Socialiniai tyrimai. Postmodernizmas. Socialinių tyrimų etika.

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

Socialiniai tyrimai. Postmodernizmas. Socialinių tyrimų etika.

Referatas

Vilnius, 2004TurinysPostmodernizmas 3Socialinių tyrimų etika 4Etikos problemos socialiniuose tyrimuose 6Mokslo ir etikos santykis 7Etikos kodeksas 9Pagal P. Reynolds etinis kodeksas 9Lietuvos mokslininko etikos kodeksas 10Literatūra 11

PostmodernizmasPostmodernizmas (lot. post – po, už, vėliau; pranc. moderne – naujausias, šiuolaikinis) – socialinės koncepcijos (poststruktualizavimas ir kt.), teigiančios pasaulio sampratą be absoliučių vertybių, visuotinio tikėjimo „moksliniu“ racionalizavimu, unitarinių teorijų pažangos vyravimo pabaiga. Tačiau postmodernistinė filosofija ir sociologija kelia rimtų problemų atviram diskursyviniam vertinimui, net jeigu jų „tiesų“ paneigimas kartais atrodo paradoksalus ir prieštarauja pats sau [2].L. Richardson postmodernizmo esme laiko nepasitikėjimą tuo, kad kuris nors metodas ar teorija, diskursas ar stilius, tradicija ar naujovė gali pretenduoti į teisingus, universalius ar privilegijuotus tiesos aiškinimus. Postmodernizmas nepasitiki bet kuriais tiesos teiginiais, tarnaujančiais kieno nors interesams kultūrinėje ir politinėje kovoje. Tuo tarpu S. Kvale postmodernistinį laikotarpį charakterizuoja kaip nepasitikėjimą visuotinėmis minties sistemomis. Išlaisvėjus globalinėms minties sistemoms, nebeliko stabilaus pagrindo, palaikančio ilgą laiką propaguotą visuotinės ir objektyvios realybės idėją. Postmodernistai iki šiol gyvavusią koncepciją, jog “žinios yra realybės veidrodis”, pakeitė kita koncepcija, teigiančia, jog socialinė realybė yra sukuriama. Tai paaiškina postmodernistų rodomą dėmesį empiriniams metodams ir kokybiniams tyrimams. Ilgą laiką humanitariniuose moksluose (mene ir filosofijoje) gyvavusi postmodernistinė mintis pasiekė ir socialinius mokslus, propaguodama naują konstruktyvų požiūrį į socialinę realybę ir žinių kūrimą.Postmodernistinės koncepcijos įtakoje išryškėjo du kokybinių tyrimų metodologijai gana svarbūs dalykai. Pirma, atsiranda galimybė interpretuoti socialinės realybės prasmes ir, antra, diskutuoti apie socialinės realybės prasmę. Dėl to socialiniuose moksluose atsirado sąlygos naujų tiesos paieškos metodų panaudojimui, atsižvelgiant į kontekstą, socialinio pasaulio įvairovę ir unikalumą, tyrėjo požiūrius ir išpažįstamas vertybes bei kitus kokybinius aspektus [3].

Šis naujas konstruktyvus realybės supratimas mokslinių tyrimų metodologijoje, šalia jau įprastų kiekybinių, atveria kelią kokybiniams tyrimų metodams – interviu, stebėjimui bei dokumentų analizei.S. Kvale, atsižvelgdamas į žinių prigimtį, išskiria penkis žinių šaltinius:1. Pokalbis. Pokalbis yra dviejų žmonių dialogas jiems abiem rūpima tema. Tiek mokslinis interviu, tiek ir filosofinis diskursas remiasi pokalbiu, kaip žinių šaltiniu. Pokalbių temos aktualios interviu dalyviams.2. Pasakojimas. Atviruose interviu žmonės pasakoja istorijas, pasakojimus apie savo gyvenimą. Postmodernistinėje filosofijoje akcentuojamas poslinkis nuo formalizuotų žinių sistemų link žinių, įkūnytų tuose pasakojimuose. Remiantis šia idėja, tampa svarbi tiesa, egzistuojanti mažų vienetų interpretacijose, padedančiose atskleisti visos bendruomenės vertybes ir prasmes.3. Kalba. Postmodernistinėje filosofijoje didelis dėmesys skiriamas lingvistinėms ir teksto analizėms, hermeneutinėms interpretacijoms. Kiekviena kalba konstruoja savitą realybę. Todėl kalbos struktūros, kurias perduoda asmuo, yra tiek pat svarbios, kiek ir pati perteikiama realybė.4. Kontekstas (aplinka). Pokalbis ir stebėjimas paprastai vyksta tam tikrame kontekste, nuo kurio dažnai priklauso teiginių prasmė. Todėl viename kontekste sukurtos žinios negali būti automatiškai transformuotos į kitą aplinką ar laikomos bendramatėmis kituose kontekstuose. Esant didelei konteksto įvairovei, aktualūs tampa žinių taikymo skirtinguose kontekstuose, perėjimo nuo žodinių prie rašytinių žinių ir kiti klausimai.5. Tarpusavio santykiai. Postmodernistinė filosofija laikosi nuostatos, kad žinios egzistuoja ne žmogaus viduje ir ne šalia jo, bet žmogaus ir pasaulio santykiuose. Šie pasaulio ir individo santykiai ir yra vienas iš žinių šaltinių. Pokalbio metu sukurtos žinios yra šios sąveikos rezultatas. Žinios nėra nei objektyvios, nei subjektyvios Jos yra intersubjektyvios.Socialinių tyrimų etikaBesivystant socialiniams mokslams, vis aktualesni tampa moraliniai tyrimų klausimai, susiję su tyrimo dalyviais. Kai kuriuose tyrimuose aktualios yra etinės problemos, reikalaujančios išlaikyti pusiausvyrą tarp tyrėjo noro gauti objektyvią informaciją ir tiriamojo asmens saugos. Literatūroje tai dar vadinama išlaidų / naudos santykiu. Šis santykis yra fundamentali socialinio tyrimo svarbiausios etinės dilemos koncepcija [4].
Planuodami tyrimą, socialinių mokslų atstovai turi įvertinti galimą socialinę savo darbų naudą ir asmenų dalyvaujančių tyrime nuostolius. Šiuo atveju tyrimų nauda gali būti atradimai, prisidedantys prie teorinių ir taikomųjų žinių pažangos, o dalyvaujančių tyrime asmenų kaina gali būti siejama su pažeistu jų orumu, pasitikėjimo socialiniais santykiais praradimu. Kita vertus, dalyvaujantys tyrime galėtų turėti ir naudos – jausti pasitenkinimą dėl savo indėlio į mokslą bei tyrimo srities supratimo. Tačiau subalansuoti naudingumą su galimomis netektimis yra nelengvas ir subjektyvus procesas, nes unifikuotų (absoliučių) sprendimų nėra, ir tyrėjas, remdamasis savo profesinėmis bei asmeninėmis vertybėmis, pats turi priimti sprendimus dėl tyrimų turinio ir procedūrų [3].Problemos gali kilti dėl:1. paties projekto (etninių grupių intelekto skirtumai),2. tyrimo konteksto (pvz., įkalinimo įstaiga),3. taikomų procedūrų (kurios gali sukelti nerimą),4. dalyvių savybių (pvz., paaugliai su emociniais sutrikimais),5. surinktų duomenų pobūdžio (pvz., asmeninė informacija),6. duomenų publikavimo (publikavimas gali sukelti dalyvių sutrikimą).Todėl, nesant gatavų receptų, tyrėjas pats turi nuspręsti, kaip reikėtų elgtis konkrečioje situacijoje.Kita fundamentali tyrimų etikos koncepcija yra tiriamųjų sutikimas dalyvauti tyrime, jiems apie jį gavus išsamios informacijos. Tyrimo dalyviai turėtų žinoti, kad bet kuriuo tyrimo metu jų dalyvavimas yra savanoriškas, todėl jiems iš anksto turėtų būti paaiškintos visos galimos pasekmės, t.y. nauda, teisės, rizika, pavojai. Tai suteikia žmogaus teisės pačiam laisvai apsispręsti. Dalyvio sutikimas taip pat uždeda jam atsakomybę, jeigu tyrime kas nors nepavyksta.Kitas laisvo apsisprendimo aspektas – galimybė asmeniui atsisakyti dalyvauti tyrime arba jam prasidėjus, iš jo pasitraukti. Šiame sutikime išskiriami keturi jo elementai [4]:1. Kompetencija, reiškia, kad atsakingas, subrendęs žmogus priims tinkamą sprendimą tik gavęs tikslią informaciją. Tai įpareigoja tyrėją į tyrimą neįtraukti tų asmenų, kurie dėl savo nebrandumo ar psichologinių sutrikimų negali priimti tokių sprendimų.
2. Savanoriškumas, užtikrina, kad dalyviai laisvai renkasi: dalyvauti tyrime ar ne ir garantuoja, kad jie rizikuos tai žinodami ir savo noru.3. Pilna informacija. Ji kartais neįmanoma, nes tyrėjai ne visada patys viską žino apie savo tyrimą arba informacijos pateikimas gali turėti įtakos tyrimo rezultatams. Todėl tokiais atvejais taikoma pakankamo informavimo strategija.4. Supratimas. Tyrimo dalyviai turi suvokti net komplikuotas ir rizikingas procedūras. Todėl būtina jiems paaiškinti sunkius klausimus bei skirti papildomą laiką, kad jie galėtų apsispręsti.Tad jei šie keturi elementai yra, tyrėjas gali būti tikras, kad tiriamųjų teisėms skirtas pakankamas dėmesys. Tačiau, kaip teigiama tame pačiame šaltinyje, toks sutikimas nėra būtinas visuose socialinių mokslų tyrimuose. Nors jis ir pageidautinas, tačiau ten, kur nėra rizikos ar pavojaus, jis nėra būtinas. Kuo didesnė rizika tyrimo dalyviams, tuo labiau tyrėjas įpareigotas gauti dalyvio sutikimą, pateikiant jam informaciją apie tyrimą.Kita vertus, taikant kai kuriuos tyrimo metodus, tokio sutikimo neįmanoma gauti. Pavyzdžiui, taikant slaptą stebėjimą arba eksperimentą su apgaulės elementais. Bet gali pasitaikyti ir tokių atvejų, kada problemos iškyla ir gavus sutikimą. Kai tyrime dalyvauja maži vaikai, sutikimo gavimas apima dvi fazes:1. Tyrėjas konsultuojasi su suaugusiais, atsakingais už šiuos vaikus, ir prašo jų leidimo.2. Suaugusieji kreipiasi į pačius vaikus.Atsižvelgiant į tyrimo turinį, suaugusiais gali būti tėvai, mokytojai, auklėtojai, jaunimo vadovai, treneriai ir kiti asmenys. Jiems yra paaiškinamas tyrimas, atsakoma į klausimus ir gaunamas leidimas. Vaikams irgi turi būti patikimai ir suprantamai paaiškinti tyrimo uždaviniai, ir jeigu jie atsisako dalyvauti, nepatartina jų klausinėti, o pabandyti dar kartą kreiptis į atsisakiusiuosius.Trečia bendra tyrimų etikos ypatybė susijusi su tų institucijų ar organizacijų, kuriose planuojama vykdyti tyrimus, leidimo gavimu. Čia taip pat galima išskirti dvi stadijas:
1. Oficialaus leidimo gavimas. 2. Pasirūpinti kuo palankesniais santykiais.Tyrėjo įvaizdis organizacijoje turi būti teigiamas, todėl jis turi pasirodyti kaip kompetentingas, patikimas ir paslaugus. Parengęs preliminarią informacija., tyrėjas pasiruošia sekančiam etapui – susitikti su organizacijos darbuotojais deryboms.Patariama kreiptis į pačius aukščiausius organizacijos ar sistemos administratorius dėl priėmimo ir bendradarbiavimo. Siūloma vengti lengviausių leidimo gavimo kelių. Užmezgus kontaktą, pradedamas derybų procesas. Čia tyrėjas pateikia visą reikalingą informaciją apie tyrimą, išskyrus tą, kuri gali turėti įtakos tyrimo rezultatams.Siūloma atmintinę tyrimo leidimui gauti [4]:1. Išsiaiškinkite visus formalius kanalus sutikimui gauti. 2. Kalbėkite su žmonėmis, su kuriais turėsite bendradarbiauti. 3. Pateikite projekto matmenis tiriamos institucijos vadovams.4. Apgalvokite anonimiškumą ir konfidencialumą. 5. Nuspręskite, ar tiriamieji gaus grįžtamąją informaciją apie tyrimą. 6. Paaiškinkite dalyviams, kur ir kaip panaudosite informaciją, kurią gausite iš jų. 7. Aptarkite su dalyviais tyrimo sąlygas, informuodami juos apie tyrimo tikslą. 8. Atminkite, kad žmonės, kurie sutiko jums padėti, daro jums paslaugą. 9. Vadovaukitės tuo, kad derybos yra labai svarbus jūsų tyrimo etapas.Etikos problemos socialiniuose tyrimuoseIšskiriamos tokios socialinių tyrimų etinės problemos [4]:1. Privatumas, teigiama, kad visa informacija apie žmogaus fizinę ir protinę būklę nėra visuomenės reikalas. Bet kartais tai paviešinama ypač platinant tyrimo metu gautą informaciją. Todėl bet koks panašios informacijos skleidimas, negavus tiriamųjų sutikimo, pažeidžia privatumo principą ir yra netoleruotinas.2. Anonimiškumas. Kiekvieno tyrėjo pareiga yra saugoti dalyvių bei tyrimo duomenų anonimiškumą. Anonimiškumą garantuoja anketos be vardų ir užsiėmimo detalių. Tačiau jei asmuo sutinka pateikti atsakymus interviu forma, tuomet jis negali tikėtis anonimiškumo. Geriausiu atveju tyrėjas jam gali pažadėti konfidencialumą.3. Konfidencialumas. Tyrėjas laikys paslaptyje viską apie asmenį, pateikusį jam informaciją. Kuo intymesnė ir diskretiškesnė informacija, tuo labiau tyrėjas įpareigotas garantuoti konfidencialumą ir rimtai laikytis pažadų. Konfidencialumo nesilaikymas traktuojamas kaip išdavystė. Naudojamos priemonės jam užtikrinti:
a. duomenų apie informacijos pateikėjus išbraukimas,b. nepilnos informacijos apie respondentus pateikimas,c. mikroagregacija,d. klaidų įvedimas.4. Apgaulė. Naudojama, kai suteikimas pilnos informacijos prieš tyrimą gali turėti įtaką pačiam tyrimui. Tai ypač būdinga psichologinės pakraipos tyrimams. Apgaulė pažeidžia tyrėjo, etikos kodeksą. Todėl sociologams, socialiniams psichologams bei kitiems socialinių mokslų atstovams atsiranda poreikis parengti tokį etikos kodeksą, kuris iš dalies pateisintų apgavystę arba nutylėjimą arba, kitaip tariant, vardan mokslo ignoruoti moralę. Pagrindinis šios korekcijos motyvas – nauda visuomenei.Natūraliai kyla bendras visų pakraipų tyrimams klausimas: ar tiriamiesiems padaroma moralinė žala yra pateisinama mokslo vardan? Kita vertus, ir pats tyrėjas, paklusdamas mokslo valdžiai — patikimų ir pagrįstų duomenų (arba, kitaip tariant, naujų žinių) poreikiui, — atsiduria tokioje pat padėtyje, kaip ir jo tiriamieji, t.y. veikdamas pagal eksperimento ar apklausos protokolą, atlieka veiksmus, pažeidžiančius sąžinės normas.Tyrimo atlikimo sąlygos bei protokoliniai reikalavimai neretai nėra neutralūs vertybių atžvilgiu, todėl, nepaisant mokslininkų ketinimų, jų duomenys dažnai yra šališki. Verta paminėti tokį etinį principą, kaip sąžiningumas. Šis principas reikalauja iš tyrėjo pateikti tik tokius duomenis, kurie buvo gauti iš tikrųjų. Tai reiškia, kad tyrimo duomenų negalima “pritempti” prie tokių rezultatų, kokių autorius tikėjosi, arba nuslėpti nepageidaujamus duomenis [3].Mokslo ir etikos santykisKalbant apie humanistinį mokslo neutralumo idealą, manoma, jog etikos kodeksas turi būti gretinamas su gero mokslo kodeksu, nes gero mokslo ir gero elgesio atskyrimas yra ypač svarbus neutralaus mokslo idealui. Praktika yra mokslinė tol, kol nepažeidžia neutralaus mokslo normų, netgi jei jos yra blogos ar neetiškos. Pagal liberalų požiūrį į mokslo ir etikos santykį, moralinis švietimas, nors ir yra glaudžioje sąveikoje su mokslu, tačiau nėra jo dalis. Kai kurie etikos kodeksai reikalauja, kad eksperimentatorius gautų tiriamųjų sutikimą. Tačiau tai nėra mokslo dalis, nes etikos kodeksas ir mokslas yra nevienalyčiai.
Sunku, tarkim, nusakyti, kokia yra dėstytojo pareiga. Galima tik išreikšti pageidavimą, kad jis turėtų intelektualinę neliečiamybę ir galėtų skirti tai, jog vienas dalykas yra konstatuoti faktus, nustatyti jų matematinius bei loginius ryšius ar vidinę kultūrinių vertybių struktūrą, ir visai kitas dalykas – atsakyti į kultūrines vertes liečiančius klausimus bei į klausimą, kaip reikėtų elgtis kultūringoje visuomenėje ar politinėje sąjungoje, nes tai yra nevienareikšmės problemos.Kai kurie tyrėjai, bando pateisinti bet kokius eksperimentinius tyrimus. Be abejo, mokslas nei kompensuoja, nei smerkia etikos kodekso pažeidimų. Mokslinio pažinimo sferoje santykis tarp mokslo ir etikos matomas lygiai tokiu pat būdu, kaip ir verslo bei etikos santykis verslo srityje. Verslas ir etika, kaip ir mokslas bei etika, yra laikomi atskiromis sferomis su joms būdingomis normomis bei vertybėmis. Pavyzdžiui, verslo srityje vertybė yra individualus pelnas iš investicijų, o etikos vertybė yra asmens teisių gerbimas bei viešojo gerbūvio kėlimas. Netgi ir tada, kai etinės vertybės daro įtaką verslo sprendimams (akimirkai gera etika tampa ir geru verslu), santykis tarp geros etikos ir gero verslo tėra tik sąlyginis ir atsitiktinis, nes gerumo standartai etikoje ir versle yra nevienareikšmiai.Panašiai yra tikima, kad tai, kas yra gerai mokslui, yra gerai ir tyrimo objektams (šiuo atveju tyrimo objektas yra tapatinamas su tiriamuoju kontingentu), tačiau, kita vertus, kol kas nėra galimybės gauti patikimus ir pagrįstus duomenis mokslo objektų gerbūviui užtikrinti. Ir nors sociologai, siekdami patikimų ir pagrįstų duomenų, gali paskatinti respondentų interesus, bet, kaip taisyklė, geros apklausos duomenų nauda neliečia respondentų, ir duomenų pagrįstumas bei patikimumas netampa moraline preke.Taigi, kol mokslo ir verslo idealai bus tik humanistiniai, nebus garantijos, kad, gyvendami pagal šiuos idealus, verslas ir mokslas pagerins visuomenės perspektyvą ar gerbūvį. Todėl ir socialiniuose moksluose santykis tarp gerų duomenų rinkimo ir darymo gera bus tik sąlyginis bei atsitiktinis. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad gerų duomenų ar pelno siekimas reikalauja iš mokslininko ar verslo firmos darbuotojo neetiško arba priešiško visuomenės nariams elgesio. Nors nėra jokios garantijos, kad geri duomenys ar pelnas yra lengviau pasiekiami, jeigu elgiamasi moraliau. Nes jeigu mokslas yra matuojamas tik moralumo kriterijumi, jis negali būti liberaliu, t.y. laisvu nuo moralės, kultūrinių bei politinių vertybių [3].
Matyt, galima teigti, jog mokymas ir tiriamoji veikla socialiniuose moksluose yra šališki. Tačiau šis šališkumas kur kas akivaizdžiau pasireiškia etikos kodekse, tuo tarpu socialiniuose moksluose jis yra paslėptas. Taip pat teigiama, kad akivaizdi šališkumo forma yra geriau nei užslėpta, nes dažnai ji tampa diskusijų objektu. Klausimas ne tas, ar duomenys turi būti šališki, ar ne. Svarbiausia, kaip ir kur šis šališkumas turi būti nukreiptas. Turbūt reikėtų sutikti su ta mintimi, jog visiškai bešališko socialinio mokslo kaip ir mokymo nėra ir, matyt, negali būti. Kur kas svarbiau turėtų būti duomenų bei jų rinkimo procedūrų moralumo santykis su daroma žala.Etikos kodeksasNors nei vienas kodeksas neišspręs visų problemų, tačiau tokie kodeksai yra kuriami. Jų kūrimą sąlygoja šios aplinkybės: 1. Tyrėjas įsitvirtina kaip platesnės mokslinės bendruomenės narys, nes jis dalijasi bendromis vertybėmis ir rūpesčiais.2. Etinės praktikos kodeksas primena tyrėjams jų pareigas tiriamųjų atžvilgiu ir bendrai priimtinus dalykus, kas leistina ir kas ne.3. Kai profesionalaus tyrėjo elgesį kontroliuoja etikos principų kodeksas, atsiranda proga apsvarstyti alternatyvias galimybes kaip etiškiau pasielgti.4. Gerai parengtas kodeksas padeda tyrėjui organizuoti tiriamąją situaciją.5. Praktinės veiklos kodeksas padės tyrėjui išvystyti intuiciją, kuri pagelbės nežinomose ir netikėtose situacijose.6. Kodeksas yra gera disciplinuojanti priemonė. Čia norima pasakyti, kad disciplina be žinojimo veda prie mechaninių veiksnių, o žinojimas be disciplinos sukelia netinkamas reakcijas.Pagal P. Reynolds etinis kodeksas1. Tyrėjui svarbu išsamiai papasakoti apie save.2. Tyrimo pradžioje jo dalyviams paaiškinamas tyrimo tikslas ir procedūros.3. Į tyrimą ir jo etines pasekmes žiūrima dalyvių ir tiriamosios institucijos akimis.4. Nurodoma tyrimo nauda jo dalyviams.
5. Garantuojama, kad tyrimas niekaip nežalos jame dalyvaujančių asmenų.6. Reikia tikėtis kontraversiškų atradimų, o jiems pasitaikius, jautriai elgtis.7. Visais atžvilgiais tyrimas turi būti kuo objektyvesnis.8. Iš visų dalyvių reikia gauti sutikimą dalyvauti tyrime.9. Kartais pageidautina paimti sutikimą raštu.10. Dalyviai turi žinoti, kad jie gali atsisakyti dalyvauti tyrime ar išeiti iš jo bet kuriuo metu.11. Pradinėje tyrimo stadijoje reikia išsiaiškinti, ar kas nors iš jo dalyvių norės nuolatinės informacijos apie vykstantį tyrimą.12. Apgaulė naudojama tik tuomet, kada ji absoliučiai būtina.13. Orumas, privatumas ir kiti dalyvių interesai yra gerbiami. Taip pat turi būti garantuotas jų neliečiamumas ir neatpažįstamumas pasibaigus tyrimui.14. Iškilus etinėms dilemoms, tyrėjas gali konsultuotis su kitais tyrėjais ar asmenimis.Lietuvos mokslininko etikos kodeksasŠis mokslininko kodeksas patariamojo pobūdžio. Jis aprėpia normines ir vertybinės taikomojo pobūdžio mokslininko veiklos ir elgesio sritys. Bet kodeksas negali išnagrinėti visų įmanomų situacijų, todėl mokslininkui tenka prisiimti asmeninę atsakomybę dėl savo pasirinkimų.Kodeksą sudaro [5]:1. Bendrosios nuostatos. Akcentuojama, kad mokslininkas turi vadovautis socialinėmis, teisės normomis ir spręsti uždavinius savo kompetencijos rėmuose.2. Mokslinis tyrimas. Teigiama, kad atliekant tyrimus, reikia stengtis galimai sumažinti neigiamą poveikį (žmonėms, gyvūnams, aplinkai) ir prisiimti atsakomybę už rezultatus. Tyrimas turi būti aprašytas suprantamai ir nurodyti pirminiai šaltiniai ir panašios publikacijos.3. Autorinės teisės. Nusako, kad reikia laikytis tarptautinių ir nacionalinių autorinių teisių įstatymų.4. Mokslinė ekspertizė. Nurodo, kad darbo ekspertizę arba recenziją gali atlikti tik mokslininkas specializuojantis toje srityje ir iš anksto nenusistatęs to darbo atžvilgiu, dėl kokiu tai asmeninių ar kt. priežasčių.5. Mokslinė diskusija. Tai vienas svarbiausių mokslinio darbo principų, kur reikia vadovauti faktais, argumentais o ne autoritetų nuomone. Jos metu turi būti skatinamos originalios idėjos.
6. Mokslas ir studijos. Mokslininkas turi įtraukti gabius studentus ir jaunus mokslininkus į tyrimus. Užsėmimuose turi būti skelbiami savo ir kitų kolegų tyrimų duomenys.7. Mokslininkas ir visuomenė. Mokslininkas turi skelbti savo darbus ir stengtis, kad rezultatai būtų realizuojami.

Literatūra1. Valantiejus A. Postmodernizmas ir epistemologinio reliatyvizmo spąstai. Iš Sociologija mintis ir veiksmas [interaktyvus]. 2003/2 [žiūrėta 2004-09-15]. Prieiga per internetą: http://www.ku.lt/sociologija/2003_nr.02.pdf. ISSN 1392-3358.2. Tidikis R. Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Kaunas: Aušra, 2003. 626 p. ISBN 9955-536-26-5.3. A. Pabedinskaitė. Mokslinių tyrimo pagrindai. 2003. 175 p.4. Cohen. L., Manion. L., Morrison. K. Research Methods in Education. 5 th ed. London – New York, 2000.5. Stulpinas T. Lietuvos mokslininko etikos kodeksas. Iš Mokslo Lietuva. 1999/8.