.ekspertiniai vertinimai-remiasi
specialistų patirtimi, žiniomis ir intuicija.; 3.ekonominiai-matematiniai
vertinimai . Viena iš svarbiausių šio metodo sėkmės prielaidų yra tokių
rodiklių parinkimas, kurie turėjo įtaką kainų dinamikai ne tik praeityje
bet ir turės ateity; 4.įv.minėtų metodų deriniai-norint įvertinti
perspektyvesnius gamybinius kaštus ir ilgo gamybos ciklo techniškai
sudėtingų gaminių kainas galima remtis esamo momento kaštų duomenimis, juos
koreguojant prognozuojamu infliacijos tempu.
65. Valst.kainų reguliavimo ilgalaik.tikslai: Tai vyriausybės turimų
teisinių ir materialinių galimybių panaudojimas siekiant stabilizuoti ar
pakeisti kainų lygį ir proporcijas. Tikslai: sustabdyti infliacinį kainų
augimą dėl galimo pinigų nuvertėjimo; pašalinti kainų disproporcijas
konkrečioms prekėms ir paslaugoms;siekti, kad DU nedidėtų proporcingai
kainų kitimui; teikti valstybei kontroliamajai gamybai subsidijas; padėti
tarp.ryšiams; perskirstyti nacionalines pajamas; spręsto ekonom.,soc.
problemas.
66. Kokiais būdais valstybė gali reguliuoti kainas rinkoje?1. ekonominiu-
reguliuojant rinkoje paklausos ir pasiūlos santykį. 2.administraciniu-
tiesiogiai keičiant ar stabilizuojant kainas. Svarbus veiksnys reguliuojant
kainas yra emisinė politika, nukreipta į pinigų kiekio cirkuliacijoje
apribojimą, kuriuo politika veikia kainas mažindama bendrą paklausą.
67. Ekonominio valstybės kainų reguliavimo esmė: reguliuojant rinkoje
paklausos ir pasiūlos santykį.
68. Administracinio valst.kainų regul.esmė: tiesiogiai keičiant ar
stabilizuojant kainas. Reguliavimą atlieka spec.valstybiniai organai
remdamiesi galiojančiais įstatymais, vyriausybės nutarimais bei
konkrečiomis ek ir soc sąlygomis.
69. Svarbiausi valst.kainų regul.trūkumai:
1. adm.kainų reguliavimas pažeidžia laisvos konkurencijos principą, kuris
yra svarb.rinkos raidos elementas, adm.kainodaros sąlygomis gamintojai ir
vartotojai negali laisvai manevruoti kaina, nes ją apibrėžia valst.organai.
Gamintojas ir vartotojas negali laisvai apsikeisti produkcija, nes
reguliuojamas pagr.mainų elementas – kaina. 2.adm.būdu reguliuojamos kainos
paprastai atitrūksta nuo realių rinkos sąlygų, nes jas nustatant valstybė
arba nenori, arba negali atsižvelgti į vid.rinkoje veikiančius veiksnius,
jei jie prieštarauja valstybės ekonom. arba kainų politikai. 3 adm kainų
regul-mas vidaus rinkos kainas atitraukia nuo pasaulinių, tai apsunkina
šalies dalyvavimą tarptaut.mainuose. 70. Kas yra kontraktas? yra
pagr.dokumentas, kuris reguliuoja ek.santykius ir nuo to, kaip jis
sudarytas priklauso požiūris į partnerį, jo prestižas. Gerai parengta
sutartis leidžia išvengti nereikalingų ginčų, nesusipratimų tarp
kontrahentų. 71. Koks kontrakto sudarymo tikslas? Norint sudaryti kontraktą
būtina suderinti kas bus jo subjektas, kas objektas. Subjektas nusako
veiksmų arba operacijų rūšį, objektas-tai daiktines ir materialinės
priemonės, kurias reikia parduoti ir t.t. 72. Kokia kontrakto sudarymo
esmė. kontraktas suteikia jį pasirašiusioms šalims tam tikras teises ir
pareigas. 73. Kontrakto subjektas-fiziniai ir jurid.asmenys.
74. Kontrakto objektas-tai daiktinės ir materialinės priemonės, kurias
reikia parduoti, perduoti, dovanoti ir/ar neturintis teisės liečiančios ir
sudarančios kontrakto operacijos esmę. Komercinių operacijų objektas yra
produkcija, paslaugos, gamybinio ir mokslinio-techninio bendradarbiavimo
rezultatai, kurie realizuojant įgavo prekės formą, prekių pavadinimai
nusakant jų pagr.charakteristikos. 75. Laikoma, kad kontraktas sudarytas,
kai šalys tarpusavyje susitaria dėl visų svarbiausių jo sąlygų: (remiantis
šiomis taisyklėmis: valios išreiškimo, išsiuntimo, priėmimo, atpažinimo).
76. Kurios šalies teise vadovaujasi kontrahentai? 77. Kas yra
kontrahentas?Kontrakto šalys. 78. Kuo remiasi LR kontraktų sudarymo
teisė?Remiasi LR civiliniu kodeksu, prekybos įstatymu, komercinio arbitražo
įstatymu, viešųjų pirkimų įst,, konkursų organizavimo nuostatais,
kt.teisiniais norminiais aktais.
79. Vienos konvencijos, pasirašytos 1980m. tikslai: Nors Vienos Konvencija
priimta buvo 1980 m., bet įsigaliojo tik nuo 1988 m. sausio 1 d. Vienos
Konvencija yra vieningų normų, reguliuojančių tarptautinės prekybos
santykius, sistema. Ji padeda vienodai suprasti ir vertinti atskirų šalių
teises ir pareigas, nurodytas tarptautinėse pirkimo – pardavimo sutartyse.
Ji taikoma sudarant prekių pirkimo – pardavimo sutartis tarp šalių, kurių
komercinės įmonės yra skirtingose valstybėse. Konvencija reguliuoja
tarptautinių prekių pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymą ir jų vykdymą.
80. GATT tikslas: 1947 m. įkurta Tarpvyriausybinė org-ja, kuri buvo kaip
pasaulinis forumas daugiašalių derybų muitų ir prekybos tarifų barjero
mažinimo klausimais; 1995 m. perorganizuota į Pasaulio prekybos org-ją.
81. Oferta –pasiūlymas sudaryti sutartį-siūlymas vienam ar keliems
konkretiems asmenims, kai nurodomos sutarčiai sudaryti būtinos sąlygos,
jeigu jos yra pakankamai apibrėžtos ir išreiškia pasiūliusio asmens
įsipareigojimus. Pasiūlymas sudaryti sutartį yra pakankamai apibrėžtas,
jeigu jame nurodytos prekės ir tiesiogiai ar netiesiogiai nustatytas jų
kiekis bei kaina arba numatoma jų nustatymo tvarka. Pasiūl.sudaruti
sutartį, skirtas nenustatytiems asmenims, laikomas tiktai kvietimu
pareikšti ofertą, jeigu siūlantis tiesiogiai nenumato ko kita.
O.įsigalioja, kai ją gauna ofertoje nurodytas asmuo. Oferta – rašytinis,
žodinis ar išplaukiantis iš elgesio pranešimas apie norą sudaryti teisinę
sutartį, iš kurio sąlygų aišku, kad sutartis bus sudaryta, kai tik asmuo,
kuriam adresuota oferta priims ją (akceptuos).
82. Paprastoji oferta gali būti išsiųsta daugeliui įmonių ir gali būti
atšaukta.
83. Tvirtoji oferta duodama nustatytas subjektui ir negali būti atšaukta.
84. Išvardinkite, kokius žinote prekinius dok.:1. Sąskaita-
pagr.atsiskaitymo dok., kuriame nurodoma pardavėjo, pirkėjo pav.,
atsiskaitymo ir transportavimo dokumentų Nr., prekės atkrovimo ir paskyrimo
vieta pgl bazines tiekimo sąlygas, pilna prekių pavad., kiekis, kaina,
bendra suma, prekių pristatymo sąlygos , įpakavimas, kokybė. 2.sąskaita-
faktūra-įšrašoma pirkėjui priėmus prekes.3. sąskaita specifikacija-
išrašoma, kai į parduodamų prekių siuntą įeina įvairios prekės. Joje
nurodoma prekių vieneto kainą pagal jų rūšį, atskiros rūšies prekių suma ir
bendra siuntos suma. 4.sąskaita proforma; 5.specifikacija; 6.įpakavimo
lapas; 7.kokybės sertifikatas; 8.garantinis įsipareigojimas.
85. Išvardinkite, kokius žinote transportavimo dokumentus: konosamentai,
važtaraščiai, prekių priėmimo perdavimo aktai, saugojimo ir sandėliavimo
pažymėjimai.
86. Išv., muitinės dok.: muitinės deklaracijos, exporto-importo licenzijos,
prekių kilmės sertifikatai-nustatytos formos prekių identifikavimo dok.,
krovinių lydraščiai-įrašyta info tranzito vykdytojui ir kt.
87. Išv.pagr.atsiskaitymo už prekes formas: Atsiskaitymas čekiais,
vekseliais; ats.bankui pervedimu, akredityvais, inkaso, grynaisiais,
konsignacija, apmokėjimas dalimis, atidėtas atsiskaitymas, išankstinis
apmokėjimas, avansiniai apmokė., atsiskaitymai kortelėmis.
88. Kas yra čekis? Vert.popierius-tam tikra teisine forma sudarytas čekio
davėjo pavedimas bankui, kad jis besąlygiškai išmokėtų arba apmokėtų jame
įrašytą pinigų sumą. Rūšys: riboti, atsiskaitomieji, bankų, euročekiai,
kelionių čekiai.
89. Kas yra vekselis? Yra finansinis vert.popierius-dokumentas, kuriuo
išrašantis jį asmuo besąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai
sumokėti tam tikrą kredito sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai
padaryti paveda kitam. Vekselis gali būti paprastasis ir trata.
90. Dokumento akreditavimo esmė: Dokumentinis akreditavimas-tai viena
labiausiai paplitusių tarp prekybos atsiskaitymo formų, pagal pardavėjo
rinką atsiskaitymo formos išdėstomos tokia rizikos mažėjimo tvarka:
mokėjimo pavedimas; čekis, vekselis, dok.inkaso, dok. akreditavimas,
išankstinis apmokėjimas.
91. Išv.akredityvų rūšis: Atsiskaitymas akredityvais –akredityvas-tai tam
tikros sumos rezervavimas akredityvą atidariusiame banke. Tai yra banko
sąskaita, kuri atidaroma pirkėjo pavedimu pardavėjui jį aptarnaujančiame
banke. Yra tokio rūšys; dokumentinis, atšaukiamas, neatšaukiamas,
laiduotas, rezervinis, švarus, pateikiamasis, diskontavimo, su avansu,
automatiškai atnaujinamas akredityvas.
92. Atsiskaitymų inkaso esmė-atsiskaitymai vykdomi dalyvaujant ir
tarpininkaujant exportuotojo ir importotojo bankams. Exportuotojas pateikęs
prekes perduoda inkasuojančiam savo šalies bankui prekinius atsiskaitymo
dok.pagal kontrakto sąlygas ir persiunčia mokėtojo bankui. Jei dok.atitinka
kontrakto sąlygas, importuotojas akceptuoja duodamas sutikimą apmokėti už
pateiktą siuntą.
93. Kreditų tipai: Kreditas masiniam exportuotojui; ilg.kreditai;
lombardinis kr.; kreditinės linijos
94. Kokią informaciją paprastai apima užsakymo sąlygos? Užsakymo sąlygose
surašomi techniniai-ekonominiai rodikliai, kuriuos turi įvykdyti užsakymo
atlikėjas. Užsakymo sąlygos apima tokią info: užsakymo produkto arba darbų
charakteristika; bendri užsakymo reikalavimai; ypatingi užsakymo
reikalavimai; garantinio įnašo mokėjimo sąlygos; užsakymo atlikimo
terminai; kontrakto kainos nustatymo būdai; užsakymo atlikimo projektas;
kontrakto išskaidymas į atskirus elementus ir kt. Taip pat nurodomi punktai
arba rodikliai, dėl kurių vyko konkursas arba derybos. Pvz: kontrakto
kainos dydis, rangovo pelno dydis, užsakymo atlikimo trukmė, darbų atlikimo
organizavimo būdai ir pan.
95. Atviro konkurso esmė. Atvirą konkursą paprastai užsakovas organizuoja
tada, kai jis užsako pagaminti standartinę produkciją. Tam, kad pagamintų
šią produkciją, iš rangovo nereikalaujama atlikti didelės techninės
užsakymo analizės.
96. Atviro konkurso etapai. Užsakovas, numatęs organizuoti konkursą,
parengia ir viešai paskelbia bendro pobūdžio pranešimą apie organizuojamą
konkursą. Pranešimai išsiunčiami įmonėms dalyvauti konkurse kontraktui
gauti. Pranešime nurodomos techninės ekonominės užsakymo sąlygos, konkurso
rengimo vieta, laikas.Po pranešimo rangovai, nutarę dalyvauti, gauna
užsakymo sąlygas. Remdamiesi jomis, rangovai pateikia pasiūlymus užsakymui
atlikti užsakovo nustatyta forma. Pasiūlymai pateikiami raštu uždara forma.
Užsakovas išsirenka rangovą, pasiūliusį geriausią variantą. Užsakovo
pasirinkimą gali nulemti: minimali kaina, kuo palankesnės mokėjimo sąlygos,
kuo trumpesni atlikimo terminai. Pranešama pasirinktam rangovui raštu, kad
jo pasiūlymas priimtas.
97. Atviro konkurso privalumai. Leidžia pasinaudoti rangovų konkurencija ir
taip pasirinkti sau naudingiausią pasiūlymą; čia paprastai vyksta didelė
konkurencija, todėl šiuo būdu sudaryti kontraktams būdingos palyginti
mažesnės kainos; jų organizavimo paprastumas, palyginti su uždaraisiais
konkursais ir tiesioginėmis derybomis. 99. Uždaro konkurso esmė.Čia
dalyvauja tik užsakovų pakviestos įmonės, o ne visos norinčios.
Užd.konkursas paprastai organizuojamas, kai: užsakymas nedidelis; darbams
nereikia ypatingos kompetencijos; užsakymas yra specifinis ir darbus gali
atlikti tik ribotas rangovų skaičius.
100. Uždaro konkurso etapai. 1)užsakovas įvertina pasiūlymus, taip
sumažindamas pretendentų kontraktui gauti skaičių. Tai vyksta tokiu
nuoseklumu: išsiunčiamas pranešimas potencialiems rangovams, viešai
neskelbiamas arba skelbia viešai spaudoje. Apsisprendę rangovai teikia
pasiūlymus. Užsakovas juos įvertinęs išsirenka vieną. 2)užsakovas
tiesiogiai derasi su rangovu. Po šių derybų galutinai suderinamos užsakymo
atlikimo sąlygos, ir tarp šalių pasirašomas kontraktas.
101. Uždaro konkurso privalumai. Užsakovui uždaram konkursui rengti reikia
palyginti mažiau išlaidų, nes reikia mažiau pasiūlymų įvertinti. Rangovui
taip pat reikia mažiau išlaidų, nes šiuo atveju pateikiamas palyginti
mažesnis pasiūlymas užsakymui gauti.
102. Uždaro konkurso trūkumai. Nepašalina rangovų konkurencijos. Ji tik
labiau paslėpta negu atvirame konkurse. Čia daugiau pasireiškia ne kainų, o
mokslinio-techninio ir inžinerinio-gamybinio rangovų lygio konkurencija.
103. Tiesioginių derybų esmė. Naudojamos, kai yra techninė būtinybė, kai
užsakymui atlikti rangovas turi turėti ypatingą techninį patyrimą ir
žinias, (o tokių tinkamų siauros specializacijos rangovų tėra nedaug) arba
kai reikia kuo greičiau pradėti ir baigti užsakymą, arba kai analogiškas
kontraktas atiduodamas vienam tam pačiam rangovui. Be to, tiesiog.derybos
yra uždaro konkurso baigiamasis etapas.
105. INCOTERMS sąlygų tikslai. 1)nugalėti kliūtis, kurias sukuria skirtingų
kalbų vartojimas, nevienodos tradicijos ir sąlygos užsienio šalyse;
2)išvengti nevienodo tų pačių prekybos sąlygų traktavimo pasauliniu mastu
ir taip sumažinti ginčų, teisminių bylų skaičių ir dėl jų patiriamas
išlaidas ir eikvojamą laiką; 3)sukurti universalų žinyną, kuris būtų
priimtinas visoms pagrindinėms tarptautinėms finansinėms ir teisminėms
institucijoms; 4)skatinti tarptautinių prekybinių ryšių plėtojimą.
106. INCOTERMS sąlygų esmė. Jomis išreikštos pardavėjo ir pirkėjo pareigos,
susijusios su prekių pardavimu, perdavimu ir gabenimu. Jos turi svarbią
reikšmę įmonės apskaitoje. Jomis išreiškiamas rizikos, t.y., nuosavybės
teisių, perėjimo iš pardavėjo pirkėjui momentas.
107. Įsipareigojimai ir rizika pagal INCOTERMS taisyklių E grupę. Joje yra
viena sąlyga EXW, kuri reiškia, kad pardavėjas savo teritorijoje ar
sandėliuose sutartu laiku paruošia prekes išvežimui. Pirkėjas savo sąskaita
ir rizika turi pakrauti prekes į transporto priemones, apdrausti krovinį,
sumokėti už jo transportavimą, pasirūpinti eksportui reikalingais dokais ir
sumokėti su tuo susijusias išlaidas. Rizika ir nuosavybės teisė iš
pardavėjo pirkėjui pereina pardavėjo teritorijoje, prieš pakraunant prekes
į transporto priemonę. Sudaromas aktas.
108. Įsipareigojimai ir rizika pagal INCOTERMS taisyklių F grupę. F grupėje
yra 3 sąlygos, pagal kurias pardavėjas įsipareigoja pristatyti prekes
pirkėjo nurodytam vežėjui. FCA- prekės pristatymas pirkėjo ekspeditoriui į
.(nurodoma kažkokia vieta).Rizika ir nuosavybės teisė iš pardavėjo
pirkėjui perėjo prekes perdavus vežėjui, kuris gali būti arba pirkėjo
atstovas, arba transporto kompanija. Vežėjas turi būtinai pasirašyti
krovinio priėmimo perdavimo aktą. FAS- apmokėta iki laiko, nurodomas
išsiuntimo uosto pavadinimas. Esant šiai sąlygai, rizika ir nuosavybė iš
pardavėjo pirkėjui pereina krovinio peravimo metu. FOB- apmokėtas
transportavimas iki laivo ir pakrovimas į laivą. Rizika ir nuosavybės teisė
iš pardavėjo pirkėjui pereina prekes pakrovus į laivą. Pasirašomas priėmimo
pardavimo aktas.
109. Įsipareigojimai ir rizika pagal INCOTERMS taisyklių C grupę. 4
sąlygos. Pagal jas pardavėjas įsipareigoja pasamdyti vežėją, bet neprisiima
atsakomybės dėl galimo prekių praradimo ar apgadinimo jas transportuojant.
Taip pat pardavėjas nekompensuoja jokių išlaidų po prekių perdavimo
vežėjui.CFR- kaina ir krovinys; CPT- už transportavimą sumokėta iki..(tam
tikros vietos); CIF- kaina, draudimas ir transportavimas, paskirties uosto
vieta; CIP- už transportavimą ir draudimą sumokėta iki.. (paskirties
vietos).
110. Įsipareigojimai ir rizika pagal INCOTERMS taisyklių D grupę. Joje 5
sąlygos. Pagal jas pardavėjas įsipareigoja padengti visas išlaidas bei jam
tenka prekių pardavimo rizika iki nurodytos vietos. Dažniausiai tai būna
pirkėjo šalies teritorijoje arba pirkėjo įmonės padalinyje.DAF-prekės
pristatymas iki valstybės sienos; DES- parduota laive; DEQ- parduota
krantinėje; DDU- pristatyta, muitas nesumokėtas; DDP- pristatyta, muitas
sumokėtas.
111. Kokius pagrindinius momentus apima kiekviena INCOTERMS sąlyga? Apima
pirkėjo ir pardavėjo teises ir pareigas, rizikos (atsakomybės) ir kaštų
perdavimą ir pardavimą pirkėjui.
112. Galima išskirti tokias kontraktų rūšis: gamybos; finansiniai; lizingo;
faktoringo; for feitingo; know-how; komerciniai; kitos.
113. komerciniai kontraktai g.b:pirkimo-pardavimo;importo-
eksporto;barterio; komiso; konsignacijos;klizingo ; paskirstymo;
tarpininkavimo; kiti. Komerc. kontraktai g.b. skirstomi pagal apmokėjimo
sąlygas: pinigais; prekėmis; mišria forma.
114. Yra skirstomos tokios pirkimo-pardavimo kontraktų rūšys:
1)vienakartinio teikimo;(tai išankstinis susitarimas,numato prekių kiekio
pateikimą tam tikrai datai.Vienkartinio kontrakto rūšys:su trumpais tiekimo
terminais;-//-su ilgal.;) 2)kontraktai periodiniais teikimais;(numato
reguliarų tam tikro prekių kiekio tiekimą per tam tikrą kontrakto sąlygose
numastytą laikotarpį, kuris g.b.ir trumpalaikis(iki1metų),ir ilgal.
3)kontraktai komplektiniams įrenginiams teikti.(Jie skiriasi savo
įvairove,sudėtingų turiniu,daugybe skirtingų kontrakto sąlygų, pirkėjų ir
pardavėjų įsipareigojimų formulavimas.
115. Kontraktą paprastai sudaro:1)preambulė;2)kontrakto objektas;3)prekės
kokybės nustatymo būdas;4)kaina ir bendra kontrakto suma;5)prekių
pristatymo terminas;6)mokėjimo sąlygos;7)prekių įpakavimas ir
markiravimas;8)pardavėjo garantijos ir sankcijos; 9)draudimas;
10)arbitražas; 11)fors mažorinė sąlyga (nenugalimos jėgos
aplinkybės)12)kt.sąlygos
116. Faktoringas – tai operacija,kurios metu yra parduodami tam tikros įm.
debitoriniai įsiskolinimai. Faktoringo pagrindą sudaro teikėjo mokestinių
reikalavimų perleidimas faktoringo įmonei. Faktoringu yra vadinamas
pirkėjų skolų pardavimas faktoringo kompanijai su nedidele nuolaida.
Faktoringo operacijų privalumai:
1) padidiną įm likvidumą; 2)sumažina įm. finansinę riziką, o tai didina
konkurencingumą ir prestižę.
117. Forfeitingas – yra prekybos finansavimo būdas, t.y. nepadengtų
įsiskolinimų pirkimas ir pardavimas, Tai labai lanksti paslauga ir ji
pritaikoma ir modifikuojama tam, kad geriausia patenkinti eksportotojo
poreikius. Kai jis gauna apmokėjimą už savo prekes greitai po jų
pristatymo. Tai dažniausiai būna vekselių komplektai. Taigi pardavėjas
vietoj pinigų gauna skolinę pasižadėjimą sumokėti tam tikrą pinigų sumą
nurodyta laiku. Pardavėjas, gavęs vekselių komplektą parduoda jį bankui
arba specialiai forfeitingo kompanijai be teisės jį išpirkti ir taip gauna
grynuosius pinigus sandorio pradžioje. Šio atvėju bankas arba forfeitingo
kompanija prisiima įsipareigojimą apmokėti vekselį. Forfeitingo pranašumai:
1)pagreitina kapitalo apyvartą; 2)išlaisvina nuo nemokumo ir rizikos;
3)nesusidaro didelių debitorinių įsiskolinimų;
4) apsaugo nuo palūkanų normos rizikos.
118. Kliringas – tai atsiskaitymų be grynųjų pinigų sistema, kurios
pagrindas yra abipusių įsipareigojimų ir reikalavimų užskaitymas. Ši
sistema sumažina bankų poreikį gryniesiems pinigams. Atsiskaitymai bankuose
g.b. organizuojami keliais būdais: 1) sumos už liekvieną kontraktą
padedamos atskirai; 2) bankai per dieną kaupia klientų įsipareigojimus ir
reikalavimus sumos atskirai.
119. Lizingo sutartimi priemonės savininkas perduoda nuomininkui teisę ja
naudotis apibrėžtą laikotarpį už tam tikrą mokestį. Paprastai lizingo
sutartis(priešingai nei nuomos)negali būti nutraukta, peržiūrėta ar
pakeista.Tuo garantuojamas savininkui investuotų lėšų į nuomojamą turtą
susigrąžinimas.
120. Know-How kontraktai tarptautinėje praktikoje yra suprantamos kaip
naujos techninės žinios, inovacijos ir patirtis. Prie Know-How priskiriami
techniniai sprendimai, padaryti naujų išradimų lygiai, bet dėl vienų ar
kt. priežasčių ....užpatentuoti.
121. Konsignacija – tai tokia importo ar eksporto forma, kai prekės
pateikiamos realizuoti rinkoje, o atsiskaitima už jas
realizavus.Konsignacijos sąlygomis konsignantas(arba eksportotojasar
pardavėjas) pateikia prekes į konsignatoriaus rinką jas realizuoti už jas
nesumokėjus. Nerealizuotas prekes konsignantas turi teisę susigrąžinti.
122. Prekybos barterinių mainų pagrindu esmė ta, kad prekių arba paslaugų
pirkėjas atsiskaito su pardavėju ne pinigais, o kitu turtu ar paslaugomis.
Tokie prekybiniai santykiai įforminami barteriniu kontraktu. Pagal tokį
kontraktą kiekviena šalis tampa ir pirkėja ir pardavėja.
123. Tai išankstinis 2 asmenų- pirkėjo ir pardavėjo – sutartis pirkti arba
parduoti kapitalą būsimu laiku, sandorį pasirašant sutarta kaina. Tokia
sutartis įsipareigoja abi šalis.Jei esate sandorio pirkėjas, jūs
įsipareigojate nupirkti ateityje tam tikrą prekių kiekį nustatytomis
kainomis.Jei esate ateities sandorio pardavėjas , jūs įsipareigojate teikti
ateityje tam tikrą sutartų prekių kiekį nustatytomis kainomis. Jus esate
sandorio pirkėjas, jus tikitės, kad kainos kils,ir sutinkate pirkti šios
dienos kainomis.Jei esate pardavėjas, jūs manote, kad kainos kris, ir taip
pat sutinkate sandorį pasirašyti šios dienos kainomis.
115. Kontrakto turinys. Preambulė, kontrakto objektas, prekės kokybės
nustatymo būdas, kaina ir bendra kontrakto suma, prekių pristatymo
terminai, mokėjimo sąlygos, prekių įpakavimas ir markiravimas, pardavėjo
garantijos ir sankcijos, draudimas, arbitražas, fors mažorinė išlyga arba
negalimos jėgos aplinkybės, kitos sąlygos.

Leave a Comment