Pažinimo problema filosofijoje
Tikslas:
Apibūdinti pažinimo problemą filosofijoje.
Uždaviniai:
➢ Paaiškinti kodėl filosofijoje ir apskritai gyvenime svarbus pažinimo klausimas ➢ Pagrįsti pagrindines pažinimo teorijas ➢ Įvardyti žmogiškasias pažinimo galias ➢ Apibūdinti pažinimo problemą istorijos raidoje ➢ Nustatyti tiesos santykinumo, absoliutumo ir objektyvumo priklausomybę ➢ Charakterizuoti klasikines ir neklasikinės tiesos teorijas
Literatūra
Anzenbacher A. Filosofijos įvadas.// Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992., p134-164Jasmontas A. Pažinimo filosofijos metmenys .// Vilnius: Versus Aureus, 2003Dapkus R.Filosofija.// Kaunas: Technologija, 2000., 70-80Nekrašas E. Filosofijos įvadas.// Vilnius., p 76-93, 126-147Hartmann N. Filosofijos įvadas // Vilnius: pradai, 2001Marija Furst. Filosofija.// Vilnius, 1995.Filosofijos chrestomatija. KTU, Kaunas, 1997.
Žodynėlis
Apriorizinas – filosofinė pažiūra, skelbianti, kad pažinimas nepriklauso nuo patyrimo, kad žmogaus prote jau iki patyrimo egzistuoja tam tikros pažinimo formos.
Dedukcija – išvadų gavimas iš prielaidų pagal logikos dėsnius ir taisykles.Empirizmas – filosofinė srovė kuri patyrimą laiko pažinimo pagrindu.Gnoseologija – pažinimo teorija.Indukcija – loginis samprotavimas, kuriame nuo atskirų faktų, žinių einama prie apibendrinimų.Iracionalizmas – filosofijos kryptys, neigiančios proto svarbą pažinimui, o pažinimo pagrindu laikančios valią, intuiciją, apreiškimą, vaizduotę, pasąmonę.Juslė – jutimo organas, jutimo galia.Kognityvus – pažinus.Koherentiškumas – sąryšis, susijęs tam tikrais ryšiais.Konvencionalizmas – filosofijos ir mokslo metodologijos kryptis, teigianti, kad mokslo sąvokos, dėsniai, teorijos yra laisvi mokslininkų susitarimai, pasirinkti patogumo, tikslingumo ir kitais sumetimais.Racionalizmas – filosofijos srovė, kuri protą laiko pažinimo pagrindu, teigia, kad jis yra savarankiškas, galintis pažinti tikrovę nepriklausomai nuo patyrimo.Sensualizmas – filosofinė pažiūra, visą pažinimą kildinanti iš jutiminio patyrimo.
Kas yra pažinimas?
Pažinimas yra visuomeninis – istorinis ir individualus žinių apietikrove gavimo procesas ir jo rezultatas. Žmonių pažintinę veiklą sudaroįvairūs pažintiniai aktai (stebėjimai, bandymai, eksperimentai, teorineveikla ir pan.) ir jų rezultatai teiginių, teorijų, kuriose pasakoma kažkasapie konkretų tikrovės fragmentą, pavidale. Tai vieningas procesas, kurisprasideda žmogaus nukreiptais pažintiniais aktais į kokį nors objektą irbaigiasi gautų rezultatų formulavimu. Žmogui pažinimas yra neišvengiamas dalykas, nes be pažinimo nebūtųgalima jokia veikla, t.y. tikslingas poveikis į žmogų supančią aplinką,siekiant ją pritaikyti savo reikalams – materialiniams ir dvasiniams. Taigipažinimas yra būtina žmogaus veiklos sąlyga, jis yra pati žmogaus esmė. Pats pažinimas yra sudėtingas pažinimo subjekto (tada pažinimo teorijaskyla į empirizmą ir racionalizmą), pažinimo objekto (gamta, visuomenė,sąmonės formos, antgamtinis pasaulis) ir pažinimo rūšių (būdų – pvz.,mokslinis, filosofinis) atžvilgių. Taigi pažinimo žyme paženklinta jaumitologija, o plėtojantis civilizacijai atsirado tokios sudėtingospažintinės veiklos rūšys, kaip mokslas, filosofija, politinė ideologija,teologija, menas ir pan. Galiausiai pats pažinimas tampa pažinimo dalyku. Tiriant pažinimą filosofija klausia, kas apskritai yra pažinimas, kągalima pažinti, kaip jis galimas, t.y. kokie yra pažinimo šaltiniai, kasyra tikros žinios, t.y. ar pažinti dalykai yra tiesa, kas yra tiesa, artiesa apskritai pasiekiama ir pan.? Nors pažinimo klausimai iškilo dargraikams, tačiau pats filosofijos padalinis – pažinimas – konkrečiomissąvokomis buvo pavadintas palyginti vėlai. Filosofiją, aptariančią pažinimoprigimtį, galimybę ir ribas, vadinasi, jos pirmines sąlygas ir priežastis,vokiečių filosofas Aleksandras Baumgartenas (1714-1762) pavadino“gnoseologija” (gr. gnosis – pažinimas + logija, t.y. mokslas). Sąvoką“pažinimo teorija” į filosofiją įvedė škotų filosofas Džeimsas FrederikasFeryras (1806-1864), taip pat jis pirmas pradėjo vartoti ir sąvoką“epistemologija” gr. episteme – pažinimas, žinios + logija). Taigi sąvokos“gnoseologija” ir “epistemologija” yra sinonimai, nors kartais josatskiriamos: gnoseologija vadinama pažinimo filosofija apskritai, oepistemologija tiktai mokslinio pažinimo filosofija.
Pažinimo šaltinio problema filosofijoje
Filosofas, mąstantis ne tik apie būties, bet ir apie pažinimoprigimtį, privalo išsiaiškinti, iš kur jis žino, kad jo teiginiai yrateisingi. Kitaip tariant, jis turi nurodyti, iš kur, iš ko atsirandažinios. Klausimas, iš ko atsiranda mūsų žinios, vadinamas pažinimo šaltinioproblema. Pažinimo šaltinių problemą galima nagrinėti dviem aspektais:genetiniu ir metodologiniu. Genetiškai nagrinėdami pažinimo procesą,keliame klausimą – iš kur atsiranda žinios ir kaip paaiškinti jųatsiradimą? Metodologinis aspektas susijęs su klausimu apie pažinimo keliopasirinkimą, siekiant patikimų žinių. Visos filosofinės kryptys ir mokykloskalba apie tris pažinimo šaltinius: patyrimą, protą ir šaltinį,peržengiantį protinio tyrimo sferą. Ta kryptis, kurios atstovai teigia, kadpažinimo šaltinis yra patyrimas, vadinama empirizmu (gr. empeiria –patyrimas). Ta kryptis pažinime, kurios atstovai teigia, kad pažinimošaltinis yra protas, vadinama racionalizmu (lot. ratio – protas). Požiūris,kuris pripažįsta be patyrimo, proto ir kitus pažinimo šaltinius (mistinesbūsenas, intuiciją ir pan.), kvestionuoja protinio pažinimo reikšmępažinime, vadinamas iracionalizmu (lot. irrationalis – neprotingas). Taifilosofinė doktrina, apribojanti proto pažintines galimybes, iškeliantiintuiciją, instinktą, tikėjimą kaip ypatingą neracionalaus pažinimoatmainą. Suprasdami, kad pažinimas – tai žmogus minties santykis su tikrove,filosofai ieškojo, kuo gi remiasi žmogus pažinimo procese.
Jutiminis ir loginis pažinimas
Jau Antikoje kalbant apie žmogiškąjį pažinimą buvo atskirti du galimipažinimo šaltiniai:juslinė patirtis, kuri, aišku, yra būtina žmogaus orientacijai pasaulyje,be jos būtų neįmanoma gyvybinė žmogaus veikla ir protas. Taigi, žmogauspažintiniai sugebėjimai yra dvejopi: jutiminis ir loginis (mąstymas). Jutiminis pažinimas reiškiasi :
➢ Pojūčio forma ➢ Suvokimo forma ➢ Vaizdinio forma
Žmogus pirmiausia pasaulį suvokia juslėmis: regėjimu, (kuris mumsduoda daugiausia informacijos), lytėjimu, klausa ir kt.Pojūtis- tai diferencijuotas objektyvios tikrovės atspindys žmogaussąmonėje.Suvokimas – tai daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiaiveikiant jutimo organus. Jis susidaro žmogaus sąmonėje ir yra individualus,jo negalima perduoti kitam žmogui.Vaizdinys – tai sugebėjimas sąmonėje atkurti daikto vaizdą, kai nėratiesioginio ryšio su daiktu. Tai aukščiausia jutiminio suvokimo forma, kuriyra artimiausia loginiam pažinimui.
Loginis pažinimas reiškiasi:
➢ Sąvokos forma ➢ Sprendimo forma ➢ Išprotavimo forma ➢ Hipotezių forma ➢ Teorijų forma
Žmogaus mąstymas yra visų pirma sugebėjimas kurti ir vartoti sąvokas.Šis sugebėjimas skiria žmogų nuo gyvulių, kurie turi tik jutiminiussugebėjimus. Sąvokos yra abstrakcijos. Jos nėra individualių daiktųpavadinimai, jos yra atitrauktos (abstrahuotos) nuo konkrečių daiktų.Kadangi sąvokos reiškiamos kalba, jos nėra atskiro žmogaus psichikosreiškinys. Sąvokos turinys gali keistis ir jį nulemia nauja patirtis (pvz.,,atomo” supratimas antikoje ir šiandien). Ši sąvokų turinio kaita žmogauspsichikoje vykstantį procesą daro bendražmogišku, visuomeniniu.Sprendimas- tai sakinys, kuriame kažkas teigiama arba neigiama (pvz. ,,ašnoriu valgyti”). Išprotavimas – loginio mąstymo forma, kai iš keliųsprendimų gaunamas naujas sprendimas. Hipotezė – tai tam tikra išprotavimorūšis, kuria yra kažkas numatoma.Teorija – tai aukščiausia loginio mąstymo forma. Įrodyta hipoteze yrateorija.
Pažininio objekto ir subjekto problema
Pažinimo teorijoje svarbią vietą užima klausimas, ką mes pažįstame. Arpažinimas teikia žmogui informaciją, apie objektyvią tikrovę, ar tik apiejo paties psichikos turinį kitaip sakant, kas yra pažinimo objektas. Jau antikoje Demokritas atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus tai, kaipyra tikrovėje, suvokia tik erdvinius matmenis, o skonio, kvapo, spalvossuvokimas susidaro tik jo psichikoje – tai subjektyvios, antrinės savybės:XVI-XVII a. vyravo požiūris, kad žmogus suvokia tikrovę tokią, kokia ji yraiš tikrųjų (vadinasi , skonis, spalva – objektyvus). XIX a. vokiečiųfiziologas D. Mileris įrodė, kad pojūtis yra subjektyvus, todėl pažinimoobjektu negali būti laikoma tikrove tokia, kokia ji egzistuoja objektyviai,t.y. nepriklausomai nuo sąmonės. Vadinasi, žmogus nėra pasyvus stebėtojaspažinimo procese. Iš tos minties kai kurie filosofai (E. Machas, R.Avenarijus) padarė išvadą, kad žmogaus jutimas teikia informaciją tik apievidinę psichikos būklę. Jų nuomone, pažinimo objektas – žmogaus psichikosturinys. Prašosi išvada, kad pažinimo objektas yra materiali tikrovė. Bet nevisa objektyvi tikrovė, o tik ta jos dalis, kuri įtraukta į praktinęžmogaus veiklą. Pažinimo objektas yra tai, ką žmogus pažįsta. Mes pažinimoobjekto laisvai negalime pasirinkti. Jis priklauso nuo visuomenės turimųžinių lygio, (pvz. ,,vėžys” medikų tyrimų objektu tapo visai neseniai.Antikoje niekas netyrė radijo, elektromagnetinių bangų). Pažinimo subjekto problema – tai klausimas, kas pažįsta pasaulį.Žmogaus sugebėjimus pažinti pasaulį tyrė dauguma filosofų. Vieni teigė, kadpasaulį pažįsta mąstantis individas, t.y, žmogus, ir tyrė jo pažintiniussugebėjimus. Nors ir tikėdami proto galia, jie priėjo agnostinių išvadų –kad žmogus pažinti pasaulio negali. I. Kantas sake, kad subjektyvaus,žmogiško daiktų vaizdo negalima lyginti su tikrove. G. Hėgelis teigė, kadžmogaus pažinimus, sugebėjimus galima ištirti tik praktiškai juosišbandant. O praktinis jų išbandymas nesibaigia su atskira žmogaus mirtimi-žinios perduodamos kitiems. Pažinimas tęsiasi, pažinimo subjektu tampavisuomenė, o ne atskiras žmogus. Pačių konkrečių asmenybių pažintiniaisugebėjimai (kodėl Einšteinas sukūrė reliatyvumo teoriją, o ne Jonaitis)yra psichologijos mokslo objektas, o ne filosofijos.
Klausimai pamąstymui:
1. Ką vadiname “pažinimo šaltinio problema”? 2. Paaiškinkite filosofines sąvokos: gnoseologija, empirizmas, racionalizmas. 3. Apie kokius 3 pažinimo šaltinius kalba visos filosofinės kryptys? 4. Kokiu būdu viksta žmogiškasis pažinimas? 5. Kas yra pažinimo objektas, o kas – subjektas?
Pažinimo problema Antikos filosofijoje
Patys pirmieji graikų filosofai pažinimo dalykais nesidomėjo, o jeiguir domėjosi, neišliko liudijimų. Tačiau Senovės Graikijos filosofija išesmės yra pagrindas beveik visoms filosofijos kryptims, srovėms, atmainomsir pan., todėl ir graikų pažinimo filosofiją santykinai galima skirstyti įtrys pagrindinius periodus: Ikisokratikus; Sokrato, Platono ir Aristoteliofilosofiją; Helenizmą. Ikisokratikai. Pažinimo momentai aptinkami jau elėjiečiųsamprotavimuose: pasaulis vieningas, nejudantis ir nekintantis, o kitokspožiūris atsirandąs iš dvejopo žinių šaltinio – iš pojūčių, kurie teikianepatikimas žinias, ir patikimo žinių šaltinio – proto. Pirmas apie tai imakalbėti šios mokyklos steigėjas Ksenofanas (580-547 pr. Kr.). Jis laikomas
pirmu metafiziku atskyrusiu tiesą, kaip racionalios veiklos rezultatą, nuonuomonės, atsirandančios iš pojūčių. Jo mokinys Parmenidas (apie 540-462 pr. Kr.) irgi teigė, kad pojūčiaiteikia tik daiktų regimybę, todėl iš šio pažinimo šaltinio tiesa negalima.Jis yra ištaręs paradoksą, kad “daiktas ir mintis apie daiktą yra vienas irtas pats”, tačiau šis paradoksas tapo principiniu pagrindu klasikiniamtiesos apibrėžimui: tiesa yra minties atitikimas daiktui. Parmenidas pirmasaiškiai suformulavo būties ir proto kategorijas. Jis nustatė santykį tarpproto ir būties – būtis tik protu suvokiama. Pasak jo, pažinimas yraracionalumo aktas, jutimiškas suvokimas nėra pažinimas, jis prasideda nuoproto. Demokritas (460-360 pr. Kr.) skyrė “tamsias” ir “šviesias” žinias.Kadangi juslės leidžia pažinti tik kintančius daiktus, tai juslėmis gautosžinios nėra nei pastovios, nei amžinos. Jos nėra tikros ir todėl “tamsios”.Svarbiausia, Demokrito nuomone, atskleisti reiškinių esmę. O daiktų esmęsudaro atomai, kurių juslėmis patirti neįmanoma. Tik protu žmogus galipažinti amžinus, nekintamus, nedalijamus atomus. Protu gautos žinios yra“šviesios”. Todėl protas yra pažinimo šaltinis. Empedoklis (490-423 pr. Kr.)pažinimo klausimu į istoriją įėjoteiginiu, kad pažinimas įmanomas todėl, kad tiek žmogus, tiek ir tai, kąžmogus pažįsta, yra tos pačios stichijos dalykai, tik jų dalys esančiosnevienodų proporcijų. Taigi tik panašus panašų pažįsta, o nežinojimasatsiranda iš nepanašumo. Skirtingai nuo elėjiečių, Empedoklis pirmenybęteikė jusliniam pažinimui. Jusliniam pažinimui svarbią reikšmę teikia paskutinis ikisokratikasAnaksagoras (500-428 pr. Kr.), kuris oponavo Empedokliui ir teigė, kadvienodi dalykai vienas kito neveikia. Teikdamas pirmenybę pojūčiams,Anaksagoras jų neabsoliutina, nes galutinė tiesa reikalauja protokorekcijos. Taigi Senovės Graikijos filosofijos pradininkai sprendė pažinimošaltinio problemą, t.y. kėlė klausimą iš ko atsiranda žinios ir kasgarantuoja šių tikrumą, o jų atradimai tapo tolimesnės filosofijos ginčopagrindu. Sofistai. Žymiausi sofistai –Gorbijas (apie 480-380 pr. Kr.),Protagoras (481-411 pr. Kr.), Hipijas, Prodikas, Kritijas (apie 460-403 pr.Kr), Antifontas(V a. pr. Kr.) ir kt. Žymiausias iš jų – Protagoras. Išlikęsjį išgarsinęs posakis: “Žmogus yra visų daiktų matas, egzistuojančių, kadjie egzistuoja, neegzistuojančių, kad jie neegzistuoja”. Tai reiškė, kadžmogus pasaulį supranta taip, kaip jis jam reiškiasi, kad visos žinios yrasubjektyvios ir reikia pasitikėti viskuo, jeigu šitas atitinka savąsubjektyvią nuostatą. Taigi sofistai kėlė klausimą apie subjekto vaidmenį pažinime. Jiepirmieji ėmė kritikuoti požiūrį apie patikimo žinojimo galimybę ir iškėlėidėją, kad žmogiškasis vertinimas ir vaizdiniai yra subjektyvūs, o tiesa,gėris, grožis egzistuoja tik mums – žmonėms. Galiausiai buvo nuspręsta, kadnėra jokių objektyvių žinių, o tik nuomonės. Kiekviena nuomonė vienodaiteisinga ir klaidinga:visa, kas kam “šitaip atrodo”, taip jam ir yra.Tiesos kriterijus esąs daugumos nuomonė, tačiau ir nuomonės nelygiavertės.Pasak, Protagoro, “teisingos” yra tos nuomonės, kurios naudingesnėsžmonėms. Sokrato, Platono ir Aristotelio filosofija. Sokratą (apie 470-399 pr.Kr.) pažinimas domina kaip doro elgesio priemonė. Pažinimo dalykuose jispasisakė prieš individualizmą, subjektyvizmą ir reliatyvizmą, nes, pasakSokrato, pažinimo tikslas yra įžvelgti atskirų daiktų bendrumą. Jis teigė,kad visada yra kažkas bendro, kas žmonių požiūrį vienija ir gali būtiišreikšta vieninga sąvoka. Platonas (428-347 pr. Kr.) pripažino du pasaulius: netobula daiktųpasaulį ir tobulą idėjų – daiktų pirmavaizdžių – pasaulį. Taigi idėjostobulos, amžinos ir nekintamos, jos yra materialių daiktų provaizdžiai,vadinasi, esminė daiktų atsiradimo priežastis ir sąlyga. Žmogaus jutimaituri reikalą tik su idėjų šešėliais, o ne pačių daiktų esmėmis, kuriosslypi idėjoje. Tačiau žmonės turi protą, t.y. vidinį gebėjimą pažinti,taigi idėjos, t.y. daiktų esmės, pažįstamos ne jutimais, o protu, daiktoesmė ne juntama, o mąstoma, proto surastos tiesos yra amžinos ir tobulos,kaip pačios idėjos. Platonas griežtai atskiria netobulą juslinį pažinimąnuo tobulo racionalaus pažinimo. Jusliškumas pateikia tik nuomones, kurios,būdamos miglotos, vis dėlto yra daugiau negu visiškas nežinojimas. Nuomonėyra lyg ir vidurys tarp nežinojimo ir žinojimo. Aristotelis (384-322 pr. Kr.) teigia, kad pažinimas yra prigimtinėžmogaus savybė. Pasaulis yra pažinus, nes žmogus ir gamta (kosmosas) yravisoves dalys, būties ir mąstymo formos yra analogiškos. Skirtingai nuoPlatono, pažinimo koncepcijoje Aristotelis pirmenybę teikia materialauspasaulio dalykams – substancijoms, o ne tariamam idėjų pasauliui. Jamidėjos yra tik apibendrintos daiktų esmės. Tačiau teisingas žinojimassunkiai pasiekiamas, nes daiktų esmė yra paslėpta. Jis, kaip ir Platonas,pripažino kad tikrasis žinojimas pasiekiamas sąvokomis, protu, norspirmasis žinojimo lygmuo gaunamas pojūčiais. Antroji pažinimo pakopa yra“empeiria”, t.y. patyrimas. Patirtis galima dėl juslių nuolatospasikartojimo ir atminties. Dar kita pažinimo pakopa yra “techne” (menas).“Techne” Aristoteliui yra dar ne dailusis menas, bet irgi praktinisžinojimas, kuriame jau pažįstama bendrybė ir priežastys (atskirybė juntama,o bendrybė mąstoma). Aukščiausias žinojimas yra teorinis žinojimas(episteme), kurio tobuliausia pakopa yra filosofija. Taigi pažinimas yrasudėtingas procesas nuo jutimų iki abstrakcijų: pojūtis-vaizdinis-patirtis-atmintis-menas (techne)-mokslas (episteme). Helenizmas. Epikūrui (341-270 pr. Kr.) siela – materialus kūnas, kuriskartu su tikruoju kūnu miršta. Kaip materialistas, jis pripažįsta pojūčiųprimatą visuose žmogaus reikaluose. Jam pojūtis yra atsiskyręs nuo daiktoatspindys, kuris, patekęs į jutimo organus, veikia sielą. Taigi tiesoskriterijus yra pojūčiai, kurių negali paneigti net protas, kuris patspriklauso nuo pojūčių duomenų. Stoikai pirmieji pradėjo naudoti logikos terminą, bet suprato jįkitaip negu Platonas ir Aristotelis. Stoikam logika tapo pagrindinefilosofijos dalimi, nes ji moko apsieiti su sąvokomis, sudarinėtisprendinius ir išvadas. Jie logiką skirstė į retoriką, t.y. gebėjimą geraikalbėti, ir dialektiką, t.y. gebėjimą teisingai kelti klausimus irteisingai į juos atsakyti. Pažinimo teorijoje stoikai yra sensualistai(lot. sensualis – jutiminis), reiškė pojūčiams jie pripažįsta lemiamąreikšmę: “Nieko nėra prote, kas prieš tai nebuvo jutimuose”. Skepticizmas – tai gnoseologinė pozicija, sėjanti abejonę, irnepasitikėjimą kiekvienu požiūriu į tikrovę, neigianti tiesos ir joskriterijaus galimybę, kuri Graikijoje pasireiškė kaip savarankiškafilosofijos srovė. Jo esmę sudaro pažinimo galimybės neigimas. PasakPirono, tiesa arba melas neturi jokios prasmės, nes judantys ir kintantysdaiktai suvokimui neprieinami. Skeptikai neigė visų filosofijos mokyklųdogmas, bet patys nieko nesprendė ir nesiūlė. Iš čia ir pagrindinė skeptikųtezė – reikia susilaikyti nuo kiekvieno sprendimo. Gnostikai ir apologetai atsirado kaip krikščionybės kovos su pagonybeir antikos išmintimi rezultatas. Vienu atveju antikos filosofija ir mokslasvisiškai neigiamas ir išeitis randama tik dieviškajame Apreiškime, kitu,antikos filosofija priimama kaip Dievo pažinimo priemonė (gnostikai). Visosgnosticizmo atmainos pasaulį aiškina dualistiškai: Dievo ir žemiškasispasauliai yra antipodai. Gnostikai sako, kad yra du dievai: Dievas –Atpirkėjas, gėrio ir šviesos pagrindas, ir Dievas Kūrėjas (demiurgas),kuris yra pavaldus pirmajam Dievui. Nuodėmingumas nėra žmogaus kaltė, nessiela yra tik kovos laukas, kuriame vyksta kova tarp gėrio ir blogioprincipų. Šiuos dalykus žmogus stebi ir gali pažinti. Tačiau gnosticizmedaug mistikos, nes Dievo virsmas žmogumi ir su juo susijungimas –nesuvokiama paslaptis, todėl Dievo pažinimas ne racionalus, o antgamtinis.Iš apologetų (gr. apologia –gynimas, užtarimas), žymiausias yraTertulianas, jo principas: “Tikiu todėl, kad tai absurdiška”. “Ir numirėDievo sūnus, nes visiškai tikėtina, kad tai absurdas. Ir palaidotasprisikėlė – tai tikėtina todėl, kad neįmanoma”. Tai reiškia, kad tikėjimotiesa yra visai kitokia negu proto. Filosofijai jis priešpastatė religiją,pagoniškam mokslui – krikščionišką tikėjimą, prieš protą – dieviškąjįApreiškimą. Mokslas nereikalingas, nes vienintelis Dievo pažinimo šaltinisyra Evangelija.Klausimai pamąstymui:
1. Kodėl antikos filosofijoje vyravo racionalizmas? 2. Kokiam filosofijos klausimui sofistai teikė pirmenybė? 3. Koks požiūris į pažinimą Sokrato, Platono ir Aristotelio? 4. Pakomentuokite Platono mintį: “Daiktus galima matyti, bet negalima jų mąstyti, o idėjos galima mąstyti, bet negalima jų matyti”.
Pažinimo problema viduramžiais
Viduramžiais viešpatauja kovojanti bažnyčia. Iš čia ir filosofijospobūdis. Krikščionybei žinojimo šaltinis yra dieviškasis Apreiškimas ir Šv.Raštas. Tikėjimas paskelbiamas aukščiau už žinojimą, tačiau loginismąstymas buvo ir toliau plėtojamas. Protas išaukštinamas, nes tai yraangeliška savybė, teikianti žinias apie pasaulio paslaptis, o juslinisžinojimas – paklydimų ir klaidų šaltinis. Taigi viduramžiais didžiausiasdėmesys skiriamas metafizikai, logikai bei prigimtinei teologijai. Kitaipsakant, buvo rutuliojama dialektika, kuri apskritai tais laikais įgijodvejopą prasmę. Ji buvo suprantama ir kaip logika, t.y. mokslas apietaisyklingą mąstymą, ir kaip mokslas apie bendriausius būties principus.Tačiau kai kurie filosofai rutuliojo ir gnoseologiją. Dažniausiai nurodoma,kad pažinomo filosofijoje labiausiai pasižymėjo Aurelijus Augustinas (354-430), Tomas Akvinietis (1225-1274) ir Viljamas Okamas (1281-1349). Augustino teigimu, žmogaus gyvenimo tikslas yra laimė, kuriai pasiektireikia žinių. Šias žinias galima pasiekti pažįstant Dievą ir savo sielą,kurioje gyvena tiesa. Tačiau tiesą žino tik Dievas, o žmogus galbūt patirstiesą tik po mirties, kai siela paliks šį niūrų kalėjimą (žemiškąjįpasaulį). Sielos pagrindinės funkcijos – mintis, atmintis ir valia. Savopažinimo teorijoje Augustinas skiria mokslą (scientia) ir išminti(sapientia). Mokslinis žinojimas – tai protingas objektyvaus pasauliopažinimas, kurio funkcija yra išmokyti naudotis daiktais. Išmintis – amžinųdieviškų reikalų ir dvasinių dalykų apskritai pažinimas. Mokslinisžinojimas negali būti savitikslis, nes be Dievo pagalbos nieko geroneišeis: mokslas tūri paklusti išminčiai, nes tik taip bus išgelbėta siela,o jos išgelbėjimas ir yra žmogaus gyvenimo žemėje prasmė. Iš to seka, kadpažinimo sąlyga yra dvasinis tyrimas, pamaldus ir dorovinis gyvenimas.
Įdomu tai, ka Augustinui visos žinios abejotinos, išskyrus žinojimą, kad“aš esu” ir “aš mąstau”, tik naujaisiais laikais R. Dekartas tai vėlatrado. Scholastika. Anglų filosofas Bertranas Raselas scholastikos (gr.scholastikos -mokyklinis), kaip filosofijos mokyklos (atmainos),svarbiausius bruožus nurodo šiuos:1. Mąstymas apsiriboja tik tuo, kuo nedraudžia religinė ortodoksija (gr. ortodoxia –paklusimas doktrinai); 2. Ortodoksijos aukščiausiu autoritetu tampa Aristotelis, o Platonas autoritetą praranda; 3. Labai gerbiama dialektika, t.y. ginčas, ir silogistinis svarstymo metodas (gr. sylogistikos –išvedanti samprotavimą, t.y. dedukcija, operuojanti subjekto-predikato išsireiškimais).
Tačiau prie šių bruožų reikia pridėti dar vieną – šimtmečiusužsitęsusi ginčą dėl bendrųjų sąvokų, t.y. universalijų (lot. universalis-bendras ), realumo. Pagal šios problemos sprendimo būdą scholastikojeatsirado dvi šios gnoseologijos atmainos – nominalizmas ir realizmas. Nominalizmas. Sprendžiant universalijų problemą, ieškoma atsakymo įklausimus: kaip egzistuoja idealumas, kaip galimas racionalus pažinimas,kaip yra susijęs mąstymas su tikrove, koks atskirumo ir bendrumo santykis?Universaliją Okamas apibūdina taip: “Universalija yra sielos intencija,kuri pagal prigimtį tokia, kad pasisako apie daugelį daiktų”. Vadinasi,sąvoka egzistuoja tik žmogaus prote. Universalija – ženklas, pakeičiantisne kiekvieną daiktą, o tik tuos daiktus, kurie tarpusavyje savaime panašūs.Okamas skiria dvi žinojimo rūšis: intuityvią ir abstrakčią. Intuityvumą jissupranta kaip akivaizdumą, kuris savyje apima ir juslumą, ir vidiniišgyvenimą. Abstrahuotas žinojimas yra atitrauktas nuo daiktų buvimo arbajų nebuvimo ir aiškina terminų santykį. Realizmas ( lot. realis –daiktiškas, tikras). Ši filosofavimo atmainapriešinga nominalizmui, nes pripažįstama reali idealių objektų būtis. Taigividuramžių realizmas teigė, kad universalijos egzistuoja realiai irnepriklauso nuo sąmonės. Yra du realizmo porūšiai: 1. Kraštutinisrealizmas, pripažįstantis universalijų realumą, nepriklausantį nuo daiktų;2. Nuosaikusis realizmas, tvirtinantis, kad universalijos realios, betegzistuoja atskiruose daiktuose.
Klausimai pamąstymui:
1. “Noriu pažinti Dievą ir sielą. Ir daugiau nieko? Daugiau nieko?- Augustino priesakas galiojo šimtmečius. Kaip galvojote, ar šiandien šis priesakas galiojo? Kodėl? 2. Kuris iš viduramžių filosofų teigė, kad nėra kito pažinimo subjekto, išskyrus Dievą, nes niekas be Dievo neegzistuoja? 3. Kurio viduramžių mąstytojo mintis: “Mokykis visko, paskui pamatysi, jog neišmanai nieko nereikalingo”?
Naujųjų laikų pažinimo filosofija
Naujųjų laikų pradžia traktuojama įvairiai. Filosofijoje jų pradžiasutampa su audringa mokslo raida, scholastikos krize, kuri prasidėjo darRenesanso, t.y. pereinamojoje iš viduramžių į naujuosius laikus, epochoje.Kaip tik mokslo raida buvo šaltinis filosofijos lūžiui, kurio turinį sudarognoseologizmas, t.y. pažinimo prizmę. Pirmaisiais šios epochos filosofaislaikomi anglų filosofas Frensis Bekonas ir Nyderlandų filosofas – RenėDekartas. Pirmasis pažinimo filosofijoje pradeda naujųjų laikų empirizmą(sensualizmą), antrasis – racionalizmą. Šių pažinimo filosofijos atmainųginčas iš esmės ir sudaro naujųjų laikų pažinimo filosofijos turinį. Pagrindiniai klasikinio empirizmo atstovai buvo Th. Hobbes (1588 –1679), J. Locke (1632 – 1704), G. Berkeley (1685 – 1753) ir D. Hume (1711 –1776). Pagrindiniai klasikinio racionalizmo atstovai – R. Descartes (1596 –1650), B. Spinoza (1632 – 1677), G.W. Leibniz (1646 – 1716) irCh.Wolff(1679 – 1754). Empirinių ir racionalistinių požiūrių būta visose filosofijosistorijos epochose, tačiau jų klasikiniai pavidalai atsirado naujųjų laikųfilosofijoje iki I.Kanto, t.y. XVII ir XVIII a. Naujųjų laikų filosofijaibūdingas posūkis į subjektą. Jis galėjo įvykti dviem būdais:
1. posūkis į subjektą, kaip juslią būtybę
Empirizmo posūkis į subjektą yra posūkis į juslinį patyrimą. Kartumėginama protą redukuoti į juslumą ir juslinį pažinimą traktuoti kaipvienintelį galimą pažinimą. Empirizmas žavisi naujųjų laikų gamtos mokslųpažanga, bet jo žavėjimasis pirmiausia nukreiptas į jų eksperimentinį,empirinį, sintetinį aspektus. Tipišką empiristinę poziciją galimepailiustruoti kai kuriomis A.Hume mintimis. Jis tvirtai laikos nuostatos,kad bet koks sąmonės turinys galiausiai susideda iš juslinių suvokimų,kurių yra dvi rūšys – įspūdžiai ir idėjos:
➢ įspūdžiai- tai gyvi jusliniai suvokimai, kuriuos turime kai girdime, matome, jaučiame ir t.t. ➢ paprastos idėjos – kyla iš refleksijos apie įspūdžius, todėl jos yra silpnesnės įspūdžių kopijos; sudėtinės – kyla iš paprastų idėjų jungimosi asociacijos būdu. Asociacija vyksta mechaniškai, remiantis panašumu, laiko ir erdvės lygiagretumu, taip pat priežasties ir pasekmės ryšiu.
Žymiausi šios pažiūros reiškėjai yra anglas F.Bakonas : jam tikra tėrata filosofija, kuri yra surašyta tarsi pasauliui diktuojant, nieko iš savęsnepridedant. Jo tautietis Dž.Lokas, žinomas savuoju žmogiškojo proto kaip“tobula rasa” (lot.švari lenta) charakterizavimu, pagaliau prancūzasA.Kontas – jis savąją filosofiją pavadinęs pozityviąja filosofija ir tuobūdu empirizmui davęs naują pozityvizmo vardą; jis žinomas žmonijos vyksmoskirstymu į tris tarpsnius: religinį, metafizinį ir pozityvinį, kurisatsisakęs pasaulio kilmės ir paskirties klausimų kėlimo, tenkinasi tiktaipatyrimo teikiamais pozityviais faktais. Pozityvumo pradininkas A.Kontas teigė, kad visas pozityvias žiniasteikia tikslieji, gamtos, apskritai empiriniai, patyrimu paremti mokslai. Ožinių apie būties pradus ar galutinę daiktų esmę pateikti negali niekas, –tokių dalykų nagrinėjimas neturi jokios vertės. Dž. Lokas atmetė įgimtumo idėjas. Protas pagal jį “tobula rasa”, kurią
rašmenimis užpildo patyrimas. Sąmonės turinys atsiranda iš patyrimo.Patyrimas vienintelis šaltinis turėti turinį sąmonėje. Pažinimo pagrindasyra pojūčiai. Žmogus apdoroja ir apibendrina pojūčius, taip atsirandasuvokimas. Suvokimas abstraktus, o pojūčiai turi konkretumą. Jis rėmėsikokybės kategorija. Skyrė daiktų pirmines ir antrines kokybes. Pirminės –t.y daiktų ir empirinio pasaulio savybės, pačio pasaulio savybės. Antrinės– t.y ne pasaulio vertybės, o mūsų suvokimo būdai. Pirminės kokybės –antrinių kokybių šaltinis. Pažinimo tikslas atrasti pirmines kokybes ir jasatskirti nuo antrinių. Pažinimas t.y pašalinti iliuzijas iš žmogaussąmones. Loko empirizmas yra objektyvus.2. posūkis į subjektą, kaip protingą būtybę.
Racionalizmas posūkį į subjektą supranta kaip posūkį į protą ir kartukaip juslumo nuvertinimą. Pamatinės pažinimo sąlygos, nuo kurių priklausovisas pažinimas, yra idėjos arba proto principai. Šis aiškus ir ryškuspirmųjų pažinimo principų suvokimas neturi nieko bendro su juslumu irvyksta grynai racionaliai. Kaip matematikoje teiginiai logiškai išvedami išpirmųjų teiginių, taip filosofija pradedama nuo pirmųjų idėjų bei principųir visa kita logiškai iš jų išvedama. Šios aiškiai ir ryškiai suvoktosidėjos bei principai protui yra įgimti. Klasikiniam racionalizmui buvoaišku, kad protas savo įgimtas idėjas bei teises gavęs iš Dievo. Demokritasir Platonas buvo įsitikinę, kad filosofinio pažinimo šaltinis yraintelektas, protas. Protu mes galime įžvelgti tai ko nemato mūsų akys,įrodyti tai, ko nežinome iš patirties. Antikos filosofijoje vyravoracionalizmas, nes vyravo metafizinė problematika, buvo ieškoma daiktųpradų, pirmųjų priežasčių. Pažinimo teorijoje mokymas, kad visuotinumas ir būtinumas – loginiaitikrojo žinojimo požymiai – negali būti išvesti iš patyrimo ir joapibendrinimų; jie gali būti paimti tik iš paties proto arba iš protuiįgimtų sąvokų, arba iš sąvokų, egzistuojančių tik įgimtų gabumų pavidalu.Patyrimas jų atsiradimui darąs tam tikrą skatinamąjį poveikį. Racionalizmasatsirado mėginant paaiškinti matematikos ir matematinės gamtotyros tiesųlogines ypatybes. Racionalizmas daugiapusiškai pasireiškia įvairiosežinojimo srityse:
➢ psichologijoje į pirmą vietą kelia intelektines psichines funkcijas, laikydamas pvz., valią protu. ➢ etikoje – racionalinius moralinės veiklos motyvus ir principus. ➢ estetikoje – racionalinį (intelektualinį) kūrybos pobūdį.
Visais šiais atvejais racionalizmas reiškia tikėjimą protu, protoįžvelgimo akivaizdumu, įrodymo galia. Racionalistų atstovas R.Dekartas – laikomas naujųjų laikų filosofijosTėvu. Jis pradėjo didžiuoju suabejojimu.R.Dekartas laikosi tos nuomonės,kad žmogaus protas yra pagrindinis pažinimo įrankis ir šaltinis, nes protasturi įgimtų idėjų ir jėgų. Norint pažinti, žmogus turi vadovautis protoprigimtine šviesa: jis akivaizdžiai parodo ir atskiria, kas yra teisinga, okas ne. Įgimta idėja neturi sąryšio su fiziologine prasme, tai dvasinėištaka, kurioje tūno pažintinė galia. Pagal R.Dekartą, filosofijoje,“norint surasti tiesą, reikia bent vieną kartą gyvenime suabejoti viskuo,kuo tik įmanoma!” R.Dekartas priėjo prie išvados, kad mes egzistuojametodėl, kad mąstome. Svarbiausia sielos savybė – mąstymas, jis apimąsuvokimą, norą, įsivaizdavimą, jutimą. Filosofas, tyrinėjantis pasaulį,turi pradėti nuo sielos, kurią reikia griežtai skirti nuo kūno. R.Dekartasteigė, kad egzistuoja 3 substancijos: 1-oji – nesukurta, mąstanti irvisiškai nepriklausanti – Dievas; kitos dvi yra sukurtos ir egzistuoja tikdievo valia – tai siela ir kūnas. Svarbiausia sielos savybė – mąstymas,kūno – tįsumas. R.Dekartas pabrėžia, kad siela yra susijusi su kūnu. Racionalizmo šalininkai B.Spinoza, G.Leibnicas, G.Hegelis buvoįsitikinę, kad pasaulio tvarka yra protinga ir būtina, todėl protas gali irprivalo ją perprasti. Gindami požiūrį, kad pažinimo šaltinis yra protas,jie daugiausia rėmėsi metafizinio ir matematinio pažinimo būdo analize.Tiek metafizikas, atskleisdamas būties pagrindus, tiek matematikas,įrodinėdamas teoremas, neatlieka kokių nors specialių stebėjimų. Jiemspakanka proto pažintinių galių. Racionalistai patys įnešė indėlį į josplėtotę, traktavo ją daugiau kaip matematinio mastymo taikymo gamtaipažinti produktą. Todėl, jų manymu, pagrindiniai gamtotyros principaiatskleidžiami proto, o ne juslinės patirties dėka. Taigi gamtos aprašymuipakanka geometrijos ir mechanikos sąvokų bei dėsnių, o šios disciplinos yragrynojo proto produktas. B.Spinoza teigė, kad tai, ką suvokiame tiksliai ir aiškiai, yra tiesa.Mes turime sugebėjimą nesutikti su tuo, kas neaišku ir abejotina, arba sutuo kas neišvesta iš pačių patikimiausių pagrindų, kaip kiekvienas pastebisavyje. Taigi, mes visuomet galime apsisaugoti, kad neįklimptume į klaidasir niekada neapsigautume, jeigu tik tvirtai pasiryšime neteigti nieko, konesuvokiame aiškiai ir tiksliai arba kas nėra išvesta iš aiškių ir tvirtųpagrindų. G.Leibnicas bandė paaiškinti, kuri idėja yra teisinga, o kuri –klaidinga. Teisinga ta idėja, kurios sąvoka yra galima, klaidinga ta,kurios sąvoka apima prieštaravimą. Jo požiūriu, protinga pasaulio tvarkanegali būti kitokia nei loginė tvarka, nes racionalus, protingas mąstymas –
loginis mąstymas. Todėl turi egzistuoti ir pačių proto tiesų loginė tvarka– visos jos logiškai susijusios. Bendra tarp empiristų ir racionalistų yra tai, kad abiejų teorijųatstovai teigė, jog pažinimas pasiekiamas protu. Tik empiristų nuomoneprotas įgauna galią per juslinį pasaulį. Racionalistų idėja slypi pačiameprote. Imanuelio Kanto(1724 – 1804) pažinimo teorija: Kantas skiria išesmės skirtingas pažinimo rūšis: apriorinį ir aposteriorinį pažinimą.Apriorinis pažinimas yra kilęs iš anksto, nepažinus faktų; iki patyrimo irnepriklausomai nuo jo. Aposteriorinis – iš patyrimo. Jis kritikuoja empirizmą ir racionalizmą. Jeigu pažinimo ištakos yrapatyrime, nereiškia, kad jis yra betarpiškai kilęs iš patyrimo, kaip kadteigia empirizmas. Vien patyrimo pagrindu pažinimas negalimas, nespagrindinės pažinimo prielaidos (tokios kaip sąvokos ir sprendimai) yraintelekto elementai, kilę iš proto ir visiškai nesusiję su patyrimu. KartuKantas nukreipia savo mokymą ir prieš racionalizmą – nes be empiriniųduomenų negalimas joks tikrovės pažinimas. Jeigu protas peržengia savopaties pažinimo galimybių ribas, kurdamas sąvokas ir idėjas, neparemdamasjokia patirtimi, tokiu atveju tai yra nors ir galimos mintys, tačiau nepažinimas. Reikia aiškiai skirti mąstymą nuo pažinimo. Jis manė, kad neaktualus kausimas ar idėjos atitinka pasaulį.Kantas iškėlė klausimą: kaip mūsų idėjos konstruoja pasaulį, gamtą? Pasaulįkonstruoja pats žmogus. bet ne kaip dievas. Pažinti – tai iš klausimoištraukti atsakymą. Pažinimu pagrindas yra mūsų klausimai, nuo jų irprasideda pažinimas. Klausimas turi savyje pažinimo objektą. Mūsųpažinimas, mokslas priklauso nuo mūsų principų. Faktai priklauso nuožmogaus principų, o ne mes priklausome nuo faktų. Gamtos dėsnių, reiškiniųpažinimas priklauso nuo mūsų samprotavimo taisyklių. Suformuoti teiginįpadeda mūsų sąmonė, o protas tik reguliuoja. Žmogus turi ne tik teorinį,bet ir praktinį protą. Praktinis protas suvokia daiktą savyje, bet nesugebanei mąstyti, nei pažinti. Praktinio proto formos yra menas, dorovė.religija – be jų žmogus negali gyventi. Praktinis protas suteikia žmoguiįsitikinimą, o ne žinojimą. Praktinis protas papildo teorinį. Mes nežinome,ar yra Dievas, bet turime gyventi taip, tarytum jis yra. Teorinio protopagrindas -sąmonė, o praktinio proto – sąžinė. Sąžinė ir yra dievas mūsųsieloje.Racionalizmas
Kai kurie filosofai menkino juslių ir proto pažintinius sugebėjimus.Jie teigė, kad yra dar kiti pažinimo šaltiniai: ypatingi žmogaus vidiniaiišgyvenimai, mistinės būsenos, įsijautimas, intuicija, praregėjimai,instinktai, antgamtinės jėgos. Kadangi tokios krypties atstovai buvo ypačnusistatę prieš racionalizmą, tai visa ši srovė vadinama iracionalizmu.
Vienas iš iracionalizmo atstovų yra neoplatonizmo kūrėjas Plotinas.Jis sutinka, kad Platono idėjos yra prieinamos žmogaus protui. Tačiau, jonuomone, virš idėjų yra aukštesnė būtis – Absoliutas, iš kurio plaukia(emanuoja) viskas, kas egzistuoja – idėjos, pasaulio dvasia, materija.Absoliuto negalima pažinti racionaliai, apimti jį mintimi. Žinių apie jigauti galima tik iracionaliu būdu -mistinėje ekstazėje, kurios metu,susitikus su aukščiausia būtimi, žmogaus dvasiai padaromas didžiulisįspūdis. Tokios ekstazes žmogų aplanko retai ir pati Plotinį jos yraaplankiusios tik keletą kartų. Įgytos žinios, jo nuomone, yra labaisubjektyvios, kurių negalima nei išreikšti ir perduoti kitiems, neipatikrinti. Iracionalizmas pasireiškia ir Aurelijaus Augustino koncepcijoje. Jonuomone, visų tyrimų -metafizinių, etinių, pažintinių – objektas yraDievas. Jo prote yra amžinosios tiesos, idėjos, kurių pažinimas yra žmogaustikslas. Nei juslės, nei protas negali pažinti dieviškųjų idėjų. Tiesągalima bus pažinti tik tada, kai Dievas parems mūsų proto sugebėjimus, juosapšvies. Tik įsikišus Dievui, intuiciškai galėsime pamatyti pačias idėjas.Tai reiškia, kad Augustinas suabejojo proto galimybėmis, nes pažinimastampa mistiniu aktu, dalyvaujant antgamtiniam faktoriui. Visos iracionalios būsenos ir išgyvenimai yra visiškai hermetiški,prieinami tik juos patiriantiems. Pažintinius efektus, gautus iracionaliaisbūdais, sunku adekvačiai aprašyti ir pakankamai aiškiai pateikti kitiems.Vadinasi, kai pažinimo duomenų negalime preciziškai formuluoti ir suprasti,patikrinti ir papildyti, faktiškai atsisakome mokslinių tyrimų irpasineriame į subjektyvias vizijas.
Klausimai pamąstymui:
1. Ką bendro turi empiristai ir racionalistai? 2. Kaip manote, kodėl pažinimas tapatinamas su mokslu? 3. Kuris naujųjų laikų filosofas laikosi tos nuomonės, kad žmogaus protas yra pagrindinis pažinimo įrankis ir šaltinis, nes protas turi įgimtų idėjų ir jėgų? 4. Kuo pagrista Kanto empirizmo ir racionalizmo kritika?
TIESOS PROBLEMA FILOSOFIJOJE
Klasikinė tiesos samprata ir Tiesos akivaizdumo teorija
Filosofijos raidos procese išsikristalizavus atskiroms filosofijosdalims, tiesos samprata buvo nagrinėjama gnoseologijoje (pažinimoteorijoje). Pažinimo teorijoje teisingumo reikšmė priskiriama mintims,teiginiams, koncepcijoms, teorijoms. Jeigu mintis ar teorija yra teisinga,ji yra vadinama tiesa. Tačiau kokią mintį ar teoriją reikėtų laikytiteisinga? Tokią, kuri atitinka tikrąją dalykų padėtį, faktus, tikrovę.Teisinga yra mintis, kuri atitinka mastomus daiktus. Šia paprasta tiesossamprata rėmėsi antikos mąstytojai (Platonas, Aristotelis), todėl galime ją
vadinti klasikine. Viduramžių mąstytojai tiesą apibrėždavo taip: “tiesa yra daikto irminties atitikimas”. Taigi tiesa – tikrovę atitinkanti mintis. Tačiau kąreiškia teiginio ir tikrovės atitikimas? Juk jeigu žmogus mano, kad joteiginys yra teisingas, tai dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų.Vadinasi, teisaus žmogaus teiginys gali būti klaidingas, o melagio –teisingas. Tiesą reikia priešinti ne melui, o netiesai. Atitikimas dažnai reiškia vienokį ar kitokį atitikimą. Tačiaunepagrįsta kalbėti apie minčių panašumą į daiktus, tikrovę. Kitas būdaspaaiškinti atitikimą yra toks: teiginys atitinka tikrovę, jei jo struktūratokia pat kaip tikrovės struktūra. Tačiau šis būdas nepriimtinas, nesnegalima teiginį sudarančių terminų loginių ryšių laikyti daiktų fiziniųryšių atitikmenimis. Sunkumų kyla ne tik bandant paaiškinti ar mokslo dėsniai yra teisingi,bet ir bandant perprasti, kokia prasme kalbame apie pačių paprasčiausių,kasdien formuluojamų teiginių teisingumą. Tai lemia žmogiškasis pasauliosuvokimo būdas. Klasikiniu požiūriu, tiesa yra tikrovę atitinkantisteiginys. Kokiu būdu nustatysime ar teiginys atitinka tikrovę? Tam mumsreikia tikro tiesos kriterijaus, aiškiai suformuluotos taisyklės. Bet šiokriterijaus teisingumui nustatyti būtinas kitas kriterijus, šio teisingumo– dar kitas ir t.t. Tokiu argumentu jau rėmėsi antikos laikų skeptikai.Teisingumo reikšmę galima priskirti tik esamosios nuosakos sakiniams.Taisyklė yra liepiamosios nuosakos sakiniai, todėl joms teisingumo reikšmėspriskirti nedera. Kadangi tiesos kriterijus yra taisyklė, nurodanti kąreikia daryti siekiant nustatyti teiginio teisingumą, tai klausimą apietaisyklės teisingumo kriterijų galime pripažinti nepagrįstu. Todėl skeptikųargumentus prieš klasikinę tiesos sampratą reikėtų vertinti kritiškai. Daugnaujųjų laikų filosofų pripažino, kad reikia atsisakyto požiūrio į tiesą suaiškiai apibrėžtu jos kriterijumi. Naujosios tiesos teorijos neklasikinės. Ieškant alternatyvos klasiniam požiūriui į tiesą, buvo pabandytasuformuluoti tokią tiesos sampratą, kurioje tikrovė (daiktai) būtų visiškaineminimi. Jeigu didelių keblumų kelia bandymas palyginti žinias su tuo, kuojos nėra, su tikrove, tai gal verta būtų pabandyti tirti pačių žiniųsavybes ir vienas žinias palyginti su kitomis žiniomis. Kyla mintis, kadtiesos reikia ieškoti vien žinių sferoje. Kita vertus, iš klasikinės tiesossampratos kritikos galima padaryti išvadą, kad nusakant kas yra tiesa,reikia iš karto nurodyti aiškų ir “galutinį” tiesos kriterijų, nespriešingai tiesos samprata lieka nepakankamai apibrėžta. Kriterijus turibūti galutinis, jo pagrįsti nereikia, jai jis įtraukiamas į pačią tiesossampratą. Taigi, naujųjų laikų filosofų tiesa yra pačių žinių savybė, oklasikinės teorijos atstovų tiesą reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu,t.y. nereikalaujančiu pagrindimo, tiesos kriterijumi. Naujaisiais laikaistiesą bandoma tapatinti su žinių akivaizdumu, o klasikiniu periodu – sužinių neprieštaringumu, loginiu darnumu. Žymiausias požiūrio į tiesą kaip akivaizdžias žinias šalininkas RenėDekartas. Jo poziciją galima išdėstyti taip: teisingos yra žinios, kuriosyra arba tiek elementarios, aiškios ryškios, kad yra akivaizdžios, arbažinios, kurios gali būti loginės dedukcijos būdu išvestos iš tokiųelementarių, akivaizdžių tiesų pozicijos. Privalumas yra tai, kadteisingais laikant akivaizdžius teiginius ir jų logines išvadas, išvengiamabeveik visų klasikinei sampratai kylančių problemų. Akivaizdūs yra daugeliojuslinio patyrimo dalykų. Be to, yra dar dvi sritys, kuriose akivaizdžiais,nereikalaujančiais įrodymo gali būti laikomi tam tikri teiginiai. Taireligija ir matematika. Dekartas, aiškindamas, iš kur mes žinome, jog tokieteiginiai teisingi, sako kad jie yra apšviesti “natūralios proto šviesos”,todėl yra intuityviai aiškūs, akivaizdūs. Visgi ši paprasta tiesos sampratakelia rimtų abejonių. Ginčytinas yra šios sampratos universalumas, jukdaugelis teiginių apie žmogų ir pasaulį toli gražu neakivaizdūs. Akivaizduyra tai, kas intuityviai aišku. Bet kas yra intuicija ir ką galima, o konegalima suvokti intuityviai? Taigi akivaizdumo sąvokos prasmė toli gražunėra akivaizdi. Loginiu požiūriu akivaizdus yra tik logikos dėsniai.Neklasikinės tiesos teorijos
Akivaizdumo teorija. Žymiausias jos šalininkas buvo R. Dekartas. Jismanė, kad teisingos yra žinios, kurios yra tiek elementarios ir aiškios,kad yra akivaizdžios, arba žinios, kurios gali būti loginės dedukcijos būduišvestos iš tokių elementarių žinių. Šioje teorijoje teigiama tai, kad jipaprasta, kad joje nereikia teiginių lyginti su tikrove. Tačiau ginčytinasšios teorijos visuotinumas ir universalumas (kas akivaizdu vienam žmogui,kitam, turinčiam kitą patirtį gali būti neaišku). Loginės darnos teorija sieja žinių teisingumą su jų prieštaringumu.Čia svarbiausia – žinių loginis neprieštaringumas, vidinė loginė darna, joskoherentiškumas (koherentia- vidinis ryšys). Jos šalininkas buvo Leibnicas.Jo požiūriu, protinga pasaulio tvarka negali būti kitokia, nei loginėtvarka, nes protingas mąstymas yra loginis mąstymas. Jis manė, kad prototiesas galima išvesti iš tapatybės dėsnio A=A (4+4=8). Tai lengvaipritaikoma matematikai. Jo nuomone, teisingais reikia laikyti teiginius,kurie logiškai suderinami su kitais mūsų teiginiais. Tai suabsoliutina
formalų loginį kriterijų. Tačiau moksliškumui logiškumo nepakanka, todėl šiteorija taip pat yra abejotina, XX a. šią teoriją vystė M. Šlikas, R.Karnapas. Pragmatinės tiesos samprata teisingumą sieja su teiginio naudingumužmogiškajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu. Pragmatizmopradininku galima vadinti F.Bekoną, suformulavusį principą ,,žinojimas –jėga”. Jis žinias pradeda traktuoti ne kaip tikslą dėl tikslo, o kaiptechninių tikslų siekimo būdą. Empiristų požiūriu, teoriniai samprotavimai,iš kurių negalima padaryti jokių išvadų apie faktus, negali pretenduoti įtiesą. D.Hjumas tokius samprotavimus iš viso paskelbė beprasmiškais.Pozityvizmo pradininkas O. Kontas mano, kad vertingos yra tik pozityvios –tikslios, realius objektus apibudinančios ir faktais pagrįstos žinios,turinčios praktinį naudingumą.Klausimai pamąstymui:
1. Ką vadiname tiesa, kokia teisingumo reikšmė? 2. Kodėl tiesa yra santykinė (reliatyvi)? 3. Kodėl naujos tiesos neišstumia pradinės tiesos samprata, o tik papildo ją, konkretizuoja? 4. Kaip pakomentuotumėte teiginius: “Tiesa yra daikto ir minties atitikimas” ir “Tiesa egzistuoja prote, bet juk ne visos jame esančios idėjos yra tiesos”? 5. Ar galima priešinti sąvoką “tiesa” sąvokai “melas”? 6. Kaip Jums atrodo, ar pažinimas – tai kelias, turintis pabaigą, ar jis yra be pabaigos?
Santrauka
➢ Pažinimas yra visuomeninis – istorinis ir individualus žinių apie tikrove gavimo procesas ir jo rezultatas. ➢ Pažinimas yra sudėtingas pažinimo subjekto (tada pažinimo teorija skyla į empirizmą ir racionalizmą), pažinimo objekto (gamta, visuomenė, sąmonės formos, antgamtinis pasaulis) ir pažinimo rūšių (būdų – pvz., mokslinis, filosofinis) atžvilgių. ➢ Filosofinė kryptis, kurios atstovai teigia, kad pažinimo šaltinis yra patyrimas, vadinama empirizmu. ➢ Filosofinė kryptis pažinime, kurios atstovai teigia, kad pažinimo šaltinis yra protas, vadinama racionalizmu. ➢ Požiūris, kuris pripažįsta be patyrimo, proto ir kitus pažinimo šaltinius (mistines būsenas, intuiciją ir pan.), kvestionuoja protinio pažinimo reikšmę pažinime, vadinamas iracionalizmu. ➢ Žmogaus pažintiniai sugebėjimai yra dvejopi: jutiminis ir loginis (mąstymas).Jutiminis pažinimas reiškiasi : pojūčio forma, suvokimo forma, vaizdinio forma. Loginis pažinimas reiškiasi: sąvokos forma, sprendimo forma, išprotavimo forma, hipotezių forma, teorijų forma. ➢ Pažinimo objektas yra tai, ką žmogus pažįsta. ➢ Pažinimo subjekto problema – tai klausimas, kas pažįsta pasaulį. ➢ Antikos filosofijoje vyravo racionalizmas todėl, kad tuo metu filosofijoje vyravo metafizinė problematika, buvo ieškoma daiktų pradų, pirmųjų priežasčių. Patyrimo vaidmenį pažinime pripažįstančių filosofų Antikoje buvo palyginti nedaug. ➢ Viduramžiais Dievo egzistavimo įrodinėjimas, pažinimo ir tikėjimo santykio aiškinimas, ginčas dėl universalijų ir t.t. buvo galimas tik proto pagalba, o ne juslėmis. Viduramžių filosofijos problemos buvo labai abstrakčios, teorinės, spekuliatyvios, kurias galima buvo mąstyti, o nejausti. Vadinasi, Viduramžiais viešpatavo racionalizmas. ➢ Patyrimas kaip pažinimo šaltinis buvo pradėtas labiau vertinti tik Renesanso epochoje. Renesanso filosofai pamažu suko empirinių gamtos filosofijų ir kasdieninio žmogaus gyvenimo problemų link. ➢ Pirmaisiais naujųjų laikų filosofais laikomi anglų filosofas Frensis Bekonas ir Nyderlandų filosofas – Renė Dekartas. Pirmasis pažinimo filosofijoje pradeda naujųjų laikų empirizmą (sensualizmą), antrasis – racionalizmą. Šių pažinimo filosofijos atmainų ginčas iš esmės ir sudaro naujųjų laikų pažinimo filosofijos turinį. ➢ Empirinių ir racionalistinių požiūrių būta visose filosofijos istorijos epochose, tačiau jų klasikiniai pavidalai atsirado naujųjų laikų filosofijoje iki I.Kanto, t.y. XVII ir XVIII a. Naujųjų laikų filosofijai būdingas posūkis į subjektą. Jis galėjo įvykti dviem būdais: posūkis į subjektą, kaip juslią būtybę (empirizmas) ir posūkis į subjektą, kaip protingą būtybę (racionalizmas). ➢ Racionalistų atstovas R.Dekartas – laikomas naujųjų laikų filosofijos Tėvu. Jis laikosi tos nuomonės, kad žmogaus protas yra pagrindinis pažinimo įrankis ir šaltinis, nes protas turi įgimtų idėjų ir jėgų. R.Dekartas priėjo prie išvados, kad mes egzistuojame todėl, kad mąstome. ➢ Dž. Lokas teigia, kad žmogaus protas yra tobula rasa, kurią rašmenimis užpildo patyrimas. Ši koncepcija yra empiristinės pažinimo teorijos pagrindas. ➢ Kantas skiria iš esmės skirtingas pažinimo rūšis: apriorinį ir aposteriorinį pažinimą. Jis kritikuoja ir empirizmą ir racionalizmą. Pasak jo, pažinti – tai iš klausimo ištraukti atsakymą. ➢ Klasikinė tiesos teorija – tiesa yra daikto ir minties atitikimas. ➢ Akivaizdumo tiesos teorija – teisingomis vadinamos žinios, kurios yra tiek elementarios ir aiškios, kad yra akivaizdžios, arba žinios, kurios gali būti loginės dedukcijos būdu išvestos iš tokių elementarių žinių. ➢ Loginės darnos tiesos teorija – žinių teisingumas siejamas su jų neprieštaringumu, logine darna. ➢ Pragmatinės tiesos teorija – vertingomis laikomos tik pozityvios – tikslios, realius objektus apibūdinančios ir faktais pagrįstos žinios, turinčios praktinį naudingumą.