Pažinimo problema filosofijoje
Tikslas:
Apibūdinti pažinimo problemą filosofijoje.
Uždaviniai:
➢ Paaiškinti kodėl filosofijoje ir apskritai gyvenime svarbus pažinimo klausimas
➢ Pagrįsti pagrindines pažinimo teorijas
➢ Įvardyti žmogiškasias pažinimo galias
➢ Apibūdinti pažinimo problemą istorijos raidoje
➢ Nustatyti tiesos santykinumo, absoliutumo ir objektyvumo priklausomybę
➢ Charakterizuoti klasikines ir neklasikinės tiesos teorijas
Literatūra
Anzenbacher A. Filosofijos įvadas.// Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992., p
134-164
Jasmontas A. Pažinimo filosofijos metmenys .// Vilnius: Versus Aureus, 2003
Dapkus R.Filosofija.// Kaunas: Technologija, 2000., 70-80
Nekrašas E. Filosofijos įvadas.// Vilnius., p 76-93, 126-147
Hartmann N. Filosofijos įvadas // Vilnius: pradai, 2001
Marija Furst. Filosofija.// Vilnius, 1995.
Filosofijos chrestomatija. KTU, Kaunas, 1997.
Žodynėlis
Apriorizinas – filosofinė pažiūra, skelbianti, kad pažinimas nepriklauso nuo patyrimo, kad žmogaus prote jau iki patyrimo egzistuoja tam tikros pažinimo formos.
Dedukcija – išvadų gavimas iš prielaidų pagal logikos dėsnius ir taisykles.
Empirizmas – filosofinė srovė kuri patyrimą laiko pažinimo pagrindu.
Gnoseologija – pažinimo teorija.
Indukcija – loginis samprotavimas, kuriame nuo atskirų faktų, žinių einama prie apibendrinimų.
Iracionalizmas – filosofijos kryptys, neigiančios proto svarbą pažinimui, o pažinimo pagrindu laikančios valią, intuiciją, apreiškimą, vaizduotę, pasąmonę.
Juslė – jutimo organas, jutimo galia.
Kognityvus – pažinus.
Koherentiškumas – sąryšis, susijęs tam tikrais ryšiais.
Konvencionalizmas – filosofijos ir mokslo metodologijos kryptis, teigianti, kad mokslo sąvokos, dėsniai, teorijos yra laisvi mokslininkų susitarimai, pasirinkti patogumo, tikslingumo ir kitais sumetimais.
Racionalizmas – filosofijos srovė, kuri protą laiko pažinimo pagrindu, teigia, kad jis yra savarankiškas, galintis pažinti tikrovę nepriklausomai nuo patyrimo.
Sensualizmas – filosofinė pažiūra, visą pažinimą kildinanti iš jutiminio patyrimo.
Kas yra pažinimas?
Pažinimas yra visuomeninis – istorinis ir individualus žinių apie tikrove gavimo procesas ir jo rezultatas. Žmonių pažintinę veiklą sudaro įvairūs pažintiniai aktai (stebėjimai, bandymai, eksperimentai, teorine veikla ir pan.) ir jų rezultatai teiginių, teorijų, kuriose pasakoma kažkas apie konkretų tikrovės fragmentą, pavidale. Tai vieningas procesas, kuris prasideda žmogaus nukreiptais pažintiniais aktais į kokį nors objektą ir baigiasi gautų rezultatų formulavimu.
Žmogui pažinimas yra neišvengiamas dalykas, nes be pažinimo nebūtų galima jokia veikla, t.y. tikslingas poveikis į žmogų supančią aplinką, siekiant ją pritaikyti savo reikalams – materialiniams ir dvasiniams. Taigi pažinimas yra būtina žmogaus veiklos sąlyga, jis yra pati žmogaus esmė.
Pats pažinimas yra sudėtingas pažinimo subjekto (tada pažinimo teorija skyla į empirizmą ir racionalizmą), pažinimo objekto (gamta, visuomenė, sąmonės formos, antgamtinis pasaulis) ir pažinimo rūšių (būdų – pvz., mokslinis, filosofinis) atžvilgių. Taigi pažinimo žyme paženklinta jau mitologija, o plėtojantis civilizacijai atsirado tokios sudėtingos pažintinės veiklos rūšys, kaip mokslas, filosofija, politinė ideologija, teologija, menas ir pan. Galiausiai pats pažinimas tampa pažinimo dalyku.
Tiriant pažinimą filosofija klausia, kas apskritai yra pažinimas, ką galima pažinti, kaip jis galimas, t.y. kokie yra pažinimo šaltiniai, kas yra tikros žinios, t.y. ar pažinti dalykai yra tiesa, kas yra tiesa, ar tiesa apskritai pasiekiama ir pan.? Nors pažinimo klausimai iškilo dar graikams, tačiau pats filosofijos padalinis – pažinimas – konkrečiomis sąvokomis buvo pavadintas palyginti vėlai. Filosofiją, aptariančią pažinimo prigimtį, galimybę ir ribas, vadinasi, jos pirmines sąlygas ir priežastis, vokiečių filosofas Aleksandras Baumgartenas (1714-1762) pavadino “gnoseologija” (gr. gnosis – pažinimas + logija, t.y. mokslas). Sąvoką “pažinimo teorija” į filosofiją įvedė škotų filosofas Džeimsas Frederikas
Feryras (1806-1864), taip pat jis pirmas pradėjo vartoti ir sąvoką “epistemologija” gr. episteme – pažinimas, žinios + logija). Taigi sąvokos “gnoseologija” ir “epistemologija” yra sinonimai, nors kartais jos atskiriamos: gnoseologija vadinama pažinimo filosofija apskritai, o epistemologija tiktai mokslinio pažinimo filosofija.
Pažinimo šaltinio problema filosofijoje
Filosofas, mąstantis ne tik apie būties, bet ir apie pažinimo prigimtį, privalo išsiaiškinti, iš kur jis žino, kad jo teiginiai yra teisingi. Kitaip tariant, jis turi nurodyti, iš kur, iš ko atsiranda žinios. Klausimas, iš ko atsiranda mūsų žinios, vadinamas pažinimo šaltinio problema.
Pažinimo šaltinių problemą galima nagrinėti dviem aspektais:
genetiniu ir metodologiniu. Genetiškai nagrinėdami pažinimo procesą, keliame klausimą – iš kur atsiranda žinios ir kaip paaiškinti jų atsiradimą? Metodologinis aspektas susijęs su klausimu apie pažinimo kelio pasirinkimą, siekiant patikimų žinių. Visos filosofinės kryptys ir mokyklos kalba apie tris pažinimo šaltinius: patyrimą, protą ir šaltinį, peržengiantį protinio tyrimo sferą. Ta kryptis, kurios atstovai teigia, kad pažinimo šaltinis yra patyrimas, vadinama empirizmu (gr. empeiria –
patyrimas). Ta kryptis pažinime, kurios atstovai teigia, kad pažinimo šaltinis yra protas, vadinama racionalizmu (lot. ratio – protas). Požiūris, kuris pripažįsta be patyrimo, proto ir kitus pažinimo šaltinius (mistines būsenas, intuiciją ir pan.), kvestionuoja protinio pažinimo reikšmę pažinime, vadinamas iracionalizmu (lot. irrationalis – neprotingas). Tai filosofinė doktrina, apribojanti proto pažintines galimybes, iškelianti intuiciją, instinktą, tikėjimą kaip ypatingą neracionalaus pažinimo atmainą.
Suprasdami, kad pažinimas – tai žmogus minties santykis su tikrove, filosofai ieškojo, kuo gi remiasi žmogus pažinimo procese.
Jutiminis ir loginis pažinimas
Jau Antikoje kalbant apie žmogiškąjį pažinimą buvo atskirti du galimi pažinimo šaltiniai:
juslinė patirtis, kuri, aišku, yra būtina žmogaus orientacijai pasaulyje, be jos būtų neįmanoma gyvybinė žmogaus veikla ir protas. Taigi, žmogaus pažintiniai sugebėjimai yra dvejopi: jutiminis ir loginis (mąstymas).
Jutiminis pažinimas reiškiasi :
➢ Pojūčio forma
➢ Suvokimo forma
➢ Vaizdinio forma
Žmogus pirmiausia pasaulį suvokia juslėmis: regėjimu, (kuris mums duoda daugiausia informacijos), lytėjimu, klausa ir kt.
Pojūtis- tai diferencijuotas objektyvios tikrovės atspindys žmogaus sąmonėje.
Suvokimas – tai daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus. Jis susidaro žmogaus sąmonėje ir yra individualus, jo negalima perduoti kitam žmogui.
Vaizdinys – tai sugebėjimas sąmonėje atkurti daikto vaizdą, kai nėra tiesioginio ryšio su daiktu. Tai aukščiausia jutiminio suvokimo forma, kuri yra artimiausia loginiam pažinimui.
Loginis pažinimas reiškiasi:
➢ Sąvokos forma
➢ Sprendimo forma
➢ Išprotavimo forma
➢ Hipotezių forma
➢ Teorijų forma
Žmogaus mąstymas yra visų pirma sugebėjimas kurti ir vartoti sąvokas.
Šis sugebėjimas skiria žmogų nuo gyvulių, kurie turi tik jutiminius sugebėjimus. Sąvokos yra abstrakcijos. Jos nėra individualių daiktų pavadinimai, jos yra atitrauktos (abstrahuotos) nuo konkrečių daiktų.
Kadangi sąvokos reiškiamos kalba, jos nėra atskiro žmogaus psichikos reiškinys. Sąvokos turinys gali keistis ir jį nulemia nauja patirtis (pvz.
,,atomo” supratimas antikoje ir šiandien). Ši sąvokų turinio kaita žmogaus psichikoje vykstantį procesą daro bendražmogišku, visuomeniniu.
Sprendimas- tai sakinys, kuriame kažkas teigiama arba neigiama (pvz. ,,aš noriu valgyti”). Išprotavimas – loginio mąstymo forma, kai iš kelių sprendimų gaunamas naujas sprendimas. Hipotezė – tai tam tikra išprotavimo rūšis, kuria yra kažkas numatoma.
Teorija – tai aukščiausia loginio mąstymo forma. Įrodyta hipoteze yra teorija.
Pažininio objekto ir subjekto problema
Pažinimo teorijoje svarbią vietą užima klausimas, ką mes pažįstame. Ar pažinimas teikia žmogui informaciją, apie objektyvią tikrovę, ar tik apie jo paties psichikos turinį kitaip sakant, kas yra pažinimo objektas.
Jau antikoje Demokritas atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus tai, kaip yra tikrovėje, suvokia tik erdvinius matmenis, o skonio, kvapo, spalvos suvokimas susidaro tik jo psichikoje – tai subjektyvios, antrinės savybės:
XVI-XVII a. vyravo požiūris, kad žmogus suvokia tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų (vadinasi , skonis, spalva – objektyvus). XIX a. vokiečių fiziologas D. Mileris įrodė, kad pojūtis yra subjektyvus, todėl pažinimo objektu negali būti laikoma tikrove tokia, kokia ji egzistuoja objektyviai, t.y. nepriklausomai nuo sąmonės. Vadinasi, žmogus nėra pasyvus stebėtojas pažinimo procese. Iš tos minties kai kurie filosofai (E. Machas, R.
Avenarijus) padarė išvadą, kad žmogaus jutimas teikia informaciją tik apie vidinę psichikos būklę. Jų nuomone, pažinimo objektas – žmogaus psichikos turinys.
Prašosi išvada, kad pažinimo objektas yra materiali tikrovė. Bet ne visa objektyvi tikrovė, o tik ta jos dalis, kuri įtraukta į praktinę žmogaus veiklą. Pažinimo objektas yra tai, ką žmogus pažįsta. Mes pažinimo objekto laisvai negalime pasirinkti. Jis priklauso nuo visuomenės turimų žinių lygio, (pvz. ,,vėžys” medikų tyrimų objektu tapo visai neseniai.
Antikoje niekas netyrė radijo, elektromagnetinių bangų).
Pažinimo subjekto problema – tai klausimas, kas pažįsta pasaulį.
Žmogaus sugebėjimus pažinti pasaulį tyrė dauguma filosofų. Vieni teigė, kad pasaulį pažįsta mąstantis individas, t.y, žmogus, ir tyrė jo pažintinius sugebėjimus. Nors ir tikėdami proto galia, jie priėjo agnostinių išvadų –
kad žmogus pažinti pasaulio negali. I. Kantas sake, kad subjektyvaus, žmogiško daiktų vaizdo negalima lyginti su tikrove. G. Hėgelis teigė, kad žmogaus pažinimus, sugebėjimus galima ištirti tik praktiškai juos išbandant. O praktinis jų išbandymas nesibaigia su atskira žmogaus mirtimi
-žinios perduodamos kitiems. Pažinimas tęsiasi, pažinimo subjektu tampa visuomenė, o ne atskiras žmogus. Pačių konkrečių asmenybių pažintiniai sugebėjimai (kodėl Einšteinas sukūrė reliatyvumo teoriją, o ne Jonaitis)
yra psichologijos mokslo objektas, o ne filosofijos.
Klausimai pamąstymui:
1. Ką vadiname „pažinimo šaltinio problema”?
2. Paaiškinkite filosofines sąvokos: gnoseologija, empirizmas, racionalizmas.
3. Apie kokius 3 pažinimo šaltinius kalba visos filosofinės kryptys?
4. Kokiu būdu viksta žmogiškasis pažinimas?
5. Kas yra pažinimo objektas, o kas – subjektas?
Pažinimo problema Antikos filosofijoje
Patys pirmieji graikų filosofai pažinimo dalykais nesidomėjo, o jeigu ir domėjosi, neišliko liudijimų. Tačiau Senovės Graikijos filosofija iš esmės yra pagrindas beveik visoms filosofijos kryptims, srovėms, atmainoms ir pan., todėl ir graikų pažinimo filosofiją santykinai galima skirstyti į trys pagrindinius periodus: Ikisokratikus; Sokrato, Platono ir Aristotelio filosofiją; Helenizmą.
Ikisokratikai. Pažinimo momentai aptinkami jau elėjiečių samprotavimuose: pasaulis vieningas, nejudantis ir nekintantis, o kitoks požiūris atsirandąs iš dvejopo žinių šaltinio – iš pojūčių, kurie teikia nepatikimas žinias, ir patikimo žinių šaltinio – proto. Pirmas apie tai ima kalbėti šios mokyklos steigėjas Ksenofanas (580-547 pr. Kr.). Jis laikomas pirmu metafiziku atskyrusiu tiesą, kaip racionalios veiklos rezultatą, nuo nuomonės, atsirandančios iš pojūčių.
Jo mokinys Parmenidas (apie 540-462 pr. Kr.) irgi teigė, kad pojūčiai teikia tik daiktų regimybę, todėl iš šio pažinimo šaltinio tiesa negalima.
Jis yra ištaręs paradoksą, kad “daiktas ir mintis apie daiktą yra vienas ir tas pats”, tačiau šis paradoksas tapo principiniu pagrindu klasikiniam tiesos apibrėžimui: tiesa yra minties atitikimas daiktui. Parmenidas pirmas aiškiai suformulavo būties ir proto kategorijas. Jis nustatė santykį tarp proto ir būties – būtis tik protu suvokiama. Pasak jo, pažinimas yra racionalumo aktas, jutimiškas suvokimas nėra pažinimas, jis prasideda nuo proto.
Demokritas (460-360 pr. Kr.) skyrė „tamsias” ir „šviesias” žinias.
Kadangi juslės leidžia pažinti tik kintančius daiktus, tai juslėmis gautos žinios nėra nei pastovios, nei amžinos. Jos nėra tikros ir todėl “tamsios”.
Svarbiausia, Demokrito nuomone, atskleisti reiškinių esmę. O daiktų esmę sudaro atomai, kurių juslėmis patirti neįmanoma. Tik protu žmogus gali pažinti amžinus, nekintamus, nedalijamus atomus. Protu gautos žinios yra „šviesios”. Todėl protas yra pažinimo šaltinis.
Empedoklis (490-423 pr. Kr.)pažinimo klausimu į istoriją įėjo teiginiu, kad pažinimas įmanomas todėl, kad tiek žmogus, tiek ir tai, ką žmogus pažįsta, yra tos pačios stichijos dalykai, tik jų dalys esančios nevienodų proporcijų. Taigi tik panašus panašų pažįsta, o nežinojimas atsiranda iš nepanašumo. Skirtingai nuo elėjiečių, Empedoklis pirmenybę teikė jusliniam pažinimui.
Jusliniam pažinimui svarbią reikšmę teikia paskutinis ikisokratikas
Anaksagoras (500-428 pr. Kr.), kuris oponavo Empedokliui ir teigė, kad vienodi dalykai vienas kito neveikia. Teikdamas pirmenybę pojūčiams,
Anaksagoras jų neabsoliutina, nes galutinė tiesa reikalauja proto korekcijos.
Taigi Senovės Graikijos filosofijos pradininkai sprendė pažinimo šaltinio problemą, t.y. kėlė klausimą iš ko atsiranda žinios ir kas garantuoja šių tikrumą, o jų atradimai tapo tolimesnės filosofijos ginčo pagrindu.
Sofistai. Žymiausi sofistai –Gorbijas (apie 480-380 pr. Kr.),
Protagoras (481-411 pr. Kr.), Hipijas, Prodikas, Kritijas (apie 460-403 pr.
Kr), Antifontas(V a. pr. Kr.) ir kt. Žymiausias iš jų – Protagoras. Išlikęs jį išgarsinęs posakis: “Žmogus yra visų daiktų matas, egzistuojančių, kad jie egzistuoja, neegzistuojančių, kad jie neegzistuoja”. Tai reiškė, kad žmogus pasaulį supranta taip, kaip jis jam reiškiasi, kad visos žinios yra subjektyvios ir reikia pasitikėti viskuo, jeigu šitas atitinka savą subjektyvią nuostatą.
Taigi sofistai kėlė klausimą apie subjekto vaidmenį pažinime. Jie pirmieji ėmė kritikuoti požiūrį apie patikimo žinojimo galimybę ir iškėlė idėją, kad žmogiškasis vertinimas ir vaizdiniai yra subjektyvūs, o tiesa, gėris, grožis egzistuoja tik mums – žmonėms. Galiausiai buvo nuspręsta, kad nėra jokių objektyvių žinių, o tik nuomonės. Kiekviena nuomonė vienodai teisinga ir klaidinga:visa, kas kam “šitaip atrodo”, taip jam ir yra.
Tiesos kriterijus esąs daugumos nuomonė, tačiau ir nuomonės nelygiavertės.
Pasak, Protagoro, “teisingos” yra tos nuomonės, kurios naudingesnės žmonėms.
Sokrato, Platono ir Aristotelio filosofija. Sokratą (apie 470-399 pr.
Kr.) pažinimas domina kaip doro elgesio priemonė. Pažinimo dalykuose jis pasisakė prieš individualizmą, subjektyvizmą ir reliatyvizmą, nes, pasak
Sokrato, pažinimo tikslas yra įžvelgti atskirų daiktų bendrumą. Jis teigė, kad visada yra kažkas bendro, kas žmonių požiūrį vienija ir gali būti išreikšta vieninga sąvoka.
Platonas (428-347 pr. Kr.) pripažino du pasaulius: netobula daiktų pasaulį ir tobulą idėjų – daiktų pirmavaizdžių – pasaulį. Taigi idėjos tobulos, amžinos ir nekintamos, jos yra materialių daiktų provaizdžiai, vadinasi, esminė daiktų atsiradimo priežastis ir sąlyga.
Žmogaus jutimai turi reikalą tik su idėjų šešėliais, o ne pačių daiktų esmėmis, kurios slypi idėjoje. Tačiau žmonės turi protą, t.y. vidinį gebėjimą pažinti, taigi idėjos, t.y. daiktų esmės, pažįstamos ne jutimais, o protu, daikto esmė ne juntama, o mąstoma, proto surastos tiesos yra amžinos ir tobulos, kaip pačios idėjos.
Platonas griežtai atskiria netobulą juslinį pažinimą nuo tobulo racionalaus pažinimo. Jusliškumas pateikia tik nuomones, kurios, būdamos miglotos, vis dėlto yra daugiau negu visiškas nežinojimas. Nuomonė yra lyg ir vidurys tarp nežinojimo ir žinojimo.
Aristotelis (384-322 pr. Kr.) teigia, kad pažinimas yra prigimtinė žmogaus savybė. Pasaulis yra pažinus, nes žmogus ir gamta (kosmosas) yra visoves dalys, būties ir mąstymo formos yra analogiškos. Skirtingai nuo
Platono, pažinimo koncepcijoje Aristotelis pirmenybę teikia materialaus pasaulio dalykams – substancijoms, o ne tariamam idėjų pasauliui. Jam idėjos yra tik apibendrintos daiktų esmės. Tačiau teisingas žinojimas sunkiai pasiekiamas, nes daiktų esmė yra paslėpta. Jis, kaip ir Platonas, pripažino kad tikrasis žinojimas pasiekiamas sąvokomis, protu, nors pirmasis žinojimo lygmuo gaunamas pojūčiais. Antroji pažinimo pakopa yra “empeiria”, t.y. patyrimas. Patirtis galima dėl juslių nuolatos pasikartojimo ir atminties. Dar kita pažinimo pakopa yra “techne” (menas).
“Techne” Aristoteliui yra dar ne dailusis menas, bet irgi praktinis žinojimas, kuriame jau pažįstama bendrybė ir priežastys (atskirybė juntama, o bendrybė mąstoma). Aukščiausias žinojimas yra teorinis žinojimas (episteme), kurio tobuliausia pakopa yra filosofija. Taigi pažinimas yra sudėtingas procesas nuo jutimų iki abstrakcijų: pojūtis-vaizdinis-patirtis-
atmintis-menas (techne)-mokslas (episteme).
Helenizmas. Epikūrui (341-270 pr. Kr.) siela – materialus kūnas, kuris kartu su tikruoju kūnu miršta. Kaip materialistas, jis pripažįsta pojūčių primatą visuose žmogaus reikaluose. Jam pojūtis yra atsiskyręs nuo daikto atspindys, kuris, patekęs į jutimo organus, veikia sielą. Taigi tiesos kriterijus yra pojūčiai, kurių negali paneigti net protas, kuris pats priklauso nuo pojūčių duomenų.
Stoikai pirmieji pradėjo naudoti logikos terminą, bet suprato jį kitaip negu Platonas ir Aristotelis. Stoikam logika tapo pagrindine filosofijos dalimi, nes ji moko apsieiti su sąvokomis, sudarinėti sprendinius ir išvadas. Jie logiką skirstė į retoriką, t.y. gebėjimą gerai kalbėti, ir dialektiką, t.y. gebėjimą teisingai kelti klausimus ir teisingai į juos atsakyti. Pažinimo teorijoje stoikai yra sensualistai (lot. sensualis – jutiminis), reiškė pojūčiams jie pripažįsta lemiamą reikšmę: “Nieko nėra prote, kas prieš tai nebuvo jutimuose”.
Skepticizmas – tai gnoseologinė pozicija, sėjanti abejonę, ir nepasitikėjimą kiekvienu požiūriu į tikrovę, neigianti tiesos ir jos kriterijaus galimybę, kuri Graikijoje pasireiškė kaip savarankiška filosofijos srovė. Jo esmę sudaro pažinimo galimybės neigimas. Pasak
Pirono, tiesa arba melas neturi jokios prasmės, nes judantys ir kintantys daiktai suvokimui neprieinami. Skeptikai neigė visų filosofijos mokyklų dogmas, bet patys nieko nesprendė ir nesiūlė. Iš čia ir pagrindinė skeptikų tezė – reikia susilaikyti nuo kiekvieno sprendimo.
Gnostikai ir apologetai atsirado kaip krikščionybės kovos su pagonybe ir antikos išmintimi rezultatas. Vienu atveju antikos filosofija ir mokslas visiškai neigiamas ir išeitis randama tik dieviškajame Apreiškime, kitu, antikos filosofija priimama kaip Dievo pažinimo priemonė (gnostikai). Visos gnosticizmo atmainos pasaulį aiškina dualistiškai: Dievo ir žemiškasis pasauliai yra antipodai. Gnostikai sako, kad yra du dievai: Dievas –
Atpirkėjas, gėrio ir šviesos pagrindas, ir Dievas Kūrėjas (demiurgas), kuris yra pavaldus pirmajam Dievui. Nuodėmingumas nėra žmogaus kaltė, nes siela yra tik kovos laukas, kuriame vyksta kova tarp gėrio ir blogio principų. Šiuos dalykus žmogus stebi ir gali pažinti. Tačiau gnosticizme daug mistikos, nes Dievo virsmas žmogumi ir su juo susijungimas –
nesuvokiama paslaptis, todėl Dievo pažinimas ne racionalus, o antgamtinis.
Iš apologetų (gr. apologia –gynimas, užtarimas), žymiausias yra
Tertulianas, jo principas: “Tikiu todėl, kad tai absurdiška”. “Ir numirė
Dievo sūnus, nes visiškai tikėtina, kad tai absurdas. Ir palaidotas prisikėlė – tai tikėtina todėl, kad neįmanoma”. Tai reiškia, kad tikėjimo tiesa yra visai kitokia negu proto. Filosofijai jis priešpastatė religiją, pagoniškam mokslui – krikščionišką tikėjimą, prieš protą – dieviškąjį
Apreiškimą. Mokslas nereikalingas, nes vienintelis Dievo pažinimo šaltinis yra Evangelija.
Klausimai pamąstymui:
1. Kodėl antikos filosofijoje vyravo racionalizmas?
2. Kokiam filosofijos klausimui sofistai teikė pirmenybė?
3. Koks požiūris į pažinimą Sokrato, Platono ir Aristotelio?
4. Pakomentuokite Platono mintį: “Daiktus galima matyti, bet negalima jų mąstyti, o idėjos galima mąstyti, bet negalima jų matyti”.
Pažinimo problema viduramžiais
Viduramžiais viešpatauja kovojanti bažnyčia. Iš čia ir filosofijos pobūdis. Krikščionybei žinojimo šaltinis yra dieviškasis Apreiškimas ir Šv.
Raštas. Tikėjimas paskelbiamas aukščiau už žinojimą, tačiau loginis mąstymas buvo ir toliau plėtojamas. Protas išaukštinamas, nes tai yra angeliška savybė, teikianti žinias apie pasaulio paslaptis, o juslinis žinojimas – paklydimų ir klaidų šaltinis. Taigi viduramžiais didžiausias dėmesys skiriamas metafizikai, logikai bei prigimtinei teologijai. Kitaip sakant, buvo rutuliojama dialektika, kuri apskritai tais laikais įgijo dvejopą prasmę. Ji buvo suprantama ir kaip logika, t.y. mokslas apie taisyklingą mąstymą, ir kaip mokslas apie bendriausius būties principus.
Tačiau kai kurie filosofai rutuliojo ir gnoseologiją. Dažniausiai nurodoma, kad pažinomo filosofijoje labiausiai pasižymėjo Aurelijus Augustinas (354-
430), Tomas Akvinietis (1225-1274) ir Viljamas Okamas (1281-1349).
Augustino teigimu, žmogaus gyvenimo tikslas yra laimė, kuriai pasiekti reikia žinių. Šias žinias galima pasiekti pažįstant Dievą ir savo sielą, kurioje gyvena tiesa. Tačiau tiesą žino tik Dievas, o žmogus galbūt patirs tiesą tik po mirties, kai siela paliks šį niūrų kalėjimą (žemiškąjį pasaulį). Sielos pagrindinės funkcijos – mintis, atmintis ir valia.
Savo pažinimo teorijoje Augustinas skiria mokslą (scientia) ir išminti (sapientia). Mokslinis žinojimas – tai protingas objektyvaus pasaulio pažinimas, kurio funkcija yra išmokyti naudotis daiktais. Išmintis – amžinų dieviškų reikalų ir dvasinių dalykų apskritai pažinimas.
Mokslinis žinojimas negali būti savitikslis, nes be Dievo pagalbos nieko gero neišeis: mokslas tūri paklusti išminčiai, nes tik taip bus išgelbėta siela, o jos išgelbėjimas ir yra žmogaus gyvenimo žemėje prasmė. Iš to seka, kad pažinimo sąlyga yra dvasinis tyrimas, pamaldus ir dorovinis gyvenimas.
Įdomu tai, ka Augustinui visos žinios abejotinos, išskyrus žinojimą, kad “aš esu” ir “aš mąstau”, tik naujaisiais laikais R. Dekartas tai vėl atrado.
Scholastika. Anglų filosofas Bertranas Raselas scholastikos (gr.
scholastikos -mokyklinis), kaip filosofijos mokyklos (atmainos), svarbiausius bruožus nurodo šiuos:
1. Mąstymas apsiriboja tik tuo, kuo nedraudžia religinė ortodoksija (gr.
ortodoxia –paklusimas doktrinai);
2. Ortodoksijos aukščiausiu autoritetu tampa Aristotelis, o Platonas autoritetą praranda;
3. Labai gerbiama dialektika, t.y. ginčas, ir silogistinis svarstymo metodas (gr. sylogistikos –išvedanti samprotavimą, t.y. dedukcija, operuojanti subjekto-predikato išsireiškimais).
Tačiau prie šių bruožų reikia pridėti dar vieną – šimtmečius užsitęsusi ginčą dėl bendrųjų sąvokų, t.y. universalijų (lot. universalis
-bendras ), realumo. Pagal šios problemos sprendimo būdą scholastikoje atsirado dvi šios gnoseologijos atmainos – nominalizmas ir realizmas.
Nominalizmas. Sprendžiant universalijų problemą, ieškoma atsakymo į klausimus: kaip egzistuoja idealumas, kaip galimas racionalus pažinimas, kaip yra susijęs mąstymas su tikrove, koks atskirumo ir bendrumo santykis?
Universaliją Okamas apibūdina taip: “Universalija yra sielos intencija, kuri pagal prigimtį tokia, kad pasisako apie daugelį daiktų”. Vadinasi, sąvoka egzistuoja tik žmogaus prote. Universalija – ženklas, pakeičiantis ne kiekvieną daiktą, o tik tuos daiktus, kurie tarpusavyje savaime panašūs.
Okamas skiria dvi žinojimo rūšis: intuityvią ir abstrakčią. Intuityvumą jis supranta kaip akivaizdumą, kuris savyje apima ir juslumą, ir vidini išgyvenimą. Abstrahuotas žinojimas yra atitrauktas nuo daiktų buvimo arba jų nebuvimo ir aiškina terminų santykį.
Realizmas ( lot. realis –daiktiškas, tikras). Ši filosofavimo atmaina priešinga nominalizmui, nes pripažįstama reali idealių objektų būtis. Taigi viduramžių realizmas teigė, kad universalijos egzistuoja realiai ir nepriklauso nuo sąmonės. Yra du realizmo porūšiai: 1. Kraštutinis realizmas, pripažįstantis universalijų realumą, nepriklausantį nuo daiktų;
2. Nuosaikusis realizmas, tvirtinantis, kad universalijos realios, bet egzistuoja atskiruose daiktuose.
Klausimai pamąstymui:
1. “Noriu pažinti Dievą ir sielą. Ir daugiau nieko? Daugiau nieko?-
Augustino priesakas galiojo šimtmečius. Kaip galvojote, ar šiandien šis priesakas galiojo? Kodėl?
2. Kuris iš viduramžių filosofų teigė, kad nėra kito pažinimo subjekto, išskyrus Dievą, nes niekas be Dievo neegzistuoja?
3. Kurio viduramžių mąstytojo mintis: “Mokykis visko, paskui pamatysi, jog neišmanai nieko nereikalingo”?
Naujųjų laikų pažinimo filosofija
Naujųjų laikų pradžia traktuojama įvairiai. Filosofijoje jų pradžia sutampa su audringa mokslo raida, scholastikos krize, kuri prasidėjo dar
Renesanso, t.y. pereinamojoje iš viduramžių į naujuosius laikus, epochoje.
Kaip tik mokslo raida buvo šaltinis filosofijos lūžiui, kurio turinį sudaro gnoseologizmas, t.y. pažinimo prizmę. Pirmaisiais šios epochos filosofais laikomi anglų filosofas Frensis Bekonas ir Nyderlandų filosofas – Renė
Dekartas. Pirmasis pažinimo filosofijoje pradeda naujųjų laikų empirizmą (sensualizmą), antrasis – racionalizmą. Šių pažinimo filosofijos atmainų ginčas iš esmės ir sudaro naujųjų laikų pažinimo filosofijos turinį.
Pagrindiniai klasikinio empirizmo atstovai buvo Th. Hobbes (1588 –
1679), J. Locke (1632 – 1704), G. Berkeley (1685 – 1753) ir D. Hume (1711 –
1776).
Pagrindiniai klasikinio racionalizmo atstovai – R. Descartes (1596 –
1650), B. Spinoza (1632 – 1677), G.W. Leibniz (1646 – 1716) ir
Ch.Wolff(1679 – 1754).
Empirinių ir racionalistinių požiūrių būta visose filosofijos istorijos epochose, tačiau jų klasikiniai pavidalai atsirado naujųjų laikų filosofijoje iki I.Kanto, t.y. XVII ir XVIII a. Naujųjų laikų filosofijai būdingas posūkis į subjektą. Jis galėjo įvykti dviem būdais:
1. posūkis į subjektą, kaip juslią būtybę
Empirizmo posūkis į subjektą yra posūkis į juslinį patyrimą. Kartu mėginama protą redukuoti į juslumą ir juslinį pažinimą traktuoti kaip vienintelį galimą pažinimą. Empirizmas žavisi naujųjų laikų gamtos mokslų pažanga, bet jo žavėjimasis pirmiausia nukreiptas į jų eksperimentinį, empirinį, sintetinį aspektus. Tipišką empiristinę poziciją galime pailiustruoti kai kuriomis A.Hume mintimis. Jis tvirtai laikos nuostatos, kad bet koks sąmonės turinys galiausiai susideda iš juslinių suvokimų, kurių yra dvi rūšys – įspūdžiai ir idėjos:
➢ įspūdžiai- tai gyvi jusliniai suvokimai, kuriuos turime kai girdime, matome, jaučiame ir t.t.
➢ paprastos idėjos – kyla iš refleksijos apie įspūdžius, todėl jos yra silpnesnės įspūdžių kopijos; sudėtinės – kyla iš paprastų idėjų jungimosi asociacijos būdu. Asociacija vyksta mechaniškai, remiantis panašumu, laiko ir erdvės lygiagretumu, taip pat priežasties ir pasekmės ryšiu.
Žymiausi šios pažiūros reiškėjai yra anglas F.Bakonas : jam tikra tėra ta filosofija, kuri yra surašyta tarsi pasauliui diktuojant, nieko iš savęs nepridedant. Jo tautietis Dž.Lokas, žinomas savuoju žmogiškojo proto kaip “tobula rasa” (lot.švari lenta) charakterizavimu, pagaliau prancūzas
A.Kontas – jis savąją filosofiją pavadinęs pozityviąja filosofija ir tuo būdu empirizmui davęs naują pozityvizmo vardą; jis žinomas žmonijos vyksmo skirstymu į tris tarpsnius: religinį, metafizinį ir pozityvinį, kuris atsisakęs pasaulio kilmės ir paskirties klausimų kėlimo, tenkinasi tiktai patyrimo teikiamais pozityviais faktais.
Pozityvumo pradininkas A.Kontas teigė, kad visas pozityvias žinias teikia tikslieji, gamtos, apskritai empiriniai, patyrimu paremti mokslai. O
žinių apie būties pradus ar galutinę daiktų esmę pateikti negali niekas, –
tokių dalykų nagrinėjimas neturi jokios vertės.
Dž. Lokas atmetė įgimtumo idėjas. Protas pagal jį “tobula rasa”, kurią rašmenimis užpildo patyrimas. Sąmonės turinys atsiranda iš patyrimo.
Patyrimas vienintelis šaltinis turėti turinį sąmonėje. Pažinimo pagrindas yra pojūčiai. Žmogus apdoroja ir apibendrina pojūčius, taip atsiranda suvokimas. Suvokimas abstraktus, o pojūčiai turi konkretumą. Jis rėmėsi kokybės kategorija. Skyrė daiktų pirmines ir antrines kokybes. Pirminės –
t.y daiktų ir empirinio pasaulio savybės, pačio pasaulio savybės. Antrinės
– t.y ne pasaulio vertybės, o mūsų suvokimo būdai. Pirminės kokybės –
antrinių kokybių šaltinis. Pažinimo tikslas atrasti pirmines kokybes ir jas atskirti nuo antrinių. Pažinimas t.y pašalinti iliuzijas iš žmogaus sąmones. Loko empirizmas yra objektyvus.
2. posūkis į subjektą, kaip protingą būtybę.
Racionalizmas posūkį į subjektą supranta kaip posūkį į protą ir kartu kaip juslumo nuvertinimą. Pamatinės pažinimo sąlygos, nuo kurių priklauso visas pažinimas, yra idėjos arba proto principai. Šis aiškus ir ryškus pirmųjų pažinimo principų suvokimas neturi nieko bendro su juslumu ir vyksta grynai racionaliai.
Kaip matematikoje teiginiai logiškai išvedami iš pirmųjų teiginių, taip filosofija pradedama nuo pirmųjų idėjų bei principų ir visa kita logiškai iš jų išvedama. Šios aiškiai ir ryškiai suvoktos idėjos bei principai protui yra įgimti. Klasikiniam racionalizmui buvo aišku, kad protas savo įgimtas idėjas bei teises gavęs iš Dievo.
Demokritas ir Platonas buvo įsitikinę, kad filosofinio pažinimo šaltinis yra intelektas, protas. Protu mes galime įžvelgti tai ko nemato mūsų akys, įrodyti tai, ko nežinome iš patirties. Antikos filosofijoje vyravo racionalizmas, nes vyravo metafizinė problematika, buvo ieškoma daiktų pradų, pirmųjų priežasčių.
Pažinimo teorijoje mokymas, kad visuotinumas ir būtinumas – loginiai tikrojo žinojimo požymiai – negali būti išvesti iš patyrimo ir jo apibendrinimų; jie gali būti paimti tik iš paties proto arba iš protui įgimtų sąvokų, arba iš sąvokų, egzistuojančių tik įgimtų gabumų pavidalu.
Patyrimas jų atsiradimui darąs tam tikrą skatinamąjį poveikį. Racionalizmas atsirado mėginant paaiškinti matematikos ir matematinės gamtotyros tiesų logines ypatybes. Racionalizmas daugiapusiškai pasireiškia įvairiose žinojimo srityse:
➢ psichologijoje į pirmą vietą kelia intelektines psichines funkcijas, laikydamas pvz., valią protu.
➢ etikoje – racionalinius moralinės veiklos motyvus ir principus.
➢ estetikoje – racionalinį (intelektualinį) kūrybos pobūdį.
Visais šiais atvejais racionalizmas reiškia tikėjimą protu, proto įžvelgimo akivaizdumu, įrodymo galia.
Racionalistų atstovas R.Dekartas – laikomas naujųjų laikų filosofijos
Tėvu. Jis pradėjo didžiuoju suabejojimu.R.Dekartas laikosi tos nuomonės, kad žmogaus protas yra pagrindinis pažinimo įrankis ir šaltinis, nes protas turi įgimtų idėjų ir jėgų. Norint pažinti, žmogus turi vadovautis proto prigimtine šviesa: jis akivaizdžiai parodo ir atskiria, kas yra teisinga, o kas ne.
Įgimta idėja neturi sąryšio su fiziologine prasme, tai dvasinė ištaka, kurioje tūno pažintinė galia. Pagal R.Dekartą, filosofijoje, “norint surasti tiesą, reikia bent vieną kartą gyvenime suabejoti viskuo, kuo tik įmanoma!” R.Dekartas priėjo prie išvados, kad mes egzistuojame todėl, kad mąstome.
Svarbiausia sielos savybė – mąstymas, jis apimą suvokimą, norą, įsivaizdavimą, jutimą. Filosofas, tyrinėjantis pasaulį, turi pradėti nuo sielos, kurią reikia griežtai skirti nuo kūno.
R.Dekartas teigė, kad egzistuoja 3 substancijos: 1-oji – nesukurta, mąstanti ir visiškai nepriklausanti – Dievas; kitos dvi yra sukurtos ir egzistuoja tik dievo valia – tai siela ir kūnas. Svarbiausia sielos savybė – mąstymas, kūno – tįsumas. R.Dekartas pabrėžia, kad siela yra susijusi su kūnu.
Racionalizmo šalininkai B.Spinoza, G.Leibnicas, G.Hegelis buvo įsitikinę, kad pasaulio tvarka yra protinga ir būtina, todėl protas gali ir privalo ją perprasti. Gindami požiūrį, kad pažinimo šaltinis yra protas, jie daugiausia rėmėsi metafizinio ir matematinio pažinimo būdo analize.
Tiek metafizikas, atskleisdamas būties pagrindus, tiek matematikas, įrodinėdamas teoremas, neatlieka kokių nors specialių stebėjimų. Jiems pakanka proto pažintinių galių. Racionalistai patys įnešė indėlį į jos plėtotę, traktavo ją daugiau kaip matematinio mastymo taikymo gamtai pažinti produktą. Todėl, jų manymu, pagrindiniai gamtotyros principai atskleidžiami proto, o ne juslinės patirties dėka. Taigi gamtos aprašymui pakanka geometrijos ir mechanikos sąvokų bei dėsnių, o šios disciplinos yra grynojo proto produktas.
B.Spinoza teigė, kad tai, ką suvokiame tiksliai ir aiškiai, yra tiesa.
Mes turime sugebėjimą nesutikti su tuo, kas neaišku ir abejotina, arba su tuo kas neišvesta iš pačių patikimiausių pagrindų, kaip kiekvienas pastebi savyje. Taigi, mes visuomet galime apsisaugoti, kad neįklimptume į klaidas ir niekada neapsigautume, jeigu tik tvirtai pasiryšime neteigti nieko, ko nesuvokiame aiškiai ir tiksliai arba kas nėra išvesta iš aiškių ir tvirtų pagrindų.
G.Leibnicas bandė paaiškinti, kuri idėja yra teisinga, o kuri –
klaidinga. Teisinga ta idėja, kurios sąvoka yra galima, klaidinga ta, kurios sąvoka apima prieštaravimą. Jo požiūriu, protinga pasaulio tvarka negali būti kitokia nei loginė tvarka, nes racionalus, protingas mąstymas –
loginis mąstymas. Todėl turi egzistuoti ir pačių proto tiesų loginė tvarka
– visos jos logiškai susijusios.
Bendra tarp empiristų ir racionalistų yra tai, kad abiejų teorijų atstovai teigė, jog pažinimas pasiekiamas protu. Tik empiristų nuomone protas įgauna galią per juslinį pasaulį. Racionalistų idėja slypi pačiame prote.
Imanuelio Kanto(1724 – 1804) pažinimo teorija: Kantas skiria iš esmės skirtingas pažinimo rūšis: apriorinį ir aposteriorinį pažinimą.
Apriorinis pažinimas yra kilęs iš anksto, nepažinus faktų; iki patyrimo ir nepriklausomai nuo jo. Aposteriorinis – iš patyrimo.
Jis kritikuoja empirizmą ir racionalizmą. Jeigu pažinimo ištakos yra patyrime, nereiškia, kad jis yra betarpiškai kilęs iš patyrimo, kaip kad teigia empirizmas. Vien patyrimo pagrindu pažinimas negalimas, nes pagrindinės pažinimo prielaidos (tokios kaip sąvokos ir sprendimai) yra intelekto elementai, kilę iš proto ir visiškai nesusiję su patyrimu. Kartu
Kantas nukreipia savo mokymą ir prieš racionalizmą – nes be empirinių duomenų negalimas joks tikrovės pažinimas. Jeigu protas peržengia savo paties pažinimo galimybių ribas, kurdamas sąvokas ir idėjas, neparemdamas jokia patirtimi, tokiu atveju tai yra nors ir galimos mintys, tačiau ne pažinimas. Reikia aiškiai skirti mąstymą nuo pažinimo.
Jis manė, kad neaktualus kausimas ar idėjos atitinka pasaulį.
Kantas iškėlė klausimą: kaip mūsų idėjos konstruoja pasaulį, gamtą? Pasaulį konstruoja pats žmogus. bet ne kaip dievas. Pažinti – tai iš klausimo ištraukti atsakymą. Pažinimu pagrindas yra mūsų klausimai, nuo jų ir prasideda pažinimas. Klausimas turi savyje pažinimo objektą. Mūsų pažinimas, mokslas priklauso nuo mūsų principų. Faktai priklauso nuo žmogaus principų, o ne mes priklausome nuo faktų. Gamtos dėsnių, reiškinių pažinimas priklauso nuo mūsų samprotavimo taisyklių. Suformuoti teiginį padeda mūsų sąmonė, o protas tik reguliuoja. Žmogus turi ne tik teorinį, bet ir praktinį protą. Praktinis protas suvokia daiktą savyje, bet nesugeba nei mąstyti, nei pažinti. Praktinio proto formos yra menas, dorovė.
religija – be jų žmogus negali gyventi. Praktinis protas suteikia žmogui įsitikinimą, o ne žinojimą. Praktinis protas papildo teorinį. Mes nežinome, ar yra Dievas, bet turime gyventi taip, tarytum jis yra. Teorinio proto pagrindas -sąmonė, o praktinio proto – sąžinė. Sąžinė ir yra dievas mūsų sieloje.
Racionalizmas
Kai kurie filosofai menkino juslių ir proto pažintinius sugebėjimus.
Jie teigė, kad yra dar kiti pažinimo šaltiniai: ypatingi žmogaus vidiniai išgyvenimai, mistinės būsenos, įsijautimas, intuicija, praregėjimai, instinktai, antgamtinės jėgos. Kadangi tokios krypties atstovai buvo ypač nusistatę prieš racionalizmą, tai visa ši srovė vadinama iracionalizmu.
Vienas iš iracionalizmo atstovų yra neoplatonizmo kūrėjas Plotinas.
Jis sutinka, kad Platono idėjos yra prieinamos žmogaus protui. Tačiau, jo nuomone, virš idėjų yra aukštesnė būtis – Absoliutas, iš kurio plaukia (emanuoja) viskas, kas egzistuoja – idėjos, pasaulio dvasia, materija.
Absoliuto negalima pažinti racionaliai, apimti jį mintimi. Žinių apie ji gauti galima tik iracionaliu būdu -mistinėje ekstazėje, kurios metu, susitikus su aukščiausia būtimi, žmogaus dvasiai padaromas didžiulis įspūdis. Tokios ekstazes žmogų aplanko retai ir pati Plotinį jos yra aplankiusios tik keletą kartų. Įgytos žinios, jo nuomone, yra labai subjektyvios, kurių negalima nei išreikšti ir perduoti kitiems, nei patikrinti.
Iracionalizmas pasireiškia ir Aurelijaus Augustino koncepcijoje. Jo nuomone, visų tyrimų -metafizinių, etinių, pažintinių – objektas yra
Dievas. Jo prote yra amžinosios tiesos, idėjos, kurių pažinimas yra žmogaus tikslas. Nei juslės, nei protas negali pažinti dieviškųjų idėjų. Tiesą galima bus pažinti tik tada, kai Dievas parems mūsų proto sugebėjimus, juos apšvies. Tik įsikišus Dievui, intuiciškai galėsime pamatyti pačias idėjas.
Tai reiškia, kad Augustinas suabejojo proto galimybėmis, nes pažinimas tampa mistiniu aktu, dalyvaujant antgamtiniam faktoriui.
Visos iracionalios būsenos ir išgyvenimai yra visiškai hermetiški, prieinami tik juos patiriantiems. Pažintinius efektus, gautus iracionaliais būdais, sunku adekvačiai aprašyti ir pakankamai aiškiai pateikti kitiems.
Vadinasi, kai pažinimo duomenų negalime preciziškai formuluoti ir suprasti, patikrinti ir papildyti, faktiškai atsisakome mokslinių tyrimų ir pasineriame į subjektyvias vizijas.
Klausimai pamąstymui:
1. Ką bendro turi empiristai ir racionalistai?
2. Kaip manote, kodėl pažinimas tapatinamas su mokslu?
3. Kuris naujųjų laikų filosofas laikosi tos nuomonės, kad žmogaus protas yra pagrindinis pažinimo įrankis ir šaltinis, nes protas turi įgimtų idėjų ir jėgų?
4. Kuo pagrista Kanto empirizmo ir racionalizmo kritika?
TIESOS PROBLEMA FILOSOFIJOJE
Klasikinė tiesos samprata ir Tiesos akivaizdumo teorija
Filosofijos raidos procese išsikristalizavus atskiroms filosofijos dalims, tiesos samprata buvo nagrinėjama gnoseologijoje (pažinimo teorijoje). Pažinimo teorijoje teisingumo reikšmė priskiriama mintims, teiginiams, koncepcijoms, teorijoms. Jeigu mintis ar teorija yra teisinga, ji yra vadinama tiesa. Tačiau kokią mintį ar teoriją reikėtų laikyti teisinga? Tokią, kuri atitinka tikrąją dalykų padėtį, faktus, tikrovę.
Teisinga yra mintis, kuri atitinka mastomus daiktus. Šia paprasta tiesos samprata rėmėsi antikos mąstytojai (Platonas, Aristotelis), todėl galime ją vadinti klasikine.
Viduramžių mąstytojai tiesą apibrėždavo taip: „tiesa yra daikto ir minties atitikimas”. Taigi tiesa – tikrovę atitinkanti mintis. Tačiau ką reiškia teiginio ir tikrovės atitikimas? Juk jeigu žmogus mano, kad jo teiginys yra teisingas, tai dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų.
Vadinasi, teisaus žmogaus teiginys gali būti klaidingas, o melagio –
teisingas. Tiesą reikia priešinti ne melui, o netiesai.
Atitikimas dažnai reiškia vienokį ar kitokį atitikimą. Tačiau nepagrįsta kalbėti apie minčių panašumą į daiktus, tikrovę. Kitas būdas paaiškinti atitikimą yra toks: teiginys atitinka tikrovę, jei jo struktūra tokia pat kaip tikrovės struktūra. Tačiau šis būdas nepriimtinas, nes negalima teiginį sudarančių terminų loginių ryšių laikyti daiktų fizinių ryšių atitikmenimis.
Sunkumų kyla ne tik bandant paaiškinti ar mokslo dėsniai yra teisingi, bet ir bandant perprasti, kokia prasme kalbame apie pačių paprasčiausių, kasdien formuluojamų teiginių teisingumą. Tai lemia žmogiškasis pasaulio suvokimo būdas. Klasikiniu požiūriu, tiesa yra tikrovę atitinkantis teiginys. Kokiu būdu nustatysime ar teiginys atitinka tikrovę? Tam mums reikia tikro tiesos kriterijaus, aiškiai suformuluotos taisyklės. Bet šio kriterijaus teisingumui nustatyti būtinas kitas kriterijus, šio teisingumo
– dar kitas ir t.t. Tokiu argumentu jau rėmėsi antikos laikų skeptikai.
Teisingumo reikšmę galima priskirti tik esamosios nuosakos sakiniams.
Taisyklė yra liepiamosios nuosakos sakiniai, todėl joms teisingumo reikšmės priskirti nedera. Kadangi tiesos kriterijus yra taisyklė, nurodanti ką reikia daryti siekiant nustatyti teiginio teisingumą, tai klausimą apie taisyklės teisingumo kriterijų galime pripažinti nepagrįstu. Todėl skeptikų argumentus prieš klasikinę tiesos sampratą reikėtų vertinti kritiškai. Daug naujųjų laikų filosofų pripažino, kad reikia atsisakyto požiūrio į tiesą su aiškiai apibrėžtu jos kriterijumi. Naujosios tiesos teorijos neklasikinės.
Ieškant alternatyvos klasiniam požiūriui į tiesą, buvo pabandyta suformuluoti tokią tiesos sampratą, kurioje tikrovė (daiktai) būtų visiškai neminimi. Jeigu didelių keblumų kelia bandymas palyginti žinias su tuo, kuo jos nėra, su tikrove, tai gal verta būtų pabandyti tirti pačių žinių savybes ir vienas žinias palyginti su kitomis žiniomis.
Kyla mintis, kad tiesos reikia ieškoti vien žinių sferoje. Kita vertus, iš klasikinės tiesos sampratos kritikos galima padaryti išvadą, kad nusakant kas yra tiesa, reikia iš karto nurodyti aiškų ir „galutinį” tiesos kriterijų, nes priešingai tiesos samprata lieka nepakankamai apibrėžta. Kriterijus turi būti galutinis, jo pagrįsti nereikia, jai jis įtraukiamas į pačią tiesos sampratą.
Taigi, naujųjų laikų filosofų tiesa yra pačių žinių savybė, o klasikinės teorijos atstovų tiesą reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu, t.y. nereikalaujančiu pagrindimo, tiesos kriterijumi. Naujaisiais laikais tiesą bandoma tapatinti su žinių akivaizdumu, o klasikiniu periodu – su žinių neprieštaringumu, loginiu darnumu.
Žymiausias požiūrio į tiesą kaip akivaizdžias žinias šalininkas Renė
Dekartas. Jo poziciją galima išdėstyti taip: teisingos yra žinios, kurios yra arba tiek elementarios, aiškios ryškios, kad yra akivaizdžios, arba žinios, kurios gali būti loginės dedukcijos būdu išvestos iš tokių elementarių, akivaizdžių tiesų pozicijos. Privalumas yra tai, kad teisingais laikant akivaizdžius teiginius ir jų logines išvadas, išvengiama beveik visų klasikinei sampratai kylančių problemų.
Akivaizdūs yra daugelio juslinio patyrimo dalykų. Be to, yra dar dvi sritys, kuriose akivaizdžiais, nereikalaujančiais įrodymo gali būti laikomi tam tikri teiginiai. Tai religija ir matematika.
Dekartas, aiškindamas, iš kur mes žinome, jog tokie teiginiai teisingi, sako kad jie yra apšviesti „natūralios proto šviesos”, todėl yra intuityviai aiškūs, akivaizdūs. Visgi ši paprasta tiesos samprata kelia rimtų abejonių. Ginčytinas yra šios sampratos universalumas, juk daugelis teiginių apie žmogų ir pasaulį toli gražu neakivaizdūs.
Akivaizdu yra tai, kas intuityviai aišku. Bet kas yra intuicija ir ką galima, o ko negalima suvokti intuityviai? Taigi akivaizdumo sąvokos prasmė toli gražu nėra akivaizdi. Loginiu požiūriu akivaizdus yra tik logikos dėsniai.
Neklasikinės tiesos teorijos
Akivaizdumo teorija. Žymiausias jos šalininkas buvo R. Dekartas. Jis manė, kad teisingos yra žinios, kurios yra tiek elementarios ir aiškios, kad yra akivaizdžios, arba žinios, kurios gali būti loginės dedukcijos būdu išvestos iš tokių elementarių žinių. Šioje teorijoje teigiama tai, kad ji paprasta, kad joje nereikia teiginių lyginti su tikrove. Tačiau ginčytinas šios teorijos visuotinumas ir universalumas (kas akivaizdu vienam žmogui, kitam, turinčiam kitą patirtį gali būti neaišku).
Loginės darnos teorija sieja žinių teisingumą su jų prieštaringumu.
Čia svarbiausia – žinių loginis neprieštaringumas, vidinė loginė darna, jos koherentiškumas (koherentia- vidinis ryšys). Jos šalininkas buvo Leibnicas.
Jo požiūriu, protinga pasaulio tvarka negali būti kitokia, nei loginė tvarka, nes protingas mąstymas yra loginis mąstymas. Jis manė, kad proto tiesas galima išvesti iš tapatybės dėsnio A=A (4+4=8). Tai lengvai pritaikoma matematikai. Jo nuomone, teisingais reikia laikyti teiginius, kurie logiškai suderinami su kitais mūsų teiginiais. Tai suabsoliutina formalų loginį kriterijų. Tačiau moksliškumui logiškumo nepakanka, todėl ši teorija taip pat yra abejotina, XX a. šią teoriją vystė M. Šlikas, R.
Karnapas.
Pragmatinės tiesos samprata teisingumą sieja su teiginio naudingumu žmogiškajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu. Pragmatizmo pradininku galima vadinti F.Bekoną, suformulavusį principą ,,žinojimas –
jėga”. Jis žinias pradeda traktuoti ne kaip tikslą dėl tikslo, o kaip techninių tikslų siekimo būdą. Empiristų požiūriu, teoriniai samprotavimai, iš kurių negalima padaryti jokių išvadų apie faktus, negali pretenduoti į tiesą. D.Hjumas tokius samprotavimus iš viso paskelbė beprasmiškais.
Pozityvizmo pradininkas O. Kontas mano, kad vertingos yra tik pozityvios –
tikslios, realius objektus apibudinančios ir faktais pagrįstos žinios, turinčios praktinį naudingumą.
Klausimai pamąstymui:
1. Ką vadiname tiesa, kokia teisingumo reikšmė?
2. Kodėl tiesa yra santykinė (reliatyvi)?
3. Kodėl naujos tiesos neišstumia pradinės tiesos samprata, o tik papildo ją, konkretizuoja?
4. Kaip pakomentuotumėte teiginius: “Tiesa yra daikto ir minties atitikimas” ir “Tiesa egzistuoja prote, bet juk ne visos jame esančios idėjos yra tiesos”?
5. Ar galima priešinti sąvoką “tiesa” sąvokai “melas”?
6. Kaip Jums atrodo, ar pažinimas – tai kelias, turintis pabaigą, ar jis yra be pabaigos?
Santrauka
➢ Pažinimas yra visuomeninis – istorinis ir individualus žinių apie tikrove gavimo procesas ir jo rezultatas.
➢ Pažinimas yra sudėtingas pažinimo subjekto (tada pažinimo teorija skyla į empirizmą ir racionalizmą), pažinimo objekto (gamta, visuomenė, sąmonės formos, antgamtinis pasaulis) ir pažinimo rūšių (būdų – pvz., mokslinis, filosofinis) atžvilgių.
➢ Filosofinė kryptis, kurios atstovai teigia, kad pažinimo šaltinis yra patyrimas, vadinama empirizmu.
➢ Filosofinė kryptis pažinime, kurios atstovai teigia, kad pažinimo šaltinis yra protas, vadinama racionalizmu.
➢ Požiūris, kuris pripažįsta be patyrimo, proto ir kitus pažinimo šaltinius (mistines būsenas, intuiciją ir pan.), kvestionuoja protinio pažinimo reikšmę pažinime, vadinamas iracionalizmu.
➢ Žmogaus pažintiniai sugebėjimai yra dvejopi: jutiminis ir loginis (mąstymas).Jutiminis pažinimas reiškiasi : pojūčio forma, suvokimo forma, vaizdinio forma. Loginis pažinimas reiškiasi: sąvokos forma, sprendimo forma, išprotavimo forma, hipotezių forma, teorijų forma.
➢ Pažinimo objektas yra tai, ką žmogus pažįsta.
➢ Pažinimo subjekto problema – tai klausimas, kas pažįsta pasaulį.
➢ Antikos filosofijoje vyravo racionalizmas todėl, kad tuo metu filosofijoje vyravo metafizinė problematika, buvo ieškoma daiktų pradų, pirmųjų priežasčių. Patyrimo vaidmenį pažinime pripažįstančių filosofų Antikoje buvo palyginti nedaug.
➢ Viduramžiais Dievo egzistavimo įrodinėjimas, pažinimo ir tikėjimo santykio aiškinimas, ginčas dėl universalijų ir t.t. buvo galimas tik proto pagalba, o ne juslėmis. Viduramžių filosofijos problemos buvo labai abstrakčios, teorinės, spekuliatyvios, kurias galima buvo mąstyti, o nejausti. Vadinasi, Viduramžiais viešpatavo racionalizmas.
➢ Patyrimas kaip pažinimo šaltinis buvo pradėtas labiau vertinti tik
Renesanso epochoje. Renesanso filosofai pamažu suko empirinių gamtos filosofijų ir kasdieninio žmogaus gyvenimo problemų link.
➢ Pirmaisiais naujųjų laikų filosofais laikomi anglų filosofas Frensis
Bekonas ir Nyderlandų filosofas – Renė Dekartas. Pirmasis pažinimo filosofijoje pradeda naujųjų laikų empirizmą (sensualizmą), antrasis –
racionalizmą. Šių pažinimo filosofijos atmainų ginčas iš esmės ir sudaro naujųjų laikų pažinimo filosofijos turinį.
➢ Empirinių ir racionalistinių požiūrių būta visose filosofijos istorijos epochose, tačiau jų klasikiniai pavidalai atsirado naujųjų laikų filosofijoje iki I.Kanto, t.y. XVII ir XVIII a. Naujųjų laikų filosofijai būdingas posūkis į subjektą. Jis galėjo įvykti dviem būdais: posūkis į subjektą, kaip juslią būtybę (empirizmas) ir posūkis į subjektą, kaip protingą būtybę (racionalizmas).
➢ Racionalistų atstovas R.Dekartas – laikomas naujųjų laikų filosofijos
Tėvu. Jis laikosi tos nuomonės, kad žmogaus protas yra pagrindinis pažinimo įrankis ir šaltinis, nes protas turi įgimtų idėjų ir jėgų.
R.Dekartas priėjo prie išvados, kad mes egzistuojame todėl, kad mąstome.
➢ Dž. Lokas teigia, kad žmogaus protas yra tobula rasa, kurią rašmenimis užpildo patyrimas. Ši koncepcija yra empiristinės pažinimo teorijos pagrindas.
➢ Kantas skiria iš esmės skirtingas pažinimo rūšis: apriorinį ir aposteriorinį pažinimą. Jis kritikuoja ir empirizmą ir racionalizmą.
Pasak jo, pažinti – tai iš klausimo ištraukti atsakymą.
➢ Klasikinė tiesos teorija – tiesa yra daikto ir minties atitikimas.
➢ Akivaizdumo tiesos teorija – teisingomis vadinamos žinios, kurios yra tiek elementarios ir aiškios, kad yra akivaizdžios, arba žinios, kurios gali būti loginės dedukcijos būdu išvestos iš tokių elementarių žinių.
➢ Loginės darnos tiesos teorija – žinių teisingumas siejamas su jų neprieštaringumu, logine darna.
➢ Pragmatinės tiesos teorija – vertingomis laikomos tik pozityvios –
tikslios, realius objektus apibūdinančios ir faktais pagrįstos žinios, turinčios praktinį naudingumą.