Investicinio fondo valdymo modelis

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

INVESTICINIO FONDO VALDYMO MODELIS

VILNIUS
2003 m

TURINYS
ĮVADAS ..............................3
1. INVESTICINIŲ FONDŲ VEIKIMO PRINCIPAI ...............5

1.1 Investiciniai fondai – finansiniai tarpininkai ...............5

1.2. Investicinių fondų pranašumas – teikiamos paslaugos ..........6

1.3. Investicinių fondų rūšys ........................7

1.3.1. Teisinės formos .........................8

1.3.2. Operacinės struktūros ......................9

1.3.3. Investiciniai fondai pagal veiklos specializaciją .........10

1.4 Investicinio fondo valdymas ir jo problematika .............14
2. VADYBOS TEORIJŲ APŽVALGA .....................15

2.1 Mokslinė vadybos teorija ........................15

2.2 Klasikinė vadybos teorija ........................17

2.3 Žmogiškųjų santykių vadybos teorija .................21

2.4 Kiekybinė vadybos teorija ........................23

2.5 Neoklasikinė vadybos teorija ......................25

2.6 Bendroji sistemų vadybos teorija.....................26

2.7 Naujausių pastarųjų dešimtmečių teorijų etapas............27
3. INVESTICINIO FONDO VALDYMO MODELIO PATEIKIMAS .......28

3.1 Investicinių fondų veiklos aktualumas.................31

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ............................34

LITERATŪRA ..............................35

ĮVADAS

Šiuo metu Lietuvos aktualia prroblema tampa finansų sistemos vystymas, jos jautrumas pasaulinėje finansų sistemoje vykstantiems pokyčiams. Ypač tai svarbu globalizacijos sąlygomis, kai pasaulyje viskas taip dinamiškai keičiasi: plečiasi teikiamų paslaugų bei finansinių instrumentų spektras, didėja konkurencija tarp finansinių institucijų, vyksta jų jungimosi procesai. Todėl finansų sistemos efektyvios raidos užtikrinimas tampa vienu iš pagrindinių ir gana sudėtingu uždaviniu, nes Lietuva šioje srityje naujokė.
Savo darbo objektu aš pasirinkau vieną iš finansų sistemos elementų – neindėlinę finansinę instituciją – investicinį fondą. Skirtingose šalyse ši institucija vadinama skirtingai – investiciniai foondai, savitarpio fondai, patikėjimo trastai, investicinės bendrijos ir kt., tačiau juos sieja panašios funkcijos ir operacijos. Investicinis fondas – tai bendrovė, investuojanti į diversifikuotą investicijų portfelį, lėšas investicijoms sukaupianti parduodama savo akcijas daugiausia privatiems asmenims. Lietuvoje investicinio fondo analogas – investicinė kintamo kapitalo be

endrovė. Pasaulyje investiciniai fondai yra populiarūs investavimo į vertybinius popierius, nekilnojamąjį turtą bei lėšų taupymo būdai. Lietuvoje vis dar tęsiasi investicinio fondo valdymo modelio formavimas, vis tobulinami įstatymai, keičiama apmokestinimo politika. Tokia situacija susiklostė dėl daugelio priežasčių: tiek politinių, tiek ekonominių, tiek socialinių. Todėl šį darbą skiriu šios aktualios problemos atsiradimo priežasčių išaiškinimui, sprendimo būdų parinkimui bei pasiūlysiu investicinio fondo valdymo modelį.
Kadangi investiciniai fondai Lietuvoje – naujovė, labai svarbu tinkamai perimti kitų šalių patirtį, jose veikiančius valdymo modelius pritaikyti Lietuvoje. Šio tikslo įgyvendinimui remiuosi analogiškų institucijų veiklos analize šalyse, turinčiose didelę finansinės veiklos patirtį (pagrinde UK ir JAV).
Taigi pirmojoje darbo dalyje pateiksiu apibendrintą investicinio fondo apibrėžimą, glaustai aptarsiu atliekamas funkcijas, fondų rūšis. Ši dalis daugiau teorinė, bet galima įžvelgti ir praktinę vertę, nees teorinė bazė suformuota remiantis realia šimtmetį siekiančia fondų veiklos patirtimi. Savo darbe aš pateikiu glaustą, susistemintą investicinių fondų klasifikaciją pagal teisinę formą, operacinę struktūrą, veiklos specifiką.
Antra darbo dalis skiriama susidariusiai situacijai Lietuvoje atskleisti. Pagrindiniu šioje dalyje naudojamu informacijos šaltiniu tampa išleisti įstatymai ir kiti fondų veiklą reglamentuojantys aktai, kadangi veikiančių fondų Lietuvoje dar nėra. Remiantis teisinių aktų analize, bei Lietuvos finansų rinkos stebėjimais, sudariau problemų medį ir pateikiau savo tų problemų sprendimo algoritmą. Didelį dėmesį skiriu investicinių fondų apmokestinimo po
olitikos bei mokesčių administravimo sistemos analizei, kadangi viena iš pagrindinių fondų nebuvimo priežasčių ilgą laiką buvo nepalankūs mokesčiai. Mokesčių sistemos netobulumas mažino potencialių investuotojų susidomėjimą, taip pat stabdydamas fondų steigimo iniciatyvą.
Kita aktuali problema, išskiriama mano darbe, – tai santykiai su investuotojais. Investuotojų pasitikėjimas – svarbus faktorius, užtikrinantis fondų sėkmingą funkcionavimą. Tad, kokia situacija Lietuvoje, ką reikia daryti, kad tas pasitikėjimas atsirastų, kokia turi būti visuomenės informavimo sistema – antroje dalyje aš ir pateikiu atsakymus į šiuos ir kitus klausimus. Kaip žinia, investicinis fondas savitas tuo, kad savo akcijas platina ne per vertybinių popierių biržą ir gali turėti neribotą kiekį akcininkų, labai svarbiu tampa santykių su investuotojais programos sukūrimas bei marketingo politika. Svarbu ištirti, kokia nuotaika tvyro tarp šalies gyventojų, ar esama ekonominė padėtis Lietuvoje skatina žmones taupyti, ar juos domina procesai, vykstantys vertybinių popierių rinkoje, ar žmonės linkę rizikuoti. Smulkių investuotojų pasitikėjimo įvertinimas toks pat reikšmingas kaip ir investicijų programos sudarymas, nes pagrindiniai investuotojai – namų ūkiai.

Darbo gale pateikiamos išvados ir pasiūlymai. Pagrindine investicinių fondų nebuvimo Lietuvoje priežastimi, mano manymu, yra teisiniuose aktuose keliamų reikalavimų ir finansų sferos atstovų interesų nesuderinamumas. Įstatymų tobulinimas vyksta jau penkis metus, o impulsas steigtis fondams taip ir neatsiranda. Svarbia problema tampa ir visuomenės nepasitikėjimas finansinėmis institucijomis – skaudi bankų žl
lugimo, investicinių akcinių bendrovių bankrotų patirtis.

1. INVESTICINIŲ FONDŲ VEIKIMO PRINCIPAI

Ši dalis skiriama susipažinimui su investicinių fondų atliekamomis funkcijomis, pasaulyje veikiančiomis fondų rūšimis, jų teikiama nauda ekonomikai. Tai tarsi atsakymas į klausimą, kodėl pasaulyje pastaruoju metu taip išpopuliarėjęs investavimas į vertybinius popierius, pinigų rinką, nekilnojamąjį turtą per investicinius fondus.

1.1. Investiciniai fondai – finansiniai tarpininkai

Investicinių fondų valdymas susijęs su kitų asmenų pinigų valdymu. Tai verslas, kurio pagrindiniai elementai – tai laisvų nuo vartojimo piniginių lėšų pritraukimas ir jų investavimas pelno gavimo tikslais į įvairias finansines priemones (akcijas, obligacijas, pinigų rinkos instrumentus). Taip investiciniai fondai tampa tarpininkais tarp piniginių lėšų skolintojų (pirmiausia, namų ūkių) ir lėšų vartotojų – skolininkų (bendrovių ir vyriausybės). Investiciniai fondai pagrinde valdo privačių asmenų lėšas, kurias gauna parduodami savo akcijas [3].

Investicinis fondas gali būti apibrėžiamas kaip – bendrovė, investuojanti į diversifikuotą investicijų portfelį (kiekvienos šalies įstatymai nustato tam tikrus diversifikacijos reikalavimus). Asmenys, perkantys investicinio fondo akcijas yra jo bendrasavininkiai arba akcininkai. Jų įmokėti pinigai už investicinio fondo akcijas yra investicinio fondo lėšų šaltinis, kuriuo naudojamasi investuojant (perkant vertybinius popierius ar nekilnojamąjį turtą). Pajamas iš investicijų fondas gali gauti dviem būdais: už vertybinius popierius (VP) mokami dividendai arba palūkanos, gali pakilti vertybinių popierių vertė. Tiesa, investicinis fondas taip pat gali ir prarasti pinigus, gali kristi VP vertė.
Fondų veikla pasaulyje tu

uri gilias tradicijas ir suteikia investuotojams galimybę gauti nemažas pajamas. Pavyzdžiui, JAV net trečdalis gyventojų savo pinigus patiki investicijų fondams, kurių šioje šalyje yra maždaug 6 tūkstančiai [4].

1.2.Investicinių fondų pranašumas – teikiamos paslaugos

Investiciniai fondai padeda taupyti ir investuoti paprastai ir prieinamai. Investicinių fondų nauda – tai profesionalus valdymas, diversifikacija, pasirinkimas, likvidumas, patogus investavimo būdas, o taip pat griežtas valstybinis reguliavimas bei reikalavimas pilnai atskleisti informaciją apie investicinį fondą. K. Gilkrist’as išskiria tokias funkcijas [5]:
1. Rizikos sumažinimas. Tai viena iš pagrindinių investicinio fondo tiekiamų paslaugų Remiantis šiuolaikinės investicijų portfelio valdymo teorijos teiginiais galima paaiškinti investicinių fondų naudingumą bei didėjantį populiarumą [6]:
 sakoma, kad kiekvienas vertybinis popierius susijęs su jam būdinga rizika, kuri savo ruožtu priklauso nuo jo emitento veiklos, padėties rinkoje, vadovų kompetentingumo. Ši rizika nėra tiesiogiai susijusi su padėtimi rinkoje, tačiau ji yra investavimo į vertybinius popierius rizikos dalis.
 rizika, susijusi su vertybinių popierių valdymu, priklauso nuo tų VP skaičiaus. VP portfelio rizika sumažėja, kai jį sudaro skirtingų rūšių (iki 25 rūšių) vertybiniai popieriai.
2. Kaštų sumažinimas. Tai antras faktorius, labai svarbus privatiems investuotojams. Kadangi sandėrių sudarymo išlaidos priklauso nuo įsigyjamų VP kiekio, smulkūs investuotojai patiria 5 –10 proc. didesnes išlaidas nei fondai. Be to kaštai susiję ir su rizikos mažinimu: kuo didesnė diversifikacija, tuo brangesni sandoriai. Be to diversifikacija naudinga ne tik rizikos sumažinimui, bet teikia ir vertybinių popierių vertės bendravardiklinimo naudą. Daugelio įmonių akcijų nominali vertė yra gana aukšta, ir privačiam investuotojui būtų sunku ir brangu pačiam suformuoti VP portfelį, kokį valdo investicinis fondas.
3. Profesionalus valdymas. Kaip žinia, šio portfelio valdymu gali užsiimti tik licencijas, kurias išduoda speciali investicinių fondų veiklą reguliuojanti institucija (Lietuvoje – tai Vertybinių popierių komisija), gavę specialistai. Paprastai portfelį valdo vienas valdytojas arba komanda, kuri sprendžia kokios investicijos geriausiai atitinka investicinio fondo tikslus. Portfelio valdytojai turi geresnes sąlygas naudotis vertybinių popierių analizės ir prekybos galimybėmis. Pasikeitus ekonominėms sąlygoms, VP portfelio valdytojai gali pakeisti investicinio fondo portfelio sudėtį.
4. Pasirinkimas. Jei rinkoje veikia įvairūs investiciniai fondai, investuotojas gali pasirinkti tą, kuris labiausiai atitinka jo investavimo tikslus ir priimtiną riziką.
5. Likvidumas. Atvirieji investiciniai fondai privalo supirkti savo akcijas, todėl investuotojas gali bet kada parduoti turimas fondo akcijas. Kaina, už kurią investicinis fondas superka savo akcijas yra vadinama grynąja aktyvų verte. Grynoji aktyvų vertė – investicinio fondo turto vertės ir ilgalaikių bei trumpalaikių finansinių įsipareigojimų skirtumas. Grynoji aktyvų vertė tenkanti vienai akcijai yra investicinio fondo visų aktyvų vertė minus įsipareigojimai, ir padalinta iš esančių apyvartoje fondo akcijų skaičiaus.
6. Patogus investavimo būdas. Investicinių fondų akcijas platina ir superka patys fondai bei akcijų platinimo agentai (fondas su jais sudaro sutartis).
7. Investuotojų apsauga. Investicinių fondų veiklą griežtai reguliuoja valstybė išleisdama specialius įstatymus bei sukurdama reguliacinį mechanizmą. Visi investiciniai fondai turi laikytis aukštų jiems keliamų reikalavimų, atskleisti pilną informaciją apie savo veiklą, galimą riziką esamiems ir potencialiems investuotojams. Įstatymai apsaugo investuotojus nuo apgavysčių ir piktnaudžiavimo.

1.3. Investicinių fondų rūšys

Per investicinių fondų gyvavimo istoriją skirtingose pasaulio šalyse, besiskiriančiose savo teisinėmis bei finansinėmis sistemomis, susiformavo daug įvairių kolektyvinio investavimo struktūrų. Tiesa, norėčiau pabrėžti, kad globalizacijos sąlygomis fondų struktūra, investavimo politika bei valstybinė reguliavimo sistema spartina šių institucijų supanašėjimą. Tarptautinės sąjungos, kaip kad Europos Sąjunga, priima teisinius aktus, harmonizuojančius skirtingas normas bei procedūras šalių – narių, o įstatymų leidėjai daugelyje šalių sudaro galimybę skirtingų formų fondams veikti vienoje finansinėje ir juridinėje erdvėje. Taigi netolimoje ateityje, siekiant patenkinti investuotojų poreikius, kursis tokių formų bei struktūrų fondai, kurie veiks ne vienoje pasaulio šalyje.
Investicinius fondus galima klasifikuoti pagal jų teisinę formą, operacinę struktūrą bei veiklos specializaciją. K. Gilkrist’o knygoje “Kolektyvinių investicinių fondų valdymas” pateikiama labai tiksliai apibendrinta investicinių fondų klasifikaciją [5].
1.3.1. Teisinės formos

Galima išskirti tris visiškai skirtingas teisines investicinių fondų formas.
Korporaciniai fondai. Tai labiausiai paplitusi investicinių fondų forma. Šie fondai steigiami kaip ir paprastos akcinės bendrovės, dalį jų veiklos net reguliuoja Akcinių bendrovių įstatymas (taip yra ir Lietuvoje). Vykdomas akcijų pasirašymas arba investuotojai įsigyja jas antrinėje rinkoje. Korporacinio fondo savininkai yra jo akcininkai, o fondą valdo direktoriai visų akcininkų vardu. Direktoriai turi teisę dalį valdymo funkcijų (pvz., investicinio portfelio valdymą, administracijos aprūpinimą) perduoti kitoms organizacijoms. Fondas akcininkų vardu investuoja į akcijas, obligacijas ar į kitus aktyvus. Pajamos iš dividendų ir portfelio vertės padidėjimo procentai paskirstomi akcininkams. Fondo akcijų vertė kinta priklausomai nuo investicinio portfelio aktyvų vertės.
Fondo steigimui reikalingi dokumentai kiek skiriasi nuo paprastoms akcinėms bendrovėms keliamų reikalavimų dėl fondų veiklos specifikos bei skirtingo reguliacinio mechanizmo (apie tai aš kalbėsiu kitose darbo dalyse, taip pat atskirai paanalizuosiu Lietuvoje keliamus reikalavimus), tačiau akcininkų teisė balsuoti visuotiniame akcininkų susitinkime bei spręsti esminius kompanijos veiklos klausimus išlieka.
Paprastai šie fondai steigiami neribotam laikui. Tačiau gali būti nustatomas veikimo terminas, kuriam pasibaigus, fondas likviduojamas, parduodami jo aktyvai, o gautas pelnas padalinamas akcininkams.
Patikėjimo fondai – Trastai. Trastai steigiami tose šalyse, kur egzistuoja įstatymiškai apibrėžta patikėjimo teisės sąvoka, pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje ir daugelyje buvusių jos kolonijų.
Supaprastinant trasto sąvoką galima nagrinėti kaip teisinę formą, kuriai esant vienas asmuo (trasti) valdo ir tvarko turtą kito asmens (beneficiaro) naudai. Trastas formuojamas sudarant turinčią juridinę galią patikėjimo sutartį (trust deed) tarp trasti ir valdytojo. Taip įsteigiamas pajų trastas (unit trust) su tam tikromis veiklos sąlygomis. Trasti yra juridinis fondo aktyvų savininkas ir yra atsakingas prieš fondo investuotojus – beneficiarus. Įsigydamas pajų investitorius tampa patikėjimo sutarties šalimi bei beneficiaru.
Valdytojas yra atsakingas už administracinį aprūpinimą ir investicijų valdymą, tuo tarpu trasti atsako už aktyvų saugojimą, investicinių sprendimų, priimtų valdytojo, įgyvendinimą. Trasti turi ginti investitorių interesus: jis prižiūri, kad valdytojas vykdytų patikėjimo sutarties sąlygas, o jų nevykdant – gali atleisti valdytoją. Trasto investuotojai gali balsuodami spręsti valdytojo pakeitimo klausimus, keisti investavimo politiką, didinti lėšas trasto valdymui.
Kontraktų fondai. Šalyse, neturinčiose patikėjimo teisės tradicijų, steigiami kontraktų formos fondai. Šiuo atveju fondo aktyvų savininkas yra valdytojas (jo veikla licezijuojama) arba fondo investitoriai (kolektyviai). Aktyvus saugo depozitoriumas. Patys investuotojai nėra nei akcininkai nei patikėjimo sutarties dalyviai, o tiesiog fondo dalyviai. Jiems priklauso pelnas, bet jie neturi balso teisės. Nepatenkinti vykdoma investavimo politika investuotojai bet kada gali parduoti savo dalyvavimo fonde teises, todėl šie fondai būna tik atviri.

1.3.2. Operacinės struktūros

Investiciniai fondai gali būti atviri ir uždari. Atviri fondai gali supirkti ir parduoti akcijas (arba pajus) pareikalavus investuotojui. Uždari fondai labiau panašūs į paprastas akcines bendroves: papildomas akcijas (pajus) jie gali išleisti tik nusprendus akcininkams. Be to jie negali supirkti savo akcijų (tai atliekam tik mažinant kapitalą).
• Atviri investiciniai fondai. Esminis atvirųjų fondų bruožas – tai gebėjimas supirkti ir parduoti savo akcijas arba pajus investitoriui pareikalavus. Šių fondų akcijų (pajų) tiek pirkimo, tiek pardavimo kaina nustatoma pagal fondo grynųjų aktyvų vertę, tenkančią vienai akcijai (pajui). Taigi akcijų (pajų) kaina tiesiogiai priklauso nuo fondo turimų vertybinių popierių rinkos kainos, ir tai nulemia jos nuolatinį kitimą. Atviruose fonduose visada egzistuoja konflikto galimybė (vienų geresnė padėtis kitų atžvilgiu) tarp įeinančių (įsigyjančių akcijų ar pajų), išeinančių (parduodančių savo akcijas ar pajus) ir pasiliekančių fonde investuotojų. Šio konflikto sušvelninimui fondai sudaro specialias kainų nustatymo schemas. Be to fondas visuomet turi turėti ir likvidžių aktyvų, bei teisingai paskirstyti investicijas, siekiant užtikrinti fondo likvidumą. Todėl reguliuojančios institucijos nustato aktyvų rūšis, į kurias fondas gali investuoti savo lėšas. Likvidumas – svarbiausias atvirojo fondo pranašumas: investuotojai žino, kad jie gali įsigyti ar parduoti akcijas ar pajus pagal grynųjų aktyvų vertę (ar artima jai). Likvidumas labai išpopuliarino šiuos fondus tarp smulkių investuotojų, todėl fondai turi laikytis dar vieno reikalavimo – jie negali imti paskolų, išskyrus įstatyme nustatytą dydį nustatytam tikslui.
• Uždari investiciniai fondai. Daugiausiai pasitaikanti šių fonų teisinė forma – korporacinė. Uždarieji investiciniai fondai (UIF) yra panašūs į atviruosius investicinius fondus tuo, kad jie taip pat suteikia galimybę asmenims bei kompanijoms įsigyti dalį diversifikuoto investicijų portfelio bei turi profesionalų fondo valdytoją, tačiau skiriasi nuo atvirųjų daugeliu kitų dalykų. UIF-ų kapitalo dydis (o tuo pačiu ir akcijų skaičius) galutinai nustatomas jiems steigiantis ir yra fiksuotas, o papildomai emisijai turi pritarti akcininkai balsų dauguma. Todėl jau susikūrusio fondo nariu galima tapti tik perkant akcijas antrinėje rinkoje. Kaip ir visų kitų akcinių bendrovių, uždarųjų fondų akcijų (pajų) kaina gali smarkiai kisti, priklausomai nuo jų pasiūlos ir paklausos, kurios savo ruožtu gali būti įtakojamos įvairių rinkos faktorių. Taigi uždarojo fondo akcijų (pajų) kaina gali būti smarkiai nutolusi nuo fondo grynųjų aktyvų vertės. Jeigu antrinėje rinkoje fono akcijų kaina mažesnė už grynųjų aktyvų vertę tenkančią vienai akcijai, tai sakoma, kad akcija perkama ar parduodama su diskontu. Tą diskontą galima apskaičiuoti naudojant formulę [7]:
Uždaraus tipo struktūra tinkamesnė norint investuoti į nelikvidžius arba didelės rizikos instrumentus. Todėl per uždarus fondus galima investuoti į nekilnojamąjį turtą ir į akcijas naujų įmonių, dar nekotiruojamų oficialiame sąraše. Uždariems fondams leidžiama naudotis ir skolintu kapitalu.
Korporaciniai uždarieji fondai gali išleisti skirtingų rūšių akcijas, suteikiančias skirtingas teises jų savininkams. Gali būti išleidžiamos akcijos suteikiančios teisę į dalį pelno gaunamo arba tik iš dividendų ir procentų (pelno akcijos), arba tik iš investicinio portfelio vertės padidėjimo (kapitalo akcijos). Skiriasi šių akcijų galiojimo laikas: kapitalo akcijų savininkai savo pajamas gali gauti, pardavus fondo turtą, ir likvidavus fondą.

1.3.3. Investiciniai fondai pagal veiklos specializaciją

Investicinių fondų skirstymas pagal veiklos specializaciją taip pat paremtas praktikoje egzistuojančių fondų įvairove. Vieni fondai specializuojasi investuodami į konkretaus tipo finansines priemones, kiti investuoja į konkrečios šakos įmones, dar kitų tikslas –tam tikromis finansinėmis priemonėmis pasiekti kapitalo augimo ar pelno augimo. Taigi fondus dar smulkiau galima skirstyti pagal investavimo tikslus bei aktyvų sudėtį. Galimi ryšio variantai tarp investicinių fondų veikos specializacijos ir fondų struktūros pateikiami 1 lentelėje:
1 lentelė Fondų struktūra ir veiklos specializacija

Aktyvai Naudojama fondų struktūra Komentaras
Pinigų rinkos fondai Pinigų rinkos trumpalaikiai instrumentai, kuriuos galima visiškai realizuoti Atviri Turi palengvinti išpirkimą ir savo investicijas sugebėti realizuoti 100 proc.
Pelno fondai arba padidinto pelno fondai Vietiniai arba užsienio pinigų rinkos instrumentai Atviri Turi palengvinti išpirkimą

Vietinės arba užsienio šalių vyriausybių kotiruojamos arba likvidžios obligacijos arba vietinės vyriausybinių institucijų obligacijos Atviri Turi palengvinti išpirkimą. Reikalingas likvidumas investicijų portfelio pakeitimui

Vietinės arba užsienio šalių korporacijų kotiruojamos arba likvidžios obligacijos Atviri Turi palengvinti išpirkimą. Reikalingas likvidumas investicijų portfelio pakeitimui

Kotiruojamos arba likvidžios vietinės arba užsieninės akcijos Atviri arba uždari Uždari neturi jokių pranašumų

Tiek vietinės, tiek užsienių šalių akcijos bei obligacijos Atviri arba uždari Uždari neturi jokių pranašumų

Nekilnojamasis turtas Uždari Nekilnojamasis turtas nėra likvidus, kas svarbu atviriems fondams
Užtikrintų pajamų fondai Vyriausybinės arba korporacijų obligacijos Uždari, veiklos laikas ribotas Negali dirbti esant kintamai investicinei bazei
Kapitalo augimo fondai Likvidžios, ilgalaikės vyriausybinės arba korporacijų obligacijos, tiek nacionalinės, tiek užsienio šalių Atviri Uždari neturi jokių ypatingų pranašumų

Kotiruojamos arba likvidžios nacionalinės akcijos Atviri Uždari neturi jokių ypatingų pranašumų

Tiek vietinės, tiek užsienių šalių kotiruojamos ir likvidžios akcijos bei obligacijos Atviri Uždari neturi jokių ypatingų pranašumų

Tiek vietinės, tiek užsienių šalių nelikvidžios akcijos bei obligacijos Uždari

Nekilnojamas turtas Uždari Nekilnojamasis turtas nėra likvidus, kas svarbu atviriems fondams
Subalansuoti fondai Tiek vietinės, tiek užsienių šalių likvidžios akcijos bei obligacijos Atviri Uždari neturi jokių ypatingų pranašumų
Šaltinis: [5]
Taigi pagrindinės fondų formos yra:
1) Akcijų fondai daugiausia investuoja į akcijas. Ilgame laikotarpyje akcijų vertė kyla daugiau negu kitų vertybinių popierių, tačiau trumpame laikotarpyje net ir sėkmingai dirbančių bendrovių akcijų vertė gali kristi. Todėl akcijų fondai yra geriausia ilgalaikio investavimo, kapitalo vertės išsaugojimo priemonė.
2) Obligacijų fondai pirmenybę teikia investicijoms į obligacijas. Obligacijų fondų vertė svyruoja mažiau už akcijų fondų vertę ir dažnai duoda pastovias pajamas. Todėl investuotojai renkasi šiuos fondus pastovioms pajamoms gauti arba vidutinės trukmės investavimui.
3) Pinigų rinkos fondai investuoja į trumpalaikius (90 dienų ir mažiau) VP (iždo vekselius ir pan.). Jie labiausiai tinka, kai investuotojo tikslai yra trumpalaikiai arba jei jis nori tik išsaugoti savo kapitalo vertę, o ne gauti iš jo papildomų pajamų.
Taigi pasaulyje veikia daugybė įvairių fondų, kuriuos investuotojas gali pasirinkti pagal jam artimą investavimo politiką, operacinę struktūrą. Teisinę fondų formą dažniausiai nuleme konkrečios šalies teisinė bazė. Daugumoje šalių egzistuoja tiek atviri, tiek ir uždari fondai. Paprastai uždarųjų fondų paslaugomis naudojasi labiau patyrę investuotojai.

1.4. Investicinio fondo valdymas ir jo problematika

Beveik visų pasaulio šalių (tame tarpe ir Lietuvos) įstatymai, reglamentuojantys investicinių fondų veiklą, reikalauja, kad atviruosius investicinius fondus valdytų išorinis valdytojas. Valdymo įmonės valdo 99 proc. visų pasaulio fondų. Tokiu būdu įstatymas sukuria apsaugą investuotojui, nes valdymo įmonė yra nepriklausoma nuo fondo, o fondo piniginės lėšos bei aktyvai patikimi tvarkyti pagal sutartį. Jeigu fondą valdo vidinis valdytojas, reguliuojančiai institucijai yra daug sunkiau apsaugoti investuotojus nuo sukčiavimų ir vagysčių. O štai valdymo įmonės pačios nėra suinteresuotos dirbti blogai, nes fondas turi teisę nutraukti su jomis sutartį, be to, valdymo įmonės atlyginimas susijęs su fondo grynųjų aktyvų verte: jai didėjant, didėja ir valdytojų atlyginimas. Valdymo įmonės gali valdyti iš karto kelis fondus, tokiu būdu didėja jų atlyginimai, o dėl didelės veiklos apimties mažėja valdymo kaštai, sumažindami ir investuotojų išlaidas.
Kai kuriose pasaulio šalyse leidžiama steigti uždaruosius investicinius fondus su vidiniu valdytoju. Lietuvoje įstatymas numato galimybę pasirinkti vidinį ar išorinį valdymą. Tačiau praktika rodo, kad vidinio valdymo struktūra galima tik esant griežtai reguliuojamai finansinei sistemai, kur egzistuoja griežti finansinės apskaitos ir atsiskaitymų standartai, kur biržos dalyviai veikia pagal nustatytas biržos taisykles, kur laikomasi informacijos atskleidimo normų. Šalyse, kur viso to nėra, vidinio valdymo fondus daug sunkiau sukontroliuoti.

Investicinių fondų valdyme Lietuvoje yra problema – nėra sukurtas universalus investicinio fondo valdymo modelis. Nors teisinė sistema numato galimybę pasirinkti tiek išorinį, tiek vidinį investicinių fondų valdymą, tačiau praktika rodo, kad šiandieninėmis Lietuvos ekonominėmis sąlygomis, labiausiai tinkamas yra išorinis valdymas. Aptardamas vadybos teorijas chronologine tvarka panaudosiu tinkamiausią teoriją sukurti naują universalų investicinio valdymo modelį.

2. VADYBOS TEORIJŲ APŽVALGA

Valdymas ir organizacija – savo istorinių laikų ir socialinės santvarkos bei vietos produktai. Todėl vadybos teorijos raidą galima suvokti, kaip žmonių mėginimus sutvarkyti santykius atitinkamu istorijos laikotarpiu.

1890 1900 1910 1920 1930 1940 1950
1960 1970 1980 1990

MOKSLINĖ VADYBOS TEORIJA
KLASIKINĖS VADYBOS TEORIJA

ŽMOGIŠKŲJŲ SANTYKIŲ VADYBOS TEORIJA

KIEKYBINĖ VADYBOS TEORIJA

NEOKLASIKINĖ VADYBOS TEORIJA

NAUJAUSIOS PASTARŲJŲ DEŠIMTMEČIŲ TEORIJOS

BENDROJI SISTEMŲ VADYBOS TEORIJA

Kiekvienos teorijos atsiradimo data apytikrė

1. pav. Pagrindinių vadybos teorijų apžvalga (pagal A. James , F. Stoner )
Plačiau aptarsiu kiekvieną vadybos teoriją.

2.1. Mokslinė vadybos teorija

Ši teorija atsirado dėl to, kad iškilo poreikis didinti darbo našumą. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose labai trūko kvalifikuotos darbo jėgos. Vienintelis būdas padidinti darbo našumą buvo pakelti darbininkų darbo efektyvumą. Todėl Frederikas W. Tayloras, Henry L. Frankas ir Lilian Gilbrethai sukūrė principų visumą, žinomą kaip mokslinio valdymo teoriją.

Mokslinio valdymo teorija – vadybos kryptis, suformuluota F.W. Tayloro ir kitų 1890-1930 m., siekusi moksliškai nustatyti geriausius bet kokios užduoties atlikimo metodus, taip pat parinkti, pamokyti ir motyvuoti darbininkus.

FREDERIKAS W. TAYLORAS (1856-1915)
Pagrindinė F.Teiloro darbo mokslinio organizavimo teorijos tezė yra ši: darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuotas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus, panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktiko patirtį. Ši tezė įgyvendinama realizuojant tokias organizacines priemones:
1. Teisingai parenkant darbininkus, juos parengiant darbui atitinkamose darbo vietose.
2. Optimaliai sudarant darbo operacijas
3. Siekiant, kad visi darbininkai dirbtų naudodami “idealius” darbo metodus.
4. Racionaliai naudojant darbo įrankius, įrangą, mechanizmus, medžiagas.
5. Teisingai apmokant už atliktą darbą. [1]
Darbo normavimas, “standartinių normų” sudarymas – labai svarbi darbo mokslinio organizavimo sudėtinė dalis. Vertinant šias organizacines priemones, pagrindinės išvados yra šios:
• Organizacija (įmonė, gamykla, fabrikas) traktuojama kaip inžinerinis objektas, sudarytas iš daugiau ar mažiau autonominių dalių, kurias, o taip pat jose vykstančius procesus galima tobulinti atskirai. Žmogus (darbininkas) organizacijoje yra vykdytojas, privalantis tiksliai realizuoti užprogramuotas užduotis. Kad šios užduotys būtų įvykdytos, būtina sudaryti atitinkamas darbo sąlygas.
• Realizuojant darbo mokslinio organizavimo teoriją, vadybos darbus dirbantys darbuotojai (vadovai, normuotojai ir kt.) pagrindinį dėmesį turi skirti darbininkų darbo organizavimui ir jo tobulinimui.
Norint gerai organizuoti darbą įdiegus F.Teiloro siūlymus, gana ryškiai turi keistis vadovų veiklos organizavimas. Todėl jis pasiūlė atsisakyti linijinio, grynai hierarchinio valdymo principo, kai darbininkas pavaldus tik vienam tiesioginiam viršininkui, ir įvesti aštuonių funkcijų valdymo principą. F.Teiloras tikėjo, kad administracijos, ir darbininkų interesas bendras – didinti darbo našumą.[1]

Tayloras savo sukurtą valdymo sistemą pagrindė gamybos linijų laiko tyrimais. Nesiremdamas tradiciniais darbo metodais, jis analizavo ir chronometru matavo judesius plieno pramonės darbininkų, atliekančių įvairius darbus. Remdamasis laiko tyrimais, jis visus darbus suskaldė į sudedamąsias dalis ir suprojektavo greičiausius ir geriausius kiekvienos darbo dalies atlikimo metodus. Kartu Tayloras nustatė, ką darbininkai turėtų sugebėti atlikti suturima įranga ir medžiagomis. Jis taip pat ragino darbdavius daugiau mokėti našiau dirbantiems darbininkams, taikyti „moksliškai pakoreguotą“ darbo užmokesčio sistemą, kuri duotų naudos ir kompanijai, ir darbininkams. Taigi norėdamas daugiau uždirbti, darbininkai turėjo viršyti ankstesnes savo darbo normas. Tayloras šį projektą pavadino diferencine darbo užmokesčio sistema. [2]

Mokslinės vadybos teorijos pritaikymas investicinio valdymo modelio formavimui:
Manau, kad F.W.Tayloro pagrindiniai principai puikiai pritaikomi šios pasirinktos problemos sprendimui:
 Teisingai parenkant investicinio fondo modelio dalyvius (t.y patarėjus, tarnautojus, nepriklausomus finansininkus, administratorius ir t.t.) nustatyti jų funkcijas ir atsakomybę atitinkamose darbo vietose.
 Svarbu tiksliai nustatyti kiekvieno dalyvio funkcijų atlikimo eiliškumą.
 Darbuotojai turi būti išsilavinę ir nuolat tobulėti savo veiklos funkcijų sferoje. Pasitelkiama kitų daugiau patirties turinčių šalių patirtis, mokslinė literatūra, seminarai ir pan.
 Naudojamos pažangiausios informacinės technologijos padedančios kuo greičiau ir operatyviau įvertinti esamą situaciją ir priimti tinkamus sprendimus.

2.2. Klasikinė vadybos teorija

Tai ankstyvais H. Fayolio mėginimas įvardinti pricipus įgūdžius, lemiančius valdymo efektyvumą.

HENRIS FAJOLIS (1841-1925)

Jis vertinamas kaip klasikinės vadybos teorijos įkūrėjas. Nes jis ne tik pirmasis tyrinėjo vadovų elgesį, bet ir pirmasis tai susistemino. H.Fajolis tikėjo, kad puiki valdymo praktika turi tam tikrų bruožų, kuriuos galima identifikuoti ir nagrinėti. Remdamasis šiuo savo įžvalgumu jis suformulavo idealios valdymo doktrinos kontūrus, kurie dar ir šiandien daug kur nepraranda savo galios.[2]

Prancūzų mokslininkas H..Fajolis savo darbuose, paskelbtuose 1916 – 1923 metais nedviprasmiškai akcentavo, kad administracinė veikla yra specifinė žmogaus veiklos sfera, šios veiklos aspektai yra savarankiškų tyrinėjimų objektas ir jos organizavimas turi vadovautis tam tikrais principais. Šiuos principus ir nuostatas H.Fajolis išdėstė savo veikaluose.[1]

H.Fajolis gana aiškiai atskyrė kategoriją “įmonės valdymas” nuo kategorijos “vadovavimo (administracinė) veikla”. Pagal H.Fajolį valdyti įmonę reiškia:
• Organizuoti techninę ir technologinę įmonės veiklą (įsigyti įrengimus, juos sumontuoti, prižiūrėti, remontuoti, organizuoti gamybą, sekti technologinį procesą ir t.t.);
• Organizuoti komercinę įmonės veiklą (pirkti žaliavas, medžiagas, parduoti produkciją, vykdyti mainus ir t.t.);
• Organizuoti finansinę įmonės veiklą (ieškoti lėšų, jas įsigyti, gerai investuoti, efektyviai panaudoti ir t.t.);
• Organizuoti įmonės apsaugą (saugoti įmonės turtą, lėšas, o taip pat joje dirbančius darbuotojus);
• Organizuoti buhalterinę veiklą (vesti vertybių apskaitą, inventorizuoti turtą, sudarinėti statistines ataskaitas ir t.t.);
• Vadovauti įmonei – administruoti (tobulinti struktūrą, reglamentuoti veiklą, tvarkyti personalą ir, vykdyti visus darbus, realizuoti administravimo funkcijų ciklą).
Akivaizdu, kad pateikdamas tokį suskirstymą, H.Fajolis administravimą laiko specifine tam tikros darbuotojų grupės veikla, kurią atliekant reguliuojamas darbas visų vykdytojų, realizuojančių kitas penkias veiklos kryptis. H.Fajolis daug dėmesio skiria struktūros klausimams. Jis nagrinėja įvairius galimus organizacijos valdymo variantus, parodydamas, kaip, augant organizacijai, paprasta linijinė struktūra keičiasi, sudėtingėja, tampa gremėzdiška, jos hierarchinių lygių skaičius negali būti begalinis. Beje, analizuodamas hierarchiškumą, H.Fajolis palygina organizaciją su medžiu, kai iš kamieno auga šakos, iš jų – plonesnės šakos ir t.t., tuo nesąmoningai įvesdamas “hierarchinio medžio” kategoriją, kuri vėliau įgaus labai svarbaus termino prasmę (“tikslų medis”, “funkcijų medis” ir kt.).
Be abejonės, H.Fajolio teorijos pagrindų pagrindas yra jo suformuluoti ir detaliai išaiškinti 14 administravimo principų, kuriais būtina vadovautis, vykdant visas funkcijas:
 Darbo pasidalijimas;
 Valdžia;
 Drausmė;
 Nurodymų (komandavimo) vieningumas;
 Vadovavimo vieningumas;
 Bendri įmonės interesai svarbiau už asmeninius interesus;
 Atlyginimas;
 Centralizavimas;
 Valdžios linija;
 Tvarka;
 Lygybė;
 Pareigybių pastovumas;
 Iniciatyva;
 Korporacijos dvasia.
H.Fajolio teorija žaibiškai paplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Ja vienaip ar kitaip pradėjo naudoti įmonių vadovai įvairiose šakose. Didžiulį atgarsį ši teorija sukėlė ir organizacinės veiklos tyrinėtojų tarpe. Tačiau didžiausią darbą vystant H. Fajolio fundamentalias nuostatas atliko amerikiečių mokslininkai L.Gjulikas ir L.Urvikas. [1]
Didžiausi L.Gjuliko ir L.Urviko nuopelnai vystant administracinės veiklos organizavimo teoriją, – organizacinių struktūrų teorijos plėtojimas. Analizuodami linijinių ir funkcinių struktūrų ypatumus, jų teigiamus ir neigiamus bruožus, mokslininkai padarė išvadą, kad būtina šias struktūras integruoti. Pritardami H.Fajolio išdėstytiems komandavimo vieningumo (vienvaldiškumo) bei valdžios linijos principams, jie įveda ”generalinio štabo” sampratą, kitaip tariant, teigia, kad organizacijos vadovui vadovauti (priimti sprendimus), koordinuoti ir kontroliuoti veiklą turi padėti jo pavaduotojų štabas.[1]

Klasikinės vadybos teorijos pritaikymas investicinio valdymo modelio formavimui:
Remdamasis H. Fajolio teorijomis suformuosiu keletą investicinio fondo valdymo modelio kūrimo principų:
 Valdžia. Investicinių fondų modelio vadovai turi duoti tikslius nurodymus kaip atlikti užduotis. Formali vadovo turima valdžia suteikia jiems teisę įsakinėti, tačiau ne visuomet pavyksta pasiekti paklusnumo, jei jie neturi asmeninio autoriteto.
 Drausmė. Investicinių fondų dalyviai turi gerbti galiojnčias taisykles ir nuostatas. Drausmę garantuoja geras vadovavimas visuose organizacijos lygiuose.
 Krypties vienovė. Toms investicinio fondo operacijoms, kurių tikslas tas pats, turi vadovuti tas pat vadovas pagal vieną planą.
 Individualių tikslų pajungimas bendrai gerovei. Kad ir koks būtų įsipareigojimas, dalyvių interesai negali būti svarbesni už visos organizacijos interesus.
 Centralizacija. Investicinio fondo dalyvių vaidmens sumažinimas priimant sprendimus yra centralizacija, o jų vaidmens padidinimas – decentralizacija. Vadovai turi būti atsakingi už visą darbą, tačiau kartu jie turi suteikti savo pavaldiniams pakankamai atsakomybės tinkamai atlikti savo darbus. Kiekvienu atveju būtina nustatyti reikiamą centralizacijos laipsnį.
 Iniciatyva. Investicinių fondų dalyviams turi būti leidžiama patiems kurti ir įgyvendinti savo planus.
 Kolektyvo dvasia (Esprit de Corps). Dalyvių komandos dvasios stiprinimas nuteikia visai organizacijai vieningumo.

2.3. Žmogiškųjų santykių vadybos teorija

Ši teorija remiasi tuo, kad negalima visiškai neatsižvelgti į dirbančiųjų charakterius, jausmus, nuotaikas, gyvenimo situacijas.

MARY PARKER FOLLETT (1868-1933)

Šios teorijos pagrindinius aspektus savo darbuose 1920-1928 metais išdėstė M.P.Follett. Didžiausią dėmesį ji skiria vadovų ir pavaldinių santykių problemai. Svarbu teisingai suprasti valdžios ir autoriteto sąvokas. Kas tampa vadovu įgauna ir tam tikrą valdžią pavaldiniams. Formalus autoritetas tampa tikru vadovo autoritetu, tik tuomet, kai šis teisingai naudojasi valdžia. Efektyvi grupinė valdžia – darbo principai “vienas su kitu”, o ne “vienas virš kito”.
Vidinių konfliktų. sprendimo tipai – dominavimas (viena pusė įrodo kitai savo teisybę ir nugali ją), kompromisas (abi pusės daro nuolaidas ir susitaria), integravimas (abi pusės bendrai ieško konflikto priežasčių ir rengia konkrečias priemones joms pašalinti). M.P.Follett pabrėžia, kad geriausias tipas yra integravimas, tačiau jis įmanomas tik tuomet, kai konfliktuojančios pusės nejaučia viena kitai organinio priešingumo jausmo.
Psichologas A. Maslou 1943 metais paskelbė žmonių poreikių, skatinančių juos veikti vienaip ar kitaip, hierarchinę piramidę (2 pav.)
2 pav. Maslou žmogiškų poreikių piramidė ( I – SAVĘS IŠREIŠKIMO POREIKIS)

Mokslininko F. Hercbergo išvadų esmė – yra grupė veiksnių, kurie skatina darbuotoją organizacijoje dirbti efektyviai, pasitenkinti savo veikla, ir yra kita grupė veiksnių, kurie slopina veiklos efektyvumą:
• Skatinantieji veiksniai: dideli veiklos pasiekimai, bendradarbių ir visuomenės pripažinimas, turiningas darbas, geros pareigos, paaukštinimas pareigose, galimybė tobulėti, augti.
• Slopinantieji veiksniai: neperspektyvi firmos veiklos politika ir prastas administravimas, prasta priežiūra, įtemti santykiai su tiesioginiu vadovu, prastos darbo sąlygos, nepatenkinamas atlyginimas, įtemti santykiai su bendradarbiais, asmeninio gyvenimo nesėkmės, įtemti santykiai su pavaldiniais, per žemas statusas (pareigos), negarantuotas saugumas.[1]

Pasak E. Meijo svarbiausią įtaką didinant darbo našumą turi ne finansiniai ar materialiniai, o psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Konfliktas tarp dirbančiojo ir administracijos gali būti išspręstas ne tiek ekonominėmis, kiek psichologinėmis ir socialinėmis priemonėmis. Ypatingą reikmę turi neformalūs santykiai., kūrybos elementai, vykdant užduotis, žmogaus psichologinių savybių įvertinimas ir sąlygų joms atskleisti sudarymas. Žmonės, o ne produktas, technologija yra svarbiausia organizacijos gyvenime. Jei žmonės organizacijoje jausis gerai, saugiai, komfortabiliai, tai ir veiklos rezultatai bus geri.

Č. Bernardo elgsenos motyvacijos bendrieji motyvai:
 Darbo sąlygų atitikimas darbuotojo nuostatoms ir įgūdžiams;
 Darbų patrauklumas;
 Aktyvaus asmeninio dalyvavimo, sprendžiant organizacijos problemas, galimybė;
 Draugiški santykiai su bendradarbiais, sąlygojantys gerą mikroklimatą.
Č. Bernardas suformuluoja moralios organizacijos ir moralios tarnybinės elgsenos principus.

Žmogiškųjų santykių vadybos teorijos pritaikymas investicinio valdymo modelio formavimui:
Remdamasis M.P.Follett teorijomis suformuosiu keletą investicinio fondo valdymo modelio kūrimo principų:
o Investicinio fondo narys (žmogus) tobulėja tik bendraudamas su kitais organizacijos žmonėmis. M.P.Follett valdymą pavadino „menu kurti daiktus per kitus žmones “.
o Formuojant investicinio fondo valdymo modelį reikia atsižvelgti ne tik į dalyvius ar jų grupes, bet ir į jų aplinkos veiksnius, tokius kaip politika, ekonomika ir t.t.

2.4. Kiekybinė vadybos teorija

Vadybos organizavimas – konkreti veikla, kuri yra skirtinga kiekvienu konkrečiu atveju, todėl turi būti vykdoma empiriškai ištyrus konkrečias sąlygas ir parengus tik tam atvejui tinkamus siūlymus. Rengiant konkrečius siūlymus konkrečioje organizacijoje būtina įvertinti visus vadybos aspektus – ekonominius, techninius, inžinerinius, socialinius, psichologinius, teisinius ir kt. Be to visi šie aspektai turi būti įvertinti integruotai, nustatyta vienų faktorių įtaka kitiems ir rastas optimalus visų aspektų suderinimo variantas.

Vadyba turi būti integratyvus mokslas, paimantis iš kitų mokslo sričių atskirus momentus, juos sujungiantis, ir kartu su kitais specifiniais vadybos aspektais (struktūrizavimu, kontrole ir kt.) sudarantis vieningą žinių visumą.

Gamybos, komercinius, netgi finansinius procesus V. Formas ir D. Mileris nagrinėja kaip tuose procesuose dalyvaujančio žmogaus santykius su kitais dalyviais ir su visa supančia aplinka. Norint sėkmingai valdyti šiuos tampriai susietus procesus, vadovai privalo įsisavinti įvairiausių sričių žinias ir sugebėti jas efektyviai panaudoti. Ši nuostata kaip tik ir reiškė vadybos, kaip integratyvaus mokslo, traktavimo pradžią.

E.Petersonas ir E.Ploumenas išskyrė šešias jų nuomone, specifines vadybos sritis, kuriuose bendrieji principai,metodai turi būti taikomi juos atitinkamai modifikuojant:
 vyriausybės veiklos vadyba;
 valstybės valdymo institucijų vadyba;
 valstybinio kapitalo įmonių vadyba;
 kariuominės vadyba;
 biznio organizacijų vadyba;
 klubinių organizacijų vadyba.

G. Saimondsas. Jo nuomone valdant organizacijas, neišvengiamai būtina taikyti ekonomikos, sociologijos, psichologijos, teisės, inžinerijos, matematikos, karybos ir kitų mokslų principus ir metodus. Tačiau be šių mokslų taikymo dar būtina įsisavinti ir taikyti specifinius vadybos mokslo principus ir metodus, kurių nenagrinėja kiti mokslai ir kurie susiformavo kaip specifinių žinių apie organizacijų valdymą visuma.
Kiekybinės vadybos teorijos pritaikymas investicinio valdymo modelio formavimui:
o Rengiant investicinio fondo valdymo modelį būtina įvertinti visus vadybos aspektus – ekonominius, techninius, inžinerinius, socialinius, psichologinius, teisinius ir kt.
o Norint sėkmingai valdyti investicinius fondus, vadovai privalo įsisavinti įvairiausių sričių žinias ir sugebėti jas efektyviai panaudoti.

2.5. Neoklasikinė vadybos teorija

Norint sėkmingai vadovauti organizacijai šiuolaikiniame pasaulyje, reikia ne tik įsisavinti vadybos ir kitų gretutinių mokslų žinias, ne tik turėti atitinkamus sugebėjimus, bet ir visiškai “atsijungti” nuo kitokio turinio darbų ir visas pastangas bei dėmesį skirti vadovavimo veiklai. Vadybinis darbas turi tapti profesija, o organizacijoms turi vadovauti vadovai – profesionalai.

V. Njumenas. Netgi vadovaujant funkciniams padaliniams, pagrindinis dėmesys turi skiriamas valdymo funkcijų realizavimu, o ne padalinio vykdomos veiklos likimui. Vadovo pareiga – planuoti, motyvuoti ir koordinuoti šią veiklą. Vadovas turi būti taip įsisavinęs bendrąsias vadybos žinias ir taip išvystęs savo sugebėjimus, kad galėtų vadovauti bet kokio profilio organizacijai. Vadovai-profesionalai savo veiklą privalo organizuoti remdamiesi vienokių ar kitokių principų visuma.

R. Folkas: kiekvieno administratoriaus pareigos turi būti suformuluotos tiksliai, aiškiai nustatytos atsakomybės ribos; kiekvienas padalinys privalo turėti tik vieną tiksliai nustatytą funkciją; kiekvienas padalinys – tai organizacinė sistema, o ne atskirų, nesusietų darbuotojų grupė, padaliniui vadovauja vienas, o ne keli vadovai; vienam vadovui gali būti tiesiogiai pavaldūs 5-8 pavaldiniai, todėl padalinių vidus organizavimas turi remtis šia norma; antraeilės padalinio funkcijos turi būti grupuojamos į giminingas grupes ir jų vykdymas turi būti pavedamas atskiriems darbuotojams greta pagrindinių funkcijų; valdymo darbų specialistus reikia skirti į dvi grupes – administruojančius ir vykdančius konkrečias funkcijas, jų veiklos turinys turi būti aiškiai reglamentuojamas; operatyvinius darbus ir atsakomybę už jų vykdymą būtina deleguoti žemesnėms grandims, užtikrinant griežtą priežiūrą ir kontrolę. Yra nustatyti trys pagrindiniai vadovavimo stiliai: autoritarinis, kolegialusis, liberalusis.

P.Drakeris. Vadovo veiklos turinyje yra dvi veiklos sferos: operatyvinė ir perspektyvinė.
 Operatyvinė – visų organizacijos grandžių darbo sinchronizavimas, vieningo, ritmingai dirbančio “mechanizmo” valdymas.Vykdydamas šią funkciją vadovas privalo nuolat sekti procesus vykstančius organizacijoje ir išorėje, nedelsiant reaguoti į pokyčius, organizuoti “silpnų vietų” pašalinimą, reguliuoti resursų panaudojimą.
 Perspektyvinė – organizacijos ateities, jos perspektyvų numatymas ir priemonių šioms perspektyvoms įgyvendinti parengimas.

P. Drakerio 5 perspektyvinės veiklos funkcijos: organizacijos tikslų nustatymas, jų realizavimo veiksmų numatymas, konkrečių uždavinių padaliniams suformulavimas; organizacinių priemonių planavimas – darbų specializavimas, orgstruktūros projektavimas, darbuotojų numatymas; darbuotojų veiklos motyvavimas – įvairiausių būdų parengimas (finansinės, socialinės priemonės, paaukštinimai); veiklos analizė, įvertinimas, išvadų formulavimas; žmogiškųjų resursų efektyvus panaudojimas – optimalaus darbuotojų atitikimo funkcinėms vietomis užtikrinimas, karjeros planavimas, vieningo kolektyvo sudarymas.[1]

Vadovas neturi žinoti visų įmonės veiklos aspektų, jis turi turėti specifines vadybos žinias ir mokėti jomis efektyviai naudotis, jausti firmos dvasią, nuotaikas. Talentingas vadovas yra tas, kuris sugeba savo idėjas, mintis įdiegti darbuotojams, o taip pat jų mintis išryškinti ir panaudoti.
Neoklasikinė vadybos teorijos pritaikymas investicinio valdymo modelio formavimui:
o Vadybinis darbas turi tapti profesija, o organizacijoms turi vadovauti vadovai – profesionalai.
o Kiekviena investicinio fondo modelio dalis – tai organizacinė sistema, o ne atskirų, nesusietų darbuotojų grupė, padaliniui vadovauja vienas, o ne keli vadovai.

2.6. Bendroji sistemų vadybos teorija
Bendroji sisteminė vadybos teorija, traktuodama organizaciją kaip socialinę – ekonominę sistemą, jos valdymo klausimus nagrinėja kaip visų, joje vykstančių, – tiek socialinių, tiek ekonominių bei gamybinių – technologinių procesų reguliavimą. Organizacijos valdymas – tai žmonių, dirbančių vadybinius darbus, informacinė veikla, kurią vykdydami jie reguliuoja veiklą kitų žmonių, tiesiogiai dalyvaujančių visuose minėtuose procesuose. Šias dvi žmonių grupes sieja specifiniai valdymo santykiai, kuri yra sudėtinė integruotų socialinių – ekonominių santykių dalis.
Organizacijos, kaip sistemos, apibūdinimas bei visų joje vykstančių procesų ir ypač – valdymo procesų – nagrinėjimas, vadovaujantis sisteminiu požiūriu, be abejo yra didelis fundamentalus žingsnis vadybos teorijų vystymosi tėkmėje. Sisteminės vadybos teorija tapo pagrindine, bazine teorija ir tolimesnis vadybos mokslo vystymasis – tai tik šios teorijos ar netgi jos atskirų elementų, aspektų, grandžių tobulinimas, naujų progresyvių metodų kūrimas.
Labai svarbus sisteminės teorijos nuopelnas – visų buvusių teorijų sisteminė analizė, tų teorijų nuostatų ir išvadų įvertinimas bei jų panaudojimas, kuriant integruotą teoriją. Vyraujantis šioje teorijoje procesualinis – informacinis valdymo aspektas ir sprendimo, kaip pagrindinio valdymo elemento, galutinis “įteisinimas”, turėjo lemiamą įtaką esminiams pokyčiams praktinėje vadybos veikloje.[1]
Antra vertus, klasikinė sisteminė teorija, visapusiškai įvertindama vidinius sociopsichologinius organizacijos valdymo aspektus, nepakankamai nagrinėjo jos buvimo visuomenėje, kitų organizacijų tarpe, klausimus. Sudėtingėjant visuomeniniams santykiams, didėjant konkurencijai, atsiskleidžiant nacionaliniams ekonominio vystymosi ypatumams, ryšiai su aplinka, su makro ir meta sistemomis turi vis didesnę įtaką organizacijos valdymui. Akivaizdu, kad nepakankamas dėmesys šiems aspektams – sisteminės teorijos trūkumas.

2.7. Naujausių pastarųjų dešimtmečių teorijų etapas

Septintojo – aštuntojo dešimtmečių sandūroje, organizacijų įvairovė labai išaugus, didėjo ir valdymo problemų ratas. Kai kurie vadybos tyrinėtojai konstatuoja, kad klasikinę sisteminę teoriją reikia pradėti taikyti “naujoviškai” – sisteminės analizės principus ir metodus naudoti konkrečių problemų, konkrečių situacijų nagrinėjimui ir sprendimų priėmimui.
Situatyvinė teorija savo pirmaprade logika labai panaši į empirines teorijas. Šios teorijos šalininkai pabrėžia, kad organizacijose dažnai pasitaiko analogiškos konkrečios situacijos, todėl būtina parengti tokių situacijų tipinius sprendimus, juos skleisti ir tokiu būdu padėti organizacijoms optimaliai tvarkyti savo reikalus.
Tobulėjant technologiniams procesams, greitai keičiantis produkcijos charakteristikoms, organizacijos tapo labai dinamiškos. Norint sėkmingai veikti sudėtingoje konkurencinėje veikloje, reikėjo tobulinti gamybos, pardavimo, technologinius procesus. Naujausių teorijų specialistai pagrindinį dėmesį skirdami valdymo organizavimo ir projektavimo klausimams, gana dažnai akcentavo ir žmonių, dirbančių organizacijose, vaidmens didėjimą sudėtingoje išorinėje ir vidinėje aplinkoje.
Naujosios pastarųjų dešimtmečių vadybos teorijos lyg ir atkartoja – žymiai aukštesniame įsigilinimo ir abstragavimo lygyje – klasikines teorijas: situatyvinė teorija atkartoja empirines teorijas, motyvavimo ir vadovavimo teorijos – sociopsichologines teorijas, organizacinio vystymo, strateginio valdymo, sėkmingų organizacijų teorijos – sisteminę teoriją. Kompleksinis naujausių pastarųjų dešimtmečių vadybos teorijų taikymas praktiniame organizacijų valdyme sudaro galimybes gerinti veiklos rezultatus, didinti efektyvumą, išgyventi ir vystytis sudėtingose konkurencinėse sąlygose.[1]

3. INVESTICINIO FONDO VALDYMO MODELIO PATEIKIMAS

Remdamasis šiomis išdėstytomis vadybos teorijomis suformulavau investicinio fondo valdymo modelį:
Įstatymas, reglamentuojantis investicinių fondų veiklą, taip pat reikalauja, kad investicinės bendrovės perduotų saugoti savo turtą, kurį sudaro piniginės lėšos bei vertybiniai popieriai, depozitoriumui. Bet to valdymo įmonė dalį savo funkcijų gali perduoti tretiems asmenims. Taip susidaro ratas įmonių, pajungtų į fondo veiklą. Investicinio fondo valdymo struktūra pavaizduota 3 paveiksle [9]:

3 pav. Investicinio fondo valdymo modelis

Kaip ir kitų bendrovių, taip ir investicinių fondų savininkai yra jų akcininkai. Atvirieji investiciniai fondai paprastai neturi etatinių darbuotojų, juos valdo investicinių bendrovių valdymo įmonės, o veiklą prižiūri ir kontroliuoja kitos organizacijos (depozitoriumai, kastodianai), su kuriomis sudarytos specialios sutartys, bei nepriklausomos priežiūros institucijos (Lietuvoje tai – Vertybinių popierių komisija).
Investiciniam fondui vadovauja direktorių taryba (pagal LR Investicinių bendrovių įstatymą – Valdymo įmonės Stebėtojų taryba), kuri prisiima visą atsakomybę už atliekamus su fondo lėšomis veiksmus. Direktorių taryba prižiūri visų kitų institucijų, susijusių su fondo veikla, darbą. Direktorių tarybos nariai dar yra vadinami patikėtiniais – jiems patikimos akcininkų lėšos, kurias jie turi valdyti profesionaliai, sąžiningai ir visais būdais siekti naudos akcininkams.

Investicinio fondo tikslų ir politikos pakeitimui turi pritarti akcininkai, jie taip pat tvirtina ir pratęsia sutartis su investicijų patarėju. Investicijų patarėjas atsakingas už suformavimą vertybinių popierių portfelio, kuris atitiktų fondo tikslus ir duotų kuo didesnį pelną. Beje, investicijų patarėjo atlygis dažniausiai priklauso nuo fondo pajamų (konkretus procentinis dydis).

Sąskaitų tvarkytojas atsakingas už įrašus akcininkų sąskaitose, jis taip pat ruošia informaciją susirinkimams ir skaičiuoja bei paskirsto dividendus.
Investicinio fondo atstovas sudarinėja įvairias sutartis fondo vardu bei atlieka kitus pavedimus.
Taigi investicinius fondus valdo profesionalūs specialistai, siekiantys, kad fondų įgyjami vertybiniai popieriai atneštų naudą akcininkams.

3.1. Investicinių fondų veiklos aktualumas

Makroekonominiame lygyje investiciniai fondai vaidina žymų vaidmenį daugelio šalių finansinėse rinkose, o kai kuriose šalyse, pvz. JAV, sakoma, kad investicinių fondų portfelių valdytojai užima vieną iš galingiausių ir įtakingiausių pozicijų ekonomikoje. Taip yra todėl, kad investicinių fondų kapitalo valdytojai nusprendžia kaip paskirstyti individualių investuotojų pinigus ekonomikos viduje – jie reguliuoja pinigų srautus. JAV tik komercinių bankų turtas yra didesnis už fondų turtą, tačiau jų įtaka nėra tokia didelė.

Investicinių fondų reikšmės ekonomikoje didėjimas atsispindi ir jų vystymosi istorijoje. Investicinių fondų istorija prasideda XIX a. kai 1869 m. Londone buvo įkurta bendrovė “The Foreign and Colonial Government Trust”, kuri žadėjo vidutinių pajamų investuotojui tokią pačią naudą, kokią gauna turtintis daug pinigų investuotojas ir galintis įsigyti įvairių akcijų. Pirmieji fondai buvo uždaro tipo. Pirmasis atvirojo tipo investicinis fondas buvo įkurtas 1924 m. JAV. Fondų veikla suaktyvėjo 4 – 5 dešimtmečiuose, tačiau pats didysis augimas tiek fondų skaičiaus, tiek aktyvų prasidėjo 7-me dešimtmetyje, kai rinkoje atsirado nauji produktai. Iki tol vyravo tik akcijų investiciniai fondai [5].

Besivystančios ekonomikos šalyse fondai yra pagrindiniai vietinių lėšų – pagrinde privataus sektoriaus – kaupėjai. Šiuo metu dauguma tarptautinių finansinių institucijų skverbiasi į besivystančios ekonomikos šalis ir tikisi praplėsti savo produktų rinką. Didžiųjų investicinių fondų valdytojai tikisi, kad tose šalyse augant gyventojų pajamoms didės ir poreikis kažkur nukreipti šiuos papildomus pinigų srautus. Mat, pastebėta, kad augant realioms pajamoms, auga ir poreikis taupymui ir investiciniams produktams. Jų dėka stabilizuojasi vertybinių popierių rinka bei paaktyvėja prekyba. Be to investiciniai fondai galėtų įsijungti ir į pensijų aprūpinimo programą.
Lietuva taip pat priskiriama besivystančios ekonomikos šalims. Investicinių fondų susikūrimas Lietuvoje – viena svarbiausių rinkos varomųjų jėgų. Investiciniai fondai galėtų tapti instrumentu, padėsiančiu pagyvinti Lietuvos vertybinių popierių ir finansų rinką. Fondai taip pat padėtų harmonizuoti rinką ir subalansuoti užsienio, smulkiųjų ir institucinių investuotojų veiklą. Juk tokiose naujose rinkose kaip Lietuva dažnai veikia spekuliacinis užsienio kapitalas, kuris gali staigiai išeiti iš rinkos, tik pasirodžius pirmiesiems pavojaus ženklams. Tokiu atveju vietos investiciniai fondai gali neutralizuoti panikos biržoje grėsmę. Be to, Lietuvos rinkoje per mažai dalyvių, kad būtų garantuotas pakankamas vertybinių popierių likvidumas, dėl to užsienio investuotojams nedrąsu investuoti Lietuvos rinkoje[10]. Tuo pačiu fondai skatintų taupymą ir pristabdytų Lietuvai pavojingą vartojimo augimą.

Pasaulinė praktika rodo, jog tam, kad būtų akumuliuotos ir investuotos didžiausios vietinės kilmės lėšos, reikalingi būtent investiciniai fondai.

Investicinis fondas patogus tuo, kad pavienis investuotojas visus su investicijomis susijusius rūpesčius patiki profesionaliems fondų valdytojams, todėl didesnis ar mažesnis pelnas iš investicijų yra beveik garantuojamas.

Investiciniai fondai naudingi smulkiems investuotojams, nes makleriai šiandien jau nenoriai bendrauja su klientais, pageidaujančiais investuoti nedideles pinigų sumas (4-10 tūkst. Lt), nes jiems tai nenaudinga. Tokių klientų lėšos būtų koncentruotos fonduose ir nukreiptos į Lietuvos ekonomiką [11].

Investicinių fondų nauda bei svarba ekonomikai akivaizdi.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Išnagrinėjęs vadybos teorijas chronologine tvarka suformulavau šias išvadas ir norėdamas tobulinti universalų investicinio fondo valdymo modelį siūlau:
 Remtis tokių vadybos teoretikų kaip F.W.Tayloras, H. Fajolis, M.P.Follett ir kt. pasiūlytais organizacijos kūrimo principais.
 Remtis užsienio šalyse jau susiformavusiais investicinio valdymo modeliais, iš jų „pasisavinant“ tai, kas labiausiai tiktų šiandieninėms Lietuvos ekonomikos sąlygoms.

Tai pat norėčiau paminėti investicinių fondų sistemos privalumus :
 Šiuolaikiška, efektyviai veikianti investicinių fondų sistema yra šalies ekonomikos plėtotės pagrindas.Todėl labai svarbu tobulinti investicinių fondų sistemos veiklą, kuo efektyviau vystant jos sudedamosios dalies – investicinių fondų valdymo modelį.
 Dabartinė situacija pasaulinėje investicinių fondų sistemoje akivaizdžiai įrodo institucinių investuotojų svarbą: tiesiog geometrine progresija didėja jų kapitalas, daroma vis didesnė įtaka vertybinių popierių rinkoms.
 Investiciniai fondai stiprintų šalies ekonomiką bei suteiktų galimybę smulkiems investuotojams tapti aktyviais finansų sistemos dalyviais. Visa tai įrodo investicinių fondų būtinumą, tuo neabejoja ir specialistai, dalyvaujantys finansų sistemoje.
Bei investicinių fondų valdymo modelio nebuvimo šalies ekonominėje sistemoje problemas:
 Investicinio fondo valdymo modelio nebuvimą galima paaiškinti ir esamos kapitalo rinkos seklumu.
 Vyksta kapitalo koncentracijos vienose rankose tendencija – instituciniams investuotojams nėra pasiūlos.
 Vietinės akcinės bendrovės neleidžia naujų akcijų viešiems siūlymams, nedidina kapitalizacijos per akcijų emisijas.
 Įmonės neįpratusios skolintis lėšas per vertybinių popierių rinką – Lietuvoje nėra įmonių obligacijų rinkos.

LITERATŪRA
1. P.Zakarevičius. Vadyba.Genezė. Dabartis.Tendencija., Kaunas, VDU, 1998m. 224p.
2. James A., F. Stoner, R. Edward Freeman, Daniel R. Vadyba, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 1999m. 660p.
3. Rose P. S., Fraser D.R.. Financial institutions. Illinois60430: Business Publications, INC. Homewood, Third edition, 1988. 762 p.
4. A guide to Mutual funds. Washington: Investment company institute, 1999.20p.
5. K. Гилкрист, М.Сент-Джаймс и др. Управление коллективными инвестиционными фондами. London: British Know How Fund, Cadogan Financial, 1999. 143 p.
6. Z. Bodie, A. Kane, A.J. Marcus. Investments. Chicago: Richard D. Irwin, Times Mirror Higher Education Group, 1996.
7. Pawley M., D. Winstone, P. Bentley. UK financial institutions and markets. London:, The Macmillan Press, LTD, 1994. 309 p.
8. V. Bagdonas. Verslo rizika. Vilnius: VGTU, 1996. 116 p.
9. Mutual fund fact book 1997. Washington: Investment company institute,1998. 130 p
10. L. Gadeikis. Investiciniai fondai – paskutinė galimybė būti laisvam// Veidas, Nr.17. Vilnius, 1998, p.38-39

Leave a Comment